Norbertas Černiauskas. 1940. Paskutinė Lietuvos vasara. Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 260 p., ISBN: 978-609-8120-65-3.

1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir savo ateitį. Vasaros savaitgaliai buvo numatyti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkiui. Vyriausybė taip pat nesnaudė – palaimino šalies elektrifikacijos ir susisiekimo gerinimo projektus bei patvirtino didžiausią metinį biudžetą. Bažnyčia su nerimu laukė svarbios reformos – civilinės santuokos įteisinimo. Visa Lietuva jaukinosi išsvajotąjį Vilnių ir Vilniją. Darbais, idėjomis ir gandais kunkuliuojanti šalis jau buvo kiek apsipratusi su Europoje vykstančiu karu. Nepaisant to, prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link. Kaip pasisuks karo švytuoklė? Ar rekordiškai speiguotą žiemą iškentusioje šalyje sužydės sodai? Kokia bus vasara?

Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, pašėlusiai įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautorius. Londono knygų mugei ir atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti skirtos  istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018” (2018) vienas iš sudarytojų ir autorių. 2019 m. išleido knygą vaikams „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“.

Apie knygą tinklalaidėje "Ko tyli istorikai?"

Aurimas Švedas. Istoriko teritorija. Vilnius: Aukso žuvys, 2020.  – 368 p., ISBN: 978-609-8120-62-2.

Istoriko ir publicisto Aurimo Švedo kultūrologinės eseistikos knyga „Istoriko teritorija“ – tai tarpdisciplininėje erdvėje gimę 30 tekstų, kuriuose susilydo istoriosofiniai apmąstymai, nekonvencinės istoriografijos idėjos, ironiški ir jautrūs autorefleksijos fragmentai, visuomenės kritikos eskizai.

Savitu mąstymo ir kalbėjimo stiliumi pasižymintis istorikas kalba apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi.

Kada praeitis virsta istorija? Ką, kaip ir kodėl mes prisimename? Kada užmarštis yra ne prakeiksmas, o mūsų gyvenimui reikalingas veiksmas? Ar tikrai visa žmonijos istorija yra nenutrūkstama blogio raiška? Kaip nepakliūti į baimės spąstus? Ar įmanoma susigyventi su istorijos mums paliktais randais? Ką geresniam praeities supratimui duoda pojūčiai? Ką reiškia būti žvėrimi žmonių istorijoje? Kokias istorijas mums apie mus pačius gali papasakoti augalai? Kodėl mums reikia išmokti klausytis, ką pasakoja daiktai? Ar prasminga klausti „O kas būtų, jeigu..?“ Ko šiandienos žmogų gali išmokyti praeityje gyvenę žmonės?

Tai tik keletas klausimų, kuriuos kelia bei svarsto knygos autorius, diskutuodamas su iškiliais Vakarų akademinio pasaulio atstovais – praeities tyrinėtojais, filosofais, antropologais (Thomas Hylland Eriksen, Ewa Domańska, François Hartog, Dipesh Chakrabarty, etc.), pristatydamas, komentuodamas, interpretuodamas jų knygose ir straipsniuose išsakytas idėjas, kurios keičia XXI amžiaus akademijos ir visuomenės diskursą bei savivoką.

Knygos pagrindu tapo geriausi nuo 2015 kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikuoti tekstai. Skiriama plačiam skaitytojų ratui.

Aelita Ambrulevičiūtė, Tatjana Voronič, Darius Žiemelis, Modernėjantys Vilnius, Kaunas, Gardinas: miestų plėtra ir sanitarinės infrastruktūros pokyčiai 1870– 1914 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 344 p., ISBN 9786090703939.

Monografijoje dėmesys sutelkiamas į dviejų modernaus miesto dėmenų – miesto plėtros ir sanitarinės infrastruktūros pokyčių – tarpusavio sąveiką XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Rusijos imperijos gubernijų centruose Vilniuje, Kaune ir Gardine. Pirmasis dėmuo leidžia pažinti šių modernėjančių miestų plėtros tendencijas ir su tuo susijusius miestų socioekologinės struktūros pokyčius, antrasis – kaip modernėjančiame mieste formavosi šiuolaikinė sanitarinė infrastruktūra, kuri turėjo įveikti miesto plėtros / tankėjimo sukeltas problemas (visų pirma blogėjančią miesto sanitarinę aplinką). Knyga yra pirmas sisteminis bandymas pažvelgti į miesto plėtros ir sanitarinės infrastruktūros modernėjimą Lietuvos gubernijų centruose iš miesto ekologijos perspektyvos, interpretuojant duomenis Europos ir Rusijos imperijos kontekstuose.

Inga Arlauskaitė Zakšauskienė, Vilties desantas. JAV radijo transliacijos į sovietų Lietuvą, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 248 p., ISBN 9786090703298.

Šaltojo karo pradžioje, nusileidus geležinei uždangai, pradėtos JAV radijo transliacijos ištisus dešimtmečius pavergtoms šalims buvo vieninteliu alternatyvios informacijos šaltiniu. Informacijos, apie JAV užsienio politiką, pasaulio įvykius, Sovietų Sąjungos dalyvavimą juose, apie gyvenimą Amerikoje. Tiriant JAV radijo transliacijas monografijoje atskleidžiama radijo stočių, kaip politinio karo priemonės, svarba Šaltojo karo metais, informacijos kontrolės ypatybės ir tikslai, Laisvosios Europos ir Amerikos balso radijo laidos kaip aktyvi Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politika, išeivijos vaidmuo steigiant bei rengiant radijo laidas sovietų Lietuvai.

Istorijos inžinierius: Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį, sud. Aurimas Švedas, Vilnius: Aukso žuvys, 2019. – 352 p., ISBN 9786098120448.

Knygoje – svarbiausi medievistikos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tekstai, straipsniai ir interviu, skelbti 1987–2008 metais.

Rimvydas Petrauskas: Edvardas Gudavičius – neabejotinai ryškiausia Lietuvos istoriografijos figūra transformacijos laikotarpiu. Jis mokė apie Lietuvos istoriją mąstyti europiniame kontekste ne tik gausų mokinių būrį, bet ir visuomenę. Galiausiai padovanojo Lietuvai naują istorijos datą – Liepos 6-ąją. /

Rimvydas Valatka: Edvardas Gudavičius yra istorijos Maestro. Mūsų medievistikoje iškyla kaip uola, nuo kurios skrydžiui atsispyrė puikių istorikų karta. Jo dėka į savo valdovus ir istoriją galime žiūrėti be prasčiokiškų romantizmo akinių.

Alfredas Bumblauskas: Kuo labiausiai skiriasi Edvardas Gudavičius nuo visų kitų istorikų? Tuo (nors pats jis neprisipažįsta), kad visa jo sistema iš esmės yra dedukcinė. Jis pirmiau susikūrė pasaulio istorijos modelį ir dabar jame suranda Lietuvai vietą. Ir net jeigu nėra faktų, jų trūkumą užpildo dedukcine logika.

Paulius Gritėnas: Edvardo Gudavičiaus dėka istorija mūsų akyse tapo didinga, paslaptinga ir kartais tragiška amžinąja žmogaus tiesos paieška, o ne trumpalaikių dabarties interesų žaislu. Jo darbai ne tik išplėtė mūsų žinias apie Lietuvos istoriją, bet ir prisidėjo prie naujų istorinių pasakojimų, naujų interpretacijų gimimo ir naujų atsakymų atradimo.

Nerijus Babinskas, Analitinės istorinės regionistikos paradigmos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 184 p., ISBN 9786090703496, eISBN: 9786090703502.

Studijoje pristatomos ir analizuojamos pastarojo šimtmečio trijų iškiliausių Europos istorinių mezoregionų tyrinėtojų sampratos. Istorinė regionistika integruojama į platesnį transnacionalinių istoriografijos prieigų kontekstą (lyginamoji, globalinė istorija ir kt.). Knyga gali būti laikoma istorinių mezoregionų prieigos metodologiniu įvadu, nes joje aptartos pagrindinės sąvokos, episteminių nuostatų klasifikacija, pristatyti išskirtų paradigmų privalumai ir trūkumai, pateiktos tolesnių tyrimų gairės. Studijoje aptarta lietuviškosios istorinės regionistikos ir apskritai transnacionalinio pobūdžio istorinių tyrimų būklė Lietuvoje.

Dalia Bukelevičiūtė, Zenonas Butkus, Sigita Černevičiūtė, Marius Ėmužis, Ingrida Jakubavičienė, Kęstutis Kilinskas, Vytautas Volungevičius, Visada šalia: Valstybės vadovų apsauga XIII–XXI a., Vilnius: Mažoji leidykla, 2019. – 299 p., ISBN 9786098218060.

