Mieli kolegos ir mielos kolegės,
susirinkome šiandien džiugaus virsmo dieną. Vieniems iš mūsų šis virsmas – eilinis ir cikliškas, reiškiantis dar vienerių mokslo metų pabaigą ir atostogų pradžią. Kitiems – tai tam tikro asmeninės istorijos etapo pabaiga, vienas iš tų posūkio taškų – džiuginančių ir drauge šiek tiek nerimastingų, po kurių gyvenimas, žinia, jau bus bent šiek tiek kitoks nei anksčiau.
Studijuodami ir tyrinėdami istoriją, galbūt tikimės, kad ši gyvenimo mokytoja, sukaupusi daugiaamžę žmonijos patirtį, suteiks mums reikalingos išminties ir leis ateityje išvengti naivių ir vaikiškų klaidų. Nagrinėjame istorinius procesus, ginčijamės dėl jų priežasčių ir pasekmių, ieškome lūžio taškų, brėžiame chronologines ribas ir... nejučia galime pasijusti esą laiko valdovai, tyrinėjantys daugiau nebekintantį, sustingusį, mūsų akademinio instrumentarijaus skalpeliams visiškai paklusnų pasaulį.
Bet... laikas, mūsų asmeninis laikas tebebėga. „Tempus fugit“, – sakė dar senovės romėnai. „Vita nostra brevis est“, – giedame himne „Gaudeamus“. Bemaž prieš dvidešimt metų man pačiam čia teko kalbėti studentų vardu, ir dabar atrodo, kad tai buvo tik vakar. Šventas naivumas ir iliuzija – liautis galvojus apie trapų ir skubrų asmeninį laiką, panirus į stovinčią praėjusio laiko tėkmę. Tik jusdami ir suvokdami, kad laiko smiltys byra negrįžtamai, kas kartą darydami apsisprendimus čia ir dabar, galime spėti gyvenime šį tą nuveikti. Kad netaptume žmogiškos amžinybės iliuzijos vergais. Kad mūsų svajonės neliktų vien tik svajonėmis. Kad jų neiškeistume į kasdienes smulkmenas, saugumą, apsipratimą ir patogumą. Kad mokėtume išmintingai suderinti viena ir kita, įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją, artimo žmogaus poreikius ir visuomenės interesą, reikalui esant laikinai atidėti savo planus, bet jų nieku būdu nepamiršti.
Gyvenime, kaip ir gramatikoje, yra ne vien būtasis (istorijos) ar esamasis (aktualijų), bet ir būsimasis (ateities) laikas. Jo nepažįstame, tačiau jį prognozuojame ir stengiamės nuspėti, remdamiesi tuo, kas jau buvo, ir tuo, kas yra dabar. Labai svarbu, kad nebūtume šio nežinomojo įkaitai, pasyviai laukiantys ir spėliojantys, kas atsitiks, niurzgantys, kad viskas eina į bloga ar numojantys ranka, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Gyvename tam, kad taptume (savo, tėvynės, pasaulio) ateities kūrėjais, žinančiais, ko siekiame, ką norime pakeisti ir ką nuveikti. Kad mums pavyktų, turime pažinti savo talentą ir savo pašaukimą, likdami jam ištikimi. Nes tai, kas įrašyta kiekvieno iš mūsų gelmėje, yra svarbiausias – neišdildomas ir neperinterpretuojamas – mūsų gyvenimo tekstas. Mūsų santykiai ir aplinka gali keistis, – turbūt ne kartą įsimylime ir nusiviliame, susitinkame ir išsiskiriame, – tačiau niekada negalime nustoti buvę pačiais savimi ir patys savęs išsižadėti.
Nuolat kintantis, savo tapatybę mainantis laikas (vakarykštė ateitis, žiūrėk, kitą dieną jau virsta praeitimi) yra chroniškai mus varginanti liga – įtariu, kad būtent nuo jos visi anksčiau ar vėliau mirštame. Vis dėlto laikas, apsupęs mus mirties linijomis (deadline‘ais), ne vien žudo, bet ir gydo. Graikų kalboje jis vadinamas ne vien „chronos“ (objektyviai matuojamu laiku), bet ir „kairos“ (dovanotu laiku, sugebėjimu atpažinti tinkamą momentą). Tai akimirka, kuomet staiga, visai netikėtai ir neplanuotai suvokiame, ką iš tiesų turime daryti. Tuomet, užuot baigę kokį nors darbą, tarkim, birželio 28 d. 10 val., nuskubame pas mylimą žmogų, kad pasakytume jam kai ką labai svarbaus, išeiname pasivaikščioti su dėmesio stokojančiais ir greitai augančiais vaikais, nusprendžiame aplankyti senstančius tėvus ar paskambinę vienišam bičiuliui einame su juo išgerti alaus. „Kairos“ – tai ir nušvitimo momentas, kuomet visa, ką anksčiau tiktai žinojome, dabar imame ir suprantame. „Kairos“ gali būti ir netikėta paguoda, kuomet mūsų trapiame laikinume švysteli tobulybės spindulys. Šioje bažnyčioje virš mūsų galvų Jėzus jau daugiau kaip pustrečio šimto metų niekaip neišbrenda iš Jordano vandenų, o kalavijas vis nenusileidžia ant Jono Krikštytojo kaklo. Tai tarsi ištisa amžinybė, pro kurią kaip pro žinomą, nuobodžią kasdienio gyvenimo rekvizito detalę, tegu ir tobulą, abejingai praeiname šimtus kartų. Bet štai, žiūrėk, užtenka, kad vieną dieną stabteltum išvydęs per aukštus vitražinius langus užplūstantį šviesos srautą ar išgirdęs erdvę užtvindžiusius vargonų garsus, ir staiga visa atgyja. Tokią akimirką pajuntame kažką visiškai neapčiuopiamo – neapsakomą, nenutapomą, neįgarsinamą, tačiau visa esybe patiriamą neblėstantį transcendentinį grožį ir kažin kokį tobulą džiaugsmą. Tuomet atsiduriame jau nebe chronologiniame, bet tame dovanotame laike – net ne laike, o belaikėje amžinybėje, iš kurios sugrįžę dar kurį laiką jaučiamės patyrę kažką itin ypatinga.
Mieli kolegos ir mielos kolegės, dėstytojai ir absolventai! Kad mūsų gyvenimas būtų pilnatviškas ir visavertis, linkiu – jums visiems ir pačiam sau – jį aktyviai kurti turint galvoje visus tris laikus – praeitį, dabartį ir ateitį. Kad mokėtume nupiešti ne vien liniją ar plokštumą, bet ir perspektyvą. Kad grotume ne unisonu ir ne intervalais, o akordais. Ir kad pavargę po savo pačių sukurtų disonansų ir nevykusių moduliacijų būtume atviri harmoniją atkuriančiam „kairos“ laikui. Jis, dažnusyk tetrunkantis tik vieną ar kelias „chronos“ akimirkas, nušviečia mūsų būtį naujoje perspektyvoje bei ilgam atkuria ir atgaivina nusilpusias jėgas, atvėsusį užsidegimą, palūžusią valią ir išblėsusią viltį. Idant, – kaip prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius pasakė vienas Vilniaus universiteto studentas, – mokėtume gyventi net ir „dūžtančiose formose“. Nuo savęs pridėsiu: kad mokėtume gyventi ne šiaip sau. Gyventi laimingai.
Vilnius, 2016 m. birželio 28 d.