Artėjant liepos 6-ajai – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienai, puiki proga prisiminti ne tik vienintelį Lietuvos karalių, bet ir žmogų, tyrinėjusį jo laikus. Prof. Edvardas Gudavičius (1929- 2020) – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas, prof. Alfredo Bumblausko, VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko ir kitų žymių Lietuvos istorikų mokytojas, nustatęs tikėtiną karūnacijos datą ir taip padovanojęs mums šiandien švenčiamą šventę.
Prof. Edvardas Gudavičius. Jono Staselio nuotr., 1999 m.
1998 m. prof. E. Gudavičius išleido monografiją „Mindaugas“, vainikavusią visus profesoriaus XIII a. Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Po daugiau nei 27 metų, ši knyga išversta ir publikuota į lenkų kalbą. Šį veikalą išvertė dr. Katarzyna Korzeniewska-Wolek. Taip pat prie knygos dirbo Jogailaičių universiteto Krokuvoje prof. Lidia Korczak bei VU Istorijos fakulteto istorikė dr. Inga Leonavičiūtė, o vieną iš dviejų knygą lydinčių tekstų parašė VU rektorius, istorikas prof. R. Petrauskas. Plačiau apie prof. E. Gudavičių, jo indėlį į Lietuvos istoriografiją ir Mindaugo tyrinėjimus papasakojo istorikė dr. I. Leonavičiūtė, o apie knygos vertimo iššūkius ir aktualumą – dr. K. Korzeniewska-Wolek.
Naujas žvilgsnis į Lietuvos istoriją
Prof. E. Gudavičiaus mokinė dr. I. Leonavičiūtė, profesorių įvardija kaip moderniosios Lietuvos istoriografijos kūrėją: „Perfrazuojant poetą Sigitą Gedą, prof. E. Gudavičius padarė „perversmą mūsų galvose“. Poetas taip įvardijo legendinę laidą „Būtovės slėpiniai“, kurioje su mokiniu prof. A. Bumblausku demonstravo naują kalbėjimą ir mąstymą apie Lietuvos praeitį. Prof. Gudavičius suformulavo naują civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, įtraukusią ją į Europos ir pasaulio istorijos modelį.“
Pasak istorikės, pamatinė naujosios prof. E. Gudavičiaus koncepcijos idėja – pavėluotas Lietuvos pritapimo prie Vakarų civilizacijos procesas (europeizacija), kuris prasidėjo po Lietuvos krikšto. Anot prof. Gudavičiaus, ne krikštas, o jo vėlavimas kaltas dėl Lietuvos atsilikimo. Ši profesoriaus koncepcija atvėrė kelią iš naujo pažvelgti į XVII-XVIII a. Lietuvos istoriją, pastarąjį laikotarpį pradedant traktuoti jau ne vien kaip valstybingumo praradimo, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją.
Nors prof. E. Gudavičius yra Lietuvos istoriografijos unikumas, parašęs virš 1000 įvairiausių tekstų, užsienyje savo laiku jis nebuvo plačiai žinomas. Pasak dr. I. Leonavičiūtės, taip susiklostė dėl neįprastos istoriko biografijos ir pasireiškusios judėjimo ligos. Pirmoji prof. E. Gudavičiaus profesija buvo inžinierius, tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį jis tapo istoriku, o judėjimo liga jam neleido pasinaudoti vis labiau atsiveriančiomis sienomis ir įsitraukti į tarptautinę akademinę bendruomenę. Dėl šių priežasčių profesorius daugiausia tyrimus publikavo Lietuvių kalba. Tačiau su jo civilizacine koncepcija tarptautinę istorikų bendruomenę susipažindino prof. A. Bumblausko darbai, o vėliau – ir doc. Aurimo Švedo tekstai.
Prof. Edvardas Gudavičius ir prof. Alfredas Bumblauskas. Jono Staselio nuotr., 1999 m.
Mindaugo epochos tyrimai: nuo alodo iki karūnavimo dienos
Naujai pažvelgęs į Mindaugo laikų šaltinius, prof. E. Gudavičius padarė ne vieną atradimą. Šiems tyrimams istorikas atsispyrė nuo kito VU auklėtinio ir profesoriaus – Henryko Łowmiańskio (1898 – 1984) studijos apie Lietuvos valstybės susidarymą.
