VU Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Čelkis apie „Vytauto kelius“, tiltų statybas ir susisiekimą LDK.
1893 metų rugpjūtį Vilniuje įvyko IX Rusijos imperijos archeologų suvažiavimas. Ruošiantis jam rinkta informacija apie lietuviškų gubernijų – Šiaurės vakarų krašto istoriją. Tam buvo parengtos specialios anketos, kurios išsiuntinėtos į miestelius ir kaimus. Jose klausta žmonių apie jiems žinomus piliakalnius, paženklintus akmenis, pastatų griuvėsius, kapines ir palaidojimus. Prašyta užrašyti legendas. Atskirame punkte klausta apie senus LDK laikų kelius ar bent jų fragmentus. Ir išties, anketas pildę mokytojai, vietos kraštotyrininkai ir raštininkai nurodė ne vieną archajinį kelią. Tuomet jų trasas, tiltų ir pylimų liekanas norėta dokumentuoti kaip istorijos paminklus. Išties, beveik visais amžiais į kelius žvelgta bene tik kaip į funkcinį susisiekimo objektą. Tačiau vis tik ilgalaikėje perspektyvoje senieji LDK keliai ir jų įrenginiai pelnė tradicijos sampratą. Mūsų laikais apie šį paveldą kalbama labai mažai arba išvis nekalbama. Todėl šiuo atveju kaip tik ir norima į jį pažvelgti kaip į LDK valstybės komunikacijos sistemos atspindį. Pakalbėti apie kelius, kuriais vaikščiojo ir važinėjo pats kunigaikštis Vytautas, žygiavo LDK kariuomenė, važiavo diplomatai ir pirkliai. Galbūt nuošaliose vietovėse šių traktų vingiai regimi po šiai dienai, reikia tik ieškoti.