Naujienos

Balandžio 20 d. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20) vyks istorinių Europos kovos menų (angl. Historical European martial arts – HEMA) turnyras „Alberio kalavijas II“. Turnyrą organizuoja Vilniaus universiteto (VU) HEMA sporto klubas „Alber aus VU“. Apie tai, kas yra HEMA, kaip prasidėjo šis sportas VU ir ko tikėtis turnyre, pasakoja klubo vadovai, VU Istorijos fakulteto studentai Juozapas Bernotas-Pakeris ir Emilija Klemkaitė.

HEMA – ir istorinių šaltinių nagrinėjimas, ir sportas

J. Bernotas-Pakeris HEMA atbūdina kaip sportą, kovos meną ir istorinių šaltinių nagrinėjimą. Pasaulyje vyksta HEMA varžybos, jų metu naudojama specifinė įranga, vadovaujamasi nustatytomis taisyklėmis. Unikaliausias HEMOS bruožas yra tai, kad technikos šiam sportui mokomasi iš XIV–XIX a. vadovėlių. „Daugiausia tai yra viduramžių ir baroko laikų knygos, kuriose matyti dvikovų vaizdai su instrukcijomis, kaip reikia kautis kalavijais. Mes skaitome tuos vadovėlius, mokomės ir stengiamės tobulėti šiame kovos mene. VU turime klubą – „Alber aus VU“, kuris yra vienas didžiausių sporto klubų VU ir didžiausias šio sporto klubas Lietuvoje ir Baltijos šalyse.“ Paklaustas, ką reiškia klubo pavadinimas, klubo įkūrėjas J. Bernotas-Pakeris paaiškina, kad „Alber aus VU“ iš senosios vokiečių kalbos išvertus reiškia kvailys / juokdarys iš VU. Ir priduria, kad „alber“ yra ir viena iš HEMA stovėsenų, kuri tarsi apgauna oponentą.

J. Bernotas-Pakeris yra iš Klaipėdos ir HEMA užsiima nuo 15 metų, kai į uostamiestį atvyko meistras Nikolajus. Treniruotes meistras vedė pusmetį: „Per tą laiką aš įsigijau savo kalaviją. Meistrui išvykus, treniruotės nebevyko, o man labai patiko šis sportas ir kovos menas, tad norėjau tęsti toliau. Galų gale sutikau bendraminčių iš Vilniaus, kai nuvykau į „Comic Con“ ir kitus renginius. Supratau, kad galiu pats pabandyti sukurti HEMA klubą. Taip ir padariau Klaipėdoje 2019–2020 m., bet kadangi pradėjau studijuoti VU Istorijos fakultete, važinėti pirmyn ir atgal į Klaipėdą buvo vis sunkiau. Tada antraisiais studijų metais HEMA klubą įkūriau VU.“

E. Klemkaitė HEMA atrado, kai ieškojo aktyvios veiklos: „Pirmaisiais studijų metais, kai dar studijavau VU skandinavistiką, ieškojau kokios nors sportinės veiklos, kuri nebūtų tiesiog ėjimas į salę ar tiesiog bėgiojimas, kas man labai nepatinka. Vieną kartą per „Youtube“ atradau, kad egzistuoja toks dalykas kaip HEMA. Paieškojusi suradau, kad Vilniuje yra klubas. Atėjusi į treniruotę Vilniuje susipažinau su Juozapu. Galiausiai trise, aš, Juozapas ir kita mergina, kuri irgi buvo iš Klaipėdos ir lankė HEMA ten, tačiau vėliau atvažiavo studijuoti VU, įkūrėme „Alber aus VU“.“

J. Bernotas-Pakeris ir E. Klemkaitė užsiima ir istorine rekonstrukcija. Visi drabužiai, kuriuos jie naudoja renginiams, išskyrus batus, yra pasiūti E. Klemkaitės. Dėvėdami XIII–XIV a. drabužius jie dalyvauja renginiuose kaip viduramžių kovos menų mokyklos atstovai, moko žmones kautis ir pasakoja apie HEMA, kartu griaudami klaidingus stereotipus apie gyvenimą viduramžiais. „Taip mes bandom pakeisti klaidingą požiūrį į viduramžius ir skleisti informaciją apie istorinius Europos kovos menus kaip apie sportą ir istoriją“, – priduria E. Klemkaitė.

„Alberio kalavijas II“

Iš pavadinimo galima spręsti, kad tai nėra pirmasis HEMA klubo „Alber aus VU“ organizuojamas turnyras. Būsimasis turnyras nustelbs ankstesnįjį veiklų gausa. Šį kartą vyks ne tik kovos, bet ir paskaitos, edukacijos, muzikiniai pasirodymai. Turnyro dalyvius maitins ir žiūrovus viduramžių patiekalų paskanauti kvies istoriniai maisto rekonstruktoriai „Kunigaikščio svita“. Kovotojai iš visų Lietuvos ir ne tik HEMA klubų galės išmėginti savo jėgas net keturiose kategorijose: kalavijo ir baklerio (skydo), ilgojo kalavijo, kardo, o ketvirtoje kategorijoje galės rungtis tik moterys, tačiau jos galės grumtis ir su vyrais kitose. Turnyro žiūrovai galės išbandyti HEMA ir pasimokyti stovėsenos atskirose erdvėse.

Registraciją ir daugiau informacijos rasite čia.

Kovo pabaigoje pasirodė naujausias, 39-asis, Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo SPECTRUM numeris. Naujajame numeryje VU mokslininkai pasakoja apie galimą populizmo grėsmę demokratijai, skurstančių asmenų nedarbą, ilgametę opijaus raidą pasaulyje, darbuotojų įsitraukimą, meditacines praktikas ir kaip jos pritaikomos klimato veiksmų srityje, mirties politiką sovietinėje Lietuvoje, grėsmes, slypinčias vaikų telefonuose.

Žurnale rasite ir Istorijos fakulteto tekstą. Straipsnyje doc. Martynas Jakulis pasakoja apie tai, kaip XVIII a. antroje pusėje žmonės suprato higieną, ligas ir aplinką. Istorikas atskleidžia, kaip to meto Vilniaus valdžia užtikrino švarą ir sprendė su sanitarija susijusius klausimus mieste.

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

„Publikuojama Lietuvos Metrikos (LM) knygos kopija šiandien saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Lietuvos Metrikos fonde, kaip 265 knyga. (…) LM teismo knygos surašymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvykdytos svarbios valstybės santvarkai – administracijos ir teismų – reformos, sudaryta Liublino unija, tebevyko Livonijos karas. Knygoje tai atsispindi ne tik daugkartiniu teismo posėdžių perkėlimu dėl valdovo Žygimanto Augusto nuolatinio užimtumo bei bylininkų išvykimo į kariuomenės stovyklas, pinigų skolinimusi (tikėtina, ir karybos reikmėms), bet ir bylų perdavimu naujai sukurtiems pavietų teismams, jų sprendimų užginčijimu, apeliuojant į valdovą. Ir, žinoma, kaip jau įprasta LM teismų knygose, tematiškai čia vyrauja bajorų tarpusavio turtiniai ginčai, antpuoliai, garbės įžeidimai, neteisėtas įkalinimas ir smurtas. LM teismo knygos turinys teikia medžiagos ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. antrosios pusės teisinės kultūros plačiausia prasme, bet ir įvairių kitų visų luomų gyventojų gyvenimo reiškinių pažinimui“, – sako knygą parengusi Neringa Šlimienė (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas).

Šioje knygoje publikuojami visi (213) Lietuvos Metrikos knygos Nr. 265 (vadinamosios 51-osios Teismų bylų knygos), saugomos Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje (f. 389, s. v. 265), dokumentai, surašyti rusėnų, lenkų ir lotynų kalbomis. Tai valdovo teismo knygos, į kurią nurašyti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Ponų Tarybos narių nuo 1566 m. vasario iki 1571 m. gegužės vadovauto teismo protokolai ir sprendimai bei kiti su teismo procesu susiję, taip pat notarinio pobūdžio dokumentai, XVI a. pabaigoje parengta kopija. Publikacijos įvade išanalizuota rankraštinio folianto sandara, teismo knygos struktūra, į ją įrašytų dokumentų chronologija, geografija ir repertuaras. Pabaigoje pateiktos dalykų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

Knygą „Lietuvos Metrika (1566–1571). 51 knyga“ galite įsigyti Vilniaus universiteto internetiniame knygyne, knygynuose „Akademinė knyga“, „Pegasas“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.

Signatarų namuose Vilniuje, Štralio salėje nuo kovo 22 d. iki balandžio 7 d. bus eksponuojami unikalūs istorinės kartografijos darbai.

Žemėlapių parodą „Lietuva Europoje“ ir mokslininkų diskusiją ta pačia tema rengia Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (NŽT).

„Istorinės kartografijos parodą ir jos eksponatus parengėme siekdami paminėti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį, o parodos atidarymui pasirinkome taip pat simbolinę datą – Tarptautinę žemės dieną“,- sako NŽT vadovė Giedrė Ričkutė.

Parodos atidarymo dieną, kovo 22 d. 15 val. Signatarų namuose rengiama ir mokslininkų panelinė diskusija „Kokios aktualios prasmės paslėptos senojoje kartografijoje?“. Nūdienai aktualių prasmių ir įžvalgų senuosiuose žemėlapiuose ieškos du profesoriai: istorikas Alfredas Bumblauskas ir geografas Algimantas Česnulevičius.

Dvi savaites Signatarų namuose veiksiančioje žemėlapių parodoje bus eksponuojama NŽT archyvuose saugoma XVII-XVIII amžiaus senųjų žemėlapių kolekcija, iš Vokietijos diplomatinio archyvo parvežta Molotovo-Ribentropo pakto žemėlapio kopija, originalūs tarpukario Europos šalių mokyklų geografijos atlasai.

Taip pat parodos lankytojai galės susipažinti, gyvai pačiupinėti ir pavartyti unikalius, valstybių pasais vadinamus šiuolaikinius kartografinius leidinius Lietuvos nacionalinį atlasą Ukrainos nacionalinį atlasą.

Parodos lankymas nemokamas.

Daugiau informacijos: Zita Šlepetienė, parodos koordinatorė, tel. +370 706 85 116, el. paštas

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras šio pavasario semestrą pradeda tarptautinių seminarų sesija, skirta Rytų Europos žydų istorijai, kultūrai, paveldui ir atminčiai. Plačiau apie projektą, jo dalyvius ir ateitį pasakoja doc. Dovilė Troskovaitė.

Galimybė būti išgirstam ir išgirsti kitus

Mokslininkė sako, kad pirminis šių seminarų tikslas yra suteikti galimybę doktorantams ir magistrantūros studijas baigiantiems studentams pristatyti savo atliekamus tyrimus. „Virtualiai susitikę ir pristatydami savo tyrimus vieni kitiems, doktorantai ir doktorantūros studijoms besiruošiantys studentai turi galimybę pamatyti savo tyrimus Europos ir pasaulio žydų studijų kontekste. Kartu tai proga susipažinti su žmonėmis, kurie galbūt taps jų kolegomis. Seminarų metu jaunieji mokslininkai gali išgirsti patyrusių mokslininkų įžvalgas apie jų rengiamus tyrimus, sulaukti jų patarimų ir užmegzti tolesnį bendradarbiavimą. Be to, seminarų dalyviai gali susipažinti su jų temai aktualiais šaltiniais, saugomais Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir YIVO archyve Niujorke (JAV), kurie gali praversti tolesniuose tyrimuose.“

Dar vienas svarbus šių seminarų bruožas – partnerystė tarp skirtingų mokslo įstaigų. Istorikė džiaugiasi, kad prie seminarų rengimo prisidėjo Yeshiva universitetas Niujorke ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras. Pagrindinis seminarų organizatorius yra VU Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras, o be jau paminėtų įstaigų, prie seminarų rengimo prisideda ir partnerių institucijos – Vroclavo universiteto Žydų studijų departamentas, Jeruzalės Hebrajų universiteto Rusijos ir slavų studijų departamentas ir Lvivo katalikiškasis universitetas.

„Turėsime studentę ir iš VU Istorijos fakulteto, kuri pristatys savo tyrimus. Labai džiugu, kad fakultetui atstovauja ne tik čia dirbantys mokslininkai, bet ir studentai, kurie čia mokosi ir atlieka savo tyrimus. Labai tikimės, kad seminarai taps gražia tradicija, nes žydų studijos yra universalus dalykas. Labai daug žmonių įvairiose šalyse domisi šia tema, tad jungdamiesi nuotoliniu būdu mes turime galimybę pasiekti visus pasaulio kampelius“, – sako doc. D. Troskovaitė.

Visapusiški ir įvairialypiai pranešimai

Doc. D. Troskovaitė pasakoja, kad susidomėjimas seminarais buvo didelis ir paraiškų buvo daugiau, negu buvo galima priimti studentų. Šį semestrą bus skaitoma dešimt pranešimų, kurių kiekvieną komentuos bent trys ar keturi savo srities specialistai. Siekdami tarpdiscipliniškumo ir norėdami pritraukti kuo daugiau dalyvių bei klausytojų, organizatoriai kvietė dalyvauti įvairių sričių jaunuosius mokslininkus, ne tik istorikus, kurių tyrimai daugiau ar mažiau yra susiję su Rytų Europos žydų istorija.

Seminarų pavasario sesija jau įsibėgėjo – pirmasis seminaras buvo skirtas Holokausto temai; antrajame trys pranešėjai pristatė XX a. pradžios ir tarpukario Lvivo, Poznanės, Varšuvos ir Kauno žydų bendruomenes ir jose vykusius procesus – nuo tapatybės formavimosi iki pramogų ir laisvalaikio kultūros. Jau įvykusiuose seminaruose dalyvavo jaunieji mokslininkai iš JAV, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Italijos. Toliau laukia pranešimai, kuriuos pristatys ir pradedantys Ukrainos tyrėjai. Trečiajame seminare, kuris vyks balandžio 9 d., bus kalbama apie žydų dalyvavimą politinėse ir profesinėse organizacijose. Paskutiniame susitikime gegužės 7 d. daugiausia dėmesio bus skiriama literatūrai. Diskusijose bus paliečiami įvairūs aspektai – nuo antižydiškos literatūros iki autobiografinių pasakojimų bei literatūros kūrinių: „Platus temų spektras turėtų būti įdomus ne tik istorikams, bet ir kitų humanitarinių mokslų studentams, mokslininkams, visiems besidomintiems istorija, literatūra, tad kviečiame klausytis pranešimų, užduoti klausimus ir dalyvauti diskusijose – visų seminarų programa skelbiama VU Istorijos fakulteto interneto svetainėje.

Siekiame, kad projektas būtų tęstinis ir ketiname tęsti seminarų tradiciją, kol bus norinčių juose dalyvauti ir kol jie bus aktualūs. Iš norinčių dalyvauti studentų ir doktorantų skaičiaus sprendžiu, kad tai bus kelerių metų iniciatyva. Juolab kad ir mūsų universitete atsiranda studentų, kurie pasirenka su žydų studijomis susijusias tyrimų temas. Norime pasidalinti informacija apie seminarus plačiau ir pakviesti kitus VU fakultetus paskatinti savo studentus ir jaunuosius tyrėjus dalyvauti juose, dalintis informacija su partnerių institucijomis ir įsitraukti į plataus akademinio tinklo kūrimą. Laukiame įvairių sričių tyrėjų, kurie galbūt nėra tiesiogiai įsitraukę į žydų studijas, bet vienokį ar kitokį aspektą, susijusį su žydų bendruomene, savo tyrimuose paliečia“, – sako istorikė. Šiuo metu VU Istorijos fakulteto svetainėje yra paskelbtas kvietimas teikti paraiškas rudens semestro seminarams. Paraiškas galima siųsti iki gegužės 30 d.

Kasmetinio Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslinių straipsnių leidinio „Archaeologia Lituana“ 24 tome (2023) pristatome svarbesnius ir įdomesnius kolegų archeologinius tyrimus ir katedros mokslinės veik­los kroniką.

„Archaeologia Lituana“ 23 tomas buvo skirtas archeologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) 100-osioms gimimo metinėms paminėti, todėl didžioji dalis jame publikuotų straipsnių buvo parengti tarptautinės mokslinės konferencijos „Atgimstanti Senoji Europa“ pranešimų pagrindu. Šiame, „Archaeologia Lituana“ 24 numeryje, doc. dr. Algimantas Merkevičius straipsnyje „Marija Gimbutienė ir baltų kilmės teorija“ pateikia mokslininkės darbų, kuriuose ji tyrinėjo baltų kilmę, analizę ir parodo jų svarbą. Lietuvos archeologai tyrinėja įvairius proistorės ir istorinių laikų paminklus. Šią tyrimų įvairovę atspindi ir publikuojamų straipsnių įvairovė: nuo senojo ir vidurinio geležies amžiaus kapinyno Vilkijoje iki XX amžiaus tarpukario Vilniaus vaistinių tyrimų, nuo Egipto krokodilų mumijos, saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, iki ypač svarbių dabarties geopolitiniame kontekste sovietinio genocido nusikaltimų, žudymų ir kankinimų tyrimų.

Vilniaus universitetas (VU) nuolat siekia suteikti kuo geresnes sąlygas mokslininkams įgyvendinti savo projektus ir plėtoti mokslinę veiklą. Be abejo, tam ypač svarbu finansavimas. Kad tai nebūtų kliūtis moksliniams tyrimams vykdyti, VU gali supažindinti su įvairiomis finansavimo galimybėmis ir kartu ieškoti optimalių sprendimų. Šia galimybe šiemet pasinaudojo net trys tarptautiniai stažuotojai, kurie savo tyrimus vykdo VU Istorijos fakultete ir kuriems vadovauja Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro vadovė prof. Jurgita Verbickienė.

Kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seime Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkui ir Istorijos fakulteto dėstytojui dr. Laurynui Peluričiui įteikta Valstybės Nepriklausomybės stipendija. Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija stipendiją dr. L. Peluričiui skyrė už projektą „Valstybės kūrimas kaip kultūrinė užduotis trūkinėjančių ryšių pasaulyje: Stasio Šalkauskio kultūros filosofijos reaktualizacija“.

Projekto tikslas – permąstyti vieno svarbiausių moderniosios Lietuvos filosofų S. Šalkauskio (1886–1940) kultūros filosofijos ir politikos idėjas atsižvelgiant į pakitusį geopolitinį kontekstą, taip pat naujųjų politinės filosofijos ir nacionalizmo teorijų šviesoje.

„Esu nuoširdžiai dėkingas Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai už įvertinimą bei paskatinimą sugrįžti prie vieno iš svarbiausių Lietuvos filosofų – Stasio Šalkauskio – mintijimų, taip pat dėkoju už galimybę šiandien kreiptis į jus. Nesu jokiu ypatingu būdu vertas šios stipendijos, tačiau tikiu, kad jos yra vertas mano pradedamas tyrimas“, – atsiimdamas stipendiją sakė dr. L. Peluritis.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija kasmet skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus, taip pat konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą. Valstybės Nepriklausomybės stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijoms tikslai – puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, skatinti Lietuvos piliečius domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti Vilniaus miesto istoriją, siekiant istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo, didesnės Vilniaus miestui aktualių istorinių įvykių, reiškinių, asmenybių ir jų veiklos sklaidos.

Stipendijos skiriamos Vilniaus miesto istorijos (įvykių, reiškinių, asmenybių, jų veiklos ir kt.) tyrimams.

Stipendijos yra skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių, socialinių, gamtos ir kitų mokslo krypčių mokslininkams ir (ar) tyrėjams bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijoms.

Daugiau informacijos

Vilniaus universiteto (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centras (PAScapes) skelbia konkursą mokslo darbuotojo ar darbuotojos ilgalaikei stažuotei vykdyti projektą „XX–XXI amžiaus (post)autoritarinių valstybių kultūriniai kraštovaizdžiai: transformacijos, modeliai, gamtos atsakas“.

Jaunieji mokslininkai ir mokslininkės kviečiami teikti paraiškas atlikti tyrimą, kurio tikslas turėtų būti geografiškai ir/ar istoriškai išanalizuoti kultūrinių kraštovaizdžių ir žemės struktūrų transformacijas XX–XXI amžiaus autoritarinėse ir post-autoritarinėse šalyse, kur vyko dideli socioekonominiai struktūriniai pokyčiai.

Paraiškas iki kovo 31 d. gali teikti mokslininkai ir mokslininkės ne anksčiau nei prieš penkerius metus (2019 m.) įgiję daktaro laipsnį gamtos mokslų, humanitarikos ar socialinių mokslų srityje ne Vilniaus universitete.

Stažuotė truks 24 mėnesius nuo 2024 m. gegužės mėn. 2 d. iki 2026 m. balandžio mėn. 30 d.

Pagal šį šaukimą bus atsirinkta viena paraiška.

Daugiau informacijos 

Paraiškos forma

Minėdami Vasario 16-ąją ir nepriklausomybės atkūrimą, pirmiausia prisimename diplomatines Lietuvos signatarų ir kariuomenes kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau tuo laikotarpiu nematomame fronte vyko ir kitokia kova. Daugiau nei po šimto metų mums ir vėl jame teko kovoti. Tai – ligų frontas. Apie 1918–1920 m. siautėjusias ligas naujai susikūrusioje Lietuvos valstybėje ir kodėl jos nėra įstrigusios mūsų istorinėje atmintyje kaip kad kitose šalyse, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis.

Pasak istoriko, daugiausiai aukų 1918–1920 m. pareikalavusi liga pasaulyje, kuri Lietuvoje taip pat turėjo siautėti, buvo ispaniškasis gripas: „Tvirčiausia istoriografinė versija teigia, kad ši liga atsirado JAV, Kanzaso valstijoje ir vėliau pasiekė Europą. Pirmoji šios ligos banga nebuvo sunki, tačiau per antrąją, kuri prasidėjo 1918 m. rugpjūtį ir sukėlė didžiausią šoką bei labiausiai įstrigo daugelio šalių visuomenių istorinėje atmintyje, žuvo 90 % visų šiai ligai priskiriamų aukų. Iš viso, pagal naujausius tyrimus, į kuriuos įtrauktos tokios šalis, kaip Indija ir Kinija, manoma, kad nuo ispaniškojo gripo galėjo mirti nuo 50 iki 100 milijonų žmonių, kas sudarė 2,5–5 % visos pasaulio populiacijos.“ Paklausus kodėl ši liga vadinama ispaniškuoju gripu, nors manoma, kad atsirado JAV, A. Grodis paaiškina, kad tai dėl karinės cenzūros. Pirmojo pasaulinio karo metais Ispanijoje nebuvo cenzūros ir joje pirmą kartą buvo paskelbta vieša informacija apie šią ligą. Kitos ligos, nuo kurių to meto lietuviai taip pat kentėjo, kaip kad egzotine liga laikyta cholera, lietuviams gerai žinoma šiltinė ir tarsi iš viduramžių grįžę raupai, pagal A. Grodį buvo geriau pažįstamos.

Ispaniškojo gripo aukų beieškant

Priešingai nei Vakarų šalyse, kurios buvo smarkiai sukrėstos ispaniškojo gripo pandemijos, Lietuvos istorinėje atmintyje šios traumos tarsi neaptinkame. Istorikas pasakoja, kad tai nereiškia, jog šios ligos Lietuvoje nebuvo: „Iki COVID pandemijos Lietuvoje, istorikai labai retai atkreipdavo dėmesį į tokius reiškinius. Negausioje mokslinėje literatūroje tiesiog būdavo paminimas gripo faktas. Archyvinėje medžiagoje galima aptikti kitų ligų, tokių kaip cholera ar raupai, bet ispaniškasis gripas nepastebimas. Kodėl to meto spaudoje ši liga nebuvo užfiksuota pirmuosiuose puslapiuose, kaip kad Vakarų šalyse, galima bandyti paaiškinti Lietuvą užgriuvusiomis permainomis. Manoma, kad ispaniškasis gripas Lietuvoje pasirodė 1918 m. spalį, kai irstant vokiečių okupaciniam režimui, visi pirmi naujienų puslapiai buvo nukreipti  į svarstymus dėl Lietuvos nepriklausomybės.“

Kita priežastis, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas to meto visuomenėje, pasak A. Grodžio, yra dėl pačios visuomenės mentaliteto: „Dominavusiai kaimiškai visuomenei didžiausias rūpestis buvo ūkis. Štai šios ligos plitimui  skirtoje laikraščio „Darbo Balsas“ trumpoje žinutėje rašoma, kad „Sodžiuose susirgus visai šeimynai, nebebūdavo kam karvės į lauką išvaryti ar kiaulės pašerti“. Tad kaimo gyventojams didesnį susirūpinimą kėlė ne galimos jų pačių sveikatos komplikacijos, o galimai be darbo rankų liksiantis ūkis.“

Taip pat viena iš versijų, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas, yra dėl mažo ligoninių ir gydytojų skaičiaus. „Nepamirškime, kad po 1918 m. vasario 16 vyksta kova dėl nepriklausomybės, todėl gydytojai mobilizuojami į kariuomenę. Jei tikėsime vienu šaltiniu, Kaune situacija nebuvo bloga. Vienas gydytojas tekdavo 1000 gyventojų. Tačiau kitur Lietuvoje, vienas gydytojas turėjo pasirūpinti 49 tūkstančiais gyventojų. Natūraliai keltas klausimas, kaip galima žinoti, kiek iš tikrųjų serga ir kuo serga, jei nebuvo jokio tinklo tam pasakyti“, – pasakoja A. Grodis.

„Kiek statistiškai Lietuvoje galėjo būti ispaniškojo gripo aukų irgi sunku pasakyti, nes net nežinome, kiek gyventojų tada buvo Lietuvoje. Galime remtis tik palyginimo metodu. Jeigu imsime naujausius duomenis, tai nuo 2,5 % iki 5 % pasaulio populiacijos šios ligos nepergyveno. Jei nagrinėsime galimą Lietuvos populiaciją nuo 1918 m. iki 1920 m. reikia atmesti Vilniaus ir Klaipėdos kraštą. To meto galimas gyventojų skaičius galėjo būti 2 milijonai. Tad pagal 2,5–5 % mirtingumo rodiklį, Lietuvoje nuo ispaniškojo gripo turėjo mirti nuo 50 iki 100 tūkstančių gyventojų“, – konstatuoja A. Grodis. Pačiam istorikui sunku patikėti, kad toks didelis aukų skaičius galėjo nesulaukti audringas permainas pergyvenančios visuomenės dėmesio. Tačiau pagal kitų ligų statistiką, kaip kad šiltinės, kurios 1920 m. epidemijos metu oficialiais duomenimis mirė 9000 žmonių, tokios didelės ispaniškojo gripo netektys įmanomos.

Nors oficialios statistikos apie ispaniškojo gripo aukas Lietuvoje nėra, archyvuose saugoma dokumentinė medžiaga, anot A. Grodžio, gali pagelbėti šios ligos pandemija susidomėjusiems istorikams.  Peržiūrėjęs Igliaukos Šv. Kazimiero ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčių mirties metrikų knygas, istorikas pastebėjo, kad mirusiųjų skaičiai 1918-1919 m. ir vėlesniais metais gana ženkliai skiriasi. „Mirusiųjų tiek 1918, tiek 1919 m. buvo dvigubai daugiau negu vėlesniais nepriklausomybės metais. Tačiau metrikų knygose tiksli mirties priežastis dažniausiai nenurodoma. Todėl teigti, kad didelį gyventojų mirtingumą lėmė būtent ispaniškojo gripo epidemija, be nuodugnesnių tyrimų negalime“, – svarsto mokslininkas.

Okupacinio vokiečių režimo palikimas ir skiepai

Po Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos situacija Lietuvoje buvo sunki, kas anot istoriko A. Grodžio, nevienareikšmiškai paveikė ispaniškojo gripo ir kitų ligų plitimą: „Vokiečių okupacija Lietuvoje buvo alinanti. Ypač kai imtasi įgyvendinti vadinamąją „Hindenburgo programą“. Tai buvo totalinė mobilizacija, kai 1917 m. iš Lietuvos buvo išvežama kiek įmanoma daugiau turto, kas šokiravo Lietuvos žmones. Imtas jausti maisto produktų trūkumas, pirmiausia didesniuose miestuose. Labai buvo apribotas judėjimas visoje Oberosto, į kurį įėjo didžioji dalis lietuvių gyvenamų žemių, teritorijoje. Įvestas tilto mokestis ir kiti panašūs mokesčiai. Dėl judėjimo suvaržymų žmonės gyveno faktinio karantino sąlygomis iki kol vokiečiai pradėjo trauktis 1918 m. rudenį. Galbūt tai galėjo pristabdyti epidemiją, bet taip jau sutapo, kad kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis spalio ir lapkričio mėnesiais, mus užklupo ta didžioji gripo epidemija.“

Nors nuo ispaniškojo gripo vaistų ar skiepų tuo metu nebuvo, bet nuo lietuviams gerai pažįstamos ir juos bauginusios ligos– raupų, žmonės galima buvo skiepyti, tik jie to nenorėjo. „Nuo raupų skiepai jau buvo, bet lietuviai nenorėjo jais skiepytis. Tačiau tai nėra vien tik dėl konservatyvaus mentaliteto. Viena iš skiepų baimės priežasčių buvo ta, kad jie gaminti ir pirkti iš Vokietijos. Vokiečiai ne tik išnaudojo Lietuvos kraštą ūkiškai, bet ir darė eksperimentus su vietos gyventojais, skiepijant nuo įvairių ligų, taip įpratinant bijoti šių dalykų“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Taip pat skiepai nuo raupų buvo mokami. Sveikatos departamento parengtame įsakyme buvo nurodoma, kad nepasiturintieji gyventojai privalo būti skiepijami nemokamai. Tačiau medicinos personalas, ypač provincijoje, neretai už šią paslaugą iš visų piliečių nevengdavo imti užmokesčio. Šią problemą buvo bandyta spręsti, bet aktyviau tik 1922 m. Buvo parengtas gana griežtas privalomų skiepų nuo raupų įstatymo projektas. Už nesiskiepijimą  grėsė 5000 auksinų bauda arba 30 parų kalėjimo. Tačiau dėl lėšų stokos vyriausybė šio įstatymo projekto nesiryžo įgyvendinti. Visgi, kai kurios apskritys, pavyzdžiui, Tauragė arba Ežerėnai (dabartiniai Zarasai) priverstinį skiepijimą nuo raupų buvo įvedė Galiausiai ši viduramžių liga iš Lietuvos buvo išgyvendinta.“

Istorikas A. Grodis sako, kad su pažįstama liga – šiltine, lietuviai iš esmės tvarkėsi geriau, bet koją vėl pakišo vokiečių okupacinė kariuomenė: „Veikė sanitarinė milicija ir buvo parengta nemažai brošiūrų, kuriose rekomendacijos patarė, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tik vėl problema buvo dėl okupacinio režimo. Jo metu judėjo įvairios kariuomenės, kurios taip pat platino tokias ligas kaip šiltinė.“

Kitos ligos taip pat buvo užpuolusios jaunąją Lietuvą, bet jų ataka buvo mažesnio masto. A. Grodis pamini 1921 m. sifilio epidemiją Kaune: „Po jos sekė trachomos – akių ligos, epidemija. Galiausiai tuberkuliozė arba džiova, kuri Lietuvą kankina iki šiol, irgi plito sparčiai. Šios lėtinės ligos, tuometinėje spaudoje buvo įvardijamos kaip socialinės ligos.“

Apibendrindamas istorikas A. Grodis teigia, kad lietuviai kovojo su tais priešais, kuruos pažinojo, o mūšiai vyko visuose frontuose. Įskaitant ir nematomą frontą, kuriame virusai ir bakterijos kėsinosi į naujai susikūrusios valstybės piliečius bei jos ateitį. Istorinėje atmintyje šios kovos liudijimų išliko palyginti nedaug, bet tai nereiškia, kad jos nepaliko pėdsakų, kurių istorikai dar neaptiko. Tad Vasario 16-oji gimė itin komplikuotoje aplinkoje, bet tai tik dar labiau sustiprina šios dienos reikšmę.

Vasario 11 d. pasaulis mini tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną. Apie vieną garsiausių lietuvių mokslininkių pasaulyje ir apie tai, kodėl neretai visuomenė galvoja, kad archeologo profesija yra „vyriška“, nors moterų joje suskaičiuojama daugiau, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorė, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė, archeologė Agnė Žilinskaitė.

Archeologijos revoliucionierė

Archeologė prof. Marija Birutė Gimbutienė (1921–1994), kaip ir antropologė Birutė Galdikas, yra viena garsiausių lietuvių kilmės mokslininkių pasaulyje. Pasakojimą apie M. Gimbutienę archeologė A. Žilinskaitė pradeda, kaip pati įvardija, „dogmatiniu sakiniu“: „Mūsų akimis M. Gimbutienė yra ne tik viena žymiausių moterų mokslininkių, bet ir apskritai lietuvių mokslininkų pasaulyje. Ji itin produktyviai dirbo ne tik archeologijos, bet ir kitose mokslinėse srityse, tokiose kaip lingvistika, antropologija ir kt., ir meistriškai jas jungė. Mokslininkė savo darbams pasitelkė tarpdiscipliniškumą, taip pat yra laikoma archeomitologijos pradininke. Tačiau gražiausias reiškinys, mano manymu, yra tai, kad, nepaisant nuveiktų grandiozinių darbų, jos mokslinis palikimas ir šiandien yra labai aktualus, nuolat įvairiais pjūviais analizuojamas, interpretuojamas ir iš naujo vertinamas pačiose įvairiausiose tiek mokslo, tiek meno, tiek kultūros ar kitose srityse.“

Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė pasakoja, kad M. Gimbutienė buvo pralenkusi savo laiką: „Kasdien tobulėjant technologijoms mes gauname įvairiausų naujų duomenų, kurių anksčiau negalėjome nei žinoti, nei įvertinti. Tai leidžia vis iš naujo peržiūrėti tuometines M. Gimbutienės mokslines teorijas, nors jos palikimas ir taip niekada nebuvo praradęs aktualumo. Kolegos archeologai, pažinoję M. Gimbutienę, dabar drąsiai sako: „Marija, tu buvai teisi.“ Tačiau jos darbai apie senosios Europos visuomenę, raidą, religiją nebuvo visados nuolankiai priimami mokslinėje bendruomenėje. Anuo metu jie sulaukė ir nemažai kritikos, tačiau M. Gimbutienė jos visiškai nebijojo, kaip ir tęsti savo pradėtų darbų“, – pasakoja dėstytoja A. Žilinskaitė.

Dažnai M. Gimbutienė yra siejama ir su feministinėmis pažiūromis, tačiau, pasak A. Žilinskaitės, nėra užuominų, kad mokslininkė save su jomis tapatintų. „M. Gimbutienė paskatino pasaulį pažvelgti į senąsias bendruomenes kitu kampu – per moterišką prizmę. Iš moters perspektyvos, per dievybes, per to meto visuomenės paliktus kultūros elementus M. Gimbutienė tiesiog pradėjo naują požiūrį į Senąją Europą, naują etapą, kuris, manau, tęsiasi iki šiol.“

Iššūkiai vyrų pasaulyje

Apie sunkumus būnant moterimi mokslininke M. Gimbutienė yra pasisakiusi atvirai. Kalbėdama apie tai A. Žilinskaitė tęsia: „Analizuodami to meto laikotarpį, nepamirškime, kad tai buvo kiti laikai. XX a. viduryje moterys mokslininkės tikrai nebuvo tokia kasdienybė kaip dabar. Savo dienoraštyje M. Gimbutienė yra palikusi atsiminimų, iš kurių lengva išskaityti, kad pradėjus mokslininkės kelią jai ne kartą teko patirti nepatogumų tuo metu vyraujančiame vyriškame mokslo pasaulyje. Pavyzdžiui, Harvardo universitete M. Gimbutienė buvo vienintelė mokslininkė archeologė. Gavusi progą, ji persikėlė darbuotis į Kalifornijos universitetą, kuriame mokslo bendruomenė buvo daug tolerantiškesnė. Būtent ten mokslininkė atliko ir parengė didžiąją dalį svarbiausių archeologijos darbų, o 1968 m. dienraščio „Los Angeles Times“ buvo išrinkta metų žmogumi.“

„Kyla klausimas, kaip jai pavyko ir kokios mokslininkės savybės lėmė jos profesionalumą, puikią mokslinę karjerą tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje. Daug žmonių ją apibūdina kaip nepaprastą optimistę ir labai veiklią moterį. Atrodo, kad ji taip pat buvo gera „vadybininkė“, nes gebėdavo organizuoti ir tolimiausias archeologines ekspedicijas, ir pačius įvairiausius tarptautinius ar vietinius renginius įvairiausiomis temomis. Didelis mokslininkės pranašumas buvo ir tai, kad ji mokėjo labai daug Europos kalbų, o tai suteikė galimybę išmanyti kitų šalių mokslinę literatūrą. Tačiau svarbiausia tai, kad M. Gimbutienė turėjo gabumą aprėpti, susisteminti ir išanalizuoti milžinišką kiekį įvairiausių mokslinių duomenų. Dabar mes neretai dirbame su įvairiais mikroregionais, siauromis atvejų studijomis, t. y. geografiškai ir turinio atžvilgiu gana siauromis temomis. Tad sugebėdama suvokti ir įvertinti dalies Azijos ir Europos archeologinę medžiagą M. Gimbutienė, pradėjusi karjerą emigracijoje, nuolat derindama šeimą ir motinystę, sugebėjo nuveikti titaniškus, plataus masto darbus. Nors mokslininkė buvo Barbė devyndarbė, tačiau dėl jos žavios ir unikalios asmenybės, lakios vaizduotės kildavo smagios istorijos, kuriomis visada mielai dalinasi draugai, kolegos ir šeimos nariai“, – apibendrina M. Gimbutienės asmenybę archeologė.

Archeologija – moterų mokslas?

Pasakodama apie lyčių lygybę Lietuvos archeologijoje, A. Žilinskaitė atskleidžia, kad šiame neretai stereotipų apipintame moksle moterų nėra mažiau nei vyrų: „Jeigu pasižiūrėtume į skaičius, matytume, kad didžioji dalis studentų visada būna merginos. Lietuvos archeologijos draugijoje kiek daugiau nei 240 narių, tačiau, nors ir neženkliai, moterų vis tiek daugiau. VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje iš dešimties narių pusė yra moterys: bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė, zooarcheologė doc. Giedrė Piličiauskienė, archeobotanikė prof. Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė, paveldosaugos ekspertė doc. Justina Poškienė ir aš.“

A. Žilinskaitė priduria, kad ir anksčiau moterys Lietuvos archeologijoje buvo veiklios. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (1920–2023), Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007), Elena Grigalavičienė (1933–2005) yra vienos iš produktyviausių mokslininkių archeologių. Tad, pasak A. Žilinskaitės, moterys archeologės Lietuvoje niekada nebuvo paraštėse. „Nors jos ir nepasiekė pasaulinio garso lygmens kaip M. Gimbutienė, bet Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione jos visuomet buvo žinomos bei gerbiamos mokslininkės, pasiekusios ne mažiau svarbių mokslinių rezultatų.“

Nors archeologijoje buvo ir yra moterų mokslininkių, tačiau, pasak VU Istorijos fakulteto lektorės, platesnėje visuomenėje vis dar galima susidurti su stereotipu, kad archeologija yra vyriška specialybė: „Dažniausiai tokį vaizdinį formuoja fizinių archeologinių tyrimų vaizdai. Tačiau iš tiesų archeologija yra platus tarpdisciplininis mokslas, į kurį patenka sritys nuo lauko (in situ) tyrinėjimų iki įvairiausių laboratorinių, muziejinių ar kitų darbų. Tad būdamas archeologu kartais gali ir nepaliesti kastuvo.“

Kelias iki Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto

Paklausta, kaip atrado archeologiją, A. Žilinskaitė atvirauja, kad archeologija iš pradžių nebuvo jos svajonė: „Vienas iš variantų, bet tikrai ne prioritetas. Iš pradžių studijos sekėsi sunkiai, nedomino nei apyrankių, nei smeigtukų ar kitos tipologijos. Tačiau bėgant studijų metams vis gausėjo ir plėtėsi spektras archeologinių temų ir metodų, tokių kaip zooarcheologija, bioarcheologija ar kt. Tad motyvacija kartu su šiuo spektru taip pat augo. Labai patiko lauko tyrimų praktikos. Ir galiausiai VU liko mano namais.“

Kelias Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto link A. Žilinskaitei prasidėjo 2008 m. „Nuo sekretorės praeigų iki įvairiausių iniciatyvinių projektų. Išaugau tiesiogiai būdama toje bendruomenėje. Pirmininkas nėra paskiriamas, o renkamas demokratiškai kitų narių. Norėčiau tikėti, kad jei nieko prasmingo nedarytum, matyt, tavęs nerinktų. Jeigu būtum moteris be jokių ambicijų ir noro ką nors daryti, tai, matyt galėtum sakyti, kad tave diskriminuoja, bet iš tikrųjų nieko nedarydama tu diskriminuotum pati save. Manau, kad mes gyvename aukso laikais, bet esame labai įvairūs, o kartu ir socialiai ir kultūriškai jautrūs. Mes turime gerbti vienas kitą, turime atsižvelgti į įvairiausius gyvenimiškus aspektus, kurie galbūt ankstesniais laikais buvo nesuprantami, nematomi, užgožti arba ignoruojami. Laikai keičiasi, bet lytis šiandien, kaip gyvenimo pasirinkimus lemiantis veiksnys, eina toli į paraštes“, – sako A. Žilinskaitė.

Maloniai kviečiame dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Albertas Goštautas: „pranokau juos savo kilme, giminės senumu ir turtu“, kuri vyks 2024 m. spalio 24–25 d. Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Ši konferencija rengiama siekiant aktualizuoti vieną galingiausių Jogailaičių epochos Lietuvos didikų – Mūrinių Geranainių grafą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį ir Vilniaus vaivadą Albertą Goštautą (†1539), bei visą Goštautų giminę.

Daugiau informacijos

Kviečiame dalyvauti tarptautinėje konferencijoje "Bridging Divides. The Jews of Historical Lithuania", kur vyks liepos 15-17 dienomis Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Konferencija skirta istoriografinėms, disciplininėms ir kitoms konceptualioms takoskyroms identifikuoti ir aptarti. Daugiau informacijos.

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2023 m. dovanota 14500 eurų.

2023 m. parama panaudota dviejų mokslo darbų vertimui į anglų kalbą: prof. Alfredo Bumblausko monografijos Lithuania and the Alma Mater of Czeslaw Milosz ir dr. Dovilės Troskovaitės monografijos Changing Self: The Birth of Nationalism in East European Karaite Communities. Taip pat paremtas tarptautinės mokslinės konferencijos Vilnius and Lviv in the Multicentre Space of Central and Eastern Europe organizavimas (vadovas prof. dr. Aivas Ragauskas; organizuota kartu su Leibnizo Rytų Europos istorijos ir kultūros institutu (Vokietija) ir Ukrainos katalikiškuoju universitetu).

Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2023 m. ji įteikta doc. dr. Nerijui Šepečiui.

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

Ši kolektyvinė monografija yra skirta šunų, gyvenusių Lietuvoje XIII–XVIII a., istorijai. VU Istorijos fakulteto zoarcheologijos dėstytoja doc. Giedrė Piličiauskienė, archeologas dr. Povilas Blaževičius ir istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė tirdami jų kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus bei pasitelkę istorinius duomenis pasakoja, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kam buvo naudojami.

Skaitant šią knygą galima sužinoti, kuo skyrėsi viduramžiais ir naujaisiais laikais auginti šunys. Mokslininkai pateikia atsakymą, kodėl nuo ~ XVIII a. nebeaptinkame didžiausiųjų šunų, kurių yra apstu viduramžiais, kaip skyrėsi pilyse ir miestuose gyvenusių keturkojų sveikata, mityba ir gyvenimo sąlygos. Išsamūs tyrimų rezultatai leidžia pažinti šunų laidojimo tradicijas, sužinoti, kaip vykdavo medžioklės, kaip atrodė ir kokiomis savybėmis pasižymėjo medžiokliniai šunys, kodėl jų buvo nevalia pardavinėti. Besidomintieji vietinių šunų veislių istorija galbūt nustebs sužinoję, kad dar prieš gerą šimtmetį, be lietuviškų skalikų, pas mus buvo auginama ir kitų vietinių tipų šunų.

Knygą „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ galite įsigyti Vilniaus universiteto internetiniame knygyne, knygynuose „Akademinė knyga“, „Vaga“, „Pegasas“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.

Vilniaus universiteto (VU) Mokymosi visą gyvenimą centras ir Istorijos fakultetas pristato naują mokymų programą - „Modernus žmogus ir jo problemos“.

Apšvietos epochos ir Prancūzijos revoliucijos pagimdytas modernus žmogus 200 metų formavo politinį ir kultūrinį žmonijos veidą. Ši epocha saistoma ne tik su visuotine pažanga, gerove, didžiuliais pasaulėžiūriniais pokyčiais, tačiau ir su totalitarizmu, genocidais ir pasauliniais karais. Modernaus žmogaus mąstymo ir veiklos modeliai yra tapę neatskiriama šiandieninio pasaulio tapatumo dalimi.

Modernaus žmogaus istorijos nagrinėjimas – tai žvilgsnis ne tik į praeitį, bet ir į save, savo aplinką, bendruomenę, į atskiras to dalis: kasdienybę, architektūrą, diplomatiją, karą, konfliktišką atmintį, religiją, simbolius, santykį su sovietmečiu. Kartu tai ir įdomus intelektualinis iššūkis su puikiais savo lauko profesionalais – VU Istorijos fakulteto dėstytojais.

Registracija į mokymus vyksta iki 2024 m. sausio 7 d.

Daugiau infromacijos ir registraciją rasite čia.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentai lapkritį vykdė projektą „Dialogai: Kultūrų kryžkelė mokyklose“. Jis vyko Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje. Dialogo tema – „Ferdinandas Ruščicas: Civis Vilnensis sum“. Pagrindinis projekto tikslas – ugdyti tautinę toleranciją, tautinės kultūros paveldo pažinimą ir puoselėjimą, skatinti daugiatautės ir daugiakultūrės Lietuvos istorijos ir kultūros plėtrą. Projekto vadovė doc. Genutė Kirkienė pasakoja, kaip atsirado šis projektas, kaip sekėsi studentams, kokios patirties ir naujų žinių, įgūdžių jiems pavyko įgyti.

Kas paskatino imtis šio projekto?

Man darbas su studentais teikia malonumą. Kartu tai ir didelė atsakomybė stengiantis perteikti savo žinias ir patirtį ne tik paskaitomis, vaizdinėmis priemonėmis, siekiant užmegzti su studentais abipusį ryšį per dialogą: klausimai – atsakymai, diskusijos ir t. t. Kartą tokio užsiėmimo metu, vedant seminarą, viena lenkų tautybės studentė išsakė nuomonę, kad lenkų moksleiviai tarsi yra palikti nuošalyje, su jais nėra draugystės (bent jau man ta mintis įsiminė), todėl kilo idėja sukurti projektą „Dialogai: kultūrų kryžkelė mokykloje“, kurio tikslas – skatinti dialogą tarp skirtingų tautybių mokinių, ugdyti istorinę empatiją ir etnokultūrinę toleranciją, siekti pagilinti supratimą apie skirtingą tautų įtaką Lietuvos kultūrai, o kartu stiprinti savitą etninį tapatumą.

Apie galimybę dalyvauti Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės inicijuotame konkurse papasakojau Kultūros istorijos ir antropologijos programos studentams, jie entuziastingai pritarė idėjai ir patys ėmėsi iniciatyvos. Netrukus jie subūrė 9 žmonių komandą ir su ja vyko diskusijos dėl projekto vystymo bei realizavimo.

Pirmiausia reikėjo apsispręsti, kokią aktualią tematiką pasirinkti, kad galėtume diskutuoti su mokiniais ir kad jiems būtų įdomu. Iš tiesų aš siūliau pasirinkti diskusijų pagrindu Gabrielių Narutavičių, pirmąjį Lenkijos prezidentą, kilusį iš Žemaitijos. Tačiau konkrečią dialogo temą apie Ferdinandą Ruščicą pasiūlė ir pasirinko patys studentai (autorius – Tomas Antropikas), puikiai supratę projekto idėją, nes F. Ruščicas svarbus ir lenkams, ir baltarusiams, ir lietuviams.

Kaip ir kodėl atsirinkti Kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentai?

Bendraudama su studentais, paprastai siekiu suteikti jiems kuo daugiau pasitikėjimo savimi, motyvuoti juos gilintis į studijas, noro siekti savo darbo rezultatų ir svajonių įgyvendinimo, padėti suprasti, kad ne tik žinios, kurių jie gauna studijuodami Istorijos fakultete, bet ir praktinė veikla tampa pamatu tolesniame gyvenime. VU Istorijos fakultete studijuoja daug gabių, talentingų, darbščių ir iniciatyvių studentų. Visus juos pažinti ar išsiaiškinti jų talentus reikia laiko, daug kas atsiskleidžia dirbant proseminaruose, seminaruose, o kartais ir paskaitoms pasibaigus. Į projektą susibūrė itin aktyvūs, įvairių gebėjimų turintys Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos II kurso studentai: Robertas Koroliovas, Aistė Šmigelskaitė, Rugilė Naikauskaitė, Morta Rėkašiūtė, Tomas Antropikas, Raminta Bačiuliūnaitė, Augustė Raveikytė, Kornelija Augustinavičiūtė, Marija Belkinaitė. Man kiekvienas studentas yra savaip unikalus, individualus, įdomus, su kiekvienu stengiuosi rasti bendrą kalbą.

Projekto metu išryškėjo kiekvieno studento gebėjimai: vieni jų pasirodė kaip puikūs oratoriai, gebantys bendrauti su auditorija, kiti turi dizainerio ar menininko savybių, dar kiti išmano internetines technologijas ir komunikavimą etc. Visų jų patirtys sukūrė bendrą produktą – projekto „Ferdinandas Ruščicas: Civis Vilnensis sum“ turinį su vaizdinėmis priemonėmis bei medžiagos įtvirtinimo būdą – „Kahoot“ programėlėje sukurtą viktoriną, arba dar kitaip vadinamą „protmūšį“.

Kodėl Ruščicas, o ne, pvz., Bulhakas, Klosas ar Vorobjovas?

Žinoma, buvo galima rinktis diskusijų objektu ir kitas tiek mums, tiek mūsų tautinėms bendruomenėms svarbias asmenybes, Jūsų paminėtus fotografą Janą Bulhaką, architektą Juliusą Klosą, dailėtyrininką Mikalojų Vorobjovą. Galėjome rinktis ir kitas Vilnijos legendas: dailininką Bronislavą Jamontą, tarptautinio lygio kalbininką Janą Otrembskį ir kt. Renkantis dialogo objektą mokyklose labai svarbu apsispręsti, kas moksleiviams labiau suprantama, artima, nes į jų programas Vilnijos krašto asmenybės nėra įtrauktos, tad ir nėra analizuojamos. Įgyvendindami projektą „Dialogai: kultūrų kryžkelė mokyklose“ pasirinkome diskusijų tema išskirtinę ir vieną įdomiausių XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės asmenybių, daug nuveikusį Vilniaus ir VU labui, talentingą dailininką Ferdinandą Ruščicą (Ferdynand Ruszczyc), apie kurį žinotų mokiniai. Dialogas tampa prasmingas, kai remiasi išskirtine asmenybe, jos nuveiktų darbų suvokimu ir istorinės atminties puoselėjimu bei išsaugojimu.

Ko tikėjotės ir ką pasiekėte?

Projektas buvo įgyvendinamas pasirinktose tautinių mažumų gimnazijose – Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje. Dalyvavo itin gausus skaičius gimnazistų. kurie buvo supažindinti su Lietuvos, o kartu Vilnijos legenda F. Ruščicu. Esame didžiai dėkingi gimnazijų vadovybei, mokytojams, radusiems galimybę skirti laiko susitikimams ir suteikusiems savo mokiniams paspirtį plėtoti savo tapatybę, suvokiant jos turtingumą bei kultūrinę tradiciją. Esame didžiai dėkingi ir VU Istorijos fakulteto dekanei doc. Loretai Skurvydaitei, prodekanui doc. Norbertui Černiauskui už tokių projektų iniciatyvų palaikymą ir skatinimą.

Manau, kad dialogas pavyko. Tikrai puikiai pasirodė studentai, paruošę informatyvią prezentaciją, sukūrę viktoriną „Kahoot“ programėlėje. Studijų metu studentai, įsitraukdami į edukacinio pobūdžio projektus, gali įgyti pakankamai patirties ir motyvacijos rinktis pedagoginį darbą, juo labiau kad ir šioje komandoje yra studentų, galvojančių apie pedagoginį darbą. Jei tie jų ketinimai ar svajonės išsipildys, pedagogų gretas papildys jauni gabūs specialistai.

Kaip parodė mūsų dar nedidelė patirtis, studentų susitikimai su lenkiškos krypties mokyklų mokiniais skatina geriau pažinti jaunosios kartos bendrapiliečius, padeda ugdyti tautinę toleranciją, stiprina ne tik bendruomeniškumą, bet ir tautinės kultūros pažinimą, paveldą bei puoselėjimą. Todėl būtina stengtis, kad jaunuoliai per savo mokyklinę bei akademinę patirtį įgytų teorinių ir praktinių priemonių labiau pažinti kitus ir save, savo ir svetimų kultūrų vertybes.

Apie projekto patirtis ir atradimus pasakoja projekto vykdytojai, VU Istorijos fakulteto studentai Aistė Šmigelskaitė, Robertas Koroliovas, Augustė Raveikytė, Tomas Antropikas, Kornelija Augustinavičiūtė.

Kokį įspūdį paliko susitikimai ir diskusijos su gimnazijų moksleiviais?

Aistė Šmigelskaitė: Įspūdį paliko gausus mokinių, atėjusių į projekto pristatymą, skaičius. Buvo labai smagu matyti, kad dauguma moksleivių išties įdėmiai klausėsi ir atrodė įsitraukę į projekto tematiką. Mano manymu, gimnazistus labiausiai sudomino interaktyvioji projekto dalis – trumpas protmūšis per „Kahoot“ platformą ir nugalėtojams įteikti prizai su VU atributika. Klausimų iš projekto tematikos gavome nedaug, bet vis tiek smagu, kad sulaukėme klausimų apie istorijos studijas, VU ar netgi mūsų projekto darbų specifiką, tad šiuo požiūriu kontaktas ir diskusija įvyko. Tęsiant projektą norėtųsi užkurti daugiau dialogo, daugiau diskusijos.

Robertas Koroliovas: Iš pradžių buvo jaudulio, ypač pirmoje mokykloje. Atrodė, kad ir pats ne per seniausiai ją baigęs esu, tačiau visa gimnazijos atmosfera jau buvo nauja, neatpažįstama. Mokiniai tikrai nebuvo labai kalbūs, bet buvo smagu matyti jų azartą, kai tematikos turinį apibendrinome žaidimo „Kahoot“ principu. Antroje mokykloje jautėmės įgiję daugiau įgūdžių ir pasitikėjimo, jautėmės tvirtesni ir auditoriją sekėsi lengvai valdyti, sudominti F. Ruščico asmenybe, įtraukti į diskusijų lauką. Tad ir pati atmosfera atrodė jaukesnė.

Augustė Raveikytė: Didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje, nes pirmą kartą teko susidurti su dvikalbe mokymosi įstaiga: įdomu buvo stebėti gausią auditoriją, susidomėjusių F. Ruščico asmenybe mokinių veidus, jų šypsenas ir azartą tikrinant jau įgytas žinias žaidimo principu.

Kornelija Augustinavičiūtė: Mano indėlis buvo informacijos kaupimas ir protmūšio / viktorinos „Kahoot“ sukūrimas. Nors pačiuose susitikimuose nedalyvavau, bet buvo džiugu išgirsti kolegų atsiliepimus apie įvykusius susitikimus, protmūšio svarbą.

Tomas Antropikas: Kadangi viena iš projekto paskaitų ir diskusijų vyko gimnazijoje, kurioje mokiausi, buvo nepaprastai smagu susitikti su bendruomene. Dar labiau džiugina moksleivių įsitraukimas ir suinteresuotumas – viena iš užsiėmimo dalių buvo „Kahoot” viktorina, kuri tapo išklausytos medžiagos refleksija – praktinis pritaikymas lėmė naujų žinių įprasminimą. Taip pat akcentuotinas ir mokinių suinteresuotumas mūsų studijų programa (Kultūros istorija ir antropologija), o tai liudija projekto temos aktualumą, darbo rezultatą ir teigiamos prieigos prie auditorijos pasirinkimą.

Kaip istorikai, kaip jautėtės šiame projekte? Ar jis kažkiek pakeitė jūsų požiūrį į istorinio paveldo reikšmę sprendžiant ir suvokiant dabarties problemas?

Aistė Šmigelskaitė: Pati užaugau lietuviškoje aplinkoje, todėl pasąmonėje Lietuvos paveldą suvokdavau tiesiog kaip lietuvišką. Nors sąmoningai suvokiau ir tautinių mažumų egzistavimą. Mąstydama logiškai turėjau suvokti, kad didelė dalis Lietuvos, o ir Vilniaus krašto istorijos yra ypač svarbi Lietuvos tautinių mažumų bendruomenėms, jų kultūrai bei istorijai. Mūsų istorija yra bendra ir tuo turėtumėme didžiuotis, o ne to baidytis. Vilnius visais laikais buvo daugiakultūris miestas, ta daugiakultūriškumo samplaika ir pavertė Vilnių (o ir Lietuvą) tuo, ką matome dabar. Bendra istorija padeda surasti panašumų ir bendrumą su šalia gyvenančiomis tautomis. Nors ginčas dėl istorijos labai dažnai žmones supriešina, tačiau istorija gali ir turi vienyti. Istorijos ir politikos santykis man yra suprantamas ir žinau, kad šiais laikais istorija dažnai panaudojama kaip ginklas prieš kitą šalį, bet, manau, bendros istorijos supratimas gali tik sustiprinti santykius su šalimis partnerėmis. Juolab kad tai gali sustiprinti ir šalį iš vidaus, nes juk lietuvis reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

Augustė Raveikytė: Man asmeniškai, kaip būsimai kultūros istorikei, teko girdėti apie Ferdinandą Ruščicą, bet gilesnių žinių apie šią asmenybę sėmiausi jau projekto sumanymo ir realizavimo metu. Labiausiai jis mane sudomino kaip dailininkas, nes jo meninės kūrybos motyvai, garsūs paveikslai tarsi gidas vedžioja po Vilniaus miesto panoramą, jo gatveles ar skersgatvius. Taip pat sudomino ir jo ryškūs nuopelnai Vilniaus kraštui, o ypač mūsų Vilniaus universitetui, padėjusiam atskleisti senojo ansamblio grožį, jo vertę ir skambesį istorijoje. Šio projekto metu supratau, kad istorinė atmintis ir kultūros paveldas yra svarbus, juo reikia ne tik domėtis, bet ir jį puoselėti, skleisti informaciją, nes tai vienija visuomenę ir skirtingas tautas, kultūras, religines konfesijas. Būtų nuostabu ir toliau diskusijų forma prisidėti prie jaunuomenės švietimo, plėsti jos akiratį, skleisti toleranciją ir draugystę.

Robertas Koroliovas: Jausmų, kaip komandos vadovui, kuriam teko atsakomybė, buvo įvairialypių, tačiau kai pabaigėme projektą, jautėme, kad padarėme šaunų darbą. Aš manau, kad tokio pobūdžio projektai tikrai gali praturtinti ir taip prisidėti prie požiūrio į istorinę atmintį bei paveldą puoselėjimo. Be to, suvokiau, kad neretai mokyklose ar net kasdieniame gyvenime mes atmetame / nesuprantame mūsų daugiakultūrio palikimo, net gerai nesuvokiame mūsų sostinės – Vilniaus – ir Vilnijos krašto kultūrinės raiškos mozaikos. Aš manau, kad šitą daugiakultūriškumo naratyvo požiūrį reikėtų gilinti mokykloje ir šviesti jaunuomenę apie mūsų kultūros istorijos turtingumą, paveldą, istorinę atmintį.

Kornelija Augustinavičiūtė: Buvo įdomu naujai atrasti ir plačiau pažinti Ferdinando Ruščico asmenybę, nes apie jį anksčiau mažai buvau girdėjusi. Iš tiesų buvo įdomu ir smagu dirbti su kolegomis bei projekto vadove doc. G. Kirkiene. Kalbant apie istorinio paveldo reikšmę ir suvokiant dabarties problemas, mano požiūris smarkiai nepasikeitė. Veikiau tai padėjo labiau atsiverti platesniems apmąstymams, suteikė galimybę susipažinti su asmeniu, kurio kultūrinis gyvenimas ir veikla buvo įvairialypė, ir apskritai jo nueitas gyvenimo kelias negali įtilpti į vienos valstybės ar vienos tautos rėmus.

Tomas Antropikas: FerdinandoRuščico margas, įvariatautis pradas liudija mums tautų (su)gyvenimą Lietuvoje, jo istorines ištakas, leidžiančias suvokti šiandieninės Lietuvos įvairapusiškumą, žavintį kultūrinį ir tautinį margumą, kuriuo ne tik mes, Istorijos fakultetas, Vilniaus universitetas, bet ir vilniečiai bei Lietuvos tautinės bendrijos (lenkai, baltarusiai) didžiuojasi.F. Ruščico asmenybė, veikla, jo darbai mane domina jau kelerius metus, tačiau į jo kurtos, savaip ir nepaprastai žaviai interpretuotos Stepono Batoro universiteto akademinės aprangos, rektoriaus ir dekanų regalijų, jo, kaip scenografo, darbo, palikimo klausimus labiau įsigilinau projekto metu.

Kaip manote, ar pavyko mokinius įtraukti į įdomų istorijos pasaulį ir atskleisti jo įvairovę, nuolatinius atradimus ir galimybes?

Aistė Šmigelskaitė: Aš sakyčiau, kad darbas vis dar vyksta. Mes jau projekto pradžioje kalbėjome apie tęstinumą. Nors ir pavyko uždegti pirmąją smalsumo žariją, reikia dar daug pastangų, kad ji virstų liepsna.

Robertas Koroliovas: Aš manau, kad tie mūsų vienkartiniai apsilankymai gimnazijose tėra įvedimas į tą istorijos pasaulį, į daugiatautės kultūros puoselėjimą ir suvokimą, kad šita patirtis jiems pasiliks ilgam atmintyje ir galbūt paskatins permąstyti bendrąsias vertybes ar net tapti istorijos pasaulio dalimi.

Kornelija Augustinavičiūtė: Manau, kad taip. Tačiau tam, kad mokiniai visiškai įsitrauktų ir kad mūsų, studentų, realizuojamas projektas tikrai turėtų naudos bendradarbiaujant ir diskutuojant su gimnazijų moksleiviais, reikėtų jį tęsti.

Tomas Antropikas: Tai kiekvieno žmogaus, kuris nori dalintis savo žiniomis, siekis. Sulaukus iš mokinių auditorijos klausimų apie mūsų Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, apie istorijos studijas ir pan., nepaprastai džiugina ši įsižiebusi pažinimo pradžios kibirkštis.

Ar radote būsimų istorijos gerbėjų, talentų ir tyrinėtojų?

Aistė Šmigelskaitė: Nors mokiniai drąsūs nebuvo ir patys nesistengė per daug demonstruoti savo žinių, manau, mums pavyko pastebėti keletą smalsių istorijos gerbėjų.

Kornelija Augustinavičiūtė: Mokyklose nebuvau, bet kolegų kitaip negu istorijos tyrinėtojais pavadinti negalėčiau. Manau, mus visus ir sutraukė meilė istorijai, tyrinėjimams ir smalsumas.

Robertas Koroliovas: Mokinių, susidomėjusių istorija, tikrai buvo ir kas čia žino, galbūt po kelerių metų nors kas iš jų vaikščios po mūsų VU Istorijos fakulteto auditorijas, pasirinkę vieną ar kitą istorijos studijų programą.

Tomas Antropikas: Susitikimo laikas per trumpas, kad pajaustum labai didelę auditoriją, kuri sukaustyta mokyklinio, stereotipinio, kaip prof. A. Bumblauskas yra sakęs – „faktokrapštinio“ mąstymo. Tačiau atrodo, kad langą į kitokį praeities suvokimą, interpretavimą atverti pavyko. Nuoširdi viltis yra, o to rezultatus puikiai iliustruos laikas.

Kalbino Nijolė Bulotaitė, VU bibilioteka