Naujienos

Reaguodami į Rusijos grėsmę, Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė nusprendė smarkiai padidinti valstybės gynybai ir karių algoms skiriamus pinigus. Tai ne pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai dėl iš Rytų kylančio pavojaus tenka imtis tokių veiksmų. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja, kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir vėliau Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) buvo organizuojamos karinės pajėgos, jų struktūra ir finansavimas.

Polocko apgultis 1563 m. Wikipedia nuotr.

Pašauktinės ir reguliariosios kariuomenės pradžia

Kalbėdamas apie Lietuvos kariuomenės istorijos pradžią, dokt. P. A. Stepavičius pažymi, kad reguliarioji kariuomenė greičiausiai pradėjo veikti tik XVIII a. antroje pusėje: „Tačiau jei žiūrime į karį kaip į profesionalą, toks luomas galutinai susiformavo XV–XVI a. Aišku, tai yra susiję su visa LDK kariuomenės raida. Pačioje pradžioje, dar iki kunigaikštystės, aplink genties vadus, vėliau jau apie tuos, kuriuos mes įvardijame kaip kunigaikščius, burdavosi raitoji kariauna. Vėliau iš tos su valdovu lakstančios kariaunos susiformuoja bajorų sluoksnis.“

Pasak istoriko, augant bajorų sluoksniui ir vykstant socialiniams procesams, laipsniškai susiformavo kariuomenė – tokia jos rūšis, kuri buvo sudaroma remiantis visuotine bajorų karo prievole. Nuo XIV a. antros pusės, o tiksliau – su Lietuvos krikštu ir Jogailos privilegijomis, 1387 m. pašauktinė kariuomenė tapo visiškai susijusi su bajorų luomu. Kilus karui, bajorai būdavo šaukiami ir taip būdavo sukuriama kariuomenė.

„XV a. antroje pusėje pastebėta, kad auga poreikis turėti šiek tiek kitokią kariuomenę. Suprasta, kad pašauktinę kariuomenę surinkti užtrunka laiko, tad tokia kariuomenė labiau tinkama rengiant puolamuosius žygius. Jei reikėdavo staigiai ginti kraštą, efektyviau būdavo nusisamdyti žmonių. Yra žinoma, kad Žalgirio mūšyje buvo samdytų karių. XV a. pabaigos karuose su totoriais ir Maskva atsiranda poreikis samdyti karius krašto gynybai. Pradžioje buvo samdomi užsieniečiai, o nuo XVI a. būta ir vietinių LDK karių. Galime sakyti, kad reguliarus žmonių, kurių profesija susijusi su karyba, samdymas susiformuoja XVI a. viduryje“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Kariuomenės vadas – etmonas

Kalbėdamas apie pirmąsias karines pajėgas dabartinės Lietuvos teritorijoje, istorikas pažymi, kad iš pat pradžių viskas būrėsi aplink didįjį kunigaikštį. Kariuomenės vado pareigoms eiti XV a. pabaigoje buvo įsteigta etmono pareigybė.

„Tai buvo speciali pareigybė, pavaldi didžiajam kunigaikščiui, o nuo XVI a. etmonai būdavo skiriami iki gyvos galvos. Pirmuoju LDK didžiuoju etmonu laikomas Konstantinas Ostrogiškis. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad didžiajam etmonui reikėjo pagalbininko, tad susiformavo lauko etmono – vyriausiojo kariuomenės vado pavaduotojo pareigybė. Didysis etmonas prižiūrėjo visą kariuomenę, tiek pašauktinę, tiek samdomą, bet lauko etmono pareigos labiau buvo susijusios su samdomomis pajėgomis“, – pasakoja doktorantas.

Salaspilio mūšis 1605 m. Piterio Snajerso paveikslas, 1620 m. Wikipedia nuotr.

Anot istoriko, kadangi etmonai savo pareigas eidavo iki gyvos galvos, karo metu jie turėdavo prižiūrėti, ar pasienio pilys tvarkingos, ar turi pakankamai arsenalo – ginkluotės ir amunicijos bei provizijų. Yra net išlikusių dokumentų, kai etmono paskirti pareigūnai atlikdavo pilių revizijas. Taip stengtasi užtikrinti įgulų pasiruošimą pilyse.

„Taip pat labai svarbu, kad etmonas per karą įgydavo teisėjo funkcijas. Būdavo leidžiami net etmono įstatymai, kaip ir kam elgtis, ką galima, o ko negalima daryti. Karo metu jis galėdavo bausti bajorus, pašauktinės kariuomenės narius, jeigu jie nusižengdavo, dezertyruodavo ar plėšikaudavo. Bausdavo net mirties bausme. Įstatymus su kariuomene taip pat deklaravo LDK statutai – savotiška to meto konstitucija“, – apie įstatyminę Lietuvos praeities kariuomenės bazę pasakoja pašnekovas.

Karo paskelbimas ir kariuomenės surinkimas

Doktoranto teigimu, LDK pradžioje karą skelbdavo valdovas, vėliau – ponų taryba. O ATR laikais Seimas nutardavo, kada reikia suburti pašauktinę kariuomenę.

„Seimas įpareigodavo etmoną atlikti tam tikrus dalykus. Lietuviškoji Seimo dalis įpareigodavo LDK etmoną, o lenkiškoji – Lenkijos karalystės etmoną. Paskelbus karą, etmonai siųsdavo šaukimus į pavietus – to meto administracinius vienetus. Juose vadinamieji vėliavininkai siųsdavo žinią ir rinkdavo pajėgas po savo pavieto vėliava. Net statutuose buvo nurodoma, kad vėliavininkai turi būti garbūs, teisingi ir geri žmonės. Susirinkus pajėgoms sutartoje vietoje ir sutartu metu, būdavo atliekama inspekcija ir surašymas. Toliau kariuomenės dalys judėdavo ir susijungdavo tam tikroje vietoje kilus poreikiui“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Chotyno mūšis 1621 m. Józefo Brandto paveikslas, vaizduojantis Joną Karolį Chodkevičių (ant balto žirgo), 1867 m. Nacionalinis muziejus, Varšuva. Wikipedia nuotr.

Istorikas pažymi, kad iki XIX a. (moderniųjų laikų) karo metu mūšiai nevykdavo diena iš dienos: „Per metus įvykdavo du mūšiai, bet karas vis tiek vykdavo. Šauktinė kariuomenė tai susirinkdavo, tai vėl grįždavo prie savo veiklų, o samdomoji būdavo išlaikoma iš iždo. Vienas istorikas yra paskaičiavęs, kad 2012 m. Lietuvos kariuomenei buvo skirta 7,5 proc. biudžeto pinigų, o LDK laikais šis procentas siekė 95. Išlaidos būdavo didžiulės, tačiau to nepakakdavo. Bajorai, supratę, kad kampanija užsitęsė ir niekas jiems nesiruošia atlyginti už laiką, įsisiautėdavo ir išsiskirstydavo. Dažnai pasitaikydavo ir kariuomenės plėšikavimo atvejų, kai būdavo apiplėšiami aplinkiniai dvarai ar kaimai. Už marodieriavimą etmonas bausdavo mirties bausme, bet žinodamas, kad neturi pinigų sumokėti už tarnybą, kariams leisdavo kirsti miškus ar plėšti aplinkinius kaimus (nusavinti maisto produktus, galvijus ir pan.). Deja, pinigų niekados neužtekdavo.“

LDK mokesčiai, skirti kariuomenei išlaikyti

Kariuomenei išlaikyti LDK egzistavo specialūs mokesčiai. Dokt. P. A. Stepavičius sako, kad vienas iš jų buvo sidabrinės mokestis, kurį mokėdavo visi, išskyrus Bažnyčią. Rinkliava, iš kurios surinkti pinigai buvo skiriami samdinių kariuomenei išlaikyti stovyklaujant, vadinosi hiberna. Šis mokestis buvo renkamas iš karališkųjų ar bajorų dovanotų žemių, taip pat iš Bažnyčios žemių, kurios būdavo gaunamos iš bajorų. Žydai pirkliai irgi mokėjo hibernos mokestį.

XVIII a. vykstant reformoms hibernos mokestis buvo panaikintas, tačiau dalį nuo jau egzistavusio padūmės mokesčio nuspręsta skirti kariuomenės reikmėms. Šį mokestį, kaip ir sidabrinės, mokėdavo visi, o jis būdavo skaičiuojamas nuo namo gyventojų, tiksliau – nuo kūrenamo židinio, todėl ir vadintas padūmės mokesčiu.

