1977 m. žiemą grupė Vilniaus universiteto (VU) pirmakursių netikėtai tapo vieno simbolinio, tačiau sovietinei santvarkai labai nepatikusio incidento herojais – jie nukabino Lenino bareljefą, kabėjusį Vilniaus centrinio pašto operacijų salėje, ir bandė jį paskandinti Neries upėje. Šis veiksmas išprovokavo itin griežtą sovietinės valdžios atsaką: visi studentai buvo pašalinti iš VU, vienas jų kalintas ir priverstinai gydytas psichiatrinėje ligoninėje, kitas mirė neaiškiomis aplinkybėmis tarnybos sovietinėje kariuomenėje metu. Vienam jų – Gediminui Šinkūnui – šiemet bus įteiktas VU atminties diplomas, simboliškai sugrąžinantis jį į VU bendruomenę.
Nors KGB bandė šį įvykį pateikti kaip chuliganizmą, bet jis pasiekė net pogrindinę spaudą ir paskatino Švietimo ministerijos reakciją. VU istorikas prof. Arūnas Streikus šį veiksmą vertina kaip tam tikrą visuomenės nuotaikų barometrą, atspindintį to meto jaunimo susvetimėjimą su sistema.
Buvęs Vilniaus centrinis paštas. Wikipedia nuotr
Lenino vagystė ir pašalinimas iš universiteto
1977 m. sausio 23 d. vakarą buvę klasiokai Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto pirmakursiai Rimantas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gediminas Šinkūnas ir Gintautas Stankevičius kartu su Rasa Abelkinyte, kuri mokėsi Vilniaus inžineriniame statybos institute, Vilniaus centriniame pašte (Gedimino prospekte) nukabino Lenino bareljefą ir pasiėmė jį su savimi. Einančius per Žaliąjį tiltą juos pamatė milicija. Supanikavę studentai Lenino bareljefą metė į Nerį, bet sovietinis simbolis atsimušė į ledą. Studentai išsilakstė, tačiau vėliau milicijos buvo sugaudyti. Per kelias dienas keturi VU studentai buvo išmesti iš komjaunimo ir iš universiteto.
„Kadangi buvau komjaunuolis, tai pirmiausia šį įvykį apsvarstė grupės komjaunimo susirinkime, kuriame buvau įspėtas apie nederamą elgesį su įrašymu į komjaunuolio asmens bylą. Susirinkimo protokolas buvo pateiktas universiteto komjaunimo sekretoriatui, bet jis liko nepatenkintas grupės komjaunimo susirinkimo sprendimu ir liepė persvarstyti. Vėliau grupės komjaunimo sekretorius man pranešė, kad esu pašalintas iš komjaunimo ir greičiausiai būsiu pašalintas iš studentų sąrašų už elgesį, nesuderinamą su komjaunuolio vardu“, – pasakoja G. Šinkūnas. Ir priduria, kad apie pašalinimą iš universiteto sužinojo iš skelbimų lentoje kabėjusio skelbimo, bet nieko nesigailėjo, nes nesijautė padaręs ką nors blogo.
Po šio įvykio skaudus likimas susiklostė R. Grigui ir S. Marcinkevičiui. R. Grigas buvo laikytas vienu pagrindinių šio įvykio kaltininkų ir iniciatorių, todėl buvo kalintas Lukiškių kalėjime, laikytas Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninėje. Iš viso nuteistas 10 mėnesių nelaisvės.
Kitas įvykio dalyvis S. Marcinkevičius, VU istorikų tyrimo duomenimis, augo „nepatikimoje“ šeimoje, nes jo tėvas 10 metų kalėjo Intos lageriuose. Dėl to jo mama buvo pašalinta iš VU Gamtos mokslų fakulteto. Po šio įvykio jis pats buvo pašauktas į kariuomenę, ten tardytas saugumo, o baigiantis tarnybos laikui neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.
Pogrindinė spauda padarė meškos paslaugą
Prof. A. Streikus atkreipia dėmesį, kad šio spontaniško jaunuolių poelgio pasekmės galėjo būti ir švelnesnės, jei jis nebūtų sulaukęs išeivijos ir pogrindinės spaudos dėmesio. Apie šią istoriją gana greitai pranešė „Amerikos balsas“, o 1977 m. gegužės pabaigoje Lenino bareljefo incidentas buvo aprašytas ir pogrindiniame leidinyje „Aušra“. Pasak istoriko, toks viešumas jaunuoliams gal labiau pakenkė, nei padėjo – jis paskatino sovietines institucijas reaguoti griežčiau ir parodyti sankcijas kaip pavyzdį, kad įbaugintų kitus.
Istorikas aptiko dokumentų, rodančių, kad Lenino bareljefo istorija neapsiribojo vien svarstymais universitete – ji sulaukė atgarsio net aukščiausiu lygmeniu, pasiekė Švietimo ministeriją ir miesto partinę valdžią. 1977 m. vasario 23 d. Komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto biuro posėdyje buvo apsvarstytas „antivisuomeninis grupės studentų iš valstybinio Vilniaus universiteto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto elgesys“. Šio posėdžio metu buvo konstatuota, kad šie įvykiai yra „rimtų auklėjamojo darbo praleidimų (rus. upuščenij)“ kai kuriose Vilniaus vidurinėse mokyklose ir minėtose aukštosiose mokyklose padarinys. Per posėdį priimtame nutarime VU rektoratas ir partinis komitetas buvo įpareigoti parengti „konkrečias priemones, kaip padidinti kiekvieno dėstytojo asmeninę, taip pat dekanatų ir katedrų atsakomybę už būsimų specialistų parengimą ir komunistinį auklėjimą“. Per plauką savo kėdę išsaugojo ir tuometis Vilniaus pašto viršininkas V. Bružinskas – nors buvo konstatuota, kad už tokį apsileidimą jis vertas atleidimo, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis savikritiškai įvertino savo apsileidimą ir operatyviai numatė priemones, kaip pašalinti esamus trūkumus, jam tebuvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašu partinės įskaitos knygelėje.
Reaguodama į pirmakursių veiksmus, miesto partinė valdžia inicijavo patikrinimus Vilniaus mokyklose, kad būtų įvertinta, kaip jose vykdomas „idėjinis auklėjimas“ ir kokia jo kokybė. Profesorius A. Streikus pabrėžia, kad incidentas sukėlė rimtą nerimą, todėl už aplaidų auklėjamąjį darbą keliems mokyklų direktoriams buvo pareikšti papeikimai. Galiausiai 1977 m. balandžio 6 d. Švietimo ministerija išleido specialų įsakymą sustiprinti moksleivių idėjinį-politinį ugdymą.
Stiprėjantis jaunimo nacionalizmas ir „keliaklupsčiavimas“ prieš Vakarų kultūrą
VU Istorijos fakulteto profesorius A. Streikus, kuris tyrinėja antisovietinį pasipriešinimą, šį iš pirmo žvilgsnio spontanišką studentų veiksmą apibūdina kaip dar vieną dėlionės dalį, papildančią 8-ojo dešimtmečio visuomenės paveikslą, kuris susidėliojo po R. Kalantos susideginimo. Tuo laikotarpiu galutinai išryškėjo didelės dalies visuomenės susvetimėjimas su sovietiniu oficiozu. Maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio didžiųjų miestų KGB skyrių dokumentuose galima aptikti vis daugiau pažymų, kuriose rašoma apie baimę ir nerimą keliančių „negatyvių“ reiškinių plitimą tarp jaunimo.
„KGB pranešimuose, kurių tikslas buvo informuoti partinę valdžią, galima išskirti kelis įvardytus negatyvių reiškinių tipus. Vienas jų – nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas, ypač Vilniuje. Minima, kad jaunimas konfliktuoja su rusakalbiais. Vis daugiau būdavo išgirstama lietuviškų dainų, pasisakymų ar pamatoma užrašų. Taip pat dažnėjo nepriklausomos Lietuvos, kaip ją įvardija KGB ataskaitose – „buržuazinės Lietuvos“, simbolių, tokių kaip trispalvė ar Gediminaičių stulpai, demonstravimas. Kita vertus, pasitaikydavo ir sovietinių simbolių niekinimo, kaip kad vėliavų nuplėšimas ar Lenino bareljefo nuėmimas ir apspjaudymas“, – pasakoja istorikas.
Prof. Arūnas Streikus. VU nuotr.
Jis atkreipia dėmesį, kad KGB raštuose minimas dar vienas „neigiamas reiškinys“ – vadinamasis „keliaklupsčiavimas prieš Vakarų kultūrą“, kuris pasireiškė Vakarų gyvenimo būdo mėgdžiojimu, ypač išryškėjus hipių, o vėliau ir pankų subkultūroms.
„Nuo 1972 m., ypač didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune, vis labiau ryškėjo jaunimo susvetimėjimas su sovietų režimu. Nors tokių veiksmų kaip bareljefo nuėmimas negalima laikyti sisteminiu neginkluotu pasipriešinimu, jie rodo augantį abejingumą sovietinei sistemai – jos simboliams, ideologijai ir tvarkai, dažnai reiškiamą per humorą ar pašaipą“, – apibendrina istorikas.
Panašūs „antivisuomeniniai“ protestai
Kalbėdamas apie panašius veiksmus, istorikas atkreipia dėmesį į vieną ryškiausių protestų po R. Kalantos susideginimo išprovokuotų neramumų Kaune – tų pačių 1977 m. rudenį vykusias eitynes po „Žalgirio“ futbolo rungtynių. Spalio 7 d., kai „Žalgiris“ nugalėjo Vitebsko „Dviną“, sirgaliai po rungtynių neišsiskirstė, o susibūrę kolona žygiavo per Žaliąjį tiltą, skanduodami „Lietuva be rusų“ ir giedodami Tautišką giesmę. Nepaisant bandymų juos sustabdyti, daugiausia iš jaunimo sudaryta minia pasiekė Gedimino prospektą ir nužygiavo iki pat KGB rūmų. Panašaus pobūdžio ir masto protestas įvyko ir spalio 10 d. po rungtynių su Smolensko „Iskra“.
Prof. Streikus sako, kad ir didžiųjų miestų mokyklose tuo metu pasitaikydavo vis daugiau panašaus tipo protestų prieš sovietų sistemą: „Mokyklose būdavo įvairiais būdais išniekinami mirusių ir gyvų partijos vadų portretai, paskleidžiami antisovietinio turinio lapeliai, sąsiuviniuose ar vadovėliuose pripiešiamos trispalvės, Gedimino stulpai ar kiti tautiniai simboliai. Bet apie tokius atvejus ne visada sužinodavo KGB. Mokyklų vadovai nebuvo suinteresuoti, kad kiltų skandalas, tad dažniausiai stengdavosi tyliai sutvarkyti, išsikviesdami į pokalbį tėvus.“