Tęsiamas Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimas dėl Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiuje

bendradarbiavimas dėl Radvilų mauzoliejaus NesvyžiujeBalandžio 18 d. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau - Departamentas) su Centrine projektų valdymo agentūra pasirašė projekto „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų palikimas: bendradarbiavimas ugdant kultūros paveldo tyrimų ir išsaugojimo gebėjimus” (toliau – Projektas) įgyvendinimo sutartį, kuris finansuojamas Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų, prisidedant Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Šio projekto partneriai yra Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, atsakingas už mokslinius tyrimus, ir Baltarusijos Respublikos Kultūros ministerija.

Departamentas 2016 m. taip pat vykdė projektą Nesvyžiaus Šv. Dievo Kūno bažnyčioje rūsio patalpose įrengtame LDK didikų Radvilų giminės mauzoliejuje. Projekto eigoje buvo įsitikinta, kad rūsiuose įrengto mauzoliejaus fizinė būklė blogėja, todėl kol nebus sustabdytas drėgmės skverbimasis į rūsio patalpas, galima atlikti tik palaikų antropologinius tyrimus. Praeitų metų patirtis parodė, kad karstai yra sumaišyti, o palaikai yra natūraliai mumifikuoti arba pritaikyti unikalūs mumifikavimo būdai, kurie Lietuvoje nebuvo taikomi. Todėl kolegoms iš Baltarusijos pasiūlyta gauti leidimus dėl mėginių išvežimo ir laboratorinių tyrimų atlikimo, kurie padėtų tiksliau identifikuoti palaikus.

Labai svarbi šių metų Projekto veikla - pasidalijimas su kolegomis iš Baltarusijos sukaupta kultūros paveldo apsaugos specialistų patirtimi. Šiuo tikslu gegužės 22 – 27 d. į Vilnių atvyko Baltarusijos kultūros paveldo apsaugos specialistai, kurie dalyvauja praktiniame mokomajame seminare „Kultūros paveldo tvarkybos pamokos in situ“. Šio seminaro metu specialistai konkrečiuose objektuose supažindinami su polichromijos, dekoro ir kt. restauravimo/atkūrimo ypatumais, palaidojimo vietų apsauga ir tvarkyba, medžio ir metalo dirbinių restauravimu ir kt. Mokymai vyksta Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose (Rumšiškėse, Kaune, Kretingoje ir Palangoje).

Be jau minėtų veiklų - antropologinių tyrimų ir praktinio mokomojo seminaro, numatytos dvi konferencijos (Vilniuje ir Minske), kurių metu specialistai supažindins su tyrimų Radvilų mauzoliejuje rezultatais.

 

Apie 2016 m. birželio 13–14 d. vykusį bendro Lietuvos ir Baltarusijos projekto „LDK didikų Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiaus bažnyčios rūsiuose tyrimai ir pritaikymo lankymui koncepcija“ praktinį-mokomąjį seminarą VU Istorijos fakultete žr. čia

Taip pat žr.: VU mokslininkai Baltarusijoje tyrė kunigaikščių Radvilų palaikus    

 

 

 

 

Antrasis „Istorijos laboratorijos“ pokalbis: kokie didvyriai miega sovietų kapuose?

II ILAntrajame „Istorijos laboratorija“ pokalbyje Kokie didvyriai miega sovietų kapuose? - VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos bei kultūros istorijos katedros docentas dr. Salvijus Kulevičius bei Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas.

Kiek yra Antrojo pasaulinio karo Sovietų sąjungos karių palaidojimo vietų Lietuvoje, kaip jos atsirado ir kaip buvo išnaudojimos politiniais bei ideologiniais tikslais sovietmečiu? Kodėl dėl palaidojimo vietų įsižiebia atminčių konfliktai? Kodėl žuvusieji, kaip skulptūros, obeliskai ir stelos, pradėjo naują, simbolinę, kelionę, kuri tęsiasi iki šiol – kaip ilgai ir rūpestingai puoselėjamas, politinius ir ideologinius tikslus realizuojantis mitas? Kaip į Sovietų sąjungos palaidojimo vietas pažvelgti ne tik per istorijos ir paveldo, bet ir propagandos prizmes? Šiuos ir kitus klausimus pokalbio metu ir atsako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikai.

