Sidebar

Naujojo ligaMinėdami Vasario 16-ąją ir nepriklausomybės atkūrimą, pirmiausia prisimename diplomatines Lietuvos signatarų ir kariuomenes kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau tuo laikotarpiu nematomame fronte vyko ir kitokia kova. Daugiau nei po šimto metų mums ir vėl jame teko kovoti. Tai – ligų frontas. Apie 1918–1920 m. siautėjusias ligas naujai susikūrusioje Lietuvos valstybėje ir kodėl jos nėra įstrigusios mūsų istorinėje atmintyje kaip kad kitose šalyse, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis.

Pasak istoriko, daugiausiai aukų 1918–1920 m. pareikalavusi liga pasaulyje, kuri Lietuvoje taip pat turėjo siautėti, buvo ispaniškasis gripas: „Tvirčiausia istoriografinė versija teigia, kad ši liga atsirado JAV, Kanzaso valstijoje ir vėliau pasiekė Europą. Pirmoji šios ligos banga nebuvo sunki, tačiau per antrąją, kuri prasidėjo 1918 m. rugpjūtį ir sukėlė didžiausią šoką bei labiausiai įstrigo daugelio šalių visuomenių istorinėje atmintyje, žuvo 90 % visų šiai ligai priskiriamų aukų. Iš viso, pagal naujausius tyrimus, į kuriuos įtrauktos tokios šalis, kaip Indija ir Kinija, manoma, kad nuo ispaniškojo gripo galėjo mirti nuo 50 iki 100 milijonų žmonių, kas sudarė 2,5–5 % visos pasaulio populiacijos.“ Paklausus kodėl ši liga vadinama ispaniškuoju gripu, nors manoma, kad atsirado JAV, A. Grodis paaiškina, kad tai dėl karinės cenzūros. Pirmojo pasaulinio karo metais Ispanijoje nebuvo cenzūros ir joje pirmą kartą buvo paskelbta vieša informacija apie šią ligą. Kitos ligos, nuo kurių to meto lietuviai taip pat kentėjo, kaip kad egzotine liga laikyta cholera, lietuviams gerai žinoma šiltinė ir tarsi iš viduramžių grįžę raupai, pagal A. Grodį buvo geriau pažįstamos.

GripasIspaniškojo gripo aukų beieškant

Priešingai nei Vakarų šalyse, kurios buvo smarkiai sukrėstos ispaniškojo gripo pandemijos, Lietuvos istorinėje atmintyje šios traumos tarsi neaptinkame. Istorikas pasakoja, kad tai nereiškia, jog šios ligos Lietuvoje nebuvo: „Iki COVID pandemijos Lietuvoje, istorikai labai retai atkreipdavo dėmesį į tokius reiškinius. Negausioje mokslinėje literatūroje tiesiog būdavo paminimas gripo faktas. Archyvinėje medžiagoje galima aptikti kitų ligų, tokių kaip cholera ar raupai, bet ispaniškasis gripas nepastebimas. Kodėl to meto spaudoje ši liga nebuvo užfiksuota pirmuosiuose puslapiuose, kaip kad Vakarų šalyse, galima bandyti paaiškinti Lietuvą užgriuvusiomis permainomis. Manoma, kad ispaniškasis gripas Lietuvoje pasirodė 1918 m. spalį, kai irstant vokiečių okupaciniam režimui, visi pirmi naujienų puslapiai buvo nukreipti  į svarstymus dėl Lietuvos nepriklausomybės.“

Kita priežastis, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas to meto visuomenėje, pasak A. Grodžio, yra dėl pačios visuomenės mentaliteto: „Dominavusiai kaimiškai visuomenei didžiausias rūpestis buvo ūkis. Štai šios ligos plitimui  skirtoje laikraščio „Darbo Balsas“ trumpoje žinutėje rašoma, kad „Sodžiuose susirgus visai šeimynai, nebebūdavo kam karvės į lauką išvaryti ar kiaulės pašerti“. Tad kaimo gyventojams didesnį susirūpinimą kėlė ne galimos jų pačių sveikatos komplikacijos, o galimai be darbo rankų liksiantis ūkis.“

Taip pat viena iš versijų, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas, yra dėl mažo ligoninių ir gydytojų skaičiaus. „Nepamirškime, kad po 1918 m. vasario 16 vyksta kova dėl nepriklausomybės, todėl gydytojai mobilizuojami į kariuomenę. Jei tikėsime vienu šaltiniu, Kaune situacija nebuvo bloga. Vienas gydytojas tekdavo 1000 gyventojų. Tačiau kitur Lietuvoje, vienas gydytojas turėjo pasirūpinti 49 tūkstančiais gyventojų. Natūraliai keltas klausimas, kaip galima žinoti, kiek iš tikrųjų serga ir kuo serga, jei nebuvo jokio tinklo tam pasakyti“, – pasakoja A. Grodis.

„Kiek statistiškai Lietuvoje galėjo būti ispaniškojo gripo aukų irgi sunku pasakyti, nes net nežinome, kiek gyventojų tada buvo Lietuvoje. Galime remtis tik palyginimo metodu. Jeigu imsime naujausius duomenis, tai nuo 2,5 % iki 5 % pasaulio populiacijos šios ligos nepergyveno. Jei nagrinėsime galimą Lietuvos populiaciją nuo 1918 m. iki 1920 m. reikia atmesti Vilniaus ir Klaipėdos kraštą. To meto galimas gyventojų skaičius galėjo būti 2 milijonai. Tad pagal 2,5–5 % mirtingumo rodiklį, Lietuvoje nuo ispaniškojo gripo turėjo mirti nuo 50 iki 100 tūkstančių gyventojų“, – konstatuoja A. Grodis. Pačiam istorikui sunku patikėti, kad toks didelis aukų skaičius galėjo nesulaukti audringas permainas pergyvenančios visuomenės dėmesio. Tačiau pagal kitų ligų statistiką, kaip kad šiltinės, kurios 1920 m. epidemijos metu oficialiais duomenimis mirė 9000 žmonių, tokios didelės ispaniškojo gripo netektys įmanomos.

Nors oficialios statistikos apie ispaniškojo gripo aukas Lietuvoje nėra, archyvuose saugoma dokumentinė medžiaga, anot A. Grodžio, gali pagelbėti šios ligos pandemija susidomėjusiems istorikams.  Peržiūrėjęs Igliaukos Šv. Kazimiero ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčių mirties metrikų knygas, istorikas pastebėjo, kad mirusiųjų skaičiai 1918-1919 m. ir vėlesniais metais gana ženkliai skiriasi. „Mirusiųjų tiek 1918, tiek 1919 m. buvo dvigubai daugiau negu vėlesniais nepriklausomybės metais. Tačiau metrikų knygose tiksli mirties priežastis dažniausiai nenurodoma. Todėl teigti, kad didelį gyventojų mirtingumą lėmė būtent ispaniškojo gripo epidemija, be nuodugnesnių tyrimų negalime“, – svarsto mokslininkas.

Okupacinio vokiečių režimo palikimas ir skiepai

Po Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos situacija Lietuvoje buvo sunki, kas anot istoriko A. Grodžio, nevienareikšmiškai paveikė ispaniškojo gripo ir kitų ligų plitimą: „Vokiečių okupacija Lietuvoje buvo alinanti. Ypač kai imtasi įgyvendinti vadinamąją „Hindenburgo programą“. Tai buvo totalinė mobilizacija, kai 1917 m. iš Lietuvos buvo išvežama kiek įmanoma daugiau turto, kas šokiravo Lietuvos žmones. Imtas jausti maisto produktų trūkumas, pirmiausia didesniuose miestuose. Labai buvo apribotas judėjimas visoje Oberosto, į kurį įėjo didžioji dalis lietuvių gyvenamų žemių, teritorijoje. Įvestas tilto mokestis ir kiti panašūs mokesčiai. Dėl judėjimo suvaržymų žmonės gyveno faktinio karantino sąlygomis iki kol vokiečiai pradėjo trauktis 1918 m. rudenį. Galbūt tai galėjo pristabdyti epidemiją, bet taip jau sutapo, kad kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis spalio ir lapkričio mėnesiais, mus užklupo ta didžioji gripo epidemija.“

Nors nuo ispaniškojo gripo vaistų ar skiepų tuo metu nebuvo, bet nuo lietuviams gerai pažįstamos ir juos bauginusios ligos– raupų, žmonės galima buvo skiepyti, tik jie to nenorėjo. „Nuo raupų skiepai jau buvo, bet lietuviai nenorėjo jais skiepytis. Tačiau tai nėra vien tik dėl konservatyvaus mentaliteto. Viena iš skiepų baimės priežasčių buvo ta, kad jie gaminti ir pirkti iš Vokietijos. Vokiečiai ne tik išnaudojo Lietuvos kraštą ūkiškai, bet ir darė eksperimentus su vietos gyventojais, skiepijant nuo įvairių ligų, taip įpratinant bijoti šių dalykų“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Taip pat skiepai nuo raupų buvo mokami. Sveikatos departamento parengtame įsakyme buvo nurodoma, kad nepasiturintieji gyventojai privalo būti skiepijami nemokamai. Tačiau medicinos personalas, ypač provincijoje, neretai už šią paslaugą iš visų piliečių nevengdavo imti užmokesčio. Šią problemą buvo bandyta spręsti, bet aktyviau tik 1922 m. Buvo parengtas gana griežtas privalomų skiepų nuo raupų įstatymo projektas. Už nesiskiepijimą  grėsė 5000 auksinų bauda arba 30 parų kalėjimo. Tačiau dėl lėšų stokos vyriausybė šio įstatymo projekto nesiryžo įgyvendinti. Visgi, kai kurios apskritys, pavyzdžiui, Tauragė arba Ežerėnai (dabartiniai Zarasai) priverstinį skiepijimą nuo raupų buvo įvedė Galiausiai ši viduramžių liga iš Lietuvos buvo išgyvendinta.“

A.Grodis 768x1152Istorikas A. Grodis sako, kad su pažįstama liga – šiltine, lietuviai iš esmės tvarkėsi geriau, bet koją vėl pakišo vokiečių okupacinė kariuomenė: „Veikė sanitarinė milicija ir buvo parengta nemažai brošiūrų, kuriose rekomendacijos patarė, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tik vėl problema buvo dėl okupacinio režimo. Jo metu judėjo įvairios kariuomenės, kurios taip pat platino tokias ligas kaip šiltinė.“

Kitos ligos taip pat buvo užpuolusios jaunąją Lietuvą, bet jų ataka buvo mažesnio masto. A. Grodis pamini 1921 m. sifilio epidemiją Kaune: „Po jos sekė trachomos – akių ligos, epidemija. Galiausiai tuberkuliozė arba džiova, kuri Lietuvą kankina iki šiol, irgi plito sparčiai. Šios lėtinės ligos, tuometinėje spaudoje buvo įvardijamos kaip socialinės ligos.“

Apibendrindamas istorikas A. Grodis teigia, kad lietuviai kovojo su tais priešais, kuruos pažinojo, o mūšiai vyko visuose frontuose. Įskaitant ir nematomą frontą, kuriame virusai ir bakterijos kėsinosi į naujai susikūrusios valstybės piliečius bei jos ateitį. Istorinėje atmintyje šios kovos liudijimų išliko palyginti nedaug, bet tai nereiškia, kad jos nepaliko pėdsakų, kurių istorikai dar neaptiko. Tad Vasario 16-oji gimė itin komplikuotoje aplinkoje, bet tai tik dar labiau sustiprina šios dienos reikšmę.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos