bernardinai.lt
2019 gruodžio 30 d.
Viltė Janušauskaitė
Sovietinė gyvenamoji architektūra dažniausiai siejama su masinės statybos gyvenamaisiais rajonais, tapusiais sovietinės gyvenamosios aplinkos politikos simboliu. Vis dėlto pirmaisiais sovietiniais dešimtmečiais dauguma miestų gyventojų gyveno ikikariniuose būstuose, kurių kokybė ir būklė buvo labai skirtinga. Situaciją apsunkino tai, kad senosios miestų dalys buvo apgriautos per karą, o dėl prasidėjusios intensyvios migracijos į miestus būstų trūkumo klausimas tapo itin opus. Tankiai užstatytų senamiesčių gyvenamoji aplinka neatitiko jokių tuo metu galiojusių planavimo normų, o ir objektyviai vertinant gyvenimo sąlygos kai kuriuose būstuose ar ištisuose kvartaluose buvo antisanitarinės: trūko ventiliacijos ir saulės šviesos, o dideliuose senamiesčių prieškario būstuose, paverstuose „komunalkėmis“, glaudėsi po kelias svetimas šeimas, kurios dalinosi bendra virtuve ir sanitariniu mazgu. Siekiant spręsti šias problemas istorinės miestų dalys ir jose buvę būstai sovietmečiu buvo ryškiai pertvarkyti. Taikytas metodas vadintas kompleksine kvartalų regeneracija, kurios pirmasis parengtas projektas ir jo atsiradimo aplinkybės pristatomi šiame straipsnyje.
Visą tekstą skaitykite bernardinai.lt