Pokalbio video žr. čia 

Taip pat skaitykite DELFI: Sovietmečio palikimas Lietuvoje: šiuos objektus Rusija gali panaudoti kaip Trojos arklį

Kultūros istoriko doc. Aurimo Švedo pokalbis su archeologu prof. Albinu Kuncevičiumi

aurimas svedas ir albinas kuncevicius 74522020Startavo bendras "Delfi" ir VU Istorijos fakulteto projektas "Istorijos laboratorija". Du mėnesius kiekvieną antradienį IF dirbantys istorikai, archeologai, antropologai ir kultūros istorikai "Delfi" studijoje svarstys pačius įvairiausius klausimus, susijusius mūsų dabartimi ir praeitimi. 

Visuomenėje jau kurį laiką netyla diskusijos dėl to, kas nutiko su yrančiu Gedimino pilies kalnu. Ar tikrai jis gali nuvirsti? Ką reikia daryti, norint to išvengti? Apie tai DELFI TV konferencijoje svarstė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas, profesorius Albinas Kuncevičius ir Istorijos teorijos bei kultūros istorijos katedros docentas Aurimas Švedas.

Ne veltui vienu garsiausių Lietuvos archeologų vadinamas A. Kuncevičius yra daugiausiai kapų ištyrinėjęs mokslininkas. Pagarsėjęs kaip Senųjų Trakų pilies tyrinėtojas, kasinėjęs Vilniaus Žemutinėje pilyje, didžiausio pasisiekimo jis sulaukė 2003–2011 metais, kai kasinėjimų Dubingių piliavietėje metu kartu su kitais archeologais rado bene garsiausių LDK didikų, netgi šalies valdovais tituluotų Radvilų palaikus.

„Kiekvienas piliakalnis turi savo istoriją, didžioji dalis piliakalnių naudota iki Žalgirio mūšio ir tik nedidelė dalis naudoti kaip dvarai, tarp jų ir Dubingiai. Kiekvienas archeologas žino, kad Dubingiai susiję su Radvilomis, o mes kaip tik ieškojome vietos, kur galima vykdyti studentų praktiką.

Nusprendėme patyrinėti dar Vytauto Didžiojo statytos bažnyčios griuvėsius. Kalvos viduryje išsikasėme dievo stalą ir po grindimis radome kolektyvinį palaidojimą“, – apie aštuonių žmonių palaikų radinį dėžėje pasakojo archeologas. Bijodami apsirikti, archeologai savo radinio negarsino iki 2005 m. gegužės 2 d. Sugretinus įvairius antropometrinius, istorinius, ikonografinius duomenis nustatyta, kad bažnyčioje buvo palaidoti mažametis Mikalojus Radvila, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sapkova, Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė, Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus ir žmona Elena Hlebovičaitė, vaikaitis Jonušas Radvila. 2009 m. rugsėjį įvyko atsisveikinimo su Radvilų giminės atstovų palaikais ir perlaidojimo ceremonija, o už tiriamąją veiklą A. Kuncevičiui kartu su Rimantu Jankausku ir Rimvydu Laužiku skirta Nacionalinė mokslo pažangos premija.

Pokalbį (su video) žiūrėkite DELFI

 

 

Archeologas Albinas Kuncevičius: sužlugdyta svajonė atvėrė kitas karjeros duris

albinas kunceviciusVilniaus universitetą garsina daugybė nusipelniusių mokslininkų. Vienas jų – Lietuvos archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Albinas Kuncevičius. Šio žmogaus biografija išties turtinga. Beveik dešimtmetį dirbęs aplinkosaugoje, vėliau ėmė kasinėti Lietuvos valdovų rūmus. Apsigynęs daktaro disertaciją būtent apie radinius šiuose rūmuose, A. Kuncevičius pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Dideli iššūkiai niekada nesužlugdė profesoriaus svajonės – gilintis ir domėtis mūsų valstybės istorija.

Neįgyvendinta svajonė atvėrė duris naujam pomėgiui 

Archeologas prasitaria, kad išties jis turėjo didelį norą studijuoti Lietuvos istoriją, tačiau ten jis buvo nepriimtas. Tai lėmė archeologijos studijų pasirinkimą, kurios apėmė itin platų spektrą – nuo šiaurės elnių iki dabartinių kasinėjimų. Baigęs studijas ilgą laiką A.Kuncevičius dirbo paminklosaugoje, tačiau mokslo ir naujų atradimų profesoriui buvo negana. Anot mokslų daktaro, valdovų rūmai jam, dar jaunam archeologui, buvo itin gera mokykla. „Man visuomet buvo labai įdomi Lietuvos valstybės istorija, tad aš ir domėjausi dalykais, kurie susiję su LDK. Šio jausmo vedamas pradėjau domėtis valdovų rūmais ir galiausiai juos kasinėti. 1988–1990 m. šių rūmų kasinėjimai buvo itin populiarūs. Buvo inicijuojamos šimtai ekskursijų, tiek vaikams, tiek suaugusiems. Valdovų rūmų dalis, kurią dabar vertiname kaip archeologinį atradimą – apatinis aukštas, atkasti rūsiai ir kokliai buvo rasti būtent tada“, – prisiminimais dalijosi A. Kuncevičius.

Visą interviu skaitykite 15min.lt

Pokalbis su istoriku Tomu Vaiseta – apie slenkstį, už kurio pasikeičia suvokimas

t vaisetaTomas Vaiseta nustebo išgirdęs, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jis gali rašyti net ir eilėraštį, jeigu taip sugebės pasakyti ką nors naujo ir savito. Prieš įžengdamas į auditoriją galvoje jis turėjo visiškai kitokį istorijos mokslo vaizdinį, kitaip suvokė istorikų veiklą. Per studijų metus T. Vaiseta neparašė eilėraščio profesoriui, tačiau sėkmingai baigė magistro studijų programą, o vėliau apsigynė daktaro disertaciją.

32 metų istorikas T.Vaiseta sutiko pasikalbėti apie tai, kaip universitetas ugdo gebėjimą mąstyti.

– Kaip jaunas žmogus gali savyje atpažinti istoriką?

– Kartą važiuodami su panašaus amžiaus kolega istoriku Norbertu Černiausku į komandiruotę įsikalbėjome apie savo ankstyvą paauglystę. Paaiškėjo, kad nors mūsų pomėgiai ir interesai skyrėsi, tačiau turėjome bendrą polinkį – į sąsiuvinius kruopščiai užrašinėjome NBA krepšininkų ir komandų statistiką. Jau tuomet toks užsiėmimas turėjo atrodyti bergždžias, šiais laikais jis būtų visiškai nesuprantamas, tačiau tuomet pagalvojau, kad tokie polinkiai formuoja istoriką – noras ieškoti, kaupti medžiagą, ją sisteminti, analizuoti. Iš tokio juoko, kuris galbūt tiktų visiems (būsimiems) mokslininkams apibūdinti, galima būtų ieškoti ir rimtesnio atsakymo, kad į istoriją palinksta žmonės, kuriuos pirmiausia domina ne gamtos, elementariųjų dalelių ar skaičių, o žmonių gyvenamas pasaulis ir jų tikrovė, kuriamos to gyvenimo formos ir prasmės. Kiek esu bendravęs su kitais istorikais, faktiškai visi galėtų paliudyti ir kitą nuo ankstyvų metų turėtą polinkį – tekstams. Tekstus šiuo atveju suprantu plačiąja kultūrine prasme – visa tai, ką galima vienaip ar kitaip skaityti: ne tik knygos, straipsniai, dokumentai, bet ir filmai, fotografijos, dailės kūriniai ir t. t. Jeigu žmogus turi polinkį būti su tekstais, tarp tekstų ir tekstuose, istorijos ir kultūros istorijos studijos taip pat jam labai tiktų. Be to, skirtingai nuo pasitaikančių stereotipinių įsivaizdavimų, istorijos pažinimui reikalingas universalus žvilgsnis, net jei nagrinėji labai siaurą ir specifinį klausimą. Istorikas neįsivaizduoja, kaip galima, tarkime, politinį įvykį suprasti be žinių apie to meto ekonominį, kultūrinį ir socialinį kontekstą. Todėl istorija labai tinka tiems, kurie linkę domėtis juos supančiu pasauliu kuo plačiau, universaliau, nebijodami aprėpti kelias, tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio net mažai susijusias gyvenimo sferas. Galiausiai, kadangi paauglystėje svarsčiau ir apie astronomo profesiją, galėčiau pasakyti ir visai romantiškai: jeigu galvodami apie mūsų visų praeitį jaučiate tą patį baugų, neaprėpiamą ir neapčiuopiamą jausmą, kaip ir spoksodami į žvaigždėtą dangų, tikrai galite studijuoti istoriją – esminį dalyką jau esate supratę.

Visą interviu skaitykite: 15min.lt