Tomas Vaiseta nustebo išgirdęs, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jis gali rašyti net ir eilėraštį, jeigu taip sugebės pasakyti ką nors naujo ir savito. Prieš įžengdamas į auditoriją galvoje jis turėjo visiškai kitokį istorijos mokslo vaizdinį, kitaip suvokė istorikų veiklą. Per studijų metus T. Vaiseta neparašė eilėraščio profesoriui, tačiau sėkmingai baigė magistro studijų programą, o vėliau apsigynė daktaro disertaciją.
32 metų istorikas T.Vaiseta sutiko pasikalbėti apie tai, kaip universitetas ugdo gebėjimą mąstyti.
– Kaip jaunas žmogus gali savyje atpažinti istoriką?
– Kartą važiuodami su panašaus amžiaus kolega istoriku Norbertu Černiausku į komandiruotę įsikalbėjome apie savo ankstyvą paauglystę. Paaiškėjo, kad nors mūsų pomėgiai ir interesai skyrėsi, tačiau turėjome bendrą polinkį – į sąsiuvinius kruopščiai užrašinėjome NBA krepšininkų ir komandų statistiką. Jau tuomet toks užsiėmimas turėjo atrodyti bergždžias, šiais laikais jis būtų visiškai nesuprantamas, tačiau tuomet pagalvojau, kad tokie polinkiai formuoja istoriką – noras ieškoti, kaupti medžiagą, ją sisteminti, analizuoti. Iš tokio juoko, kuris galbūt tiktų visiems (būsimiems) mokslininkams apibūdinti, galima būtų ieškoti ir rimtesnio atsakymo, kad į istoriją palinksta žmonės, kuriuos pirmiausia domina ne gamtos, elementariųjų dalelių ar skaičių, o žmonių gyvenamas pasaulis ir jų tikrovė, kuriamos to gyvenimo formos ir prasmės. Kiek esu bendravęs su kitais istorikais, faktiškai visi galėtų paliudyti ir kitą nuo ankstyvų metų turėtą polinkį – tekstams. Tekstus šiuo atveju suprantu plačiąja kultūrine prasme – visa tai, ką galima vienaip ar kitaip skaityti: ne tik knygos, straipsniai, dokumentai, bet ir filmai, fotografijos, dailės kūriniai ir t. t. Jeigu žmogus turi polinkį būti su tekstais, tarp tekstų ir tekstuose, istorijos ir kultūros istorijos studijos taip pat jam labai tiktų. Be to, skirtingai nuo pasitaikančių stereotipinių įsivaizdavimų, istorijos pažinimui reikalingas universalus žvilgsnis, net jei nagrinėji labai siaurą ir specifinį klausimą. Istorikas neįsivaizduoja, kaip galima, tarkime, politinį įvykį suprasti be žinių apie to meto ekonominį, kultūrinį ir socialinį kontekstą. Todėl istorija labai tinka tiems, kurie linkę domėtis juos supančiu pasauliu kuo plačiau, universaliau, nebijodami aprėpti kelias, tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio net mažai susijusias gyvenimo sferas. Galiausiai, kadangi paauglystėje svarsčiau ir apie astronomo profesiją, galėčiau pasakyti ir visai romantiškai: jeigu galvodami apie mūsų visų praeitį jaučiate tą patį baugų, neaprėpiamą ir neapčiuopiamą jausmą, kaip ir spoksodami į žvaigždėtą dangų, tikrai galite studijuoti istoriją – esminį dalyką jau esate supratę.
Visą interviu skaitykite: 15min.lt