Šių metų gruodžio 20 d. netekome nuoširdaus ir talentingo Vilniaus universiteto draugo, kolegos, istoriko profesoriaus Ihorio Skočiliaso. Dar šį rugsėjį drauge svarstėme apie pradėtus darbus, kūrėme naujus planus. Tačiau pasaulį užgulęs virusas buvo negailestingas.
Ihorio Skočiliaso kaip mokslininko kelias prasidėjo nuo Graikų Katalikų Bažnyčios (unitų) Ukrainoje tyrinėjimų. Jo triūsą vainikavo drauge su lenkų istoriku Andrzej Gil sukurti fundamentalūs veikalai apie Kijevo metropoliją Abiejų Tautų Respublikoje (Przed wielkim podziałem: prawosławna metropolia kijowska do 1458 roku, Lublin–Lwów, 2013; Kościoły wschodnie w państwie polsko-litewskim w procesie przemian i adaptacji: metropolia kijowska w latach 1458–1795, Lublin–Lwów, 2014). Autoriai pagrindė novatorišką ir fundamentalią idėją, kuri koregavo stereotipišką nuostatą, kad ATR likimą lėmė trečiojo nario nesusiformavimas. Jie suformulavo konceptualią išvadą, kad tuo trūkstamu ATR nariu buvo Rytų Krikščionybės Bažnytinė organizacija.
Kaip žinia, Kijevo metropolija turėjo dar dvi metropolines sostines – Naugarduką ir Vilnių. Taip į prof. Ihorio Skočiliaso tyrinėjimų horizontą įsiveržė Vilnius ir jis tapo vienu iškiliausių litvanistų Ukrainoje. Jis tapo vienu iš bendro Lietuvos ir Ukrainos projekto, skirto Vilniaus Švč. Trejybės šventovės, Bazilijonų vienuolijos ir Rytų krikščioniškojo Vilniaus tyrimams, iniciatorių ir svarbiausiu jo varikliu. Jo suburta iškilių Ukrainos mokslininkų komanda atskleidė savo kompetencijas tyrinėjant istorines Bažnytinės unijos raiškas Vilniuje. Apie dviejų skirtingų pasaulių – lotyniškojo ir bizantiškojo – susitikimo vietą ant Švč. Trejybės kalvos Vilniuje, apie Kijevo metropolijos dvasinį centrą ir pasakojama Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų kolektyvinėje monografijoje Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (Vilniaus, 2017) ir istoriniais šaltiniais papildytame ukrainietiškame leidinyje На перехрести культур: Монастир i храм Пресвятоi Трiйцi у Вiльнюсi (Лвiв, 2019).
Vilnius ir Lietuva prof. Ihoriui Skočiliasui tapo priemone išplečiant Ukrainos istorijos pažinimo horizontus, tai buvo šiuolaikinės istoriografijos siekis įveikti tradicinio „metodologinio nacionalizmo“ ribotumus. O juk šis tikslas yra aktualus ir šiuolaikinei lietuvių istoriografijai, kuriai Kijevas ar Lvovas taip pat išplečia Lietuvos istorijos pažinimo erdves. Ir dar pridurkime, kad prof. Ihoris Skočiliasas buvo tikras Ukrainos patriotas, kiekviena proga šiltai dėkodamas Lietuvai ir sakydamas: šiuo sunkiu Ukrainai metu draugą visada pažinsi nelaimėje. O tokiu draugu Ukrainai ir yra Lietuva. Ir visą tai prof. Ihoris Skočiliasas pasakydavo su ypatinga jaukia žmogiška šiluma…
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą prof. Ihorio Skočiliaso artimiesiems ir kolegoms.