"Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" – šie žodžiai mūsų himne nurodo į tą išskirtinį vaidmenį bei svarbą, kurią visada teikėme praeičiai. Išties, būtent istorijos dirvoje XIX a. pradžioje sudygo šiuolaikinės tautos sėkla, praeitis buvo tas ramstis, į kurį visuomenė rėmėsi tuomet, kai ir vėl neturėjo valstybės. Bet ką apie istorijos - kaip mokslo ir kaip žmonių tapatybės dalies - būklę galime pasakyti šiandien, po ketvirčio atgautosios laisvės ir valstybės amžiaus? Ar istorija, kaip humanitarinė disciplina, išties yra radusi pakankamai svarbią vietą visame akademiniame ir mokslo pasaulyje, kur po šiai dienai dvasios mokslai grumiasi su tiksliaisiais? Kurie laimi ir ar pirmieji, o kartu ir istorija, nėra vis labiau stumiami į nuošalę? Kokia vieta ir vaidmuo teikiamas istorijai, kaip politinės bei pilietinės tapatybės daliai? Ar mūsų santykis su praeitimi - jau pakankamai atviras, kritiškas, sąžiningas, kaip ir derėtų demokratiškoje valstybėje bei visuomenėje, ar priešingai - į praeitį vis dar atsigręžiame tik tuomet ir tik tokiu būdu, kokiu mums reikia, norint pagrįsti išankstines ideologines ir politines dogmas? Ar istorija turi tapti vienu iš pagrindinių "informacinio saugumo", apie kurį šiandien tiek daug kalbama, saugiklių? Ar praeitis apskritai turi būti kažkokiu nepajudinamu dabarties "stiprybės" ramsčiu ar tokių ramsčių deriniu, kurie būtų sukalti į žemę vieną kartą ir visiems laikams? Jei taip, kas mūsų istorijoje tokiais ramsčiais turėtų būti pirmiausia?
Šiuos ir kitus iš to iškylančius klausimus diskusijoje svarstys:
istorikas, prof. Alfredas Bumblauskas
filosofas, prof. Alvydas Jokubaitis