Šių metų pradžioje korporacija Tilia pašventino savo vėliavą. Iškilminga ceremonija, kurioje dalyvavo studentai korporantai, o taip pat nemažas būrys filisterių, nebūtų įvykusi be Rimo Mikalausko, Lietuvos evangelikų reformatų kunigo, kurį korporantai pažįsta kaip filisterį Žemę. Jūsų dėmesiui pokalbis su juo.
Kaip fakultete susikūrė korporacija Tilia? Kam iš visų pirmosios kartos filisterių, vadinamų „signatarais“, kilo ši idėja?
Tiesą sakant, nežinau, kam kilo ta pirma mintis. Gal ir nebeprisiminsiu, kai tiek laiko praėjo. Visi mes tuomet bendrabutyje gyvenome kartu ir ta korporacija gimė taip, kaip ir žmogus gimsta – juk ne iš karto (spragteli pirštais) – štai yra vaikelis! Jis prasideda, tada auga, kol dienos šviesą pamato. Iš tiesų jau, matyt, prieš mus buvo kartos, kurios paruošė dirvą korporacijai. Mes buvom dar mažiukai, jauni, o jie turėjo tradicijas, kurias radome ir iš jų perėmėme tą istorijos fakulteto studentų ypatingumą, tapatumą. Tuo metu (1988 metais) prasidėjo Lietuvos laisvėjimo laikotarpis, „Sąjūdis“ ir mes matėme tas studentų galimybes. O kas pirmiausia yra studentas? Tikras studentas – tai korporantas! Mes visi gyvenome korporacija ir kam kilo pirminė idėja, negaliu pasakyti. Tačiau žinau konkrečiai, kas sugalvojo pavadinimą.
Jūs, man rodos?
(Šypsosi). Pavadinimas Tilia gimė dėl mūsų kiemelio liepos, kuri vis dar tebestovi, bet jos gyvenimas kažkada visgi pasibaigs ir tuomet gal atsiras kita liepaitė. Tačiau ta kita Liepa – Tilia liks, nes ji yra gyvybė istorijos fakulteto mūruose. Istorija juk yra sausi faktai, bet kuomet žmogus prisiliečia, jie atgyja. Be abejo didžiulę įtaką mums yra padarę prof. A. Bumblauskas, prof. E. Gudavičius ir daugiau tokių buvo, kurie savo širdį atidavė ir įpūtė gyvybę tai istorijai. Nors buvo ir tokių, kurie senus vadovėlius skaitė, o mes kankinomės. Taigi ta Liepa buvo gyvybė fakultete, kuris nebūtų toks gyvas be studentų, be jų išdaigų ir jų pasilinksminimų. Kai atsisėdi ant tų suoliukų, pažiūri į viršų ir ką pamatai? Viršui mėlyną dangų, paskui liepos žalius lapus ir juodą spalvą – kamieną ir žemę. Tas kili̇̀mas link dangaus ir tapo mūsų korporacijos spalvomis.
Ar visi jūsų studijų laikų prisiminimai susieti su korporacija?
Na, studijų laikų gyvenimas, buvo studentiškas. Mes nepasikeitėm įkūrę korporaciją, nes mes buvom ta korporacija. Tai tapo mūsų tapatumo veidu ir ta korporacijos vėliava anksčiau juk atsirado, negu tapo pašventinta. Žinoma, dar nebuvo tų tikrų korporantiškų tradicijų, mes jas palaipsniui kūrėme, jūs jas kuriate, kiekviena karta eina į priekį ir vis kažką savo prideda. Tilia buvo mūsų tapatybė, o kas įdomiausia, ir liko. Aš baigiau dar vienas – teologijos studijas Varšuvoje, ten irgi smagu nuvažiuoti, tačiau per Tilia, Vilniaus Alma mater yra namai, kur sugrįžti. Ryšys nenutrūko, nes likot jūs – senjorai ir junijorai.
O kaip užsimezgė tas ryšys su istorija, kodėl čia įstojote?
