Vilniaus universiteto bendruomenę ir visą Lietuvos akademinę visuomenę ištiko skaudi netektis – 2019 m. lapkričio 6 dieną mirė vienas iškiliausių ir produktyviausių XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios Lietuvos istorikų Vilniaus universiteto Profesorius Mečislovas Jučas.
Kolegų ir buvusių studentų atmintyje Profesorius išliks kaip vienas autoritetingiausių mokslininkų ir mylimas pedagogas, ilgus metus skiepijęs meilę ir skatinęs domėtis „motuše istorija“. Liūdime, netekę ilgamečio Kolegos, bet paguodžia mintis, kad jo solidūs darbai dar ilgai tarnaus Lietuvos mokslui ir kultūrai.
Profesorius bus pašarvotas Vilniaus universiteto Šventų Jonų bažnyčioje lapkričio 8-9 d. Laidotuvių mišios vyks lapkričio 9 d. 11.00 val., išlydėjimas 12.00 val.
Profesorius gimė 1926 m. balandžio 26 d. Vabaliuose, Baisogalos valsčiuje. Pradžios mokslus išėjęs gimtojo kaimo mokykloje, 1944 m. baigė Šeduvos gimnaziją, o 1951 m. – Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Apgynęs dvi disertacijas (1956 m. – istorijos mokslų kandidato, o 1971 m. – daktaro), darbavosi iš pradžių Lietuvos istorijos institute, o nuo 1970 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Įvertinti Profesoriaus tyrimų indėlį į Lietuvos istoriografiją – uždavinys ne toks jau paprastas, nes greičiau galėtume išvardinti problemas, kurios Profesoriaus nesudomino, nei tas, kurių analizei Jis paskyrė net po kelias studijas ir monografijas. Pats Profesorius savo tyrimų kryptį apibūdino dviem žodžiais – valstybė ir valstiečiai. Iš tiesų galima sakyti, kad kovos už Lietuvos valstybės savarankiškumą ir tautinės savimonės formavimosi tema Jam buvo svarbiausia ir rūpėjo visą gyvenimą. Ką paliudija net penkios nuolat naujomis įžvalgomis papildomos monografijos „Žalgirio mūšis“ laidos, Vytauto Didžiojo vaidmeniui ne tik Žalgirio laukuose, bet ir visai valstybės raidai atskleisti skirta monografija ir, žinoma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių su Lenkija istorijos vertinimui skirta solidi studija „Lietuvos ir Lenkijos unija“ (2000 m.), kuri buvo išversta į lenkų kalbą ir išspausdinta Torunėje. Tačiau Profesoriaus tyrimų diapazonas buvo labai platus ir chronologiniu, ir teminiu požiūriais. Dar rašant pirmąją disertaciją, kai teko gerokai paplušėti gvildenant naracinius mūsų istorijos šaltinius, kilo mintis parašyti knygą apie Lietuvos metraščius (1968 m.), kuri, gerokai papildyta ir pavadinta „Lietuvos metraščiai ir kronikos“, pasirodė 2002 m. Profesorius daug dėmesio skyrė ne tik šaltinotyrai ir Lietuvos istorijos šaltinių publikavimui, bet ir mūsų kultūros problemoms, taip pat ir toms, kurių objektyvios analizės galimybės sovietmečiu buvo ribotos. Todėl jau laisvoje Lietuvoje pasirodė studija „Krikščionybės kelias į Lietuvą: etapai ir problemos“ (2000 m.), kurioje Profesorius įvertino krikšto reikšmę mūsų valstybės raidai ir europėjimo procesams, o 2007 m. paskelbė parapijų fundacijoms skirtą knygą „Lietuvos parapijos XV-XVIII a.“. Negalima nepaminėti Jo darbų, kuriuose nušviečiami savosios Almae Matris istorijos etapai, įvertintas XIX a. pradžioje universitete besidarbavusių profesorių Joachimo Lelevelio ir Ignoto Danilavičiaus indėlis į Lietuvos istorijos ir teisės tyrimus ir išryškinti romantinės Lietuvos istoriografijos bruožai. Galima spėti, kad ilgus metus universitete dėstytas LDK istorijos kursas ir specialieji kursai tapo pagrindu ne vienai Lietuvos istorijos sintezei.
Apie Profesoriaus pripažinimą lietuvių istoriografijos klasiku byloja aukšti Jo mokslinės ir pedagoginės veiklos įvertinimai: Simono Daukanto premija (1998 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (1999 m.), nacionalinė Lietuvos Mokslo premija (2004 m.).
Nuoširdžiai užjaučiame Profesoriaus dukrą Aureliją, Jo artimuosius, bičiulius ir visus, branginančius Lietuvos istoriją ir jos tyrėjus.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bendruomenė