Apie gamtos apsaugos pradžią Lietuvoje pasakoja istorikai dr. Toma Zarankaitė-Margienė ir doc. dr. Eugenijus Saviščevas
Per pastaruosius metus vis stipriau juntant klimato kaitos padarinius, daugiau kalbama apie tvarią plėtrą ir aplinką. Ypatingai aktualiais tampa klausimai susiję su aplinkos apsauga, kaip kad gamtinio paveldo ir Lietuvos miškų bioįvairovės išsaugojimas ateities kartoms. Tačiau galbūt atsakymus dabarčiai ir ateičiai į tokius klausimus galime rasti pažvelgus į praeitį, pasitelkiant istorines perspektyvas. Apie praeities lietuvių santykį su mišku, apie pirmąsias gamtos apsaugos inciatyvas ir apie tai, kam turėtume būti dėkingi dėl išlikusių sengirių, pasakoja Vilniaus Universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros istorijos skyriaus vyresnioji kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė ir VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas.
Mokslininkė dr. T. Zarankaitė-Margienė pasakoja, kad rašytinės žinios apie miškų dvasinę svarbą, turtingumą ir gausą pasiekia mus nuo labai senų laikų: „Reikėtų pradėti nuo to, kad miškas senovėje gyvenusių žmonių buvo suvokiamas kaip nevienalytė erdvė, visų pirma turinti mistinių galių. Pagoniškame tikėjime buvo labai svarbu medžio rūšys, gyvūnai, kurie gyveno miške. Buvo tikima, kad į gyvūnus įsikūnija tam tikros dievybės. Sakralizuotas miško vaizdinys mus pasiekia iš pačių seniausių rašytinių žinučių. Kitas itin svarbus aspektas – pats miškas ir jo santykis su senovėje gyvenusiu žmogumi. Iš tiesų miškas ir maitino, ir suteikė pastogę. Jeigu taip grubiai tariant, miškas ir jo teikiamos naudmenos buvo neatsiejamos nuo žmogaus gyvenimo. Tai galime sužinoti pačiuose pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuos randame. Miško ir jo naudmenų apsauga buvo per ilgą laiką formavęsis procesas. Tačiau jau net XIII – XIV a. Europos žemėlapiuose, ypatingai XV a., matyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) neretai vaizduojama kaip pati miškingiausia teritorija. Jei taip žemėlapius pasižiūrėtume, ten kur prasideda tankiausiai pavaizduoti miškai, ten prasideda LDK teritorija.“
„Tas vadinamasis lietuviškasis kaimas, kaip mes jį suvokiame, vienkiemiai tikrąja to žodžio prasme, buvo ne tik šalia dirbamo lauko, bet taip pat ir šalia miško. Įėjimas į mišką buvo šventas dalykas. Kiekvienas juos praktiškai turėjo. XVI a. prasidėjo labai daug bylų – ginčų, nes buvo niekas neatribota, neatžymėta. Dominavo tas savarankiškumo jausmas, kad tai mūsų miškas ir mes juo naudojamės visą laiką. Iš čia atsiranda girios pažinimas, tų drevinių medžių sureikšminimas. Jų nekirsdavo, stengdavosi naudoti kaip riboženklius. Ypatingai reikšmingi dreviniai medžiai buvo su bitėmis. Bičiulystė apskirtai vienas reikšmingiausių mūsų kultūros aspektų. Mes labai įdomių papročių turime susijusių su bitėmis. Vienas iš tokių, kai ponas skolinasi dalį spiečiaus iš valstiečio, ir tai ką jos atneša, ponas dalį atiduoda valstiečiui“, – dalijasi Istorijos fakulteto dėstytojas doc. E. Saviščevas.
„Miškas, kaip ekonominė erdvė, taip pat turėjo nenuginčijamą materialinę naudą. Vyravo suvokimas, kad Lietuvos galia slypi miškuose. Suvokta, kad būtent miškų kiekis ir juose gyvenančių žvėrių gausa atspindi krašto stiprybę. Tai buvo įsisąmoninta ir Lietuvos valdovų. Bychovco kronikoje (XVI a.) yra vardijamos stambiakanopių ir kailinių žvėrelių gyvūnų rūšys būtent dėl to, kad tai buvo būdas parodyti Vakarų Europai, koks turtingas yra kraštas. Laukinių žvėrių mėsa buvo naudojama ne tik kaip maistas, bet ir kaip atlyginimas kariams už tarnybą, o kailių ir odų eksportas buvo didelės nuolatinės pajamos į valdovo iždą. Lietuviškos medienos eksportas buvo žinomas iki pat XVIII a., kaip nenuginčijama prekybos sritis. Buvo toks gražus palyginimas, kad miškas traktuotas tarytum valstybės taupyklė. Ištikus kokiai nors negandai buvo galima iškirsti medieną, ją pardavus gauti pinigų karui ar kažkokiai karo kompanijai. Būtent LDK gyvavimo laikotarpiu, nuo ankstyviausių šaltinių iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, miškas buvo ypatingai svarbus valstybės gyvenimui“, – sako dr. T. Zarankaitė-Margienė.
Docentas E. Saviščevas pažymi ekonominį žemaičių santykį su mišku: „Mes turime labai įdomų reiškinį Žemaitijoje, kur net ir Žemaitijos privilegijose buvo įrašyta teisė bet kuriam laisvam žmogui naudotis mišku. Dėl tos teisės jie nuolatos kovojo. Manoma, kad tai yra labai sena praktika, o į mišką eitą dėl dviejų priežasčių. Pirmas dalykas – malkos, bet jokiu būdu ne medžius kertant, o tik šakas. Antras dalykas – namų statyboms, jeigu kažkam sudega namai ar dar kažkas nutinka. Vėliau mes turime labai įdomu reiškinį, kada XVI a. pradedama drausti kūrenti tvoras su tikslu tausoti mišką. Nes žiemą malkų pritrūkdavo, tvorą sudegindavo ir vėl į mišką eidavo tvorai medžio ieškoti.“
Nagrinėjant pirmąsias gamtos apsaugos problemas ir jų sprendimus, istorikė akcentuoja LDK valdovų reikšmę. „Jau XV – XVI a. valdovai pastebėjo ir suvokė, kad miškų plotai, jų turtingumas ir žvėrių kiekis mažėja dėl tam tikrų ūkinių veiklų ir girių apgyvendinimo žmonėmis. Europoje anksčiau įvykę girių kirtimai dėl žmonių kolonizacijos aiškiai rodė, ko vėliau tikėtis ir LDK teritorijose. Tad būtent valdovai, siekdami išsaugoti nykstančias stambiųjų gyvūnų rūšis, iš pradžių leido atskiras privilegijas, kuriose draudė ar kitaip apribojo jų medžioklę, reglamentavo miško produkcijos kirtimą ir rengimą. Šaltiniai mini Vytauto Didžiojo susirūpinimą girių eksploatacija, Kazimieras Jogailaitis. Galiausiai, Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) galutiniai užtvirtino bausmes už neteisėtą medžioklę ir neteisėtą girių eksploatavimą. Tad galima sakyti, kad miškų apsaugos sistema pradėjo formuotis nuo XIII a. pabaigos ir XVI a., po Knišino nuostatų (1567) (medžioklės dvaras, itin mėgtas LDK valdovo Žygimanto Augusto, dabartinė Lenkija), buvo galutinai suformuota. Pilnai suformuota miško ir medžioklės ūkių apsaugos sistema galiojo valdant Jogailaičiams, tačiau darė milžinišką įtaką ir tolesnei miškų ir medžioklės ūkio apsaugos sistemos raidai. Egzistavo pareigūnų hierarchiniai laipteliai – kas už ką atsakingas. Didysis medžioklis buvo aukščiausioje pakopoje, jam buvo pavaldūs beveik visi miško ir medžioklės ūkį prižiūrintys pareigūnai ir tarnybas turintys valstiečiai. Didžiojo medžioklio pareigas dažniausiai užimdavo didikai, kaip kad Radvilos ar Pacai. Žemesnėse grandyse – nebe bajorai, o valstiečiai, realiai vaikščiodavę po miškus ir prižiūrėdavę tvarką.“
Docentas kalbėdamas apie miškų apsaugą, atkreipia dėmesį į labai įdomų, tačiau neaiškų terminą – šventi miškai. „Mes žinome iš XIV a. pabaigos Vokiečių ordino kelių aprašymuose į Lietuvą ir Žemaitiją (vegeberichtuose) yra parašyta apie šventuosius miškus. Tačiau kas tai yra? Man dar iki šiol niekas neišaiškino. Kas tai buvo ir ką reiškia šventas mišias? Ar ten apskritai nebuvo galima įžengti? Čia apsauga labai aiški, su juo negalima elgtis kaip su kitu mišku, tačiau nėra aišku, kaip ta apsauga pasireiškė. Ar ten mirti žmonės eidavo ar dar ką. Įvairių praktikų yra skirtingose kultūros. Neaišku, bet man tai labai įdomus dalykas ir manau, kad tai būtų galima panagrinėti žymiai giliau ir plačiau.“
Paklausta, kiek procentų valstybės teritorijos galėjo užimti miškai praeityje, dr. Toma Zarankaitė-Margienė sako, kad nustatyti sunku: „Yra daryta įvairių skaičiavimų. Dr. Pranas Judickas yra bandęs paskaičiuoti, tačiau šaltiniai yra labai fragmentiški, tad tikrai nenorėčiau apsiriboti kažkokiais skaičiais. Tikrai būtų faktas ir tiesa, kad LDK miškingumas XIII a., XIV a., XV a. jau buvo didesnis negu to meto Vakarų Europoje. Tai liudija ir akcentuoja ir keliautojų atsiminami bei įvairios kitos žinutės šaltiniuose.“
VU Istorijos fakulteto absolventė paklausta apie sengires vėl pažymi LDK valdovų indėlį: „Esame turtingi ir laimingi, kad šiek tiek mes jų vis dar turime. Viena iš tokių vietų tikriausiai būtų galima laikyti Punios šilą Alytaus rajone. Nors ir sengirės statuso neturinti Rūdninkų giria būtų verta šio vardo, bent jau istoriniu požiūriu. Žvelgianti į senuosius girių masyvus – sengires, istoriškai jos yra išlikusios, šaltiniai fiksuoja jų vietą. Dažniausiai – tai teritorijos, kuriose buvo pagrindiniai LDK valdovų medžioklės dvarai. Šiose vietose dabar turime išlikusius didelius miškų masyvus, tačiau patys medžioklės dvarai dabar sunkiai randami ir sunykę. Mano nuomone, sengirės išliko ten, kur miškai buvo labiausiai saugomi valdovo. Reikėtų ieškoti koreliacijos tarp labiausiai puoselėtų LDK valdovų medžioklės dvarų ir to, ką mes dabar vadiname sengirėmis, nes tradicija kažką saugoti ir branginti nenukrenta iš dangaus. Manau, nepaisant istorinių kataklizmų, sengirės išliko todėl, kad veikė ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir kultūriniai veiksniai. Visuomenei vis dar svarbu ir aktualu išsaugoti senąsias girias su jos bioįvairove, kurioje viskas nėra dirbtinai sukurta.“
„Šaltiniuose naudojami terminai atskleidžia visuomenės sąmoningėjimą apibrėžiant miško ir medžioklės naudmenas. Iš pradžių miškas buvo suvokiamas kaip vieta medžioti ir gaminti miško produkciją. Vėliau miške imtos skirti gaudymvietės. Skirtis leido vis labiau apibrėžti konkrečiai saugomą teritoriją ir saugotinas jos savybes. Per laiką imti skirti net tokie gamtiniai objektai kaip samanoti brūzgynai, pelkynai, atskirų gyvūnų gaudymvietės. Medžių rūšys, kaip, pavyzdžiui, ąžuolai ar net jų giraitės buvo saugomos atskirai, dar iš pagoniškų laikų tradicijos. Tačiau yra šaltinių iš vėlesnių laikotarpių, taip pat liudijančių šių medžių apsaugą. Žinoma, dėl unikalių šio medžio savybių (kaip tvirtumas ir ilgaamžiškumas) buvo vykdomas ir šios medienos eksportas. Tad nereikėtų visko suvesti į vienus vartus. Ąžuolas tikrai nebuvo tik šventas medis, ypač vėlesniais laikotarpiais“, – papildo valdovų rūmų mokslininkė.
„Prancūzija XVII a. pradžioje pradeda suprasti, kad medienos tuoj neturės. Jai reikalinga strateginė mediena. Ypač kada mes kalbam apie laivų stiebus. Jau XVIII a. pradžioje, Liudviko XIV – Karaliaus Saulės laikais prancūzai veržiasi į Baltijos jūrą ir būtent ryšys su Abiejų Tautų Respublika nemaža dalimi yra susijęs su medienos eksportu. Mes jau nuo XVI a. turime raštus, kuomet Albrechtas Brandenburgietis rašo Žygimantui Augustui prašydamas poros medžių, tinkančių stiebams. Jau tuo metu buvo suvokiama, kad tokie dalykai išties labai brangūs. Mediena medienai nelygu“, – pažymi Istorijos fakulteto dėstytojas.
„Atliekant archeologinius tyrinėjimus valdovų rūmų teritorijoje, aptikta labai daug organikos, tarp kurios itin daug medienos, kuri dėl ypatingų sąlygų čia ypač gerai išsilaikė. Aptiktos medinės konstrukcijos ir dirbiniai atskleidžia, kiek daug medžio buvo naudojama Lietuvoje viduramžiais ir ankstyvaisiais naujausiais laikais. Buvo manoma, kad mūras sargdina, o medis gydo. Net Mikalojus Husovianas savo giesmėje apie stumbro medžioklę pabrėžė, kad miškas yra erdvė, kuri ne tik gydo, bet ir aštrina klausą bei gerina regėjimą“, – apibendrina istorikė dr. T. Zarankaitė-Margienė.
VU Istorijos fakulteto informacija