Naujienos

Jau netrukus susėsime prie Kūčių stalo ir kartu su artimaisiais pradėsime švęsti Kalėdas. Tačiau ar susimąstote, iš kur kilo Kalėdų tradicijos, kuriomis vadovaujamasi dabar? Kas ir kodėl sugalvojo per Kalėdas puošti eglutę? Nuo kada ir dėl kokios priežasties Kalėdos pradėjo kvepėti mandarinais? Apie tai, iš kur kilo šios ir kitos tradicijos, ir apie Kalėdų kaitą Lietuvoje pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorė Irena Vaišvilaitė.

Kalėdų pradžia ir jų šventimas skirtingose aplinkose

Kalbėdama apie Kalėdas ir apie tai, kada prasidėjo jų šventimas Lietuvoje, istorikė pirmiausia pažymi, kad Kalėdos yra religinė šventė: „Istorinėse Lietuvos teritorijose, kurios buvo krikščioniškos, kaip kad dabartinės Ukrainos ar Baltarusijos teritorijos, Kalėdos buvo švenčiamos jau XIII a. Kalbant apie dabartinę Lietuvos teritoriją, vadinamąją „Lithuania proper“, joje taip pat buvo krikščionių. Prisiminkime Gedimino laiškus, kuriuos rašė krikščioniškos bendruomenės nariai Vilniuje. Be abejo, mes žinome ir apie stačiatikes Algirdo žmonas bei jų dvaro aplinką. Tad Kalėdos dar pagoniškoje Lietuvoje buvo švenčiamos mažose bendruomenėse, dažniausiai valdovo aplinkoje. Tačiau, deja, neturime šaltinių apie tai, kaip galėjo atrodyti Kalėdos valdovo dvare, kai viena pusė buvo krikščioniška, o kita ne, nes prie valdovo stalo buvo pasiekiama įvairių susitarimų. Galėjo būti, kad tik kunigaikštienės dvaro pusė šventė Kalėdas su joms priklausiusiomis liturgijomis. Vėliau su Lietuvos krikštu ir christianizacija Kalėdos pasiekė visus socialinius sluoksnius.“

Skirtinguose socialiniuose sluoksniuose susiformavo skirtingos Kalėdų tradicijos, tačiau prof. I. Vaišvilaitė atkreipia dėmesį, kad religinis aspektas, nors taip pat skirtingai išgyventas, buvo jungiantis: „Labai svarbus ir visiems laikams būdingas akcentas yra tai, kad Kalėdos užbaigdavo pasninką. Jei kalbame apie valstiečius, kuriems bažnyčia buvo gana toli, tai Kūčios būdavo minimos namuose. Iš tos aplinkos mes turime išlikusius etnografinius papročius, tokius kaip šieno laikymas ant stalo, po staltiese. Tai turėjo priminti ėdžias, kuriose buvo paguldytas naujagimis Jėzus, nes jo tėvai negavo vietos užeigoje ir turėjo glaustis ten, kur buvo laikomi gyvuliai. Taip pat dvylikos patiekalų ruošimas ar pasakojimai apie prabylančius gyvulius. Kūčių vakarą kaime buvo privaloma nusiprausti. Būdavo buriama į šaltą vandenį pilant vašką ar šviną, o iš susiformavusių figūrų spėdavo ateitį. Taip darydavo ir su traukiamais šiaudais. Kitą dieną, gruodžio 25-ąją, būdavo važiuojama į bažnyčią, o grįžus iš jos prasidėdavo šventimas. Valgytas įvairesnis maistas, kuris net ir dabar priklauso nuo regiono. Per Kalėdas būdavo prisimenami mirusieji, galvota, kad vėlės ateidavo pavalgyti. Tai yra gana plačiai paplitęs paprotys, toli ir už Lietuvos ribų. Teko su tokiais dalykais susidurti ir graikiškojoje Italijos dalyje. Be to, jeigu žinodavo, kad kas nors yra visiškai vienas, tas vienišius būdavo kviečiamas prie stalo. Tokios Kalėdos būdavo būdingos valstietiškoje aplinkoje“, – pasakoja kultūros istorikė.

„Miestietiškoje ir dvaro aplinkoje Kūčių vakarienė dažnai nebebūdavo paremta pasninku. Mieste bažnyčia būdavo arti, tad eita į vakarines šv. Bernelių mišias, o grįžus po jų, vykdavo prabangios kalėdinės vaišės. Tad mieste Kalėdos prasidėdavo dar gruodžio 24 d. vakarą. Iš XIX a. Lietuvos dvarininkų prisiminimų žinome, kad Kalėdos buvo švenčiamos su alkoholiu, su vynu. Žinoma, buvo daug žuvies, bet taip pat galėjo būti ir mėsos. Visi kaimiškieji būrimai dvare ir mieste greičiausiai nebuvo praktikuojami. Būtent XIX a. Europoje įvyksta lūžis, kai Kalėdos tampa mums dabar atpažįstama švente. Jos sukomercinamos, Lietuvos dvaruose pradedamos puošti eglutės ir keičiamasi dovanomis. Kalėdos su dovanomis susiformavo Europos miestų aplinkoje ir ši tradicija į Lietuvą atėjo iš vokiškai kalbančių kraštų.“

Kodėl puošiame eglutes?