Pasak doktoranto, sidabrinės ir hibernos mokesčiai buvo pastovūs ir pagrindiniai mokesčiai, skirti ATR kariuomenei finansuoti, bet ypatingais atvejais Seimas galėdavo juos padidinti ar net sukurti naujus mokesčius: „Steponas Batoras Vilniaus Seime Livonijos karo metais prašė pinigų karinei kampanijai. Bajorai, kurie sudarė Seimą, sutiko padidinti mokesčius. Tad, kalbant apie ATR kariuomenės finansavimą, būtent Seimas spręsdavo dėl didesnių pinigų skyrimo.“

Šių metų balandžio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Mokslo prorektorius paskelbė apie VU Mokslo skatinimo fondo lėšų skyrimą dvidešimčiai mokslinių projektų. Tarp jų du projektai, kurių vadovės yra VU Istorijos fakulteto dokt. Jovita Kadikinaitė ir magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė.

Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime

Dokt. Jovitos Kadikinaitės projekto komandoje taip pat yra geologijos magistrantas  Matas Vaitkus iš Chemijos ir geomokslų fakulteto ir biologė dokt. Angela Mollica Nardo iš Gyvybės mokslų centro. Jų VU Mokslo skatinimo fondo finansuojamas projektas vadinasi „Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime“.

Jo metu tyrėjai sieks išsiaiškinti cheminių medžiagų kilmę ir geriau suprasti  žmonių elgesį su mirusiaisiais skirtinguose kontekstuose, kaip kad karo, epidemijų ar įprastų laidotuvių. Taip pat bandys sužinoti, kaip atitinkamos medžiagos atitinkamame grunte veikia palaikus ir kokios yra jų tafonominės savybės. Išsamesnio tyrimo rezultatai būtų aktualūs istorijai ir (bio)archeologijai, geologijai bei medicinos kriminalistikai.

Projekto vadovė dokt. J. Kadinkinaitė sako, kad dalis lėšų bus panaudota atlyginimams: „Kita dalis lėšų bus skirta įvairioms laboratorinėms priemonėms, nes visus tyrimus planuojame atlikti patys. Taip pat 2026 m. esame nusimatę dalyvauti dviejose konferencijose ir parengti vieną straipsnį.“

Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai

Magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė, kartu su Filosofijos fakulteto dokt. Martyna Šulskute, taip pat gavo VU Mokslo skatinimo fondo finansavimą projektui „Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai“. Pasirinkusios Baltosios Vokės apylinkių atvejį, tyrėjos analizuos, kaip sovietinė melioracija pakeitė Lietuvos kraštovaizdį, pelkes ir žmonių santykį su žeme. Abi mokslininkės melioraciją mato kaip daugiasluoksnį procesą, todėl tyrimas sujungs istorijos, etnologijos ir žodinės istorijos metodus: bus analizuojami archyviniai dokumentai, spaudos publikacijos, vaizdo medžiaga ir renkamos gyvos istorijos – interviu su žmonėmis, kurie XX a. antroje pusėje dirbo melioracijos darbuose.

Abi tyrėjos prisimena, kad rašant paraišką daugiausia laiko užėmė bandymai suprasti viena kitą ir rasti bendrą kalbą. Vis dėlto abi įsitikinusios, kad būtent šis bendradarbiavimas taps viena vertingiausių projekto patirčių. Dėl to daugiausia dėmesio ir finansavimo bus skiriama Kotrynos ir Martynos bendram darbui, leidžiančiam tyrimą atlikti įvairiapusiškai ir kompleksiškai.

Nuotraukos autorė Lina Fisheye

Šią savaitę Kernavės archeologinėje vietovėje Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto archeologai kartu su kitų institucijų ir partnerių mokslininkais aiškinosi, kaip Kernavė ir jos apylinkės atrodė praeityje. Gauti duomenys jau padėjo aptikti plika akimi nematomus archeologinius objektus, pavyzdžiui, pilkapius.

VU archeologai kartu su partneriais dalyvavo tarptautiniame įvairių mokslo sričių specialistų praktiniame tiriamajame seminare „Kernavės paleokraštovaizdis, tarpdisciplininių tyrimų galimybės“. Jo metu tarpdisciplininiais tyrimais, taikant nedestruktyvius ir mažai destruktyvius tyrimų metodus, siekta atskleisti vietovės paleokraštovaizdžio formavimosi ypatumus bei dinamiką.

„Ypatingą dėmesį skyrėme Pajautos slėnyje esančiai Neries upės senvagei ir čia telkšojusiam ežerėliui. Tyrimuose buvo taikoma gręžinių metodika, taip pat esamas reljefas skenuotas LiDar (angl. Light detection and ranging) technologija – paviršiaus 3D lazerinis skenavimas atliktas naudojant bepilotį orlaivį. Surinkti gausūs grunto mėginiai bus tiriami keliose Lietuvos ir užsienio laboratorijose, atliekami sedimentologiniai (nuosėdinių dalelių komponentinės sudėties), radioaktyvios anglies datavimo ir kiti tyrimai“, – teigia seminare dalyvavęs archeologas doc. Gintautas Vėlius.

Archeologas, aiškindamas tyrimų naujumą ir svarbą, sako, kad praktinio tiriamojo seminaro metu taikant LiDar technologiją buvo gauti itin didelės raiškos Kernavės kultūrinio rezervato ir artimiausių apylinkių paviršiaus reljefo vaizdai. Jie padėjo išaiškinti iki šiol nežinomus miško tankmės slepiamus pilkapius ir kitas plika akimi sunkiai pastebimas archeologines struktūras.

Pasak doc. G. Vėliaus, gauti detalūs LiDar duomenys labai svarbūs ir paveldosauginiu požiūriu. Jie leidžia atlikti Kernavės archeologinės vietovės stebėseną, fiksuoti galimus reljefo pokyčius ateityje. Tiriamojo praktinio seminaro metu nuveiktų darbų rezultatus rudenį planuojama pristatyti platesnei akademinei bendruomenei VU ir Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos organizuotame tyrime, be VU Istorijos fakulteto mokslininkų, dalyvavo ir direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus archeologai, taip pat gausus būrys Lenkijos tyrėjų, atstovaujančių Lodzės universiteto Geografijos mokslų fakulteto Geologijos ir geomorfologijos katedrai, Lodzės universiteto Filosofijos ir istorijos fakulteto Archeologijos institutui, Lenkijos mokslų akademijos Torunės geografijos ir erdvinės organizacijos institutui, Krokuvos Jogailos universiteto Geografijos ir erdvinio valdymo institutui.

Algio Kuzmicko nuotr.

Marko Karpio Rytų Europos studijų centras, Varšuvos universiteto Rytų Europos centras ir Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje kviečia į susitikimą skirtą aptarti Lietuvos ir Lenkijos santykius bei Rusijos klausimą, remiantis Mareko Karpio palikimu ir įžvalgomis.

Data: 2025 m. gegužės 13 d. (antradienis)
Vieta: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Šv. Jono g. 3
Kalbos: lietuvių ir lenkų

Programa:

15:00–15:15 | Sveikinimo žodžiai:

• Grzegorz Poznański – Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje

• Wojciech Konończuk – Marko Karpio Rytų Europos studijų centro direktorius

15:15–16:30 | Diskusija:

• Andrzej Brzeziecki – istorikas, knygos apie Mareką Karpį autorius

• Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius

• Adam Eberhardt – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro direktoriaus pavaduotojas, buvęs centro direktorius (2016–2022)

• Czesław Okińczyc – teisininkas, radijo stoties „Znad Wilii“ įkūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Moderatorė:
Barbara Stankiewicz – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro Vilniaus atstovybės koordinatorė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja

Po diskusijos vyks Andrzejaus Brzezieckio knygos „Zmierzyć arszywem. Marek Karp i Ośrodek Studiów Wschodnich“ (liet. Matuoti aršumą. Marek Karp ir Rytų studijų centras, 2024 m.) pristatymas.

Marek Karp – istorikas, Lenkijos valstybės pareigūnas, Rytų studijų centro Varšuvoje įkūrėjas ir direktorius, aktyvus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir rėmėjas. Apdovanotas, be kita ko, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Registracija: iki 2025 m. gegužės 12 d. el. paštu:

Džiaugiamės pristatydami 2024 metų numerį, kuriame publikuojami devyni kruopščiai parengti bakalauro ir magistro studentų tyrimai iš įvairių istorijos sričių – nuo viduramžių karo šaltinių analizės iki sovietmečio kultūros, ekologijos ir atminties studijų.

Žurnalą galima skaityti internete

Vatikano archyvai – bene labiausiai sąmokslo teorijomis ir klaidinančiais vaizdiniais apipinti archyvai pasaulyje. Tai seniausios ir didžiausiosios organizacijos – Šventojo Sosto, pagrindinės Romos katalikų bažnyčios vyskupijos, dokumentų saugojimo ir skaitymo vieta. Apie tai, kokios taisyklės galioja norintiems patekti į archyvus ir kokie su Lietuva susiję dokumentai juose saugomi, papasakojo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus, kurį į Vatikaną atvedė XX a. Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių tyrimai.

Vatikano apaštališkasis archyvas

Anot istoriko, terminas „Vatikano archyvas“ yra apibendrinamojo pobūdžio: „Net jei kalbame apie centrinius archyvus, tai jie yra du. Tame pačiame pastate, tik skirtingose pusėse. Pats pagrindinis archyvas dabar yra vadinamas Vatikano apaštališkuoju archyvu. Šis archyvas yra didžiausias. Jis buvo įkurtas XVII a. pradžioje popiežiaus Pijaus V iniciatyva, tačiau dokumentus saugo ir iš viduramžių. Jame ir buvo aptikti laiškai, kuriuose kalbama apie Mindaugo karūnaciją.“

2019 m. velionis popiežius Pranciškus archyvo pavadinimą iš Vatikano slaptojo archyvo pakeitė į Vatikano apaštališkąjį. Kaip aiškina istorikas, archyvas slaptuoju vadintas ne dėl uždarumo ar noro įslaptinti, o dėl to, kad buvo skirtas tik vidiniams bažnyčios reikalams. 1881 m. popiežius Leonas XIII šį archyvą atvėrė visuomenei. Didžiausias susidomėjimas kilo XX a. pradžioje, kai buvo įrengtos specialios skaityklos, kuriose šiuo metu yra 60 darbo vietų.

„Pagrindinė masė dokumentų yra archyvai iš Šventojo Sosto atstovybių kitose šalyse. Pavyzdžiui, tarpukariu Kaune veikė nunciatūra, kurią galime įvardyti kaip Vatikano ambasadą. Visas jos sukauptas archyvas nuo veiklos pradžios iki kol buvo uždaryta 1940 m. atsidūrė šiame archyve. Archyvo internetiniame puslapyje skelbiama, kad lentynų ilgis siekia 85 km. Tai tikrai didelis kiekis dokumentų. XX a. pabaigoje įrengtos specialios naujos saugyklos pagal naujausius to meto archyvavimo reikalavimus, pavyzdžiui, kondicionavimo ir priešgaisrinės apsaugos sistemos. Tai tarsi dviejų aukštų bunkeris, kuriame saugoma didžioji dalis archyvų“, – pasakoja mokslininkas.

Istorinis valstybės sekretoriato archyvas

Kitoje to paties pastato pusėje yra daug mažesnės apimties, bet labai svarbios Šventojo Sosto institucijos archyvas – Istorinis valstybės sekretoriato archyvas. Istorikas šį archyvą apibūdina kaip Vatikano užsienio reikalų ministerijos dokumentų saugojimo vietą. Pagrindinis fondas šiame archyve dar vadinamas Bažnyčios nepaprastųjų reikalų kongregacijos archyvu.

„Ši kongregacija atsirado XIX a. pradžioje, po Prancūzijos revoliucijos, tiksliau – Napoleono karų epochoje, kai Šventajam Sostui iškilo nemažai problemų Prancūzijoje. Tokiomis aplinkybėmis ir buvo įsteigta speciali institucija, kuri rūpinosi diplomatiniais santykiais su kitomis valstybėmis. Šis archyvas mažiau žinomas. Tie, kas vyksta į Vatikano archyvus, dažniausiai važiuoja į Apaštališkąjį archyvą“, – sako prof. A. Streikus.

Be minėtų dviejų archyvų, Vatikane ir Romoje galima rasti dar daugybę kitų archyvų, pavyzdžiui, Jėzaus draugijos, atskirų kongregacijų. Istorikas priduria, kad Vatikano archyvuose egzistuoja tam tikra jų atvėrimo tvarka – pavyzdžiui, šiuo metu nuvykus į archyvą, peržiūrėti velionio Jono Pauliaus II laikotarpio dokumentų nepavyktų. Archyvai atveriami tik po kurio laiko – tokios taisyklės galioja visiems popiežiškiesiems bažnytiniams archyvams. Paprastai tam tikro popiežiaus laikų archyvai atveriami praėjus 70 metų nuo jo mirties, tačiau kartais gali būti daromos išimtys ir archyvai popiežiaus sprendimu gali būti išslaptinti anksčiau. Taip nutiko ir su popiežiaus Pijaus XII pontifikato dokumentais, kurie popiežiaus Pranciškaus dekretu buvo atverti tyrinėtojams nuo 2020 m. kovo 1 d.

Reikalavimai norintiems patekti į archyvus

Pirmą kartą prof. A. Streikus Vatikano archyvuose lankėsi 2008 m., kai rengė knygą „Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): slaptojo Vatikano archyvo dokumentai“: „Tuomet kaip tik buvo atverti popiežiaus Pijaus XI laikotarpio dokumentai nuo 1922 iki 1938 m. Tada patekti dar nebuvo taip lengvai ir visiems prieinama, reikėjo rekomendacijų iš vietinės bažnytinės vadovybės – vyskupo ar arkivyskupo, kad žmogus yra patikimas. Vėliau, prieš pat pandemiją, kai buvo atverti Pijaus XII laikotarpio dokumentai, rekomendacinio laiško reikėjo tik iš savo akademinės vietos. Dabar viskas tvarkoma internetu.“

Pasak istoriko, kadangi Vatikanas yra atskira valstybė, reikalingi papildomi leidimai, kuriuos suteikia gvardiečiai ir žandarmerija. Pirmąkart nueiti į archyvą gali būti šiek tiek komplikuota, ypač nemokant italų kalbos.

Kai pirmą kartą apsilankiau archyve, jau buvo galima pasiimti nešiojamąjį kompiuterį. Vienintelė rašymo priemonė, kurią galima naudoti, yra pieštukas. Griežtai negalima nieko fotografuoti ar kopijuoti pačiam. Už tai gresia labai griežtos sankcijos, nes archyvas darydamas kopijas prisideda prie savo išlaikymo“, – paaiškina profesorius.

Bylų užsakymo tvarka

Norint užsisakyti dokumentus skaityti Vatikano apaštališkajame archyve, galima naudotis apyrašų kambaryje esančiu kompiuteriu. Didžioji dalis bylų apyrašų yra suskaitmeninti. Užsisakytos bylos atnešamos sudėtos į dėžės, kurios itališkai vadinamos „busta“. Per vieną dieną galima užsisakyti ne daugiau kaip tris dėžes.

„Istoriniame sekretoriato archyve tvarka kitokia. Jame didžioji dalis, ypač paskutinis Pijaus XII fondas, yra suskaitmeninta. Ne tik apyrašai, bet ir pačios bylos. Atėjęs prie kompiuterio, iškart skaitai. Nuotolinės prieigos gauti negalima. Tvarka šiame archyve yra griežtesnė – iš anksto užsiregistravus, jame priimama tik 20 žmonių“, – pasakoja prof. A. Streikus.

Vatikano archyvai dažniausiai dirba tik iki pietų, nuo 9 iki 13 valandos. Profesorius juokauja, kad toks darbo laikas pasirinktas siekiant neapkrauti istorikų, kad šie nepersidirbtų ir atvykę iš kitų šalių turėtų laiko pabūti Romoje.

Ankstesni ir dar galimi atradimai

Po pirmojo apsilankymo profesorius parašė knygą apie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius 1922–1938 m. Vėliau buvo atverti Pijaus XII laikotarpio dokumentai, tačiau tolesnius tyrimus tada sustabdė pandemija. 2022 m. gavęs Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, istorikas tęsė Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių tyrinėjimus. Pijaus XII popiežiavimas prasidėjo 1939 ir truko iki 1958 m. Šio tyrimo vaisius yra pernai pasirodžiusi knyga „(NE)MEILĖS TRIKAMPIS. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“.

Pasiteiravus, kokius dar Lietuvai svarbius dokumentus būtų galima aptikti Vatikano archyvuose, istorikas pamini faktą, kad keleri metai prieš prof. Liudui Mažyliui Vokietijoje randant Lietuvos Nepriklausomybės aktą dabartinis kardinolas Rolandas Makrickas taip pat aptiko tokį patį dokumentą. Tačiau šiuo atveju jis buvo skirtas Šventajam Sostui, todėl kardinolas prof. L. Mažylio atradimo nebuvo taip sureikšminęs.

Pats istorikas tikisi archyvuose aptikti istorinių nuotraukų: „Mane labiau domina nuotraukų archyvai. 1927 m. įvyko Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas – speciali tarptautinė sutartis, kurią sudaro Apaštalų Sostas su kita valstybe. Tikiuosi aptikti nuotraukų iš audiencijų ar kokių nors susitikimų.“

2025 m. balandžio 12–13 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantai VU Mokymo ir praktikų bazėje Puvočiuose organizavo pirmąją  metinę „Doktorantų mokyklą“. Renginyje dalyvavo apie 20 doktorantų ir keli fakulteto dėstytojai. Pagrindinį pranešimą apie doktorantūros idėją skaitė doc. dr. Tomas Vaiseta, vėliau diskutuota apie disertacijų rašymo teorinius iššūkius. Svarbiu mokyklos akcentu tapo VU Psichologijos instituto dėstytojo Arūno Žiedelio seminaras apie daktaro laipsnio siekimą ir psichikos sveikatą. Pirmąją dieną užbaigė VU IF doktoranto Dovydo Skarolskio ir dr. Lauryno Pelurčio pokalbis apie idėjų istoriko Elias J. Palti naujausią knygą: Intellectual History and the Problem of Conceptual Change. Antrąją dieną dėmesys skirtas diskusijai apie moterų vaidmenį moksle, o mokyklą užbaigė kūrybinės memų dirbtuvės su dr. Antanu Petrilioniu. Džiugino ne tik turininga programa, bet ir puikus oras, tad neabejotinai „Doktorantų mokykla“ rinksis ir kitais metais.

Maloniai kviečiame dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Nuo karūnos iki kartuvių: išaukštinti ar nubausti, kuri vyks 2025 m. birželio mėn. 11–12 d. Teisinė archeologija, kaip disciplina yra įvairiai vadinama: pagalbiniu istorijos mokslu, pagalbiniu valstybės ir teisės istorijos mokslu. Tai tarpdisciplininis mokslas analizuojantis materialius ir nematerialius objektus, susijusius su teisės veikimu praeityje. Teisinės archeologijos problematika apima labai plačią ir įvairialypę tyrimo objektų ir šaltinių bazę. Tai teisės kūrimo ir vykdymo vietos ir priemonės (pvz., parlamento salė, bausmių vykdymo įrankiai), simboliai, atributai ir ženklai (pvz., insignijos, militariniai simboliai, herbai ir kt.), ceremonialas (pvz., karūnavimas) ir kt. Teisinės archeologijos tyrimus papildo teisinė ikonografija, analizuojanti teisės normų vaizdavimą ikonografijoje, bei teisinė etnografija, analizuojanti teisinių normų virsmą papročiuose. Visa tai leidžia atskleisti visuomenėje vykusius politinius, kultūrinius, mentalinius, teisinius pokyčius.

Kviečiame skaityti pranešimus šiomis temomis:

• Teisinės archeologijos vieta ir reikšmė teisės istorijos ir pagalbinių istorijos mokslų kontekste
• Valdžios manifestacija – insignijos, atributai, ceremonialas
• Ženklai – nuosavybės, jurisdikcijos, įgaliojimų, autentifikavimo ir kt.
• Teisės kūrimo ir realizavimo vietos ir ceremonijos
• Bausmių vykdymo įrankiai ir priemonės

Kviečiame skaityti pranešimus ne tik pagalbinių istorijos mokslų atstovus, bet ir visus mokslininkus, kurie savo tyruose susiduria su konferencijoje nagrinėjamomis temomis.

Pranešimų trukmė – 20 min.

Konferencijos kalbos: lietuvių, lenkų, anglų. Sinchroninio vertimo nebus.

Konferencija vyks nuotoliniu būdu.

Maloniai prašome pranešti, kuria kalba bus skaitomas pranešimas. Pranešimo temą ir santrauką (1500–1800 spaudos ženklų su tarpais) atsiųsti konferencijos organizatoriams ta kalba, kuria bus skaitomas pranešimas. Laukiame iki 2025 m. gegužės 12 d. adresu: arba

Organizacinio komiteto sprendimas autoriams bus išsiųstas iki 2025 m. gegužės 15 d.

Konferencijos dalyvio mokesčio nėra.

Organizacinis komitetas:

• Dr. Rūta Čapaitė, Lietuvos istorijos institutas
• Dr. Gitana Zujienė, Lietuvos istorijos institutas
• Dr. Loreta Skurvydaitė, Vilniaus Universiteto Istorijos fakultetas
• Dr. Agnieszka Fluda-Krokos, Lenkijos mokslų ir menų akademijos biblioteka Krokuvoje, Jogailos universitetas

Konferenciją organizuoja:

• Lietuvos istorijos institutas
• Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas
• Lenkijos mokslų ir menų akademijos biblioteka Krokuvoje

Ukrainietė, istorikė dr. Tetiana Boriak, kartu su dviem vaikais, į Lietuvą atvyko bėgdama nuo karo. Ukrainoje ji tyrinėjo Holodomoro istoriją, tyrimus tęsė ir pradėjusi dirbti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Šiais metais paskelbus Europos Komisijos kvietimo „Marie Skłodowska-Curie Actions for Ukraine (MSCA4U)“ rezultatus paaiškėjo, kad Tetianos Boriak pateiktas projektas „The Holodomor: Genocide, Trauma, and Denial Through the Prism of European Records of the 1930s“ laimėjo finansavimą. Plačiau apie savo istorinius tyrimus, iššūkius Lietuvoje ir naują projektą pasakojo ukrainiečių istorikė Tetiana Boriak.

Mokslininkės tyrimų laukas – Holodomoras

Mokslininkė gilinasi į naujausių laikų istoriją. Jos podoktorantūros darbas – antroji disertacija, kurią ji užbaigė jau Lietuvoje, nagrinėjo žodinę Holodomoro istoriją. Holodomoras – tai 1932-1933 m. Stalino sukeltas badas, kuris nusinešė mažiausiai 3,9 mln. ukrainiečių gyvybes. Tai sudarė maždaug 13 proc. šalies gyventojų.

„Sovietų Sąjunga neigė badą ir baudė už bet kokį Holodomoro paminėjimą, todėl žmonių prisiminimai, tarp jų ir žodinės istorijos, mokslininkams yra labai vertingi šaltiniai. Mano tyrimas buvo skirtas žodinei Holodomoro istorijos problematikai, jos raidai ir specifiniams bruožams. Taip pat nagrinėjau sovietų Rusijos šaltinius, aiškinausi, koks buvo genocido mechanizmas, kaip buvo vykdomas informacinis karas neigiant badą, politinę atmintį ir kt.“ – apibendrina istorikė.

Tetiana Boriak pasakoja, kad prasidėjęs karas praplėtė jos mokslinių interesų lauką: „Prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui, išplėčiau savo interesus ir ėmiau nagrinėti Rusijos atminties politiką. Pradėjau tirti, kaip Rusija savo vidaus ir išorės politikoje naudoja istorinę atmintį ir humanitarinius mokslus imperializmui pagrįsti.“

Gyvenimas Lietuvoje

Mokslininkė Ukrainą paliko 2022 m. kovo 1 dieną. Jai atvykus į Lietuvą, Europos Sąjunga pradėjo paramos programą, remiančią ukrainiečių mokslininkus, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies. Buvo ir yra remiami jų moksliniai tyrimai, o kartu sudaromos sąlygos išsaugoti Ukrainos mokslininkų intelektinį potencialą.

„Gavau galimybę prisijungti prie VU Istorijos fakulteto. Tai leido man baigti podoktorantūros studijas, išleisti knygą, apginti antrąją disertaciją ir skleisti savo tyrimų rezultatus ir juos tęsti“ – pasakoja mokslininkė.

Mokslininkei tenka susidurti ir su tam tikrais iššūkiais. Istorikė turi keletą tyrimų temų, kurių medžiagą norėtų publikuoti. Viena iš jų – sovietinio totalitarizmo poveikis XX a. ketvirtojo dešimtmečio Ukrainos visuomenei. Pagrindinis iššūkis istorikei yra šaltinių prieinamumas. Kai kurie šaltiniai, esantys būtent Ukrainoje, vis dar yra neprieinami. Tačiau ji džiaugiasi, kad dėl šiuolaikinių technologijų ir gerų bibliotekų katalogų, kuriuos galima pasiekti naudojantis VU bibliotekos prieiga, šalininių tyrimams dar pakanka.

„Kitas iššūkis yra gyvenimas tarp dviejų šalių. Kai gyveni čia Lietuvoje, o likusi šeimos dalis yra Ukrainoje, kuriai kasdien gresia bombų pavojus. Staiga visas tavo gyvenimas ir suplanuota ateitis nustoja egzistuoti, ir tau tenka vienai rūpintis savo vaikais kitoje šalyje. Lietuvių kalba nėra lengva, tačiau džiugu, kad pavyksta mokytis ir suprasti kasdieninėje buityje. Mano vaikai taip pat daro pažangą bendraudami ir kalbėdami lietuviškai“, – dalinasi VU Istorijos fakulteto mokslininkė.

Galimybė platesniems tyrimams

Tetianos Boriak projektas buvo atrinktas ir tapo vienas iš finalininkų „Marie Skłodowska-Curie Actions for Ukraine (MSCA4U)“ konkurse. Tai vienintelis Lietuvoje finansuotas MSCA4U projektas. Šis konkursas yra dalis iniciatyvos „Scholars at Risk“, skirtos remti mokslininkus, kuriems gresia pavojus. Ši iniciatyva buvo pradėta 2018 m., dar prieš atviro masto invaziją, o nuo 2022 m. remia Ukrainos intelektualus.

„Mano projektas yra grindžiamas prielaida, kad Holodomoras įvyko dėl daugybės veiksnių, įskaitant istorinį nacių baimės palikimą ir įvairių veikėjų siekius įgyvendinant nacionalinius interesus. Tai XX a. geopolitinių realijų pasekmė, kai rusų primestas kolonijinis diskursas apie Ukrainą, jos žmones ir istoriją, privertė Vakarus ignoruoti Holodomorą. Noriu kitu kampu pažvelgti į Holodomorą, nagrinėdama ketvirtojo dešimtmečio asmeninius pasakojus (dauguma šaltinių buvo sukurti praėjus 60-70 metų po bado). Nagrinėju skirtingų profesijų, socialinių sluoksnių ir kilmės žmonių asmeninius įrašus siekdama atskleisti jų pasakojimo turinio lygmenis.“

Tyrime istorikė daugiausia dėmesio skirs Lenkijai ir Rumunijai, nes šios šalys Holodomoro metu ribojosi su Sovietų Ukraina: „Nepaisant uždarytų sienų, minėtų šalių valdžios institucijos stebėjo padėtį SSRS ir priėmė nelegalius pabėgėlius iš šios šalies. Čekija, XX a. trečiajame dešimtmetyje Čekoslovakijos dalis, tarpukario laikotarpiu buvo didžiausias ukrainiečių pabėgėlių centras. Žlugus 1917-1921 m. Ukrainos revoliucijai ir bolševikinės Rusijos kariuomenei okupavus Ukrainą, dešimtys tūkstančių pabėgėlių išvyko iš Ukrainos. 1920 m. 1 mln. karių buvo skirta užkariauti Ukrainą. Pabėgėliai įvairiais kanalais gaudavo informacijos apie badą ir taip kūrė istorijas apie jį.“

Istorikė planuoja savo tyrimo rezultatus publikuoti naujoje knygoje ir straipsniuose, kurie bus parengti šio projekto metu: „Taip pat galvoju apie atvirą duomenų bazę, tačiau tam prieš tai reikia atsakyti į kai kuriuos klausimus. Plačiąja prasme – kaip Europos lyderiai ir visuomenės žinojo apie badą ir kaip jie reagavo į tą žinią, ir kaip šis nepastebėtas ir nenubaustas blogis padaugino kitus sovietų režimo nusikaltimus prieš savo piliečius, tarp jų ir ukrainiečius.“

„Šios monografijos atsiradimą įkvėpė pastanga ištirti ir įvertinti prieš šimtą metų įvykusio trijų Baltijos šalių valstybingumo susikūrimo priežastis, nustatyti vidaus ir išorės veiksnių tuo metu pusiausvyrą, suteikti šiam įvykiui svaresnį akademinį turinį, priešpriešinti jį spekuliatyviam išorės veiksnio sureikšminimui, kai tvirtinama, neva tas valstybingumas tebuvęs tiesioginis Pirmojo pasaulinio karo padarinys, kad valstybingumas Baltijos tautoms tiesiog buvo atneštas tarsi ant lėkštutės – joms tereikėjo jį pasiimti“, – rašoma knygos įvade.

Monografijoje analizuojami Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, taip pat pralaimėtojos – Vokietijos ir bolševikinės Rusijos veiksmai Baltijos regione 1918–1920 metais.

Knygoje atskleidžiami didžiųjų valstybių interesai ir jų sankirtos, išryškinamos politinės ir karinės šių interesų įgyvendinimo priemonės bei jų poveikis gimstančiam Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui. Remiantis Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Latvijos archyvų šaltiniais konstruojamas visuminis politinių ir karinių procesų, vykusių Baltijos regione 1918–1920 metais, vaizdas.

Monografijos autoriai VU Istorijos fakulteto mokslinikai - asist. dr. Kęstutis Kilinskas, habil. dr. Zenonas Butkus, dr. Vilma Bukaitė ir prof. Erikas Jekabsonas įvardija tuo metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykusių procesų bendras tendencijas ir identifikuoja jų skirtybes.

Knygą „Interesų kryžkelės. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos sankirtos Baltijos valstybėse 1918–1920 m.“ galite įsigyti VU internetiniame knygyne, taip pat knygynuose „Akademinė knyga“, „Vaga“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.

Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienose slepiasi ne tik teorinės istorijos žinios, bet ir kelis šimtmečius menanti sienų tapyba, kuri matoma tiek fakulteto patalpų interjere, tiek ant pietinio fasado.

Interjero sienų tapybą atrado ir restauravo architektė-restauratorė, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė ir aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė 2006–2008 metais, o 2024 m. rudenį pradėti sienų tapybos atnaujinimo darbai.

Nors fakulteto patalpomis grožisi tiek studentai, tiek darbuotojai ir universiteto svečiai, retai susimąstoma apie šio dekoro istoriją. Todėl šį kartą kviečiame iš arčiau susipažinti su Istorijos fakulteto sienų tapyba ir jos restauravimo procesu.

Džiaugsminga darbų pradžia

Prasidėjus fakulteto rekonstrukcijos darbams 2006 metais, architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė buvo pakviesta atlikti polichromijos tyrimus. Anot jos, iki tol buvo rasti vos keli polichromijos fragmentai, išsamūs tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau pradėjus tyrimus, netrukus buvo atrasta daugybė sienų tapybos fragmentų – perėjus pirmą, antrą ir trečią aukštus, beveik kiekvienoje patalpoje galima rasti dekoro pavyzdžių. N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės nuomone, tai, kad Istorijos fakulteto Universiteto 400 metų jubiliejaus proga sienos nebuvo reikšmingai pertvarkytos, tai išgelbėjo senosios polichromijos sluoksnius, neatsirado naujos puošybos, o tai padėjo išsaugoti tiek daug dekoro, sienų tapybos. Darbų pradžios laikotarpis taip pat buvo palankus. „Visi administracijoje, dekanate buvo reto geranoriškumo žmonės. Ir laikas buvo palankus finansine prasme, dar nebuvo prasidėjusi krizė, galėjome kiek radome, daugiau ar mažiau restauruoti“, – pasakojo ji.

Skirtingų etapų meistriška tapyba

Istorijos fakultete rasta sienų tapyba visur buvo gana aukštos kokybės ir meistriškai atlikta, tačiau skirtingos stilistikos. Anot N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, ją galima skirstyti į kelis etapus: XVIII a. pabaigos, XIX a. pradžios, vidurio, pabaigos bei XX a. pradžios etapus, didžioji dalis restauruotų fragmentų – XIX a. pradžios. Atlikimo technika taip pat skyrėsi: dažniausiai buvo naudojami trafaretai ar uždedamas piešinys ir paskui ranka dekoruojama, taip pat yra paprastesnių ornamentų. Pats įdomiausias ir profesionaliausiai atliktas sienų tapybos kūrinys yra dabartiniame dekanės kabinete. Romantinio peizažo fone vaizduojama didaktinė kompozicija. Spėjama, jog jis buvo atliktas žymiausių Lietuvos klasicizmo dailininkų.

„Atsimenu, atidengiau šakelę ir negaliu patikėti. Pamačius supratau, kad čia yra šimtaprocentinis profesionalaus tapytojo darbas. Vėliau atradau paveikslo rėmą ir figūras. Kartu su menotyrininke Dalia Klajumiene parašėme straipsnį, kuriame menotyrininkė kėlė hipotezę, kad kai kurių patalpų sienų tapybos autorius galėjo būti Pranciškus Smuglevičius (Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai, joje profesorius dėstė), jo brolis Antanas ar jų rato dailininkas“, – prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Vėlyvesnio etapo tapyba taip pat nenusileidžia meistriškumu. Trečiame fakulteto aukšte garsusis Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas turėjo dirbtuvę. Pasak architektės-restauratorės, profesoriai fakulteto patalpose gyveno iki 1832 metų, patalpos buvo puošiamos kaip gyvenamosios, tą akivaizdžiai parodo spalviniai sprendimai: „Nėra vienodų spalvinių kompozicijų ir ornamentinių motyvų, vienoje patalpoje dominuoja šilta oranžinė, kitoje žalsva, dar kitoje melsva, tai ir yra tipiškas XIX a. gyvenamųjų patalpų spalvinis sprendimas“.

Nustebino netikėti atradimai

Tačiau ne tik išlikusios tapybos gausa stebino N. Šarkauskaitę-Šimkuvienę ir fakulteto darbuotojus. Klasicistinės kompozicijos liūtukų tapybos patalpoje (dabar tai – 215 kabinetas) pasirodė ir daugiau radinių. Kaip pasakojo restauratorė, atėjus dirbti į šią patalpą, buvo paprastos siauros XX a. antrosios pusės durys. Polichromijos tyrimų metu už kokių 40 centimetrų nuo durų ant sienų buvo aptikti tapyti apvadai, tapo aišku, kad anga yra gerokai platesnė. Statybininkų buvo paprašyta lėtai bei atsargiai ardyti silikatines plytas ir įmontuoti rėmą, išsaugant plytų sąramą. Tokiu būdu buvo išsaugotas senasis istorinis angokraštis. Dar įdomiau, jog tai buvo ne durų, o kadaise buvusio lango anga.

Taip pat nuėmus pakabinamas lubas, pasirodė išlikusios senos medinės lubos. Nuplovus ir nuvalius nešvarumus, jos buvo padengtos kalkėmis su akrilodispersija, likučiai nuvalyti ir dabar galima matyti lubas tokias, kokios buvo įrengtos XIX a. Remonto darbai šioje patalpoje užtruko ilgiau, tačiau jie netrukdė studijų procesui.

Restauratorės nuomone, ši liūtais dekoruota patalpa išsiskiria subtilia ir griežta klasicistine tapyba.

Lėšos fakulteto sienų tapybos restauravimui išsikovotos bendromis pastangomis su fakulteto dekanu profesoriumi Zenonu Butkumi ir prodekane dr. Justina Poškiene. „Ši komanda kovojo kaip tikri liūtai, o ir statybininkai buvo labai profesionalūs ir verti pagarbos“, – pabrėžė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Intensyvus darbas be poilsio

Architektė-restauratorė darbą Istorijos fakultete prisiminė džiugiai, anot jos, daug lėmė patirtis, nuojauta ir sėkmė, o tąkart tiek remonto darbams, tiek polichromijos tyrimams vykstant vienu metu, svarbiausia buvo aplenkti dirbančius statybininkus ir ko nors nepražiopsoti. Vienintelis sunkumas, jos nuomone, – didelis darbo krūvis, darbas beveik trejus metus net ir savaitgaliais ar per šventes: „Sunkiau, kad non-stop. Negalėjau palikti. Reikėjo intensyviai dirbti, eiti į fakultetą kasdien, kitu atveju būtų per vėlu, o tada jau – koks skirtumas? Kolegos restauratoriai irgi dirbo su užsidegimu ir nuoširdžiai“. Architektė-restauratorė ypač pabrėžė fakulteto aplinkos gerą nusiteikimą, netgi fakultetą įvardijo kaip tobulą užsakovų variantą, kai siekiama optimalaus rezultato suvokiant objekto vertę. „Prisimenu, visi džiaugėsi, kad Istorijos fakultete rasta tiek daug sienų tapybos. Tai ir yra bendras užsakovų ir restauratorių laimėjimas“, – smagiai prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Sienų tapybos atnaujinimo darbai

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po restauravimo tapyba vietomis šiek tiek apsidaužė, aptrupėjo, pradėjo „sėsti“ pastatas, atsirado plyšiai sienose, todėl dėl įvairių poveikių prireikė papildomų darbų, kurie prasidėjo 2024 metų rudenį. Pasak N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, kai buvo atliekami pirminiai darbai, sienos buvo be įskilimų, o dabar patalpose jų randama nemažai – tikriausiai nuo padidėjusių svorių, judėjimo ar ventiliacijos kanalų poveikio.

„Dabar mano užduotis buvo mechaninius, drėgmės, ir temperatūrų skirtumų padarinius sutvarkyti. Visų pirma, reikėjo užtaisyti sunkius, sudėtingus įplyšimus. Dėl drėgmės ir temperatūros atsiranda krakeliūros. Jeigu aplinka per sausa, ar aukštesnė temperatūra, gali pradėti trupėti dažų paviršius, o jeigu per drėgna – įsimeta pelėsis“, – neigiamus veiksnius aiškino architektė-restauratorė.

Nors ne visus sienų tapybos pažeidimus pavyksta sutvarkyti lengvai ar paprastai vienu ypu, tačiau N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė džiaugėsi, kad Istorijos fakultete sienų tapyba yra vertinama ir saugoma, todėl metams bėgant tenka užtaisyti tik nedidelius pažeidimus. Šiuos darbus atliekant naudojamos patikrintos technologijos, metodai ir medžiagos.

„Nuvalau dulkes, sutvirtinu išlikusį dekorą, jeigu būna tinko išdaužų, jas užtaisau kalkiniu skiediniu, restauraciniu glaistu paklijuoju, atsargiai pašlifuoju, po to atkuriu prarastą piešinį, ruošiu spalvas. Joms paruošti naudoju natūralius pigmentus, akvarelę, kreidą ir rišiklį. Po to tonuoju, retušuoju, baigus darbą suvirtinu restauruotą tapybos paviršių“, – proceso eigą dėstė pašnekovė.

Sienų tapyba – vertinga istorijos pamoka

Paklausus, ar N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė turi mėgstamiausią sienų tapybos pavyzdį fakultete, restauratorė neslėpė, jog jai labiau prie širdies sudėtingesnės kompozicijos, tačiau ragino jų neskirstyti „į patinka labiausiai“, nes „kiekvienas laikas turi savo išraišką ir savo gyvenimą“. Anot jos, Istorijos fakultetui labai pasisekė – studentai iškart atėję gali praplėsti žinias, pajusti gyvenimo tendencijas, kaip kito dekoravimo mados. Tai ne tik vertingi meno fragmentai, bet ir mokomoji medžiaga, kurią būtina saugoti. Architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė studentams taip pat linkėjo susipažinti artimiau su paveldu, restauravimo etapais bei karjeroje pasukti teisinga linkme. Renkantis profesiją siūlė pagalvoti apie paveldosaugą, kuri yra glaudžiai susijusi ir su istorija, ir su restauravimu, panašiai kaip ta tapyba fakulteto patalpose.

Už nuoširdų pokalbį ir išsamią informaciją dėkoju architektei-restauratorei Neringai Šarkauskaitei-Šimkuvienei.

Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras kartu su partneriais kviečia teikti paraiškas dalyvauti konferencijoje „YIVO Vilniuje ir pasaulyje“, skirtoje YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto šimtmečiui paminėti. Primenama, kad paraiškų laukiama iki gegužės 5 dienos.

Daugiau informacijos 

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2024 m. dovanota 14500 eurų.

2024 m. parama panaudota trijų monografijų vertimui ir leidybos darbams: prof. Nerijaus Šepečio monografijai „Holokausto postsekuliarumas: tarp kritikos ir supratimo“ (leidžiama Vokietijoje), prof. doc. dr. Dovilės Troskovaitės monografijai „Changing Self: The Birth of Nationalism in East European Karaite Communities“ (leidžiama JAV) ir dr. Norberto Černiausko monografijai „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (leidžiama Lenkijoje). Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2024 m. ji įteikta dr. Aelitai Ambrulevičiūtei, prof. dr. Marijai Drėmaitei ir Giedrei Polkaitei-Petkevičienei už Vilniaus miesto istorijos tyrimus ir šių tyrimų pristatymui skirtas publikacijas.

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

Nuotraukos autorius Ugnius Bagdonavičius

2025 kovo 4 d. įvyko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano rinkimai. Antrą 5 metų kadenciją Istorijos fakulteto taryba patikėjo doc. dr. Loretai Skurvydaitei.

Sveikiname!

Lietuvos istorijoje meilės siužetų netrūksta, ar tai būtų pasakojimai apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės jausmus. Tačiau meilė ir rūpinimasis vienas kitu nėra tik turtingų ar talentingų žmonių privilegija. Myli visi – tiek žymūs, tiek istorijos ir visuomenės paraštėse palikti žmonės.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė Rūta Miškinytė tyrinėja XVIII a. Vilniaus elgetas ir elgetavimą mieste. Nagrinėdama įvairių labdaringų to laikotarpio institucijų dokumentus ji aptinka nežinomų žmonių, elgetų, gyvenimo pėdsakus. Tarp tokių pėdsakus palikusiųjų – ir Pilypas bei Sofija Herbačevskiai, kurie buvo vienas kito akys ir kojos.

Nežinomi žmonės

Prieš pasakodama išskirtinę meilės istoriją, VU Istorijos fakulteto doktorantė pristato bendrą XVIII a. Vilniaus elgetos portretą. Nuo kitų visuomenės paraščių grupių elgetas skyrė jiems dalinama išmalda. Krikščionių, visų pirma katalikų, akyse elgetos buvo tarsi atskira maldininkų kategorija, nes jie, gavę dažniausiai piniginę auką, melsdavosi už geradarių sielas.

„Žmonės elgetaudavo dėl pačių įvairiausių priežasčių – pašlijusios sveikatos, gamtos stichijų padarytos žalos, artimųjų netekties, dėl įvairių konfliktų prarasto turto ar pozicijų ir taip toliau. Deja, nustatyti konkrečių XVIII a. gyvenusių asmenų skurdo priežastis dažnai yra tiesiog neįmanoma. Apie elgetauti priverstus asmenis žinių šaltiniuose nedaug. Šių sudarytojai įprastai fiksuodavo tik tai, kas būdavo aktualu patiems, pavyzdžiui, paaukotas pinigines sumas. Skurde gyvenusių žmonių išgyvenimų ir kasdienybės niekas neaprašydavo, tad iki šių dienų išliko labai nedaug informacijos, leidžiančios pasakyti ką nors apie juos pačius“, – sako VU Istorijos fakulteto mokslininkė.

Anot istorikės, dauguma šaltinių, leidžiančių iš arčiau pažvelgti į XVIII a. Vilniaus elgetas, buvo sudaryti amžiaus pabaigoje, pavyzdžiui, 1792 m. Vilniaus špitolių deputacijos atstovų surašyti kelių špitolių globotinių registrai. Deputacija turėjo pertvarkyti miesto labdaros institucijų tinklą, optimizuoti jų biudžetą ir iš miesto „pašalinti“ elgetavusius žmones.

„Iš Vilniaus viešųjų erdvių neturintys kur apsistoti elgetos turėjo būti pašalinti, tai yra apgyvendinti špitolėse, kuriose buvo laisvų vietų, galintys dirbti – pristatyti prie darbo, o miestas tokiu būdu „išvalytas“ nuo nebepageidaujamų asmenų. Deputacijos pastangas „švarinti“ miestą liudija keli tuo metu sudaryti šaltiniai – Švč. Trejybės ir Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolių globotinių registrai, kuriuose, palyginti su kitais šaltiniais, vargšai pristatomi net labai detaliai. Iš pastarojo ir žinoma apie 1792-ųjų balandžio 17 d. kartu su septyniolika kitų vargšų čia atsidūrusius Sofiją ir Pilypą Herbačevskius.“

Pilypas ir Sofija

„Pilypas, tuo metu įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyras, deputacijos atstovams teigė neprisimenantis, iš kur jis kilęs. Veikiausiai jis gimė ir užaugo skurde, tačiau panašu, kad elgetavimo būtinybę nulėmė ne tik vaikystė nepritekliuje, bet ir fizinė negalia – vyras buvo aklas“, – pasakoja istorikė.

Pasak R. Miškinytės, kartu su Pilypu špitolėje buvo įkurdinta ir jo žmona Sofija. Tačiau kitaip nei vyras absoliutaus skurdo ribą Sofija peržengė vėliau: „Moteris tvirtino iš išmaldos gyvenusi dvylika metų, taigi daugmaž nuo 1780-ųjų. Panašu, kad ją elgetauti taip pat privertė sveikata – ji turėjo judėjimo negalią.“

Istorikė teigia, kad apie Sofijos gyvenimą iki 1780 m. kalbėti itin sudėtinga. Tikėtina, kad moters santuoka su Pilypu nebuvo pirmoji, mat dažna moterų skurdo priežastimi ankstyvaisiais naujaisiais laikais tapdavo vyro netektis.

„Gali būti, kad prie Sofijos materialinės padėties pokyčio prisidėjo ne tik sveikatos problemos, bet ir našlystė. Vis dėlto to patikrinti neįmanoma, mat Sofijos mergautinė pavardė nežinoma“, – pasakoja R. Miškinytė.

Nestandartinė šeima ir kitos trūkinėjančios istorijos

Pasak istorikės, akivaizdu, kad Sofija ir Pilypas susipažino spaudžiami nepalankių aplinkybių. 1792 m. pavasarį Sofija teigė esanti penkiasdešimt šešerių metų, Pilypas – trisdešimt septynerių, tad, jei pasitikėsime šaltiniu ir sutuoktiniais, juos skyrė net 19 metų.

„Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolės globotinių registre pažymėta, kad vaikų nei Sofija, nei Pilypas neturėjo. Nežinia, kada pora susituokė, tačiau veikiausiai moteris tiesiog nebegalėjo susilaukti vaikų. Tačiau ši vyresnės, fizinę negalią turėjusios moters ir nuo mažų dienų skurde gyvenusio neregio santuoka liudija labai žmogiškus dalykus – artimo žmogaus poreikį. Neturėję atramos, ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę žmonės ieškojo, kas galėtų ja tapti, ir surasdavo“, – pasakoja istorikė.

R. Miškinytė teigia, kad šaltiniuose galima rasti informacijos ir apie kitas XVIII a. vargšų ar elgetų šeimas, tačiau žinios apie jas yra kur kas fragmentiškesnės nei apie Pilypą ir Sofiją. Ypač skurdu informacijos apie tokių šeimų moteris.

„Tokio trūkinėjančio pasakojimo pavyzdys – liūdnoka XVIII a. pirmosios pusės istorija. 1709 m. kovo 11 d. Dominykui Rimkevičiui ir jo žmonai Kristinai gimė sūnus, kurį tėvai pavadino Juozapu. Vaikas Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvo pakrikštytas praėjus vos vienai dienai nuo gimimo. Tai yra viskas, ką galima papasakoti apie Kristiną ir Juozapą. Visų pirma – nežinia, ar gimdymas buvo sėkmingas ir kaip Kristinai sekėsi atsigauti po jo, neaišku, ar Juozapas išgyveno ir, jei taip, kokio amžiaus sulaukė. Žinoma tik tai, kad Dominykas buvo priverstas elgetauti. Praėjus lygiai metams nuo sūnaus gimimo, į špitolę „iš po mūro“ – taip šaltiniuose kartais apibūdinami elgetos – sunkiai kosėjantį vyrą gydyti priglaudė vienuoliai bonifratrai. Iš Ukmergės pavieto kilęs trisdešimt aštuonerių Dominykas iš įstaigos taip ir neišėjo, jį nugalėjo liga.

Šioje istorijoje klausimų daugiau nei atsakymų. Ar Dominykas pradėjo elgetauti prieš gimstant vaikui? Ar jo materialinei padėčiai įtakos turėjo Šiaurės karas ir Vilnių siaubti ėmęs maras? Jei Kristina ir Juozapas 1710-aisiais dar buvo gyvi, kaip jiems sekėsi tvarkytis su naujais iššūkiais?“ – pasakoja VU Istorijos fakulteto doktorantė.

Vyras be žmonos

Tiek apie Pilypą, tiek apie Sofiją pakankamai informacijos yra tik dėl įvairių miesto valdžių poreikio pertvarkyti Vilniaus labdaros sistemą. Amžiaus viduryje gimęs vyras užsitęsusias reformas mieste pajuto savo kailiu. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jau minėtos Deputacijos ir kitų karitatyvinę sistemą Vilniuje pertvarkyti turėjusių institucijų darbą tęsė Lietuvos špitolių komisija. Pasak R. Miškinytės, komisija siekė tų pačių tikslų – vargšus įvertinti, darbinguosius įdarbinti ir pašalinti skurdą iš visų miesto viešųjų erdvių.

