Tomo Laurinavičiaus / VU nuotr.
Lapkričio 3 d. Vilniaus rotušėje vykusioje Vilniaus universiteto (VU) ir Vilniaus miesto savivaldybės organizuotoje konferencijoje, skirtoje prezidento Valdo Adamkaus šimtmečiui, istorikai ir politologė svarstė, kokia buvo „Adamkaus Lietuva“.
Dr. Norberto Černiausko moderuojamoje diskusijoje dalyvavo VU Istorijos fakulteto mokslininkai prof. Alfredas Bumblauskas, doc. Inga Zakšauskienė, dr. Marius Ėmužis ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė. Kalbėdami apie prezidento asmenybę ir politinį palikimą, diskusijos dalyviai minėjo jo atsineštą vakarietišką politinę kultūrą, gebėjimą telkti ir atsakomybę už valstybę.
Diskusiją dr. N. Černiauskas pradėjo siūlydamas V. Adamkui parinkti epitetą, panašiai kaip istoriniai valdovai būdavo vadinami išmintingaisiais, pamaldžiaisiais ar didžiaisiais. Prof. A. Bumblauskas, prisimindamas žemaitišką savo mamos apibūdinimą, prezidentą pavadino „puikiuoju“. Doc. I. Zakšauskienė pasirinko epitetą „elegantiškasis“, pabrėždama ne tik išorinę eleganciją, bet ir prezidento atsineštą vakarietišką politinę kultūrą bei pagarbą žmogui. Dr. M. Ėmužis V. Adamkų įvardijo kaip „nuoseklųjį“ – vertybinių nuostatų besilaikiusį žmogų, kurio autoritetas derėjo su kuklumu, o doc. N. Putinaitė, išskirdama jo gebėjimą vienyti, pritarė epitetui „puikusis“.
Prezidentas Lietuvos, kokia norėjome būti
Leonidas Donskis V. Adamkų yra pavadinęs pirmuoju XXI a. Lietuvos prezidentu. Diskusijoje šis apibūdinimas tapo klausimu apie platesnį pokytį: kokią valstybę ir visuomenę prezidentas įsivaizdavo ir kuo jo siūloma Lietuva skyrėsi nuo sudėtingos paskutinio XX a. dešimtmečio tikrovės? Prof. A. Bumblauskas pasiūlė mintinį eksperimentą – svarstyti apie ketvirtąją Lietuvą, siejamą su naryste NATO bei Europos Sąjungoje ir V. Adamkaus vaidmeniu šiame kelyje.
Doc. N. Putinaitė pasiūlė kitą perspektyvą: V. Adamkus Lietuvai pirmiausia atvėrė gerąją XX a. Vakarų patirtį. Į visuomenę, tebegyvenusią su sovietmečiu paveldėtais įpročiais, jis atsinešė kitokį požiūrį į žmogų, valstybę ir politinį veikimą. Pasak politologės, prezidentas padėjo patikėti Vakarais ir kartu rodė, kokie galėtume tapti patys.
„Adamkus, man atrodo, yra tokios Lietuvos prezidentas, kokia mes norėjome būti. Nebuvome, bet norėjome būti“, – sakė doc. N. Putinaitė.
Vakarietiškumą, anot doc. I. Zakšauskienės, perteikė net iš pirmo žvilgsnio kasdieniški dalykai. Istorikė prisiminė, kaip parodoje apie V. Adamkų apsilankę mokiniai, išvydę prezidento ir Almos Adamkienės fotografiją, ją susiejo su Amerika. Apranga, laikysena ir bendravimo kultūra tapo atpažįstamais kitokio gyvenimo ženklais.
Lietuva be barikadų
Dr. M. Ėmužis prezidento laikyseną siejo su siekiu peržengti paskutinį XX a. dešimtmetį įsitvirtinusį politinį susiskaldymą. V. Adamkus įsivaizdavo atviresnę visuomenę, kurioje politinis gyvenimas nebūtų nuolatinis stovėjimas priešingose barikadų pusėse. Šis siekis apėmė ir santykį su istorija – gebėjimą kalbėtis apie skaudžias patirtis ir ieškoti susitaikymo.
Kaip vieną tokios laikysenos pavyzdžių istorikas priminė 2004 m. Prezidento rūmuose įvykusį Lietuvos vietinės rinktinės karių ir „Armijos Krajovos“ veteranų susitaikymą. Jis taip pat išskyrė prezidento iniciatyva įkurtą komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Šie žingsniai rodė pastangas kurti visuomenę, gebančią atvirai svarstyti savo praeitį.
Doc. N. Putinaitės teigimu, V. Adamkui kalbėtis su skirtingomis visuomenės grupėmis padėjo kitokia jo gyvenimo patirtis. Jis nebuvo susijęs su sovietine nomenklatūra ir galėjo ieškoti dalykinio santykio su įvairių pažiūrų žmonėmis. Nesusitapatindamas su viena interesų grupe, prezidentas išlaikė galimybę telkti net tuomet, kai jo sprendimais ne visi būdavo patenkinti.
Iš tarpukario – valstybingumo patirtis, iš išeivijos – atvirumas
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad V. Adamkaus biografijoje susijungė kelios Lietuvos istorinės patirtys. Jis prisiminė tarpukario valstybę, išgyveno karą ir pasitraukimą iš Lietuvos, veikė išeivijoje, o vėliau sugrįžo į nepriklausomybę atkūrusią šalį. Todėl jo prezidentavimą padeda suprasti ir tai, ką jis atsinešė iš ankstesnių gyvenimo tarpsnių.
Pasak dr. M. Ėmužio, V. Adamkui tarpukario Lietuvos valstybingumas buvo asmeniškai išgyventa tikrovė. Karininko tėvo, valstybės tarnyboje dirbusios motinos ir valstybę kūrusių žmonių aplinka leido ją pažinti iš arti. Valstybė jam turėjo konkrečius žmonių veidus, todėl jos atkūrimas reiškė ir asmeninio gyvenimo tęstinumą.
Tačiau istorikas pabrėžė, kad svarbu ir tai, ko V. Adamkus iš tarpukario neperkėlė į atkurtą Lietuvą. Gyvenimas JAV, liberaliosios išeivijos aplinka ir ryšiai su kitų tautų intelektualais padėjo formuotis atviresnei lietuvybės sampratai. Jo laikysenoje valstybingumo tęstinumas derėjo su pastangomis įveikti uždarumą ir kurti kitokius santykius su kaimynais.
Lyderystė prasidėjo anksčiau nei prezidentavimas
Doc. I. Zakšauskienė atkreipė dėmesį į patirtis, kurios dažnai lieka prezidento pareigų šešėlyje. Skautiška veikla ugdė bendruomeniškumą, draugiškumą ir atsidavimą, o sportas – discipliną, atsakomybę ir gebėjimą siekti tikslo. Šios savybės padeda suprasti vėlesnę V. Adamkaus viešąją veiklą.
Istorikė priminė ir 1958 m. humoristiniame skautų leidinyje paskelbtą palinkėjimą V. Adamkui tapti nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Vis dėlto, jos vertinimu, ankstyvą lyderystę reikėtų skirti nuo iš anksto suplanuotos politinės karjeros. Bendruomenės pasitikėjimą įgijo ir atsakomybę už atstovavimą jai V. Adamkus prisiėmė gerokai anksčiau, nei atsirado reali galimybė vadovauti Lietuvos valstybei.
Vienas tokių pavyzdžių – 1956 m. V. Adamkaus organizuotas jaunimo peticijos pateikimas Vašingtone. Ši veikla liudijo gebėjimą telkti, ieškoti ryšių ir kalbėti bendruomenės vardu. Diskusijoje išryškėjo, kad prezidento autoritetas augo iš konkrečių darbų ir nuosekliai prisiimamos atsakomybės.
Baigdamas diskusiją dr. N. Černiauskas klausė, koks pasakojimas galėtų sujungti šimtametę V. Adamkaus biografiją ir nuo kokio epizodo dalyviai pradėtų knygą apie jį. Dr. M. Ėmužis pasiūlė ją apmąstyti per pasirinkimą, atsakomybę ir prisiimamą lyderystę, o galimą pasakojimo pavadinimą nusakė žodžiais „Pasirinkimas – Lietuva“. Doc. I. Zakšauskienė tokį pasakojimą pradėtų nuo pirmosios V. Adamkaus kelionės į sovietų okupuotą Lietuvą, o doc. N. Putinaitė atspirties tašku pasirinktų dabartinį prezidento šimtmečio jubiliejų. Prof. A. Bumblauskas sugrįžo prie asmenybės ir poros temos. Prezidentą siūlė matyti kartu su Alma Adamkiene, išryškinant jų žmogiškąjį ryšį.