Birželio 11 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta PAScapes istorikų Rugilės Rožėnės ir Tomo Vaisetos kuruota ekspozicija „Kur yra Nemunas?“, kviečianti didžiausios Lietuvoje upės iš naujo ieškoti ne žemėlapyje, o vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir tapatybėje.
Kaip atidarymo metu teigė T. Vaiseta, parodos idėja susiformavo PAScapes atliekamų tyrimų kontekste. Įsteigus tyrimų centrą buvo svarstoma, kokie turėtų būti (post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimo objektai, taip prieita prie Nemuno, per kurį, kaip paaiškėjo, puikiai matosi XX a. Lietuvoje vykusios didžiosios aplinkos transformacijos – pradedant milžinišku Kauno hidroelektrinės projektu, baigiant daugybe mikrotransformacijų, pakeitusių gyvenamąją aplinką, bendruomenes ir santykį su upe.
„Mes laikomės tokios hipotezės, kad Nemunas nutolo nuo bendruomenių – jos tarsi gyvena šalia, bet yra nusigręžusios. Gal tai skambus žodis, bet atsirado tam tikra dykra, susijusi su tuo, kad hidroelektrinė savotiškai padalijo upę į dvi dalis, o industrializacija didino taršą. Visa tai sukūrė pasaulį, kuris mums labai įdomus ir, man atrodo, turėtų būti įdomus visai Lietuvai, mums, žmonėms, gyvenantiems šioje aplinkoje. Manome, kad svarbu klausti, kas nutiko pasauliui šalia Nemuno, pasauliui, kurį sukūrė Nemunas. Taip pradėjome savo tyrimus ir darbą su studentais. Pirmiausia pasiūlėme jiems pažiūrėti, kaip Nemunas atsispindi mene ir vizualiniuose šaltiniuose. Tai, ką šiandien matote, tam tikra prasme yra ir darbo su studentais rezultatas – jie mums pasiūlė daug įžvalgų“, – teigė T. Vaiseta.
Kuratorė R. Rožėnė pasakojo, kad rengiant parodą atskaitos tašku buvo pasirinktas tarpukaris, nes norint suprasti transformaciją, pirmiausia reikia suprasti, kas buvo transformuojama. Rezultatai, anot istorikės, iš pradžių kiek stebino – nors sovietmečiu Nemunas skambiai vadintas upių tėvu ir tarpukariu, rodės, turėjo būti labai svarbus, mene jis pasirodė kur kas rečiau ir fragmentiškiau, nei buvo tikėtasi.
„Po truputį iš naujo pradėjom ieškoti santykio su tuo, ką matom, ir keitėsi santykis su tuo, ko ieškom“, – reflektavo R. Rožėnė.
Pasak jos, tyrimo metu pirmiausia teko iš naujo apibrėžti pačią upės sampratą – suvokti ją ne tik kaip vagą ar kraštovaizdį, bet ir kaip srovę, vandens materiją, potvynius, atoslūgius bei gyvą ekosistemą. Kartu išryškėjo dar vienas labai svarbus momentas – Nemunas nėra vien gamtinis, bet ir kultūrinis objektas, jis turi skirtingas prasmes, susijusias su žmonėmis, kurie aplink jį gyveną.
„Nemunas yra konkrečiai apie Nemuną, ne tik apie upę bendrai. Jis atsiskleidžia labai fragmentuotas, nes kairiajame krante gyvenantys žmonės jį matė vienaip, Rytų Prūsijos teritorijoje jis egzistavo kitaip, yra lietuviškasis, lenkiškasis Nemunas. Tai atskiros dalys, turinčios savo kultūrą. Šią įvairovę dar išplečia skirtingoms meno šakoms būdingi Nemuno vaizdavimo kanonai. Šiandien matysite tam tikrą mozaiką – bandėme aprėpti kuo didesnę vaizdinių įvairovę. Tačiau didelė dalis vokiškojo, žydiškojo ar lenkiškojo Nemuno išliko labai fragmentiškai, tik pavieniais darbais ir užuominomis. Lygiai taip pat labai mažai randame Nemuno kaip vandens, kaip materijos, kaip gyvūnijos ar augalijos pasaulio. Todėl ši paroda yra ne tik apie tai, ką atrandame, bet ir apie tai, ko neatrandame. Ji leidžia pamatyti, kaip Nemunas vaizduojamas kanoniškai, ir kartu atskleidžia, kiek daug jo nepatenka į meno lauką bei mūsų atminties institucijas“, – teigė R. Rožėnė.
Galiausiai, anot T. Vaisetos, paroda yra bandymas užduoti provokuojančius klausimus: kas yra Nemunas kaip upė? Ar galime pamatyti Nemuną iš kitų kampų? Ar galima matyti jį iš paties Nemuno, iš upės perspektyvos? Kaip galime pažinti savo santykį su Nemunu per meną ir meno kūrinius? Ar Nemunas yra tik kraštovaizdis? Ar tai visas Nemunas, kurį galime pamatyti?
Apžiūrėti parodą ir apsvarstyti kuratorių keliamus klausimus lankytojai kviečiami iki lapkričio 8 dienos.
