Vatikano archyvai – bene labiausiai sąmokslo teorijomis ir klaidinančiais vaizdiniais apipinti archyvai pasaulyje. Tai seniausios ir didžiausiosios organizacijos – Šventojo Sosto, pagrindinės Romos katalikų bažnyčios vyskupijos, dokumentų saugojimo ir skaitymo vieta. Apie tai, kokios taisyklės galioja norintiems patekti į archyvus ir kokie su Lietuva susiję dokumentai juose saugomi, papasakojo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus, kurį į Vatikaną atvedė XX a. Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių tyrimai.
Vatikano apaštališkasis archyvas
Anot istoriko, terminas „Vatikano archyvas“ yra apibendrinamojo pobūdžio: „Net jei kalbame apie centrinius archyvus, tai jie yra du. Tame pačiame pastate, tik skirtingose pusėse. Pats pagrindinis archyvas dabar yra vadinamas Vatikano apaštališkuoju archyvu. Šis archyvas yra didžiausias. Jis buvo įkurtas XVII a. pradžioje popiežiaus Pijaus V iniciatyva, tačiau dokumentus saugo ir iš viduramžių. Jame ir buvo aptikti laiškai, kuriuose kalbama apie Mindaugo karūnaciją.“
2019 m. velionis popiežius Pranciškus archyvo pavadinimą iš Vatikano slaptojo archyvo pakeitė į Vatikano apaštališkąjį. Kaip aiškina istorikas, archyvas slaptuoju vadintas ne dėl uždarumo ar noro įslaptinti, o dėl to, kad buvo skirtas tik vidiniams bažnyčios reikalams. 1881 m. popiežius Leonas XIII šį archyvą atvėrė visuomenei. Didžiausias susidomėjimas kilo XX a. pradžioje, kai buvo įrengtos specialios skaityklos, kuriose šiuo metu yra 60 darbo vietų.
„Pagrindinė masė dokumentų yra archyvai iš Šventojo Sosto atstovybių kitose šalyse. Pavyzdžiui, tarpukariu Kaune veikė nunciatūra, kurią galime įvardyti kaip Vatikano ambasadą. Visas jos sukauptas archyvas nuo veiklos pradžios iki kol buvo uždaryta 1940 m. atsidūrė šiame archyve. Archyvo internetiniame puslapyje skelbiama, kad lentynų ilgis siekia 85 km. Tai tikrai didelis kiekis dokumentų. XX a. pabaigoje įrengtos specialios naujos saugyklos pagal naujausius to meto archyvavimo reikalavimus, pavyzdžiui, kondicionavimo ir priešgaisrinės apsaugos sistemos. Tai tarsi dviejų aukštų bunkeris, kuriame saugoma didžioji dalis archyvų“, – pasakoja mokslininkas.
Istorinis valstybės sekretoriato archyvas
Kitoje to paties pastato pusėje yra daug mažesnės apimties, bet labai svarbios Šventojo Sosto institucijos archyvas – Istorinis valstybės sekretoriato archyvas. Istorikas šį archyvą apibūdina kaip Vatikano užsienio reikalų ministerijos dokumentų saugojimo vietą. Pagrindinis fondas šiame archyve dar vadinamas Bažnyčios nepaprastųjų reikalų kongregacijos archyvu.
„Ši kongregacija atsirado XIX a. pradžioje, po Prancūzijos revoliucijos, tiksliau – Napoleono karų epochoje, kai Šventajam Sostui iškilo nemažai problemų Prancūzijoje. Tokiomis aplinkybėmis ir buvo įsteigta speciali institucija, kuri rūpinosi diplomatiniais santykiais su kitomis valstybėmis. Šis archyvas mažiau žinomas. Tie, kas vyksta į Vatikano archyvus, dažniausiai važiuoja į Apaštališkąjį archyvą“, – sako prof. A. Streikus.
Be minėtų dviejų archyvų, Vatikane ir Romoje galima rasti dar daugybę kitų archyvų, pavyzdžiui, Jėzaus draugijos, atskirų kongregacijų. Istorikas priduria, kad Vatikano archyvuose egzistuoja tam tikra jų atvėrimo tvarka – pavyzdžiui, šiuo metu nuvykus į archyvą, peržiūrėti velionio Jono Pauliaus II laikotarpio dokumentų nepavyktų. Archyvai atveriami tik po kurio laiko – tokios taisyklės galioja visiems popiežiškiesiems bažnytiniams archyvams. Paprastai tam tikro popiežiaus laikų archyvai atveriami praėjus 70 metų nuo jo mirties, tačiau kartais gali būti daromos išimtys ir archyvai popiežiaus sprendimu gali būti išslaptinti anksčiau. Taip nutiko ir su popiežiaus Pijaus XII pontifikato dokumentais, kurie popiežiaus Pranciškaus dekretu buvo atverti tyrinėtojams nuo 2020 m. kovo 1 d.
