Naujienos

Metas susitelkti.

KVIEČIAME Į SPALIO 5D. STUDENTŲ IR JAUNIMO EITYNES – ĮSPĖJAMĄJĮ STREIKĄ (Vilnius): https://facebook.com/events/s/studentu-ir-jaunimo-eitynes-is/1730770987597234/

Prisiminkime pagrindinį kultūros bendruomenės reikalavimą: „Nemuno aušra“ negali valdyti LR Kultūros ministerijos.

Eitynės yra taikios, saugios ir kultūringos. Jų metu nebus toleruojami jokie viešosios tvarkos ar LR įstatymų pažeidimai.

Kviečiame spalio 5d. organizuoti ir kitas įspėjamojo streiko akcijas Vilniuje ir už jo ribų. Žymėkite kiekvieną (net ir mažiausią) akciją 5 dienos žemėlapyje, parodykime kiek mūsų daug! https://kulturosasambleja.lt

Suorganizuokite akciją su savo universitetu, fakultetu, katedra ar kursiokais. Mums reikia burtis, nes Spalio 5 d. gali būti tik pradžia.

Primename, kad studentų eitynėse ar kitų akcijų metu kiekvienas turi teisę atsisakyti kalbėti su žiniasklaida bei siūlome prisiminti pagrindinį kultūros bendruomenės reikalavimą: NA negali valdyti LR Kultūros ministerijos.

Prašome informacija pasidalinti su kuo plačiau!

Išleistas naujausias 42-asis Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeris, kuriame ir Istorijos fakulteto mokslininkės straipsnis.

Šiame numeryje skaitytojai sužinos, kaip Lietuvos vartotojai vertina naujos kartos maisto šaltinį – vabzdžius, kokių diskusijų kelia nauja pavardžių suteikimo praktika  ir kaip ekonominės krizės gali tapti inovacijų katalizatoriumi. Žurnale pristatomi piliečių mokslo atradimai – nuo egzoplanetų paieškų iki galimų vaistų nuo Alzheimerio, nagrinėjama nematoma informacinio karo pusė, aptariami naujausi Paukščių Tako tyrimo rezultatai, suteikiantys naujų žinių apie mūsų Galaktiką.

Taip pat šiame numerie rasite istorikės dr. Tetiana Boriak straipsnį apie tai, kaip Rusija paverčia kultūrą ir švietimą įtakos ginklais

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

Rugsėjo 23 d. vykusiame Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narių visuotiniame susirinkime LMA prezidentas įteikė pažymėjimus Jaunųjų mokslininkų stipendijų laureatams. Laureatų gretose – ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Dovilė Čypaitė-Gilė, įvertinta už vykdomą tyrimą tema „1939–1940 m. Lietuvos žydai – karo pabėgėliai ar vis dar emigrantai?“

„Gauta stipendija yra svarbus mano vykdomų XX a. pirmosios pusės žydų migracijos tyrimų įvertinimas. Ji suteiks galimybę vykdyti tyrimus užsienio archyvuose – šiame etape numatytas vizitas į JAV archyvus – ir kartu prisidėti prie platesnės diskusijos, kaip savanoriškos ir prievartinės migracijos patirtys formuoja kolektyvinę atmintį, tapatybę bei šiandienines migracijos politikos sampratas “, – apie stipendijos reikšmę dalinasi dr. Dovilė Čypaitė-Gilė.

Sveikiname dr. Dovilę Čypaitę-Gilę ir linkime sėkmės tęsiant tyrimus.

LMA Jaunųjų mokslininkų stipendijos skiriamos mokslininkams iki 35 metų, įgijusiems daktaro laipsnį ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki paraiškų pateikimo termino pabaigos. Šios stipendijos remia aktualius mokslinius tyrimus įvairiose srityse.Šiemet konkursui buvo pateiktos 77 paraiškos: 13 humanitarinių ir socialinių mokslų bei 64 fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų srityse.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, istorijos paraštėse nugulusias temas ir muziejines vertybes.

„2025-2026 m. paskaitų cikle kalbėsime apie naujai perskaitytas įvairių žmonių biografijas. Būtent kalbėdami apie konkrečius žmones galime užčiuopti tikrąjį laiko bėgimą, jo dramatiškumą ir unikalumą. Šimtu procentų suvokti žmogaus gyvenimo pasirinkimus bei mąstymo vingius – užduotis begalinė ir tikriausiai neįgyvendinama. Be to, argi lengva būtų gyventi pasaulyje, kuriame egzistuotų suprasti ir atskleisti žmogaus veikimo, galvojimo, gerumo ar piktadarybių darymo principai? Žmogaus unikalumas yra daug įdomesnis nei schematiški procesai ir dėsniai, kuriuose žmonės atlieka tik jiems priskirtus laiko sraigtelių vaidmenis. Istorija ir istorijos yra apie žmones, nes tik jie patiria laiko tėkmę, rašo ir pasakoja apie praeitį… užmiršta“, – temos aktualumą pristato vienas iš projekto organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Akademinių reikalų ir tarptautinių ryšių prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Paskaitos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių salėje (įėjimas per Senąjį arsenalą, Arsenalo g. 3, Vilnius). Dalyvaudami gyvai klausytojai turės progą iš arti apžiūrėti pristatomas muziejines vertybes ir užduoti dominančius klausimus. Vėliau paskaitų įrašus bus galima stebėti portale 15min.lt arba Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube kanale.

• 2025 m. rugsėjo 25 d. 18 val. prof. dr. Rimvydo Petrausko paskaita „Vytautas Aleksandras: valdovas istorinių transformacijų akivaizdoje“

• 2025 m. spalio 9 d. 18 val. dr. Monikos Šipelytės paskaita „Princesės Gabrielės Radvilaitės veikla Ženevoje ir Lietuvoje“

• 2025 m. spalio 23 d. 18 val. dr. Lauryno Kurilos paskaita „Taurapilio kunigaikštis ir jo palyda – Tautų kraustymosi laikotarpio klajūnai?“

• 2025 m. lapkričio 6 d. 18 val. asist. dr. Mariaus Ėmužio paskaita „„Mums reikia pasiekti, kad Maironis irgi tarnautų mums“. Ar Antanas Sniečkus buvo nacionalkomunistas?“

• 2025 m. lapkričio 20 d. 18 val. dokt. Enrikos Kripienės paskaita „Partizanas Juozas Šibaila“

• 2025 m. gruodžio 4 d. 18 val. prof. dr. (HP) Albino Kuncevičiaus paskaita „Trys Lietuvos archeologijos grandai ir jų indėlis tiriant Vilnių“

• 2026 m. sausio 29 d. 18 val. Augustės Burinskaitės paskaita „Tarpukario paukštytė – Halina Kairiūkštytė“

• 2026 m. vasario 12 d. 18 val. prof. dr. Arūno Streikaus paskaita „Mykolas Sopočka“

• 2026 m. vasario 26 d. 18 val. Emilijos Jasiulevičiūtės paskaita „Išraiškos šokio ritmu: Danutės Nasvytytės istorija“

• 2026 m. kovo 12 d. 18 val. m. d. dr. Ingos Leonavičiūtės paskaita „Tauro g. 10: gyventojų kolektyvinė biografija“

• 2026 m. kovo 26 d. 18 val. doc. dr. Aurelijaus Giedos paskaita „Augustinas Voldemaras. Nerami biografija.“

• 2026 m. balandžio 9 d. 18 val. Emilijos Blockutės paskaita „Dialoge su Vakarais: Alfonso Nykos-Niliūno atvejis“

• 2026 m. balandžio 23 d. 18 val. asist. dr. Antano Terlecko paskaita „Rezistento Antano Terlecko (auto)biografinis pasakojimas: Cezario, Napoleono ir Churchillio mokykla?“

Archeologija Lietuvoje – tai ne tik piliakalniai, turtingi pilkapiai ar miestų praeitį slepiantys kultūriniai sluoksniai. Už jų slypi žmonės, kurie šį paveldą tyrinėjo, pavertė mokslu ir atvėrė plačiajai visuomenei. Vienas tokių – Jonas Puzinas, kurio kelias į archeologiją prasidėjo visai netikėtai – jį paskatino pats prezidentas Antanas Smetona.

Šiemet minimi net trijų archeologijos korifėjų – habil. dr. Jono Puzino (1905–1978), habil. dr. Adolfo Tautavičiaus (1925–2006) ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus (1935–2024) – jubiliejai. Norėdami prisiminti jų palikimą, pakalbinome Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėją prof. Albiną Kuncevičių. Jis plačiau papasakojo apie J. Puziną – tarpukario asmenybę, karo metų veiklą VU ir indėlį ugdant profesionalią Lietuvos archeologų kartą.

Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“

Į archeologiją atvedė A. Smetona

J. Puzinas gimė pasiturinčioje šeimoje Svaronių kaime, Ukmergės rajone. Iš pradžių Kaune studijavo kalbotyrą. Įdomu tai, kad jis buvo kraštietis su prezidentu A. Smetona. Šis biografinis sutapimas lėmė tai, kad abu užmezgė, kaip pats J. Puzinas yra rašęs, nuoširdžius ryšius.

