Naujienos

Vilniaus universiteto (VU) bendruomenės nariams šiemet įteiktos pirmosios Mantvydo Juozapavičiaus vardinės stipendijos. 7,5 tūkst. eurų prizinį fondą pasidalijo du VU mokslininkai ir studentė. Tarp jų – ir VU Istorijos fakulteto istorikas dr. Antanas Terleckas.

Dr. Antanui Terleckui, VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros jaunesniajam mokslo darbuotojui, atiteko 1 tūkst. eurų stipendija. 2023 metais jis apgynė daktaro disertaciją tema „Kolchozų visuomenės sukūrimas: Lietuvos kaimo sovietizacija 1940–1965 m.“. Šiuo metu mokslininkas baigia rengti disertacijos pagrindu parengtą monografiją, kurią 2026 metų pradžioje planuoja išleisti leidykla „Tyto alba“. Ankstesnė dr. A. Terlecko akademinė veikla buvo įvertinta Lietuvos katalikų mokslo akademijos stipendija (2020 m.) bei vardine Prezidento Antano Smetonos stipendija (2018 m.).

Kiti stipendijos laureatai – dr. Mindaugas Šarpas, VU Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų instituto mokslo darbuotojas, ir Ūla Marija Lauciūtė, VU Fizikos fakulteto lazerinės fizikos ir optinių technologijų magistrantūros studijų studentė.

Į Mantvydo Juozapavičiaus vardinę stipendiją gali pretenduoti VU studentai ir mokslininkai, kurie yra ir Vilniaus licėjaus alumnai. Stipendijų laureatai atrinkti bendradarbiaujant su Vilniaus licėjaus Alumni paramos fondu. Paraiškas vertino iš VU Fondo ir Licėjaus Alumni fondo atstovų sudaryta komisija: prof. dr. Tadas Malinauskas, dr. Linas Tarasonis, Agnė Reklaitė, Naglis Ramanauskas, Rasa Tirylytė-Zelenina.

Mantvydas Juozapavičius (1976–2023) buvo aktyvus Lietuvos visuomenininkas, pasižymėjęs plačiu išsilavinimu ir profesionalia patirtimi informacijos valdymo bei genealogijos srityse. Jis mokėsi Vilniaus licėjuje, studijavo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei Komunikacijos fakultete, gilino žinias JAV Rice, Ilinojaus ir Mičigano universitetuose. M. Juozapavičius dirbo padėjėju Lietuvos Respublikos Seime, buvo rinkimų stebėtojas Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat dirbo kaip laisvai samdomas informacijos valdymo ir duomenų analizės specialistas.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantė Emilija Ruškytė savo akademinį kelią sėkmingai jungia su aktyvia kultūrine veikla. Būdama VU Dainų ir šokių ansamblio nare, Emilija kartu su VU Alumni dainų ir šokių ansambliu „Jievaras“ inicijavo ir prisidėjo prie dviejų reikšmingų kultūros projektų parengimo, kurie buvo atrinkti ir finansuoti Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros rėmimo programų konkurse.

Universitetas kaip mąstymo ir veikimo erdvė

Emilija 2023 m. baigė Istorijos bakalauro studijas magna cum laude ir šiuo metu toliau tęsia Istorijos magistro studijas Istorijos fakultete. Ji pabrėžia Fakultetą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik akademinis žinių gilinimas, bet ir gebėjimas mąstyti apie laiką, istorinę prasmę bei istorijos aktualumą šiandienos visuomenėje.

Greta studijų Emilija dirba Lietuvos centriniame valstybės archyve, Kino dokumentų skyriuje. Darbas su audiovizualiniu paveldu – nuo lietuviško kino klasikos iki šiuolaikinių filmų – leidžia jai istoriją patirti kaip gyvą ir daugiasluoksnį pasakojimą, papildantį teorines studijas Istorijos fakultete.

Nuo 2019 m. Emilija yra seniausio Lietuvoje studentų kolektyvo – VU Dainų ir šokių ansamblio – narė. Istorijos magistrantė ir ilgametė ansamblio narė pasakoja, kad jame atrado ko ieškojo ir dar daugiau: „bendruomenę, vidines tradicijas, pilietiškumą, lietuvių tautinio kostiumo trapumą ir amžiną grožį, koncertų ir pasirodymų magiją scenoje, išskirtinius meno vadovus ir galimybes augti. Tad kol stropiai mokausi Istorijos fakultete, antradienio ir ketvirtadienio vakarus leidžiu VU Didžiojoje Auloje – VU Ansamblio repeticijose.“

Emilija Ruškytė 2023 m. VU Istorijos fakulteto diplomų įteikime 

Nuo idėjos iki įgyvendintų projektų

2024 m. pabaigoje Emilija aktyviai prisidėjo prie dviejų paraiškų parengimo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros rėmimo programų konkursui (Etninės kultūros kategorijoje). Abu projektai buvo įvertinti itin palankiai: viena paraiška surinko daugiausia balų kategorijoje ir gavo maksimalų 7000 Eur finansavimą, kita – 5500 Eur. Iš 30 pateiktų paraiškų finansavimas skirtas tik 13.

Pirmasis projektas – „Susirišimai“ – įvyko pavasarį. Jo metu buvo surinktos VU Ansamblio narių šeimų istorijos, iš kurių režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė sukūrė scenarijų koncertui: „Tai buvo ne tik meninis, bet ir tyriminis projektas – jungiantis kartas, atmintį ir tautinį meną. Koncertas vyko netradicinėje erdvėje – VILNIUS TECH „LinkMenų fabrike“, kur lietuvių tautinis menas suskambėjo šiuolaikiškai“, – pasakoja Emilija.

Antrasis projektas – jubiliejinis koncertas „Vilniaus miesto balti bromai“ – įvyko lapkričio gale Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Jo tikslas buvo sukurti naują meninę programą, atspindinčią Vilniaus istorinę ir kultūrinę raidą. Prie projekto prisijungė režisierė Leokadija Dabužinskaitė, žinoma kaip viena ryškiausių tautinio sceninio meno žinovių.

Emilija pabrėžia, kad ryžtis projektų rengimui padėjo Istorijos fakultete įgytos žinios „Kultūros ir mokslo projektų rašymo“ modulyje bei prof. dr. Jurgitos Verbickienės konsultacijos ir palaikymas.

Kviečiame dalyvauti Nordic Archaeobotany Group (NAG) 2026 susitikime 2026 m. Šį kartą džiaugiamės galėdami renginį surengti Vilniuje, Lietuvoje, 2026 m. birželio 28–30 d. Tradiciškai susitikimas apims dviejų dienų pranešimus, konferencinę vakarienę bei ekskursiją.

Renginį organizuoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra bendradarbiaudama su Nacionaliniu muziejumi – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais.

Kviečiame teikti santrauką (200–300 žodžių) konferencijai šiuo el. pašto adresu: . Santraukų pateikimo terminas – 2026 m. balandžio 15 d. Organizatoriai susisieks su jumis pranešdami apie jūsų pranešimo priėmimą. Prašome užtikrinti, kad jūsų pranešimas neviršytų 20 minučių (įskaitant diskusiją).

We welcome you to the Nordic Archaeobotany Group (NAG) meeting 2026. This time we are pleased to hold the meeting in Vilnius, Lithuania, on 28-30th of June. Traditionally, the meeting will include two days of oral presentations, a conference dinner, and an excursion.

The meeting will be organized by the Department of Archaeology of the Faculty of History at Vilnius University in collaboration with National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania. 

We invite you to submit an abstract (between 200 and 300 words) to the conference following email address: . The deadline for proposing contributions to the conference is set to 15^th of April (2026). The organisers will contact you to announce the acceptance of your contribution. Please ensure your oral presentation does not exceed 20 minutes (including discussion).

Ne visada profesinis kelias sutampa su tuo, kas studijuojama universitete. Kartais studijos tampa ne konkrečios specialybės pagrindu, o pasaulio suvokimo ir savęs formavimo pamatu. Tai puikiai iliustruoja du Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventai – Tomaš Tomaševski ir Lukas Bunkus. Šiandien jie kuria humoristinį turinį internete, užsiima komedija, tačiau su džiaugsmu prisimena istorijos studijas, kurios iki šiol jiems padeda suprasti pasaulį, pasakoti jo istorijas ir net juoktis iš jo absurdo. Apie istorijos mokslo pasirinkimą ir jo realizavimą kitomis formomis pasakoja VU Istorijos fakulteto alumnai.

Tomaš Tomaševski (kairėje) ir Lukas Bunkus (dešinėje). Asmeninio archyvo ir VU nuotr.

Autoritetų stoką užpildė dėstytojai ir kursiokai

Istorijos bakalauro studijas baigęs Tomaš kilęs iš mažo kaimelio Vilniaus rajone. Šiuo metu dienomis jis dirba administracinį darbą internetinėje įmonėje, o laisvalaikiu skaito grožinę literatūrą, rašo knygas ir kuria humoristinį turinį socialiniams tinklams. Tomaš save apibūdina kaip mažai kam žinomą interneto veikėją, svajojantį rašytoją ir poetą.

Pasakodamas apie kelią iki istorijos studijų, Tomaš sako, kad meilę šiam mokslui jam įdiegė istorijos mokytoja. VU Tomašą suviliojo tada, kai jis išgirdo, jog VU pateko tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Toks pasiekimas padarė jam didžiulį įspūdį: Tomaš pradėjo svajoti apie studijas geriausiame Lietuvos universitete. Istorijos fakultetą jis pasirinko todėl, kad norėjo mokytis ten, kur žmonės daug skaito ir rašo.

Studijų pradžioje Tomaš save prisimena kaip autoritetų stokojusį jaunuolį, tačiau laikui bėgant šią tuštumą užpildė dėstytojai ir kursiokai: „Įstojęs į istoriją susipažinau su daug įdomių ir įkvepiančių asmenybių. Atsimenu, kaip su kursiokais žavėjomės dėstytojais – jų milžinišku patirties ir žinių bagažu. Aišku, metams bėgant, atėjo suvokimas, kad ir profesoriai ne viską žino, bet susižavėjimas ir pagarba niekur nedingo. Ypatingą pagarbą ir žavesį kėlė dėstytojai, kurie per paskaitas mėgdavo pasitelkti sarkazmą ir ironiją. Dėstydami jie nevengdavo pajuokauti – tada net didžiausių rimtuolių lūpų kampučiai pakildavo į viršų.“

Pasaulio absurdo suvokimas padeda ugdyti gerą humoro jausmą

Pomėgis kurti humoristinį turinį Tomašui atsirado dar mokykloje, kai jis rašydavo šmaikščius tekstus mokyklos renginiams. Vėliau, jau studijuodamas, Istorijos fakulteto alumnas pamažu persikėlė į interneto erdvę. Turinio kūrimas tapo reguliarus tada, kai „TikTok“ platformoje išpopuliarėjo jo Hario Poterio parodija, į kurią Tomaš įpynė tuo metu aktualių politinių temų. Studijų metais ypač įkvėpdavo paskaitos, per kurias dėstytojai nevengdavo juokauti. Jų šmaikščius pastebėjimus apie istorinius įvykius ar asmenybes Tomaš netgi konspektuodavo.

„Studijos Istorijos fakultete suteikia daug universalių įgūdžių. Daug skaitai, mokaisi kritiškai vertinti informaciją, sisteminti didžiulius medžiagos kiekius. Atsimenu, kaip rašiau savo bakalauro darbą – jo pavadinimas skamba labai sudėtingai – ir skaičiau visą lietuvišką spaudą nuo 1896 iki 1914 m. Jei šiandien manęs paklaustų, kaip tada jaučiausi, atsakyčiau: kaip „ChatGPT“. Tad rašymas, kritinis mąstymas ir gebėjimas sisteminti informaciją – universalūs įgūdžiai, kurie praverčia ne tik kuriant turinį, bet ir kasdienybėje“, – apie studijų vertę pasakoja Tomaš.

VU alumno manymu, istorijos studijas baigę žmonės neretai pasižymi puikiu humoro jausmu. Anot jo, taip yra todėl, kad istorikai aiškiai mato, kiek pasaulyje yra absurdo, o toks suvokimas natūraliai ugdo gebėjimą į gyvenimą žvelgti su humoru. „Linksmiausios“ paskaitos jam visada buvo apie Sovietų Sąjungą – pati sistema neretai atrodė kaip vienas didelis absurdas.

Istorijos studijas juokaudamas Tomaš rekomenduotų visiems žinių „vampyrams“ ir „knygų žiurkėms“: „Kaip sakė dr. Valdemaras Klumbys, istorikas turi turėti „geležinį užpakalį“, nes skaitant ir rašant reikia daug sėdėti. Tad jei turite tokią savybę – per aspera ad astra (liet. „Per kančias į žvaigždes). O jei rimtai, tai puikios studijos tiems, kurie trokšta žinių, mėgsta skaityti ir nori išmokti rašymo amato.“

Truputį „ryžas“ močiutės istorikas

Prisistatyti Lukui – nelengva užduotis, nes jis dažnai viską pergalvoja. Paprastai jis prisistato kaip komikas, buvęs patarnautojas, ateistas, nerealizuotas vilkikų vairuotojas („furistas“), reperis, krepšininkas, poetas ir pan. Tačiau, kaip pats sako, vienas dalykas jį lydi visada – jis buvo ir liko truputį raudonplaukis („ryžas“).

Nors Lukas gimė Klaipėdoje, vaikystėje kartu su tėvais persikėlė į Vilnių, kur ir užaugo. Vis dėlto komikas iki šiol jaučia sentimentus uostamiesčiui. Šiuo metu jis dirba projektų koordinatoriumi – dienomis Luką galima rasti prie biuro stalo, o vakarais – prie mikrofono.

Lukas Bunkus. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Maždaug aštuntoje klasėje istorija jam natūraliai tapo mėgstamiausiu dalyku. „Tuo metu istorijos mokytoja per kiekvieną pamoką pakviesdavo ką nors prie lentos papasakoti, ką mokėmės praeitą kartą. Aš dažniausiai siūlydavausi savanoriu, ir greitai visi priprato nebesikartoti – juk vis tiek „Lukas papasakos“. Vienuoliktoje klasėje pasisekė laimėti pirmąją vietą respublikinėje istorijos olimpiadoje, o nuo tada visi – ypač močiutė – ėmė vadinti mane „istoriku“.

Baigęs mokyklą pirmiausia įstojau į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Nors tai skamba kitaip nei mano veiklos mokykloje – istorijos olimpiados ir mėgstamiausia pamoka – tuomet maniau, kad taip perspektyviau. Be to, istorija ir politika glaudžiai susijusios, todėl tikėjausi nušauti du zuikius vienu šūviu. Tačiau po pirmo semestro ėmiau abejoti savo pasirinkimu. Man buvo 20 metų, visas gyvenimas prieš akis, o pensija – labai toli. Galiausiai nusprendžiau po metų perstoti į Istorijos fakultetą ir pradėti viską iš naujo“, – apie studijų pasirinkimą pasakoja komikas.

Istorijos fakultete Lukas studijavo istorijos studijų programą, kuri jam ne tik sekėsi gerai, bet ir teikė daug džiaugsmo. Lukui įspūdį darė nemaža dalis dėstytojų – ne tik kaip savo srities profesionalai, bet ir kaip puikūs oratoriai, gebantys patraukliai ir gyvai perteikti sudėtingas temas. Lukas įsitikinęs, kad tokie gebėjimai istorikams šiandien ypač svarbūs, kai skaitmeniniame pasaulyje žmonės vis dažniau renkasi žiūrėti ir klausyti, o ne skaityti.

Iš dėstytojų jam labiausiai įsiminė prof. Aurimas Švedas, prof. Rimvydas Petrauskas, dr. Norbertas Černiauskas ir doc. Algirdas Jakubčionis. Iš studentų – dabar jau dr. Antanas Terleckas, buvęs jo kursiokas. Lukas pripažįsta švelniai pavydėjęs Antano „herodotiško“ atsidavimo konspektams ir neslūgstančio noro nuolat sužinoti daugiau.

Ilgas ir degantis kelias į sceną

Luko komiko karjerą, kaip pats juokauja, puikiai apibūdina vienos „Rebelheart“ dainos žodžiai „Ilgas kelias…“: „Nors niekada nebuvau didžiausias ekstravertas kambaryje, visada jaučiau keistą trauką būti scenoje. Galbūt todėl, kad norėjau kompensuoti vyraujantį įsitikinimą, jog šiaip jau gyvenime esu kažkur paraštėje – nepakankamai matomas ir girdimas. Mokykloje ta scena buvo skaitovų konkursai ir savanoriški atsakinėjimai per istorijos pamokas, vėliau – poezijos skaitymai ir slemo renginiai, kol galiausiai atėjau iki atvirų mikrofonų komedijoje.“

Pasak Luko, kai kuriems komikams pasiseka jau per pirmą pasirodymą – jie patiria vadinamąją „naujoko sėkmę“, bet jam taip nebuvo. Kaip jis pats sako, per savo pirmą kartą „degė kaip Kalifornija“. Iškart po to Lietuvoje paskelbtas karantinas suteikė apie pusę metų „atsigauti“. Deja, ir antras bandymas baigėsi tuo pačiu – degė. Po dar kelių mėnesių Lukas pabandė dar kartą – šįkart per „Humoro klubo“ atvirą mikrofoną, trijų šimtų žmonių akivaizdoje – ir vėl patyrė fiasko po atviru dangumi.

„Kažkodėl tai manęs nesustabdė. Po trečio bandymo ėmiau gana reguliariai lipti ant scenos ir po truputį pagauti, kaip veikia „bajeriai“. Progresas buvo lėtas, su daug klaidų, gėdos momentų ir abejonių. Turėjo praeiti beveik treji metai, kol pradėjau tvirtai jaustis savo kelyje. Dabar labai džiaugiuosi, kad pirmos nesėkmės neprivertė manęs pasidaryti galutinių išvadų ir visko mesti. Nors nemėgstu holivudinių motyvacinių klišių, šiuo atveju „consistency is key“ (liet. nuoseklumas yra raktas į sėkmę) visai tinka“, – apie savo komiko karjerą pasakoja Lukas.

Istorija – neišnaudotas humoro lobynas

Šiuo metu Luko santykis su istorija nebėra toks artimas kaip mokyklos ar studijų laikais, tačiau scena jį dažnai sugrąžina prie senų žinių – jos ypač praverčia rašant juokelius ar ieškant paralelių tarp šiandienės Lietuvos ir LDK: „Istorijos žinios suteikia tam tikrą pranašumą Lietuvos komedijos kontekste, nes stand-up‘e dažniausiai vyrauja kasdienės temos – santykiai, šeima, darbas, aktualijos. „Šventinio Bankucheno“ „Lietuvos istorijos repo“ ir Manto Bartuševičiaus „Tūkstantmečio žinių“ populiarumas rodo, kad istorija žmonėms vis dar labai artima ir įdomi. Lietuvos istorijoje slypi ne tik kovos ir kančia, bet ir nemažai humoro, kurio potencialas, mano nuomone, dar neišnaudotas.“

Priešingai nei Tomaš, Lukas nemano, kad istorikai automatiškai turi gerą humoro jausmą, bet pripažįsta, kad yra ryškių ir išskirtinių atvejų.

„Lietuvoje turim Beną Lastauską. Istoriją studijavę užsienio komikai yra Steve‘as Carellas ir Sacha Baronas Cohenas. Spėlioju, bet galbūt istorijos studijos dėl savo specifikos padeda išmokti paprasto dalyko – gebėjimo pasakoti. Juokingi žmonės – nesvarbu, ar kalbame apie Facebook’o įrašus, stand-up komediją ar kiną – mums atrodo juokingi todėl, kad sugeba nustebinti, o nuostabą dažnai lydi juokas. O nustebinti labai sunku, jei nemoki įdomiai reikšti savo minčių“, – sako Lukas.

Kultūros ministerijoje šiandien paskelbti 2025-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Tarp šešių šiemet apdovanotųjų – ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja, architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė. Ji premija apdovanota už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą, architektūros idėjų sklaidą.

„Dėkoju komisijai už įvertinimą ir puikią apdovanojimo formuluotę. Kadangi nesu grynojo meno kūrėja, laikau tai viso architektūros ir meno istorikų, paveldo tyrėjų pripažinimu ir mūsų veiklos įvertinimu kaip neatsiejamo Lietuvos kultūros ir meno lauko dalyvių. Taip pat noriu padėkoti mano kandidatūrą iškėlusiai leidyklai „Lapas“ ir ją parėmusiam Vilniaus universitetui“, – sako prof. M. Drėmaitė.

Profesorės tyrimų sritys apima XX a. architektūros istoriją ir paveldą, industrializacijos kultūrą ir paveldą, modernizmo kultūros studijas. 2024 m. prof. M. Drėmaitė pelnė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis kasmet įvertinami reikšmingiausi pastarųjų septynerių metų Lietuvos bei pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų darbai, taip pat kūrėjų ilgalaikis indėlis į šalies kultūrą ir meną.

Premijų laureatais taip pat tapo operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (sceninis vardas – Giedrė Kaukaitė), poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas ir vertėjas Gintaras Grajauskas, teatro ir kino aktorius Albinas Kėlerius, kino režisierius Ignas Miškinis, dailininkė Laisvydė Šalčiūtė.

Iš viso šiemet visuomenė premijai pasiūlė 46 kandidatus. Kasmet skiriamos premijos dydis siekia 800 bazinių socialinių išmokų – šiemet tai sudaro 56 tūkst. eurų. Laureatai bus apdovanoti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

VU Istorijos fakultete mokosi ne tik politiškai, bet ir kūrybiškai aktyvūs jauni žmonės. Viena iš jų – Alina Borzenkaitė, ilgametė Istorijos fakulteto studentė, išleidusi savo debiutinę poezijos knygą „Undinės žvejoja“. Plačiau apie savo santykį su istorija ir poezija pasakoja jaunoji poetė.

Alina save linkusi pristatyti kaip istorikę ir paveldosaugininkę. Nors gimė ir kurį laiką augo sostinėje, vėliau šeima persikraustė į Pabradės kraštą – į nedidelį kaimą prie miškų masyvo. Istorijos studijas Alina pasirinko gana spontaniškai, dar dvyliktoje klasėje. Ji jau yra baigusi bakalauro Istorijos (medievistikos specializaciją) ir Paveldosaugos (dabar – Kultūros paveldo) magistro studijas, kurių metu vesdavo ekskursijas ir dalyvaudavo sakytinės istorijos rinkimo ekspedicijose.

Nuo rudens mergina pradėjo trečiosios pakopos – doktorantūros – studijas VU Istorijos fakultete, kuriose tęsia LDK malūnų istorijos tyrimus. Profesinėje srityje Alina jau kurį laiką dirba paveldosaugos srityje, ties nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimais.

Apie savo pirmosios poezijos knygos pradžią Alina pasakoja, kad viskas prasidėjo kaip daugumai rašančiųjų: „Rašiau nuo mokyklos laikų, paskui bandžiau neberašyti, bet galiausiai grįžau prie rašymo pandemijos laikais. Sukurtus tekstus išsiunčiau į „Literatūrinių slinkčių“ konkursą ir netikėtai atsidūriau tarp laimėtojų. Tuomet mane pastebėjo kiti rašytojai, pradėjo kviesti dalyvauti jaunųjų poetų skaitymuose, literatūros festivaliuose. Kai skelbtinų tekstų prisikaupė jau pakankamai, „Slinkčių“ leidyklos vadovas Juozas Žitkauskas pasiūlė pabandyti išleisti knygą. Galiausiai buvo gautas finansavimas, ir štai šiemet ją išleidome.“

„Eilėse persipina miesto, gamtos, istorijos, mitologijos, pasakų ir kasdienybės fragmentai. Yra keli tekstai, glaudžiai susiję su istorijos mokslu, kituose istorija dažniausiai egzistuoja kaip fonas arba užuominų pavidalu. Kažkaip nesąmoningai gavosi, kad savotišku knygos leitmotyvu tapo pasakos, o bent trijuose tekstuose minimos undinės. Vieno iš jų pavadinimas buvo suteiktas ir knygai – kaip labiausiai atspindintis bendrą nuotaiką“, – apie savo kūrybą pasakoja doktorantė.

Debiutinę Alinos poezijos knygą iliustravo Agnė Čirbulėnaitė, taip pat VU Istorijos fakulteto alumnė: „Su Agne kartu studijavome, rašėme baigiamuosius darbus materialinės istorijos tematika – ji apie LDK bitininkystę, aš apie LDK malūnininkystę. Paskaitų metu ji kartais piešdavo, o aš kartais rašydavau eilėraščius. Regis, kažkada pajuokavome, kad jei kada nors leisčiau knygą, Agnė ją iliustruotų. Galiausiai taip ir įvyko.“

VU Istorijos fakulteto studentams kasmet skiriamos dvi fakulteto alumnų – Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo – vardinės stipendijos. Šiemet už mokslinius pasiekimus jos atiteko dviem Istorijos bakalauro IV kurso studentams – Kristupui Linui Bernotui ir Michail Adomui Kofman. Apie tai, kaip prasidėjo jų kelias į istoriją, kokie pasiekimai atnešė stipendijas ir kokie planai laukia toliau – pasakoja patys laureatai.

Visapusiška LDK moterų padėties analizė

Iš pajūrio, Klaipėdos, kilusiam Kristupui Linui Bernotui buvo skirta medievisto prof. Mečislovo Jučo vardinė stipendija. Paklaustas apie savo kelią į istorijos studijas, studentas pasakoja, kad nors jį kartais apimdavo dvejonės, istorija domino visada. Kad nori studijuoti istoriją, Kristupas žinojo jau progimnazijoje, tačiau galutinai apsisprendė paskutinėse mokyklos klasėse. Vaikinas save apibūdina kaip tikslų ir konkretų, todėl pirmuoju pasirinkimu tapo istorijos bakalauro studijų programa. Studijos sekasi gerai, o fakultete Kristupui ypač patinka šiltas, bendravimą skatinantis santykis su dėstytojais.

„Pagrindinis mano mokslinis interesas – šeimos teisė ir šeimyniniai santykiai, jų dinamika XV–XVI a. LDK. Taip pat moterų, ypač našlių, padėtis. Ši tema atrodo gana siaura, tačiau ją galima išnaudoti kaip raktą siekiant suprasti sociopolitinius, socioekonominius ir sociokultūrinius pokyčius, vykusius tuometinėje LDK visuomenėje. Visi tie pokyčiai imanentiškai užsifiksavo teisės paminkluose. Pasitaręs su savo moksline vadove dr. Jolanta Karpavičiene, nusprendžiau bakalauriniame darbe susitelkti į beveik visai Lietuvos istoriografijoje nenagrinėtą Antrojo Lietuvos Statuto analizę. Per ją bandysiu apčiuopti moterų padėties transformacijas, vykusias fenomenaliai intensyvios LDK teisėkūros epochoje (XVI a.)“, – savo tyrimu ir bakalauro darbo planais dalijasi studentas.

Kristupą domina archeografija ir šaltinių publikavimas. Jis taip pat užsiima Lietuvos Metrikos transkribavimu. Stipendiją Kristupas labai norėjo gauti, tačiau nesitikėjo, kad pavyks. Jaunasis istorikas kukliai sako nemanantis, jog daro ką nors ypatingo, ir mano, kad yra labiau LDK istorijos tyrimams nusipelniusių studentų, tačiau žinia apie skirtą stipendiją jį labai nudžiugino.

Kristupas Linas Bernotas. Fot. Ugnius Bagdonavičius

Nuo totalitarinių režimų poveikio visuomenei iki istorijos sampratos

Michail Adomas Kofman – ketvirto kurso Istorijos bakalauro studentas ir skautas iš Panevėžio – tapo Istorijos fakulteto alumno Vytenio Povilo Andriukaičio vardinės stipendijos laureatu. Istorija Adomą sudomino dar šeštoje klasėje, kai pamokas vedė charizmatiškas ir įdomiai dėstantis mokytojas: „Įkvėptas mokytojo, kurdamas savo ateities planus svarsčiau apie pedagogo profesiją, nes mačiau jos reikšmę, įtaką, sudėtingumą, bet kartu ir nuolatinį dinamiškumą. Pati istorija jau tada atrodė tarsi vienas iš pamatinių žinių šaltinių.“ , – prisimena studentas.

Dvyliktoje klasėje Adomą buvo ištikusi savotiška „profesinė krizė“, kai jis suabejojo savo pasirinkimu tapti istorijos mokytoju ir pradėjo svarstyti architektūros studijų galimybę. Vis dėlto, atradęs savus argumentus, į stojimų sistemą įrašė keturis istorijos krypties dalykus, o pirmuoju pasirinkimu tapo VU Istorijos fakulteto bakalauro studijos. Šis sprendimas Adomo nenuvylė. Jau pirmaisiais metais studijos smarkiai praplėtė jo požiūrį į istoriją, kurią anksčiau, remdamasis mokykline patirtimi, suprasdavo gana primityviai – kaip faktų ir pavardžių rinkinį ar chronologinę juostą. Dabar istorija jam atsivėrė kaip gilesnis būdas pažinti pasaulį, žmogų ir įvairių reiškinių prigimtį.

„Studijose bene vertingiausia, mano kukliu manymu, dalis yra ugdomas gebėjimas suprasti tekstus, įvairius šaltinius, įvykius, reiškinius ir žmogų kaip viso to dalyvį bei objektą. Kitaip tariant, istorijos studijos moko (kritiškai) mąstyti, kelti klausimus, o ne „kalti“ datas iš „vikipedinių“ portalų“, – dalijasi Adomas.

Jo akademiniai interesai apima platų temų spektrą – nuo totalitarinių režimų poveikio visuomenei iki istorijos filosofijos. 2024 m. rugpjūčio 5–15 d. jis dalyvavo vasaros akademijoje, kurią organizavo German Akademic Scholarship Foundation „Studienstiftung“. Pasirinktas modulis „Post-Holokausto kraštovaizdis: erdvės ir atminties transformacija sovietinėje Lietuvoje“ papildė jo interesų lauką atminties ir užmaršties aspektais. Šalia totalitarinių režimų istorijos Adomą domina idėjų istorija, istorijos filosofija ir tai, kaip besivystantis istorijos kaip mokslo bei praeities suvokimas daro įtaką žmogaus santykiui su morale ir gyvenimu.

Kursiniame darbe Adomas analizavo F. Nietzsche’s ir J. Patočkos istorijos sampratas, moderniojo pasaulio bei istorijos santykį ir tai, kaip pati istorija tampa ne tik mokslu, bet ir instrumentu. Nors, pasak jo, šiame darbe dar yra ką tobulinti, bakalauro tyrimui studentas pasirinko kitą kryptį – orientuotis į archyvinius šaltinius. Bakalauro darbe jis planuoja tirti sionistinį judėjimą tarpukario Lietuvoje veikusiose organizacijose, priskirtose žydų skautams.

Žinia apie stipendiją Adomą ne tik pradžiugino, bet ir nustebino. Jis nesidomėjo, kiek kandidatų pretendavo, tačiau žino apie daugelio kitų studentų nuopelnus ir aktyvumą. Gavus stipendiją, studentas svarsto ją panaudoti jidiš kalbos kursams, kurie padėtų geriau suprasti tarpukario šaltinius, bei su studijomis susijusioms išvykoms.

Michail Adomas Kofman. Fot. Ugnius Bagdonavičius

Įsteigus bendrą Vilniaus universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetų Skaitmeninės humanitarikos laboratoriją, tyrėjai istorinių dokumentų tyrimų srityje vis drąsiau naudoja šiuolaikines technologijas.

Vienas naujausių šios srities rezultatų – „Vilne-Yiddish“ modelis, skirtas ranka rašytiems jidiš kalbos tekstams atpažinti. Jį sukūrė dr. Sergii Gurbychas, VU Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro podoktorantūros stažuotojas.

Šis projektas – svarbus žingsnis siekiant padidinti žydų istorinių tekstų prieinamumą taikant dirbtinio intelekto įrankius. Naujausia „Vilne-Yiddish“ modelio versija jau viešai prieinama dr. S. Gurbycho „GitHub“ paskyroje, o kartu su pilnu duomenų rinkiniu bus įkelta į internetinę „Zenodo“ saugyklą iki projekto pabaigos 2026 m. vasarį.

Perskaityti tai, ko negalėjome anksčiau

Dr. S. Gurbycho teigimu, nors spausdintus jidiš tekstus esami įrankiai atpažįsta jau gana tiksliai, rankraščiai vis dar kelia nemažai iššūkių.

„Yra daugybė skirtingų rašysenų ir rašymo būdų, – pažymi jis. – Jie skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, regiono ar net socialinio sluoksnio. Šiuo metu mokslininkai, dirbantys su jidiš kalbos šaltiniais, rankiniu būdu perrašo dešimtis autobiografijų, dienoraščių ir laiškų puslapių – tai labai daug laiko ir pastangų reikalaujantis procesas. Su automatinio atpažinimo modeliu šis darbas gerokai spartesnis, nes kiekvienas puslapis apdorojamas nepalyginamai greičiau. Nors modelio sugeneruotą tekstą būtina peržiūrėti ir pataisyti, vienam puslapiui atkurti prireikia daug mažiau pastangų.“

Atgaivinti tarpukario žydų balsai

„Vilne-Yiddish“ modelio mokymui buvo naudotos XX a. 4-ojo dešimtmečio autobiografijos, į Jidiš mokslo institutą (Yidisher Visnshaftlekher Institut, YIVO) susiųstos iš įvairių Rytų ir Vidurio Europos regionų.

Dauguma šių 1933–1939 m. rankraščių neseniai buvo iš naujo atrasti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose ir iki šiol dar nebuvo suskaitmeninti. Kita tekstų dalis atkeliavo iš YIVO internetinių kolekcijų, suskaitmenintų vykdant Edwardo Blanko YIVO Vilniaus virtualiosios kolekcijos projektą (Edward Blank YIVO Vilna Online Collections Project).

Naudodamasis šiais rankraščių šaltiniais, dr. S. Gurbychas sukūrė duomenų rinkinį – atvaizdų ir tekstų poras, kurios leido dirbtinio intelekto modeliui perprasti jidiš rašybos struktūrą.

„Sukurtas modelis veikia maždaug 95 proc. tikslumu, t. y. dvidešimčiai kalbos ženklų tenka apie vieną klaidą. Rankraščių skaitmeninimo srityje tai geras rodiklis, ypač turint omenyje rašysenų įvairovę“, – teigia jis.

Dr. Sergii Gurbychas. VU nuotr.

Kaip mašinos mokosi skaityti

Kaip ir bet kuris kitas modelis, „Vilne-Yiddish“ geriausiai atpažįsta mokymosi metu jau „matytus“ rašysenos stilius. „Kuo rašysena labiau skiriasi nuo mokymui naudotų pavyzdžių, tuo didesnis ir klaidų skaičius, – aiškina dr. S Gurbychas. – Norint sukurti universalesnį modelį, reikėtų šimtų skirtingų rašysenos pavyzdžių – pageidautina, kelių dešimčių puslapių kiekvienam iš jų, o tam prireiktų milžiniškų kompiuterijos ir laiko išteklių.“

Tokiems atvejams jis siūlo alternatyvų metodą – individualų modelio pritaikymą (angl. fine-tuning): „Jei tyrėjas naudoja bazinį modelį ir turi prieigą prie pradinio duomenų rinkinio, modelį galima patikslinti ir pritaikyti panaudojant vos keletą tiriamos rašysenos puslapių, – sako jis. – Taip modelis išmoksta atpažinti konkrečią rašyseną itin tiksliai – ir tam prireikia gerokai mažiau pastangų bei kompiuterijos išteklių, nei mokant modelį nuo nulio.“

Pagrindinis principas – atviroji prieiga

Tokios veiklos pagrindas – atvirosios prieigos principas. „Tiek pats modelis, tiek jo mokymui skirtų duomenų rinkinys turi būti laisvai prieinami, – pabrėžia dr. S. Gurbychas. – Būtent tai šis projektas ir užtikrina. Daugumai rankraštinių hebrajų kalbos tekstų automatinio atpažinimo modeliuose taikoma ribota prieiga, o „Vilne-Yiddish“ ir jo duomenų rinkinys – laisvai prieinami. Tai reiškia, kad kiekvienas gali jais naudotis, juos modifikuoti ir plėtoti.“

Tyrėjas pažymi, kad iki šiol vienintelis panašus atvirasis projektas buvo „BiblIA“ – viduramžių hebrajų rankraščiams skaitmeninti skirtas duomenų rinkinys, sukurtas Lozanos universitete vadovaujant prof. Danieliui Stökliui Ben Ezrai. Šis internete viešai prieinamas modelis apima daugiau kaip 200 sefardų, aškenazių ir italų rankraščių puslapių.

„Dabar, – teigia dr. S. Gurbychas, – turime šį tą panašaus ir jidiš kalbai – konkrečiai tarpukario laikotarpio jidiš rankraščiams atpažinti skirtą įrankį. Jis padės istorikams ir kalbininkams analizuoti rankraštinius šaltinius, kurie anksčiau automatiniams įrankiams buvo per sudėtingi.“

Žingsnis prieinamesnės istorijos link

Anot dr. S. Gurbycho, nors iki šiol jau buvo sukurti keli jidiš rankraščių atpažinimo modeliai, jie nėra viešai prieinami ir buvo mokomi naudojant kito tipo bei laikotarpio tekstus.

Vienas iš pavyzdžių – „DYBBUK“ modelis, sukurtas vadovaujant Izraelio mokslininkei dr. Sinai Rusinek. Šis įrankis buvo mokomas pasitelkiant XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios jidiš teatro pjesių rankraščius. Ribota prieiga prie tokių modelių neleidžia kitiems tyrėjams kurti naujų, tikslesnių jų versijų. „Tikiuosi, kad mūsų projektas prisidės prie archyvinių Rytų ir Vidurio Europos žydų istorijos tyrimų plėtros, – apibendrina jis. – Galiausiai skaitmeninės humanitarikos esmė nėra vien skaitmeninimas ar duomenų analizė – tai visų pirma kultūros prieinamumo didinimas ir pastangos praeities balsus vėl padaryti girdimus.“

Archyvarai ir bibliotekininkai galės paversti nuskaitytų rankraščių paveikslėlius į tekstinius formatus. Transkribuotus dokumentus bus galima indeksuoti, papildyti žymomis ir skelbti internete tokiu formatu, kuris leis atlikti paiešką pagal raktažodžius ir taikyti kitus automatinio apdorojimo metodus. Taip dokumentų rinkiniai, kurie iki šiol buvo pasiekiami tik kaip skenuotų puslapių vaizdai, taps prieinamais sustruktūrintais informacijos šaltiniais.

Durys, atvertos tyrimams ir mokymuisi

Tyrėjams naujai atpažintų tekstų rinkiniai atvers galimybes taikyti modernius analitinius metodus. Įrankiai, skirti, pavyzdžiui, vardams ir pavadinimams atpažinti (angl. Named Entity Recognition, NER), leis iš rankraščių sistemingai išrinkti vietovardžius, adresus ir asmenvardžius.

Užuot skaitę puslapį po puslapio, mokslininkai galės nagrinėti dėsningumus visame dokumentų tekstyne ir taip atrasti naujų istorinių įžvalgų.

Šis modelis panaikina kliūtis ir plačiajai visuomenei – norintiems susipažinti su rankraštinių šaltinių turiniu nebėra būtina mokėti jidiš kalbą. Nuo šiol bet kas galės nukopijuoti atpažintą tekstą ir pasinaudoti internetinėmis vertyklėmis. Dešimtmečius užmarštyje dūlėję laiškai, autobiografijos ir dienoraščiai taps prieinami naujoms kartoms ir ryšį su savo praeitimi siekiančioms atkurti bendruomenėms.

Dėstytojai ir studentai taip pat galės naudoti šiuos rankraščius mokymo bei mokymosi tikslais ir įgyvendinti įvairius universitetinius projektus. Darbas su autentiška archyvine medžiaga skatins aktyvų mokymąsi ir stiprins susidomėjimą žydų kultūros paveldu.

Projektą finansuoja Europos Sąjunga. Parama teikiama pagal „NextGenerationEU“ projekto programą „Naujos kartos Lietuva“.

Kaip ir kasmet, kviečiame 9 – 12 klasių moksleivius priimti iššūkį bei tapti savo krašto detektyvais – kūrybiškai atskleisti ir papasakoti Laisvės kovų istoriją, pažinti įamžinimo vietas ir būti istorinių asmenybių balsu. Komandas suburti bei registracijos formą užpildyti galima iki lapkričio 28 dienos. Užsiregistravusios komandos bus pakviestos į virtualų, įžanginį susitikimą su konkurso organizatoriais. Moksleiviai, padedami mokytojų bei organizatorių, turės įgyvendinti savo idėjas bei iki vasario 27 d. atsiųs 5 min. trukmės vaizdo įrašus vertintojams.

Konkurso nuostatai.

Dešimt geriausių komandų pavasarį bus pakviestos į „Pilietinio sąmoningumo ir istorijos dienos“ renginius Vilniaus universitete. Finalinius nugalėtojus rinks 15min.lt informacinio portalo skaitytojai bei antroji, iš įvairių sričių specialistų suburta komisija. Trijų pirmųjų vietų laimėtojus bei skaitytojų ir komisijos favoritų komanda bus paskelbti gegužės 8 d.

2025 m. spalį  vyko prof. Mečislovo Jučo (komisijos sudėtis: doc. dr. Martynas Jakulis, dr. Antanas Petrilionis, dokt. Rūta Miškinytė) ir  Vytenio Povilo Andriukaičio (komisijos sudėtis lekt. Andrius Grodis, dr. Raminta Jakucevičienė, stud. Vakarė Gotautaitė) vardinių stipendijų skyrimo komisijų posėdžiai.

Mečislovo Jučo stipendija skirta Istorijos bakalauro studijų IV kurso studentui  Kristupui Linui Bernotui-Karazijai.

Istorijos fakulteto alumno Vytenio Povilo Andriukaičio stipendiją pelnė Istorijos bakalauro studijų IV kurso studentas Michail Adomas Kofman.

Sveikiname!

Visus besidominčius istorija, archeologija, kultūros istorija ir antropologija Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas vėl kviečia į Lietuvos mokinių istorijos akademiją. Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–12 (I–IV gimn.) klasių mokiniams

Akademija organizuojama bendradarbiaujant Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai ir VU Istorijos fakultetui. Paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu bus nuosekliai susipažįstama su svarbiausiomis istorinėmis epochomis, istorinės raidos mechanizmu, tautos ir žmogaus vaidmeniu istorijoje, perprantama istorijos sąvokų esmė, išmokstama savarankiškai apmąstyti ir vertinti istorinę praeitį. Mokiniai bus mokomi išsiugdyti kritinį mąstymą, gebėjimą skirti faktus ir nuomones apie juos, analizuoti istorinius faktus, argumentuotai dėstyti savo nuomonę.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos ir kultūros istorijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu mokiniai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su VU Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose. Stojantieji į VU Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 Eur (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Daugiau informacijos 

Akademijos programa  

Registracija 

Registracija vyks iki 2025 m. spalio 31 d.

Studentas vienai dienai – tai tradicinis renginių ciklas, skirtas visiems svarstantiems apie studijas Vilniaus universitete!

Renginių savaitės metu susipažinsite su studijų aplinka, paskaitų forma, susitiksite su būsimais dėstytojais. Turėsite progą susitikti su studentais ir išgirsti jų patirtį iš pirmų lūpų. Galėsite įsitikinti, ar pasirinkta studijų programa tikrai jums tinka, o gal priešingai – atrasite tai, apie ką net nesvarstėte. 

Daugiau informacijos – čia.

Registracijos į VU Istorijos fakulteto paskaitas jau beveik užsipildžiusios, bet yra vietos į dvi nuotolinės paskaitas ir į specialią IF Studentų atsovybės kakavos gerimo ceremoniją. Taip pat atsirado papildomos vietos dr. Norberto Černiausko „Čikagos Lietuva: emigracijos istorija“ paskaitoje.   

Paskaitos nuotoliu:

• „Romų migracijos patirtys Lietuvoje: kryptys ir jas nulėmę procesai“;
• „Totalitarian culture: Goebbels and his methods“ (anglų kalba).

Metas susitelkti.

KVIEČIAME Į SPALIO 5D. STUDENTŲ IR JAUNIMO EITYNES – ĮSPĖJAMĄJĮ STREIKĄ (Vilnius): https://facebook.com/events/s/studentu-ir-jaunimo-eitynes-is/1730770987597234/

Prisiminkime pagrindinį kultūros bendruomenės reikalavimą: „Nemuno aušra“ negali valdyti LR Kultūros ministerijos.

Eitynės yra taikios, saugios ir kultūringos. Jų metu nebus toleruojami jokie viešosios tvarkos ar LR įstatymų pažeidimai.

Kviečiame spalio 5d. organizuoti ir kitas įspėjamojo streiko akcijas Vilniuje ir už jo ribų. Žymėkite kiekvieną (net ir mažiausią) akciją 5 dienos žemėlapyje, parodykime kiek mūsų daug! https://kulturosasambleja.lt

Suorganizuokite akciją su savo universitetu, fakultetu, katedra ar kursiokais. Mums reikia burtis, nes Spalio 5 d. gali būti tik pradžia.

Primename, kad studentų eitynėse ar kitų akcijų metu kiekvienas turi teisę atsisakyti kalbėti su žiniasklaida bei siūlome prisiminti pagrindinį kultūros bendruomenės reikalavimą: NA negali valdyti LR Kultūros ministerijos.

Prašome informacija pasidalinti su kuo plačiau!

Išleistas naujausias 42-asis Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeris, kuriame ir Istorijos fakulteto mokslininkės straipsnis.

Šiame numeryje skaitytojai sužinos, kaip Lietuvos vartotojai vertina naujos kartos maisto šaltinį – vabzdžius, kokių diskusijų kelia nauja pavardžių suteikimo praktika  ir kaip ekonominės krizės gali tapti inovacijų katalizatoriumi. Žurnale pristatomi piliečių mokslo atradimai – nuo egzoplanetų paieškų iki galimų vaistų nuo Alzheimerio, nagrinėjama nematoma informacinio karo pusė, aptariami naujausi Paukščių Tako tyrimo rezultatai, suteikiantys naujų žinių apie mūsų Galaktiką.

Taip pat šiame numerie rasite istorikės dr. Tetiana Boriak straipsnį apie tai, kaip Rusija paverčia kultūrą ir švietimą įtakos ginklais

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

Rugsėjo 23 d. vykusiame Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narių visuotiniame susirinkime LMA prezidentas įteikė pažymėjimus Jaunųjų mokslininkų stipendijų laureatams. Laureatų gretose – ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Dovilė Čypaitė-Gilė, įvertinta už vykdomą tyrimą tema „1939–1940 m. Lietuvos žydai – karo pabėgėliai ar vis dar emigrantai?“

„Gauta stipendija yra svarbus mano vykdomų XX a. pirmosios pusės žydų migracijos tyrimų įvertinimas. Ji suteiks galimybę vykdyti tyrimus užsienio archyvuose – šiame etape numatytas vizitas į JAV archyvus – ir kartu prisidėti prie platesnės diskusijos, kaip savanoriškos ir prievartinės migracijos patirtys formuoja kolektyvinę atmintį, tapatybę bei šiandienines migracijos politikos sampratas “, – apie stipendijos reikšmę dalinasi dr. Dovilė Čypaitė-Gilė.

Sveikiname dr. Dovilę Čypaitę-Gilę ir linkime sėkmės tęsiant tyrimus.

LMA Jaunųjų mokslininkų stipendijos skiriamos mokslininkams iki 35 metų, įgijusiems daktaro laipsnį ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki paraiškų pateikimo termino pabaigos. Šios stipendijos remia aktualius mokslinius tyrimus įvairiose srityse.Šiemet konkursui buvo pateiktos 77 paraiškos: 13 humanitarinių ir socialinių mokslų bei 64 fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų srityse.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, istorijos paraštėse nugulusias temas ir muziejines vertybes.

„2025-2026 m. paskaitų cikle kalbėsime apie naujai perskaitytas įvairių žmonių biografijas. Būtent kalbėdami apie konkrečius žmones galime užčiuopti tikrąjį laiko bėgimą, jo dramatiškumą ir unikalumą. Šimtu procentų suvokti žmogaus gyvenimo pasirinkimus bei mąstymo vingius – užduotis begalinė ir tikriausiai neįgyvendinama. Be to, argi lengva būtų gyventi pasaulyje, kuriame egzistuotų suprasti ir atskleisti žmogaus veikimo, galvojimo, gerumo ar piktadarybių darymo principai? Žmogaus unikalumas yra daug įdomesnis nei schematiški procesai ir dėsniai, kuriuose žmonės atlieka tik jiems priskirtus laiko sraigtelių vaidmenis. Istorija ir istorijos yra apie žmones, nes tik jie patiria laiko tėkmę, rašo ir pasakoja apie praeitį… užmiršta“, – temos aktualumą pristato vienas iš projekto organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Akademinių reikalų ir tarptautinių ryšių prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Paskaitos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių salėje (įėjimas per Senąjį arsenalą, Arsenalo g. 3, Vilnius). Dalyvaudami gyvai klausytojai turės progą iš arti apžiūrėti pristatomas muziejines vertybes ir užduoti dominančius klausimus. Vėliau paskaitų įrašus bus galima stebėti portale 15min.lt arba Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube kanale.

• 2025 m. rugsėjo 25 d. 18 val. prof. dr. Rimvydo Petrausko paskaita „Vytautas Aleksandras: valdovas istorinių transformacijų akivaizdoje“

• 2025 m. spalio 9 d. 18 val. dr. Monikos Šipelytės paskaita „Princesės Gabrielės Radvilaitės veikla Ženevoje ir Lietuvoje“

• 2025 m. spalio 23 d. 18 val. dr. Lauryno Kurilos paskaita „Taurapilio kunigaikštis ir jo palyda – Tautų kraustymosi laikotarpio klajūnai?“

• 2025 m. lapkričio 6 d. 18 val. asist. dr. Mariaus Ėmužio paskaita „„Mums reikia pasiekti, kad Maironis irgi tarnautų mums“. Ar Antanas Sniečkus buvo nacionalkomunistas?“

• 2025 m. lapkričio 20 d. 18 val. dokt. Enrikos Kripienės paskaita „Partizanas Juozas Šibaila“

• 2025 m. gruodžio 4 d. 18 val. prof. dr. (HP) Albino Kuncevičiaus paskaita „Trys Lietuvos archeologijos grandai ir jų indėlis tiriant Vilnių“

• 2026 m. sausio 29 d. 18 val. Augustės Burinskaitės paskaita „Tarpukario paukštytė – Halina Kairiūkštytė“

• 2026 m. vasario 12 d. 18 val. prof. dr. Arūno Streikaus paskaita „Mykolas Sopočka“

• 2026 m. vasario 26 d. 18 val. Emilijos Jasiulevičiūtės paskaita „Išraiškos šokio ritmu: Danutės Nasvytytės istorija“

• 2026 m. kovo 12 d. 18 val. m. d. dr. Ingos Leonavičiūtės paskaita „Tauro g. 10: gyventojų kolektyvinė biografija“

• 2026 m. kovo 26 d. 18 val. doc. dr. Aurelijaus Giedos paskaita „Augustinas Voldemaras. Nerami biografija.“

• 2026 m. balandžio 9 d. 18 val. Emilijos Blockutės paskaita „Dialoge su Vakarais: Alfonso Nykos-Niliūno atvejis“

• 2026 m. balandžio 23 d. 18 val. asist. dr. Antano Terlecko paskaita „Rezistento Antano Terlecko (auto)biografinis pasakojimas: Cezario, Napoleono ir Churchillio mokykla?“

Archeologija Lietuvoje – tai ne tik piliakalniai, turtingi pilkapiai ar miestų praeitį slepiantys kultūriniai sluoksniai. Už jų slypi žmonės, kurie šį paveldą tyrinėjo, pavertė mokslu ir atvėrė plačiajai visuomenei. Vienas tokių – Jonas Puzinas, kurio kelias į archeologiją prasidėjo visai netikėtai – jį paskatino pats prezidentas Antanas Smetona.

Šiemet minimi net trijų archeologijos korifėjų – habil. dr. Jono Puzino (1905–1978), habil. dr. Adolfo Tautavičiaus (1925–2006) ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus (1935–2024) – jubiliejai. Norėdami prisiminti jų palikimą, pakalbinome Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėją prof. Albiną Kuncevičių. Jis plačiau papasakojo apie J. Puziną – tarpukario asmenybę, karo metų veiklą VU ir indėlį ugdant profesionalią Lietuvos archeologų kartą.

Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“

Į archeologiją atvedė A. Smetona

J. Puzinas gimė pasiturinčioje šeimoje Svaronių kaime, Ukmergės rajone. Iš pradžių Kaune studijavo kalbotyrą. Įdomu tai, kad jis buvo kraštietis su prezidentu A. Smetona. Šis biografinis sutapimas lėmė tai, kad abu užmezgė, kaip pats J. Puzinas yra rašęs, nuoširdžius ryšius.

Atsiminimuose J. Puzinas mini, kad būtent dėl bendro krašto ir tos pačios šnektos prezidentas paprašė jo redaguoti raštus, kuriuose pasitaikydavo daug tarminių žodžių. Su prezidentu jie dažnai nuoširdžiai išsikalbėdavo, aptardavo ir archeologijos klausimus, kuriais A. Smetona domėjosi. Galiausiai prezidentas pasiūlė J. Puzinui studijuoti archeologiją – ir šis pasiūlymas buvo priimtas.

Gavęs A. Smetonos paramą ir stipendiją, 1930 m. J. Puzinas išvyko studijuoti archeologijos į Heidelbergo universitetą Vokietijoje. Šis universitetas tuomet buvo ir dabar tebėra vienas svarbiausių archeologijos centrų.

Nuo terminijos iki modernaus muziejaus sukūrimo

Pasak prof. A. Kuncevičiaus, J. Puzinas mokėjo kruopščiai kaupti archeologinę medžiagą, ją tvarkingai valdyti: „Šiuos įgūdžius jis stengėsi perduoti ir savo mokiniams. Be to, kalbininko žinias jis pritaikė archeologijoje – būtent J. Puzinas kūrė lietuvišką archeologinę terminiją, kurią vartojame iki šiol: proistorė, žalvario amžius ir kt. Šie darbai buvo tęsiami ir vėliau, jo emigracinėje veikloje, rengiant enciklopedijas.“

Grįžęs po studijų, J. Puzinas pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir dirbti laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje. Jis apkeliavo aplinkinių šalių archeologines ekspozicijas ir 1936 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įkūrė Priešistorės skyrių, ten įrengė archeologinę ekspoziciją, kurioje archeologiniai radiniai buvo išdėstyti moderniai ir inovatyviai.

„Naujojo muziejaus atidaryme dalyvavo prezidentas A. Smetona, o už nuveiktą darbą 1938 m. J. Puzinas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 4-ojo laipsnio ordinu“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytojas. Tad, anot profesoriaus, J. Puziną galima laikyti profesionaliosios mokslinės archeologijos pradininku – jos „tėvu“.

Vilniaus laikotarpis ir darbas su studentais

1940 m., kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžinti Lietuvai, VDU profesūra persikėlė į Vilnių. J. Puzinas čia ėjo įvairias pareigas: buvo tuometinės VU bibliotekos direktorius, dirbo Lituanistikos institute, prisidėjo prie organizacinių darbų. Jis vadovavo Archeologijos katedrai, tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, o kelis kartus net pavadavo rektoriaus pareigas ėjusį Mykolą Biržišką.

„Vienos jo studenčių, Rimutės Rimantienės, atsiminimuose rašoma, kad būdamas dekanas ir katedros vedėjas J. Puzinas pats dėliojo tvarkaraštį. Dėl to archeologijos studentai dažnai jausdavosi privilegijuoti“, – sako prof. A. Kuncevičius.

VU Archeologijos katedros vedėjo teigimu, susižavėjimą kelia tai, kad J. Puzinas kartu su studentais Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo apvažiuoti Vilniaus krašto archeologinius objektus: „Kadangi jis pats sudarydavo tvarkaraštį, savaitėje palikdavo vieną laisvą dieną, per kurią su studentais keliaudavo po kraštą. Aplankė Verkius, Trakus, Senuosius Trakus. Tokios išvykos ir seminarai studentams palikdavo neišdildomą įspūdį.“

Pasak studentų – tarp jų buvo ir pasaulinio garso archeologė Marija Gimbutienė – prisiminimų, J. Puzinas puikiai mokėjo dirbti su jaunimu. Jis studentus mokė, kad svarbu žinoti archeologijos knygas, pažinti archeologinius radinius. Profesoriaus manymu, nebūtina įdėmiai jų skaityti, tačiau svarbu žinoti, kas jose parašyta.

Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“.

Išeivijos metai ir ryšiai su kolegomis

Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, 1942 m. J. Puzinas už veiklą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje buvo gestapo suimtas ir kalintas. Po dvejų metų, artėjant sovietams, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo akademinį darbą. 1946–1949 m. dėstė Hamburge ir netoliese esančiame Pineberge įkurtame Pabaltijo universitete, kuriame ėjo įvairias pareigas, tarp jų – Filosofijos fakulteto dekano. 1949 m. persikėlė į JAV, kur didžiausias jo darbas buvo „Lietuvių enciklopedijos“ rengimas ir redagavimas.

Prof. A. Kuncevičius primena, kad J. Puzinas labai vertino ir sovietinėje Lietuvoje dirbusius archeologus, ypač Adolfą Tautavičių, Mykolą Michelbertą ir Vytautą Urbanavičių: „A. Tautavičius yra minėjęs, kad archeologiją pasirinko perskaitęs J. Puzino „Lietuvos proistorės bruožus“. Žinoma ir dabar mums jau tokia gana keista istorija: A. Tautavičius, sužinojęs J. Puzino adresą JAV, siųsdavo jam sovietinėje Lietuvoje leistą archeologinę literatūrą, bet niekada nepasirašydavo savo pavardės. Atsiminimuose jis užsimena, kad vylėsi, jog J. Puzinas supras, kas jam tuos leidinius atsiunčia.“

Anot VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo, didžiausias J. Puzino indėlis į archeologijos mokslą – ne tik parašytos knygos, atlikti tyrimai ar Lietuvoje pritaikytos modernios muziejininkystės praktikos, bet ir pedagoginė veikla universitete bei užauginti studentai: „Nepaisant sovietinės okupacijos, J. Puzino darbus Lietuvoje tęsė jo mokiniai. Rimutė Rimantienė tyrinėjo akmens amžiaus paminklus ir užaugino ištisą akmens amžiaus specialistų kartą. Regina Kulikauskienė ir Pranas Kulikauskas tyrinėjo daugelį garsių Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Kernavę, kur ir dabar studentai atlieka archeologines praktikas. O kalbant apie Mariją Gimbutienę – tai jau visuotinai pripažinta pasaulinio lygio mokslininkė.“

Habil. dr. J. Puzino 120, habil. dr. A. Tautavičiaus 100 ir habil. dr. V. Urbanavičiaus 90 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti VU Istorijos fakultetas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai ir Lietuvos istorijos institutas organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją „Archeologinės kelionės laiku“. Konferencija vyks 2025 m. rugsėjo 25–26 d. Daugiau informacijos rasite čia.

Vilniaus universitetas (VU) atveria duris visiems studijavusiems VU – alumnams, kviesdamas sugrįžti į savo Alma Mater VU Alumnų festivalyje, kuris vyks rugsėjo 27 d. šeštadinį.. Šis renginys – tai unikali galimybė atnaujinti ryšius ir dalyvauti įtraukiančiose diskusijose su iškiliausiais VU profesoriais, ekspertais ir įvairių sričių lyderiais. Nesvarbu, ar VU baigėte prieš 30 metų, ar tik šiemet – laukiame jūsų!

Festivalio programa.

Šiais metais VU Istorijos fakulteto almunus kveičaime į ypatinga diskusiją: „Su Liepa po liepa: žemaičių epocha Istorijos fakultete“

Du profesoriai, du žemaičiai, du buvę Istorijos fakulteto dekanai ir dvi Liepos. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Istorijos fakulteto dekanas ir nuolatinių istorinių TV ekspedicijų kapitonas prof. Alfredas Bumblauskas kartu su ilgamečiu Senato nariu ir legendinių, iš lūpų į lūpas sklindančių ketureilių maestro prof. Zenonu Butkumi M. Daukšos (Istorijos fakulteto) kiemelyje pateiks kitokią istorijos paskaitą. Žemaitiškų akcentų kupinoje diskusijoje sužinosite, su kokiais sunkumais teko susidurti dekanams ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais, kaip išgyveno „laukinius“ 90-uosius, kaip fakultetas įžengė į naują tūkstantmetį, kuriuos studentus profesoriai įsiminė geriausiai ir ar sunkus žemaičio istoriko kelias.

Pokalbį moderuos Istorijos fakulteto alumnė, žurnalistė Liepa Želnienė.

Diskusija vyks ne tik valstybine, bet ir žemaičių kalba.

15:30–16:30 | M. DAUKŠOS KIEMAS | Istorijos fakultetas

2025 m. rugsėjo 1 d.

• 09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

• 10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

• 11:00 val. – Spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (Istorijos fakulteto Langų teatras, M. Daukšos kiemelyje po liepa).

• 14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

• 15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Vilniaus universitetas ir Lietuvos istorijos institutas kviečia teikti paraiškas į istorijos ir archeologijos mokslo krypties doktorantūros studijas.

Dokumentai priimami: 2025 m. rugsėjo 8–12 d. iki 13.00 val.

Priėmimas vyks: rugsėjo 17 d. 10.00 val., VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7, 329 aud.).

Pagrindiniai reikalavimai stojantiesiems:

• Pateikti mokslinį projektą (iki 30 000 spaudos ženklų, ~10 psl.);
• 2 mokslininkų rekomendacijas;
• (jei turima) publikuotų ar priimtų spaudai mokslinių straipsnių kopijas.

Doktorantūros konkursinis balas sudaromas iš mokslinio projekto, pokalbio su komisija, magistro studijų rezultatų bei mokslinių darbų vertinimo.

Dokumentų pateikimas:

• Projekto elektroninę versiją su parašu ir kitus dokumentus siųsti el. paštu:

• Privaloma registracija VU sistemoje: VU ISAS

Daugiau informacijos: VU doktorantūros studijosir Istorijos fakulteto svetainėje
Konsultacijos: (8 5) 268 7095, (8 5) 268 7093, el. p.