Naujienos

2025 m. rugsėjo 1 d.

• 09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

• 10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

• 11:00 val. – Spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (Istorijos fakulteto Langų teatras, M. Daukšos kiemelyje po liepa).

• 14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

• 15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Vilniaus universitetas ir Lietuvos istorijos institutas kviečia teikti paraiškas į istorijos ir archeologijos mokslo krypties doktorantūros studijas.

Dokumentai priimami: 2025 m. rugsėjo 8–12 d. iki 13.00 val.

Priėmimas vyks: rugsėjo 17 d. 10.00 val., VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7, 329 aud.).

Pagrindiniai reikalavimai stojantiesiems:

• Pateikti mokslinį projektą (iki 30 000 spaudos ženklų, ~10 psl.);
• 2 mokslininkų rekomendacijas;
• (jei turima) publikuotų ar priimtų spaudai mokslinių straipsnių kopijas.

Doktorantūros konkursinis balas sudaromas iš mokslinio projekto, pokalbio su komisija, magistro studijų rezultatų bei mokslinių darbų vertinimo.

Dokumentų pateikimas:

• Projekto elektroninę versiją su parašu ir kitus dokumentus siųsti el. paštu:

• Privaloma registracija VU sistemoje: VU ISAS

Daugiau informacijos: VU doktorantūros studijosir Istorijos fakulteto svetainėje
Konsultacijos: (8 5) 268 7095, (8 5) 268 7093, el. p.

Jau 47 metus kiekvieną gegužę Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete vyksta Istorikų dienos (IFDi). Ši savaitę trunkanti šventė gausi renginių, tokių kaip protmūšis ar futbolo turnyras, kuriame kartu su dėstytojų komanda dalyvauja ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. IFDi metu fakulteto kiemelyje galima išvysti spektaklį, kurio ištakos siekia profesoriaus Alfredo Bumblausko studentavimo laikus, kai jis atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje pagal Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“. Prieš kelerius metus studento Julijono Šileikos iniciatyva fakulteto studentai vėl atgaivino „senąjį“ teatrą. Šių metų spektaklį organizavusi fakulteto studentų grupė nusprendė neapsiriboti vienkartiniu pasirodymu ir paskelbė kurianti „Langų teatro“ organizaciją.

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI

Kodėl gimė „Langų teatras“?

Kaip sako patys studentai, organizacijos tikslas – ne tik tęsti pradėtą meninę iniciatyvą, bet ir aktyviai prisidėti prie fakulteto bendruomenės kultūrinio gyvenimo, skatinti kūrybišką studentų saviraišką.

Viena iš „Langų teatro“ steigėjų, kultūros istorijos ir antropologijos antro kurso studentė Miglė Lipinskaitė sako, kad idėja formalizuoti teatrą kilo po pirmojo grupės vaidinimo per 2025 m. IFDi. Iš pradžių tokia mintis šovė patiems studentams, tačiau vėliau jie sulaukė ir dėstytojų paskatinimų, tarp jų – profesoriaus Nerijaus Šepečio. Studentai nusprendė, kad galėtų ne tik vaidinti, bet ir organizuoti diskusijas, filmų peržiūras.

Miglė džiaugiasi kolektyvo bendruomeniškumu ir gebėjimu bendradarbiauti. Pasak jos, ne taip dažnai pasitaiko situacijų, kai pavyksta suburti tiek daug teatro entuziastų, kurie negaili nei savo laiko, nei jėgų net ir per mokslo metus.

„Man tokia idėja kilo po IFDi pasirodymo. Prieš jį buvo baimių, kad kas nors nepavyks, kad tiek dirbome veltui. Tačiau po paskutinės scenos žiūrovai atrodė laimingi, mes – taip pat; pasirodė, kad visas tas darbas ir stresas buvo verti rezultato. Nusprendėme, kad ką nors daryti būtina. Po kelių dienų susitikome ir, rimtai apsvarstę teatro formą, nutarėme ne tik rengti spektaklius, bet ir įsteigti organizaciją – meninį mūsų fakulteto centrą, kuriame galima aptarti idėjas, filmus, spektaklius“, – apie idėją steigti organizaciją pasakoja Kultūros istorijos ir antropologijos programos antrakursis Martynas Čaplinskas.

Kultūros istorijos ir antropologijos programos antrakursę Gytę Labanauskaitę įsitraukti į iniciatyvą paskatino meilė kūrybai, teatrui ir istorijai: „Įkvėpė noras kurti kartu su motyvuotais bendraminčiais, su kuriais jau „iškepėme“ pirmą ir labai skanų blyną, taip pat užsidegimas tęsti pradėtą veiklą ir palikti pėdsaką Istorijos fakulteto gyvenime.“

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI 

Teatro pavadinimo kilmė ir spektaklių temos

Kalbėdama apie pavadinimą, Miglė pasakoja, kad jis primena „senojo“ teatro laikus, kai Julijonas buvo sukūręs specialų šiam renginiui skirtą „Facebook“ puslapį. Studentai nusprendė šį pavadinimą išlaikyti ir toliau plėtoti puslapio veiklą. Jie pavadinimą sieja su teatro paprastumu, absurdiškumu ir erdvių – t. y. fakulteto langų – išnaudojimu.

„Istorijos puslapiuose buvo daug įvairių iš liaudies, bendruomenių kilusių ar klajojančių teatrų, kurie išnaudodavo miesto erdves – aikštes, pastatų langus, laiptus, balkonus savo vaidinimams. Mes siekiame palaikyti tą paprastumą, ypač dekoracijas ir kostiumus, tikrai nesiekiame profesionalumo. Norime įterpti improvizacinių elementų, išnaudoti turimas erdves. Tie langai mums, Istorijos fakulteto studentams, ir yra pagrindinė erdvė kartu su fakulteto kiemeliu“, – pasakoja Miglė.

Paklausus apie būsimas „Langų teatro“ repertuaro temas, Martynas pabrėžia, kad jiems – tiek dabartiniams, tiek buvusiems Istorijos fakulteto nariams – svarbu išlaikyti istorinį elementą spektakliuose: „Be abejo, tai nereiškia, kad viskas turi būti taip, kaip parašyta šaltiniuose, bet naudoti elementus ir veikėjus ir padaryti ką nors nematyto, naujo – svarbus mūsų tikslas. Be to, norime supažindinti fakulteto svečius su istorinėmis asmenybėmis, tokiomis kaip Netimeras ir Zebedenas, kurios dažnai lieka už mokyklinio išsilavinimo ribų. Ar įmanoma statyti kitokį, ne istorinį spektaklį? Jei komanda sutiktų ir turėtume gerą idėją – kodėl gi ne.“

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI

Ateities planai: spektakliai, renginiai ir bendruomeniškumas

Studentai planuoja per vienerius mokslo metus pastatyti du spektaklius. Vienas jų vyks rugsėjo pradžioje kaip įžanga į naujus mokslo metus. Tikimasi, kad jis suburs bendruomenę ir įtrauks naujus studentus. Kitas spektaklis bus skirtas pavasarį vykstančiam IFDi renginių maratonui. Atsiradus papildomų galimybių, „Langų teatras“ planuoja rengti pasirodymus ir dažniau.

Naujoji studentų organizacija stengsis inicijuoti bendruomeniškumą skatinančius renginius, tokius kaip poezijos vakarai, filmų peržiūros, diskusijos ar kūrybinės dirbtuvės. Tokiais renginiais siekiama stiprinti tarpusavio ryšius, plėsti kultūrinį fakulteto lauką, skatinti bendravimą tarp skirtingų kursų ir ugdyti savitarpio pagalbą.

„Teatras ir su juo susijusios veiklos padeda ugdyti įvairius gebėjimus – viešą kalbėjimą, kūrybinį rašymą, scenografiją, režisūrą, organizacinius ir komunikacinius įgūdžius. Dėl šių priežasčių visa tai labai naudinga tiek akademiniame, tiek profesiniame gyvenime“, – sako vienas iš „Langų teatro“ organizatorių, Kultūros istorijos ir antropologijos programos trečiakursis Robertas Koroliovas.

Pirmasis VU Istorijos fakulteto „Langų teatro“ spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (režisierius R. Koroliovas) vyks rugsėjo 1-ąją 11 val. Tai – absurdo spektaklis apie tai, kaip jotvingių genties valdovas Netimeras vienijo Lietuvą.

Dear Graduates!

Today, you receive your diplomas – an official confirmation of your professionalism, passion for history, curiosity, and aspiration for learning new things about people and events you have mostly never met and will not see with your own eyes.

Still, you have selected the History Faculty of the VU that enables amazing trips to the past where you can reveal the actions and intentions not only of famous leaders of medieval Lithuania (like King Mindaugas, princes) or modern Lithuanian state (like presidents), but also of ordinary people of various ethnic origin with their everyday life, their beliefs and identities. Or you can explore life stories during calamities – for instance, the fears and hopes of Lithuanians who were torn off their land, homes, and families and were deported to the Russian concentration camps by the Soviet regime, daring thus to face the stories about incredible courage or fatigue of struggle for life in exile.

History research is about the ability to go against the stream, persistence, dignity, and responsibility. A historian must pose questions that are often not in the mainstream of the public discourse. Then, he has to look for answers from historical sources and literature, construct and represent new knowledge, and argue his position. Historians must persist in finding the appropriate sources that support or equally refute their hypothesis.

Dignity and responsibility are extremely important nowadays. Unlike generations of predecessors who had restrictions on learning history, you are free to choose the topic and the interpretations, guided by the history research principles and not by ideology. You live in a democratic society that is being threatened by the autocracies and mental wars they launch, trying to disorient the societies, using history in particular as a tool to manipulate the consciousness of the people. On the contrary, a historian bears the responsibility to reconstruct the past and represent this knowledge to society and the professional community. So, your mission, among other things, is to protect democracy from the threats mentioned.

Historians help to create moral guidelines for the communities in their research about the past, representing the motivations and actions of people who lived 10 or 1000 years ago. It is a historian who introduces new names to the pantheon of history actors and enriches the existing ones with the new details of their biographies, horizontal ties, and actions, enabling more space and senses to comprehend the past.

Historians must be active in the discussion inside a society, initiating and leading the talks on various aspects of Lithuanian history, ongoing life, and problems, because history is foremost about human beings, communities, societies, and relations among them. And historians are trained to see the relations among various actors of societal life, not only in the past but also nowadays.

Historians thus play a pivotal role in how society will identify itself, comprehend itself, and what vision it will have in the circle of other communities and ethnicities.

The debate on whether history is a teacher is ongoing. Despite the answer, historians set markers and guidelines for the future on the grounds of the past. Historical memory is a vivid manifestation of this past. Who, what, and how are commemorated construct the senses, ideas, and national identity.

Memory politics defines the vector of the future state development: a retrospective move with no modernisation, non-inclusiveness, stuck in past traumas and negative experiences, or perspective advance, directed at the future, aimed at a flourishing society.

School history textbooks help to form the values and outlook and introduce the concepts that contribute to the picture of the world of a future citizen, be it a Lithuanian or another one, helping to answer the question "Who am I?".

Historians must be objective and empathic because we are people writing about people and for people. Today, during ongoing calamities, this feature is essential. Your striving for objectivity and your ability to work with information will help you remain a top professional in history, humanities, education, or other fields.

Not in vain, the Lithuanian anthem suggests: "Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia". Keep Alma Mater in your hearts and in your minds, ir sėkmės!

Tetiana Boriak

2025

Lietuvos mokslo taryba (LMT), skatindama jaunųjų tyrėjų pasirengimą moksliniams ir (ar) meno tyrimams, sudarydama sąlygas gilinti jų gebėjimus, plėtoti kritinį mąstymą bei mokytis per praktinę veiklą, skiria finansavimą studentų projektams, vykdomiems rudens ir pavasario semestrais laisvu nuo auditorinių užsiėmimų metu. Projektai įgyvendinami padedant tyrimo vadovui.

Šiais mokslo metais finansavimą iš LMT konkurso „Studentų tyrimai semestrų metu“ gavo penki Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų tyrimai. Kiekvienam projektui skirta po 4800 eurų vykdymo lėšų.

Finansuojami projektai:

• Kukuliškių piliakalnio (900–400 m. pr. Kr.) gyventojų prekybiniai kontaktai ir galima kilmė otų δ13C ir δ15N stabiliųjų izotopų duomenimis;

• Širvintų štetlo žūtis tarp gyvavimo ir (ne)atminimo;

• Ūkis ir aplinka: žemdirbystės įtaka kraštovaizdžio raidai Kernavėje bronzos ir geležies amžiais;

• 1920–1940 m. industrinis (pieninių) palikimas šiandieninėje Lietuvoje;

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybės samprata XVI–XVIII a..

Liepos 14–16 d. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto bakalauro studijų (Istorijos bei Kultūros istorijos ir antropologijos programų) studentai dalyvavo ekspedicijoje po Šešuolių (Ukmergės r.) miestelį ir jo apylinkes. Ši išvyka yra sudėtinė projekto „Šešuoliai: aktualizuotas kultūros paveldas. Vietos ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo projektas“ dalis, o jį finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Ekspedicijos metu susipažinta su Šešuolių seniūnijoje esančiais kultūros paveldo objektais, atminties institucijomis, bendrauta su vietos bendruomenės lyderiais, imti interviu. Ekspedicijos metu tikrinta iš vietos kunigo gauta informacija apie barokinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje esančius nežinomus dokumentus. Paaiškėjo, kad ten nugulę pradingusiais laikyti parapijos ir valsčiaus archyvai, kurių chronologinės ribos siekia XVIII a. pab. – 1944 metus.

Dokumentai buvo nukelti, apvalyti, surūšiuoti ir suskaičiuoti, juos toliau vertins restauratoriai ir archyvarai. Iš viso identifikuota beveik 4 tūkst. didesnių ar mažesnių bylų bei pavienių dokumentų. Šia ekspedicija projektas dar nesibaigė, vasaros pabaigoje ir rudenį planuojamos kitos veiklos, o gruodį ketinama paskelbti šio projekto rezultatus.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai, dalyvaudami mokslinėje ekspedicijoje Šešuolių miestelyje (Ukmergės r.), aptiko gausybę vertingų XVIII–XX a. dokumentų. Atradimas buvo padarytas tikrinant informaciją, kad medinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje gali būti vertingi dokumentai. Pirminės apžiūros duomenimis, rasti dokumentai yra Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus tarpukario veiklos bylos, bažnytinės metrikų knygos ir gyventojų asmens dokumentai.

„Manau, tai vienas didžiausių dokumentų komplektų, kuris buvo laikytas dingusių, bet netikėtai atrastų. Šimtai nuoseklių bylų, tūkstančiai dokumentų. Visas šis radinys svarbus ne tik Šešuolių apylinkių gyventojams, bet ir Aukštaitijos regionui bei visai Lietuvai. Be to, dokumentai mena Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tikėtina, kad atidus jų nagrinėjimas prisidės prie ne vieno rimto mokslinio atradimo ir istorinio vertinimo“, – apie rastų dokumentų svarbą pasakoja ekspedicijos vadovas, istorikas, VU Istorijos fakulteto prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Atliekant apžiūrą kartu su Šešuolių parapijos klebonu kun. Vidu Bernardu Sajeta, bažnyčios palėpėje buvo aptikta šūsnis dokumentų. Vadovaujantis senųjų dokumentų gabenimo ir saugojimo metodiniais nurodymais, visi rasti dokumentai buvo apvalyti ir kruopščiai surinkti. Rasti dokumentai bus perduoti Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui. Specialistai juos restauruos ir priskirs tinkamiems fondams. Bažnytinės metrikų knygos bus nuskenuotos ir grąžintos Šešuolių parapijai.

„Kiekvienas dokumento sugrįžimas į archyvus – nesvarbu, ar tai būtų šimtmečio senumo bažnytinės metrikos, ar pogrindinėje spaustuvėje spausdinti partizanų laiškai – yra reikšmingas žingsnis. Tai ne tik praeities išsaugojimas, bet ir mūsų pačių ryšio su istorija atkūrimas. Tik rinkdami šias dėliones dalis, galime matyti pilnesnį savo praeities vaizdą“, – sako vyriausioji Lietuvos archyvarė, VU Istorijos fakulteto docentė Inga Zakšauskienė

Studentų ekspedicijos tikslas – kompleksiškai tyrinėti vietos kultūros paveldo objektus, rinkti istorinę medžiagą apie Šešuolius ir visą Ukmergės kraštą ir ją perduoti atminties institucijoms. VU Istorijos fakulteto studentai dokumentavo archyvinę medžiagą, rinko vietos gyventojų prisiminimus, sistemino surinktus duomenis ir vertingus radinius.

„Tai neįkainuojama patirtis – tokia galimybė prisiliesti prie kelių šimtų metų senumo dokumentų. Įprastai vartome juos elektroninėje erdvėje, o čia – viskas taip autentiška, pamiršta, tačiau beprotiškai įdomu“, – dalijasi ekspedicijos dalyvė, studentė Greta Stankevičiūtė

„Prisilietimas prie niekada anksčiau nenagrinėtų istorinių dokumentų – išskirtinė ir įspūdinga praktika pirmą kursą baigusiam studentui. Be to, ypač vertinga patirtis – bendradarbiavimas ir pažintis su kitais Istorijos fakulteto studentais ir pokalbiai su vietos bendruomenės nariais kuria stiprius ryšius, kurie naudingi ne tik šiam projektui, bet ir ateities darbams“, – mano Kultūros istorijos ir antropologijos studentas Vincentas Lekas.

Artėjant liepos 6-ajai – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienai, puiki proga prisiminti ne tik vienintelį Lietuvos karalių, bet ir žmogų, tyrinėjusį jo laikus. Prof. Edvardas Gudavičius (1929- 2020) – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas, prof. Alfredo Bumblausko, VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko ir kitų žymių Lietuvos istorikų mokytojas, nustatęs tikėtiną karūnacijos datą ir taip padovanojęs mums šiandien švenčiamą šventę.

Prof. Edvardas Gudavičius. Jono Staselio nuotr., 1999 m.

1998 m. prof. E. Gudavičius išleido monografiją „Mindaugas“, vainikavusią visus profesoriaus XIII a. Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Po daugiau nei 27 metų, ši knyga išversta ir publikuota į lenkų kalbą. Šį veikalą išvertė dr. Katarzyna Korzeniewska-Wolek. Taip pat prie knygos dirbo Jogailaičių universiteto Krokuvoje prof. Lidia Korczak bei VU Istorijos fakulteto istorikė dr. Inga Leonavičiūtė, o vieną iš dviejų knygą lydinčių tekstų parašė VU rektorius, istorikas prof. R. Petrauskas. Plačiau apie prof. E. Gudavičių, jo indėlį į Lietuvos istoriografiją ir Mindaugo tyrinėjimus papasakojo istorikė dr. I. Leonavičiūtė, o apie knygos vertimo iššūkius ir aktualumą – dr. K. Korzeniewska-Wolek.

Naujas žvilgsnis į Lietuvos istoriją

Prof. E. Gudavičiaus mokinė dr. I. Leonavičiūtė, profesorių įvardija kaip moderniosios Lietuvos istoriografijos kūrėją: „Perfrazuojant poetą Sigitą Gedą, prof. E. Gudavičius padarė „perversmą mūsų galvose“. Poetas taip įvardijo legendinę laidą „Būtovės slėpiniai“, kurioje su mokiniu prof. A. Bumblausku demonstravo naują kalbėjimą ir mąstymą apie Lietuvos praeitį. Prof. Gudavičius suformulavo naują civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, įtraukusią ją į Europos ir pasaulio istorijos modelį.“

Pasak istorikės, pamatinė naujosios prof. E. Gudavičiaus koncepcijos idėja – pavėluotas Lietuvos pritapimo prie Vakarų civilizacijos procesas (europeizacija), kuris prasidėjo po Lietuvos krikšto. Anot prof. Gudavičiaus, ne krikštas, o jo vėlavimas kaltas dėl Lietuvos atsilikimo. Ši profesoriaus koncepcija atvėrė kelią iš naujo pažvelgti į XVII-XVIII a. Lietuvos istoriją, pastarąjį laikotarpį pradedant traktuoti jau ne vien kaip valstybingumo praradimo, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją.

Nors prof. E. Gudavičius yra Lietuvos istoriografijos unikumas, parašęs virš 1000 įvairiausių tekstų, užsienyje savo laiku jis nebuvo plačiai žinomas. Pasak dr. I. Leonavičiūtės, taip susiklostė dėl neįprastos istoriko biografijos ir pasireiškusios judėjimo ligos. Pirmoji prof. E. Gudavičiaus profesija buvo inžinierius, tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį jis tapo istoriku, o judėjimo liga jam neleido pasinaudoti vis labiau atsiveriančiomis sienomis ir įsitraukti į tarptautinę akademinę bendruomenę. Dėl šių priežasčių profesorius daugiausia tyrimus publikavo Lietuvių kalba. Tačiau su jo civilizacine koncepcija tarptautinę istorikų bendruomenę susipažindino prof. A. Bumblausko darbai, o vėliau – ir doc. Aurimo Švedo tekstai.

Prof. Edvardas Gudavičius ir prof. Alfredas Bumblauskas. Jono Staselio nuotr., 1999 m.

Mindaugo epochos tyrimai: nuo alodo iki karūnavimo dienos

Naujai pažvelgęs į Mindaugo laikų šaltinius, prof. E. Gudavičius padarė ne vieną atradimą. Šiems tyrimams istorikas atsispyrė nuo kito VU auklėtinio ir profesoriaus – Henryko Łowmiańskio (1898 – 1984) studijos apie Lietuvos valstybės susidarymą.

„Pirmieji profesoriaus darbai dar aštuntame dešimtmetyje, pradedant Mindaugo epochos tyrimus, buvo skirti alodo (nuosavybės) klausimui. Tai vedė prie teiginių apie Lietuvos ir Rusijos tipologines skirtybes, kurioje nebuvo nuosavybės ir feodalizmo. Šiuos prof. E. Gudavičiaus teiginius prof. A. Bumblauskas yra apibūdinęs kaip kuluarinę rezistenciją, kertančią į „jautriausią Lenino“ vietą. Taikydamas toponimikos analizės metodą, ieškodamas kunigaikščių asmenvardžių ir vietovardžių atitikimų,, prof. E. Gudavičius lokalizavo XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas, taip sudėliodamas to meto Lietuvos politinį žemėlapį. Be kelių bandymų ginčyti ir tikslinti profesoriaus kunigaikščių valdų lokalizacijas, šiandien toks žemėlapis įsitvirtinęs Lietuvos istoriografijoje ir funkcionuoja iki šiol“, – prisimena VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Istorikė dr. I. Leonavičiūtė pamini, kad prof. E. Gudavičius patikslino ir Lietuvos valstybės susikūrimo datą – apie 1240-uosius metus. Kartu jis patikslino ne vieną detalę apie daugiau ar mažiau žinomus lietuvių ir žemaičių XIII a. žygius ir susidūrimus su priešininkų kariuomenėmis. Pavyzdžiui, profesoriaus tyrimų dėka išsiaiškinta, kad Saulės ir Durbės mūšiuose prieš Ordino kariuomenę laimėjo žemaičiai, nedalyvaujant lietuviams, o bendras baltų genčių pasipriešinimas Ordinui (baltų vienybė) yra tik istoriografinis mitas. Istoriografiniu mitu prof. E. Gudavičius aiškino ir totorių poveikį Lietuvos valstybės kūrimosi procesui.

„Kalbant apie Mindaugą, profesorius šiai asmenybei priskyrė Chlodvigo vaidmenį, kuris buvo frankų genčių suvienytojas, Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius. Jis taip pat Mindaugą prilygino Vidurio Europos valdovams - Vengrijos Geizai ar Lenkijos Mieško I. Tokiose paralelėse ypač svarbus Mindaugo krikštas ir karūnacija, kaip Lietuvos pritapimo prie Vakarų Europos faktoriaus, įvertinimas. Galų gale, Mindaugo žmonos karalienės Mortos vaidmens išryškinimas istorijoje“, – apibendrina istorikė.

Mindaugo aktas su antspaudu, kuriuo jis Livonijos ordinui užrašo Sėlą, 1255 m. spalis. Dokumento pradžia skelbia: „Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius…“ Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybinis archyvas Berlyne

Kaip liepos 6-oji tapo valstybine švente

Pasak mokslininkės, prof. E. Gudavičius Lietuvos visuomenei padovanojo vieną svarbiausių dovanų – patikslino Mindaugo karūnavimo datą. Nuo abstraktaus liepos mėnesio, kuris istoriografijoje buvo įsitvirtinęs nuo XIX a. pab. (pirmoji išsami studija apie Mindaugą, parašyta Juliuszo Latkowskio), iki konkrečios datos – 1253 m. liepos 6 dienos.

„Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius prof. E. Gudavičiaus, remiantis keliais dokumentais, nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą. Pirmasis jų buvo 1253 metų liepos mėnesio Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktas, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną. Popiežius Inocentas IV šį dovanojimą patvirtino tų pačių metų rugpjūčio 21 dieną. Svarbu tai, kad karūnavimas turėjo vykti sekmadienį, tačiau įvertinus dokumento kelionės laiką (apie pusantro mėnesio), liko liepos 6 diena – 1253 m. liepos 6 dienos“, – aiškina istorikė.

Dr. I. Leonavičiūtė papildo, kad jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo idėja liepos 6-ąją įtraukti į Lietuvos švenčių sąrašą: „Laikraštyje „Atgimimas“ prof. E. Gudavičius nurodė motyvus, kodėl turėtų būti ši data. O jau spalio mėnesį LR Aukščiausiosios Tarybos įstatymu liepos 6-oji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos švenčių sąrašą kaip Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Ir nuo 1991 m. Lietuva oficialiai švenčia Valstybės dieną liepos 6-ąją, šalia kitų dviejų svarbių valstybinių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.

Medalis Mindaugo karūnavimui atminti. Dailininkas Petras Repšys, 1997 m.

Sunkumai verčiant ir Mindaugo paralelės su J. R. R. Tolkieno kūryba

Į lenkų kalbą prof. E .Gudavičiaus monografiją „Mindaugas“ išvertė dr. K. Korzeniewska-Wolek. Ši vertėja taip pat yra VU Istorijos fakulteto auklėtinė ir į lenkų kalbą jau yra išvertusi tokių mokslininkų kaip prof. Zenono Norkaus, dr. Sigitos Maslauskaites-Mažylienes ar prof. Arūno Streikaus knygas.

Vertėja dalijasi, kad versti tokią knygą yra didžiulis iššūkis ir išbandymas: „Ji parašyta lietuviškai, bet iš tiesų fone yra dar kelios šaltinių kalbos, pavyzdžiui, lotynų, senoji rusų, vidurinė vokiečių aukštaičių, iš kurių reikia versti tiesiogiai. Todėl pats vertėjas čia vienas neišsivers – reikia istoriko specialisto konsultacijos. Šios knygos atveju tai buvo prof. Lidia Korczak iš Jogailaičių universiteto Krokuvoje.“

„Didžiulis ir dr. I. Leonavičiūtės nuopelnas, kad įvedė aiškias taisykles ir sutvarkė asmenvardžius ir vietovardžius. Aš neturiu filologinio išsilavinimo, tai man buvo sunku versti tas prof. E. Gudavičiaus atkarpas, kuriose analizuojami kalbiniai dalykai ir labai komplikuotai aiškinamasi, kaip kokio vieno žodžio atitikmenys skamba lenkiškai, baltarusiškai arba lotyniškai ir kaip tada reikėtų jį „atstatyti“ į dabartinę lietuvių kalbą“, – dalinasi monografijos vertėja.

Dr. K. Korzeniewska-Wolek pažymi, kad neretai prof. E. Gudavičiaus samprotavimai buvo „pagardinti“ ironija, kuri yra sunkiai išverčiama į svetimas kalbas. Profesorius mėgo „per dantį patraukti“ istorijos romantizuotojus ir tariamus senovės lietuvių gero vardo gynėjus.

Paklausta apie monografijos vertimo aktualumą, pašnekovė pasakoja, kad kelioms dešimtims lenkų akademikų šio veikalo perskaitymas yra tiesiogine profesinė pareiga. Tačiau yra žmonių, kuriems Lietuvos istorija tiesiog įdomi: „Yra dar toks keistas reiškinys: visada atsiranda kažkiek lenkų, kuriems Lietuvos praeitis tiesiog įdomi savaime. Įtariu, kad būtent šitos skaitytojų rūšies atstovai ėmė rašyti bei skambinti Krokuvos leidėjui „Księgarnia Akademicka“ tuoj po to, kai žinia apie prof. E. Gudavičiaus monografijos išleidimą pasirodė leidėjo internetinėje svetainėje. Leidyklos darbuotojai man sakė, kad žmonės klausinėja, kada knyga bus pirkėjams prieinama. Pagaliau – „Mindaugas“ tai be galo įdomi istorija, J. R. R. Tolkien’o fantastinėms pasakojimams nenusileidžia, o iš lenkų skaitytojo perspektyvos – ir lietuvių kunigaikščių vardai savo keistu, beveik magišku skambesiu nuo tolkieniškų neatsilieka.“

Prof. Edvardo Gudavičiaus  monografiją „Mindaugas“ į lenkų kalbą išversta įgyvendinant LMT Valstybinė lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą. 

Ko reikia sėkmingam memų puslapiui? Gero humoro jausmo, kūrybiškumo gyslelės, šiek tiek maketavimo įgūdžių ir svarbiausia – istorijos daktaro laipsnio. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas, medievistas dr. Antanas Petrilionis kuruoja fakulteto socialinio tinklo „Instagram“ paskyrą, kurioje dalijasi šmaikščiais istoriniais siužetais, studentiškomis ir bendruomenės aktualijomis. Dėstytojas pasakoja apie savo akademinį bei kūrybinį kelią ir ką gali suteikti studijos Istorijos fakultete.

Kelias iki istorijos dėstytojo

Nors paauglystėje žaisdavo strateginius kompiuterinius žaidimus, kurių veiksmas vykdavo viduramžiškuose pasauliuose, šiuo metu istoriją dėstančio dr. A. Petrilionio mokykloje istorija nedomino. Didesnis susidomėjimas dalyku atsirado 10 klasėje dėl konkurencijos su klasiokais – kas geriau parašys atsiskaitymo darbą. Kai atėjo laikas rinktis studijas, dr. A. Petrilionis svarstė apie teisę, bet paskutinę minutę pirmu numeriu įrašė Istorijos fakulteto Istorijos programą.

„Po bakalauro studijų buvo abejonių, ar stoti į magistrantūrą. Jas įveikti padėjo tuometinis bakalauro darbo vadovas, dabartinis rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Jis paskatino sakydamas, kad „čia visiems aišku, tik tau neaišku, kad turėtum toliau studijuoti“. Tada kilo klausimas, ar stoti į doktorantūrą. Įstojau, mano tema buvo „Karo belaisviai“. Doktorantūros metais teko galimybė dėstyti, paragauti pedagogo duonos, fakultete dėstau ir baigęs doktorantūros studijas. Iš laiko perspektyvos – labai natūralus akademinis kelias, bet tikrai buvo abejonių, kurias padėjo įveikti tiek vidinė, tiek ir iš aplinkos kilusi motyvacija“, – pasakoja dėstytojas.

Dr. A. Petrilionis sako, kad dažnai iš buvusių kurso draugų sulaukia klausimo, ar patinka dėstyti. Šešerius metus dėstantis istorikas savo darbe žavesio randa, tačiau pažymi, kad būtina nuolatos atsinaujinti žinias. Jam įdomūs pirmakursiai, jis mano, kad svarbu sužinoti, kas juos domina ir ar tai galima panaudoti dėstant. Kaip pats pastebi, laikai keičiasi, taip pat ir kartos. Istorikas sako, kad nors krūvis ir nemažas, bet dėstyti jam patinka.

Memai – ne tik juokams

Jaunasis dėstytojas memų kūrimu užsiėmė jau bakalauro studijų laikais. Daugiausia jie būdavo susiję su paskaitomis ir dėstytojais. Vienas iš pirmųjų sukurtų paveikslėlių, kaip atsimena istorikas, buvo lotyniškos sentencijos „Noli tangere circulos meos“ (liet. „Tik neliesk mano apskritimų!“) vizualizacija: „Tai vienas pirmųjų mano paveikslėlių, kuriame pavaizdavau Archimedą, laikantį apskritimus, kai įžengia Romos kareivis. Man tai pasirodė labai juokinga. Tuomet tokių fotomontažų darymas buvo vienas iš prokrastinacijos būdų.“

„Kai ruošdavausi egzaminui, iš turimos medžiagos sukurdavau paveikslėlį. Pamenu, kai ruošiausi atsiskaitymui iš tarpukario Lietuvos, padariau paveikslėlį, kuriame prezidentas Antanas Smetona su Augustinu Voldemaru ir kitais tarpukario veikėjais plakate pavaizduoti kaip „Žiedų valdovo“ filmų herojai. Kliūdavo ir dėstytojams, kuriuos įtraukdavau pagal jų dėstomus dalykus. Vėliau pastebėjau, kad kartais informaciją, kurią perskaitai knygose, pasitelkiant vizualus galima įsisavinti daug paprasčiau. Tuo pasinaudojau savo tyrimų srityje, kurdamas istorinio įvykio, susijusio su Vokiečių ordino ir Vytauto santykiais, memą“, – pasakoja jaunasis dėstytojas.

Tačiau dėstydamas istorikas memų, kaip pagrindinės paskaitų medžiagos, nenaudoja. To priežastis – nenoras devalvuoti, nuvertinti ir per daug supaprastinti istorinio pasakojimo. Dr. A. Petrilionis stengiasi pateikti informaciją rimtai, bet nevengia retkarčiais panaudoti ir linksmesnių paveikslėlių. Jis sako, kad tokiais atvejais memai gali pagelbėti atsipalaiduoti ir nusiraminti

Istorijos fakulteto istorijos „storiuose“

VU Istorijos fakulteto Instagram'o puslapį dr. A. Petrilioniui netikėtai pavedė sukurti prodekanas dr. Norbertas Černiauskas: „Tai buvo ne pirma Instagram'o paskyra, kurią teko kuruoti. Pirmieji įrašai, kuriuos ir dabar galima pamatyti, buvo labai nuobodūs: apie įvykusias konferencijas ar knygos pristatymą. Tai buvo tiesiog dar vienas „oficialus“ puslapis. Bežiūrint kitus fotomontažus, „reels‘us“, šovė idėja fakulteto paskyroje padaryti kažką įdomiau jaunimui.“

Pirmas istoriko bandymas fakulteto paskyroje viešinti kitokį turinį – įrašas apie kalėdinės eglutės įžiebimą fakultete, foniniam garsui panaudojant elektroninę muziką. „Pirmieji atsiliepimai po mėnesio buvo nuostaba: „Pala, čia mūsų fakulteto Instagram'as?“ Toliau buvo tai, ką dariau bakalauro studijų laikais – fotomontažai apie aktualijas studentams egzaminų ir sesijos metu“, – prisimena dėstytojas.

„Po truputį iš formalios fakulteto paskyros ji tapo erdve istorijoms ne tik apie studentišką gyvenimą, bet ir apie istorinius kontekstus. Jų pasakojimams pasinaudodavau populiariais vaizdais iš filmų, serialų ar aktualių įvykių. Taip pavykdavo užkabinti ir sužadinti žmonių smalsumą pasidomėti kalbamu įvykiu plačiau, tai tapo gana natūraliu istorijos propagavimu. Dabar paskyros turinys yra mišrus – tarp studentiško ir istorinių pasakojimų“, – priduria pašnekovas.

Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad per Instagram'ą sulaukia prašymų pagelbėti istoriniais klausimais ar net reklamuoti lošimus: „Buvo toks atvejis, kai sulaukėme prašymo padėti dviem klausimais iš namų darbų. Iš pradžių galvojau, kad čia juokelis, bet pasitarę su dekanatu nutarėme moksleiviui padėti. Nusiuntėme nuorodas, kur tas asmuo galėtų pasiskaityti. Tiesioginio atsakymo nedavėme. Už pagalbą jis padėkojo ir prižadėjo, kad kai bus Vilniuje, praveš su savo mašina – to mes laukiame. Kitas atvejis buvo, kai paprašė pareklamuoti lošimus. Tada privertė juokais susimąstyti, kas būtų, jei fakultetas taptų kazino. Tai tik parodo, kad VU Istorijos fakulteto Instagram'as įdomus ne tik bendruomenei, bet ir už universiteto ribų.“

Istorija – kritinio mąstymo ugdytoja ir bendruomenės kūrėja

Įstojęs į Istorijos fakultetą, dr. A. Petrilionis suprato, kad ne tik Istorijos, bet ir kitos studijų programos – Kultūros istorija ir antropologija, Archeologija – nėra šabloniški ir stereotipiniai dalykai. Kaip sako dėstytojas, Istorijos fakultete nereikia iškalti datų ar sausai mokėti faktų – čia mokomasi apie pokyčius, procesus ir žmones. Istorikas priduria, kad fakultetas jį žavi savo mažumu, bendruomenės ir dėstytojų artumu – su jais galima pajuokauti ir padiskutuoti ne tik formalioje aplinkoje, bet ir įvairiuose bendruomenės renginiuose.

„Ypač svarbus dalykas, kurio išmokstame Istorijos fakultete, yra kritiškas mąstymas ir informacijos atranka. Šiais laikais internetas mums suteikia prieigą prie milžiniško kiekio informacijos, kuri nebūtinai yra gera ir naudinga – gausu propagandos ir dezinformacijos. Istorijos mokslas ir jam reikalingi įgūdžiai leidžia informaciją daug geriau atsirinkti ir įsisavinti. Būtent studijos Istorijos fakultete išugdo kritiškai mąstantį žmogų, kuris kritiškai žvelgia į turinį“, – sako Istorijos fakulteto dėstytojas.

Pasak dr. A. Petrilionio, baigus studijas Istorijos fakultete nebūtina dirbti muziejuose, archyvuose ar dėstytoju universitete: „Turint kritinį mąstymą galima dirbti beveik visur. Turime nemažai pavyzdžių, kai fakulteto alumnai tapo Seimo nariais, diplomatais ar rado save kitose, su istorija net nesusijusiose srityse. Kiek girdėjau, istorijos mokslai labiausiai jiems padėjo išsiugdyti kritiškai mąstančią asmenybę. Jei kas abejoja dėl studijų, tai yra gerai ir natūralu, nes tai reiškia, kad mąstymas jau vyksta.Galiu palinkėti nebijoti abejoti, o jei kyla klausimų, visada galima parašyti ir paklausti per Instagram'ą.“

Trumpai, kaip „storiuose“

– Juokingiausias istorinis memas?

– Stanislovo Augustino Poniatovskio žodžiai „Jei nėra valstybės, nėra problemos“.

– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte pavakarieniauti?

– Tikrai ne su Vytautu. Kadangi dėstau vieną dalyką, susijusį su socialine istorija, tenka nemažai skaityti bajorų dienoraščių. Vienas jų yra toks žemaičių bajorėlis Teodoras Bilevičius, kuris keliavo po Europą. Būtų įdomu sužinoti, kokių emocijų ir įspūdžių jis į dienoraštį neužrašė.

– Kokį žinote juokingą istorinį faktą?

– Iš Vytauto pavogė žirgus. Jų jam negrąžino ir jis dėl to labai pyko. Taip nutiko, kai karo belaisviai garbės žodžiu prižadėjo nepabėgti, bet pabėgo ir dar pasiėmė Vytauto arklius. Vytautas rašė Vokiečių ordino didžiajam magistrui, reikalaudamas, kad belaisviai su žirgais grįžtų, bet magistras jį „paghostino“ (be perspėjimo nutraukė bet kokius ryšius). Vytautas parašė kitam Ordino pareigūnui ir šis tik patvirtino, kad laiškas buvo gautas. O kitas faktas – kad australai pralaimėjo karą prieš emu.

– Kokių išskirtinių istorinių faktų žinote apie Vytautą?

– Kiek teko skaityti jo laiškus, susidaro įspūdis, kad jis buvo kaprizingas, nekantrus ir tikrai galėjo lengvai įsižeisti. Priešingai nei Jogaila, kuris buvo kantrus ir linkęs į kompromisus. Be to, pagal legendą Vytautas pabėgo iš Krėvos pilies persirengęs moterimi, kas jį formaliai padaro pirmuoju „drag duchess“ (drag – priešingai lyčiai būdingų bruožų įkūnijimas).

Kvalifikacijos tobulinimo kursai „EKSPERTAI – SPECIALISTAMS“, prieš trumpam atsisveikindami vasarai, skelbia 2025 m. rudens sezono programą. Rugpjūčio mėnesį pradėsime registraciją į pirmąją rudens sezono paskaitą.

Išsamesnė informacija bus paskelbta Facebook paskyroje „Kultūros paveldo ekspertų asociacija“ ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto interneto svetainėje.

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Jeigu kils klausimų, prašome rašyti:

1977 m. žiemą grupė Vilniaus universiteto (VU) pirmakursių netikėtai tapo vieno simbolinio, tačiau sovietinei santvarkai labai nepatikusio incidento herojais – jie nukabino Lenino bareljefą, kabėjusį Vilniaus centrinio pašto operacijų salėje, ir bandė jį paskandinti Neries upėje. Šis veiksmas išprovokavo itin griežtą sovietinės valdžios atsaką: visi studentai buvo pašalinti iš VU, vienas jų kalintas ir priverstinai gydytas psichiatrinėje ligoninėje, kitas mirė neaiškiomis aplinkybėmis tarnybos sovietinėje kariuomenėje metu. Vienam jų – Gediminui Šinkūnui – šiemet bus įteiktas VU atminties diplomas, simboliškai sugrąžinantis jį į VU bendruomenę.

Nors KGB bandė šį įvykį pateikti kaip chuliganizmą, bet jis pasiekė net pogrindinę spaudą ir paskatino Švietimo ministerijos reakciją. VU istorikas prof. Arūnas Streikus šį veiksmą vertina kaip tam tikrą visuomenės nuotaikų barometrą, atspindintį to meto jaunimo susvetimėjimą su sistema.

Buvęs Vilniaus centrinis paštas. Wikipedia nuotr

Lenino vagystė ir pašalinimas iš universiteto

1977 m. sausio 23 d. vakarą buvę klasiokai Vilniaus 39-ojo vidurinėje mokykloje, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto pirmakursiai Rimantas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gediminas Šinkūnas ir Gintaras Stankevičius kartu su Rasa Abelkinyte, kuri mokėsi Vilniaus inžineriniame statybos institute, Vilniaus centriniame pašte (Gedimino prospekte) nukabino Lenino bareljefą ir pasiėmė jį su savimi. Einančius per Žaliąjį tiltą juos pamatė milicija. Supanikavę studentai Lenino bareljefą metė į Nerį, bet sovietinis simbolis atsimušė į ledą. Studentai išsilakstė, tačiau vėliau milicijos buvo sugaudyti. Per kelias dienas keturi VU studentai buvo išmesti iš komjaunimo ir iš universiteto.

„Kadangi buvau komjaunuolis, tai pirmiausia šį įvykį apsvarstė grupės komjaunimo susirinkime, kuriame buvau įspėtas apie nederamą elgesį su įrašymu į komjaunuolio asmens bylą. Susirinkimo protokolas buvo pateiktas universiteto komjaunimo sekretoriatui, bet jis liko nepatenkintas grupės komjaunimo susirinkimo sprendimu ir liepė persvarstyti. Vėliau grupės komjaunimo sekretorius man pranešė, kad esu pašalintas iš komjaunimo ir greičiausiai būsiu pašalintas iš studentų sąrašų už elgesį, nesuderinamą su komjaunuolio vardu“, – pasakoja G. Šinkūnas. Ir priduria, kad apie pašalinimą iš universiteto sužinojo iš skelbimų lentoje kabėjusio skelbimo, bet nieko nesigailėjo, nes nesijautė padaręs ką nors blogo.

Po šio įvykio skaudus likimas susiklostė R. Grigui ir S. Marcinkevičiui. R. Grigas buvo laikytas vienu pagrindinių šio įvykio kaltininkų ir iniciatorių, todėl buvo kalintas Lukiškių kalėjime, laikytas Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninėje. Iš viso nuteistas 10 mėnesių nelaisvės.

Kitas įvykio dalyvis S. Marcinkevičius, VU istorikų tyrimo duomenimis, augo „nepatikimoje“ šeimoje, nes jo tėvas 10 metų kalėjo Intos lageriuose. Dėl to jo mama buvo pašalinta iš VU Gamtos mokslų fakulteto. Po šio įvykio jis pats buvo pašauktas į kariuomenę, ten tardytas saugumo, o baigiantis tarnybos laikui neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.

Pogrindinė spauda padarė meškos paslaugą

Prof. A. Streikus atkreipia dėmesį, kad šio spontaniško jaunuolių poelgio pasekmės galėjo būti ir švelnesnės, jei jis nebūtų sulaukęs išeivijos ir pogrindinės spaudos dėmesio. Apie šią istoriją gana greitai pranešė „Amerikos balsas“, o 1977 m. gegužės pabaigoje Lenino bareljefo incidentas buvo aprašytas ir pogrindiniame leidinyje „Aušra“. Pasak istoriko, toks viešumas jaunuoliams gal labiau pakenkė, nei padėjo – jis paskatino sovietines institucijas reaguoti griežčiau ir parodyti sankcijas kaip pavyzdį, kad įbaugintų kitus.

Istorikas aptiko dokumentų, rodančių, kad Lenino bareljefo istorija neapsiribojo vien svarstymais universitete – ji sulaukė atgarsio net aukščiausiu lygmeniu, pasiekė Švietimo ministeriją ir miesto partinę valdžią. 1977 m. vasario 23 d. Komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto biuro posėdyje buvo apsvarstytas „antivisuomeninis grupės studentų iš valstybinio Vilniaus universiteto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto elgesys“. Šio posėdžio metu buvo konstatuota, kad šie įvykiai yra „rimtų auklėjamojo darbo praleidimų (rus. upuščenij)“ kai kuriose Vilniaus vidurinėse mokyklose ir minėtose aukštosiose mokyklose padarinys. Per posėdį priimtame nutarime VU rektoratas ir partinis komitetas buvo įpareigoti parengti „konkrečias priemones, kaip padidinti kiekvieno dėstytojo asmeninę, taip pat dekanatų ir katedrų atsakomybę už būsimų specialistų parengimą ir komunistinį auklėjimą“. Per plauką savo kėdę išsaugojo ir tuometis Vilniaus pašto viršininkas V. Bružinskas – nors buvo konstatuota, kad už tokį apsileidimą jis vertas atleidimo, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis savikritiškai įvertino savo apsileidimą ir operatyviai numatė priemones, kaip pašalinti esamus trūkumus, jam tebuvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašu partinės įskaitos knygelėje.

Reaguodama į pirmakursių veiksmus, miesto partinė valdžia inicijavo patikrinimus Vilniaus mokyklose, kad būtų įvertinta, kaip jose vykdomas „idėjinis auklėjimas“ ir kokia jo kokybė. Profesorius A. Streikus pabrėžia, kad incidentas sukėlė rimtą nerimą, todėl už aplaidų auklėjamąjį darbą keliems mokyklų direktoriams buvo pareikšti papeikimai. Galiausiai 1977 m. balandžio 6 d. Švietimo ministerija išleido specialų įsakymą sustiprinti moksleivių idėjinį-politinį ugdymą.

Stiprėjantis jaunimo nacionalizmas ir „keliaklupsčiavimas“ prieš Vakarų kultūrą

VU Istorijos fakulteto profesorius A. Streikus, kuris tyrinėja antisovietinį pasipriešinimą, šį iš pirmo žvilgsnio spontanišką studentų veiksmą apibūdina kaip dar vieną dėlionės dalį, papildančią 8-ojo dešimtmečio visuomenės paveikslą, kuris susidėliojo po R. Kalantos susideginimo. Tuo laikotarpiu galutinai išryškėjo didelės dalies visuomenės susvetimėjimas su sovietiniu oficiozu. Maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio didžiųjų miestų KGB skyrių dokumentuose galima aptikti vis daugiau pažymų, kuriose rašoma apie baimę ir nerimą keliančių „negatyvių“ reiškinių plitimą tarp jaunimo.

„KGB pranešimuose, kurių tikslas buvo informuoti partinę valdžią, galima išskirti kelis įvardytus negatyvių reiškinių tipus. Vienas jų – nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas, ypač Vilniuje. Minima, kad jaunimas konfliktuoja su rusakalbiais. Vis daugiau būdavo išgirstama lietuviškų dainų, pasisakymų ar pamatoma užrašų. Taip pat dažnėjo nepriklausomos Lietuvos, kaip ją įvardija KGB ataskaitose – „buržuazinės Lietuvos“, simbolių, tokių kaip trispalvė ar Gediminaičių stulpai, demonstravimas. Kita vertus, pasitaikydavo ir sovietinių simbolių niekinimo, kaip kad vėliavų nuplėšimas ar Lenino bareljefo nuėmimas ir apspjaudymas“, – pasakoja istorikas.

Prof. Arūnas Streikus. VU nuotr.

Jis atkreipia dėmesį, kad KGB raštuose minimas dar vienas „neigiamas reiškinys“ – vadinamasis „keliaklupsčiavimas prieš Vakarų kultūrą“, kuris pasireiškė Vakarų gyvenimo būdo mėgdžiojimu, ypač išryškėjus hipių, o vėliau ir pankų subkultūroms.

„Nuo 1972 m., ypač didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune, vis labiau ryškėjo jaunimo susvetimėjimas su sovietų režimu. Nors tokių veiksmų kaip bareljefo nuėmimas negalima laikyti sisteminiu neginkluotu pasipriešinimu, jie rodo augantį abejingumą sovietinei sistemai – jos simboliams, ideologijai ir tvarkai, dažnai reiškiamą per humorą ar pašaipą“, – apibendrina istorikas.

Panašūs „antivisuomeniniai“ protestai

Kalbėdamas apie panašius veiksmus, istorikas atkreipia dėmesį į vieną ryškiausių protestų po R. Kalantos susideginimo išprovokuotų neramumų Kaune – tų pačių 1977 m. rudenį vykusias eitynes po „Žalgirio“ futbolo rungtynių. Spalio 7 d., kai „Žalgiris“ nugalėjo Vitebsko „Dviną“, sirgaliai po rungtynių neišsiskirstė, o susibūrę kolona žygiavo per Žaliąjį tiltą, skanduodami „Lietuva be rusų“ ir giedodami Tautišką giesmę. Nepaisant bandymų juos sustabdyti, daugiausia iš jaunimo sudaryta minia pasiekė Gedimino prospektą ir nužygiavo iki pat KGB rūmų. Panašaus pobūdžio ir masto protestas įvyko ir spalio 10 d. po rungtynių su Smolensko „Iskra“.

Prof. Streikus sako, kad ir didžiųjų miestų mokyklose tuo metu pasitaikydavo vis daugiau panašaus tipo protestų prieš sovietų sistemą: „Mokyklose būdavo įvairiais būdais išniekinami mirusių ir gyvų partijos vadų portretai, paskleidžiami antisovietinio turinio lapeliai, sąsiuviniuose ar vadovėliuose pripiešiamos trispalvės, Gedimino stulpai ar kiti tautiniai simboliai. Bet apie tokius atvejus ne visada sužinodavo KGB. Mokyklų vadovai nebuvo suinteresuoti, kad kiltų skandalas, tad dažniausiai stengdavosi tyliai sutvarkyti, išsikviesdami į pokalbį tėvus.“

 VU Istorijos fakultetas ir jo magiška liepa nuolatos suburia savo auklėtinius. Šį kartą smagi alumnų kompanija susitiko kiemelyje paminėti studijų baigimo 50-metį.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantai parengė Lietuvoje aptinkamų sprogmenų žemėlapį ir katalogą. I kurso archeologijos magistrantai Mantas Brazdžiūnas ir Divonis Piličiauskas vienai iš studijų užduočių pasirinko kiek neįprastą temą. Tačiau tai aktuali ir gyvybiškai svarbi problema ne tik archeologams, bet ir plačiajai visuomenei.

