Ko reikia sėkmingam memų puslapiui? Gero humoro jausmo, kūrybiškumo gyslelės, šiek tiek maketavimo įgūdžių ir svarbiausia – istorijos daktaro laipsnio. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas, medievistas dr. Antanas Petrilionis kuruoja fakulteto socialinio tinklo „Instagram“ paskyrą, kurioje dalijasi šmaikščiais istoriniais siužetais, studentiškomis ir bendruomenės aktualijomis. Dėstytojas pasakoja apie savo akademinį bei kūrybinį kelią ir ką gali suteikti studijos Istorijos fakultete.
Kelias iki istorijos dėstytojo
Nors paauglystėje žaisdavo strateginius kompiuterinius žaidimus, kurių veiksmas vykdavo viduramžiškuose pasauliuose, šiuo metu istoriją dėstančio dr. A. Petrilionio mokykloje istorija nedomino. Didesnis susidomėjimas dalyku atsirado 10 klasėje dėl konkurencijos su klasiokais – kas geriau parašys atsiskaitymo darbą. Kai atėjo laikas rinktis studijas, dr. A. Petrilionis svarstė apie teisę, bet paskutinę minutę pirmu numeriu įrašė Istorijos fakulteto Istorijos programą.
„Po bakalauro studijų buvo abejonių, ar stoti į magistrantūrą. Jas įveikti padėjo tuometinis bakalauro darbo vadovas, dabartinis rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Jis paskatino sakydamas, kad „čia visiems aišku, tik tau neaišku, kad turėtum toliau studijuoti“. Tada kilo klausimas, ar stoti į doktorantūrą. Įstojau, mano tema buvo „Karo belaisviai“. Doktorantūros metais teko galimybė dėstyti, paragauti pedagogo duonos, fakultete dėstau ir baigęs doktorantūros studijas. Iš laiko perspektyvos – labai natūralus akademinis kelias, bet tikrai buvo abejonių, kurias padėjo įveikti tiek vidinė, tiek ir iš aplinkos kilusi motyvacija“, – pasakoja dėstytojas.
Dr. A. Petrilionis sako, kad dažnai iš buvusių kurso draugų sulaukia klausimo, ar patinka dėstyti. Šešerius metus dėstantis istorikas savo darbe žavesio randa, tačiau pažymi, kad būtina nuolatos atsinaujinti žinias. Jam įdomūs pirmakursiai, jis mano, kad svarbu sužinoti, kas juos domina ir ar tai galima panaudoti dėstant. Kaip pats pastebi, laikai keičiasi, taip pat ir kartos. Istorikas sako, kad nors krūvis ir nemažas, bet dėstyti jam patinka.
Memai – ne tik juokams
Jaunasis dėstytojas memų kūrimu užsiėmė jau bakalauro studijų laikais. Daugiausia jie būdavo susiję su paskaitomis ir dėstytojais. Vienas iš pirmųjų sukurtų paveikslėlių, kaip atsimena istorikas, buvo lotyniškos sentencijos „Noli tangere circulos meos“ (liet. „Tik neliesk mano apskritimų!“) vizualizacija: „Tai vienas pirmųjų mano paveikslėlių, kuriame pavaizdavau Archimedą, laikantį apskritimus, kai įžengia Romos kareivis. Man tai pasirodė labai juokinga. Tuomet tokių fotomontažų darymas buvo vienas iš prokrastinacijos būdų.“
„Kai ruošdavausi egzaminui, iš turimos medžiagos sukurdavau paveikslėlį. Pamenu, kai ruošiausi atsiskaitymui iš tarpukario Lietuvos, padariau paveikslėlį, kuriame prezidentas Antanas Smetona su Augustinu Voldemaru ir kitais tarpukario veikėjais plakate pavaizduoti kaip „Žiedų valdovo“ filmų herojai. Kliūdavo ir dėstytojams, kuriuos įtraukdavau pagal jų dėstomus dalykus. Vėliau pastebėjau, kad kartais informaciją, kurią perskaitai knygose, pasitelkiant vizualus galima įsisavinti daug paprasčiau. Tuo pasinaudojau savo tyrimų srityje, kurdamas istorinio įvykio, susijusio su Vokiečių ordino ir Vytauto santykiais, memą“, – pasakoja jaunasis dėstytojas.