Istorinėje monografijoje septynių autorių kolektyvas atskleidžia Lietuvos vadovų apsaugos istorinę raidą nuo XIII a. iki šių dienų. Aprašoma, kaip kūrėsi valdovo apsauga senojoje, viduramžiais atsiradusioje Lietuvos valstybėje, LDK laikais. Apžvelgiamas periodas, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai ir funkcionavo carinės valdžios apsauga. Daug vietos skirta valstybės pareigūnų apsaugos istorijai Vasario 16-osios Lietuvoje, pirmųjų Lietuvos prezidentų detalėms. Atskleidžiama sovietmečio specifika – partizaninis karas ir partizanų vadų apsaugos problema. Analizuojamas vadovybės apsaugos atsiradimas ir veikla Kovo 11-osios Lietuvoje, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus įkūrimo aplinkybės.

Zenonas Butkus, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 688 p., ISBN 9786090701935, eISBN 9786090701928.

Šioje monografijoje nagrinėjama, kaip Baltijos valstybių užsienio politiką, jų tarptautinę padėtį veikė dviejų didžiųjų gretutinių valstybių - Sovietų (Sovietų Sąjungos, iki 1922 m. gruodžio pabaigos - Sovietų Rusijos) ir Vokietijos - politika. Taip pat tiriama pačių Baltijos šalių reakcija į šį poveikį, aptariama jų diplomatija, tarpusavio ryšiai, kuriais jos siekė sustiprinti savo tarptautinę padėtį bei saugumą. Prie Baltijos valstybių, kaip įprasta, priskiriame Lietuvą, Latviją ir Estiją, bet nagrinėdami jų politiką, integracijos problemas dažnusyk vertiname ir Lenkijos bei Suomijos veiksmus. Monografijos chronologija iš esmės apima laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų: nuodugnesnė analizė, tiesa, apima pirmąjį dešimtmetį, ypač jo pradžią, toliau tyrimai išdėstyti daugiau teminiu principu, tik kai kurie iš jų įsiterpia į Antrojo pasaulinio karo pradžią ir nusitęsia iki Baltijos valstybių okupacijos 1940 m. Nagrinėjami tiek minėto laikotarpio tarptautiniai santykiai, tiek diplomatija, kuri suprantama kaip tų santykių tvarkymo būdas ir užsienio politikos formavimo, vykdymo priemonių bei formų visuma.

Neringa Dambrauskaitė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų namai XVI a.–XVII a. pirmoje pusėje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 286 p., ISBN 9786090701072, eISBN: 9786090701065.

Monografijoje siekiama atskleisti, kokie buvo XVI a. – XVII a. pirmos pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų namai ir kas juose gyveno, kartu ir pateikiant patikrintą būdą skaitytojui mintimis nusikelti ir pasižvalgyti po šią privačią namų erdvę, egzistavusią prieš keturis ar penkis šimtus metų. Ką gi buvo galima pamatyti užsukus į to meto bajoro namus? Kokius žmones ten sutiktume? Ir netgi – kuo būtume ten pavaišinti? Šie ir kiti bajorų kasdienio gyvenimo klausimai knygoje gvildenami remiantis daugybės įvairių istorinių šaltinių analize.

Martynas Jakulis, Špitolės Vilniuje: labdara, gydymas ir skurdas XVI‒XVIII a., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 352 p., ISBN 9786090703205, eISBN 9786090703212.

Ši monografija yra pirmas sistemingas bandymas remiantis gausiais archyviniais šaltiniais tirti skirtingų konfesinių bendruomenių išlaikomų špitolių veiklą Vilniuje XVI‒XVIII a. Joje atskleidžiama, kaip Vilniuje klostėsi špitolių tinklas, kokią įtaką šiam procesui turėjo miesto raidos ypatybės ir religiniai sąjūdžiai (Reformacija, katalikiškoji Reforma, Stačiatikių bažnyčios atsinaujinimo siekiai ir Brastos unija), kaip skirtingų konfesinių bendruomenių išlaikomos špitolės būdavo administruojamos, kaip šios institucijos būdavo aprūpinamos ir kokį vaidmenį jos atlikdavo miesto ūkiniame gyvenime. Knygoje daug dėmesio skiriama špitolėse globotiems ir gydytiems žmonėms, išryškinama labdaros institucijų veiklos įvairovė, jų, kaip bažnytinių institucijų, reikšmė, įvertinami XVIII a. antrojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikos institucijų ir carinės Rusijos administracijos vykdytų reformų rezultatai.