Viduramžių špitolėse-ligoninėse keliems žmonėms tekdavo dalytis viena lova, o kai kurie ligoniai gulėdavo ant grindų, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslų daktaras Martynas Jakulis. Be to, pastebi jis, nors į špitoles-prieglaudas dažniausiai patekdavo tikrieji vargšai, bet kartais jose gyvendavo ir turtingesni žmonės – kai kurie turėdavo knygų, tais laikais prabanga laikytus akinius ar netgi nuomodavosi atskirus kambarius.
– Kokios špitolės veikė Vilniuje?
– Kaip ir visur, Vilniuje daugiausia buvo špitolių-prieglaudų. Jose gyvendavo po kelis, keliolika ar keliasdešimt žmonių. Špitolių-ligoninių buvo mažiau. Bonifratrų špitolė buvo įsikūrusi netoli prezidentūros ir Šventojo Kryžiaus bažnyčios. Prie tuometinių pilies vartų (dabartino Sereikiškių parko) šv. Roko špitolę prižiūrėjo tik Lietuvoje veikusi Šv. Roko vienuolių brolija. Taip pat veikė šaričių špitolė ir speciali liuteronų špitolė-ligoninė, kurioje buvo gydomi tik liuteronai.
Nežinau apie liuteronų špitolę, bet, pavyzdžiui, bonifratrų špitolėje daugiausia buvo gydomos vidaus ligos – tą rodo ligoninės registracijos knygos. O specifinė šv. Roko špitolės funkcija buvo venerinėmis ligomis sergančių žmonių gydymas.
Visą interviu skaitykite LRT puslapyje.