Atsiminimuose J. Puzinas mini, kad būtent dėl bendro krašto ir tos pačios šnektos prezidentas paprašė jo redaguoti raštus, kuriuose pasitaikydavo daug tarminių žodžių. Su prezidentu jie dažnai nuoširdžiai išsikalbėdavo, aptardavo ir archeologijos klausimus, kuriais A. Smetona domėjosi. Galiausiai prezidentas pasiūlė J. Puzinui studijuoti archeologiją – ir šis pasiūlymas buvo priimtas.

Gavęs A. Smetonos paramą ir stipendiją, 1930 m. J. Puzinas išvyko studijuoti archeologijos į Heidelbergo universitetą Vokietijoje. Šis universitetas tuomet buvo ir dabar tebėra vienas svarbiausių archeologijos centrų.

Nuo terminijos iki modernaus muziejaus sukūrimo

Pasak prof. A. Kuncevičiaus, J. Puzinas mokėjo kruopščiai kaupti archeologinę medžiagą, ją tvarkingai valdyti: „Šiuos įgūdžius jis stengėsi perduoti ir savo mokiniams. Be to, kalbininko žinias jis pritaikė archeologijoje – būtent J. Puzinas kūrė lietuvišką archeologinę terminiją, kurią vartojame iki šiol: proistorė, žalvario amžius ir kt. Šie darbai buvo tęsiami ir vėliau, jo emigracinėje veikloje, rengiant enciklopedijas.“

Grįžęs po studijų, J. Puzinas pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir dirbti laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje. Jis apkeliavo aplinkinių šalių archeologines ekspozicijas ir 1936 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įkūrė Priešistorės skyrių, ten įrengė archeologinę ekspoziciją, kurioje archeologiniai radiniai buvo išdėstyti moderniai ir inovatyviai.

„Naujojo muziejaus atidaryme dalyvavo prezidentas A. Smetona, o už nuveiktą darbą 1938 m. J. Puzinas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 4-ojo laipsnio ordinu“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytojas. Tad, anot profesoriaus, J. Puziną galima laikyti profesionaliosios mokslinės archeologijos pradininku – jos „tėvu“.

Vilniaus laikotarpis ir darbas su studentais

1940 m., kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžinti Lietuvai, VDU profesūra persikėlė į Vilnių. J. Puzinas čia ėjo įvairias pareigas: buvo tuometinės VU bibliotekos direktorius, dirbo Lituanistikos institute, prisidėjo prie organizacinių darbų. Jis vadovavo Archeologijos katedrai, tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, o kelis kartus net pavadavo rektoriaus pareigas ėjusį Mykolą Biržišką.

„Vienos jo studenčių, Rimutės Rimantienės, atsiminimuose rašoma, kad būdamas dekanas ir katedros vedėjas J. Puzinas pats dėliojo tvarkaraštį. Dėl to archeologijos studentai dažnai jausdavosi privilegijuoti“, – sako prof. A. Kuncevičius.

VU Archeologijos katedros vedėjo teigimu, susižavėjimą kelia tai, kad J. Puzinas kartu su studentais Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo apvažiuoti Vilniaus krašto archeologinius objektus: „Kadangi jis pats sudarydavo tvarkaraštį, savaitėje palikdavo vieną laisvą dieną, per kurią su studentais keliaudavo po kraštą. Aplankė Verkius, Trakus, Senuosius Trakus. Tokios išvykos ir seminarai studentams palikdavo neišdildomą įspūdį.“

Pasak studentų – tarp jų buvo ir pasaulinio garso archeologė Marija Gimbutienė – prisiminimų, J. Puzinas puikiai mokėjo dirbti su jaunimu. Jis studentus mokė, kad svarbu žinoti archeologijos knygas, pažinti archeologinius radinius. Profesoriaus manymu, nebūtina įdėmiai jų skaityti, tačiau svarbu žinoti, kas jose parašyta.

Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“.

Išeivijos metai ir ryšiai su kolegomis

Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, 1942 m. J. Puzinas už veiklą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje buvo gestapo suimtas ir kalintas. Po dvejų metų, artėjant sovietams, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo akademinį darbą. 1946–1949 m. dėstė Hamburge ir netoliese esančiame Pineberge įkurtame Pabaltijo universitete, kuriame ėjo įvairias pareigas, tarp jų – Filosofijos fakulteto dekano. 1949 m. persikėlė į JAV, kur didžiausias jo darbas buvo „Lietuvių enciklopedijos“ rengimas ir redagavimas.

Prof. A. Kuncevičius primena, kad J. Puzinas labai vertino ir sovietinėje Lietuvoje dirbusius archeologus, ypač Adolfą Tautavičių, Mykolą Michelbertą ir Vytautą Urbanavičių: „A. Tautavičius yra minėjęs, kad archeologiją pasirinko perskaitęs J. Puzino „Lietuvos proistorės bruožus“. Žinoma ir dabar mums jau tokia gana keista istorija: A. Tautavičius, sužinojęs J. Puzino adresą JAV, siųsdavo jam sovietinėje Lietuvoje leistą archeologinę literatūrą, bet niekada nepasirašydavo savo pavardės. Atsiminimuose jis užsimena, kad vylėsi, jog J. Puzinas supras, kas jam tuos leidinius atsiunčia.“

Anot VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo, didžiausias J. Puzino indėlis į archeologijos mokslą – ne tik parašytos knygos, atlikti tyrimai ar Lietuvoje pritaikytos modernios muziejininkystės praktikos, bet ir pedagoginė veikla universitete bei užauginti studentai: „Nepaisant sovietinės okupacijos, J. Puzino darbus Lietuvoje tęsė jo mokiniai. Rimutė Rimantienė tyrinėjo akmens amžiaus paminklus ir užaugino ištisą akmens amžiaus specialistų kartą. Regina Kulikauskienė ir Pranas Kulikauskas tyrinėjo daugelį garsių Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Kernavę, kur ir dabar studentai atlieka archeologines praktikas. O kalbant apie Mariją Gimbutienę – tai jau visuotinai pripažinta pasaulinio lygio mokslininkė.“

Habil. dr. J. Puzino 120, habil. dr. A. Tautavičiaus 100 ir habil. dr. V. Urbanavičiaus 90 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti VU Istorijos fakultetas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai ir Lietuvos istorijos institutas organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją „Archeologinės kelionės laiku“. Konferencija vyks 2025 m. rugsėjo 25–26 d. Daugiau informacijos rasite čia.

Vilniaus universitetas (VU) atveria duris visiems studijavusiems VU – alumnams, kviesdamas sugrįžti į savo Alma Mater VU Alumnų festivalyje, kuris vyks rugsėjo 27 d. šeštadinį.. Šis renginys – tai unikali galimybė atnaujinti ryšius ir dalyvauti įtraukiančiose diskusijose su iškiliausiais VU profesoriais, ekspertais ir įvairių sričių lyderiais. Nesvarbu, ar VU baigėte prieš 30 metų, ar tik šiemet – laukiame jūsų!

Festivalio programa.

Šiais metais VU Istorijos fakulteto almunus kveičaime į ypatinga diskusiją: „Su Liepa po liepa: žemaičių epocha Istorijos fakultete“

Du profesoriai, du žemaičiai, du buvę Istorijos fakulteto dekanai ir dvi Liepos. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Istorijos fakulteto dekanas ir nuolatinių istorinių TV ekspedicijų kapitonas prof. Alfredas Bumblauskas kartu su ilgamečiu Senato nariu ir legendinių, iš lūpų į lūpas sklindančių ketureilių maestro prof. Zenonu Butkumi M. Daukšos (Istorijos fakulteto) kiemelyje pateiks kitokią istorijos paskaitą. Žemaitiškų akcentų kupinoje diskusijoje sužinosite, su kokiais sunkumais teko susidurti dekanams ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais, kaip išgyveno „laukinius“ 90-uosius, kaip fakultetas įžengė į naują tūkstantmetį, kuriuos studentus profesoriai įsiminė geriausiai ir ar sunkus žemaičio istoriko kelias.

Pokalbį moderuos Istorijos fakulteto alumnė, žurnalistė Liepa Želnienė.

Diskusija vyks ne tik valstybine, bet ir žemaičių kalba.

15:30–16:30 | M. DAUKŠOS KIEMAS | Istorijos fakultetas

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas pradeda įgyvendinti naują projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo analizė ir tobulinimo koncepcija“. Projekto tikslas – sukurti nekilnojamojo kultūros paveldo specialistų kvalifikacijos tobulinimo modelį (koncepciją).

Esamas šios srities specialistų atestavimas ir kvalifikacijos tobulinimas grįstas trumpalaikiais sprendimais, menkai teužtikrina specialistų kompetencijų augimą, susiduria su organizaciniais ir kitais iššūkiais. Įgyvendinant projektą siekiama bendradarbiaujant su paveldosaugos lauko institucijomis ir bendruomene sukurti specialistų atestavimo koncepciją, grįstą tvarumo principais ir orientuotą į specialistų kompetencijų stiprinimą.

Projektą įgyvendina dr. Viltė Janušauskaitė, doc. dr. Salvijus Kulevičius ir lekt. Agnė Žilinskaitė. Projekto trukmė – 2025 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. Susidomėjus projektu ar turint siūlymų, maloniai prašome kreiptis į projekto vykdytojus.

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos valstybė Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

2025 m. rugsėjo 1 d.

• 09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

• 10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

• 11:00 val. – Spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (Istorijos fakulteto Langų teatras, M. Daukšos kiemelyje po liepa).

• 14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

• 15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Vilniaus universitetas ir Lietuvos istorijos institutas kviečia teikti paraiškas į istorijos ir archeologijos mokslo krypties doktorantūros studijas.

