Istorijos pažinimas glaudžiai siejasi su pilietiškumu ir patriotizmu, todėl nenuostabu, kad Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete mokosi visuomeniškai aktyvus studentai. Penki, bet tikrai ne visi, Istorijos fakulteto studentai, priklausantys Lietuvos skautijos (LS) ir Lietuvos šaulių sąjungoms (LŠS) pasakoja, kaip prisijungė prie šių organizacijų ir kaip sekasi derinti visuomeninę veikla su studijomis.
Tarpukarį menančios organizacijos atkūrimas Vilniuje
Į pirmą skautų stovyklą dabar trečiakursis Istorijos studentas Adomas Kofman išvyko 2018 m. paskatinus tėčiui, ir to pakako, kad vaikiną sudomintų skautai ir jų veikla. Kitą vasarą A. Kofman vėl dalyvavo stovykloje, o rudenį įsitraukė į Panevėžio LS veiklą. Įdomu tai, kad savo skauto kelią A. Kofman pradėjo stovykloje, nuo kurios prasidėjo žydų skautų atsikūrimas Lietuvoje – žydiškų skautų organizacijų tarpukariu Lietuvoje buvo daug. Pradėjęs studijuoti, pirmo kurso metu A. Kofman prisidėjo prie žydų skautų bendruomenės atkūrimo Vilniuje ir pradėjo rengti reguliarias sueigas ir kitą veiklą.
Nors gali pasirodyti, kad išskirtinis skautų simbolis yra ženkliukai, A. Kofman patikslina, kad jų organizacijoje didesnę reikšmę turi kaklaraiščiai: „Ženkliukai skautuose yra labiau kaip stovyklų ar kitokių renginių atributas, o kaklaraiščiai parodo amžiaus grupę ir, svarbiausia, kompetencijų bei patirties lygį. Aš šiuo metu turiu violetinį kaklaraištį ir dvišakę lazdą – esu skautas „Vytis“. Tai pasiekti reikia nemenkų pastangų ir laiko. Tad tikrai didžiuojuosi šiuo pasiekimu.“
Skautiškai veiklai ir studijų derinimui A. Kofman pavyko susidėliojus aiškų tavrkaraštį: „Pradėjęs studijuoti Lietuvos skautų tarpe siekiau vieno iš aukštesnio lygmens. Tai reikalavo nemažai savaitgalių, valandų darbo dienomis, emocinių pastangų ir kompetencijų ugdymo. Tikrai ne kartą teko paaukoti naktį ar kelias naktis iš eilės studijoms MKIC'e, nes negalėjau studijuoti savaitgaliais. Kartais tekdavo paaukoti ir progresą skautuose dėl užimtumo sesijos metu. Tačiau geriau pasidėliojus tvarkaraštį, nubrėžus tam tikras ribas, pavyko išsaugoti gerus ar net geriausius pažymius studijose.“
Iš Vilniaus žydų skautų archyvo. A. Kofman pirmas iš dešinės
Bendruomenės iš vienijančių vertybių narė
Elzė Navikaitė - Istorijos bakalauro pirmakursė, „šauliauja“ nuo 2019 m. Per Sąjungos šimtmetį Katedros aikštėje, alinančiame karštyje ir patriotiškų žmonių minioje davė jaunojo šaulio pasižadėjimą. Praėjusiais metais – jau ir šaulio priesaiką.
„Pradžia buvo labai paprasta – buvau užhipnotizuota tėvų pavyzdžio, jų užsidegimo, grįžus iš kiekvienų pratybų. Kaip ir juos, mane labiausiai sužavėjo žmonės, santykiai tarpusavyje, bendrystė. Tai be galo unikalu, kai bendroje veikloje susiburia, iš pirmo žvilgsnio, nieko bendro neturintys žmonės, tačiau svarbiausia – panašių, tarpusavyje vienijančių vertybių, tikslų ir noro mokytis. Tai ir yra ta šauliška brolybė, kuri keri. Taigi, tokioje atmosferoje labai paprasta buvo augti ir siekti savo tikslų. Šiandien visa tai, kas buvo išmokta šaulystės metu, pasitarnauja mokykloje, kur tęsiu mamos pradėtą vesti jaunųjų šaulių būrelį“, – dalinasi šaulė.
„Vaikams labai svarbu paaiškinti visos šaulystės esmę ir prasmę, ir tai lengviausiai perteikti per istorijos prizmę, ypač, kai ši šaulių organizacija yra istorinė ir neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo. Dar būdama jaunąją šaule, pati tokiu būdu besidomėdama ir besigilindama susižavėjau istorijos studijomis “, – pasakoja E. Navikaitė.
Iššūkių keliantis, tačiau prasmingas darbas su vaikais
Istorijos bakalauro trečiakursis skautas Lukas Diulaj prie skautų prisijungė būdamas 10-ies Telšiuose, o aktyvus skautas yra jau 7 metus. Prie skautų prisijungti paskatino šeima.
Po kelerių metų pertraukos į skautų veiklą vėl įsitraukė jau studijuodamas VU ir prisijungdamas prie Vilniaus skautų. L. Diulaj tapo vaikų vadovu ir gavo vadovo kaklaraištį. Taip pat yra Akademinio Skautų Sąjūdžio - studentų skautų korporacijos, turinčios šimtmečio tradicijas - narys. Tuo jis labai didžiuojuosi.
