Magnificencija rektoriau, ekscelencija ambasadoriau,gerbiama Senato pirmininke, Senato ir Tarybos nariai, garbieji profesoriai, mieli kolegos, bičiuliai, brangūs svečiai.
Petras Repšys pagrįstai gali būti vadinamas vienas istoriškiausių mūsų dabarties dailininkų. Ne šiaip besidominčiu istorija, bet istoriškiausiu fundamentaliąja prasme – keliančiu šiandienos klausimus praeičiai ir taip paverčiančiu dabartį nenutrūkstama istorijos dalimi, o praeitį, dabarties dalimi.
Tokia konstatacija yra artima šiuolaikinei istorijos mokslo sampratai, pabrėžtinai akcentuojančiai istorinės sąmonės vertybinę orientaciją į dabartį ir ateitį, o ne praeitį. Kaip tik tokiai istorijos mokslo sampratai, suaktualinusiai istorinės sąmonės ir istorinės kultūros kategorijas, reikšmingi yra ne tik istorikų tekstai, bet ir įvairiausi istorinės kultūros funkcionavimo pavidalai – vadovėliai, muziejų ekspozicijos, dokumentiniai ir meniniai filmai, istoriniai romanai, meno kūriniai, ir t.t. Kitaip sakant – svarbi yra viešoji istorija. Dažnu atveju paaiškėja, kad būtent viešoji istorija visuomenės istorinę savimonę formuoja labiau nei istorikų tekstai.
Petras Repšys yra vienas ryškiausių šios istorijos balsų šiuolaikinėje Lietuvos kūryboje. Repšys žino ir, drįsčiau sakyti, jaučia istoriją. Jis išmano didžiuosius mūsų istorijos naratyvus, tačiau žmogaus istorija jam yra vienodai artima. Ir kiekvieną kartą jis kuria gyvą pasakojimą, nevengdamas ironijos. Jis derina kelias meninės raiškos formas, kurios leidžia jam pasiekti skirtingas auditorijas. Tai medaliai, skirti istorinėms ir istorija virstančioms asmenybėms, ryškią istorinę dimensiją turintys religinės dailės kūriniai – Varnių katedros altoriaus antepedijus, skirtas Žemaičių krikštui, reljefas „Lietuvos krikšto tūkstantmečiui“ su Lietuvos krikštytojais ir šventaisiais, paminklas dailininko bičiuliui, akademijos ir literatūros žmogui poetui Sigitui Gedai Užupyje, mažosios istorijos, papasakotos ekslibrisuose ar knygų iliustracijose. Išskirtinis yra jo metalo raižinių ciklas „Vilnius“, pradėtas 1987 m. ir, anot menininko, vis dar nebaigtas. Tai esamo, o kartu ir jau dingusio Vilniaus istorija, jautrus ir labai skvarbus žvilgsnis į negrįžtamai kintantį mylimą miestą. Istorijos dalimi yra ir Repšio suprojektuoti Vilniaus universiteto ir Vilniaus dailės akademijos simboliai, liudijantys menininko gebėjimą suprantant praeities ženklus kalbėti dabarčiai ir ateičiai.
Šiandien svarbu išryškinti tą dailininko kūrybos liniją, kuri tiesiogiai skirta Vilniaus universitetui. Petras Repšys gali būti vadinamas Vilniaus universiteto dailininku. Retas universitetas Europoje gali pasigirti tokiu atidžiu iškilaus menininko dėmesiu jo istorijai, jo erdvėms ir jo žmonėms. Menininkai puošę universitetus nėra neįprastas reiškinys, tačiau menininkai, kūrę universiteto pasakojimą vaizdais, kūrę jo vizualinį identitetą – yra reta. Repšiui Vilniaus universitetas yra neatskiriama jo mylimo miesto Vilniaus dalis. XX a. pirmoje pusėje, Vilniaus universiteto, tuo metu vadinamo Stepono Batoro vardu, akademinius simbolius sukūrė dailininkas, Dailės fakulteto dekanas, Ferdinandas Ruszczycas. Petrui Repšiui tokia misija teko XX a. pabaigoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Vilniaus universitetui – akademinę laisvę.
1994 m. Repšio dėka Vilniaus universitetas grįžo į Europos universitetų heraldinių ženklų erdvę. Būtent tuo metu buvo sukurti šiandieninio universiteto heraldiniai „pamatai“ – Vilniaus universiteto herbas, vėliava ir antspaudas. Repšys sukūrė ir mūsų, Istorijos fakulteto herbą. Universiteto Didžiajame kieme atidengta paminklinė atminimo plokštė, skirta Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui, Vilniaus universiteto įkūrėjui Steponui Batorui, sukurta pagal Repšio projektą. Tais pačiais metais atidengtas ir jo bareljefas „Žuvusioms baltų gentims“, užbaigęs Filologijos fakultete esančios memorialinės erdvės su dailininko freska “Metų laikai” formavimą.
Repšys yra nuoseklus Universiteto ir jo žmonių istorijų pasakotojas. Vilniaus universitetas buvo pirmoji Petro Repšio darbo vieta po dailės studijų. Dirbdamas Universiteto Kiemo teatre, jis 1971 m. įamžino jo atmintį medalyje. Medaliuose menininkas įamžino ne tik Vilniaus universiteto žmones ar įvykius, jis sukūrė langą į praeitį, kuris yra atviras visiems žiūrintiems. Svarbu ir tai, kad pirmasis Petro Repšio sukurtas ekslibrisas buvo skirtas Vilniaus universiteto bibliotekai, 1970 m. šventusiai savo 400 metų jubiliejų.
1993 m., pakviestas tuometinio Istorijos fakulteto dekano Alfredo Bumb lausko, jis dėstė fakulteto studentams dalyką „Dailės pagrindai: istorinės dailės technikos“, kuriame jo vadovaujami studentai patyrė meninės kūrybos tikrovę. Humanitarų erdvėje didžiule spraga buvo laikoma vizualiųjų menų gilesnio pažinimo, studijų stoka. Repšio patirtis ir Universiteto suvokimas lėmė, kad jo dėstomas dalykas autentiškai integravosi Istorijos fakulteto studijose. Būdamas aukščiausio rango žinovu šioje srityje, ką liudija dailininko darbų spektras – nuo grafikos iki tapybos, skulptūros ar freskos, Repšys sukūrė savitą ir neįprastą istorikų akiračiui įgūdžių ir idėjų pasaulį. Tai buvo neblėstantis įspūdis to meto studentams, šis dailininko dėstomas dalykas tapo posovietinio Fakulteto atsinaujinimo metafora.
Petras Repšys geba ne tik suaktualinti, išreikšti istoriją vaizdu, jis moka ją pasakoti. Jis prisimena ir geba atgaivinti praeities įvykius žodyje. Jo pašnekesiai su mūsų kolega Aurimu Švedu virto knyga „Piešimas buvo tarsi durys“. Todėl menininko artumas istorijai yra grįstas ne tik istorijos sampratos prasme, jis glūdi Repšio gebėjime perduoti istoriją, kalbėti istoriją. O prisimenant iškilaus istorijos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus mintį, kad istorikas yra tas, kuriam nuolat nutinka istorijos, – Petras Repšys yra neabejotinas istorikas.
Petro Repšio nuopelnų Vilniaus universitetui kulminacija reikėtų laikyti jo freską „Metų laikai“ Filologijos fakultete. Ši freska 2009 m. pateko į žymiausių Lietuvos tūkstantmečio dailės kūrinių dešimtuką. Tai, kad Lietuvoje jokia kita institucija neturi tokios meninės jėgos interjero kūrinio yra neginčijama. Taip pat neginčijama ir tai, kad Repšys yra Vilniaus universiteto istorijos ir jo žmonių istorinės atminties kūrėjas, kurio darbai saugo ir saugos Universiteto atmintį medaliuose, freskose, ekslibrisuose, paminkluose.
Šiandien Petrui Repšiui suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas yra ne tik mūsų institucijos pagarbos ženklas Universitetui reikšmingai nusipelniusiam Lietuvos menininkui, tai ir mūsų gebėjimas kalbėti ateičiai.