Dokumentai priimami: 2025 m. rugsėjo 8–12 d. iki 13.00 val.

Priėmimas vyks: rugsėjo 17 d. 10.00 val., VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7, 329 aud.).

Pagrindiniai reikalavimai stojantiesiems:

• Pateikti mokslinį projektą (iki 30 000 spaudos ženklų, ~10 psl.);
• 2 mokslininkų rekomendacijas;
• (jei turima) publikuotų ar priimtų spaudai mokslinių straipsnių kopijas.

Doktorantūros konkursinis balas sudaromas iš mokslinio projekto, pokalbio su komisija, magistro studijų rezultatų bei mokslinių darbų vertinimo.

Dokumentų pateikimas:

• Projekto elektroninę versiją su parašu ir kitus dokumentus siųsti el. paštu:

• Privaloma registracija VU sistemoje: VU ISAS

Daugiau informacijos: VU doktorantūros studijosir Istorijos fakulteto svetainėje
Konsultacijos: (8 5) 268 7095, (8 5) 268 7093, el. p.

Jau 47 metus kiekvieną gegužę Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete vyksta Istorikų dienos (IFDi). Ši savaitę trunkanti šventė gausi renginių, tokių kaip protmūšis ar futbolo turnyras, kuriame kartu su dėstytojų komanda dalyvauja ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. IFDi metu fakulteto kiemelyje galima išvysti spektaklį, kurio ištakos siekia profesoriaus Alfredo Bumblausko studentavimo laikus, kai jis atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje pagal Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“. Prieš kelerius metus studento Julijono Šileikos iniciatyva fakulteto studentai vėl atgaivino „senąjį“ teatrą. Šių metų spektaklį organizavusi fakulteto studentų grupė nusprendė neapsiriboti vienkartiniu pasirodymu ir paskelbė kurianti „Langų teatro“ organizaciją.

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI

Kodėl gimė „Langų teatras“?

Kaip sako patys studentai, organizacijos tikslas – ne tik tęsti pradėtą meninę iniciatyvą, bet ir aktyviai prisidėti prie fakulteto bendruomenės kultūrinio gyvenimo, skatinti kūrybišką studentų saviraišką.

Viena iš „Langų teatro“ steigėjų, kultūros istorijos ir antropologijos antro kurso studentė Miglė Lipinskaitė sako, kad idėja formalizuoti teatrą kilo po pirmojo grupės vaidinimo per 2025 m. IFDi. Iš pradžių tokia mintis šovė patiems studentams, tačiau vėliau jie sulaukė ir dėstytojų paskatinimų, tarp jų – profesoriaus Nerijaus Šepečio. Studentai nusprendė, kad galėtų ne tik vaidinti, bet ir organizuoti diskusijas, filmų peržiūras.

Miglė džiaugiasi kolektyvo bendruomeniškumu ir gebėjimu bendradarbiauti. Pasak jos, ne taip dažnai pasitaiko situacijų, kai pavyksta suburti tiek daug teatro entuziastų, kurie negaili nei savo laiko, nei jėgų net ir per mokslo metus.

„Man tokia idėja kilo po IFDi pasirodymo. Prieš jį buvo baimių, kad kas nors nepavyks, kad tiek dirbome veltui. Tačiau po paskutinės scenos žiūrovai atrodė laimingi, mes – taip pat; pasirodė, kad visas tas darbas ir stresas buvo verti rezultato. Nusprendėme, kad ką nors daryti būtina. Po kelių dienų susitikome ir, rimtai apsvarstę teatro formą, nutarėme ne tik rengti spektaklius, bet ir įsteigti organizaciją – meninį mūsų fakulteto centrą, kuriame galima aptarti idėjas, filmus, spektaklius“, – apie idėją steigti organizaciją pasakoja Kultūros istorijos ir antropologijos programos antrakursis Martynas Čaplinskas.

Kultūros istorijos ir antropologijos programos antrakursę Gytę Labanauskaitę įsitraukti į iniciatyvą paskatino meilė kūrybai, teatrui ir istorijai: „Įkvėpė noras kurti kartu su motyvuotais bendraminčiais, su kuriais jau „iškepėme“ pirmą ir labai skanų blyną, taip pat užsidegimas tęsti pradėtą veiklą ir palikti pėdsaką Istorijos fakulteto gyvenime.“

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI 

Teatro pavadinimo kilmė ir spektaklių temos

Kalbėdama apie pavadinimą, Miglė pasakoja, kad jis primena „senojo“ teatro laikus, kai Julijonas buvo sukūręs specialų šiam renginiui skirtą „Facebook“ puslapį. Studentai nusprendė šį pavadinimą išlaikyti ir toliau plėtoti puslapio veiklą. Jie pavadinimą sieja su teatro paprastumu, absurdiškumu ir erdvių – t. y. fakulteto langų – išnaudojimu.

„Istorijos puslapiuose buvo daug įvairių iš liaudies, bendruomenių kilusių ar klajojančių teatrų, kurie išnaudodavo miesto erdves – aikštes, pastatų langus, laiptus, balkonus savo vaidinimams. Mes siekiame palaikyti tą paprastumą, ypač dekoracijas ir kostiumus, tikrai nesiekiame profesionalumo. Norime įterpti improvizacinių elementų, išnaudoti turimas erdves. Tie langai mums, Istorijos fakulteto studentams, ir yra pagrindinė erdvė kartu su fakulteto kiemeliu“, – pasakoja Miglė.

Paklausus apie būsimas „Langų teatro“ repertuaro temas, Martynas pabrėžia, kad jiems – tiek dabartiniams, tiek buvusiems Istorijos fakulteto nariams – svarbu išlaikyti istorinį elementą spektakliuose: „Be abejo, tai nereiškia, kad viskas turi būti taip, kaip parašyta šaltiniuose, bet naudoti elementus ir veikėjus ir padaryti ką nors nematyto, naujo – svarbus mūsų tikslas. Be to, norime supažindinti fakulteto svečius su istorinėmis asmenybėmis, tokiomis kaip Netimeras ir Zebedenas, kurios dažnai lieka už mokyklinio išsilavinimo ribų. Ar įmanoma statyti kitokį, ne istorinį spektaklį? Jei komanda sutiktų ir turėtume gerą idėją – kodėl gi ne.“

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI

Ateities planai: spektakliai, renginiai ir bendruomeniškumas

Studentai planuoja per vienerius mokslo metus pastatyti du spektaklius. Vienas jų vyks rugsėjo pradžioje kaip įžanga į naujus mokslo metus. Tikimasi, kad jis suburs bendruomenę ir įtrauks naujus studentus. Kitas spektaklis bus skirtas pavasarį vykstančiam IFDi renginių maratonui. Atsiradus papildomų galimybių, „Langų teatras“ planuoja rengti pasirodymus ir dažniau.

Naujoji studentų organizacija stengsis inicijuoti bendruomeniškumą skatinančius renginius, tokius kaip poezijos vakarai, filmų peržiūros, diskusijos ar kūrybinės dirbtuvės. Tokiais renginiais siekiama stiprinti tarpusavio ryšius, plėsti kultūrinį fakulteto lauką, skatinti bendravimą tarp skirtingų kursų ir ugdyti savitarpio pagalbą.

„Teatras ir su juo susijusios veiklos padeda ugdyti įvairius gebėjimus – viešą kalbėjimą, kūrybinį rašymą, scenografiją, režisūrą, organizacinius ir komunikacinius įgūdžius. Dėl šių priežasčių visa tai labai naudinga tiek akademiniame, tiek profesiniame gyvenime“, – sako vienas iš „Langų teatro“ organizatorių, Kultūros istorijos ir antropologijos programos trečiakursis Robertas Koroliovas.

Pirmasis VU Istorijos fakulteto „Langų teatro“ spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (režisierius R. Koroliovas) vyks rugsėjo 1-ąją 11 val. Tai – absurdo spektaklis apie tai, kaip jotvingių genties valdovas Netimeras vienijo Lietuvą.

Dear Graduates!

Today, you receive your diplomas – an official confirmation of your professionalism, passion for history, curiosity, and aspiration for learning new things about people and events you have mostly never met and will not see with your own eyes.

Still, you have selected the History Faculty of the VU that enables amazing trips to the past where you can reveal the actions and intentions not only of famous leaders of medieval Lithuania (like King Mindaugas, princes) or modern Lithuanian state (like presidents), but also of ordinary people of various ethnic origin with their everyday life, their beliefs and identities. Or you can explore life stories during calamities – for instance, the fears and hopes of Lithuanians who were torn off their land, homes, and families and were deported to the Russian concentration camps by the Soviet regime, daring thus to face the stories about incredible courage or fatigue of struggle for life in exile.

History research is about the ability to go against the stream, persistence, dignity, and responsibility. A historian must pose questions that are often not in the mainstream of the public discourse. Then, he has to look for answers from historical sources and literature, construct and represent new knowledge, and argue his position. Historians must persist in finding the appropriate sources that support or equally refute their hypothesis.

Dignity and responsibility are extremely important nowadays. Unlike generations of predecessors who had restrictions on learning history, you are free to choose the topic and the interpretations, guided by the history research principles and not by ideology. You live in a democratic society that is being threatened by the autocracies and mental wars they launch, trying to disorient the societies, using history in particular as a tool to manipulate the consciousness of the people. On the contrary, a historian bears the responsibility to reconstruct the past and represent this knowledge to society and the professional community. So, your mission, among other things, is to protect democracy from the threats mentioned.

Historians help to create moral guidelines for the communities in their research about the past, representing the motivations and actions of people who lived 10 or 1000 years ago. It is a historian who introduces new names to the pantheon of history actors and enriches the existing ones with the new details of their biographies, horizontal ties, and actions, enabling more space and senses to comprehend the past.

Historians must be active in the discussion inside a society, initiating and leading the talks on various aspects of Lithuanian history, ongoing life, and problems, because history is foremost about human beings, communities, societies, and relations among them. And historians are trained to see the relations among various actors of societal life, not only in the past but also nowadays.

Historians thus play a pivotal role in how society will identify itself, comprehend itself, and what vision it will have in the circle of other communities and ethnicities.

The debate on whether history is a teacher is ongoing. Despite the answer, historians set markers and guidelines for the future on the grounds of the past. Historical memory is a vivid manifestation of this past. Who, what, and how are commemorated construct the senses, ideas, and national identity.

Memory politics defines the vector of the future state development: a retrospective move with no modernisation, non-inclusiveness, stuck in past traumas and negative experiences, or perspective advance, directed at the future, aimed at a flourishing society.

School history textbooks help to form the values and outlook and introduce the concepts that contribute to the picture of the world of a future citizen, be it a Lithuanian or another one, helping to answer the question "Who am I?".

Historians must be objective and empathic because we are people writing about people and for people. Today, during ongoing calamities, this feature is essential. Your striving for objectivity and your ability to work with information will help you remain a top professional in history, humanities, education, or other fields.

Not in vain, the Lithuanian anthem suggests: "Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia". Keep Alma Mater in your hearts and in your minds, ir sėkmės!

Tetiana Boriak

2025

Lietuvos mokslo taryba (LMT), skatindama jaunųjų tyrėjų pasirengimą moksliniams ir (ar) meno tyrimams, sudarydama sąlygas gilinti jų gebėjimus, plėtoti kritinį mąstymą bei mokytis per praktinę veiklą, skiria finansavimą studentų projektams, vykdomiems rudens ir pavasario semestrais laisvu nuo auditorinių užsiėmimų metu. Projektai įgyvendinami padedant tyrimo vadovui.

Šiais mokslo metais finansavimą iš LMT konkurso „Studentų tyrimai semestrų metu“ gavo penki Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų tyrimai. Kiekvienam projektui skirta po 4800 eurų vykdymo lėšų.

Finansuojami projektai:

• Kukuliškių piliakalnio (900–400 m. pr. Kr.) gyventojų prekybiniai kontaktai ir galima kilmė otų δ13C ir δ15N stabiliųjų izotopų duomenimis;

• Širvintų štetlo žūtis tarp gyvavimo ir (ne)atminimo;

• Ūkis ir aplinka: žemdirbystės įtaka kraštovaizdžio raidai Kernavėje bronzos ir geležies amžiais;

• 1920–1940 m. industrinis (pieninių) palikimas šiandieninėje Lietuvoje;

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybės samprata XVI–XVIII a..

Liepos 14–16 d. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto bakalauro studijų (Istorijos bei Kultūros istorijos ir antropologijos programų) studentai dalyvavo ekspedicijoje po Šešuolių (Ukmergės r.) miestelį ir jo apylinkes. Ši išvyka yra sudėtinė projekto „Šešuoliai: aktualizuotas kultūros paveldas. Vietos ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo projektas“ dalis, o jį finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Ekspedicijos metu susipažinta su Šešuolių seniūnijoje esančiais kultūros paveldo objektais, atminties institucijomis, bendrauta su vietos bendruomenės lyderiais, imti interviu. Ekspedicijos metu tikrinta iš vietos kunigo gauta informacija apie barokinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje esančius nežinomus dokumentus. Paaiškėjo, kad ten nugulę pradingusiais laikyti parapijos ir valsčiaus archyvai, kurių chronologinės ribos siekia XVIII a. pab. – 1944 metus.

Dokumentai buvo nukelti, apvalyti, surūšiuoti ir suskaičiuoti, juos toliau vertins restauratoriai ir archyvarai. Iš viso identifikuota beveik 4 tūkst. didesnių ar mažesnių bylų bei pavienių dokumentų. Šia ekspedicija projektas dar nesibaigė, vasaros pabaigoje ir rudenį planuojamos kitos veiklos, o gruodį ketinama paskelbti šio projekto rezultatus.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai, dalyvaudami mokslinėje ekspedicijoje Šešuolių miestelyje (Ukmergės r.), aptiko gausybę vertingų XVIII–XX a. dokumentų. Atradimas buvo padarytas tikrinant informaciją, kad medinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje gali būti vertingi dokumentai. Pirminės apžiūros duomenimis, rasti dokumentai yra Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus tarpukario veiklos bylos, bažnytinės metrikų knygos ir gyventojų asmens dokumentai.

„Manau, tai vienas didžiausių dokumentų komplektų, kuris buvo laikytas dingusių, bet netikėtai atrastų. Šimtai nuoseklių bylų, tūkstančiai dokumentų. Visas šis radinys svarbus ne tik Šešuolių apylinkių gyventojams, bet ir Aukštaitijos regionui bei visai Lietuvai. Be to, dokumentai mena Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tikėtina, kad atidus jų nagrinėjimas prisidės prie ne vieno rimto mokslinio atradimo ir istorinio vertinimo“, – apie rastų dokumentų svarbą pasakoja ekspedicijos vadovas, istorikas, VU Istorijos fakulteto prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Atliekant apžiūrą kartu su Šešuolių parapijos klebonu kun. Vidu Bernardu Sajeta, bažnyčios palėpėje buvo aptikta šūsnis dokumentų. Vadovaujantis senųjų dokumentų gabenimo ir saugojimo metodiniais nurodymais, visi rasti dokumentai buvo apvalyti ir kruopščiai surinkti. Rasti dokumentai bus perduoti Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui. Specialistai juos restauruos ir priskirs tinkamiems fondams. Bažnytinės metrikų knygos bus nuskenuotos ir grąžintos Šešuolių parapijai.

„Kiekvienas dokumento sugrįžimas į archyvus – nesvarbu, ar tai būtų šimtmečio senumo bažnytinės metrikos, ar pogrindinėje spaustuvėje spausdinti partizanų laiškai – yra reikšmingas žingsnis. Tai ne tik praeities išsaugojimas, bet ir mūsų pačių ryšio su istorija atkūrimas. Tik rinkdami šias dėliones dalis, galime matyti pilnesnį savo praeities vaizdą“, – sako vyriausioji Lietuvos archyvarė, VU Istorijos fakulteto docentė Inga Zakšauskienė

Studentų ekspedicijos tikslas – kompleksiškai tyrinėti vietos kultūros paveldo objektus, rinkti istorinę medžiagą apie Šešuolius ir visą Ukmergės kraštą ir ją perduoti atminties institucijoms. VU Istorijos fakulteto studentai dokumentavo archyvinę medžiagą, rinko vietos gyventojų prisiminimus, sistemino surinktus duomenis ir vertingus radinius.

„Tai neįkainuojama patirtis – tokia galimybė prisiliesti prie kelių šimtų metų senumo dokumentų. Įprastai vartome juos elektroninėje erdvėje, o čia – viskas taip autentiška, pamiršta, tačiau beprotiškai įdomu“, – dalijasi ekspedicijos dalyvė, studentė Greta Stankevičiūtė

„Prisilietimas prie niekada anksčiau nenagrinėtų istorinių dokumentų – išskirtinė ir įspūdinga praktika pirmą kursą baigusiam studentui. Be to, ypač vertinga patirtis – bendradarbiavimas ir pažintis su kitais Istorijos fakulteto studentais ir pokalbiai su vietos bendruomenės nariais kuria stiprius ryšius, kurie naudingi ne tik šiam projektui, bet ir ateities darbams“, – mano Kultūros istorijos ir antropologijos studentas Vincentas Lekas.

Artėjant liepos 6-ajai – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienai, puiki proga prisiminti ne tik vienintelį Lietuvos karalių, bet ir žmogų, tyrinėjusį jo laikus. Prof. Edvardas Gudavičius (1929- 2020) – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas, prof. Alfredo Bumblausko, VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko ir kitų žymių Lietuvos istorikų mokytojas, nustatęs tikėtiną karūnacijos datą ir taip padovanojęs mums šiandien švenčiamą šventę.

Prof. Edvardas Gudavičius. Jono Staselio nuotr., 1999 m.

1998 m. prof. E. Gudavičius išleido monografiją „Mindaugas“, vainikavusią visus profesoriaus XIII a. Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Po daugiau nei 27 metų, ši knyga išversta ir publikuota į lenkų kalbą. Šį veikalą išvertė dr. Katarzyna Korzeniewska-Wolek. Taip pat prie knygos dirbo Jogailaičių universiteto Krokuvoje prof. Lidia Korczak bei VU Istorijos fakulteto istorikė dr. Inga Leonavičiūtė, o vieną iš dviejų knygą lydinčių tekstų parašė VU rektorius, istorikas prof. R. Petrauskas. Plačiau apie prof. E. Gudavičių, jo indėlį į Lietuvos istoriografiją ir Mindaugo tyrinėjimus papasakojo istorikė dr. I. Leonavičiūtė, o apie knygos vertimo iššūkius ir aktualumą – dr. K. Korzeniewska-Wolek.

Naujas žvilgsnis į Lietuvos istoriją

Prof. E. Gudavičiaus mokinė dr. I. Leonavičiūtė, profesorių įvardija kaip moderniosios Lietuvos istoriografijos kūrėją: „Perfrazuojant poetą Sigitą Gedą, prof. E. Gudavičius padarė „perversmą mūsų galvose“. Poetas taip įvardijo legendinę laidą „Būtovės slėpiniai“, kurioje su mokiniu prof. A. Bumblausku demonstravo naują kalbėjimą ir mąstymą apie Lietuvos praeitį. Prof. Gudavičius suformulavo naują civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, įtraukusią ją į Europos ir pasaulio istorijos modelį.“

Pasak istorikės, pamatinė naujosios prof. E. Gudavičiaus koncepcijos idėja – pavėluotas Lietuvos pritapimo prie Vakarų civilizacijos procesas (europeizacija), kuris prasidėjo po Lietuvos krikšto. Anot prof. Gudavičiaus, ne krikštas, o jo vėlavimas kaltas dėl Lietuvos atsilikimo. Ši profesoriaus koncepcija atvėrė kelią iš naujo pažvelgti į XVII-XVIII a. Lietuvos istoriją, pastarąjį laikotarpį pradedant traktuoti jau ne vien kaip valstybingumo praradimo, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją.

Nors prof. E. Gudavičius yra Lietuvos istoriografijos unikumas, parašęs virš 1000 įvairiausių tekstų, užsienyje savo laiku jis nebuvo plačiai žinomas. Pasak dr. I. Leonavičiūtės, taip susiklostė dėl neįprastos istoriko biografijos ir pasireiškusios judėjimo ligos. Pirmoji prof. E. Gudavičiaus profesija buvo inžinierius, tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį jis tapo istoriku, o judėjimo liga jam neleido pasinaudoti vis labiau atsiveriančiomis sienomis ir įsitraukti į tarptautinę akademinę bendruomenę. Dėl šių priežasčių profesorius daugiausia tyrimus publikavo Lietuvių kalba. Tačiau su jo civilizacine koncepcija tarptautinę istorikų bendruomenę susipažindino prof. A. Bumblausko darbai, o vėliau – ir doc. Aurimo Švedo tekstai.

Prof. Edvardas Gudavičius ir prof. Alfredas Bumblauskas. Jono Staselio nuotr., 1999 m.

Mindaugo epochos tyrimai: nuo alodo iki karūnavimo dienos

Naujai pažvelgęs į Mindaugo laikų šaltinius, prof. E. Gudavičius padarė ne vieną atradimą. Šiems tyrimams istorikas atsispyrė nuo kito VU auklėtinio ir profesoriaus – Henryko Łowmiańskio (1898 – 1984) studijos apie Lietuvos valstybės susidarymą.

„Pirmieji profesoriaus darbai dar aštuntame dešimtmetyje, pradedant Mindaugo epochos tyrimus, buvo skirti alodo (nuosavybės) klausimui. Tai vedė prie teiginių apie Lietuvos ir Rusijos tipologines skirtybes, kurioje nebuvo nuosavybės ir feodalizmo. Šiuos prof. E. Gudavičiaus teiginius prof. A. Bumblauskas yra apibūdinęs kaip kuluarinę rezistenciją, kertančią į „jautriausią Lenino“ vietą. Taikydamas toponimikos analizės metodą, ieškodamas kunigaikščių asmenvardžių ir vietovardžių atitikimų,, prof. E. Gudavičius lokalizavo XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas, taip sudėliodamas to meto Lietuvos politinį žemėlapį. Be kelių bandymų ginčyti ir tikslinti profesoriaus kunigaikščių valdų lokalizacijas, šiandien toks žemėlapis įsitvirtinęs Lietuvos istoriografijoje ir funkcionuoja iki šiol“, – prisimena VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Istorikė dr. I. Leonavičiūtė pamini, kad prof. E. Gudavičius patikslino ir Lietuvos valstybės susikūrimo datą – apie 1240-uosius metus. Kartu jis patikslino ne vieną detalę apie daugiau ar mažiau žinomus lietuvių ir žemaičių XIII a. žygius ir susidūrimus su priešininkų kariuomenėmis. Pavyzdžiui, profesoriaus tyrimų dėka išsiaiškinta, kad Saulės ir Durbės mūšiuose prieš Ordino kariuomenę laimėjo žemaičiai, nedalyvaujant lietuviams, o bendras baltų genčių pasipriešinimas Ordinui (baltų vienybė) yra tik istoriografinis mitas. Istoriografiniu mitu prof. E. Gudavičius aiškino ir totorių poveikį Lietuvos valstybės kūrimosi procesui.

„Kalbant apie Mindaugą, profesorius šiai asmenybei priskyrė Chlodvigo vaidmenį, kuris buvo frankų genčių suvienytojas, Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius. Jis taip pat Mindaugą prilygino Vidurio Europos valdovams - Vengrijos Geizai ar Lenkijos Mieško I. Tokiose paralelėse ypač svarbus Mindaugo krikštas ir karūnacija, kaip Lietuvos pritapimo prie Vakarų Europos faktoriaus, įvertinimas. Galų gale, Mindaugo žmonos karalienės Mortos vaidmens išryškinimas istorijoje“, – apibendrina istorikė.

Mindaugo aktas su antspaudu, kuriuo jis Livonijos ordinui užrašo Sėlą, 1255 m. spalis. Dokumento pradžia skelbia: „Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius…“ Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybinis archyvas Berlyne

Kaip liepos 6-oji tapo valstybine švente

Pasak mokslininkės, prof. E. Gudavičius Lietuvos visuomenei padovanojo vieną svarbiausių dovanų – patikslino Mindaugo karūnavimo datą. Nuo abstraktaus liepos mėnesio, kuris istoriografijoje buvo įsitvirtinęs nuo XIX a. pab. (pirmoji išsami studija apie Mindaugą, parašyta Juliuszo Latkowskio), iki konkrečios datos – 1253 m. liepos 6 dienos.

„Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius prof. E. Gudavičiaus, remiantis keliais dokumentais, nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą. Pirmasis jų buvo 1253 metų liepos mėnesio Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktas, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną. Popiežius Inocentas IV šį dovanojimą patvirtino tų pačių metų rugpjūčio 21 dieną. Svarbu tai, kad karūnavimas turėjo vykti sekmadienį, tačiau įvertinus dokumento kelionės laiką (apie pusantro mėnesio), liko liepos 6 diena – 1253 m. liepos 6 dienos“, – aiškina istorikė.

Dr. I. Leonavičiūtė papildo, kad jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo idėja liepos 6-ąją įtraukti į Lietuvos švenčių sąrašą: „Laikraštyje „Atgimimas“ prof. E. Gudavičius nurodė motyvus, kodėl turėtų būti ši data. O jau spalio mėnesį LR Aukščiausiosios Tarybos įstatymu liepos 6-oji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos švenčių sąrašą kaip Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Ir nuo 1991 m. Lietuva oficialiai švenčia Valstybės dieną liepos 6-ąją, šalia kitų dviejų svarbių valstybinių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.

Medalis Mindaugo karūnavimui atminti. Dailininkas Petras Repšys, 1997 m.

Sunkumai verčiant ir Mindaugo paralelės su J. R. R. Tolkieno kūryba

Į lenkų kalbą prof. E .Gudavičiaus monografiją „Mindaugas“ išvertė dr. K. Korzeniewska-Wolek. Ši vertėja taip pat yra VU Istorijos fakulteto auklėtinė ir į lenkų kalbą jau yra išvertusi tokių mokslininkų kaip prof. Zenono Norkaus, dr. Sigitos Maslauskaites-Mažylienes ar prof. Arūno Streikaus knygas.

Vertėja dalijasi, kad versti tokią knygą yra didžiulis iššūkis ir išbandymas: „Ji parašyta lietuviškai, bet iš tiesų fone yra dar kelios šaltinių kalbos, pavyzdžiui, lotynų, senoji rusų, vidurinė vokiečių aukštaičių, iš kurių reikia versti tiesiogiai. Todėl pats vertėjas čia vienas neišsivers – reikia istoriko specialisto konsultacijos. Šios knygos atveju tai buvo prof. Lidia Korczak iš Jogailaičių universiteto Krokuvoje.“

„Didžiulis ir dr. I. Leonavičiūtės nuopelnas, kad įvedė aiškias taisykles ir sutvarkė asmenvardžius ir vietovardžius. Aš neturiu filologinio išsilavinimo, tai man buvo sunku versti tas prof. E. Gudavičiaus atkarpas, kuriose analizuojami kalbiniai dalykai ir labai komplikuotai aiškinamasi, kaip kokio vieno žodžio atitikmenys skamba lenkiškai, baltarusiškai arba lotyniškai ir kaip tada reikėtų jį „atstatyti“ į dabartinę lietuvių kalbą“, – dalinasi monografijos vertėja.

Dr. K. Korzeniewska-Wolek pažymi, kad neretai prof. E. Gudavičiaus samprotavimai buvo „pagardinti“ ironija, kuri yra sunkiai išverčiama į svetimas kalbas. Profesorius mėgo „per dantį patraukti“ istorijos romantizuotojus ir tariamus senovės lietuvių gero vardo gynėjus.

