prof. Arūno Streikaus kalba diplomų įteikimo iškilmėse, 2022 metai - Istorijos fakultetas

Sidebar

211 asocMieli absolventai, juos lydintys asmenys, kolegos,

iš tiesų tai šios kalbos net neturėjo būti, nes savo kalbą aš jau esu pasakęs ir tai buvo, man regis, lyg būtų nutikę vakar, nors buvo prieš tris metus. Atrodytų praėjo tiek nedaug, o pasaulis per tą laiką, sako, pasikeitė beveik neatpažįstamai – praslinko daugumą savo vidiniuose narvuose įkalinusi pandemija kone logiškai išsirutuliojusi į ketvirtą pasaulinį karą. Tiesa, jūs kaip diplomuoti istorikai gerai žinote, kad anksčiau dažniausiai būdavo atvirkščiai – pirma karas, po to maras. Taigi, net šiuo atžvilgiu įprasta tvarka susijaukė. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis didžiąją jūsų studijų dalį gaubė nerimo, įvairiopų baimių, pasimetimo, o gal net ir skausmo dėl artimų žmonių netekties šešėliai. Šia prasme šiandien diplomus gaunančiuosius galima pavadinti zoomteamsų laida, nes bakalaurai beveik pusę savo studijų dėstytojus regėjo tik per kompiuterių monitorius, o magistrai kontaktines studijas iš esmės turėjo nepilnus du mėnesius. Dėl to man nuoširdžiai gaila. Gaila ir apmaudu dėl to, kad su kai kuo tenka išsiskirti taip dorai ir nespėjus susipažinti…

Bet gi ne į laidotuves prarasto pasaulio apraudoti ir dėl neišnaudotų galimybių dūsauti čia šiandien susirinkome. Man netgi atrodo, kad pasaulis taip smarkiai nepasikeitė, kaip mums bandoma įteigti, todėl šiandien visiškai nesiruošiu išsižadėti to, ką buvau sakęs prieš tris metus (dar viena remarka paraštėje: Tikri istorikai turi būti išsiugdę instinktą ieškoti pirminių šaltinių ir kritiškai vertinti visokius perpasakojimus, taigi, ir šią kalbą norintys nesunkiai gali susirasti interneto platybėse). Šiandienį mano pasisakymą veikiau reikėtų matyti kaip ano tęsinį. Tąkart kalbėjau apie laiko patikrintų didžiųjų dorybių aktualumą, o šįkart norisi pridėti ir jų priešybę – didžiąsias  arba mirtinas nuodėmes. Anaiptol ne dėl to, kad būčiau linkęs į pamokslavimą, kaip galėtumėt įtarti, ar vieta tam įpareigotų, o dėl to, kad laikai dabar tokie, švelniai tariant, nekokie.

Pandemija ir karas pavaizdžiai patvirtino, o vadinamojo dirbtinio intelekto proveržis, genetikos ir dalelių fizikos atradimai, kokie bebūtų įspūdingi, kol kas nesugebėjo paneigti, kad žmogiškas pasaulis kol kas rieda ir turbūt dar kurį laiką riedės ant tų pačių dviejų laiko tėkmės nuzulintų bėgių. Vienoje pusėje (tarkim dešinėje, on the right) – drąsa ir atsakomybė už mus supantį pasaulį ir žmones jame, priešingoje pusėje – baimė ir godumas ar vangumas, vienoje pusėje – išmintis ir pagarba sau bei kitam (kitokiam), kitoje – puikybė sumišusi su kvailumu ir galios piktnaudojimu, vienoje pusėje – viltis ir gebėjimas atleisti, kitoje – neviltis, rūstumas ir neapykanta. Viską dar labiau generalizuojant, galima vardyti ir tokias binarines opozicijas kaip dialogas versus totalus nesusikalbėjimas, taika versus karas. Ir visa tai visuomet kartu, įtampoje ir persikloję vienas su kitu, o bandymas atskirti balta ir juoda – ne tik bergždžias, bet ir pavojingas užsiėmimas. Pabandžius vieną iš bėgių pašalinti, ko gero pasaulyje arba iš karto stotų Dievo karalystė arba jis nugarmėtų į amžiną prapultį. Nei vieno, nei kito, įtariu, niekas čia ir dabar labai netrokšta.

Panašu, kad šiandien mūsų pasaulis ir mūsų valstybė yra pavojingai pakrypę ant kairiojo bėgio (aišku, ne politine, o moraline prasme), todėl jam labai reikia atsvaros – teisių žmonių (rightheous people), turinčių savyje daugiau drąsos, išminties bei vilties. Universitetas visais laikais buvo ir, tikiu, tebėra ta vieta, kur ugdomos mūsų dorybės ir žabojamos mūsų nuodėmės. Tam reikalingas pamatines sąlygas – autonomiją, autoritetą ir atsakomybę – jau penktą šimtmetį įpusėjęs Vilniaus Universitetas, po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, atrodo, pamažu atsikovoja, o greičiausiai šia linkme, mano labai subjektyvia ir nepatikima nuomone, juda jo Istorijos fakultetas. Taigi, galime tikėtis, kad šiomis dienomis šioje bažnyčioje masiškai dalijamų Universiteto baigimo diplomų savininkai įrodys jų vertę, savo gyvenimiškais pasirinkimais prisidėdami prie sutrikusio balanso atkūrimo. Kiekvieno iš jūsų – ir tų, kurie daugiau nebegrįš į auditorijas, ir tų, kurie toliau tęs studijas magistratūroje ar doktorantūroje – indėlis yra vienodai svarbus, nes galų gale juk gali pritrūkti tos vienos kruopelės, kad pasaulis nenueitų velniop.

Linkiu jums gražios nepaskutinės vasaros ir geros kloties! Būkite teisieji žmonės!

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos