2017 m. gegužės 2 d. startavo bendras "Delfi" ir VU Istorijos fakulteto projektas "Istorijos laboratorija". Du mėnesius kiekvieną antradienį IF dirbantys istorikai, archeologai, antropologai ir kultūros istorikai "Delfi" studijoje svarstys pačius įvairiausius klausimus, susijusius mūsų dabartimi ir praeitimi.
Pirmasis pokalbis DELFI TV konferencijoje su VU IF Archeologijos katedros vedėju, profesoriumi Albinu Kuncevičiumi ir Istorijos teorijos bei kultūros istorijos katedros docentu Aurimu Švedu.
Pokalbio video žr. čia
Taip pat žr. tekstą Delfi portale
Antrajame „Istorijos laboratorija“ pokalbyje Kokie didvyriai miega sovietų kapuose? (2017 05 09) - VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos bei kultūrosistorijos katedros docentas dr. Salvijus Kulevičius bei Naujosios istorijos katedros lektorius dr. Norbertas Černiauskas
Kiek yra Antrojo pasaulinio karo Sovietų sąjungos karių palaidojimo vietų Lietuvoje, kaip jos atsirado ir kaip buvo išnaudojimos politiniais bei ideologiniais tikslais sovietmečiu? Kodėl dėl palaidojimo vietų įsižiebia atminčių konfliktai? Kodėl žuvusieji, kaip skulptūros, obeliskai ir stelos, pradėjo naują, simbolinę, kelionę, kuri tęsiasi iki šiol – kaip ilgai ir rūpestingai puoselėjamas, politinius ir ideologinius tikslus realizuojantis mitas? Kaip į Sovietų sąjungos palaidojimo vietas pažvelgti ne tik per istorijos ir paveldo, bet ir propagandos prizmes? Šiuos ir kitus klausimus pokalbio metu ir atsako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikai.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija“. Partizanų portretas: kas ėjo į mišką, 2017 m. gegužės 16 d.
Lietuvos partizanų karas su SSRS (1944-1953) susilaukia ne tik gausių mokslinių tyrimų ir akademinių diskusijų, bet ir įvairiausių, kartais kontraversiškų, vertinimų platesnėje visuomenėje. Nepaisant augančio susidomėjimo pokario tema, vis dar neturime tikslių atsakymų į daugelį svarbių, klausimų: kokie žmonės stojo į partizanų gretas, ar eilinio kovotojo pasirinkimą įtakojo tik patriotinės nuostatos ir laisvės siekis, o gal socialinė bei ekonominė padėtis, ar atsitiktinumas ir spontaniškumas, net keršto siekis? Kokias nepatogias temas vis dar slepia pokario įvykiai, ar gebame šiandien tinkamai pažinti pokariui skirtas sovietines klastotes? Galiausiai verta savęs paklausti, ar tikrai gerai pažįstame savo partizanus? Šiuos ir kitus klausimus pokalbio metu svarstė bei su naujausiais partizanų istoriniais tyrimais supažindino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai doc. dr. Arūnas Streikus ir dr. Norbertas Černiauskas.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija“: antropologas D. Brandiškauskas apie ekspedicijas ir tyrimus Sibire, 2017 m. gegužės 28 d.
Daug kam atrodo, kad antropologija yra mokslas “apie kaulus ir skeletus”. Tai – klaidingas stereotipas, nes yra ir kitokie antropologai, kuriems rūpi žmogus kaip visuomeninė, kultūrinė būtybė. Pokalbio metu bandėme išsiaiškinti, ką iš tikrųjų veikia antropologai, išnykstantys keliems mėnesiams ar net metams „lauko tyrimuose“ kažkur toli egzotiškose vietose į kurias mes beveik neabejotinai niekada nenukeliausime, bendraujantys su žmonėmis, kurių gyvenimo būdas mums yra visiškai svetimas ir dažnai tiesiog keistas. Kodėl, tarkim, susidomėjus Sibiro tautų būtimi neužtenka geros bibliotekos, bet reikia savaičių savaites gyventi kaip tikram šiauriečiui – Užbaikelės evenkui oročėnui, kęsti šaltį, buitinius nepatogumus, informacinį badą ir sapnuoti elnius? Ką reiškia dalyvaujančio stebėjimo (participant observation) metodas? Kodėl banalu tyrinėti šamanus? Kalbinamas VU Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro programos dėstytojo dr. Artūro Vasiliausko, kitas šios programos dėstytojas antropologas doc. Donatas Brandiškauskas papasakojo apie savo ekspedicijas ir tyrimus Sibire ir atskleidė, kokiu būdu antropologija padeda suprasti kasdienes žmonių sąveikas įvairiose kultūrose.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija“: ką veikti herojams neherojiškoje XX a. istorijoje?, 2017 m. birželio 3 d.