Paklausta apie monografijos vertimo aktualumą, pašnekovė pasakoja, kad kelioms dešimtims lenkų akademikų šio veikalo perskaitymas yra tiesiogine profesinė pareiga. Tačiau yra žmonių, kuriems Lietuvos istorija tiesiog įdomi: „Yra dar toks keistas reiškinys: visada atsiranda kažkiek lenkų, kuriems Lietuvos praeitis tiesiog įdomi savaime. Įtariu, kad būtent šitos skaitytojų rūšies atstovai ėmė rašyti bei skambinti Krokuvos leidėjui „Księgarnia Akademicka“ tuoj po to, kai žinia apie prof. E. Gudavičiaus monografijos išleidimą pasirodė leidėjo internetinėje svetainėje. Leidyklos darbuotojai man sakė, kad žmonės klausinėja, kada knyga bus pirkėjams prieinama. Pagaliau – „Mindaugas“ tai be galo įdomi istorija, J. R. R. Tolkien’o fantastinėms pasakojimams nenusileidžia, o iš lenkų skaitytojo perspektyvos – ir lietuvių kunigaikščių vardai savo keistu, beveik magišku skambesiu nuo tolkieniškų neatsilieka.“

Prof. Edvardo Gudavičiaus  monografiją „Mindaugas“ į lenkų kalbą išversta įgyvendinant LMT Valstybinė lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą. 

Ko reikia sėkmingam memų puslapiui? Gero humoro jausmo, kūrybiškumo gyslelės, šiek tiek maketavimo įgūdžių ir svarbiausia – istorijos daktaro laipsnio. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas, medievistas dr. Antanas Petrilionis kuruoja fakulteto socialinio tinklo „Instagram“ paskyrą, kurioje dalijasi šmaikščiais istoriniais siužetais, studentiškomis ir bendruomenės aktualijomis. Dėstytojas pasakoja apie savo akademinį bei kūrybinį kelią ir ką gali suteikti studijos Istorijos fakultete.

Kelias iki istorijos dėstytojo

Nors paauglystėje žaisdavo strateginius kompiuterinius žaidimus, kurių veiksmas vykdavo viduramžiškuose pasauliuose, šiuo metu istoriją dėstančio dr. A. Petrilionio mokykloje istorija nedomino. Didesnis susidomėjimas dalyku atsirado 10 klasėje dėl konkurencijos su klasiokais – kas geriau parašys atsiskaitymo darbą. Kai atėjo laikas rinktis studijas, dr. A. Petrilionis svarstė apie teisę, bet paskutinę minutę pirmu numeriu įrašė Istorijos fakulteto Istorijos programą.

„Po bakalauro studijų buvo abejonių, ar stoti į magistrantūrą. Jas įveikti padėjo tuometinis bakalauro darbo vadovas, dabartinis rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Jis paskatino sakydamas, kad „čia visiems aišku, tik tau neaišku, kad turėtum toliau studijuoti“. Tada kilo klausimas, ar stoti į doktorantūrą. Įstojau, mano tema buvo „Karo belaisviai“. Doktorantūros metais teko galimybė dėstyti, paragauti pedagogo duonos, fakultete dėstau ir baigęs doktorantūros studijas. Iš laiko perspektyvos – labai natūralus akademinis kelias, bet tikrai buvo abejonių, kurias padėjo įveikti tiek vidinė, tiek ir iš aplinkos kilusi motyvacija“, – pasakoja dėstytojas.

Dr. A. Petrilionis sako, kad dažnai iš buvusių kurso draugų sulaukia klausimo, ar patinka dėstyti. Šešerius metus dėstantis istorikas savo darbe žavesio randa, tačiau pažymi, kad būtina nuolatos atsinaujinti žinias. Jam įdomūs pirmakursiai, jis mano, kad svarbu sužinoti, kas juos domina ir ar tai galima panaudoti dėstant. Kaip pats pastebi, laikai keičiasi, taip pat ir kartos. Istorikas sako, kad nors krūvis ir nemažas, bet dėstyti jam patinka.

Memai – ne tik juokams

Jaunasis dėstytojas memų kūrimu užsiėmė jau bakalauro studijų laikais. Daugiausia jie būdavo susiję su paskaitomis ir dėstytojais. Vienas iš pirmųjų sukurtų paveikslėlių, kaip atsimena istorikas, buvo lotyniškos sentencijos „Noli tangere circulos meos“ (liet. „Tik neliesk mano apskritimų!“) vizualizacija: „Tai vienas pirmųjų mano paveikslėlių, kuriame pavaizdavau Archimedą, laikantį apskritimus, kai įžengia Romos kareivis. Man tai pasirodė labai juokinga. Tuomet tokių fotomontažų darymas buvo vienas iš prokrastinacijos būdų.“

„Kai ruošdavausi egzaminui, iš turimos medžiagos sukurdavau paveikslėlį. Pamenu, kai ruošiausi atsiskaitymui iš tarpukario Lietuvos, padariau paveikslėlį, kuriame prezidentas Antanas Smetona su Augustinu Voldemaru ir kitais tarpukario veikėjais plakate pavaizduoti kaip „Žiedų valdovo“ filmų herojai. Kliūdavo ir dėstytojams, kuriuos įtraukdavau pagal jų dėstomus dalykus. Vėliau pastebėjau, kad kartais informaciją, kurią perskaitai knygose, pasitelkiant vizualus galima įsisavinti daug paprasčiau. Tuo pasinaudojau savo tyrimų srityje, kurdamas istorinio įvykio, susijusio su Vokiečių ordino ir Vytauto santykiais, memą“, – pasakoja jaunasis dėstytojas.

Tačiau dėstydamas istorikas memų, kaip pagrindinės paskaitų medžiagos, nenaudoja. To priežastis – nenoras devalvuoti, nuvertinti ir per daug supaprastinti istorinio pasakojimo. Dr. A. Petrilionis stengiasi pateikti informaciją rimtai, bet nevengia retkarčiais panaudoti ir linksmesnių paveikslėlių. Jis sako, kad tokiais atvejais memai gali pagelbėti atsipalaiduoti ir nusiraminti

Istorijos fakulteto istorijos „storiuose“

VU Istorijos fakulteto Instagram'o puslapį dr. A. Petrilioniui netikėtai pavedė sukurti prodekanas dr. Norbertas Černiauskas: „Tai buvo ne pirma Instagram'o paskyra, kurią teko kuruoti. Pirmieji įrašai, kuriuos ir dabar galima pamatyti, buvo labai nuobodūs: apie įvykusias konferencijas ar knygos pristatymą. Tai buvo tiesiog dar vienas „oficialus“ puslapis. Bežiūrint kitus fotomontažus, „reels‘us“, šovė idėja fakulteto paskyroje padaryti kažką įdomiau jaunimui.“

Pirmas istoriko bandymas fakulteto paskyroje viešinti kitokį turinį – įrašas apie kalėdinės eglutės įžiebimą fakultete, foniniam garsui panaudojant elektroninę muziką. „Pirmieji atsiliepimai po mėnesio buvo nuostaba: „Pala, čia mūsų fakulteto Instagram'as?“ Toliau buvo tai, ką dariau bakalauro studijų laikais – fotomontažai apie aktualijas studentams egzaminų ir sesijos metu“, – prisimena dėstytojas.

„Po truputį iš formalios fakulteto paskyros ji tapo erdve istorijoms ne tik apie studentišką gyvenimą, bet ir apie istorinius kontekstus. Jų pasakojimams pasinaudodavau populiariais vaizdais iš filmų, serialų ar aktualių įvykių. Taip pavykdavo užkabinti ir sužadinti žmonių smalsumą pasidomėti kalbamu įvykiu plačiau, tai tapo gana natūraliu istorijos propagavimu. Dabar paskyros turinys yra mišrus – tarp studentiško ir istorinių pasakojimų“, – priduria pašnekovas.

Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad per Instagram'ą sulaukia prašymų pagelbėti istoriniais klausimais ar net reklamuoti lošimus: „Buvo toks atvejis, kai sulaukėme prašymo padėti dviem klausimais iš namų darbų. Iš pradžių galvojau, kad čia juokelis, bet pasitarę su dekanatu nutarėme moksleiviui padėti. Nusiuntėme nuorodas, kur tas asmuo galėtų pasiskaityti. Tiesioginio atsakymo nedavėme. Už pagalbą jis padėkojo ir prižadėjo, kad kai bus Vilniuje, praveš su savo mašina – to mes laukiame. Kitas atvejis buvo, kai paprašė pareklamuoti lošimus. Tada privertė juokais susimąstyti, kas būtų, jei fakultetas taptų kazino. Tai tik parodo, kad VU Istorijos fakulteto Instagram'as įdomus ne tik bendruomenei, bet ir už universiteto ribų.“

Istorija – kritinio mąstymo ugdytoja ir bendruomenės kūrėja

Įstojęs į Istorijos fakultetą, dr. A. Petrilionis suprato, kad ne tik Istorijos, bet ir kitos studijų programos – Kultūros istorija ir antropologija, Archeologija – nėra šabloniški ir stereotipiniai dalykai. Kaip sako dėstytojas, Istorijos fakultete nereikia iškalti datų ar sausai mokėti faktų – čia mokomasi apie pokyčius, procesus ir žmones. Istorikas priduria, kad fakultetas jį žavi savo mažumu, bendruomenės ir dėstytojų artumu – su jais galima pajuokauti ir padiskutuoti ne tik formalioje aplinkoje, bet ir įvairiuose bendruomenės renginiuose.

„Ypač svarbus dalykas, kurio išmokstame Istorijos fakultete, yra kritiškas mąstymas ir informacijos atranka. Šiais laikais internetas mums suteikia prieigą prie milžiniško kiekio informacijos, kuri nebūtinai yra gera ir naudinga – gausu propagandos ir dezinformacijos. Istorijos mokslas ir jam reikalingi įgūdžiai leidžia informaciją daug geriau atsirinkti ir įsisavinti. Būtent studijos Istorijos fakultete išugdo kritiškai mąstantį žmogų, kuris kritiškai žvelgia į turinį“, – sako Istorijos fakulteto dėstytojas.

Pasak dr. A. Petrilionio, baigus studijas Istorijos fakultete nebūtina dirbti muziejuose, archyvuose ar dėstytoju universitete: „Turint kritinį mąstymą galima dirbti beveik visur. Turime nemažai pavyzdžių, kai fakulteto alumnai tapo Seimo nariais, diplomatais ar rado save kitose, su istorija net nesusijusiose srityse. Kiek girdėjau, istorijos mokslai labiausiai jiems padėjo išsiugdyti kritiškai mąstančią asmenybę. Jei kas abejoja dėl studijų, tai yra gerai ir natūralu, nes tai reiškia, kad mąstymas jau vyksta.Galiu palinkėti nebijoti abejoti, o jei kyla klausimų, visada galima parašyti ir paklausti per Instagram'ą.“

Trumpai, kaip „storiuose“

– Juokingiausias istorinis memas?

– Stanislovo Augustino Poniatovskio žodžiai „Jei nėra valstybės, nėra problemos“.

– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte pavakarieniauti?

– Tikrai ne su Vytautu. Kadangi dėstau vieną dalyką, susijusį su socialine istorija, tenka nemažai skaityti bajorų dienoraščių. Vienas jų yra toks žemaičių bajorėlis Teodoras Bilevičius, kuris keliavo po Europą. Būtų įdomu sužinoti, kokių emocijų ir įspūdžių jis į dienoraštį neužrašė.

– Kokį žinote juokingą istorinį faktą?

– Iš Vytauto pavogė žirgus. Jų jam negrąžino ir jis dėl to labai pyko. Taip nutiko, kai karo belaisviai garbės žodžiu prižadėjo nepabėgti, bet pabėgo ir dar pasiėmė Vytauto arklius. Vytautas rašė Vokiečių ordino didžiajam magistrui, reikalaudamas, kad belaisviai su žirgais grįžtų, bet magistras jį „paghostino“ (be perspėjimo nutraukė bet kokius ryšius). Vytautas parašė kitam Ordino pareigūnui ir šis tik patvirtino, kad laiškas buvo gautas. O kitas faktas – kad australai pralaimėjo karą prieš emu.

– Kokių išskirtinių istorinių faktų žinote apie Vytautą?

– Kiek teko skaityti jo laiškus, susidaro įspūdis, kad jis buvo kaprizingas, nekantrus ir tikrai galėjo lengvai įsižeisti. Priešingai nei Jogaila, kuris buvo kantrus ir linkęs į kompromisus. Be to, pagal legendą Vytautas pabėgo iš Krėvos pilies persirengęs moterimi, kas jį formaliai padaro pirmuoju „drag duchess“ (drag – priešingai lyčiai būdingų bruožų įkūnijimas).

Kvalifikacijos tobulinimo kursai „EKSPERTAI – SPECIALISTAMS“, prieš trumpam atsisveikindami vasarai, skelbia 2025 m. rudens sezono programą. Rugpjūčio mėnesį pradėsime registraciją į pirmąją rudens sezono paskaitą.

Išsamesnė informacija bus paskelbta Facebook paskyroje „Kultūros paveldo ekspertų asociacija“ ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto interneto svetainėje.

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Jeigu kils klausimų, prašome rašyti:

1977 m. žiemą grupė Vilniaus universiteto (VU) pirmakursių netikėtai tapo vieno simbolinio, tačiau sovietinei santvarkai labai nepatikusio incidento herojais – jie nukabino Lenino bareljefą, kabėjusį Vilniaus centrinio pašto operacijų salėje, ir bandė jį paskandinti Neries upėje. Šis veiksmas išprovokavo itin griežtą sovietinės valdžios atsaką: visi studentai buvo pašalinti iš VU, vienas jų kalintas ir priverstinai gydytas psichiatrinėje ligoninėje, kitas mirė neaiškiomis aplinkybėmis tarnybos sovietinėje kariuomenėje metu. Vienam jų – Gediminui Šinkūnui – šiemet bus įteiktas VU atminties diplomas, simboliškai sugrąžinantis jį į VU bendruomenę.

Nors KGB bandė šį įvykį pateikti kaip chuliganizmą, bet jis pasiekė net pogrindinę spaudą ir paskatino Švietimo ministerijos reakciją. VU istorikas prof. Arūnas Streikus šį veiksmą vertina kaip tam tikrą visuomenės nuotaikų barometrą, atspindintį to meto jaunimo susvetimėjimą su sistema.

Buvęs Vilniaus centrinis paštas. Wikipedia nuotr

Lenino vagystė ir pašalinimas iš universiteto

1977 m. sausio 23 d. vakarą buvę klasiokai Vilniaus 39-ojo vidurinėje mokykloje, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto pirmakursiai Rimantas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gediminas Šinkūnas ir Gintaras Stankevičius kartu su Rasa Abelkinyte, kuri mokėsi Vilniaus inžineriniame statybos institute, Vilniaus centriniame pašte (Gedimino prospekte) nukabino Lenino bareljefą ir pasiėmė jį su savimi. Einančius per Žaliąjį tiltą juos pamatė milicija. Supanikavę studentai Lenino bareljefą metė į Nerį, bet sovietinis simbolis atsimušė į ledą. Studentai išsilakstė, tačiau vėliau milicijos buvo sugaudyti. Per kelias dienas keturi VU studentai buvo išmesti iš komjaunimo ir iš universiteto.

„Kadangi buvau komjaunuolis, tai pirmiausia šį įvykį apsvarstė grupės komjaunimo susirinkime, kuriame buvau įspėtas apie nederamą elgesį su įrašymu į komjaunuolio asmens bylą. Susirinkimo protokolas buvo pateiktas universiteto komjaunimo sekretoriatui, bet jis liko nepatenkintas grupės komjaunimo susirinkimo sprendimu ir liepė persvarstyti. Vėliau grupės komjaunimo sekretorius man pranešė, kad esu pašalintas iš komjaunimo ir greičiausiai būsiu pašalintas iš studentų sąrašų už elgesį, nesuderinamą su komjaunuolio vardu“, – pasakoja G. Šinkūnas. Ir priduria, kad apie pašalinimą iš universiteto sužinojo iš skelbimų lentoje kabėjusio skelbimo, bet nieko nesigailėjo, nes nesijautė padaręs ką nors blogo.

Po šio įvykio skaudus likimas susiklostė R. Grigui ir S. Marcinkevičiui. R. Grigas buvo laikytas vienu pagrindinių šio įvykio kaltininkų ir iniciatorių, todėl buvo kalintas Lukiškių kalėjime, laikytas Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninėje. Iš viso nuteistas 10 mėnesių nelaisvės.

Kitas įvykio dalyvis S. Marcinkevičius, VU istorikų tyrimo duomenimis, augo „nepatikimoje“ šeimoje, nes jo tėvas 10 metų kalėjo Intos lageriuose. Dėl to jo mama buvo pašalinta iš VU Gamtos mokslų fakulteto. Po šio įvykio jis pats buvo pašauktas į kariuomenę, ten tardytas saugumo, o baigiantis tarnybos laikui neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.

Pogrindinė spauda padarė meškos paslaugą

Prof. A. Streikus atkreipia dėmesį, kad šio spontaniško jaunuolių poelgio pasekmės galėjo būti ir švelnesnės, jei jis nebūtų sulaukęs išeivijos ir pogrindinės spaudos dėmesio. Apie šią istoriją gana greitai pranešė „Amerikos balsas“, o 1977 m. gegužės pabaigoje Lenino bareljefo incidentas buvo aprašytas ir pogrindiniame leidinyje „Aušra“. Pasak istoriko, toks viešumas jaunuoliams gal labiau pakenkė, nei padėjo – jis paskatino sovietines institucijas reaguoti griežčiau ir parodyti sankcijas kaip pavyzdį, kad įbaugintų kitus.

Istorikas aptiko dokumentų, rodančių, kad Lenino bareljefo istorija neapsiribojo vien svarstymais universitete – ji sulaukė atgarsio net aukščiausiu lygmeniu, pasiekė Švietimo ministeriją ir miesto partinę valdžią. 1977 m. vasario 23 d. Komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto biuro posėdyje buvo apsvarstytas „antivisuomeninis grupės studentų iš valstybinio Vilniaus universiteto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto elgesys“. Šio posėdžio metu buvo konstatuota, kad šie įvykiai yra „rimtų auklėjamojo darbo praleidimų (rus. upuščenij)“ kai kuriose Vilniaus vidurinėse mokyklose ir minėtose aukštosiose mokyklose padarinys. Per posėdį priimtame nutarime VU rektoratas ir partinis komitetas buvo įpareigoti parengti „konkrečias priemones, kaip padidinti kiekvieno dėstytojo asmeninę, taip pat dekanatų ir katedrų atsakomybę už būsimų specialistų parengimą ir komunistinį auklėjimą“. Per plauką savo kėdę išsaugojo ir tuometis Vilniaus pašto viršininkas V. Bružinskas – nors buvo konstatuota, kad už tokį apsileidimą jis vertas atleidimo, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis savikritiškai įvertino savo apsileidimą ir operatyviai numatė priemones, kaip pašalinti esamus trūkumus, jam tebuvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašu partinės įskaitos knygelėje.

Reaguodama į pirmakursių veiksmus, miesto partinė valdžia inicijavo patikrinimus Vilniaus mokyklose, kad būtų įvertinta, kaip jose vykdomas „idėjinis auklėjimas“ ir kokia jo kokybė. Profesorius A. Streikus pabrėžia, kad incidentas sukėlė rimtą nerimą, todėl už aplaidų auklėjamąjį darbą keliems mokyklų direktoriams buvo pareikšti papeikimai. Galiausiai 1977 m. balandžio 6 d. Švietimo ministerija išleido specialų įsakymą sustiprinti moksleivių idėjinį-politinį ugdymą.

Stiprėjantis jaunimo nacionalizmas ir „keliaklupsčiavimas“ prieš Vakarų kultūrą

VU Istorijos fakulteto profesorius A. Streikus, kuris tyrinėja antisovietinį pasipriešinimą, šį iš pirmo žvilgsnio spontanišką studentų veiksmą apibūdina kaip dar vieną dėlionės dalį, papildančią 8-ojo dešimtmečio visuomenės paveikslą, kuris susidėliojo po R. Kalantos susideginimo. Tuo laikotarpiu galutinai išryškėjo didelės dalies visuomenės susvetimėjimas su sovietiniu oficiozu. Maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio didžiųjų miestų KGB skyrių dokumentuose galima aptikti vis daugiau pažymų, kuriose rašoma apie baimę ir nerimą keliančių „negatyvių“ reiškinių plitimą tarp jaunimo.

„KGB pranešimuose, kurių tikslas buvo informuoti partinę valdžią, galima išskirti kelis įvardytus negatyvių reiškinių tipus. Vienas jų – nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas, ypač Vilniuje. Minima, kad jaunimas konfliktuoja su rusakalbiais. Vis daugiau būdavo išgirstama lietuviškų dainų, pasisakymų ar pamatoma užrašų. Taip pat dažnėjo nepriklausomos Lietuvos, kaip ją įvardija KGB ataskaitose – „buržuazinės Lietuvos“, simbolių, tokių kaip trispalvė ar Gediminaičių stulpai, demonstravimas. Kita vertus, pasitaikydavo ir sovietinių simbolių niekinimo, kaip kad vėliavų nuplėšimas ar Lenino bareljefo nuėmimas ir apspjaudymas“, – pasakoja istorikas.

Prof. Arūnas Streikus. VU nuotr.

Jis atkreipia dėmesį, kad KGB raštuose minimas dar vienas „neigiamas reiškinys“ – vadinamasis „keliaklupsčiavimas prieš Vakarų kultūrą“, kuris pasireiškė Vakarų gyvenimo būdo mėgdžiojimu, ypač išryškėjus hipių, o vėliau ir pankų subkultūroms.

„Nuo 1972 m., ypač didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune, vis labiau ryškėjo jaunimo susvetimėjimas su sovietų režimu. Nors tokių veiksmų kaip bareljefo nuėmimas negalima laikyti sisteminiu neginkluotu pasipriešinimu, jie rodo augantį abejingumą sovietinei sistemai – jos simboliams, ideologijai ir tvarkai, dažnai reiškiamą per humorą ar pašaipą“, – apibendrina istorikas.

Panašūs „antivisuomeniniai“ protestai

Kalbėdamas apie panašius veiksmus, istorikas atkreipia dėmesį į vieną ryškiausių protestų po R. Kalantos susideginimo išprovokuotų neramumų Kaune – tų pačių 1977 m. rudenį vykusias eitynes po „Žalgirio“ futbolo rungtynių. Spalio 7 d., kai „Žalgiris“ nugalėjo Vitebsko „Dviną“, sirgaliai po rungtynių neišsiskirstė, o susibūrę kolona žygiavo per Žaliąjį tiltą, skanduodami „Lietuva be rusų“ ir giedodami Tautišką giesmę. Nepaisant bandymų juos sustabdyti, daugiausia iš jaunimo sudaryta minia pasiekė Gedimino prospektą ir nužygiavo iki pat KGB rūmų. Panašaus pobūdžio ir masto protestas įvyko ir spalio 10 d. po rungtynių su Smolensko „Iskra“.

Prof. Streikus sako, kad ir didžiųjų miestų mokyklose tuo metu pasitaikydavo vis daugiau panašaus tipo protestų prieš sovietų sistemą: „Mokyklose būdavo įvairiais būdais išniekinami mirusių ir gyvų partijos vadų portretai, paskleidžiami antisovietinio turinio lapeliai, sąsiuviniuose ar vadovėliuose pripiešiamos trispalvės, Gedimino stulpai ar kiti tautiniai simboliai. Bet apie tokius atvejus ne visada sužinodavo KGB. Mokyklų vadovai nebuvo suinteresuoti, kad kiltų skandalas, tad dažniausiai stengdavosi tyliai sutvarkyti, išsikviesdami į pokalbį tėvus.“

 VU Istorijos fakultetas ir jo magiška liepa nuolatos suburia savo auklėtinius. Šį kartą smagi alumnų kompanija susitiko kiemelyje paminėti studijų baigimo 50-metį.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantai parengė Lietuvoje aptinkamų sprogmenų žemėlapį ir katalogą. I kurso archeologijos magistrantai Mantas Brazdžiūnas ir Divonis Piličiauskas vienai iš studijų užduočių pasirinko kiek neįprastą temą. Tačiau tai aktuali ir gyvybiškai svarbi problema ne tik archeologams, bet ir plačiajai visuomenei.

Remiantis Lietuvos kariuomenės duomenimis, kasmet vidutiniškai neutralizuojama daugiau nei 4000 pavojingų radinių. Tačiau 2024 m. šis skaičius išaugo iki 8683 vienetų – daugiausiai per pastaruosius dešimtmečius. Per nepriklausomybės laikotarpį bent kelios dešimtys žmonių buvo sužeisti arba žuvo sprogus karo laikų sprogmenims. Nuo karo laikų likę sprogmenys randami ne tik miškuose ar laukuose, bet ir statybų metu miestuose, gyvenamuosiuose rajonuose. Tai akivaizdžiai rodo, kad karinis paveldas – ne vien muziejų vitrinos, bet ir nuolatinė grėsmė gyvybei, reikalaujanti žinių, atsakomybės ir prevencijos.

„Nors daliai mūsų galėtų atrodyti, kad Lietuvoje praūžę karai tėra senas praeities aidas, tačiau jų pavojingas palikimas tebėra gyvas – jis guli tiesiog po mūsų kojomis. XX a. per Lietuvą persirito ne vieno karo frontas. Per mūsų šalies teritoriją žygiavo skirtingos kariuomenės, vyko mūšiai, buvo statomi karinio pobūdžio objektai, o įvairiuose regionuose įkurti ir iki šiol naudojami kariniai poligonai. Šie istoriniai procesai paliko pavojingą pėdsaką – didelė dalis Lietuvos teritorijos iki šiol yra užteršta sprogmenimis“, – pasakoja D. Piličiauskas.

Su šia problema tiesiogiai susiduria ir archeologai. Daugybė Kultūros vertybių registre (KVR) esančių objektų yra teritorijose, kurios karo metu buvo strategiškai svarbios – prie fronto linijų, buvusiose karinių bazių ar gynybinių įtvirtinimų vietose.

Studentai pabrėžia, kad atliekant archeologinius tyrimus šiose vietose, sprogmenų aptikimo tikimybė smarkiai išauga. Tačiau ne visi tyrėjai geba laiku atpažinti pavojingus radinius – dėl to kyla rimta grėsmė tiek jų pačių, tiek kitų saugumui.

Atsižvelgdami į šiuos iššūkius, magistrantai parengė projektą, kuriuo siekia didinti supratimą apie karo palikimo pavojus, supažindinti su dažniausiai randamais sprogmenimis ir pateikti praktines rekomendacijas, kaip tinkamai elgtis juos aptikus.

„Mūsų projektas ne tik siekia pateikti techninę informaciją, bet ir prisideda prie visuomenės švietimo bei prevencijos. Tikime, kad informuotas žmogus yra saugesnis žmogus – ypač kai kalbame apie pavojų, kuris gali slėptis po kiekvieno mūsų kojomis“, – sako M. Brazdžiūnas.

Studentų  projektą sudaro trys pagrindinės dalys:

1. Žemėlapis, kuriame pateikiamas užterštumo sprogmenimis sluoksnis ir jo persidengimas su KVR saugomais objektais.

2. Dažniausiai Lietuvoje randamų sprogmenų katalogas – iliustruotas ir informatyvus leidinys, padedantis atpažinti pavojingus objektus.

3. Atmintinė apie saugų elgesį radus sprogmenį – praktinė ir glausta informacija, kaip elgtis aptikus įtartiną objektą.

Atliktą darbą galite rasti čia.