Tačiau dėstydamas istorikas memų, kaip pagrindinės paskaitų medžiagos, nenaudoja. To priežastis – nenoras devalvuoti, nuvertinti ir per daug supaprastinti istorinio pasakojimo. Dr. A. Petrilionis stengiasi pateikti informaciją rimtai, bet nevengia retkarčiais panaudoti ir linksmesnių paveikslėlių. Jis sako, kad tokiais atvejais memai gali pagelbėti atsipalaiduoti ir nusiraminti
Istorijos fakulteto istorijos „storiuose“
VU Istorijos fakulteto Instagram'o puslapį dr. A. Petrilioniui netikėtai pavedė sukurti prodekanas dr. Norbertas Černiauskas: „Tai buvo ne pirma Instagram'o paskyra, kurią teko kuruoti. Pirmieji įrašai, kuriuos ir dabar galima pamatyti, buvo labai nuobodūs: apie įvykusias konferencijas ar knygos pristatymą. Tai buvo tiesiog dar vienas „oficialus“ puslapis. Bežiūrint kitus fotomontažus, „reels‘us“, šovė idėja fakulteto paskyroje padaryti kažką įdomiau jaunimui.“
Pirmas istoriko bandymas fakulteto paskyroje viešinti kitokį turinį – įrašas apie kalėdinės eglutės įžiebimą fakultete, foniniam garsui panaudojant elektroninę muziką. „Pirmieji atsiliepimai po mėnesio buvo nuostaba: „Pala, čia mūsų fakulteto Instagram'as?“ Toliau buvo tai, ką dariau bakalauro studijų laikais – fotomontažai apie aktualijas studentams egzaminų ir sesijos metu“, – prisimena dėstytojas.
„Po truputį iš formalios fakulteto paskyros ji tapo erdve istorijoms ne tik apie studentišką gyvenimą, bet ir apie istorinius kontekstus. Jų pasakojimams pasinaudodavau populiariais vaizdais iš filmų, serialų ar aktualių įvykių. Taip pavykdavo užkabinti ir sužadinti žmonių smalsumą pasidomėti kalbamu įvykiu plačiau, tai tapo gana natūraliu istorijos propagavimu. Dabar paskyros turinys yra mišrus – tarp studentiško ir istorinių pasakojimų“, – priduria pašnekovas.
Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad per Instagram'ą sulaukia prašymų pagelbėti istoriniais klausimais ar net reklamuoti lošimus: „Buvo toks atvejis, kai sulaukėme prašymo padėti dviem klausimais iš namų darbų. Iš pradžių galvojau, kad čia juokelis, bet pasitarę su dekanatu nutarėme moksleiviui padėti. Nusiuntėme nuorodas, kur tas asmuo galėtų pasiskaityti. Tiesioginio atsakymo nedavėme. Už pagalbą jis padėkojo ir prižadėjo, kad kai bus Vilniuje, praveš su savo mašina – to mes laukiame. Kitas atvejis buvo, kai paprašė pareklamuoti lošimus. Tada privertė juokais susimąstyti, kas būtų, jei fakultetas taptų kazino. Tai tik parodo, kad VU Istorijos fakulteto Instagram'as įdomus ne tik bendruomenei, bet ir už universiteto ribų.“
Istorija – kritinio mąstymo ugdytoja ir bendruomenės kūrėja
Įstojęs į Istorijos fakultetą, dr. A. Petrilionis suprato, kad ne tik Istorijos, bet ir kitos studijų programos – Kultūros istorija ir antropologija, Archeologija – nėra šabloniški ir stereotipiniai dalykai. Kaip sako dėstytojas, Istorijos fakultete nereikia iškalti datų ar sausai mokėti faktų – čia mokomasi apie pokyčius, procesus ir žmones. Istorikas priduria, kad fakultetas jį žavi savo mažumu, bendruomenės ir dėstytojų artumu – su jais galima pajuokauti ir padiskutuoti ne tik formalioje aplinkoje, bet ir įvairiuose bendruomenės renginiuose.
„Ypač svarbus dalykas, kurio išmokstame Istorijos fakultete, yra kritiškas mąstymas ir informacijos atranka. Šiais laikais internetas mums suteikia prieigą prie milžiniško kiekio informacijos, kuri nebūtinai yra gera ir naudinga – gausu propagandos ir dezinformacijos. Istorijos mokslas ir jam reikalingi įgūdžiai leidžia informaciją daug geriau atsirinkti ir įsisavinti. Būtent studijos Istorijos fakultete išugdo kritiškai mąstantį žmogų, kuris kritiškai žvelgia į turinį“, – sako Istorijos fakulteto dėstytojas.
Pasak dr. A. Petrilionio, baigus studijas Istorijos fakultete nebūtina dirbti muziejuose, archyvuose ar dėstytoju universitete: „Turint kritinį mąstymą galima dirbti beveik visur. Turime nemažai pavyzdžių, kai fakulteto alumnai tapo Seimo nariais, diplomatais ar rado save kitose, su istorija net nesusijusiose srityse. Kiek girdėjau, istorijos mokslai labiausiai jiems padėjo išsiugdyti kritiškai mąstančią asmenybę. Jei kas abejoja dėl studijų, tai yra gerai ir natūralu, nes tai reiškia, kad mąstymas jau vyksta.Galiu palinkėti nebijoti abejoti, o jei kyla klausimų, visada galima parašyti ir paklausti per Instagram'ą.“
Trumpai, kaip „storiuose“
– Juokingiausias istorinis memas?
– Stanislovo Augustino Poniatovskio žodžiai „Jei nėra valstybės, nėra problemos“.
– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte pavakarieniauti?
– Tikrai ne su Vytautu. Kadangi dėstau vieną dalyką, susijusį su socialine istorija, tenka nemažai skaityti bajorų dienoraščių. Vienas jų yra toks žemaičių bajorėlis Teodoras Bilevičius, kuris keliavo po Europą. Būtų įdomu sužinoti, kokių emocijų ir įspūdžių jis į dienoraštį neužrašė.
– Kokį žinote juokingą istorinį faktą?
– Iš Vytauto pavogė žirgus. Jų jam negrąžino ir jis dėl to labai pyko. Taip nutiko, kai karo belaisviai garbės žodžiu prižadėjo nepabėgti, bet pabėgo ir dar pasiėmė Vytauto arklius. Vytautas rašė Vokiečių ordino didžiajam magistrui, reikalaudamas, kad belaisviai su žirgais grįžtų, bet magistras jį „paghostino“ (be perspėjimo nutraukė bet kokius ryšius). Vytautas parašė kitam Ordino pareigūnui ir šis tik patvirtino, kad laiškas buvo gautas. O kitas faktas – kad australai pralaimėjo karą prieš emu.
– Kokių išskirtinių istorinių faktų žinote apie Vytautą?
– Kiek teko skaityti jo laiškus, susidaro įspūdis, kad jis buvo kaprizingas, nekantrus ir tikrai galėjo lengvai įsižeisti. Priešingai nei Jogaila, kuris buvo kantrus ir linkęs į kompromisus. Be to, pagal legendą Vytautas pabėgo iš Krėvos pilies persirengęs moterimi, kas jį formaliai padaro pirmuoju „drag duchess“ (drag – priešingai lyčiai būdingų bruožų įkūnijimas).