Sidebar

SkociliasasŠių metų gruodžio 20 d. netekome nuoširdaus ir talentingo Vilniaus universiteto draugo, kolegos, istoriko profesoriaus Ihorio Skočiliaso. Dar šį rugsėjį drauge svarstėme apie pradėtus darbus, kūrėme naujus planus. Tačiau pasaulį užgulęs virusas buvo negailestingas.

Ihorio Skočiliaso kaip mokslininko kelias prasidėjo nuo Graikų Katalikų Bažnyčios (unitų) Ukrainoje tyrinėjimų. Jo triūsą vainikavo drauge su lenkų istoriku Andrzej Gil sukurti fundamentalūs veikalai apie Kijevo metropoliją Abiejų Tautų Respublikoje (Przed wielkim podziałem: prawosławna metropolia kijowska do 1458 roku, Lublin–Lwów, 2013; Kościoły wschodnie w państwie polsko-litewskim w procesie przemian i adaptacji: metropolia kijowska w latach 1458–1795, Lublin–Lwów, 2014). Autoriai pagrindė novatorišką ir fundamentalią idėją, kuri koregavo stereotipišką nuostatą, kad ATR likimą lėmė trečiojo nario nesusiformavimas. Jie suformulavo konceptualią išvadą, kad tuo trūkstamu ATR nariu buvo Rytų Krikščionybės Bažnytinė organizacija.

Kaip žinia, Kijevo metropolija turėjo dar dvi metropolines sostines – Naugarduką ir Vilnių. Taip į prof. Ihorio Skočiliaso tyrinėjimų horizontą įsiveržė Vilnius ir jis tapo vienu iškiliausių litvanistų Ukrainoje. Jis tapo vienu iš bendro Lietuvos ir Ukrainos projekto, skirto Vilniaus Švč. Trejybės šventovės, Bazilijonų vienuolijos ir Rytų krikščioniškojo Vilniaus tyrimams, iniciatorių ir svarbiausiu jo varikliu. Jo suburta iškilių Ukrainos mokslininkų komanda atskleidė savo kompetencijas tyrinėjant istorines Bažnytinės unijos raiškas Vilniuje. Apie dviejų skirtingų pasaulių – lotyniškojo ir bizantiškojo – susitikimo vietą ant Švč. Trejybės kalvos Vilniuje, apie Kijevo metropolijos dvasinį centrą ir pasakojama Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų kolektyvinėje monografijoje Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (Vilniaus, 2017) ir istoriniais šaltiniais papildytame ukrainietiškame leidinyje На перехрести культур: Монастир i храм Пресвятоi Трiйцi у Вiльнюсi (Лвiв, 2019).

Vilnius ir Lietuva prof. Ihoriui Skočiliasui tapo priemone išplečiant Ukrainos istorijos pažinimo horizontus, tai buvo šiuolaikinės istoriografijos siekis įveikti tradicinio „metodologinio nacionalizmo“ ribotumus. O juk šis tikslas yra aktualus ir šiuolaikinei lietuvių istoriografijai, kuriai Kijevas ar Lvovas taip pat išplečia Lietuvos istorijos pažinimo erdves. Ir dar pridurkime, kad prof. Ihoris Skočiliasas buvo tikras Ukrainos patriotas, kiekviena proga šiltai dėkodamas Lietuvai ir sakydamas: šiuo sunkiu Ukrainai metu draugą visada pažinsi nelaimėje. O tokiu draugu Ukrainai ir yra Lietuva. Ir visą tai prof. Ihoris Skočiliasas pasakydavo su ypatinga jaukia žmogiška šiluma…

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą prof. Ihorio Skočiliaso artimiesiems ir kolegoms.

V.Lescius 1Š. m. balandžio 20 d. mirė buvęs ilgametis Istorijos fakulteto dekanas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Lesčius. Jis gimė 1932 m. birželio 20 d. Ukmergės apskrities, Deltuvos valsčiaus Burų kaime, Lietuvos kariuomenės 1919 metų savanorio šeimoje. Dar ankstyvoje vaikystėje Vytautas neteko tėvo, jaunystėje dirbo ūkyje visus kaime įprastu darbus. 1950 m. baigęs Ukmergės I-ąją vidurinę mokyklą jis dvejus metus dirbo mokytoju rajono septynmetėse, o 1952 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istoriją. Su pagyrimu baigė studijas 1958 metais. Kaip diplomuotas istorikas mokytojavo Širvintų rajone ir Ignalinoje, o 1963-1964 metais dirbo Ignalinos rajono Švietimo skyriaus vedėju. V. Lesčių traukė ir mokslinis darbas. 1964 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto aspirantūrą. Gabus ir energingas V. Lesčius 1967 m. pradėjo dirbti asistentu Vilniaus universitete ir jau 1970 m. buvo paskirtas istorijos fakulteto prodekanu. Jis sėkmingai apgynė disertaciją, 1973 m. jam buvo suteiktas docento vardas. V. Lesčius dirbo Lietuvos istorijos katedroje, 1976 m. buvo išrinktas jos vedėju. Tais pačiais metais gruodžio mėn. tapo Istorijos fakulteto dekanu. Istorijos fakultetui V. Lesčius vadovavo iki 1989 m. pabaigos, o Lietuvos istorijos katedrai – iki 1987 m. rudens. Docentas pasižymėjo kaip reiklus, bet taktiškas ir geranoriškas tiek fakulteto darbuotojų, tiek studentų atžvilgiu vadovas.

Pasitraukęs iš administracinių pareigų Docentas iki 2005 m. birželio dirbo Naujųjų amžių ir Naujosios istorijos katedrose. Kaip tik šiuo laikotarpiu jis galėjo atsidėti moksliniam darbui jį dominusia, bet iki 1990 metų „nepriimtina“ tematika. V. Lesčius parengė ir paskelbė tris solidžias monografijas: Lietuvių karių tautinis sąjūdis Rusijoje 1917-1919 m. (1992), Lietuvos kariuomenė 1918-1920 m. (1998), Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918-1920 (2004).

Ir būdamas pensijoje Docentas stropiai tyrė istorinius dokumentus archyvuose, skelbė mokslinius straipsnius, palaikė dalykinius ir bičiuliškus ryšius su Istorijos fakulteto kolegomis.

Mirtis išplėšė iš istorikų bendruomenės Docentą Vytautą Lesčių, tačiau šviesus velionies paveikslas išliks visų jį pažinojusių atmintyje.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos