Kulinarinis paveldas – slidi tema. Kas pirmasis į puodą įdėjo burokėlius ir užpylė juos rūgpieniu? Kas sumanė pridėti agurkų, svogūnų laiškų ir, o Dieve, krapų? Kam šovė į galvą vietoj mėsgalio arba silkės įmesti pjaustytą kiaušinį? Oi, dar pamiršome bulves. O dangau! Juk mąstant istoriškai pilnaverčiams tradiciniams šaltibarščiams rastis reikėjo kelių šimtmečių ir, galbūt, kelių nacijų. Ar tą patį galime pasakyti ir apie kitus patiekalus? Cha!
Per daug painu, tad grįžkime prie lėkštės. Vargu ar istorikas gali tikėtis nustatyti – kas, kiek ir kada įmetė į tarptautinį šaltibarščių puodą. Bet, jis kaip niekas kitas, gerai žino: nori istorinės tiesos, ieškok šaltinio. Nepatingėkime. Atsiverskime 1528 m. gegužės 1 d. datuotą Lietuvos pašauktinės kariuomenės sąrašą ir ką gi matome Giedraičių riterijos gretose? Misius Šaltabarštis ir Bartkienė Šaltabarštienė!!! Šiaip, dėl konteksto, net ukrainiečiai savo istorijos šaltiniuose ankstyviausią barščių paminėjimą aptinka gerokai vėlesniais laikais. Tai gal barščių pavadinimas ne ukrainietiškas, o lietuviškas? Turbūt, per daug sau leidžiu...
Klausimas išspręstas – šaltibarščius lietuviai patentavo XVI a. pradžioje. Tiesa, nežinome tų šaltibarščių recepto. Bet juk turime vaizduotę, tradiciją ir šventę. Kam abejoti? Na ir dar: nusišvilpti ką rašo „The New York Times“ straipsnelio autorius apie šaltibarščius, nes jis tiek pat nusimano apie Lietuvos istoriją, kaip ir mes apie mamuto mėsą.
Tiems kas netingi žr. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 523 (1528), Viešųjų reikalų knyga 1, parengė A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006, p. 55.
Eugenijus Saviščevas
Eugenijus Saviščevas. Nuotrauka redaguota su DI.