Istorikė pasakoja, kad per Kalėdas puošti eglutę sugalvojo ne kas kitas, o Martinas Lutheris ir tai yra protestantiškas atributas: „Pasak M. Lutherio, per Kalėdas reikia prisiminti Išganymą šeimos ir bendruomenės aplinkoje. Per Kalėdas minimas Įsikūnijimo įvykis, kai iš rojaus ištremta žmonija grįžta į Dievo meilės glėbį. Dievas gelbsti, kaip ir buvo pažadėjęs Adomui ir Ievai. Tad M. Lutheris sugalvojo, kad reikia puošti kažką panašaus į gyvybės medžio, augusio rojuje, vaizdinį. Taigi amžinai žaliuojanti ir amžinai gyva atrodė ir vis dar atrodo eglutė. XVI a. ji buvo puošiama obuoliais ir nekonsekruotomis (nepašventintomis) ostijomis. Vėliau, kartu su Kalėdų komercija, XIX a. ši tradicija išsiplėtojo. Eglutės buvo puošiamos burbulais ir tikrais vaisiais, bet ant viršaus būtinai turėjo būti žvaigždė ar angelai. Pamažu Kalėdos sekuliarizavosi ir ant eglutės buvo pradėti kabinti žaisliukai, kurie vaizdavo įvairius dalykus, susijusius su žmogaus veikla. Tai galėjo būti šokio batai, pačiūžos ar įvairių profesijų atributai. Kai eglutė atsirado kaime, buvo daromi šiaudiniai žaisliukai ir jais puošiama. Lietuvos kaime eglutė pasirodė labai vėlai. XX a. pradžioje, per Pirmąjį pasaulinį karą, eglutės puošimas jau buvo įsitvirtinęs Lietuvos miestuose ir dvaruose, bet tik tarpukario Lietuvoje ši tradicija pasiekė valstiečių namus. Daugiausia per švietimą, mokyklas ir per įvairiausių katalikiškų organizacijų veiklas.“ Istorijos fakulteto dėstytoja priduria, kad Vatikane ir Romoje Kalėdų eglutė atsirado visai neseniai. Pirmąją ją pastatė popiežius Jonas Paulius II XX a. 10 dešimtmetyje.

Sovietinės Kalėdos ir jų kaita

Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesorė atkreipia dėmesį, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje vyko atvirkštinis procesas nei prieš tai nepriklausomoje Lietuvoje. Kartu su masine urbanizacija, kai žmonės bėgo nuo tremties ir kolektyvizacijos praradę pragyvenimo šaltinį, valstietiškos Kalėdos ir Kūčios persikėlė į miestą: „Kadangi žemė buvo atimta, tai valstiečiai susikėlė į miestus ir atsivežė savo Kalėdų šventimo būdą. Tada jau toliau galima kalbėti apie Kalėdų sekuliarizaciją, kuri iš dalies buvo priverstinė. Sovietų Sąjungoje nebuvo galima nusipirkti eglutės iki maždaug gruodžio 29–30 d., nes pagrindine viešai švenčiama žiemos švente tapo Naujieji metai. Stačiatikiams tai nesudarė problemų, nes jie Kalėdas ir dabar švenčia sausio 6 d. Kalėdų senelį, kuris, sakyčiau, atėjo iš vokiškos arba prancūziškos kultūros ir galbūt mieste ir dvaruose buvo žinomas jau nuo XIX a., pakeitė Senis Šaltis. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose buvo ir Kalėdų boba. Papročiai keitėsi taip pat, pirmiausia per mokyklas. Tad ką padarė sovietija – Kūčias atskyrė nuo religijos. Vienas iš įdomesnių indikatorių buvo tai, kad į Kūčias pradėta žiūrėti kaip į liaudišką paprotį. Vienaip ar kitaip buvo pradėta ryškinti pagoniškus elementus. Sovietmečiu Kalėdos buvo namų šventė, o viešumoje jų nebuvo. 1989 m. tuometinis užsienio lietuviams skirtas laikraštis, kurio vyriausiasis redaktorius buvo Algimantas Čekuolis, išspausdino jo straipsnį apie Kūčias ateisto šeimoje. Vienu žodžiu, tai buvo tokia Kūčių legitimacija ir dabar per tuos 30 metų Kūčios labai smarkiai išsikėlė iš religinės erdvės į viešąjį ir komercinį gyvenimą.“

Apibendrindama Kalėdų kaitą, prof. I. Vaišvilaitė pažymi, kad labiausiai Kalėdos keitėsi per papročius, kurie dėl gyvenimo būdo pasikeitimo išnykdavo ar atsirasdavo naujai. Pasak jos, pastoviausia tradicija išliko ta, kad vis dėlto Kalėdos yra šeimos šventė. „Net dar neturintys savo šeimų vaikai aplanko tėvus, o vienas iš naujesnių dalykų Lietuvoje –tai įstaigų šventės. Kalėdinis meniu pasikeitė. Ankščiau buvo galima labiau apsivalgyti per Velykas, nes jos būdavo riebesnės, bet dabar ir Kalėdos pasidarė gausesnės. Be to, Kalėdų šventimas visiškai persikėlė į Advento laikotarpį, kas anksčiau buvo laukimo, tylos ir ramybės laikas. Prieš tai pagrindiniai šventimai, kaip įvairūs karnavalai ar vakarėliai, vykdavo sausį. Vis dar vyksta garsusis Vienos pokylis, kurio tikslas būdavo į visuomenę įvesti vedybinio amžiaus jaunuolius. Tad tokie baliai būdavo savotiškas Kalėdų tęsinys. Bet pagrindinis skirtumas nuo praeities – vartojimas. Kalėdos yra džiaugsmo šventė ir dabar ji patiriama per vartojimą bei dovanas. Kalėdos tapo ryškiu verslo modeliu, džiaugsmo komercija, bet tai savaime nėra blogai“, – apibendrina profesorė.

Mandarinai ir kalėdaičiai

Pasak istorikės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl per Kalėdas valgomi citrusiniai vaisiai – mandarinai ar apelsinai, yra būtent jų skynimo sezonas: „Apie ankstesnius laikus galima pasakyti, kad tik valdovo dvaras galėdavo citrusų gauti. Pavyzdžiui XVII a. turtingiausi sluoksniai, kaip Radvilos, mėgo ir atsiveždavo parmezano sūrio ir austrių, o jos yra kalėdinis maistas Prancūzijoje. Valdovų rūmuose ir kituose Vilniaus XVII a. kultūriniuose sluoksniuose archeologai aptinka austrių kriauklių, o citrusų kauliukai dar nebuvo užfiksuoti. Mandarinai kalėdinio rinkinio dalimi tapo tarpukario Lietuvoje, o sovietmečiu paplito masiškai. Šalia tuometinių maisto davinių, dažniausiai sukombinuotų įstaigoms, buvo galima nusipirkti daugiausia iš Egipto atvežtų mandarinų. Dar vienas įdomus dalykas – kad nenuskinti citrusai negenda. Tad ne vien mandarinai, bet ir apelsinai būdavo Kalėdų atributas.“