„1798-aisiais buvo suregistruoti šešiose špitolėse ir keliuose išnuomotuose namuose apgyvendinti 179 Vilniaus vargšai, tačiau tarp jų Sofijos nebuvo. Tuo metu Pilypas glaudėsi jau nebe Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo, o Šv. Jokūbo špitolėje Lukiškėse. Įdomu yra tai, kad ten pat gyveno kita moteris tokia pačia pavarde – Pilypo bendraamžė Marijona. Registre taip pat pažymėta, kad moteris buvo tinkama darbui, tai yra sveika. Tačiau ar vyras ir moteris buvo susisaistę kokiais nors ryšiais, niekur nerašoma“, – pasakoja R. Miškinytė.

Pasak jos, 1799 m. vasarį miesto vargšai buvo suregistruoti dar kartą, tačiau tarp jų nebuvo nei Sofijos, nei Marijonos, tik vienas Pilypas: „Pilypas tuo metu buvo apgyvendintas pastate, kuris nepriklausė jokiai špitolei. Panašu, kad Vilniaus špitolėse visiems miesto vargšams ir vargšėms paprasčiausiai nebeužteko vietos. Tikriausiai paskutinį kartą į naują gyvenamąją vietą Pilypas buvo perkeltas tų pačių 1799-ųjų vasarą – į naujai duris atvėrusią generalinę Vilniaus špitolę.“

Parengė Agnė Kereišiūtė

Sausio 31 d.  įvyko Amsterdamo universiteto Rytų Europos studijų ir VU Istorijos fakulteto magistrantūros studentų seminaras „Eco-Social Perspective on Eastern European Landscapes“.

(Post)Autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro ir jau trečius metus iš eilės į fakultetą atvykstančių kolegų iš Amsterdamo organizuoto seminaro metu diskutuota regiono tyrimuose svarbią vietą užimančia postkolonializmo prieigos problematika.  Seminare taip pat buvo pristatytos naujausios PAScapes istorikų tyrimų kryptys – Rugilė Rožėnė tarp jų išskyrė įsibėgėjantį upinio Nemuno kraštovaizdžio  ir naujai rengiamą  post-holokausto visuomenės tyrimus.

Vienas iš minėtojo PAScapes „Nemuno pasaulio“ tyrimo objektų –  1959 m. įgyvendintas Kauno hidroelektrinės statybų projektas, kurio eigoje buvo užtvenktas Lietuvos „upių tėvas“ Nemunas, todėl šalies viduryje atsirado iki tol neregėtas vandens telkinys. Vieną didžiausių pokariu vykusių sovietų Lietuvos energetikos projektų tirti ėmėsi fakulteto istorikai dr. Antanas Terleckas ir Marius Ėmužis – pastarasis atliekamo tyrimo pagrindu seminaro dalyviams skaitė pranešimą „Gently the Nemunas flows...“: Construction of the Kaunas Dam and the transformation of the Nemunas Valley landscape.

Anot M. Ėmužio, Kauno HE statybas ir užtvankos radimąsi galima laikyti žymiausia kraštovaizdžio transformacija Lietuvoje, atsiskleidžiančia įvairiais aspektais. Visų pirma, upės dalis tapo 63,5 km² rezervuaru, Kauno mariomis, ir buvo savotiškai „užtildyta“ – čia nebuvo įrengtas laivybai reikalingas šliuzas, žuvitakiai, todėl Nemunas tarsi skilo į dvi dalis, prarado savo funkciją. Procesai tiesiogiai palietė ir užlietose teritorijose stūksojusių 758 sodybų gyventojus, kurių perkėlimo procesai nebuvo lydimi nei entuziazmo, nei sklandumo. Galiausiai vietoje upės slėnio radosi vadinamoji Kauno jūra, puikiai atrodanti vizualiai, tačiau dėl bangų nuardytų stačių krantinių sunkiai pasiekiama gyventojams. Šioji Kauno jūra, istoriko teigimu, sovietmečiu turėjo didelę propagandinę reikšmę, tačiau logikos mažo galingumo hidroelektrinės statybų projekte stigo.

„Su kolegomis į tai žiūrime kaip į savotišką ironiją, kadangi Kauno HE statyba, Nemuno slėnio užliejimas nebuvo būtinas. Kodėl? Nes dar statant šią hidroelektrinę jau buvo ruošiamasi kitos statymui, Smalininkų arba Sovietsko. <...> Simboliška ir tai, kad pirmą dieną, kai tik pradėjo funkcionuoti hidroelektrinė, buvo nutarta statyti šiluminę elektrinę. Mano klausimas – kam statyti hidroelektrinę, kai iš karto gali statyti šiluminę, kuri patenkintų visus poreikius?“ – kalbėjo M. Ėmužis, svarstydamas, jog atsakymas į klausimą gali slypėti būtent propagandiniuose sumetimuose, mat užmojis statyti hidroelektrinę radosi dar tarpukariu, o jį realizavusi sovietų valdžia tai pateikė kaip savo pranašumo įrodymą.

Kitu kampu  į santykį su aplinka pasižiūrėjo Agnė Kereišiūtė, seminaro dalyviams skaičiusi pranešimą „And Potatoes Will Bloom Again“: the Battle Against Colorado Potato Beetle in the Soviet Lithuania. Anot jos, kova su koloradu vabalu, anuomet turėjusiu ir simbolinę propagandinę sąsają su amerikiečiais, yra ne tik iš savęs komiška ir įdomi, bet tuo pačiu iliustruojanti platesnius sovietinės žemės ūkio politikos procesus. Čia, kaip ir Kauno HE atveju, išryškėja ironija – nors pirmasis kolorado vabalas Lietuvoje buvo atrastas tik 1956 m., tačiau net trys su juo kovoti turėjusios, persidengiančias funkcijas atlikusios struktūros įsteigtos visu dešimtmečiu anksčiau. Avansu deklaruota, „tik socialistinėse šalyse įmanoma“ pergalė prieš kolorado vabalą gerokai prasilenkė su realybe. Pagal iš Maskvos 1950 m. nuleistas instrukcijas vykdyta kova, susidėjusi iš dviejų esminių praktikų – moksleivių vykdytų vabalo paieškų ir rankiojimo bei chemizacijos – baigėsi 1965-1966 m. po visus Lietuvos rajonus pasklidusio vabalo triumfu. A. Kereišiūtės teigimu, pamatuoti šios kovos pasekmes sudėtinga – didelis klausimas, ar potenciali vabalo žala derliui prilygo tai žalai, kurią sukėlė besaikis cheminių preparatų, DDT ir heksachlorano, naudojimas. Chemizacija, kaip ir „atidirbimams“ DDT naudota aviacija (nors didelė dalis bulvių augo ne plačiuose kolchozų laukuose, o pasodybiniusoe sklypeliuose), buvo pristatoma kaip modernizacijos ir pažangos įrodymas, nusvėręs racionalumą bei mąstymą apie galimas pasekmes. Vis tik,  kartu su amerikiečių biologės Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ atėjusi DDT aukso amžiaus pabaiga, pasak A. Kereišiūtės, tikėtina, lėmė ir kolorado vabalo „šlovės“ periodo pabaigą – nors pats kenkėjas niekur nedingo, tačiau dėmesys jam, regis, nepalyginamai sumenko.

Pranešimus lydėjusios diskusijos sukosi tiek apie konkrečius kolegas iš Amsterdamo sudominusius tematinius aspektus, tiek apie plačius, tarp akademikų ginčus keliančius probleminius klausimus, tokius kaip nedemokratinėmis sąlygomis vykusios, Maskvos „primestos“ regiono modernizacijos specifika, jos (ne)suvokimas ir  tyrimų vieta tarptautiniame akademine lauke. Kalbant apie pastarąjį, seminaro metu išryškėjo ir naujos erdvės tyrimų sklaidai bei tobulinimui. Pavyzdžiui, komentuodami pranešimą apie kolorado vabalus svečiai dalinosi patirtimi, jog aplinkosaugos, pesticidų ir ypač DDT naudojimo tyrimai yra gana populiarūs ir Vakaruose, čia vyksta šiai temai skirti tarptautiniai forumai, diskusijos, o Miunchene veikia specialus Rachel Carson tyrimų centras, tad keliai bendradarbiavimui – atviri.

2025 m. vasario 6 d. Istorijos fakulteto rinkimų komisija įregistravo doc. dr. Loretą Skurvydaitę kandidate į VU Istorijos fakulteto dekanes.

• Vasario 25 d. 16 val. vyks kandidatės prisistatymas Istorijos fakultete bendruomenei 211 auditorijoje.

• Kovo 4 d. 16 val. vyks Istorijos fakulteto Tarybos posėdis, kuriame bus renkamas (-a) Istorijos fakulteto dekanas (-ė).