Lapkričio 29 d. mirė šimtametis JAV politikos veikėjas Henry Alfredas Kissingeris. Žinia apie jo mirtį per pasaulį nuaidėjo plačiai, tačiau ne visur buvo sutikta vienareikšmiškai. Vieniems jis buvo tarptautinės politikos genijus, net paskutiniais savo gyvenimo metais užsiėmęs diplomatija, kitiems – karo nusikaltėlis, atsakingas už demokratijos nuvertimą. Apie šio žmogaus veiklą Šaltojo karo metais ir istorinę reikšmę Ukrainos karo kontekste pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas Andrius Grodis.
Kelias į valstybės sekretoriaus postą
Pasak lektoriaus A. Grodžio, pirmas aspektas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį norėdami geriau suprasti H. Kissingerį, yra tai, kad jis buvo žydų kilmės europietis, gimęs Vokietijoje: „Būtent tuo metu nuo nacizmo bėgantys žmonės vykdavo į JAV. H. Kissingerio biografijoje pirmiausia atsispindi fundamentalus procesas, kai XX a. pradžioje vokiečių mokslas tapo Amerikos mokslu. Daug to meto esamų ir būsimų įvairių sričių mokslininkų vyko į JAV. Toks buvo ir H. Kissingerio likimas.“
H. Kissingeris būdamas 16 metų pasitraukė į JAV. Per Antrąjį pasaulinį karą sustabdė buhalterinės apskaitos studijas ir pradėjo tarnauti amerikiečių kariuomenėje. Dėl savo vokiečių kalbos žinių pasižymėjo žvalgyboje, grįžęs tęsė mokslinę veiklą jau istorijos ir politikos mokslų srityje. A Grodis atkreipia dėmesį, kad H. Kissingerio disertacija buvo būtent iš Vienos kongreso (1814–1815 m.) ir jam veikiant susiformavusios naujos Europos tarptautinės tvarkos. „JAV buvo būdinga, kad akademikai neretai tapdavo politikais ar politikos patarėjais. H. Kissingerio kelias irgi buvo toks pat. Galima sakyti, kad jis pradžioje susikūrė rimtą akademinę reputaciją, o paskui keliavo į politikos pasaulį“, – pasakoja A. Grodis.
Savo politinę karjerą H. Kissingeris pradėjo 1963 m. kaip patarėjas užsienio politikos klausimais Richardo Nixono komandoje. Istorikas A. Grodis šią politinės veiklos pradžią išskiria kaip antrą svarbų H. Kissingerio biografijos bruožą. „Vėliau H. Kissingeris tapo valstybės sekretoriumi. Šias pareigas jis toliau ėjo prezidentu tapus Geraldui Fordui. Tačiau G. Fordas didelės patirties tarpvalstybiniuose santykiuose neturėjo, kadangi jis tapo prezidentu po Votergeito skandalo. H. Kissingeriui buvo būdinga tai, kad jis savo politines nuostatas sugebėjo integruoti į valstybės užsienio politikos kursą. Dažniausiai prezidento vaidmuo priimant užsienio politikos sprendimus yra lemiantis, tad, kai prezidentas buvo R. Nixonas, H. Kissingeriui kai kuriais užsienio politikos klausimais, net ir asmeniškai nepritariant, tekdavo paklusti valstybės vadovui. Vis dėlto prie G. Fordo JAV užsienio politika atspindėjo H. Kissingerio strategiją – jo suvokimą, koks turi būti Amerikos vaidmuo pasaulyje“, – sako mokslininkas.
A. Grodis atkreipia dėmesį į H. Kissingerio sugebėjimą suderinti akademinę veiklą su politine: „Dažniausiai į politiką atėję žmonės nutraukdavo savo akademinę veiklą, nes jai tiesiog nelikdavo laiko ir energijos, tačiau H. Kissingeris sugebėjo suderinti abu dalykus. Jis rašė mokslinius veikalus, pripažinimą jam pelnė tarptautinių santykių istorijos sintezė „Diplomacy“ („Diplomatija“). Šis H. Kissingerio veikalas tapo vadovėline knyga besiruošiantiems tapti diplomatais aukštųjų mokyklų studentams ir dirbantiesiems užsienio politikos žinybose. Bet kartu jo vaidmuo išliko labai svarbus ir JAV užsienio politikoje.“
Realistinės paradigmos teoretikas ir praktikas
Istorikas A. Grodis mano, kad H. Kissingeris buvo vienas iš svarbiausių realistinės tarptautinių santykių paradigmos teoretikų ir šalininkų: „Vienas iš šios paradigmos pamatinių elementų, kurį H. Kissingeris visą savo gyvenimą populiarino ir teoriniuose darbuose plėtojo, yra galios pusiausvyros principas. Pasak H. Kissingerio, norint užtikrinti tarptautinės sistemos stabilumą ir taiką, reikia, kad didžiosios valstybės išlaikytų pusiausvyrą tarpusavyje. Kai tik galių pusiausvyra yra pažeidžiama, kaip, pavyzdžiui, Napoleono epochoje ar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kyla konfliktai. H. Kissingeris buvo XIX a. tyrinėtojas, jo disertacija būtent iš to laikotarpio, kada galios pusiausvyra puikiai veikė ir pavyko išvengti gausybės didžiųjų karų, tokių kaip, pavyzdžiui, XVIII amžiuje. Dėl to jam galios pusiausvyros principas buvo vienas svarbiausių“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad realistine tarptautinių santykių paradigma paremta H. Kissingerio diplomatija susidūrė su JAV politiniame diskurse populiariu vadinamuoju vilsoniškuoju idealizmu, pabrėžiančiu moralinių principų svarbą tarptautinėje sistemoje: „H. Kissingeris vertino vilsoniškąjį idealizmą, bet teigė, kad praktikoje pirmenybę reikia teikti nacionaliniams interesams. Jeigu pasižiūrėsime, kokius žmones jis iškėlė savo akademiniuose veikaluose, tai pamatysime tokią asmenybę kaip kardinolas Richelieu, kuris XVII a. sukėlė revoliuciją Europos tarptautinėje sistemoje ir vietoje religinių pasirinko nacionalinius interesus. Taip pat Otto von Bismarcką, kuris XIX a. atsisakė Vienos sistemos moralinių imperatyvų ir perėjo prie „realpolitik“. Tai jam padėjo suvienyti Vokietiją. Lygiai taip pat ir H. Kissingeris Šaltojo karo įkarštyje atsisakė bekompromisės „kietos“ kovos su Maskva ir kartu su R. Nixonu inicijavo „atšilimo“, arba détente, politinį kursą. Joje svarbiausi buvo du elementai. Vienas – santykių su Sovietų Sąjunga gerinimas, atvėręs galimybes sudaryti strateginės ginkluotės apribojimo sutartį SALT. Antras – tai pragmatiškas H. Kissingerio požiūris ir suvokimas, kas yra naudingiausia JAV, skaldant komunistinį pasaulį.“
Pastaroji strateginė galimybė, anot A. Grodžio, atsivėrė blogėjant Maskvos ir Pekino santykiams, todėl H. Kissingeris inicijavo naują diplomatinę akciją: „Jis pradėjo megzti santykius su Kinija, kurių, galime sakyti, prieš tai nebuvo. Tuo metu Kinijoje buvo praėję nedaug laiko nuo vadinamojo „Didžiojo šuolio“, kuris pražudė milijonus šalies gyventojų, o Kinijos ekonomikai padarė daugiau žalos negu naudos. Kinija tikrai dar nebuvo didžioji ekonominė galia, bet H. Kissingeris jau įžvelgė, kad JAV bus naudinga tuo pačiu metu ir gerinti santykius su Sovietų Sąjunga, ir megzti ryšius su Kinija. Jis, žiūrėdamas į istorinę patirtį ir ją panaudodamas praktikoje, tapo vienu iš Šaltojo karo diplomatinės revoliucijos architektų.“
