Jūsų dėmesiui – gyvas pašnekesys apie istorikiškus dalykus su lekt. dr. Loreta Skurvydaite. Apie knygas studentus, liepą, seminarus ir vabalą.
Koks buvo Jūsų pirmasis prisilietimas prie istorijos, kuris vėliau nuvedė į Istorijos fakultetą?
Knygos. Tiktai knygos.
Galbūt fantastinės?
Ne, ne. Aš fantastikos nemėgau, niekada neskaičiau. Buvo dvi knygų rūšys, kurių niekada neskaičiau ir po šiai dienai neskaitau: fantastika ir visi indėnų nuotykiai. Jų nemėgau, tačiau visa, kas buvo susiję su detektyvais arba su tais klasikiniais, istoriniais romanais, tai buvo tai, nuo ko matyt viskas ir prasidėjo. Kadangi vaikiškos knygos nelabai patiko, buvo įsisukta į detektyvus, o paskui taip natūraliai pereita prie kitų knygų. O vaikystėje, mano prosenelių namuose buvo biblioteka, kuri buvo – na tokia kokia buvo, todėl kiekvieną vasarą reikėdavo perskaityti tas pačias knygas iš naujo. Ir ten buvo viena knyga – „Trys muškietininkai“ rusiškai. Ją aš skaitydavau kiekvieną vasarą, nes ji buvo didžiausia ir aš žinojau, kad man mėnesiui jos turėtų užtekti.
Kas pakito istorijos fakultete nuo Jūsų studijų laikų? Universitetų istorijos paskaitose kartais pasirodydavo, kad viduramžių universitetas ne taip ir smarkiai skiriasi nuo šiandieninio. Bet vis dėlto, kokie ryškiausi pokyčiai įvyko mūsų fakultete per šiuos keletą metų?
Ne, dvasia nekinta, o forma aišku labai stipriai keičiasi... Kas tiksliai? Pasikeitė valgykla, visiškai kitokia negu buvo. Nebėra riterio, kuris buvo sudegintas, ir kuris stovėjo kieme. Pasikeitė pačios auditorijos, nors kardinaliai iš tikrųjų tai ne – išliko labai keista miela dvasia. Išliko kiemelis, kuris yra žavingas. Išliko liepa, pro kurią galima žiūrėti į dangų.
Kad jau prabilote apie liepą, gal žinote, kada ji pasodinta?
Atrodo, kad ji yra alumnų dovana. Žinau, kad 1979 metais, kada buvo švenčiamas universiteto jubiliejus, ir kai buvo tvarkomi universiteto rūmai, liepa tada pirmą kartą buvo apjuosta suoleliais. Vadinasi, ji jau tuo metu buvo, ir buvo nemaža. Bet kada pasodinta, nežinau. Galėjo žinoti docentas Sigitas Jegelevičius, amžiną atilsį, bet niekada taip jo ir nepaklausiau. 1979 metais jau buvo tokia, kad ją reikėjo apjuosti ir formuoti, kaip kiemo dominantę. Juk liepos yra labai ilgametės.
Visais laikais studentai turėjo tokį revoliucingumo bruožą, kėlė sumaištis, buvo neramūs. O šiandien ar trūksta to revoliucingumo, kažkokios ugnelės studentams istorijos fakulteto aplinkoje? Ar jos kaip tik yra per daug?V
Man neatrodo, nei kad per daug, nei kad per mažai. Manau, kad jūs per šiuos keturis arba per šešis metus pereinate tam tikrą brandos laikotarpį. Ir tas brandos laikotarpis, matyt, kiekvienai kartai yra savitas. Atėję iš mokyklos iš naujo išgyvenate savo asmenybės formavimąsi tik kitame kontekste. Ir tas revoliucingumas, matyt, turi būti, o kiek jau jis išreikštas priklauso nuo kiekvieno individo. Jo tikrai netrūksta, tik kartais galbūt norėtųsi, kad tas revoliucingumas turėtų daugiau pozityvumo arba tiesiog kryptingumo. Nes žinote, kovoti už idėjas yra gražu, bet už kažkokius biurokratinius dalykus, man atrodo yra tiesiog neverta. Gyvenimas yra įdomesnis, tie keturi metai yra įdomesni, ir spręsti svarbias problemas yra rimčiau, negu kad užsiimti kažkokiais niekalais.
Istoriko įvaizdis Lietuvoje. Koks jis šiandien jūsų akimis? Ar reikėtų jį keisti?
Kaip sakau visiems pirmakursiams - kadangi Lietuvoje visi išmano krepšinį ir istoriją, tai istorijos įvaizdis yra prastas, nes visi įsivaizduoja, kad žino, kas tai yra istorija, o jei istorikas kalba kitaip - jis yra prastas istorikas. Bet čia - ne tik Lietuvos, čia yra europinė problema, kad humanistika neturi savo vietos, kad nėra pripažįstama kaip tam tikras asmenybinis ir visuomenės brandos požymis. Aišku, turbūt daugumai yra išlikusi toji sovietinė įtaiga, kad istorikas – tai valdžios marionetė, valdžia yra jo darbo užsakovas. O žiūrėti rimtai į mokslą, reikia visų pirma suprasti jį arba bent jau suprasti jo reikšmę. Kiek žmonių skaito istoriją Lietuvoje? Turbūt nei vienas, bet visi ją žino.
Girdėjome tokių nuomonių, kad galbūt šiais laikais nebereikia paskaitų, nes knygos yra visiems prieinamos, viską galima perskaityti jose ir gal užtektų tik seminarų, kuriuose visas kursas galėtų pašnekėti, diskutuoti su dėstytoju. Ar paskaitos liko tik tiems studentams, kurie negeba, nenori, tingi skaityti didelės apimties tekstus ir dėstytojas tampa jiems palankia informacijos perdirbimo mašina? Ar vis dėlto paskaitos šiandien dar išlieka prasmingomis?
Na matote, čia lygiai taip pat kaip su pamokslu, gali pats skaityti, bet gali išklausyti. Taip ir su paskaitom. Gali pats skaityti, bet dėstytojas per paskaitas savotiškai atskleidžia savo asmenybę, savo požiūrį, galų gale tam tikrą žvilgsnį, nuomonę, kuria nuotaiką ir atitinkamą intelektualinį diskursą, kuriame vėliau gimsta seminarai. Aš manau, kad visai atsisakyti paskaitų būtų kvaila, nes tada galima klausti, kam ir seminarai. Gali diskutuoti virtualioje erdvėje, gali diskutuoti pats su savimi – protingiausiu žmogumi, su kuriuo diskusija vyksta nuolat. Atsisakyti visada yra lengviau, negu vertinti tai, ką turi ir bandyti tame sugyventi. Nematau, kodėl reikėtų atsisakyti vienos ar kitos formos. Tai ir universitetinės kultūros dalis galų gale. Didžiulė kultūros dalis. Jeigu ją mes nurėžiam, vadinasi, mes pradedame genėti pačią universitetinę idėją, kas tuomet iš jos lieka?
Viešų diskusijų mūsų fakultete yra gana mažai. Filologijos fakultete veikia Filomatai, Klasikų klubas organizuoja savas diskusijas, o mums tokių viešų renginių lyg ir trūksta. Kodėl taip yra? Gal istorijos mokslas yra mažiau atviras diskusijoms, gal kiekvienas istorikas yra įsikniaubęs į savo tyrimo objektą ir jam neišeina ar nesinori diskutuoti su kitais?
Ne, istorijos mokslas tikrai nėra uždaras, bet, aišku, jis turi tą specifiką, istorikas yra labai didžiulis individualistas. O kad renginių trūksta, tai yra, matyt, kelios priežastys. Pirma, juos yra pakankamai sunku organizuoti kokybiškus, tikintis kokybiško auditorijos dalyvavimo, nes diskusija vyksta tik tada, kada yra diskutuojantys asmenys. Daryti diskusiją vien tik tarp dėstytojų, nekviečiant studentų, būtų kvaila. Kviečiant studentus susiduriama su ta problema, kad jie ne visi nori kalbėti arba kalba retai ir nedaug. O šiaip tai aš manau, kad tą tradiciją reikėtų gaivinti – viešų diskusijų, viešų paskaitų, debatų. Visiems būtų tik į naudą. Istorijos mokslas tikrai neturi paslėptų prasmių nesidalinti informacija. Bet, matyt, kartais taip susiklosto, gyvenimas ir rutina tave nuveda į tokias vietas, kur tu nebeturi nei prasmės nei laiko tą daryti. Nes gi būna tie seminarai, tas pats Colloquium Vilnensis antrus metus vyksta – puiki proga diskusijoms. Vyksta viešos paskaitos fakultete, tikrai atvažiuoja įdomių žmonių, gal ne tiek daug kiek norėtųsi. Bet pažiūrėkite, kiek būna klausimų iš auditorijos? Realiai diskusija negali atsirasti iš niekur, negali jos surežisuoti. Aišku, gali numatyti, kas kalbės, bet klausimų, noro klausti, noro suprasti, negali niekaip per prievartą išgauti. Tada jos taptų gerai žinomomis sovietinėmis diskusijomis, kai penki paklausia, du atsako ir visi draugiškai išsiskiria.
Jūsų disertacija buvo apie Lietuvos valdovo antspaudą XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje. Kaip manote, ar po pusės tūkstantmečio bus kam nors įdomu tirti šiandieninės Lietuvos vadovo anspaudus?
Manau, kad taip. Žmonės yra smalsūs. Anksčiau ar vėliau yra grįžtama prie įvairiausių dalykų. Jei žmonės tyrinėja įvairiausius dalykus, nuo kosmoso iki mažo vabalo, tai tame vietos turi atsirasti ir anspaudui. O ar jie tai tyrinės aš nežinau.
Tai anspaudas yra labiau kosmosas ar labiau mažas vabalas?
Aš manau, kad jame yra ir kosmosas, ir mažas vabalas, mūsų mikrokosmosas.
Pradėjome nuo knygų ir baigsime knygomis. Jau sužinojome, ką skaitėte vaikystėje. O kokia buvo paskutinė skaityta grožinės literatūros knyga?
Grožinės literatūros... Olgos Tokarczuk „Dienos namai, nakties namai“ – turbūt ši paskutinė skaityta. Nes kitos kurios pradėtos... yra toks britų istorikas, Ianas Mortimeris, bet jis jau labiau istorikas, rašo labai smagias knygas – kelionės į XIV – XV amžiaus Anglijas. Jas malonu skaityti.
O ar užtenka laiko skaitymui?
Ne. Laiko užtenka tada, kai susergi, tai va tada pakanka laiko skaityti. Priešingu atveju – ne.
Kalbino Sen! Severija ir Sen! Rūta – Korp! Tilia.