Oi, koks laikotarpis buvo! Mes įstojome dar sovietmečiu, 1985 metais, bet kadangi ėmė visus į kariuomenę, tai mes greit į tą armiją ir išėjome. Tada buvo laikas, kai buvome smalsūs, patriotiškai nusiteikę. Dar mokykloje klausdavau, kodėl vadovėlis Lietuvos istorijai pusės centimetro storio yra trims klasėms, o apie rusus tokios plytos! Man mokytoja sakydavo: „galėsi baigt universitetą ir parašyti tada Lietuvos istorijos knygą“. Tuomet mes kalbėjomės, girdėjome senelių pasakojimus, kokia ta laisva Lietuva buvo, apie LDK ir jos didybę. Todėl ir kildavo noras, troškimas pažinti tą istoriją. Tiesa, papuolę į tą universitetą pamatėme, koks tas mokslas ideologizuotas, sukaustytas, tačiau jam alternatyva ir atsirado – tie gyvi studentai, kurie iš vidaus draskė sustabarėjimą. Ta laisvė sprogsta iš vidaus, o mes norėjome laisvės, turėjome norą pažinti. Pamenu 1985 metais, mes, istorikai pirmakursiai, amžiną atilsį, dėstytojo Vitkausko seminaruose kalbėjome, kad Lietuva turi būti laisva. Jis bandė ir vienaip, ir kitaip nukreipti kalbą, o mes drąsiai toliau diskutuojame. Nors vyresnieji studentai sakė: „ūūū, čia toks „kirvis“, kaip jūs išlaikysit“, mums buvo nusispjaut! Paskui, kai vėlavo šaukimai į armiją mes pradėjom galvoti: „ajajai, gal nepaims, kaip išlaikysim...“. Vėliau, 1988 metais, mes vieningai – visas kursas boikotavome ir atsisakėme laikyti karinės katedros, politikos mokslų egzaminus. Kas įdomiausia, po trijų – keturių metų fakultete pamačiau, kad visam mūsų kursui tie egzaminai užskaityti, nes dėstytojai surašė pažymius. Taigi, mes studentai ėjome prieky, mes buvome tie, kurie sakė, ką galvojo. Tarp dėstytojų, aišku, buvo tas rezervuotumas, jie daugiau suprato. Tas pats Vitkauskas sakė: „buvo atšilimas ir prie Chruščiovo, baisu, kad vėl užspaus“. Todėl, galiu pasakyti, kad ir vyresnieji dėstytojai buvo pasiruošę „uždengti mūsų sėdynes“.
Yra sakoma, kad nacionalizmo, tautiškumo dvasia XIX a. pakeitė religijos, tikėjimo dvasią. O jums, rodos, atvirkščiai – pakilios tautiškumo dvasios, jaustos studijuojant istoriją, neužteko ir pasukote Dievo keliu. Kodėl taip nutiko?
Šiandien tiek tautiškumas, tiek religija kartais tampa ideologija, o aš tai laikau aklaviete. Ideologiją kuria žmonės, stodamiesi į Dievo vietą. Jeigu pradėjome kalbėti apie tą mano dvasinį kelią, turiu pasakyti, kad aš regiu vieną dalyką – žmogaus nuodėmingą prigimtį. Žmogaus siela yra korumpuota ir mes norime – kaip geriau, o išeina – kaip visada. O kai Dievas mus pačiumpa, mes patys nesuvokiame, kiek galime padaryti. To pavyzdys gali būti ta pati mūsų korporacija: mes darėm viską iš širdies ir neplanavom, kad čia būsim filisteriai, visos organizacijos veteranai. Mes taip negalvojom, o paprasčiausiai darėm, tuo gyvenom ir čia aš matau Dievo ranką. Kai pradedi šlovinti Dievą, tavo gyvenimas priklauso jam. Aš pats sau nepriklausau, mano gyvenimas nėra mano nuosavybė, bet Jis man jį duoda ir duoda prasmingai. Galėjau būti tikinčiu istoriku ir toliau, bet Jis mane nukreipė į kitą vietą. Tikintis žmogus, pasitikintis Dievo veikimu, neš vaisius. Tie vaisiai ateina ne iš žmogaus, bet iš kitos būties, realybės, erdvės. Taigi, tikėjimas nėra kažkoks dogmų rinkinys. Paskui tos dogmos susidėlioja ir yra tam tikra tikėjimo išraiška. Taip pat juk ir studentų korporacijų yra daug ir jos visos turi įvairias išraiškas, tam tikrus akcentus, tačiau pagrindas yra tas pats.
Vis dėlto, gyvenate Biržuose, pakankamai istoriškoje aplinkoje, ar istorijos mokslas dar svarbus jūsų kasdienybėje?
Aš juokais sakau, kad istorija man yra hobis. Kiekvieną dieną susiduriu su ja ir, be abejo, mūsų fakultetą baigęs žmogus gali didžiuotis ir sakyti, kad istorijos mokslas duoda praeities, dabarties ir ateities suvokimą. Šitas mokslas yra būtinas, norint suvokti save istorijoje, laike ir tai yra labai svarbu. Juk šiandienos ideologiniai karai vyksta dėl istorijos, dėl to, kaip ją parodyti. Todėl mes turime būti šioje kovoje pasiruošę, pasikaustę ir tvirtai išsakyti savo tapatybę.
Ko palinkėtumėte dabar besimokantiems istorijos studentams?
Kaip korporantas, palinkėčiau gyventi šia diena, nes ji yra svarbiausia. Nenueiti į ateities fantazijų pasaulį, tačiau ir nepasilikti praeity. Iš tikrųjų, juk dabartyje susiveda praeitis ir dabartis. Linkiu gyventi, stebėti save, atrasti savo vietą ir būti tuo, kuo iš tiesų Dievas pašaukė. Būkite patys savimi!
Kalbino Sen! Severija – Korp! Tilia