Archeologija Lietuvoje – tai ne tik piliakalniai, turtingi pilkapiai ar miestų praeitį slepiantys kultūriniai sluoksniai. Už jų slypi žmonės, kurie šį paveldą tyrinėjo, pavertė mokslu ir atvėrė plačiajai visuomenei. Vienas tokių – Jonas Puzinas, kurio kelias į archeologiją prasidėjo visai netikėtai – jį paskatino pats prezidentas Antanas Smetona.
Šiemet minimi net trijų archeologijos korifėjų – habil. dr. Jono Puzino (1905–1978), habil. dr. Adolfo Tautavičiaus (1925–2006) ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus (1935–2024) – jubiliejai. Norėdami prisiminti jų palikimą, pakalbinome Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėją prof. Albiną Kuncevičių. Jis plačiau papasakojo apie J. Puziną – tarpukario asmenybę, karo metų veiklą VU ir indėlį ugdant profesionalią Lietuvos archeologų kartą.
Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“
Į archeologiją atvedė A. Smetona
J. Puzinas gimė pasiturinčioje šeimoje Svaronių kaime, Ukmergės rajone. Iš pradžių Kaune studijavo kalbotyrą. Įdomu tai, kad jis buvo kraštietis su prezidentu A. Smetona. Šis biografinis sutapimas lėmė tai, kad abu užmezgė, kaip pats J. Puzinas yra rašęs, nuoširdžius ryšius.
Atsiminimuose J. Puzinas mini, kad būtent dėl bendro krašto ir tos pačios šnektos prezidentas paprašė jo redaguoti raštus, kuriuose pasitaikydavo daug tarminių žodžių. Su prezidentu jie dažnai nuoširdžiai išsikalbėdavo, aptardavo ir archeologijos klausimus, kuriais A. Smetona domėjosi. Galiausiai prezidentas pasiūlė J. Puzinui studijuoti archeologiją – ir šis pasiūlymas buvo priimtas.
Gavęs A. Smetonos paramą ir stipendiją, 1930 m. J. Puzinas išvyko studijuoti archeologijos į Heidelbergo universitetą Vokietijoje. Šis universitetas tuomet buvo ir dabar tebėra vienas svarbiausių archeologijos centrų.
Nuo terminijos iki modernaus muziejaus sukūrimo
Pasak prof. A. Kuncevičiaus, J. Puzinas mokėjo kruopščiai kaupti archeologinę medžiagą, ją tvarkingai valdyti: „Šiuos įgūdžius jis stengėsi perduoti ir savo mokiniams. Be to, kalbininko žinias jis pritaikė archeologijoje – būtent J. Puzinas kūrė lietuvišką archeologinę terminiją, kurią vartojame iki šiol: proistorė, žalvario amžius ir kt. Šie darbai buvo tęsiami ir vėliau, jo emigracinėje veikloje, rengiant enciklopedijas.“
Grįžęs po studijų, J. Puzinas pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir dirbti laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje. Jis apkeliavo aplinkinių šalių archeologines ekspozicijas ir 1936 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įkūrė Priešistorės skyrių, ten įrengė archeologinę ekspoziciją, kurioje archeologiniai radiniai buvo išdėstyti moderniai ir inovatyviai.
„Naujojo muziejaus atidaryme dalyvavo prezidentas A. Smetona, o už nuveiktą darbą 1938 m. J. Puzinas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 4-ojo laipsnio ordinu“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytojas. Tad, anot profesoriaus, J. Puziną galima laikyti profesionaliosios mokslinės archeologijos pradininku – jos „tėvu“.
Vilniaus laikotarpis ir darbas su studentais
1940 m., kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžinti Lietuvai, VDU profesūra persikėlė į Vilnių. J. Puzinas čia ėjo įvairias pareigas: buvo tuometinės VU bibliotekos direktorius, dirbo Lituanistikos institute, prisidėjo prie organizacinių darbų. Jis vadovavo Archeologijos katedrai, tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, o kelis kartus net pavadavo rektoriaus pareigas ėjusį Mykolą Biržišką.
„Vienos jo studenčių, Rimutės Rimantienės, atsiminimuose rašoma, kad būdamas dekanas ir katedros vedėjas J. Puzinas pats dėliojo tvarkaraštį. Dėl to archeologijos studentai dažnai jausdavosi privilegijuoti“, – sako prof. A. Kuncevičius.
VU Archeologijos katedros vedėjo teigimu, susižavėjimą kelia tai, kad J. Puzinas kartu su studentais Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo apvažiuoti Vilniaus krašto archeologinius objektus: „Kadangi jis pats sudarydavo tvarkaraštį, savaitėje palikdavo vieną laisvą dieną, per kurią su studentais keliaudavo po kraštą. Aplankė Verkius, Trakus, Senuosius Trakus. Tokios išvykos ir seminarai studentams palikdavo neišdildomą įspūdį.“
Pasak studentų – tarp jų buvo ir pasaulinio garso archeologė Marija Gimbutienė – prisiminimų, J. Puzinas puikiai mokėjo dirbti su jaunimu. Jis studentus mokė, kad svarbu žinoti archeologijos knygas, pažinti archeologinius radinius. Profesoriaus manymu, nebūtina įdėmiai jų skaityti, tačiau svarbu žinoti, kas jose parašyta.
Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“.
Išeivijos metai ir ryšiai su kolegomis
Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, 1942 m. J. Puzinas už veiklą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje buvo gestapo suimtas ir kalintas. Po dvejų metų, artėjant sovietams, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo akademinį darbą. 1946–1949 m. dėstė Hamburge ir netoliese esančiame Pineberge įkurtame Pabaltijo universitete, kuriame ėjo įvairias pareigas, tarp jų – Filosofijos fakulteto dekano. 1949 m. persikėlė į JAV, kur didžiausias jo darbas buvo „Lietuvių enciklopedijos“ rengimas ir redagavimas.
Prof. A. Kuncevičius primena, kad J. Puzinas labai vertino ir sovietinėje Lietuvoje dirbusius archeologus, ypač Adolfą Tautavičių, Mykolą Michelbertą ir Vytautą Urbanavičių: „A. Tautavičius yra minėjęs, kad archeologiją pasirinko perskaitęs J. Puzino „Lietuvos proistorės bruožus“. Žinoma ir dabar mums jau tokia gana keista istorija: A. Tautavičius, sužinojęs J. Puzino adresą JAV, siųsdavo jam sovietinėje Lietuvoje leistą archeologinę literatūrą, bet niekada nepasirašydavo savo pavardės. Atsiminimuose jis užsimena, kad vylėsi, jog J. Puzinas supras, kas jam tuos leidinius atsiunčia.“
Anot VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo, didžiausias J. Puzino indėlis į archeologijos mokslą – ne tik parašytos knygos, atlikti tyrimai ar Lietuvoje pritaikytos modernios muziejininkystės praktikos, bet ir pedagoginė veikla universitete bei užauginti studentai: „Nepaisant sovietinės okupacijos, J. Puzino darbus Lietuvoje tęsė jo mokiniai. Rimutė Rimantienė tyrinėjo akmens amžiaus paminklus ir užaugino ištisą akmens amžiaus specialistų kartą. Regina Kulikauskienė ir Pranas Kulikauskas tyrinėjo daugelį garsių Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Kernavę, kur ir dabar studentai atlieka archeologines praktikas. O kalbant apie Mariją Gimbutienę – tai jau visuotinai pripažinta pasaulinio lygio mokslininkė.“
Habil. dr. J. Puzino 120, habil. dr. A. Tautavičiaus 100 ir habil. dr. V. Urbanavičiaus 90 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti VU Istorijos fakultetas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai ir Lietuvos istorijos institutas organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją „Archeologinės kelionės laiku“. Konferencija vyks 2025 m. rugsėjo 25–26 d. Daugiau informacijos rasite čia.