Reikalavimai norintiems patekti į archyvus
Pirmą kartą prof. A. Streikus Vatikano archyvuose lankėsi 2008 m., kai rengė knygą „Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): slaptojo Vatikano archyvo dokumentai“: „Tuomet kaip tik buvo atverti popiežiaus Pijaus XI laikotarpio dokumentai nuo 1922 iki 1938 m. Tada patekti dar nebuvo taip lengvai ir visiems prieinama, reikėjo rekomendacijų iš vietinės bažnytinės vadovybės – vyskupo ar arkivyskupo, kad žmogus yra patikimas. Vėliau, prieš pat pandemiją, kai buvo atverti Pijaus XII laikotarpio dokumentai, rekomendacinio laiško reikėjo tik iš savo akademinės vietos. Dabar viskas tvarkoma internetu.“
Pasak istoriko, kadangi Vatikanas yra atskira valstybė, reikalingi papildomi leidimai, kuriuos suteikia gvardiečiai ir žandarmerija. Pirmąkart nueiti į archyvą gali būti šiek tiek komplikuota, ypač nemokant italų kalbos.
Kai pirmą kartą apsilankiau archyve, jau buvo galima pasiimti nešiojamąjį kompiuterį. Vienintelė rašymo priemonė, kurią galima naudoti, yra pieštukas. Griežtai negalima nieko fotografuoti ar kopijuoti pačiam. Už tai gresia labai griežtos sankcijos, nes archyvas darydamas kopijas prisideda prie savo išlaikymo“, – paaiškina profesorius.
Bylų užsakymo tvarka
Norint užsisakyti dokumentus skaityti Vatikano apaštališkajame archyve, galima naudotis apyrašų kambaryje esančiu kompiuteriu. Didžioji dalis bylų apyrašų yra suskaitmeninti. Užsisakytos bylos atnešamos sudėtos į dėžės, kurios itališkai vadinamos „busta“. Per vieną dieną galima užsisakyti ne daugiau kaip tris dėžes.
„Istoriniame sekretoriato archyve tvarka kitokia. Jame didžioji dalis, ypač paskutinis Pijaus XII fondas, yra suskaitmeninta. Ne tik apyrašai, bet ir pačios bylos. Atėjęs prie kompiuterio, iškart skaitai. Nuotolinės prieigos gauti negalima. Tvarka šiame archyve yra griežtesnė – iš anksto užsiregistravus, jame priimama tik 20 žmonių“, – pasakoja prof. A. Streikus.
Vatikano archyvai dažniausiai dirba tik iki pietų, nuo 9 iki 13 valandos. Profesorius juokauja, kad toks darbo laikas pasirinktas siekiant neapkrauti istorikų, kad šie nepersidirbtų ir atvykę iš kitų šalių turėtų laiko pabūti Romoje.
Ankstesni ir dar galimi atradimai
Po pirmojo apsilankymo profesorius parašė knygą apie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius 1922–1938 m. Vėliau buvo atverti Pijaus XII laikotarpio dokumentai, tačiau tolesnius tyrimus tada sustabdė pandemija. 2022 m. gavęs Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, istorikas tęsė Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių tyrinėjimus. Pijaus XII popiežiavimas prasidėjo 1939 ir truko iki 1958 m. Šio tyrimo vaisius yra pernai pasirodžiusi knyga „(NE)MEILĖS TRIKAMPIS. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“.
Pasiteiravus, kokius dar Lietuvai svarbius dokumentus būtų galima aptikti Vatikano archyvuose, istorikas pamini faktą, kad keleri metai prieš prof. Liudui Mažyliui Vokietijoje randant Lietuvos Nepriklausomybės aktą dabartinis kardinolas Rolandas Makrickas taip pat aptiko tokį patį dokumentą. Tačiau šiuo atveju jis buvo skirtas Šventajam Sostui, todėl kardinolas prof. L. Mažylio atradimo nebuvo taip sureikšminęs.
Pats istorikas tikisi archyvuose aptikti istorinių nuotraukų: „Mane labiau domina nuotraukų archyvai. 1927 m. įvyko Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas – speciali tarptautinė sutartis, kurią sudaro Apaštalų Sostas su kita valstybe. Tikiuosi aptikti nuotraukų iš audiencijų ar kokių nors susitikimų.“