„Pirmieji profesoriaus darbai dar aštuntame dešimtmetyje, pradedant Mindaugo epochos tyrimus, buvo skirti alodo (nuosavybės) klausimui. Tai vedė prie teiginių apie Lietuvos ir Rusijos tipologines skirtybes, kurioje nebuvo nuosavybės ir feodalizmo. Šiuos prof. E. Gudavičiaus teiginius prof. A. Bumblauskas yra apibūdinęs kaip kuluarinę rezistenciją, kertančią į „jautriausią Lenino“ vietą. Taikydamas toponimikos analizės metodą, ieškodamas kunigaikščių asmenvardžių ir vietovardžių atitikimų,, prof. E. Gudavičius lokalizavo XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas, taip sudėliodamas to meto Lietuvos politinį žemėlapį. Be kelių bandymų ginčyti ir tikslinti profesoriaus kunigaikščių valdų lokalizacijas, šiandien toks žemėlapis įsitvirtinęs Lietuvos istoriografijoje ir funkcionuoja iki šiol“, – prisimena VU Istorijos fakulteto dėstytoja.
Istorikė dr. I. Leonavičiūtė pamini, kad prof. E. Gudavičius patikslino ir Lietuvos valstybės susikūrimo datą – apie 1240-uosius metus. Kartu jis patikslino ne vieną detalę apie daugiau ar mažiau žinomus lietuvių ir žemaičių XIII a. žygius ir susidūrimus su priešininkų kariuomenėmis. Pavyzdžiui, profesoriaus tyrimų dėka išsiaiškinta, kad Saulės ir Durbės mūšiuose prieš Ordino kariuomenę laimėjo žemaičiai, nedalyvaujant lietuviams, o bendras baltų genčių pasipriešinimas Ordinui (baltų vienybė) yra tik istoriografinis mitas. Istoriografiniu mitu prof. E. Gudavičius aiškino ir totorių poveikį Lietuvos valstybės kūrimosi procesui.
„Kalbant apie Mindaugą, profesorius šiai asmenybei priskyrė Chlodvigo vaidmenį, kuris buvo frankų genčių suvienytojas, Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius. Jis taip pat Mindaugą prilygino Vidurio Europos valdovams - Vengrijos Geizai ar Lenkijos Mieško I. Tokiose paralelėse ypač svarbus Mindaugo krikštas ir karūnacija, kaip Lietuvos pritapimo prie Vakarų Europos faktoriaus, įvertinimas. Galų gale, Mindaugo žmonos karalienės Mortos vaidmens išryškinimas istorijoje“, – apibendrina istorikė.
Mindaugo aktas su antspaudu, kuriuo jis Livonijos ordinui užrašo Sėlą, 1255 m. spalis. Dokumento pradžia skelbia: „Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius…“ Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybinis archyvas Berlyne
Kaip liepos 6-oji tapo valstybine švente
Pasak mokslininkės, prof. E. Gudavičius Lietuvos visuomenei padovanojo vieną svarbiausių dovanų – patikslino Mindaugo karūnavimo datą. Nuo abstraktaus liepos mėnesio, kuris istoriografijoje buvo įsitvirtinęs nuo XIX a. pab. (pirmoji išsami studija apie Mindaugą, parašyta Juliuszo Latkowskio), iki konkrečios datos – 1253 m. liepos 6 dienos.
„Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius prof. E. Gudavičiaus, remiantis keliais dokumentais, nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą. Pirmasis jų buvo 1253 metų liepos mėnesio Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktas, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną. Popiežius Inocentas IV šį dovanojimą patvirtino tų pačių metų rugpjūčio 21 dieną. Svarbu tai, kad karūnavimas turėjo vykti sekmadienį, tačiau įvertinus dokumento kelionės laiką (apie pusantro mėnesio), liko liepos 6 diena – 1253 m. liepos 6 dienos“, – aiškina istorikė.
Dr. I. Leonavičiūtė papildo, kad jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo idėja liepos 6-ąją įtraukti į Lietuvos švenčių sąrašą: „Laikraštyje „Atgimimas“ prof. E. Gudavičius nurodė motyvus, kodėl turėtų būti ši data. O jau spalio mėnesį LR Aukščiausiosios Tarybos įstatymu liepos 6-oji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos švenčių sąrašą kaip Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Ir nuo 1991 m. Lietuva oficialiai švenčia Valstybės dieną liepos 6-ąją, šalia kitų dviejų svarbių valstybinių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.
Medalis Mindaugo karūnavimui atminti. Dailininkas Petras Repšys, 1997 m.
Sunkumai verčiant ir Mindaugo paralelės su J. R. R. Tolkieno kūryba
Į lenkų kalbą prof. E .Gudavičiaus monografiją „Mindaugas“ išvertė dr. K. Korzeniewska-Wolek. Ši vertėja taip pat yra VU Istorijos fakulteto auklėtinė ir į lenkų kalbą jau yra išvertusi tokių mokslininkų kaip prof. Zenono Norkaus, dr. Sigitos Maslauskaites-Mažylienes ar prof. Arūno Streikaus knygas.
Vertėja dalijasi, kad versti tokią knygą yra didžiulis iššūkis ir išbandymas: „Ji parašyta lietuviškai, bet iš tiesų fone yra dar kelios šaltinių kalbos, pavyzdžiui, lotynų, senoji rusų, vidurinė vokiečių aukštaičių, iš kurių reikia versti tiesiogiai. Todėl pats vertėjas čia vienas neišsivers – reikia istoriko specialisto konsultacijos. Šios knygos atveju tai buvo prof. Lidia Korczak iš Jogailaičių universiteto Krokuvoje.“
„Didžiulis ir dr. I. Leonavičiūtės nuopelnas, kad įvedė aiškias taisykles ir sutvarkė asmenvardžius ir vietovardžius. Aš neturiu filologinio išsilavinimo, tai man buvo sunku versti tas prof. E. Gudavičiaus atkarpas, kuriose analizuojami kalbiniai dalykai ir labai komplikuotai aiškinamasi, kaip kokio vieno žodžio atitikmenys skamba lenkiškai, baltarusiškai arba lotyniškai ir kaip tada reikėtų jį „atstatyti“ į dabartinę lietuvių kalbą“, – dalinasi monografijos vertėja.
Dr. K. Korzeniewska-Wolek pažymi, kad neretai prof. E. Gudavičiaus samprotavimai buvo „pagardinti“ ironija, kuri yra sunkiai išverčiama į svetimas kalbas. Profesorius mėgo „per dantį patraukti“ istorijos romantizuotojus ir tariamus senovės lietuvių gero vardo gynėjus.
Paklausta apie monografijos vertimo aktualumą, pašnekovė pasakoja, kad kelioms dešimtims lenkų akademikų šio veikalo perskaitymas yra tiesiogine profesinė pareiga. Tačiau yra žmonių, kuriems Lietuvos istorija tiesiog įdomi: „Yra dar toks keistas reiškinys: visada atsiranda kažkiek lenkų, kuriems Lietuvos praeitis tiesiog įdomi savaime. Įtariu, kad būtent šitos skaitytojų rūšies atstovai ėmė rašyti bei skambinti Krokuvos leidėjui „Księgarnia Akademicka“ tuoj po to, kai žinia apie prof. E. Gudavičiaus monografijos išleidimą pasirodė leidėjo internetinėje svetainėje. Leidyklos darbuotojai man sakė, kad žmonės klausinėja, kada knyga bus pirkėjams prieinama. Pagaliau – „Mindaugas“ tai be galo įdomi istorija, J. R. R. Tolkien’o fantastinėms pasakojimams nenusileidžia, o iš lenkų skaitytojo perspektyvos – ir lietuvių kunigaikščių vardai savo keistu, beveik magišku skambesiu nuo tolkieniškų neatsilieka.“
Prof. Edvardo Gudavičiaus monografiją „Mindaugas“ į lenkų kalbą išversta įgyvendinant LMT Valstybinė lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą.