Aurelijus Gieda. Manifestuojanti Klėja. Istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais

Manifestuojanti Kleja virselisAurelijus Gieda, Manifestuojanti Klėja. Istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017. – XVI, 640 p., ISBN: 9786094598616. 

Lietuvos istoriografijos raida modernybėje – stulbinantis, intriguojantis ir viliojantis fenomenas. Maža būtų pasakyti, kad nuo pirmojo Lietuvos istorijos pasakojimo lietuvių kalba (1822) iki Lietuvos universiteto (1922) dėstomąja lietuvių kalba atidarymo, nuo pirmosios lietuvio Vakaruose parašytos ir išspausdintos istorinės disertacijos (1905) iki pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo (2005) praėjo ištisi amžiai. Kam dar geriau galėtų tikti prancūzų istorikų nukalta longue durée (ilgosios trukmės) koncepcija? Tai knyga apie sunkų, permainingą, tačiau vilties ir gyvenimo kupiną lietuvių, mūsų istorikų ir istoriografijos, atėjimą į šį pasaulį.

Knygoje analizuojama Lietuvos profesionalios istoriografijos genezė ir sklaidos tradicija 1883–1940 metais. Pasitelkiamas tarpdisciplininis požiūris ir lyginamoji perspektyva, istoriografija ir istorika matoma tiek bendresnėje tuometinių Lietuvos humanitarinių mokslų, tiek nagrinėjamo laikotarpio europinės istoriografijos raidos panoramoje; kartu tai pirmasis išsamus lietuviškosios istorikos ir istorijos metodologijos tekstų tyrimas.

„Istoriografijos istorija ilgai buvo apie tai, kas, kada, ką rašė. Dr. Aurelijus Giedà pasirinko kitą kelią: parašė knygą apie tai, kas, ką ir kaip galvojo. Jis sugebėjo atrasti lietuviškąją istoriką ir papasakoti dalykus, kurių iki šiol buvome nematę“, – prof. Alfredas Bumblauskas.

Monografijos ištrauka

Иконописец в ХХ веке. Жизнь и творчество Ивана Ипатьевича Михайлова

Михаилов монография 2016 270x380Мари-Лиис Паавер и Григорий Поташенко, Иконописец в ХХ веке. Жизнь и творчество Ивана Ипатьевича Михайлова, Вильнюс, 2016, – 312 с., ISBN: 9786094596209.

Knygoje nagrinėjama Pentos, vėliau Vilniaus ikonų tapytojo Ivano Michailovo  (1893-1993) biografija ir kūryba. Ilgas Michailovo gyvenimas ir vaisinga kūryba yra reikšminga pati savaime. XX a. buvo kraštutinumų, audringų politinių, visuomeninių ir kultūrinių permainų  epocha. Nepaisant to, o galbūt tam prieštaraujant, Michailovas toliau tapė ikonas ir išsaugojo tradicinę kanoninę ikonų tapybą, kuri susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėse XVII a. antroje pusėje – XVIII a. Išlikdamas ištikimu savo gyvenimo pašaukimui, jis buvo nuoseklios tarnystės „šventam ikonų tapybos reikalui“ pavyzdys.

Reikšminga ir kita. Sudėtingame ir kartais tragiškame XX a. savo ikonų tapyba – seniausia meno forma – Michailovas noriai ar nenoriai skatino prakilnų dvasinio grožio ir žmogaus moralinių jėgų supratimą. Be to, Michailovas sukūrė Vilniaus ikonų tapymo mokyklą, o jo mokiniai ir dabar sėkmingai puoselėja tradicinę ikonų tapybą Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse.

 

 

Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais

Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918 1940Dalia Bukelevičiūtė, Zenonas Butkus, Norbertas Černiauskas, Andrius Grodis, Algis Povilas Kasperavičius, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė, Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais: kolektyvinė monografija, Vilniaus universitetas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. - 413 p., ISBN:  978 609 459 795 4 (elektroninė versija),  978609459 796 1 (spausdinta versija).

Monografijoje tiriamas po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusios Lietuvos valstybės posūkis į socialinę pažangą,aiškinama, kaip valstybingumas padėjo įveikti užsikonservavusias socialines negandas ir timptelėjo mūsų šalį modernėjimo linkme. Pirmiausia aptariama visuomenės socialinė struktūra pirmosios modernios nepriklausomybės laikotarpiu. Toliau dėmesys telkiamas į socialines permainas, dvarininkų sluoksnio silpnėjimą, analizuojama žemės reforma ir išryškinami jos socialiniai padariniai, taip pat vertinami valstybės socialinės politikos principai, etapai ir jų raida. Atskirai tiriama miestiečių padėtis ir šio sluoksnio plėtra bei urbanizacija apskritai. Išskiriami istoriniai švietimo raidos sunkumai, nurodomi atsilikimo šioje srityje įveikimo būdai ir socialinis švietimo prieinamumas. Pagaliau žiūrima, kaip valstybės politika derėjo su tautų teisėmis, socialiniu teisingumu.

 

Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose

alma mater vilnensisAlfredas Bumblauskas, Zenonas Butkus, Vytautas Gricius, Reda Griškaitė, Genutė Kirkienė, Stanislava Matulaitytė, Loreta Skurvydaitė, Silva Žilinskaitė, Arvydas Pacevičius, Vygintas Bronius Pšibilskis, Jokūbas Sūdžius, Lidija Šabajevaitė, Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI-XXI amžiai): kolektyvinė monografija, atsakomasis redaktorius Vygintas Bronius Pšibilskis, vaizdinę medžiagą parengė ir kartoschemas sudarė Inga Leonavičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – XXIII, 904 p.: iliustr. – (Fontes et studia historiae Universitatis Vilnensis / redaktorių kolegija: Rimvydas Petrauskas (pirmininkas) … [et al.]). – santr. angl., ISBN: 978-609-459-833-3.

Apie knygą žr. čia 

 

Vilniaus vyskupai ir jų portretai: katalogas

Vilniaus vyskupai ir ju portretaiVilniaus vyskupai ir jų portretai: [katalogas], sudarytojas ir tekstų autorius Liudas Jovaiša. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus (Vilnius: Petro ofsetas), 2016. – 134, [2] p.: iliustr., ISBN 9786094542466.

Leidinys skirtas pirmai skaitytojų pažinčiai su Vilniaus vyskupais ir jų portretais. Juo norima pristatyti tiek septintą šimtmetį skaičiuojančios vietinės Bažnyčios ganytojus, tiek vieną seniausių Lietuvoje paveikslų rinkinių – Vilniaus vyskupų portretų galeriją, kurios atvaizdai šiandien priklauso Vilniaus arkivyskupijai.

Svarbiausia leidinio dalis – Vilniaus (arki)vyskupų ordinarų portretai ir atitinkamus asmenis pristatančios biogramos. Norint supažindinti skaitytojus su Vilniaus (arki)vyskupijos ganytojais – nuo Andriejaus I iki Julijono Steponavičiaus imtinai (1388–1991), į leidinį įtrauktos ir biogramos tų (arki)vyskupų, kurių atvaizdų rinkinyje šiandien nėra išlikę. Tokiais atvejais trūkstamus atvaizdus atstoja šių hierarchų herbai, o arkivyskupą Romualdą Jałbrzykowskį reprezentuoja jo nuotrauka.

Vilniaus vyskupų portretų galerijoje esama ne vien visateisių ganytojų – ordinarų, bet ir kelių vyskupų pagalbininkų ar vyskupijos administratorių atvaizdų. Šios vyskupų kategorijos trumpai pristatytos knygelės priede; jame reprodukuojami ir penki į pagrindinę galeriją neįtraukti portretai su trumpomis žiniomis apie juose pavaizduotus asmenis. Įvado tekstas iliustruotas trimis antraisiais Vilniaus vyskupų ordinarų portretais ir į rinkinį patekusiais keturių su Vilniaus vyskupija nesusijusių ganytojų atvaizdais.

Akistata su konkretaus vyskupo veidu ir jo gyvenimo istorija nesitenkinančiam skaitytojui gali būti pravartus knygos įvadas. Jame aptarta Vilniaus vyskupų istorijos etapų specifika, pateikta šios hierarchų grupės kolektyvinė charakteristika, Vilniaus vyskupų portretų rinkinys apibūdintas kaip visuma, punktyru nužymėta jo istorinė raida.

Pirmą kartą taip kokybiškai reprodukuojami atvaizdai teikia puikią progą susipažinti su skirtingų tautybių, luomų, charakterių hierarchais, kurių gyvenimo istorijos – nepaprastos ir įprastinės, blankios ir dramatiškos ar net herojiškos – atsiskleidžia portretus lydinčiuose tekstuose. Vilniaus vyskupų istorijų visuma atspindi ir visos valstybės bei visuomenės raidą. Tad seniausios iki šiol gyvuojančios Lietuvos institucijos – Vilniaus arkivyskupijos – ganytojų veidus ir gyvenimus galima skaityti kaip glaustą Lietuvos istoriją – nuo Vytauto ir Jogailos iki Landsbergio. 

 

Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys: III-IV

cdb 000112 p1Dr. Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys: III-IV; red. kol.: Dalia Bukelevičiūtė, Zenonas Butkus, Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas, Marijampolė: Piko valanda, 2016. – 344, [2] p., ISBN: 9786094221385. 

Prezidento dr. Kazio Griniaus atsiminimų III ir IV tomai, parengti pagal išsaugotus autentiškus rankraščius. Šioje knygoje stengtasi išlaikyti autoriaus vartotą kalbą, jos stilių, specifinius terminus, anksčiau įprastus vartoti žodžius, kurie yra svarbūs mūsų praeities liudytojai. Atsiminimų III ir IV tomai apima 1906–1926 m.

 

"Lietuviai ir lenkai" (1887) Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje

lietuviai ir lenkai z1"Lietuviai ir lenkai" (1887) Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje: mokslinių darbų rinkinys, mokslinis redaktorius Arūnas Vyšniauskas, vertėjas Ryšard Gaidis, Luboš Švec; Vilniaus universitetas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – 296 p., ISBN: 9786094596261.

Mokslinių darbų rinkinyje "Lietuviai ir lenkai" (1887): Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje" publikuojamas Jono Šliūpo 1887 m. Niujorke lenkų kalba išleistos brošiūros „Litwini i Polacy“ („Lietuviai ir lenkai“) vertimas į lietuvių kalbą, taip pat išversta į lietuvių kalbą šios brošiūros Jono Vitarto (Jan Witort) parašyta plati kritinė recenzija „Litwomani“ („Litvomanai“), paskelbta 1889 m. Peterburge leistame lenkų savaitraščio „Kraj“ literatūriniame priede „Przegląd Literacki“. 

Šie tekstai, kaip pirminis šaltinis, taip pat publikuojami lenkų kalba, jų vertimą į lietuvių kalbą atliko Ryšard Gaidis.

Огонь, вода, ветер и камень в эвенкийских ландшафтах: отношения человека и природы в Байкальской Сибири

OgonВладимир Давыдов, Вероника Смирнова, Татьяна Сем, Donatas Brandišauskas, Огонь, вода, ветер и камень в эвенкийских ландшафтах: отношения человека и природы в Байкальской Сибири: [колл. монография], Санкт-Петербург: МАЭ РАН, 2016. – 195 p., ISBN: 978-5-88431-303-3.

Отношения человека и природы – достаточно традиционная тема для социальной антропологии, особенно для исследования коренного населения Сибири. Предлагаемая читателю монография является продолжением дискуссий о взаимодействии человека и ландшафта, традиции построения деликатных и исторически сложившихся отношений с природой и ее силами, а также о локальном знании, представлениях и практиках, связанных с этими силами. Особенностью данной работы являются ее основные герои – природные элементы, стихии, с которыми в своей повседневной жизни сталкиваются эвенки Байкальской Сибири. На примере архивных и полевых материалов авторы рассказывают историю взаимодействия человека с ними, показывая, что огонь, вода, ветер и камень не просто существуют сами по себе, но и проявляются как агенты социальных отношений, сплетающие воедино индивидуальные опыты местных жителей и обретающие таким образом уникальный язык и способность создавать локальную жизнь. Книга адресована социальным антропологам, историкам, социологам, культурологам, североведам, а также широкому кругу читателей.

Prieiga prie knygos čia.