Sidebar

{slide=Pagrindinis}

A.Bumblauskas


 Kontaktai


Moksliniai interesai


Dėstomi dalykai

{slide=Publikacijos}

{slide=Tyrimai ir kita veikla}

{slide=Studentams}

{/slides}

Apie katedrą

download1993 m. rugsėjo 17 d. buvo pasirašytas Vilniaus universiteto Rektoriaus įsakymas dėl Istorijos fakulteto katedrų pertvarkymo – nuo tada ir prasidėjo Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros veikla. Pati Istorijos fakulteto katedrų reforma ir kitos veržlios tuometinio fakulteto dekano (1990–2002) Alfredo Bumblausko ir jo komandos iniciatyvos iš esmės nutiesė kelius fakulteto desovietizacijai ir prasminiam studijų proceso bei institucijos veiklos atsinaujinimui. Tai buvo ypač reikšmingų, galima sakyti, revoliucinių pokyčių dešimtmetis, kurio kai kuriuos vaisingus rezultatus nesunkiai pastebime dar ir šiandien. Nuo ITKI katedros įkūrimo (1993) iki šiol katedros vedėju yra prof. dr. Alfredas Bumblauskas.

Katedros personalo sudėtis per 27-ius veiklos metus nemažai keitėsi, tačiau du lengviausiai atpažįstami katedros veidai, už savo ieškojimus „Būtovės slėpinių“ kūrimo grupėje tapę Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais (1998), ilgai išliko tie patys – profesoriai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas. Jų kūrybinių iniciatyvų ir idėjų lauke radosi nauji darbai ir sumanymai, taip pat atėjo ir brendo nauji žmonės, prasmingai įsilieję į katedros veiklas bei jos vykdomas studijas.

Katedra šiuo metu kuruoja Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų ir Paveldosaugos magistro studijų programas, katedros nariai dėsto studijų modulius ar dalykinius kursus įvairiose studijų programose tiek Istorijos fakultete, tiek už jo ribų.

Ašinės idėjos

1994–1996 m. ITKI katedros veikloje išryškėjo trys aktualūs pažintinių interesų vektoriai: Lietuvos istoriografijos tradicijos, sovietmečio istoriografijos ir humanitarinių bei socialinių mokslų paveldo, įskaitant Vakarų istoriografinės tradicijos šiandieną, pažinimas. Pirmieji „Zenono Ivinskio skaitymai 94“, kaip įtaigauja pats pavadinimas, turėjo intenciją tapti „kukliu pagarbos ženklu didžiausiam mūsų istorikui“. 1994 m. konferencija buvo skirta Lietuvos istoriografijos teorinėms ir istorinėms problemoms, o atskirų autorių pranešimuose buvo parodytas dėmesys tuometiniame istorikų ceche palyginti retoms kategorijoms (istorijos teorijai, istoriosofijai, istorijos metodologijai, istorinei sąmonei). Katedros vedėjas šioje konferencijoje samprotavo: „Reiktų kalbėti apie teorinį vakuumą arba bet kokio teoretizavimo ignoravimą. Istorikams pakanka medžiagos grupavimo ir apibendrinimo, taigi tik indukcijos [...].“

„Zenono Ivinskio skaitymai 95“ buvo skirti Lietuvos istoriografijos padėčiai sovietmečiu analizuoti. Juose įvairiais rakursais erzintas oficialusis sovietinės Lietuvos istoriografijos nervas, žvalgyta gretutinių mokslų situacija sovietmečiu, gilintasi į konfliktus, aktualijas, istoriografijos tapatumo paieškas. Bandyta kritiškai ir įvairiapusiškai įvertinti sovietinį istoriografijos paveldą; „suvedant sąskaitas su sovietine epocha“, ieškota įtikinančio atsakymo ir į ypač problemišką, savirefleksiją žadinantį klausimą – kaip ir kodėl „kultūrinių tradicijų požiūriu Lietuvos istoriografija dar ir dabar daug kuo [tebėra] sovietiška“.