A. Grodis pažymi, kad H. Kissingerio vaidmuo užmezgant JAV ir Kinijos santykius prisimenamas ne tik Vašingtone, bet ir Pekine: „Sakyčiau, labai simboliška, kad Xi Jinpingas, kuris šiaip nepriima jokių buvusių JAV valstybės veikėjų, priėmė H. Kissingerį. Panašu, kad tai buvo žinutė JAV užsienio politikai, jog Kinijai reikia tokių santykių su JAV, kokius užmezgė H. Kissingeris.“
Kontroversiškas vertinimas ir atgyvenęs požiūris
Atsakydamas į klausimą, kodėl H. Kissingerio užsienio politikos programa susilaukė nemažai kritikos, A. Grodis pirmiausia pabrėžia nemažos dalies tuometinio JAV politinio elito nenorą sėsti prie derybų stalo su komunistų valdomomis valstybėmis: Sovietų Sąjunga, Kinija, Šiaurės Vietnamu. Kita vertus, JAV diplomatijos vadovas kritikuotas ir dėl tradicinės komunizmo stabdymo politikos. Demokratiniuose rinkimuose išrinkto Čilės prezidento Salvadoro Allende’ės nuvertimas, parama autoritariniam Augusto Pinocheto režimui, Kambodžos bombardavimas siekiant sunaikinti ten buvusias Šiaurės Vietnamo karines bazes, anot A. Grodžio, yra bene dažniausi karo nusikaltėlio etiketę H. Kissingeriui klijuojančių žmonių argumentai.
Kalbėdamas apie Ukrainos karo kontekstą, istorikas sako, kad pasipiktinimą ne tik Ukrainoje, bet ir kitose sovietų okupaciją patyrusiose valstybėse sukėlusį garsiojo diplomato siūlymą grįžti prie iki Rusijos agresijos buvusios faktinės padėties galėjo lemti H. Kissingerio nuogąstavimai dėl didėjančios Maskvos priklausomybės nuo Pekino. „Gilėjanti Rusijos ir Ukrainą remiančių Vakarų konfrontacija stums Maskvą į Pekino politikos farvaterį, kas, H. Kissingerio manymu, kenks JAV strateginiams interesams, pirmiausia Pietryčių Azijoje ir visame Ramiojo vandenyno regione“, – aiškina A. Grodis.
Minėtas kontroversiškas buvusio JAV valstybės sekretoriaus raginimas dėl tarptautinės tvarkos stabilumo Ukrainai susitaikyti su dalies teritorijos netektimi, A. Grodžio teigimu, iliustratyviai atspindi H. Kissingerio moksliniuose darbuose konstruotą ir praktinėje diplomatijoje diegtą pasaulėžiūrą, kurioje didžiosios galios yra svarbiausios veikėjos ir tik nuo jų sugebėjimo bendradarbiauti priklauso tarptautinės sistemos stabilumas. „H. Kissingerio ir jo diplomatinės mokyklos hierarchinėje pasaulėtvarkoje mažosios valstybės, tokios kaip Lietuva, jaustis saugios negali. Vieną dieną jos – strateginis partneris, tačiau kitą, pasikeitus daugiaplaniams didžiosios galios prioritetams, gali staiga virsti mainų su kita galia objektu. Tokia senosios realpolitik mokyklos, kurios vienu ryškiausių atstovų XX a. galime vadinti H. Kissingerį, politinė filosofija“, – konstatuoja A. Grodis.
Apibendrindamas istorikas pabrėžia, kad H. Kissingerio asmenybė ir veikla jau sulaukė ir ateityje neabejotinai dar sulauks nemenko tarptautinių santykių istorijos tyrėjų dėmesio, tačiau taip pat viliasi, kad JAV politikos mohikano propaguoti diplomatijos principai užleis vietą ir mažųjų valstybių interesus atliepiančiai tarptautinės tvarkos pasaulėžiūrai.