Remiantis Lietuvos kariuomenės duomenimis, kasmet vidutiniškai neutralizuojama daugiau nei 4000 pavojingų radinių. Tačiau 2024 m. šis skaičius išaugo iki 8683 vienetų – daugiausiai per pastaruosius dešimtmečius. Per nepriklausomybės laikotarpį bent kelios dešimtys žmonių buvo sužeisti arba žuvo sprogus karo laikų sprogmenims. Nuo karo laikų likę sprogmenys randami ne tik miškuose ar laukuose, bet ir statybų metu miestuose, gyvenamuosiuose rajonuose. Tai akivaizdžiai rodo, kad karinis paveldas – ne vien muziejų vitrinos, bet ir nuolatinė grėsmė gyvybei, reikalaujanti žinių, atsakomybės ir prevencijos.

„Nors daliai mūsų galėtų atrodyti, kad Lietuvoje praūžę karai tėra senas praeities aidas, tačiau jų pavojingas palikimas tebėra gyvas – jis guli tiesiog po mūsų kojomis. XX a. per Lietuvą persirito ne vieno karo frontas. Per mūsų šalies teritoriją žygiavo skirtingos kariuomenės, vyko mūšiai, buvo statomi karinio pobūdžio objektai, o įvairiuose regionuose įkurti ir iki šiol naudojami kariniai poligonai. Šie istoriniai procesai paliko pavojingą pėdsaką – didelė dalis Lietuvos teritorijos iki šiol yra užteršta sprogmenimis“, – pasakoja D. Piličiauskas.

Su šia problema tiesiogiai susiduria ir archeologai. Daugybė Kultūros vertybių registre (KVR) esančių objektų yra teritorijose, kurios karo metu buvo strategiškai svarbios – prie fronto linijų, buvusiose karinių bazių ar gynybinių įtvirtinimų vietose.

Studentai pabrėžia, kad atliekant archeologinius tyrimus šiose vietose, sprogmenų aptikimo tikimybė smarkiai išauga. Tačiau ne visi tyrėjai geba laiku atpažinti pavojingus radinius – dėl to kyla rimta grėsmė tiek jų pačių, tiek kitų saugumui.

Atsižvelgdami į šiuos iššūkius, magistrantai parengė projektą, kuriuo siekia didinti supratimą apie karo palikimo pavojus, supažindinti su dažniausiai randamais sprogmenimis ir pateikti praktines rekomendacijas, kaip tinkamai elgtis juos aptikus.

„Mūsų projektas ne tik siekia pateikti techninę informaciją, bet ir prisideda prie visuomenės švietimo bei prevencijos. Tikime, kad informuotas žmogus yra saugesnis žmogus – ypač kai kalbame apie pavojų, kuris gali slėptis po kiekvieno mūsų kojomis“, – sako M. Brazdžiūnas.

Studentų  projektą sudaro trys pagrindinės dalys:

1. Žemėlapis, kuriame pateikiamas užterštumo sprogmenimis sluoksnis ir jo persidengimas su KVR saugomais objektais.

2. Dažniausiai Lietuvoje randamų sprogmenų katalogas – iliustruotas ir informatyvus leidinys, padedantis atpažinti pavojingus objektus.

3. Atmintinė apie saugų elgesį radus sprogmenį – praktinė ir glausta informacija, kaip elgtis aptikus įtartiną objektą.

Atliktą darbą galite rasti čia. 

Istorijos pažinimas glaudžiai siejasi su pilietiškumu ir patriotizmu, todėl nenuostabu, kad Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete mokosi visuomeniškai aktyvus studentai. Penki, bet tikrai ne visi, Istorijos fakulteto studentai, priklausantys Lietuvos skautijos (LS) ir Lietuvos šaulių sąjungoms (LŠS) pasakoja, kaip prisijungė prie šių organizacijų ir kaip sekasi derinti visuomeninę veikla su studijomis.

Tarpukarį menančios organizacijos atkūrimas Vilniuje

Į pirmą skautų stovyklą dabar trečiakursis Istorijos studentas Adomas Kofman išvyko 2018 m. paskatinus tėčiui, ir to pakako, kad vaikiną sudomintų skautai ir jų veikla. Kitą vasarą A. Kofman vėl dalyvavo stovykloje, o rudenį įsitraukė į Panevėžio LS veiklą. Įdomu tai, kad savo skauto kelią A. Kofman pradėjo stovykloje, nuo kurios prasidėjo žydų skautų atsikūrimas Lietuvoje – žydiškų skautų organizacijų tarpukariu Lietuvoje buvo daug. Pradėjęs studijuoti, pirmo kurso metu A. Kofman prisidėjo prie žydų skautų bendruomenės atkūrimo Vilniuje ir pradėjo rengti reguliarias sueigas ir kitą veiklą.

Nors gali pasirodyti, kad išskirtinis skautų simbolis yra ženkliukai, A. Kofman patikslina, kad jų organizacijoje didesnę reikšmę turi kaklaraiščiai: „Ženkliukai skautuose yra labiau kaip stovyklų ar kitokių renginių atributas, o kaklaraiščiai parodo amžiaus grupę ir, svarbiausia, kompetencijų bei patirties lygį. Aš šiuo metu turiu violetinį kaklaraištį ir dvišakę lazdą – esu skautas „Vytis“. Tai pasiekti reikia nemenkų pastangų ir laiko. Tad tikrai didžiuojuosi šiuo pasiekimu.“

Skautiškai veiklai ir studijų derinimui A. Kofman pavyko susidėliojus aiškų tavrkaraštį: „Pradėjęs studijuoti Lietuvos skautų tarpe siekiau vieno iš aukštesnio lygmens. Tai reikalavo nemažai savaitgalių, valandų darbo dienomis, emocinių pastangų ir kompetencijų ugdymo. Tikrai ne kartą teko paaukoti naktį ar kelias naktis iš eilės studijoms MKIC'e, nes negalėjau studijuoti savaitgaliais. Kartais tekdavo paaukoti ir progresą skautuose dėl užimtumo sesijos metu. Tačiau geriau pasidėliojus tvarkaraštį, nubrėžus tam tikras ribas, pavyko išsaugoti gerus ar net geriausius pažymius studijose.“

Iš Vilniaus žydų skautų archyvo. A. Kofman pirmas iš dešinės

Bendruomenės iš vienijančių vertybių narė

Elzė Navikaitė - Istorijos bakalauro pirmakursė, „šauliauja“ nuo 2019 m. Per Sąjungos šimtmetį Katedros aikštėje, alinančiame karštyje ir patriotiškų žmonių minioje davė jaunojo šaulio pasižadėjimą. Praėjusiais metais – jau ir šaulio priesaiką. 

„Pradžia buvo labai paprasta – buvau užhipnotizuota tėvų pavyzdžio, jų užsidegimo, grįžus iš kiekvienų pratybų. Kaip ir juos, mane labiausiai sužavėjo žmonės, santykiai tarpusavyje, bendrystė. Tai be galo unikalu, kai bendroje veikloje susiburia, iš pirmo žvilgsnio, nieko bendro neturintys žmonės, tačiau svarbiausia – panašių, tarpusavyje vienijančių vertybių, tikslų ir noro mokytis. Tai ir yra ta šauliška brolybė, kuri keri. Taigi, tokioje atmosferoje labai paprasta buvo augti ir siekti savo tikslų. Šiandien visa tai, kas buvo išmokta šaulystės metu, pasitarnauja mokykloje, kur tęsiu mamos pradėtą vesti jaunųjų šaulių būrelį“, – dalinasi šaulė.

„Vaikams labai svarbu paaiškinti visos šaulystės esmę ir prasmę, ir tai lengviausiai perteikti per istorijos prizmę, ypač, kai ši šaulių organizacija yra istorinė ir neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo. Dar būdama jaunąją šaule, pati tokiu būdu besidomėdama ir besigilindama susižavėjau istorijos studijomis “, – pasakoja E. Navikaitė.

Iššūkių keliantis, tačiau prasmingas darbas su vaikais

Istorijos bakalauro trečiakursis skautas Lukas Diulaj prie skautų prisijungė būdamas 10-ies Telšiuose, o aktyvus skautas yra jau 7 metus. Prie skautų prisijungti paskatino šeima.

Po kelerių metų pertraukos į skautų veiklą vėl įsitraukė jau studijuodamas VU ir prisijungdamas prie Vilniaus skautų. L. Diulaj tapo vaikų vadovu ir gavo vadovo kaklaraištį. Taip pat yra Akademinio Skautų Sąjūdžio - studentų skautų korporacijos, turinčios šimtmečio tradicijas - narys. Tuo jis labai didžiuojuosi.

Didžiausias iššūkis L. Diulaj būnant skautu yra darbas su vaikais, kuris reikalauja daug asmeninio įdirbio, nuolatinio žinių ugdymo ir tobulinimo, komunikacinių įgūdžių: „Tenka organizuoti renginius vaikams, dėl to vienokiu ar kitokiu reikalu reikia mokėti komunikuoti su visuomene, įstaigomis ir organizacijomis. Dalyvauju įvairiuose skautų mokymuose. Taip pat kandidatuoju į vyr. skautus Vyčius. Tai yra kandidatavimo kelias, kuris yra fizinis ir psichologinis išbandymas pilnamečiui skautui, norint tapti skautu Vyčiu ir gauti Vyčio kaklaraištį. Ši skautų grupė skautų tarpe, dėl savo visokeriopų žinių, yra labai gerbiama.“

Šaulišką veiklą pratęsė šaulių studentų korporacijoje

„Į LŠS įstojau 11-oje klasėje – 2011 metais daviau jaunosios šaulės pasižadėjimą. Kažkur giliai paslėpsniuose visada kirbėjo noras eiti ilgus žygius, nešti sunkią kuprinę, bristi per upelius, tepliotis veidą žaliai ir atsibusti kiaurai šlapiame ir sniegu užklotame miegmaišyje vidury lietuviškojo miško. Turėjau potraukį perlipti save, o tai, ko gero, viena ryškesnių šauliams būdingų savybių, bet nebuvau radusi tam nišos. Šaulio priesaiką daviau 2014 metų kovo 11 dieną, o tų pačių metų lapkritį tapau Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ pilnateise nare“, – apie savo šaulės kelio pradžią pasakoja Istorijos fakulteto doktorantė Augustė Burinskaitė.

A. Burinskaitė patikslino, kad „Saja“ yra akademinė ir šauliška bendruomenė, leidžianti pratęsti šaulišką veiklą atvykus studijuoti į didžiuosius miestus. 2014 m. lapkritį „Sajai“ minint 80-metį, A. Burinskaitė gavo geltonai, žaliai ir pilkai austą, šaulio, ginklo ir trimito ženklais puoštą korporantišką kepurėlę. O dabar doktorantė eina „senolės“ - labai išmintingos ir gerbiamos, laikui nepavaldžios korporacijos narės – pareigas.

„Mes „Sajoje“ labai gerai suderiname pilietiškumą ir gerą humoro jausmą, intelektualumą ir kūno raumenų stiprinimą, daugiau nei 30 skirtingų specialybių su šauliškomis vertybėmis. Aišku, Sąjunga savaime nėra stebuklas, stebuklas yra žmonės joje. Bendruomenė ir bičiuliai“, – sako ji.

Pasakodama apie studijų derinimą su šaulių veikla, A. Burinskaitė dalinasi, kad sunkumų nepatyrė: „Kaip tik priešingai – narystė Šaulių sąjungoje, o ypač „Sajoje“ leido realizuoti visus savo pilietinius troškimus, įprasminti meilę Lietuvai, suderinti jaunystės polėkio privalumus su mokslo šaknų kartumu. Studijų kryptį keičiau kelis kartus, o štai Istorijos fakultete magistrą studijuoti pradėjau 2022 metais ir studijas vis dar tęsiu doktorantūroje. Net drįsčiau teigti, kad Šaulių sąjunga ir buvo tas slaptas gyvenimo ingredientas, nulėmęs didesnę dalį teisingų pasirinkimų, galimai net ir atvedęs į Istorijos fakultetą.“

Iš Lietuvos šaulių studentų korporacijos "Saja" archyvo. A. Burinskaitė penkta iš dešinės.

Buvimas skaute padeda gyvenime ir studijose

Istorijos trečio kurso studentė Katarina Marija Nizovec prie skautų prisijungė 2016 m., kai sudalyvavo stovykloje „Skautai neskautams“: „Atvažiavau ten nieko nežinodama apie skautus, o išvažiavau visiškai susižavėjusi skautų veikla ir su didžiuliu norų prisijungti. Savo pirmą įžodį, t.y. kada gavau savo pirmą kaklaraištį, daviau 2017 m. vasarą ir tapau Lietuvos skautijos nare.“

„Skautai mane išmokė, kad problemos, su kuriomis susiduriu, yra vienaip ar kitaip išsprendžiamos. Svarbiausia, neprarasti vilties ir daryti, net jei sunku. Mano mėgstamiausias skautiškas ženklas yra vyresniosios skautės kaklaraištis, nes tapti vyr. skaute ar skautu nėra taip paprasta. Turi įvykdyti daug užduočių ir skirti tam daug savo laisvo laiko. Bet rezultatas yra visiškai nuostabus - geriau pažįsti save, kitus, patobulėji įvairiose gyvenimo sferose bei atrandi žymiai daugiau savo asmenybės kampų “, – dalinasi K. M. Nizovec.

Mergina pažymi, kad buvimas skaute jai labai padeda gyvenime ir studijose: „Skautai išmokė mane nebijoti bandyti įvairius dalykus ir nepasiduoti, net jei labai sunku, o studijose tikrai atsitinka momentų, kai norisi viską mesti ir nebedaryti. Bet mano vidinė skautė man sako „jei galėjai išgyventi bemieges naktis miške, tai ir referatą sugebėsi laiku parašyti“.“

Birželio pirmąją prasidėjo pagrindinis studentų priėmimas į aukštąsias mokyklas.Vilniaus universiteto (VU)  Istorijos fakultetas kviečia rinktis trys pirmosios pakopos (bakalauro) studijas:

• Archeologija
• Istorija
• Kultūros istorija ir antropologija

Taip pat yra galimybė tęsti studijas antrosios pakopos (magistrantūros) studijose:

• Archeologija
• Istorija
• Istorija (ištęstinės) 
• Kultūros paveldo studijos
• Kultūros paveldo studijos (ištęstinės) 

Norintiems platesnių žinių įgijimo - individualiosios studijos. 

Daugiau informacijos apie priėmimą ir stipendijas VU rasite čia.  

Reaguodami į Rusijos grėsmę, Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė nusprendė smarkiai padidinti valstybės gynybai ir karių algoms skiriamus pinigus. Tai ne pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai dėl iš Rytų kylančio pavojaus tenka imtis tokių veiksmų. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja, kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir vėliau Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) buvo organizuojamos karinės pajėgos, jų struktūra ir finansavimas.

Polocko apgultis 1563 m. Wikipedia nuotr.

Pašauktinės ir reguliariosios kariuomenės pradžia

Kalbėdamas apie Lietuvos kariuomenės istorijos pradžią, dokt. P. A. Stepavičius pažymi, kad reguliarioji kariuomenė greičiausiai pradėjo veikti tik XVIII a. antroje pusėje: „Tačiau jei žiūrime į karį kaip į profesionalą, toks luomas galutinai susiformavo XV–XVI a. Aišku, tai yra susiję su visa LDK kariuomenės raida. Pačioje pradžioje, dar iki kunigaikštystės, aplink genties vadus, vėliau jau apie tuos, kuriuos mes įvardijame kaip kunigaikščius, burdavosi raitoji kariauna. Vėliau iš tos su valdovu lakstančios kariaunos susiformuoja bajorų sluoksnis.“

Pasak istoriko, augant bajorų sluoksniui ir vykstant socialiniams procesams, laipsniškai susiformavo kariuomenė – tokia jos rūšis, kuri buvo sudaroma remiantis visuotine bajorų karo prievole. Nuo XIV a. antros pusės, o tiksliau – su Lietuvos krikštu ir Jogailos privilegijomis, 1387 m. pašauktinė kariuomenė tapo visiškai susijusi su bajorų luomu. Kilus karui, bajorai būdavo šaukiami ir taip būdavo sukuriama kariuomenė.

„XV a. antroje pusėje pastebėta, kad auga poreikis turėti šiek tiek kitokią kariuomenę. Suprasta, kad pašauktinę kariuomenę surinkti užtrunka laiko, tad tokia kariuomenė labiau tinkama rengiant puolamuosius žygius. Jei reikėdavo staigiai ginti kraštą, efektyviau būdavo nusisamdyti žmonių. Yra žinoma, kad Žalgirio mūšyje buvo samdytų karių. XV a. pabaigos karuose su totoriais ir Maskva atsiranda poreikis samdyti karius krašto gynybai. Pradžioje buvo samdomi užsieniečiai, o nuo XVI a. būta ir vietinių LDK karių. Galime sakyti, kad reguliarus žmonių, kurių profesija susijusi su karyba, samdymas susiformuoja XVI a. viduryje“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Kariuomenės vadas – etmonas

Kalbėdamas apie pirmąsias karines pajėgas dabartinės Lietuvos teritorijoje, istorikas pažymi, kad iš pat pradžių viskas būrėsi aplink didįjį kunigaikštį. Kariuomenės vado pareigoms eiti XV a. pabaigoje buvo įsteigta etmono pareigybė.

„Tai buvo speciali pareigybė, pavaldi didžiajam kunigaikščiui, o nuo XVI a. etmonai būdavo skiriami iki gyvos galvos. Pirmuoju LDK didžiuoju etmonu laikomas Konstantinas Ostrogiškis. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad didžiajam etmonui reikėjo pagalbininko, tad susiformavo lauko etmono – vyriausiojo kariuomenės vado pavaduotojo pareigybė. Didysis etmonas prižiūrėjo visą kariuomenę, tiek pašauktinę, tiek samdomą, bet lauko etmono pareigos labiau buvo susijusios su samdomomis pajėgomis“, – pasakoja doktorantas.

Salaspilio mūšis 1605 m. Piterio Snajerso paveikslas, 1620 m. Wikipedia nuotr.

Anot istoriko, kadangi etmonai savo pareigas eidavo iki gyvos galvos, karo metu jie turėdavo prižiūrėti, ar pasienio pilys tvarkingos, ar turi pakankamai arsenalo – ginkluotės ir amunicijos bei provizijų. Yra net išlikusių dokumentų, kai etmono paskirti pareigūnai atlikdavo pilių revizijas. Taip stengtasi užtikrinti įgulų pasiruošimą pilyse.

„Taip pat labai svarbu, kad etmonas per karą įgydavo teisėjo funkcijas. Būdavo leidžiami net etmono įstatymai, kaip ir kam elgtis, ką galima, o ko negalima daryti. Karo metu jis galėdavo bausti bajorus, pašauktinės kariuomenės narius, jeigu jie nusižengdavo, dezertyruodavo ar plėšikaudavo. Bausdavo net mirties bausme. Įstatymus su kariuomene taip pat deklaravo LDK statutai – savotiška to meto konstitucija“, – apie įstatyminę Lietuvos praeities kariuomenės bazę pasakoja pašnekovas.

Karo paskelbimas ir kariuomenės surinkimas

Doktoranto teigimu, LDK pradžioje karą skelbdavo valdovas, vėliau – ponų taryba. O ATR laikais Seimas nutardavo, kada reikia suburti pašauktinę kariuomenę.

„Seimas įpareigodavo etmoną atlikti tam tikrus dalykus. Lietuviškoji Seimo dalis įpareigodavo LDK etmoną, o lenkiškoji – Lenkijos karalystės etmoną. Paskelbus karą, etmonai siųsdavo šaukimus į pavietus – to meto administracinius vienetus. Juose vadinamieji vėliavininkai siųsdavo žinią ir rinkdavo pajėgas po savo pavieto vėliava. Net statutuose buvo nurodoma, kad vėliavininkai turi būti garbūs, teisingi ir geri žmonės. Susirinkus pajėgoms sutartoje vietoje ir sutartu metu, būdavo atliekama inspekcija ir surašymas. Toliau kariuomenės dalys judėdavo ir susijungdavo tam tikroje vietoje kilus poreikiui“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Chotyno mūšis 1621 m. Józefo Brandto paveikslas, vaizduojantis Joną Karolį Chodkevičių (ant balto žirgo), 1867 m. Nacionalinis muziejus, Varšuva. Wikipedia nuotr.

Istorikas pažymi, kad iki XIX a. (moderniųjų laikų) karo metu mūšiai nevykdavo diena iš dienos: „Per metus įvykdavo du mūšiai, bet karas vis tiek vykdavo. Šauktinė kariuomenė tai susirinkdavo, tai vėl grįždavo prie savo veiklų, o samdomoji būdavo išlaikoma iš iždo. Vienas istorikas yra paskaičiavęs, kad 2012 m. Lietuvos kariuomenei buvo skirta 7,5 proc. biudžeto pinigų, o LDK laikais šis procentas siekė 95. Išlaidos būdavo didžiulės, tačiau to nepakakdavo. Bajorai, supratę, kad kampanija užsitęsė ir niekas jiems nesiruošia atlyginti už laiką, įsisiautėdavo ir išsiskirstydavo. Dažnai pasitaikydavo ir kariuomenės plėšikavimo atvejų, kai būdavo apiplėšiami aplinkiniai dvarai ar kaimai. Už marodieriavimą etmonas bausdavo mirties bausme, bet žinodamas, kad neturi pinigų sumokėti už tarnybą, kariams leisdavo kirsti miškus ar plėšti aplinkinius kaimus (nusavinti maisto produktus, galvijus ir pan.). Deja, pinigų niekados neužtekdavo.“

LDK mokesčiai, skirti kariuomenei išlaikyti

Kariuomenei išlaikyti LDK egzistavo specialūs mokesčiai. Dokt. P. A. Stepavičius sako, kad vienas iš jų buvo sidabrinės mokestis, kurį mokėdavo visi, išskyrus Bažnyčią. Rinkliava, iš kurios surinkti pinigai buvo skiriami samdinių kariuomenei išlaikyti stovyklaujant, vadinosi hiberna. Šis mokestis buvo renkamas iš karališkųjų ar bajorų dovanotų žemių, taip pat iš Bažnyčios žemių, kurios būdavo gaunamos iš bajorų. Žydai pirkliai irgi mokėjo hibernos mokestį.

XVIII a. vykstant reformoms hibernos mokestis buvo panaikintas, tačiau dalį nuo jau egzistavusio padūmės mokesčio nuspręsta skirti kariuomenės reikmėms. Šį mokestį, kaip ir sidabrinės, mokėdavo visi, o jis būdavo skaičiuojamas nuo namo gyventojų, tiksliau – nuo kūrenamo židinio, todėl ir vadintas padūmės mokesčiu.

Pasak doktoranto, sidabrinės ir hibernos mokesčiai buvo pastovūs ir pagrindiniai mokesčiai, skirti ATR kariuomenei finansuoti, bet ypatingais atvejais Seimas galėdavo juos padidinti ar net sukurti naujus mokesčius: „Steponas Batoras Vilniaus Seime Livonijos karo metais prašė pinigų karinei kampanijai. Bajorai, kurie sudarė Seimą, sutiko padidinti mokesčius. Tad, kalbant apie ATR kariuomenės finansavimą, būtent Seimas spręsdavo dėl didesnių pinigų skyrimo.“

Šių metų balandžio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Mokslo prorektorius paskelbė apie VU Mokslo skatinimo fondo lėšų skyrimą dvidešimčiai mokslinių projektų. Tarp jų du projektai, kurių vadovės yra VU Istorijos fakulteto dokt. Jovita Kadikinaitė ir magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė.

Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime

Dokt. Jovitos Kadikinaitės projekto komandoje taip pat yra geologijos magistrantas  Matas Vaitkus iš Chemijos ir geomokslų fakulteto ir biologė dokt. Angela Mollica Nardo iš Gyvybės mokslų centro. Jų VU Mokslo skatinimo fondo finansuojamas projektas vadinasi „Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime“.

Jo metu tyrėjai sieks išsiaiškinti cheminių medžiagų kilmę ir geriau suprasti  žmonių elgesį su mirusiaisiais skirtinguose kontekstuose, kaip kad karo, epidemijų ar įprastų laidotuvių. Taip pat bandys sužinoti, kaip atitinkamos medžiagos atitinkamame grunte veikia palaikus ir kokios yra jų tafonominės savybės. Išsamesnio tyrimo rezultatai būtų aktualūs istorijai ir (bio)archeologijai, geologijai bei medicinos kriminalistikai.

Projekto vadovė dokt. J. Kadinkinaitė sako, kad dalis lėšų bus panaudota atlyginimams: „Kita dalis lėšų bus skirta įvairioms laboratorinėms priemonėms, nes visus tyrimus planuojame atlikti patys. Taip pat 2026 m. esame nusimatę dalyvauti dviejose konferencijose ir parengti vieną straipsnį.“

Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai

Magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė, kartu su Filosofijos fakulteto dokt. Martyna Šulskute, taip pat gavo VU Mokslo skatinimo fondo finansavimą projektui „Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai“. Pasirinkusios Baltosios Vokės apylinkių atvejį, tyrėjos analizuos, kaip sovietinė melioracija pakeitė Lietuvos kraštovaizdį, pelkes ir žmonių santykį su žeme. Abi mokslininkės melioraciją mato kaip daugiasluoksnį procesą, todėl tyrimas sujungs istorijos, etnologijos ir žodinės istorijos metodus: bus analizuojami archyviniai dokumentai, spaudos publikacijos, vaizdo medžiaga ir renkamos gyvos istorijos – interviu su žmonėmis, kurie XX a. antroje pusėje dirbo melioracijos darbuose.

Abi tyrėjos prisimena, kad rašant paraišką daugiausia laiko užėmė bandymai suprasti viena kitą ir rasti bendrą kalbą. Vis dėlto abi įsitikinusios, kad būtent šis bendradarbiavimas taps viena vertingiausių projekto patirčių. Dėl to daugiausia dėmesio ir finansavimo bus skiriama Kotrynos ir Martynos bendram darbui, leidžiančiam tyrimą atlikti įvairiapusiškai ir kompleksiškai.

Nuotraukos autorė Lina Fisheye

Šią savaitę Kernavės archeologinėje vietovėje Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto archeologai kartu su kitų institucijų ir partnerių mokslininkais aiškinosi, kaip Kernavė ir jos apylinkės atrodė praeityje. Gauti duomenys jau padėjo aptikti plika akimi nematomus archeologinius objektus, pavyzdžiui, pilkapius.

VU archeologai kartu su partneriais dalyvavo tarptautiniame įvairių mokslo sričių specialistų praktiniame tiriamajame seminare „Kernavės paleokraštovaizdis, tarpdisciplininių tyrimų galimybės“. Jo metu tarpdisciplininiais tyrimais, taikant nedestruktyvius ir mažai destruktyvius tyrimų metodus, siekta atskleisti vietovės paleokraštovaizdžio formavimosi ypatumus bei dinamiką.

„Ypatingą dėmesį skyrėme Pajautos slėnyje esančiai Neries upės senvagei ir čia telkšojusiam ežerėliui. Tyrimuose buvo taikoma gręžinių metodika, taip pat esamas reljefas skenuotas LiDar (angl. Light detection and ranging) technologija – paviršiaus 3D lazerinis skenavimas atliktas naudojant bepilotį orlaivį. Surinkti gausūs grunto mėginiai bus tiriami keliose Lietuvos ir užsienio laboratorijose, atliekami sedimentologiniai (nuosėdinių dalelių komponentinės sudėties), radioaktyvios anglies datavimo ir kiti tyrimai“, – teigia seminare dalyvavęs archeologas doc. Gintautas Vėlius.

Archeologas, aiškindamas tyrimų naujumą ir svarbą, sako, kad praktinio tiriamojo seminaro metu taikant LiDar technologiją buvo gauti itin didelės raiškos Kernavės kultūrinio rezervato ir artimiausių apylinkių paviršiaus reljefo vaizdai. Jie padėjo išaiškinti iki šiol nežinomus miško tankmės slepiamus pilkapius ir kitas plika akimi sunkiai pastebimas archeologines struktūras.

Pasak doc. G. Vėliaus, gauti detalūs LiDar duomenys labai svarbūs ir paveldosauginiu požiūriu. Jie leidžia atlikti Kernavės archeologinės vietovės stebėseną, fiksuoti galimus reljefo pokyčius ateityje. Tiriamojo praktinio seminaro metu nuveiktų darbų rezultatus rudenį planuojama pristatyti platesnei akademinei bendruomenei VU ir Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos organizuotame tyrime, be VU Istorijos fakulteto mokslininkų, dalyvavo ir direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus archeologai, taip pat gausus būrys Lenkijos tyrėjų, atstovaujančių Lodzės universiteto Geografijos mokslų fakulteto Geologijos ir geomorfologijos katedrai, Lodzės universiteto Filosofijos ir istorijos fakulteto Archeologijos institutui, Lenkijos mokslų akademijos Torunės geografijos ir erdvinės organizacijos institutui, Krokuvos Jogailos universiteto Geografijos ir erdvinio valdymo institutui.

Algio Kuzmicko nuotr.

Marko Karpio Rytų Europos studijų centras, Varšuvos universiteto Rytų Europos centras ir Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje kviečia į susitikimą skirtą aptarti Lietuvos ir Lenkijos santykius bei Rusijos klausimą, remiantis Mareko Karpio palikimu ir įžvalgomis.

Data: 2025 m. gegužės 13 d. (antradienis)
Vieta: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Šv. Jono g. 3
Kalbos: lietuvių ir lenkų

Programa:

15:00–15:15 | Sveikinimo žodžiai:

• Grzegorz Poznański – Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje

• Wojciech Konończuk – Marko Karpio Rytų Europos studijų centro direktorius

15:15–16:30 | Diskusija:

• Andrzej Brzeziecki – istorikas, knygos apie Mareką Karpį autorius

• Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius

• Adam Eberhardt – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro direktoriaus pavaduotojas, buvęs centro direktorius (2016–2022)

• Czesław Okińczyc – teisininkas, radijo stoties „Znad Wilii“ įkūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Moderatorė:
Barbara Stankiewicz – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro Vilniaus atstovybės koordinatorė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja

Po diskusijos vyks Andrzejaus Brzezieckio knygos „Zmierzyć arszywem. Marek Karp i Ośrodek Studiów Wschodnich“ (liet. Matuoti aršumą. Marek Karp ir Rytų studijų centras, 2024 m.) pristatymas.

Marek Karp – istorikas, Lenkijos valstybės pareigūnas, Rytų studijų centro Varšuvoje įkūrėjas ir direktorius, aktyvus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir rėmėjas. Apdovanotas, be kita ko, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Registracija: iki 2025 m. gegužės 12 d. el. paštu:

Džiaugiamės pristatydami 2024 metų numerį, kuriame publikuojami devyni kruopščiai parengti bakalauro ir magistro studentų tyrimai iš įvairių istorijos sričių – nuo viduramžių karo šaltinių analizės iki sovietmečio kultūros, ekologijos ir atminties studijų.

Žurnalą galima skaityti internete