Iš išlikusių kalėdinių tradicijų Lietuvoje profesorę labiausiai stebina kalėdaičių laužymas. „Dalis žmonių, kurie net nėra religingi, vis dar eina į bažnyčią parsinešti kalėdaičių. Tik pas mus ir Lenkijoje ši tradicija vis dar gyvuoja. Apskritai dabartinis mūsų Kalėdų šventimas yra artimiausias Lenkijai ir vakarų Baltarusijai. Yra tekę kalbėti, kad kitose šalyse kadaise buvo kalėdaičio dalijimosi tradicija, bet neišliko iki šiandienos. Mes Lietuvoje jau nuo XVIII a. turėjome plotkelių kepimo formas, kurias naudojo bažnyčių zakristijonai, kepdami kalėdaičius. Ši tradicija yra labai unikali“, – džiaugiasi istorikė.

Pabaigoje paklausta, ką jai reiškia Kalėdos, prof. I. Vaišvilaitė atsako esanti Advento žmogus: „Man visas gruodis iki Kalėdų yra Advento ramybė ir daugiau buvimo namuose laikas. Gruodžio viršūnė yra Kalėdos, kartu su labai gražiu tarpušvenčiu, kuris tęsiasi iki Trijų karalių šventės. Kalėdos man yra galimybė susisiekti ir prisiminti draugus, kurie yra toli. Iki šiol ranka rašau kalėdinius atvirukus ir juos siunčiu. Dažnai žmonės man sako, kad tai vienintelis atvirukas, kurį jie gavo per visus metus. Tad Kalėdos man yra šviesos, draugystės ir žmogiško ryšio šventė. Tai man yra labai svarbu“, – prisipažįsta prof. I. Vaišvilaitė.

Lapkričio 29 d. mirė šimtametis JAV politikos veikėjas Henry Alfredas Kissingeris. Žinia apie jo mirtį per pasaulį nuaidėjo plačiai, tačiau ne visur buvo sutikta vienareikšmiškai. Vieniems jis buvo tarptautinės politikos genijus, net paskutiniais savo gyvenimo metais užsiėmęs diplomatija, kitiems – karo nusikaltėlis, atsakingas už demokratijos nuvertimą. Apie šio žmogaus veiklą Šaltojo karo metais ir istorinę reikšmę Ukrainos karo kontekste pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas Andrius Grodis.

Kelias į valstybės sekretoriaus postą

Pasak lektoriaus A. Grodžio, pirmas aspektas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį norėdami geriau suprasti H. Kissingerį, yra tai, kad jis buvo žydų kilmės europietis, gimęs Vokietijoje: „Būtent tuo metu nuo nacizmo bėgantys žmonės vykdavo į JAV. H. Kissingerio biografijoje pirmiausia atsispindi fundamentalus procesas, kai XX a. pradžioje vokiečių mokslas tapo Amerikos mokslu. Daug to meto esamų ir būsimų įvairių sričių mokslininkų vyko į JAV. Toks buvo ir H. Kissingerio likimas.“

H. Kissingeris būdamas 16 metų pasitraukė į JAV. Per Antrąjį pasaulinį karą sustabdė buhalterinės apskaitos studijas ir pradėjo tarnauti amerikiečių kariuomenėje. Dėl savo vokiečių kalbos žinių pasižymėjo žvalgyboje, grįžęs tęsė mokslinę veiklą jau istorijos ir politikos mokslų srityje. A Grodis atkreipia dėmesį, kad H. Kissingerio disertacija buvo būtent iš Vienos kongreso (1814–1815 m.) ir jam veikiant susiformavusios naujos Europos tarptautinės tvarkos. „JAV buvo būdinga, kad akademikai neretai tapdavo politikais ar politikos patarėjais. H. Kissingerio kelias irgi buvo toks pat. Galima sakyti, kad jis pradžioje susikūrė rimtą akademinę reputaciją, o paskui keliavo į politikos pasaulį“, – pasakoja A. Grodis.

Savo politinę karjerą H. Kissingeris pradėjo 1963 m. kaip patarėjas užsienio politikos klausimais Richardo Nixono komandoje. Istorikas A. Grodis šią politinės veiklos pradžią išskiria kaip antrą svarbų H. Kissingerio biografijos bruožą. „Vėliau H. Kissingeris tapo valstybės sekretoriumi. Šias pareigas jis toliau ėjo prezidentu tapus Geraldui Fordui. Tačiau G. Fordas didelės patirties tarpvalstybiniuose santykiuose neturėjo, kadangi jis tapo prezidentu po Votergeito skandalo. H. Kissingeriui buvo būdinga tai, kad jis savo politines nuostatas sugebėjo integruoti į valstybės užsienio politikos kursą. Dažniausiai prezidento vaidmuo priimant užsienio politikos sprendimus yra lemiantis, tad, kai prezidentas buvo R. Nixonas, H. Kissingeriui kai kuriais užsienio politikos klausimais, net ir asmeniškai nepritariant, tekdavo paklusti valstybės vadovui. Vis dėlto prie G. Fordo JAV užsienio politika atspindėjo H. Kissingerio strategiją – jo suvokimą, koks turi būti Amerikos vaidmuo pasaulyje“, – sako mokslininkas.