Moderniajame Lietuvos šimtmetyje būta apsčiai visko: pamatinių įvykių, radikalių lūžių, gelminių pokyčių, didžiulių praradimų, asmeninių dramų ir kolektyvinių tragedijų. Būta ir esminių laimėjimų, lemiamų proveržių, iškilių akimirkų, bet... herojų? Didvyrių ir didmoterių? Ar tokių tikrai turime, visos Lietuvos masto, galinčių sulaukti nacionalinio pripažinimo? Kaip tuos herojus aptikti, juk herojiškiems žygiams mažų šalių, atsilikusių visuomenių gyvenime – progų mažai, o menkystės pagundos – tokios didelės? Kas herojus tokiais turėtų paskelbti, ar tai istorikų, ar žiniasklaidos, ar kieno kito darbas? Kuriose gyvenimo ir tikrovės srityse, pagal kokius rodiklius jų ieškoti, ir ką, galiausiai suradus, daryti? Statyti naujus paminklus, mėginti įdiegti į popkultūrą, paskleisti per švietimo sistemą? Šiais ir kitais šiuolaikinės Lietuvos žmonių istorinės savimonės klausimais, pasiremdami savo atliktais tyrimais ir naujausiomis studijomis, diskutavo Vilniaus universiteto istorikai ir viešosios erdvės veikėjai Nerijus Šepetys ir Bernardas Gailius.
„Istorijos laboratorija”: ar istorikai gali rašyti geriau už rašytojus?, 2017 m. birželio 11 d.
Istorija gimė Antikos pasaulyje, o žymiausi to meto praeities tyrinėtojai Herodotas ir Tukididas parodė, kad apie kažkada nutikusius įvykius galima mąstyti dviem skirtingais būdais. Vienam istorija visų pirma buvo pasakojimas, kitam – metodas nustatyti tiesą. Pastaroji takoskyra egzistavo daugiau nei du tūkstančius metų. Tiesa, XIX ir XX amžiais ginčas „Kas yra istorija?“ dažniausiai sprendėsi mokslo labui, praeities tyrinėtojų tekstai tapo labai rimti ir „sausi“, todėl paprastam skaitytojui sunkiai įkandami. Tuo tarpu įdomius, kvapą gniaužiančius pasakojimus apie praeityje gyvenusius žmones ir jų patirtus nuotykius kūrė romanistai, meninių filmų režisieriai, komiksų piešėjai ir teatro spektaklių kūrėjai. Kokios istorijos reikia XXI amžiaus žmogui – solidžios, išnašų gausa prislegiančios akademybės, teikiančios pramogą, pamokančios ir įkvepiančios pavyzdžiais, paguodžiančios, teikiančios užsimiršimą? Ar įmanoma mokslo ir meno dermė solidaus mokslininko tyrime? O gal rašyti populiariai ir suprantamai reiškia mokslo suvulgarinimą? Ar šiuolaikinis istorikas turi teisę, palikęs archyvą ir biblioteką, imtis romano arba kino scenarijaus kūrybos? Kaip į tokius „perbėgėlius“ žvelgia visuomenė ir menininkų bendruomenė? Visus šiuos klausimus laidoje svarstėme su istoriko ir rašytojo talentus savyje derinančiu žmogumi – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dr. Tomu Vaiseta, parašiusiu dvi knygas „Paukščių miegas“ (2014) ir „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) bei atlikusiu ne vieną solidų XX amžiaus visuomenės istorijos tyrimą. Su Tomu Vaiseta diskutavo kultūros istorikas Aurimas Švedas, daug rašantis apie istorijos vietą XXI amžiaus žmogaus gyvenime ir savo sakytinės istorijos žanro knygose bandantis sukurti mokslo ir meno sintezę.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija“: kas būtų jeigu Mindaugas nebūtų žuvęs, o Vytautas negimęs? Pokalbis apie neįvykusią istoriją, 2017 m. birželio 15 d.
Akivaizdu, kad istorikai tyrinėja praeitį, tačiau ar jiems tikrai turi rūpėti tik būtasis laikas? Ar galima kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka bei klausti, kaip ją būtų galėję pakeisti įvykiai, kurie niekuomet nenutiko, tačiau galėjo įvykti? Kalbinamas VU Istorijos fakulteto kultūros istoriko dr. Artūro Vasiliausko, Istorijos fakulteto dekanas ir viduramžių tyrinėtojas prof. Rimvydas Petrauskas komentavo įvairius senosios Lietuvos faktus ir reiškinius, kurie galėjo vykti kitaip. Kaip susiklostytų Lietuvos istorija, jei Mindaugo sukurta karališka dinastija išliktų, ar be Vytauto genijaus LDK turėjo šansų egzistuoti, ar baudžiava Lietuvos valstiečiams būtų lengvesnė jeigu Žygimantas Senasis nebūtų vedęs Bonos Sforzos? Taip klausiant geriau išryškėja ne tik civilizaciniai pasirinkimai, asmenybės vaidmuo istorijoje ar iki tol ignoruotos istorijos detalės. Istorinių alternatyvų pristatymas yra geriausias būdas parodyti, kad niekas istorijoje nėra nulemta iš anksto. Jei istorija nėra tik paprastų faktų rinkinys, ji turi mąstyti prielaidomis, hipotezėmis, interpretacijos, taigi ir alternatyvomis. Galiausiai žiūrovai patys galės nuspręsti, ar „neįvykusi istorija“ tėra tik intelektualinis žaidimas, atitraukiantis istorikus nuo rimtų praeities tyrimo darbų, ar tai būdas, leidžiantis giliau ją suvokti.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija”: iš kur atsirado Lietuvos žydų žudikai?, 2017 m. birželio 20 d.
Per paskutinius pora metų Lietuvos viešąją erdvę perskrodė keletas drastiškų Holokausto, pirmiausia – Lietuvos žydų žudynių aktualizacijų. Populiarioji istorinė žurnalistika pagaliau rado būdą, kaip sudominti Lietuvos visuomenę žydšaudyste. Iš pradžių Rūta Vanagaitė su Ephraimu Zuroffu parengė knygą Mūsiškiai – pasak reklamos, „skandalingą liudijimą apie tai, kas Lietuvoje iš tikrųjų žudė žydus”. Netruko pasirodyti ir atkirtis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleista Arkadijaus Vinokuro Mes nežudėme, pasak reklamos, paskleidusi žinią, kad „Žudikų ir žydšaudžių vaikai bei anūkai nekalti dėl savo artimųjų nusikaltimų”. Taigi galime prisidėti prie kasmetinio Gyvųjų maršo į Panerius dalyvauti konkrečiuose Atminties maršuose Molėtuose ar Šeduvoje, pagerbdami Holokausto aukas; galime plėtoti visuomenės ir jaunimo švietimą apie gyvenusius, bet išžudytus Lietuvos žydus; rengti akademines publiakcijas apie tai, kaip viskas vyko iš tikrųjų, – bet šitos temos į šalį nebenustumsi. Norime to ar ne, Lietuvos žmonės po ilgų abejingumo metų tuo susidomėjo, tad kaip elgtis istorijos ir atminimo profesionalams? Kaip kalbėti šiais klausimais, kokius juos ir kaip kelti? Nuo ko pradėti, į ką susitelkti: nežmogišką nusikaltimą, jo aukas, sumanytojus ir vykdytojus, buvusį ir pražuvusį gyvenimą, dabarties atminimą? Ir kaip vis dėlto paaiškinti, kas, kokiu būdu ir kodėl tap(dav)o mūsų, Lietuvos žydų žudikais tą 1941-ųjų metų vasarą, rudenį? Apie tai Vilniaus universiteto rengiamoje laidoje „Istorijos labaratorija” diskutavo idėjų istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys ir kultūros istorikė Akvilė Naudžiūnienė.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija”: ką Vilniaus gatvės, erdvės ir paminklai pasakoja mums apie mus pačius?, 2017 m. liepos 2 d.
Miestus bei jų gatves, paminklus ir pastatus, egzistuojančius šalia mūsų, priimame kaip savaime suprantamą dalyką, todėl dažniausiai net nesusimąstome, ką jos gali papasakoti apie Vilniaus, Kauno ar Biržų istoriją bei dabartį ir jų gyventojus. Tuo tarpu miestas, kaip taisyklė, yra panašus į mūsų gyvenimo kardiogramą. Kaip antai, žlugus Sovietų Sąjungai Vilniaus veidas pasikeitė dramatiškai – buvo performuojamos įvairios miesto erdvės, griaunami ir statomi paminklai, atsirado ištisi naujų namų kvartalai ir mikrorajonai, gyvenamos erdvės nusidažė naujomis spalvomis. Kaip kultūros istorikai, menotyrininkai ir architektūros istorikai skaito mūsų sostinės ir kitų miestų “tekstą”? Kaip prakalbinti Ksenijos Jaroševaitės Katiną Jurgos Ivanauskaitės skverelyje; prie Katedros esančią plytelę su užrašu “Stebuklas” arba Valdovų rūmus? Ką apie mus sako mūsų nesugebėjimas daugiau nei ketvirtį amžiaus nuspręsti, kaip bus sutvarkyta Lukiškių aikštė? Kodėl visus taip įaudrino Žaliojo tilto skulptūrų “byla” ir kodėl yra tiek daug norinčių nugriauti “Vamzdį” prie Neries? Kaip paaiškinti tai, kad Jonui Basanavičiaus paminklo konkurse varžėsi vienas už kitą šiurpesni vizualinės išraiškos prasme projektai? Šiuos ir kitus klausimus svarstė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojai - kultūros istorikas Aurimas Švedas ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija”: Viskas, ko jūs visada norėjote paklausti apie Liepos 6-ąją ir karalių Mindaugą, 2017 m. liepos 5 d.
Liepos 6-oji yra priskiriama vienai iš trijų svarbiausių Lietuvos valstybės istorijos viršūnių (šalia Vasario 16-osios ir Kovo 11- osios), o pirmasis ir paskutinysis Lietuvos karalius Mindaugas, be jokios abejonės, patenka į labiausiai Lietuvai nusipelnusių asmenybių sąrašą. Tai – vadovėliniai teiginiai, kuriuos lyg žirnius išbertų bet kuris pradinukas nakties viduryje išverstas iš lovos. O ką mums dar reikėtų žinoti apie Mindaugo karūnacijos dieną, pagaliau - kaip ją reikėtų minėti? Ar tinka Liepos 6-ąją kelti trispalves ir giedoti tautinę giesmę? Ar galime šių metų Liepos 6-ąją vertinti kaip pirmąjį žingsnį link 2018-aisiais Vasario 16-ąją įvyksiančio modernios, trispalvės Lietuvos, šimtmečio minėjimo? Į pastaruosius klausimus neįmanoma atsakyti nepasvarsčius ir dar vienos - pirmo svarbumo problemos - koks Liepos 6-osios (atstovaujančios senosios Lietuvos istorijos epochą) santykis su Vasario 16-ąja (modernios Lietuvos gimimo diena)? Ar šios datos atstovauja nieko bendro tarpusavyje neturinčias epochas, o gal tarp jų egzistuoja tam tikri ryšiai? Kaip pastaruosius ryšius įžvelgti, stiprinti ir pagaliau – kurti? Apie tai DELFI TV studijoje diskutuos Vilniaus universiteto kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas ir Vilniaus universiteto istorikas dr. Norbertas Černiauskas.
Taip pat skaitykite: Istorikai apie trečią Lietuvos gimtadienį: jei valstybė atsibunda iš komos, ji turi teisę švęsti, 2017 m. liepos 6 d.
Pokalbio video žr. čia
„Istorijos laboratorija”: kas yra kultūros istorija ir kam ji reikalinga XXI amžiaus žmogui?, 2017 m. liepos 12 d.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko visuomenei pristatinėti nereikia. Šis mokslininkas nuolat matomas viešojoje erdvėje kaip įvairių televizijos laidų vedėjas, renginių bei diskusijų dalyvis, kuris visuomet turi ką pasakyti, o jo mintys kaip taisyklė, sukelia ne tik susidomėjimą, bet ir diskusijų audrą. Nors A.Bumblauską tikrai galima vadinti vienu žinomiausių XXI amžiaus Lietuvos humanitarų, tačiau nedaug kas atkreipė dėmesį į tai, kad jis save vis dažniau vadina ne „istoriku“, o „kultūros istoriku“. Kokią prasmę į šiuos žodžius – „kultūros istorikas“ – įdeda profesorius? Kodėl jis ryžosi Vilniaus universitete Istorijos fakultete kurti Kultūros istorijos ir antropologijos studijų kryptį? Kokie esminiai skirtumai, anot prof. A.Bumblausko, tarp istorikų ir kultūros istorikų padeda suvokti jų profesines tapatybes? Ką tyrinėja kultūros istorikai ir kas yra jų tyrimo šaltiniai? Kaip kultūros istorikai reaguoja į nuomonę, esą „kultūra tai kažkas nekonkretaus ir nelabai rimto“ ir kaip atsako į klausimą – „kam kultūros istorija yra reikalinga XXI amžiaus žmogui“? Šie ir kiti klausimai bus svarstomi paskutinėje šią vasarą “Istorijos laboratorijų” laidoje.
Pokalbio video žr. čia
Nacionalinės ekspedicijos'2016 laidos: 
Minint Vilniaus universiteto gimtadienį, balandžio 4 d. VU Teatro salėje Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas skaitė viešą paskaitą „Universitetas brėžia civilizacijos ribas – logikų ir poetų universitetas“.