Didžiausias iššūkis L. Diulaj būnant skautu yra darbas su vaikais, kuris reikalauja daug asmeninio įdirbio, nuolatinio žinių ugdymo ir tobulinimo, komunikacinių įgūdžių: „Tenka organizuoti renginius vaikams, dėl to vienokiu ar kitokiu reikalu reikia mokėti komunikuoti su visuomene, įstaigomis ir organizacijomis. Dalyvauju įvairiuose skautų mokymuose. Taip pat kandidatuoju į vyr. skautus Vyčius. Tai yra kandidatavimo kelias, kuris yra fizinis ir psichologinis išbandymas pilnamečiui skautui, norint tapti skautu Vyčiu ir gauti Vyčio kaklaraištį. Ši skautų grupė skautų tarpe, dėl savo visokeriopų žinių, yra labai gerbiama.“
Šaulišką veiklą pratęsė šaulių studentų korporacijoje
„Į LŠS įstojau 11-oje klasėje – 2011 metais daviau jaunosios šaulės pasižadėjimą. Kažkur giliai paslėpsniuose visada kirbėjo noras eiti ilgus žygius, nešti sunkią kuprinę, bristi per upelius, tepliotis veidą žaliai ir atsibusti kiaurai šlapiame ir sniegu užklotame miegmaišyje vidury lietuviškojo miško. Turėjau potraukį perlipti save, o tai, ko gero, viena ryškesnių šauliams būdingų savybių, bet nebuvau radusi tam nišos. Šaulio priesaiką daviau 2014 metų kovo 11 dieną, o tų pačių metų lapkritį tapau Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ pilnateise nare“, – apie savo šaulės kelio pradžią pasakoja Istorijos fakulteto doktorantė Augustė Burinskaitė.
A. Burinskaitė patikslino, kad „Saja“ yra akademinė ir šauliška bendruomenė, leidžianti pratęsti šaulišką veiklą atvykus studijuoti į didžiuosius miestus. 2014 m. lapkritį „Sajai“ minint 80-metį, A. Burinskaitė gavo geltonai, žaliai ir pilkai austą, šaulio, ginklo ir trimito ženklais puoštą korporantišką kepurėlę. O dabar doktorantė eina „senolės“ - labai išmintingos ir gerbiamos, laikui nepavaldžios korporacijos narės – pareigas.
„Mes „Sajoje“ labai gerai suderiname pilietiškumą ir gerą humoro jausmą, intelektualumą ir kūno raumenų stiprinimą, daugiau nei 30 skirtingų specialybių su šauliškomis vertybėmis. Aišku, Sąjunga savaime nėra stebuklas, stebuklas yra žmonės joje. Bendruomenė ir bičiuliai“, – sako ji.
Pasakodama apie studijų derinimą su šaulių veikla, A. Burinskaitė dalinasi, kad sunkumų nepatyrė: „Kaip tik priešingai – narystė Šaulių sąjungoje, o ypač „Sajoje“ leido realizuoti visus savo pilietinius troškimus, įprasminti meilę Lietuvai, suderinti jaunystės polėkio privalumus su mokslo šaknų kartumu. Studijų kryptį keičiau kelis kartus, o štai Istorijos fakultete magistrą studijuoti pradėjau 2022 metais ir studijas vis dar tęsiu doktorantūroje. Net drįsčiau teigti, kad Šaulių sąjunga ir buvo tas slaptas gyvenimo ingredientas, nulėmęs didesnę dalį teisingų pasirinkimų, galimai net ir atvedęs į Istorijos fakultetą.“
Iš Lietuvos šaulių studentų korporacijos "Saja" archyvo. A. Burinskaitė penkta iš dešinės.
Buvimas skaute padeda gyvenime ir studijose
Istorijos trečio kurso studentė Katarina Marija Nizovec prie skautų prisijungė 2016 m., kai sudalyvavo stovykloje „Skautai neskautams“: „Atvažiavau ten nieko nežinodama apie skautus, o išvažiavau visiškai susižavėjusi skautų veikla ir su didžiuliu norų prisijungti. Savo pirmą įžodį, t.y. kada gavau savo pirmą kaklaraištį, daviau 2017 m. vasarą ir tapau Lietuvos skautijos nare.“
„Skautai mane išmokė, kad problemos, su kuriomis susiduriu, yra vienaip ar kitaip išsprendžiamos. Svarbiausia, neprarasti vilties ir daryti, net jei sunku. Mano mėgstamiausias skautiškas ženklas yra vyresniosios skautės kaklaraištis, nes tapti vyr. skaute ar skautu nėra taip paprasta. Turi įvykdyti daug užduočių ir skirti tam daug savo laisvo laiko. Bet rezultatas yra visiškai nuostabus - geriau pažįsti save, kitus, patobulėji įvairiose gyvenimo sferose bei atrandi žymiai daugiau savo asmenybės kampų “, – dalinasi K. M. Nizovec.
Mergina pažymi, kad buvimas skaute jai labai padeda gyvenime ir studijose: „Skautai išmokė mane nebijoti bandyti įvairius dalykus ir nepasiduoti, net jei labai sunku, o studijose tikrai atsitinka momentų, kai norisi viską mesti ir nebedaryti. Bet mano vidinė skautė man sako „jei galėjai išgyventi bemieges naktis miške, tai ir referatą sugebėsi laiku parašyti“.“