1996 m. rugsėjį Vilniuje buvo organizuotas tarptautinis Vakarų ir Vidurio Rytų Europos istorikų forumas-diskusija. Tarptautinė mokslinė konferencija „Istoriografija ir atvira visuomenė“ buvo tuo metu precedento neturėjęs renginys. Jo tikslas – naujai įsigilinti į „istoriografijos atsinaujinimo ir santykių su atsinaujinančia visuomene problemas postkomunistinėje Vidurio Rytų Europoje“ (konferencijos rengimo koordinatoriai: Bielefeldo universiteto profesorius Jörnas Rüsenas, Vilniaus universiteto docentai Alfredas Bumblauskas ir Zenonas Norkus). Į šią konferenciją, be įvairių savo šalyse ir užsienyje žinomų istorikų iš Vokietijos, Suomijos, Vengrijos, Lenkijos, Estijos, Rusijos ir Lietuvos, atvyko ir du pasaulinio garso istorikai profesoriai – Jürgenas Kocka ir Jörnas Rüsenas. Konferencijos pranešimų pagrindu parengtoje knygoje pratarmės autoriai rašė labai konkrečiai: „Kvietėme daug Vakarų istoriografijos įžymybių, siekdami duoti Lietuvos istorikams progą iš pirmųjų rankų susipažinti su metodinėmis ir metodologinėmis Vakarų istorijos mokslo naujovėmis.“

ITKI katedros nariai, bendradarbiaudami su Lietuvos nacionaliniu istorikų komitetu, sudarė organizacinį branduolį, planavusį ir koordinavusį pirmojo Lietuvos istorikų kongreso rengimą Vilniuje 2005 m. rugsėjo mėn.

Iš katedros atsiradimo istorijos: motyvai ir tikslai

katedra 1993ITKI katedros įkūrimas buvo motyvuotas Lietuvos istoriografinėje tradicijoje susiklosčiusia situacija, ypač akcentuojant teorinių tyrimų stoką ir kritiškai vertinant istoriografijoje vyravusį empirizmą ir smulkiatemiškumą. Teorijų, idėjų, koncepcijų stygius ypač buvo jaučiamas kultūros istorijoje; kultūros istorija traktuota kaip bene silpniausia lietuviškosios istoriografijos grandis: „Neturime ne tik kultūros istorijos metmenų, bet netgi jos objekto sampratos.“ Taigi katedros kūrėjai nuo pat pradžių pasisakė už ryžtingą istorijos mokslo at(si)naujinimą, dėmesį teoriniams klausimams, plačiai suprastą kultūros istoriją ir ilgalaikį interesą istoriografijos studijoms (kaip pačios istoriografijos atnaujinimo šaltiniui). Taip pat buvo aiškiai įsisąmoninta, kad norint kurti naujas koncepcijas ir požiūrius, taip pat naujos kultūros istorijos koncepcijos kūrimui, būtinos tarpdisciplininės pastangos, glaudesnių ryšių su filosofais, filologais, etnologais ir meno istorikais palaikymas. Tokiu būdu daugelis įvairių sričių žinovų ITKI katedros veiklos ribose ilgesnį ar trumpesnį laiką dėstė įvairius kursus, tapę katedros nariais arba dirbę dėstytojais valandininkais (Leonidas Donskis, Zenonas Norkus, Arūnas Poviliūnas, Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Norbertas Vėlius, Vytis Čiubrinskas, Jonas Mardosa, Raimundas Sidrys, Nortautas Statkus, Gytis Vaitkūnas, Nastazija Keršytė). Universiteto mastu kaip akivaizdi spraga buvo matoma meno istorijos ir studijų stoka, kalbant tiek apie Lietuvos kultūros istorijos tyrimus bendrai, tiek apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos architektūros ir dailės tyrinėjimus. Tad stiprinant kultūros istorijos, LDK architektūros ir dailės tyrimus prie katedros pradėta formuoti meno istorijos grupė (iš pradžių ją sudarė Stasys Abramauskas, Alfonsas Andriuškevičius, Donatas Katkus, Petras Repšys, kiek vėliau pradėjo dirbti Irena Vaišvilaitė), turėjusi sudaryti sąlygas ilgainiui suformuoti meno istorijos profilio specializaciją. Katedra tuo metu kuravo ir naujai išsikristalizavusią „kultūros ir meno istorijos“ specializaciją. Ilgainiui ieškant naujų teorinio atsinaujinimo impulsų ir suaktyvinus bendradarbiavimą su etnologijos, kultūrinės ir socialinės antropologijos specialistais, performavus pamatinius studijų prioritetus ir programines nuostatas, buvo suformuota ITKI katedros bendradarbių kuruojama Kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) specializacija (šaka), kurią buvo galima pasirinkti nuo 3 kurso istorijos studijų programos ribose. Tokia tvarka galiojo iki 2001 m. vasaros, kuomet buvo organizuotas pirmasis priėmimas į atskirą KIA studijų programą. Pirmoji laida (32 absolventai) ją baigė 2005 m.

Katedros kuruojamos Kultūros istorijos ir antropologijos (bakalauro) ir Paveldosaugos (magistro) studijų programos

N EkspedicijaKIA programa, tarptautinių ekspertų nuomone, pasižymi tarpdiscipliniškumu, kūrybiškumo ugdymu ir profesionaliais dėstytojais. Praeities bei dabarties visuomenės ir kultūros nagrinėjamos antropologijos, sociokultūrinės istorijos, atminties ir kultūros studijų požiūriu. Įgytos žinios ir kompetencijos leidžia suprasti visuomenę, atpažinti jai aktualius reiškinius, kurti tai, kas yra ar bus reikšminga. Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programoje daugiausia dėmesio skiriama kultūros istorijai, istorinei ir kultūrinei antropologijai, istorikai, idėjų istorijai, vizualinei kultūrai, tapatybėms bei taikomajai istorijai. Visi šie reikšminiai žodžiai, išreiškiantys KIA savitumą, studijų Istorijos fakultete metu įgaus aktualumo ir taps svarbiais prasminiais orientyrais. Baigę šią programą studentai turėtų išmanyti bendrąją kultūros istorijos raidą ir bent vieną jos epochą, suvokti šios epochos vietą bei reikšmę Europos kultūros kontekste; suprasti skirtingų epochų bei kultūros reiškinių tyrimų šaltinius, jų tyrimo metodus ir tyrimo rezultatų pateikimo būdus; išmanyti kultūros istorijos tyrimų raidą ir suvokti pagrindinių istorijos tyrimo bei rašymo tipų (mokyklų) santykį su konkrečios epochos politinėmis-visuomeninėmis ir kultūrinėmis realijomis.

Paveldosaugos magistro studijų programoje rengiami aukštos kvalifikacijos specialistai paveldosaugininkai, išmanantys tradicines ir naujausias kultūros paveldo sampratas, jo apsaugos koncepcijas bei metodus, o taip pat gebantys dirbti kultūros paveldo administravimo, perteikimo ir tyrimų srityse. Studijų programoje fokusuojamasi į dinamiškai atnaujinamus studijų dalykus, kuriuos skaito ITKI katedros bei kviestiniai dėstytojai – patyrę paveldosaugos srities praktikai. Programoje orientuojamasi į subalansuotas praktikos ir teorijos žinias, reikalingas naujos kartos paveldosaugos specialistams.

Tad bakalauro Kultūros istorijos ir antropologijos bei magistro kultūros paveldo studijos Vilniaus universitete  – atviros galimybės naujosios kultūros istorijos ir naujosios paveldosaugos link.

Katedros vedėjas prof. habil. dr. Alfredas Bumblauskas
el. paštas:

Katedros administratorė Danguolė Skulsčiūtė
327 kab. / Universiteto g. 7, LT-01131 Vilnius
tel. (8 5) 268 72 88
el. paštas:

Katedros nariai

Apie katedrą

1993 m. rugsėjo 17 d. buvo pasirašytas Vilniaus universiteto rektoriaus įsakymas dėl Istorijos fakulteto katedrų pertvarkymo – nuo tada ir prasidėjo Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros veikla. Pati Istorijos fakulteto katedrų reforma ir kitos veržlios tuometinio fakulteto dekano (1990–2002) Alfredo Bumblausko ir jo komandos iniciatyvos iš esmės nutiesė kelius fakulteto desovietizacijai ir prasminiam studijų proceso bei institucijos veiklos atsinaujinimui. Tai buvo ypač reikšmingų, galima sakyti, revoliucinių, pokyčių dešimtmetis, kurio kai kuriuos vaisingus rezultatus nesunkiai pastebime dar ir šiandien. Nuo katedros įkūrimo (1993) iki šiol katedros vedėju yra prof. dr. Alfredas Bumblauskas.

Katedros bendruomenė keitėsi, tačiau du lengviausiai atpažįstami katedros veidai, už savo ieškojimus „Būtovės slėpinių“ kūrimo grupėje tapę Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais (1998), ilgai išliko tie patys – profesoriai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas. Jų kūrybinių iniciatyvų ir idėjų lauke radosi nauji darbai ir sumanymai, taip pat atėjo ir brendo nauji žmonės, prasmingai įsilieję į katedros veiklas bei jos vykdomas studijas.

Katedra kuruoja Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų ir Paveldosaugos magistro studijų programas.

Išsamiau apie Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedrą

2019 / 2020 m.m. siūlomos darbų temos:

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos