dr. Norberto Černiausko kalba diplomų įteikimo iškilmėse, 2021-ųjų metų vasarą - Istorijos fakultetas

Sidebar

211 asoc2021-ųjų metų vasara prasidėjo nerimastingai. Kol Lietuva vadavosi iš epideminių gniaužtų, šalį aplankė rekordiniai karščiai, audros ir pabėgėliai. Tuo tarpu Vilniaus universiteto rektoriaus ramybę sudrumstė Austrijos imperijos kariai, kurie bent kelias dienas marširavo pirmyn-atgal po jo langais, Didžiajame kieme. Buvo filmuojamas istorinis serialas apie XIX a. Austriją. „O kad Jogailaičiams būtų nors kiek labiau pasisekę! Serialai būtų kuriami ne apie kažkokius Habsburgus, o apie juos – Gedimino ir Jogailos palikuonis“, –  žiūrėdamas pro langą tikriausiai pagalvojo Universiteto vadovas.  Tuo tarpu Lauryno Gucevičiaus kiemelyje įsikūręs baras „7 Fridays“ pirmomis birželio dienomis pritrūko rožinio alaus... gal tai tų pačių „austrų“ darbas? O gal tai simbolizavo, kad akademinis sezonas bent trumpam sugrįžo į Universitetą ir studentai (bei dėstytojai) aplankė savo mėgstamą vasaros pradžios auditoriją? Bet bėdos po vieną nevaikšto. Kaimyninės šalies vadukas visiškai išprotėjo – nežinia ką jis dar sugalvos visiems besidžiaugiant vasaros malonumais ir Baltarusios vėliavai ramiai sau plazdant istorikų kiemelyje, priešais Liepą. Bet čia dar niekis. Didžiausias nerimas radosi paaiškėjo – Istorijos fakulteto diplomų įteikimo šventėje teks sakyti kalbą.

Kas gi čia tokio, – pasakytų tūlas universiteto žmogus, – juk esi skaitęs dešimtis, o gal jau ir kokį visą šimtą paskaitų. Aha. Taip atrodo tik iš šalies. Visi fakultete žino, kokia atsakomybė užgula tuos, kurie sužino apie šią pareigą – pasveikinti  absolventus per diplomų įteikimo šventę. Vaikšto pakampėmis panarinę galvas, vėliau pradingsta, kažkur užsidaro, desperatiškai atsiverčia wordo lapą ir nustato 14 šrifto dydį – gal greičiau užsipildys kalba. Deja, tokios gudrybės jau senokai nepadeda. Kita problema, kad visos paskutinės prakalbos buvo sakytos per... teamsus, dažniausiai žvelgiant į juodą ekraną (gal greičiau į save kamputyje). O dabar jau teks žvelgti į be penkių minučių diplomuotus kolegas. Tokiose teamsinėse situacijose vieninteliais realybės akcentais dažnai tapdavo jau  legendinės frazės: „ar jau galime pradėti?“, „įsijunkite mikrofoną“, „ar mane girdite?“, „nežinau, ar išeis čia man pasidalinti“, „jūs  dar su manimi?“. Hmm, gal kalboje kaip tik akcentuoti nuotolį ir distanciją, kurie kartu tapo ir išsigelbėjimu, ir universitetinės idėjos priešais?  Ne, vis dėlto apie pandemiją ir nelengvus metus nekalbėsiu, juk tikrai apie juos kažkas paskys šį tą geriau ir išmintingiau.

Nelengva ta vasaros pradžia. Ypač birželio pabaiga. Ypač stovint čia, prieš Jus.

Nors ne tiek jau tos vasaros beliko, ypač tiems, su kuriais susitiksime jau po akimirksnio – po dviejų mėnesių, tikiuosi po liepa ir auditorijose, o ne žiūrint į save kompiuterio ekrano kamputyje. O tie, su kuriais nebesusitiksime universiteto erdvėse, – jūs jau greitai pajusite, kad vasara, jos pradžios ir pabaigos, ateityje bus visiškai kitokios, matyt, pirmą kartą ne tik nuo pirmojo kurso, bet ir nuo pirmos klasės. Jos bus be deadlainų ir atsikaitymų, seminarinių diskusijų, studentiško šurmulio ir kitokios šaunios akademinės kasdienybės. Ką gi – nieko nepakeisi. Vasara yra ir išsiskyrimų metas. Bent gerai, kad Universitetas siūlo prasmingus išsiskyrimus – studijos, skirtingai negu meilė, čia trunka tikrai ilgiau negu tris metus, o patirtys išlieka visam gyvenimui. Šiandien išsiskiriant norisi priminti, kad nepaisant visko, universitetiniai empatijos, kritiškumo, atvirumo ir nuolatinio domavimosi saitai, kurie mus apraizgė studijų Istorijos fakultete metu, išliks nepaisant besikeičiančių metų laikų ir visuomenėje kabutėse ar nekabutėse apkalbamų tradicinių vertybių. Vieną svarbiausių vertybių jūs jau tikrai turite – universitetinę pasaulio pažinimo idėją.  Su tuo ir sveikinu! O šis išsiskyrimas minėtus saitus tik paryškins, o būsimi susitikimai juos tik vėl ir vėl praturtins.

Gražios visiems vasaros!

Ir iki malonių susitikimų.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos