Šiandien, gruodžio 5 d., lygiai prieš 240 m. prasidėjo Visuotinės istorijos katedros istorija ir Tomas Husaževkis skaitė pirmąją visuotinės istorijos paskaitą.
Husaževskis gimė 1732 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje. 1748 m. įstojo į Varšuvos kunigų misionierių seminariją, vėliau į jų ordiną. Paskutiniais studijų metais buvo įšventintas į kunigus. Toliau ketverius metus dėstė filosofiją dvasinėje seminarijoje Varšuvoje. Po penkių profesoriavimo metų T. Husaževskis grįžo į Varšuvą, o 1769 m. buvo išsiųstas vadovauti Vilniaus seminarijai. T. Husaževskis aktyviai užsiėmė pedagogine veikla, dėstė lenkų literatūrą, prancūzų kalbą bei supažindindavo studentus su Lietuvos istorija.
Pirmoji profesoriaus T. Husaževskio istorijos paskaita vyko 1783 m. gruodžio 5 d., tad šią dieną galime laikyti istorijos institucionalizavimo Vilniaus universitete pradžia. Paskaita buvo skaitoma viešai, jos klausė ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis. Dėstydamas visuotinės istorijos kursą T. Husaževskis siekė ugdyti kritinį mąstymą, mokė studentus vertinti istorinius įvykius iš platesnės perspektyvos, taip pat skatinti imtis veiksmų, „kurie krašto visuomenę darytų laimingesnę“. Pirmąjį VU istorijos profesorių savo laiškuose mini ir garsus istorikas Joachimas Lelevelis. Nors T. Husaževskio studentu jis buvo tik metus, apie istorijos profesorių rašė su pagarba ir simpatija.
T. Husaževskis istoriją universitete dėstė iki 1805 m. Savo dėstomo dalyko programoje pirmasis universiteto istorijos profesorius žadėjo papasakoti apie valstybių atsiradimą, augimą, iškilimą ir žlugimą, apie jų teisę, dorovingumą, papročius, religiją, politiką ir t.t. Skaitė paskaitas ne tik apie antikinę Graikiją ir Romą, bet ir apie Asirijos, Finikijos, Egipto, Palestinos, Persijos ir Kartaginos istoriją. Vėliau pradėjo skaityti apie to meto didžiųjų Europos valstybių istoriją. Pripažindama jo nuopelnus, to meto universiteto taryba, 1798 m. T. Husaževskį įtraukė į kandidatų sąrašą, iš kurio turėjo būti renkamas VU rektorius, o 1803 m. istorijos profesorius pats dalyvavo tarybos posėdyje ir sprendė, ką išrinkti rektoriumi.
T. Husaževskis mirė 1807 m. sulaukęs 75 metų. Kaip rašoma tai įvyko „tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku kaip ir gimė“. Pirmasis universiteto istorijos profesorius buvo palaidotas kolumbariume, Rasų kapinėse, bet 1937 m. jo palaikai buvo perkelti į kitą kolumbariumą. 1957 m. šis buvo nugriautas, ir pasak ilgamečio kapinių priežiūros kontoros darbuotojo, palaikai iš antrojo kolumbariumo buvo palaidoti bendroje duobėje.
„Husaževskio viešoji paskaita atvėrė kelią Naujųjų laikų dvasią atitinkančios istorijos sampratos plėtotei“, – apibendrina T. Husaževskio indėlį istorikas doc. Eligijus Raila. O jo pirmoji paskaita gali būti viena iš Istorijos fakulteto pradžios datų.