Arūnas Streikus, Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2018. – 437, [2] p.: iliustr., portr., ISBN: 9786098163148.

Arūnas Streikus – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas. Tiria Bažnyčios istoriją Lietuvoje XX amžiuje, sovietų režimo kultūros politiką. Knygų Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje 1944–1990 (2002), Diplomatas Stasys Antanas Bačkis (2007), Iš sovietinės patirties į laisvės erdvę: vienuolijos Lietuvoje XX a. antroje pusėje (2015) autorius.

Šios knygos tyrimo objektas nėra vien rutininės tekstų ar vaizdų uždraudimo praktikos, daugiausia atliekamos Glavlito, t. y. cenzūra siaurąją prasme. Cenzūra čia tiriama kaip iš skirtingų, tarpusavyje ne tik bendradarbiavusiųjų, bet neretai konkuravusių ar netgi konfliktavusių ideologinės kontrolės institutų sudarytas mąstymo ir jo viešos raiškos disciplinavimo mechanizmas. Be Glavlito, partinės valdžios ideologinių skyrių ir sovietų slaptosios policijos ideologinės kontržvalgybos padalinių sudėtine šios tarpinstitucinės sistemos dalimi laikomas ir įvairialypis redaktorių korpusas, kurį reprezentavo periodinių leidinių ir leidyklų redakcijos, teatrų, kino, radijo ir televizijos meno ir redakcinės tarybos, kiti panašaus profilio institutai. Ideologinės kontrolės veikimas dažniausiai atskleidžiamas analizuojant cenzūrines situacijas, susiklosčiusias dėl konkrečių asmenų mėginimų peržengti senas ar nustatyti naujas leistinumo ribas. Knygoje narpliojamos jų aplinkybės ir kartais netikėtos atomazgos patvirtina, kad sovietinė cenzūra toli gražu nevisada buvo racionaliai sutvarkytas, sklandžiai vykstantis ir valdomas procesas. Kita vertus, tiriamos ne tik cenzūrinės situacijos ir jose atsidūrusių asmenų elgsenos, bet ir ieškoma jų veiksmus paaiškinti galinčių motyvų. Šia prasme itin daug dėmesio skiriama sovietų Lietuvos kultūros lauko veikėjų (menininkų, mokslininkų, žurnalistų, administratorių) grupinei diferenciacijai, kurią lėmė skirtinga patirtis, išsilavinimas, estetinės ir pasaulėžiūrinės orientacijos, kultūrinio kapitalo dydis. Knygoje taip pat rekonstruojamos kintančios netiesioginio ideologinio reglamentavimo formos, aprėpiančios tokius dalykus kaip vidinis ir viešas kūrinių recenzavimas (kritika), autorių viešinimo laipsnio nustatymas per kūrybines sąjungas, parodų komitetus, kitus žemesnio lygmens institucinius darinius. Nepamirštas ir toks iki šiol mažai tyrinėtas cenzūros veiksnys kaip „liaudies balsas iš apačios“, išreikštas aktyvių skaitytojų ir žiūrovų laiškuose, įsiskaudinusių pareigūnų skunduose ir kituose panašaus žanro dokumentuose. 

Turinys

„Istorijos laboratorija“. Ar aštrios sovietmečio cenzūros žirklės: kaip buvo karpoma tiesa? (DELFI.TV, 2018 04 28)

Rimvydas Petrauskas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2017. – 447 p., ISBN: 9786098163124. 

Ar valstiečiams įbaudžiavinimas reiškė laisvės praradimą, kiek Lietuvoje būta vakarietiškos riterių kultūros ir feodalizmo, ar tikrai Lietuvos valdovai ir Ordino riteriai buvo nesutaikomi priešai, o europiniai diduomenės titulai atsirado tik kaip užsienio dinastų galios ir lietuvių didikų tuštybės išraiška? Knyga yra teminis istorinių studijų rinkinys, kurio tekstai tęsia, plėtoja, nauja problematika papildo vienas kitą.

Rimvydas Petrauskas. Iš Pratarmės

Rimvydas Petrauskas yra vienas žymiausių Lietuvos medievistų, kaip tyrėjas ir viešas kalbėtojas gerai žinomas ir užsienyje. Jo tyrimų kokybę gausiai paliudija publikacijos Lietuvoje ir svetur. Šis platus, konceptualumu ir temine vienove išsiskiriantis studijų rinkinys neabejotinai suteiks naujų impulsų tolesniems tyrimams.

Prof. Mathias Niendorf, Greifsvaldo universitetas

Nepastebimai pačiam sau, o ir kitiems, Rimvydas Petrauskas tapo autoritetingiausiu Lietuvoje istoriku, nuo 2016 m. viešojoje ervėje imtas tituluoti ir istorinių bestselerių autoriumi. Lietuvoje, kur žmonės viską žino apie istoriją, tik pernelyg nesigilina, nors knygas ir perka. Tiems, kurie perka ir skaito, ši istorinių studijų rinktinė bus atradimas. Mat vidutinis nuotolis, o ne komentaro sprintas ar monografinis maratonas yra tikroji gero istoriko distancija: čia jis geriausiai atsiskleidžia iškeldamas klausimus, aptardamas esamą žinojimą, ir palengva jį praturdindamas, pagilindamas, padarydamas skaidresnį ir aiškesnių ribų. Tikrą dabartinį žinojimą apie tik praeityje tikra telikusią LDK.

Nerijus Šepetys, redaktorius

Ar Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo europinių Viduramžių dalis (2018-01-31)

Imagining Lithuania: 100 years, 100 visions, 1918-2018, edited by Norbertas Černiauskas, Marija Drėmaitė, Tomas Vaiseta], [Vilnius]: [Lithuanian Culture Institute], [2018]. – 205, [2] p.: iliustr., faks., žml., ISBN: 9786098015638

Specialiai dalyvavimui Londono knygų mugės programoje “Baltic Countries Market Focus” ir minėdamas atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kultūros institutas išleido 100 vizijų rinktinę “Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018”. 

Autoriai: Vytautas Ališauskas, Norbertas Černiauskas, Jūratė Čerškutė, Marija Drėmaitė, Marius Ėmužis, Rosita Garškaitė, Karolis Kučiauskas, Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė, Elona Lubytė, Agnė Narušytė, Akvilė Naudžiūnienė, Ernestas Parulskis, Rimvydas Petrauskas, Paulina Pukytė, Eligijus Raila, Vasilijus Safronovas, Monika Saukaitė, Rūta Stanevičiūtė, Kristina Steiblytė, Arūnas Streikus, Gražina Sviderskytė, Helmutas Šabasevičius, Monika Šipelytė, Aurimas Švedas, Gediminas Urbonas, Julijonas Urbonas, Nomeda Urbonienė, Tomas Vaiseta.

Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918-1940, sudarė Marija Drėmaitė, tekstų autoriai: Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Marija Drėmaitė ... [et al.]. Vilnius: Lapas, 2018. – 299, [1] p.:  iliustr., ISBN: 9786098198041.

Lietuvos statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos: straipsnių rinkinys, sudarė Irena Valikonytė ir Neringa Šlimienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017. – 331 p., [3] iliustr. lap. (Lietuvos istorijos studijos, ISSN 1822-4016; t. 13); ISBN: 9786094599064

VU Istorijos fakulteto mokslininkių prof. dr. Irenos Valikonytės ir Neringos Šlimienės sudarytas straipsnių rinkinys.

„Istoriografijoje seniai įteisinta koncepcija, kad XVI a. Lietuvos istorijoje yra teisėkūros klestėjimo ir teisės kodifikavimo amžius, o Lietuvos Statutas – Europos teisės fenomenas. Tačiau Statuto, kaip ir kitų vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Europoje galiojusių teisynų, turinys buvo gerokai platesnis nei šiuolaikinių teisės kodeksų. Antra vertus, Lietuvos Statutas – labai svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos ir kultūros šaltinis, be kurio negali apsieiti daugelio LDK ir viso regiono istorijos problemų tyrėjai“, – teigia prof. I. Valikonytė.

Leidinys pradedamas Vokietijos teisės istoriko Heinerio Lücko straipsniu, kuriame autorius, išanalizavęs teisės kodifikavimo proceso XVI a. įvairiose Europos šalyse poreikio aplinkybes, koncepcijas ir padarinius, išryškina Lietuvos Statuto vietą tame procese, akcentuodamas išskirtinę jo apimtį ir užbaigtumą. Knygos sudarytojų teigimu, Statutianoje nuo seno daug dėmesio skiriama LDK teisės šaltinių refleksijai. Leidinyje taip pat svarstomas LDK teisės tradicijų klausimas, dėmesio sulaukė ir asmenybės, prisidėjusios prie Antrojo Lietuvos Statuto parengimo ir tobulinimo.

„Istoriografijoje tradiciškai laikomasi požiūrio, kad būtent Antrasis Statutas juridiškai įteisino notariato veiklą LDK, nors šio instituto genezė gerokai ankstyvesnė. Pastaruoju metu istorikai gerokai daugiau dėmesio skiria LDK teisės kultūros tyrimams, o dar XX a. pabaigoje užgimusi tradicija Lietuvos Statutą laikyti lūžine LDK istorijos periodizacijos riba tebėra gyvybinga. Kita vertus, akivaizdu, kad Lietuvos Statuto panaudos galimybės toli gražu neišsemtos, o Temidės ir Klėjos globojamų mokslų tyrimo laukas toks platus, kad prireiks ir istoriko (kurio triūsą įžymus XX a. pirmosios pusės prancūzų medievistas Marcas Blochas prilygino ikiteisminio tyrimo teisėjo darbui), ir teisės specialisto (kuriam Bardachas rekomendavo naudotis istorinės prieigos modeliu) pastangų“, – sako prof. I. Valikonytė.

Turinys

Vilniaus universiteto leidykla pristato: „Lietuvos statutas: Temidės ir Klėjos teritorijos“ (2018-04-26)

Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija kiekvienam, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. – 440 p., ISBN: 9785420017975.

Knygoje autoriai atsako į klausimą, kuris kiekvienam Lietuvos žmogui yra pats svarbiausias: kaip atsirado šiuolaikinė Lietuva ir kodėl mūsų valstybė yra ne atsitiktinumų ar šalutinių aplinkybių išraiška, bet ne vieną šimtmetį brandintas, nuolatinės visų piliečių kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatas.

„Mes sakome paprastai – Lietuva yra sena istorinė valstybė, žinoma kaip galinga pagoniška imperija, po krikšto nepraradusi savo valstybingumo ir stipriose unijose su Lenkija. Katalikybės dėka tapusi Europos civilizacijos dalimi, Lietuva net ir po 1795-ųjų, įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, sugebėjo iškilti kaip tauta iš užmaršties ir atkurti savo valstybę. Sparti valstybės raida ir greita pažanga įtvirtino lietuvių sąmonėje nuostatą, kad visuomet sieksime savo valstybės. Ir to siekio niekaip nesugniuždė nei Stalino, nei Hitlerio režimai. Teigiame, kad pačių lietuvių pastangų dėka, palankiai susiklosčius tarptautiniams įvykiams, XX amžiuje net du kartus atkūrėme savo valstybę ir tokį pasiekimą vargu kam pavyks pakartoti. Ilgaamžėje, kruvinoje, sekinančioje kovoje Lietuva nusipelnė teisę egzistuoti kaip valstybė ir nebus lengva tam, kuris netyčia, dėl mūsų istorijos nežinojimo, tai pamirš. Tokią siunčiame žinią. Ir dar – mes didžiuojamės savo istorija", – sako vienas šios knygos sumanytojų, sudarytojų ir autorių Alfonsas Eidintas.

Remdamiesi gausiais šaltiniais, dokumentais ir visų kartų istorikų tyrinėjimais autoriai parengė lengvai skaitomą, tiesos ir atvirumo kriterijais grįstą trumpą Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nenuslėpta ir nenutylėta klaidos ar klystkeliai, kurių pasitaikė Lietuvos istorijoje. Svarbiausia – parodyta, kad dramatiškose ir sudėtingose situacijose valstybės kūrėjai, kartu su savo šalies žmonėmis eidami per okupacijų duobes ir atkurtos Nepriklausomybės įkalnes, rūpinosi valstybės sukūrimu ir jos išlikimu, žmonių gyvenimo, kūrybos sąlygomis. Visų jų pastangos lėmė, kad 2018 metais Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį.

Knyga siekiame paskatinti visuomenę domėtis savo valstybės istorija. Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui istorinės žinios, istorinio konteksto išmanymas – būtinas, jis primena, kas žmogaus, visuomenės ir valstybės istorijoje svarbu ir reikšminga.

Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, Būtovės slėpiniai 3: Lietuvos vartai į jūrą, sudarė Aurimas Švedas, Vilnius: Alma littera, 2017. – 360 p., ISBN: 9786090130445.

Trečioji knyga „Būtovės slėpiniai. Vartai į jūrą“ (apima tris 2000–2001 m. rodytų laidų ciklus) padeda suvokti Lietuvos valstybės istoriją, kaip lietuvių, žemaičių ir kitų istorinių regionų, taip pat juose gyvavusių miestų gyventojų kolektyvinės pastangos išraišką.

Kodėl pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius bei jo pradėtą valstybės stiprinimo darbą teisę didieji kunigaikščiai nesukūrė jūrinės valstybės ir neišsiveržė už žemyninės istorijos paradigmos ribų? Kaip atsirado žemaičiai? Kokį vaidmenį žemaičiai atliko Lietuvos istorijoje ir kada šis istorinis regionas tapo visos Lietuvos istorijos flagmanu? Kokį vaidmenį Lietuvos istorijoje atliko miestas ir miestiečiai? Kuo saviti ir netgi unikalūs Lietuvos istorijoje yra Kėdainiai? 

„Būtovės slėpiniai“ padeda iš naujo atrasti Lietuvos valstybės istoriją keldami aštrius klausimus ir pateikdami atsakymus, kartais tampančius tikru iššūkiu. Kritiškai apmąstydami visuomenės atmintyje susiklosčiusius vaizdinius apie praeitį laidos kūrėjai tuo pat metu parodo, kad mūsų protėvių istorija yra nepaprastai įdomi ir patraukli, o gilindamiesi į ją kartu įgyjame galimybę save geriau suprasti ir dabartyje.

Aurelijus Gieda, Manifestuojanti Klėja. Istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017. – XVI, 640 p., ISBN: 9786094598616. 

Lietuvos istoriografijos raida modernybėje – stulbinantis, intriguojantis ir viliojantis fenomenas. Maža būtų pasakyti, kad nuo pirmojo Lietuvos istorijos pasakojimo lietuvių kalba (1822) iki Lietuvos universiteto (1922) dėstomąja lietuvių kalba atidarymo, nuo pirmosios lietuvio Vakaruose parašytos ir išspausdintos istorinės disertacijos (1905) iki pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo (2005) praėjo ištisi amžiai. Kam dar geriau galėtų tikti prancūzų istorikų nukalta longue durée (ilgosios trukmės) koncepcija? Tai knyga apie sunkų, permainingą, tačiau vilties ir gyvenimo kupiną lietuvių, mūsų istorikų ir istoriografijos, atėjimą į šį pasaulį.

Knygoje analizuojama Lietuvos profesionalios istoriografijos genezė ir sklaidos tradicija 1883–1940 metais. Pasitelkiamas tarpdisciplininis požiūris ir lyginamoji perspektyva, istoriografija ir istorika matoma tiek bendresnėje tuometinių Lietuvos humanitarinių mokslų, tiek nagrinėjamo laikotarpio europinės istoriografijos raidos panoramoje; kartu tai pirmasis išsamus lietuviškosios istorikos ir istorijos metodologijos tekstų tyrimas.

„Istoriografijos istorija ilgai buvo apie tai, kas, kada, ką rašė. Dr. Aurelijus Giedà pasirinko kitą kelią: parašė knygą apie tai, kas, ką ir kaip galvojo. Jis sugebėjo atrasti lietuviškąją istoriką ir papasakoti dalykus, kurių iki šiol buvome nematę“, – prof. Alfredas Bumblauskas.

Monografijos ištrauka

Мари-Лиис Паавер и Григорий Поташенко, Иконописец в ХХ веке. Жизнь и творчество Ивана Ипатьевича Михайлова, Вильнюс, 2016, – 312 с., ISBN: 9786094596209.

Knygoje nagrinėjama Pentos, vėliau Vilniaus ikonų tapytojo Ivano Michailovo  (1893-1993) biografija ir kūryba. Ilgas Michailovo gyvenimas ir vaisinga kūryba yra reikšminga pati savaime. XX a. buvo kraštutinumų, audringų politinių, visuomeninių ir kultūrinių permainų  epocha. Nepaisant to, o galbūt tam prieštaraujant, Michailovas toliau tapė ikonas ir išsaugojo tradicinę kanoninę ikonų tapybą, kuri susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėse XVII a. antroje pusėje – XVIII a. Išlikdamas ištikimu savo gyvenimo pašaukimui, jis buvo nuoseklios tarnystės „šventam ikonų tapybos reikalui“ pavyzdys.

Reikšminga ir kita. Sudėtingame ir kartais tragiškame XX a. savo ikonų tapyba – seniausia meno forma – Michailovas noriai ar nenoriai skatino prakilnų dvasinio grožio ir žmogaus moralinių jėgų supratimą. Be to, Michailovas sukūrė Vilniaus ikonų tapymo mokyklą, o jo mokiniai ir dabar sėkmingai puoselėja tradicinę ikonų tapybą Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse.

Dalia Bukelevičiūtė, Zenonas Butkus, Norbertas Černiauskas, Andrius Grodis, Algis Povilas Kasperavičius, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė, Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais: kolektyvinė monografija, Vilniaus universitetas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. - 413 p., ISBN:  978 609 459 795 4 (elektroninė versija),  978609459 796 1 (spausdinta versija).

Monografijoje tiriamas po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusios Lietuvos valstybės posūkis į socialinę pažangą,aiškinama, kaip valstybingumas padėjo įveikti užsikonservavusias socialines negandas ir timptelėjo mūsų šalį modernėjimo linkme. Pirmiausia aptariama visuomenės socialinė struktūra pirmosios modernios nepriklausomybės laikotarpiu. Toliau dėmesys telkiamas į socialines permainas, dvarininkų sluoksnio silpnėjimą, analizuojama žemės reforma ir išryškinami jos socialiniai padariniai, taip pat vertinami valstybės socialinės politikos principai, etapai ir jų raida. Atskirai tiriama miestiečių padėtis ir šio sluoksnio plėtra bei urbanizacija apskritai. Išskiriami istoriniai švietimo raidos sunkumai, nurodomi atsilikimo šioje srityje įveikimo būdai ir socialinis švietimo prieinamumas. Pagaliau žiūrima, kaip valstybės politika derėjo su tautų teisėmis, socialiniu teisingumu.