A. Grodis atkreipia dėmesį į H. Kissingerio sugebėjimą suderinti akademinę veiklą su politine: „Dažniausiai į politiką atėję žmonės nutraukdavo savo akademinę veiklą, nes jai tiesiog nelikdavo laiko ir energijos, tačiau H. Kissingeris sugebėjo suderinti abu dalykus. Jis rašė mokslinius veikalus, pripažinimą jam pelnė tarptautinių santykių istorijos sintezė „Diplomacy“ („Diplomatija“). Šis H. Kissingerio veikalas tapo vadovėline knyga besiruošiantiems tapti diplomatais aukštųjų mokyklų studentams ir dirbantiesiems užsienio politikos žinybose. Bet kartu jo vaidmuo išliko labai svarbus ir JAV užsienio politikoje.“

Realistinės paradigmos teoretikas ir praktikas

Istorikas A. Grodis mano, kad H. Kissingeris buvo vienas iš svarbiausių realistinės tarptautinių santykių paradigmos teoretikų ir šalininkų: „Vienas iš šios paradigmos pamatinių elementų, kurį H. Kissingeris visą savo gyvenimą populiarino ir teoriniuose darbuose plėtojo, yra galios pusiausvyros principas. Pasak H. Kissingerio, norint užtikrinti tarptautinės sistemos stabilumą ir taiką, reikia, kad didžiosios valstybės išlaikytų pusiausvyrą tarpusavyje. Kai tik galių pusiausvyra yra pažeidžiama, kaip, pavyzdžiui, Napoleono epochoje ar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kyla konfliktai. H. Kissingeris buvo XIX a. tyrinėtojas, jo disertacija būtent iš to laikotarpio, kada galios pusiausvyra puikiai veikė ir pavyko išvengti gausybės didžiųjų karų, tokių kaip, pavyzdžiui, XVIII amžiuje. Dėl to jam galios pusiausvyros principas buvo vienas svarbiausių“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad realistine tarptautinių santykių paradigma paremta H. Kissingerio diplomatija susidūrė su JAV politiniame diskurse populiariu vadinamuoju vilsoniškuoju idealizmu, pabrėžiančiu moralinių principų svarbą tarptautinėje sistemoje: „H. Kissingeris vertino vilsoniškąjį idealizmą, bet teigė, kad praktikoje pirmenybę reikia teikti nacionaliniams interesams. Jeigu pasižiūrėsime, kokius žmones jis iškėlė savo akademiniuose veikaluose, tai pamatysime tokią asmenybę kaip kardinolas Richelieu, kuris XVII a. sukėlė revoliuciją Europos tarptautinėje sistemoje ir vietoje religinių pasirinko nacionalinius interesus. Taip pat Otto von Bismarcką, kuris XIX a. atsisakė Vienos sistemos moralinių imperatyvų ir perėjo prie „realpolitik“. Tai jam padėjo suvienyti Vokietiją. Lygiai taip pat ir H. Kissingeris Šaltojo karo įkarštyje atsisakė bekompromisės „kietos“ kovos su Maskva ir kartu su R. Nixonu inicijavo „atšilimo“, arba détente, politinį kursą. Joje svarbiausi buvo du elementai. Vienas – santykių su Sovietų Sąjunga gerinimas, atvėręs galimybes sudaryti strateginės ginkluotės apribojimo sutartį SALT. Antras – tai pragmatiškas H. Kissingerio požiūris ir suvokimas, kas yra naudingiausia JAV, skaldant komunistinį pasaulį.“

Pastaroji strateginė galimybė, anot A. Grodžio, atsivėrė blogėjant Maskvos ir Pekino santykiams, todėl H. Kissingeris inicijavo naują diplomatinę akciją: „Jis pradėjo megzti santykius su Kinija, kurių, galime sakyti, prieš tai nebuvo. Tuo metu Kinijoje buvo praėję nedaug laiko nuo vadinamojo „Didžiojo šuolio“, kuris pražudė milijonus šalies gyventojų, o Kinijos ekonomikai padarė daugiau žalos negu naudos. Kinija tikrai dar nebuvo didžioji ekonominė galia, bet H. Kissingeris jau įžvelgė, kad JAV bus naudinga tuo pačiu metu ir gerinti santykius su Sovietų Sąjunga, ir megzti ryšius su Kinija. Jis, žiūrėdamas į istorinę patirtį ir ją panaudodamas praktikoje, tapo vienu iš Šaltojo karo diplomatinės revoliucijos architektų.“

A. Grodis pažymi, kad H. Kissingerio vaidmuo užmezgant JAV ir Kinijos santykius prisimenamas ne tik Vašingtone, bet ir Pekine: „Sakyčiau, labai simboliška, kad Xi Jinpingas, kuris šiaip nepriima jokių buvusių JAV valstybės veikėjų, priėmė H. Kissingerį. Panašu, kad tai buvo žinutė JAV užsienio politikai, jog Kinijai reikia tokių santykių su JAV, kokius užmezgė H. Kissingeris.“

Kontroversiškas vertinimas ir atgyvenęs požiūris

Atsakydamas į klausimą, kodėl H. Kissingerio užsienio politikos programa susilaukė nemažai kritikos, A. Grodis pirmiausia pabrėžia nemažos dalies tuometinio JAV politinio elito nenorą sėsti prie derybų stalo su komunistų valdomomis valstybėmis: Sovietų Sąjunga, Kinija, Šiaurės Vietnamu. Kita vertus, JAV diplomatijos vadovas kritikuotas ir dėl tradicinės komunizmo stabdymo politikos. Demokratiniuose rinkimuose išrinkto Čilės prezidento Salvadoro Allende’ės nuvertimas, parama autoritariniam Augusto Pinocheto režimui, Kambodžos bombardavimas siekiant sunaikinti ten buvusias Šiaurės Vietnamo karines bazes, anot A. Grodžio, yra bene dažniausi karo nusikaltėlio etiketę H. Kissingeriui klijuojančių žmonių argumentai.

Kalbėdamas apie Ukrainos karo kontekstą, istorikas sako, kad pasipiktinimą ne tik Ukrainoje, bet ir kitose sovietų okupaciją patyrusiose valstybėse sukėlusį garsiojo diplomato siūlymą grįžti prie iki Rusijos agresijos buvusios faktinės padėties galėjo lemti H. Kissingerio nuogąstavimai dėl didėjančios Maskvos priklausomybės nuo Pekino. „Gilėjanti Rusijos ir Ukrainą remiančių Vakarų konfrontacija stums Maskvą į Pekino politikos farvaterį, kas, H. Kissingerio manymu, kenks JAV strateginiams interesams, pirmiausia Pietryčių Azijoje ir visame Ramiojo vandenyno regione“, – aiškina A. Grodis.

Minėtas kontroversiškas buvusio JAV valstybės sekretoriaus raginimas dėl tarptautinės tvarkos stabilumo Ukrainai susitaikyti su dalies teritorijos netektimi, A. Grodžio teigimu, iliustratyviai atspindi H. Kissingerio moksliniuose darbuose konstruotą ir praktinėje diplomatijoje diegtą pasaulėžiūrą, kurioje didžiosios galios yra svarbiausios veikėjos ir tik nuo jų sugebėjimo bendradarbiauti priklauso tarptautinės sistemos stabilumas. „H. Kissingerio ir jo diplomatinės mokyklos hierarchinėje pasaulėtvarkoje mažosios valstybės, tokios kaip Lietuva, jaustis saugios negali. Vieną dieną jos – strateginis partneris, tačiau kitą, pasikeitus daugiaplaniams didžiosios galios prioritetams, gali staiga virsti mainų su kita galia objektu. Tokia senosios realpolitik mokyklos, kurios vienu ryškiausių atstovų XX a. galime vadinti H. Kissingerį, politinė filosofija“, – konstatuoja A. Grodis.

Apibendrindamas istorikas pabrėžia, kad H. Kissingerio asmenybė ir veikla jau sulaukė ir ateityje neabejotinai dar sulauks nemenko tarptautinių santykių istorijos tyrėjų dėmesio, tačiau taip pat viliasi, kad JAV politikos mohikano propaguoti diplomatijos principai užleis vietą ir mažųjų valstybių interesus atliepiančiai tarptautinės tvarkos pasaulėžiūrai.

Šiandien buvo pristatyti naujausi Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo institucijų dalykiniai reitingai. Tarp universitetų geriausiai šiame reitinge, kaip ir kasmet, pasirodė Vilniaus universitetas (VU) – jis paskelbtas lyderiu daugiau kaip trečdalyje vertintų bakalauro ir beveik pusėje magistrantūros studijų programų. Šiemet VU pagerino pozicijas 7 bakalauro ir 4 magistrantūros studijų kryptyse.

Lyginant su kitais universitetais, VU Istorijos fakulteto bakalauro ir magistrantūros studijų kryptys pirmauja universitetų reitinguose. Be to, VU – vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje, vykdanti Archeologijos magistrantūros studijų programą.

Taip pat Istorijos fakulteto studijos yra tarp geriausiai įvertintų VU studijų krypčių. Istorijos (95,54) bakalauro studijos pagal bendrą visų rodiklių sumą užima antrą vietą VU po Komunikacijos studijų (96,69), o Archeologijos bakalauro studijos liko tryliktoje vietoje (91,85). Magistrantūros studijų kategorijoje, Istorijos (89,79) studijų kryptis pelnė trečią vietą kaip geriausios VU.

Šiandien, gruodžio 5 d., lygiai prieš 240 m. prasidėjo Visuotinės istorijos katedros istorija ir Tomas Husaževkis skaitė pirmąją visuotinės istorijos paskaitą.

Husaževskis gimė 1732 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje. 1748 m. įstojo į Varšuvos kunigų misionierių seminariją, vėliau į jų ordiną. Paskutiniais studijų metais buvo įšventintas į kunigus. Toliau ketverius metus dėstė filosofiją dvasinėje seminarijoje Varšuvoje. Po penkių profesoriavimo metų T. Husaževskis grįžo į Varšuvą, o 1769 m. buvo išsiųstas vadovauti Vilniaus seminarijai. T. Husaževskis aktyviai užsiėmė pedagogine veikla, dėstė lenkų literatūrą, prancūzų kalbą bei supažindindavo studentus su Lietuvos istorija.

Pirmoji profesoriaus T. Husaževskio istorijos paskaita vyko 1783 m. gruodžio 5 d., tad šią dieną galime laikyti istorijos institucionalizavimo Vilniaus universitete pradžia. Paskaita buvo skaitoma viešai, jos klausė ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis. Dėstydamas visuotinės istorijos kursą T. Husaževskis siekė ugdyti kritinį mąstymą, mokė studentus vertinti istorinius įvykius iš platesnės perspektyvos, taip pat skatinti imtis veiksmų, „kurie krašto visuomenę darytų laimingesnę“. Pirmąjį VU istorijos profesorių savo laiškuose mini ir garsus istorikas Joachimas Lelevelis. Nors T. Husaževskio studentu jis buvo tik metus, apie istorijos profesorių rašė su pagarba ir simpatija.

T. Husaževskis istoriją universitete dėstė iki 1805 m. Savo dėstomo dalyko programoje pirmasis universiteto istorijos profesorius žadėjo papasakoti apie valstybių atsiradimą, augimą, iškilimą ir žlugimą, apie jų teisę, dorovingumą, papročius, religiją, politiką ir t.t. Skaitė paskaitas ne tik apie antikinę Graikiją ir Romą, bet ir apie Asirijos, Finikijos, Egipto, Palestinos, Persijos ir Kartaginos istoriją. Vėliau pradėjo skaityti apie to meto didžiųjų Europos valstybių istoriją. Pripažindama jo nuopelnus, to meto universiteto taryba, 1798 m. T. Husaževskį įtraukė į kandidatų sąrašą, iš kurio turėjo būti renkamas VU rektorius, o 1803 m. istorijos profesorius pats dalyvavo tarybos posėdyje ir sprendė, ką išrinkti rektoriumi.

T. Husaževskis mirė 1807 m. sulaukęs 75 metų. Kaip rašoma tai įvyko „tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku kaip ir gimė“. Pirmasis universiteto istorijos profesorius buvo palaidotas kolumbariume, Rasų kapinėse, bet 1937 m. jo palaikai buvo perkelti į kitą kolumbariumą. 1957 m. šis buvo nugriautas, ir pasak ilgamečio kapinių priežiūros kontoros darbuotojo, palaikai iš antrojo kolumbariumo buvo palaidoti bendroje duobėje.

„Husaževskio viešoji paskaita atvėrė kelią Naujųjų laikų dvasią atitinkančios istorijos sampratos plėtotei“, – apibendrina T. Husaževskio indėlį istorikas doc. Eligijus Raila. O jo pirmoji paskaita gali būti viena iš Istorijos fakulteto pradžios datų.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kviečia siūlyti pranešimus tarptautinei mokslinei konferencijai „Pranciškus Smuglevičius ir Apšvietos epocha Abiejų Tautų Respublikoje bei Europoje“, kuri vyks Vilniaus paveikslų galerijoje 2024 m. gegužės 16–17 d.

Konferencijos tikslas – naujausių tyrimų rezultatų ir įžvalgų pristatymui suburti mokslininkus, tyrinėjančius Pranciškų Smuglevičių kaip Apšvietos kultūros atstovą, jo kūrybą, biografiją, plataus spektro veiklą, taip pat Šviečiamojo amžiaus procesus ir reiškinius Abiejų Tautų Respublikoje bei Europoje, sukūrusius sąlygas formuotis intelektualioms ir įvairiapusiškoms asmenybėms, bei sudaryti galimybę plačiai tarptautinei diskusijai.  

Daugiau informacijos

• Paraiškas gali teikti bet kuris  KAP darbuotojas/dėstytojas, norintis įgyvendinti mobilumo projektą su ne- ES šalies institucija, galinčia dalyvauti Erasmus + programoje (turinčia PIC/OID kodą, tikrinti: https://webgate.ec.europa.eu/erasmus-esc/index/organisations/search-for-an-organisation).

• Paraiška pildoma anglų kalba (paraiškos forma). 

• Į bendrą VU paraišką bus  įtraukiamos tik kokybiškai ir pilnai užpildytos  KAP paraiškos (2 - max 3 paraiškos  kiekvienam regionui). Gavus daugaiu nei 2 paraiškas į populiarius regionus, paraiškos bus atrenkamos sudarius atrankos komisiją. 

Paraiškų teikimo terminas: 2023 01 15 

Paraiškas pateikti: Skirmantė Savickaitė, Tarptautinių ryšių skyrius (per Teams)

Daugiau informacijos apie Erasmus + KA171

Šiandien neįmanoma ignoruoti klausimų, susijusių su žmogaus veiklos daromu poveikiu aplinkai ir šio poveikio pasekmėmis. Tačiau gamtamokslinis pažinimas nėra vienintelis svarbus veiksnys, siekiant pozityvių pokyčių. Tokiems pokyčiams vykti reikalinga ugdyti socialinį, humanitarinį sąmoningumą: pažinti aplinkos raidą kaip neatsiejamą nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo, gamtamokslinį pažinimą integruoti su kultūriniu ir istoriniu pažinimu, dabarties problemas suvokti kaip istoriškai vykusių procesų pasekmes. Todėl Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkai kartu su Chemijos ir geomokslų fakulteto bei Filosofijos fakulteto tyrėjais steigia naują mokslinių tyrimų centrą  „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai“.

„Tai tarpdisciplininis ir tarptautinis tyrimų centras. Pavadinime esantį žodį „kraštovaizdžiai“ reikėtų suvokti ne tik geografine, bet platesne, socialinių pokyčių ir istorinės atminties prasme. Tyrimų centro dėmesio centre yra autoritarinių režimų transformuota aplinka ir tų pokyčių poveikis žmonių gyvenimui, sąmonei, tradicijoms ir atminčiai. Tad filosofai, geografai, sociologai, istorikai ir kitų mokslų atstovai, kurie jungiasi prie šio tyrimų centro, kartu diskutuos bei ieškos atsakymų į šiuos klausimus“, – apie naująjį tyrimų centrą pasakoja VU Istorijos fakulteto prof. Marija Drėmaitė. Ji šiame centre vadovaus eksperimentinei paveldo tyrimų laboratorijai.

Pirmoji naujojo tyrimų centro paskaita

Kadangi tyrimų centras yra tarptautinis, prof. M. Drėmaitė pažymi, kad su tyrimų centru bendradarbiaujantys tyrėjai iš užsienio universitetų bus kviečiami savo tyrimais dalintis ne tik su mokslo kolegomis, bet ir skaityti viešąsias paskaitas.

Pirmoji „(Post)autoritarinių kraštovaizdžių“ tyrimo centro vieša paskaita jau įvyko. Ją skaitė prof. Johnas V. Maciuika, dėstantis meno ir architektūros istoriją Barucho koledže Niujorko miesto universitete (CUNY). Pirmadienį (lapkričio 20 d.) prof. J. V. Maciuika savo paskaitoje „Atminties infrastruktūros: Architektūrinės rekonstrukcijos ir atminties priežiūra Vidurio ir Rytų Europoje“ analizavo XX-XXI a. architektūrinių rekonstrukcijų procesus. Nagrinėdamas Berlyno karališkųjų rūmų rekonstrukcijos atvejį (2013–2020 m.), paskaitoje jis pateikė žingsnius, kurių buvo imtasi po Vokietijų susijungimo, paskatinusio šio ir panašių projektų atsiradimą. Paskaitoje prof. J. V. Maciuika privertė susimąstyti, ar seniai nugriauto pastato rekonstrukcija gali būti laikoma autentišku praeities tęstinumu, ar tai yra tik simbolis, ar dar blogiau – istorinio kičo kūrinys.

Prieš paskaitą paklaustas, kodėl svarbu nagrinėti ir suprasti architektūrą, prof. John V. Maciuika atsako, kad architektūra veikia kultūrinę atmintį, o kultūrinė atmintis veikia architektūrą. „Architektai iš esmės keičia kraštovaizdį. Jie redaguoja kraštovaizdį taip pat, kaip kultūrinė atmintis redaguoja istorinius naratyvus, ir šuo požiūriu man atrodo, kad jie veikia lygiagrečiai. Kultūrinė atmintis ir architektūra yra viena kitą papildančios priemonės, kurios padeda geriau suprasti istoriją. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva turėjo galimybę iš naujo nagrinėti savo istoriją. Galbūt net nustumti į šalį dalį sovietinės istorijos ir pakeisti tas kraštovaizdžio dalis, kurios yra reikšmingos Lietuvos istorijos ir tapatybės supratimui ilgalaikėje perspektyvoje.“

Lapkričio 16 d. Užutrakio dvare atidaryta 19-oji konkursinė tautodailės paroda „Aukso vainikas”, kurioje dalyvauja ir VU IF bendruomenės nariai, tautodalininkai - Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos studentai Martynas Mikelionis (šiaudiniai sodai) ir Tomas Antropikas (tradicinė tekstilė).

Kviečiame parodą aplankyti iki 2024 m. kovo 31 d.

Vilniaus universitete (VU) galima rasti plataus spektro studijų: nuo kriminologijos iki dalyko pedagogikos, tačiau net jei nėra norimos mokslinės nišos, trokštamas studijas galima tiesiog susikurti. Šia galimybe pasinaudojo ir Dominykas Barusevičius – VU doktorantas, nagrinėjantis archeologijos filosofijos klausimus. Savo tyrime „Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“ D. Barusevičius aiškinasi, kaip gebėjimas gaminti gali lemti kalbą. Archeologijos filosofijos doktorantas pasakoja apie daugiasluoksnį tyrimų lauką ir tarpdisciplininių studijų galimybes VU.

Filosofas teoretikas

D. Barusevičius prisipažįsta, kad mokykloje jį kankino abejonės, ką turėtų studijuoti. Domino įvairios sritys – nuo fizikos iki muzikos. Tačiau priežastimi pradėti filosofijos studijas tapo jų aprašymas, teigiantis, kad filosofija gali apimti visą sričių įvairovę. Studijas VU D. Barusevičius pradėjo Filosofijos fakultete, studijavimas džiugino jaunąjį teoretiką, nors skaitykloje darbuotis įprato tik antraisiais bakalauro studijų metais. Antrajame kurse, užklydęs į Istorijos fakulteto skaityklą, studentas pasijuto laisvai: jam tiko skaityklos apšvietimas, atmosfera, kartais vakarais likdavo vienas paskutinių. Raktu į filosofijos discipliną doktorantui tapo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“: „Prireikė mėnesio, kad pradėčiau suprasti ir įsisavinti I. Kanto veikalo teorines subtilybes. Tam įvykus prasiplėtė mano akiratis, pradėjo struktūruotis mąstymas. Tuo metu pradėjau žavėtis klausimais apie transcendentinį laiką, erdvę ir vaizduotę. Šiame kontekste vaizduotė pasireiškia kaip kuriančioji galia, tai labai mane domino“, – pasakoja jaunasis filosofas.

Po kiek laiko D. Barusevičius atrado Michailą Bachtiną ir Cornelių Castoriadį. M. Bachtinas mokėsi ir Vilniaus gimnazijoje (dabartinis VU), buvo luošys, per stebuklą išsisuko nuo bolševikų kilpos, vienu metu taip nusigyveno, kad teko iš rankraščių suktis cigaretes. M. Bachtino veikalas apie laiko ir erdvės suderinamumą, pavadintą chronotopu remiantis I. Kanto transcendentine estetika ir A. Einsteino reliatyvumo teorija, sudomino studentą. Magistrantūros metu jis parašė straipsnį „M. Bachtino chronotopas: tarp epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo“, darbas publikuotas moksliniame žurnale „Problemos“. C. Castoriadis taip pat rašė apie laiką, erdvę, bet juos siejo su įtampomis tarp individualiosios vaizduotės ir sociumo. Vėlgi ataidi D. Barusevičių dominančios temos – laikas, erdvė, vaizduotė. M. Bachtino ir C. Castoriadžio teorinių pozicijų sugretinimas tapo D. Barusevičiaus magistro darbu.

Paklaustas, kuo jam svarbi filosofija, D. Barusevičius atsako: „Viena vertus, filosofija leidžia permąstyti nusistovėjusias nuomones, išryškina tokius tikrovės pažinimo aspektus, apie kuriuos net nebūtum susimąstęs, kita vertus, gyvenimas filosofiniais tekstais, rašymu, skaitymu maitina smalsulį. Nuolatos kuo nors susidomiu. Pastaruoju metu nagrinėju archeologijos filosofijos problematiką.“ Doktorantas atskleidžia, kad tokią disertacijos temą iš dalies nulėmė bandymas suderinti filosofijos ir archeologijos studijas.

Archeologas praktikas

Archeologija į D. Barusevičiaus akademinį gyvenimą atėjo VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka. Po pirmų filosofijos studijų metų jis dalyvavo ekskursijoje, kurioje archeologai doc. Gintautas Vėlius ir dr. Rokas Vengalis kartu su ekskursijos dalyviais ieškojo piliakalnių Neries regioniniame parke. Žygyje nieko ypatingo nebuvo surasta, tačiau po ekskursijos filosofijos studentas pasipasakojo, kad jį domina archeologija, todėl Gintautas Vėlius ir Rokas Vengalis pakvietė jį į archeologinę praktiką, kuri vyko Kernavėje. Prisijungęs prie archeologijos pirmakursių, doktorantas pripažįsta, kad tuomet nieko konceptualaus apie archeologiją nežinojo, bet paėmęs į ranką mentelę pajuto atradimo džiaugsmą: „Kasiau, kasiau, gremžiau, gremžiau, kažką rasdavau, parodydavau, dėstytojai atsakydavo, kad tai natūralus akmuo. Susierzindavau, greitai nusiramindavau ir toliau grįždavau prie proceso, tačiau tokiu būdu moksliškai susižavėjau archeologija.“

Studentas kartu su archeologais Vėliumi ir Vengaliu Kernavės valstybinį kultūrinį rezervatą ir jo apylinkes tyrinėja jau septynias vasaras iš eilės. Kernavėje tyrinėti įvairių archeologinių objektų pėdsakai: akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, pilkapynai, viduramžių laikotarpio gyvenvietės ir kapinynas. Be to, jis prisidėjo gręžiant Kernavės piliakalnių šlaitus ir aikšteles. Šis unikalus metodas leido išsiaiškinti, kad Aukuro kalnas jungėsi su Lizdeikos piliakalniu ir tik XIII–XIV a. buvo atlikti dideli žemės judinimo darbai juos atskiriant. Dalyvaujant įvairiuose archeologiniuose žvalgymuose, kai vaikštoma pro šviežiai suartą lauką, Dominykui pavyko aptikti kelias priešistorines gyvenvietes.

Labiausiai jaunajam mokslininkui įsiminė Aukuro piliakalnio tyrimai, vykę 2021–2022 m., ir kapinyno kasinėjimai praėjusią vasarą: „Didelį įspūdį paliko tai, kad Aukuro kalno aikštelėje aptikome importuotų artefaktų – keraminių ir stiklinių dirbinių šukių, peilio apkalėlių. Kapinyno tyrimai paliko įspūdį todėl, kad vienoje vietoje radome dviejų skirtingų chronologinių periodų kapinynus: degintinį XIII–XIV a. kapinyną, kai žemės paviršiuje išberdavo degintinius žmogaus palaikus ir įkapes, ir preliminariai IX–XII a. datuojamą pilkapį žirgui, kai palaidojo nesudegintą žirgą ir supylė sampilą“, – pasakoja VU Filosofijos fakulteto studentas. Plačiau apie šį kapinyną ir jo tyrimus galima sužinoti čia.

Siekis mokytis abu

Kai Dominykas suprato, kad nori ir studijuoti archeologiją Istorijos fakultete, ir neišsiskirti su filosofija, pradėjo ieškoti sprendimo. Sužinojęs apie gretutinių studijų galimybę, bakalauro pakopoje studijavo archeologiją ir filosofiją vienu metu. Sunkumų suderinti studijas nebuvo, nes istorijos skaitykla, kurioje studentas leisdavo vakarus, kupina ne tik archeologijos, bet ir filosofijos knygų.

Vėliau jaunasis mokslininkas įstojo į filosofijos magistrantūrą, bet čia gretutinių studijų nebuvo. Sprendimą rasti padėjo VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė: „Ji suorientavo ir pasiūlė studijuoti archeologiją kaip laisvajam klausytojui. Nusprendžiau taip ir padaryti. Magistrantūroje krūvis kiek padidėjo, nes studijuojant filosofiją prisidėjo ir keli archeologijos magistrantūros programos dalykai. Nepasakyčiau, kad krūvis labai apsunkino, pavyko viską suvaldyti. Matyt, buvo įdomu studijuoti filosofiją ir archeologiją.“

Doktorantūroje Dominykas norėjo gilintis į archeologijos ir filosofijos temas. Nusprendęs ieškoti sąlyčio taškų, studentas pradėjo domėtis klausimais, kurie apimtų šias sritis. Archeologijos filosofijos specialisto Lietuvoje nėra, tema nauja, bet studentui reikėjo rinktis specifinę tematiką, problematiką, vadovą, institutą ar katedrą. Šioje situacijoje filosofuojančiam archeologui padėjo jo VU filosofijos dėstytojas, bakalauro ir magistro darbų vadovas, filosofas prof. Kristupas Sabolius. Jis pasiūlė toliau studijuoti VU Filosofijos fakultete, kuriame palankiai žiūrima į tarpdiscipliniškumą. Istorijos fakultete kaip savo archeologijos mokslo konsultant D. Barusevičius pasirinko minėtą archeologą G. Vėlių.

Gaminame daiktus, kurie gamina mus

Paklaustas apie doktorantūros temą, studentas atsako, kad kol kas preliminari tema –„Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“. Teoretikas papildo, kad jo tyrime plačiausiomis prasmėmis technika suprantama kaip gebėjimas gaminti, o kalba – kaip gebėjimas išsakyti. Jis nagrinėja, kaip sąveikauja technika ir kalba, kokią įtaką gali turėti technikos ir kalbos sąveikavimas žmogaus evoliucijai: „Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, atsispiriu nuo archeologijos filosofo Lambros Malafourio materialiosios įtraukties teorijos. Vienas esminių šios teorijos  teiginių – „Mes gaminame daiktus, kurie savo ruožtu gamina mus.“

Dominykas pasakoja, kad tarpdiscipliniškumas pasireiškia klausimu, kaip keičiasi žmogus. Būtent toks klausimas subendravardiklina filosofiją ir archeologiją. „Ir filosofija, ir archeologija bando suprasti, ką reiškia būti žmogumi, kaip egzistuoja žmogiškasis individas. Iš esmės filosofija sudaro sąlygas suformuluoti teorinę prieigą prie šių klausimų, suabejoti nusistovėjusiais postulatais apie žmogų. Archeologija leidžia analizuoti žmogaus evoliucijos eigą remiantis artefaktų ar osteologiniais duomenimis ilgalaikėje laiko perspektyvoje. Skirtumas gal tas, kad filosofija ir archeologija naudoja skirtingų pobūdžių įrankius ar duomenų šaltinius. Filosofija remiasi teoriniais konceptais, archeologija – empiriniais duomenimis. Pavyzdžiui, esama tyrimų, kurie leidžia teigti, kad gebėjimas gaminti ir naudoti daiktus lėmė rašto formavimosi procesus. Sakoma, kad 7000–3000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose molinių figūrėlių, skirtų apskaičiuoti produktų kiekį, gaminimas ir naudojimas išsivystė iki pirminių rašto formų. Būtent rašto atsiradimo ar formavimosi fenomenai leidžia susieti techniką ir kalbą“, – pasakoja doktorantas.

Šiuo metu archeologijos filosofijos doktorantas ruošiasi pasauliniam filosofijos kongresui Romoje, kuriame planuoja pasakoti, kaip archeologijos filosofija leidžia permąstyti įrankį ir gestą. Jis norėtų sieti ateitį su moksline veikla ir universitetu.

Lietuvos mokslo taryba paskelbė 2018–2023 m. Lietuvos institucijų palyginamojo mokslo vertinimo rezultatus. Jie rodo, kad daugelyje sričių pirmauja Vilniaus universitetas (VU), ypač Istorijos fakultetas.

„Itin džiugu tai, kad iš 33 vertintų VU mokslo krypčių net 21 buvo įvertinta aukščiausiais balais. Daugiausia 14.5 balų (iš 15) gavo biochemijos ir istorijos kryptys, o svarbiausios dalies mokslo produkcijos vertinime aukščiausius balus taip pat gavo filologija, filosofija, etnologija, politikos mokslai, ekonomika, biologija. Nemaža dalis krypčių ženkliai pagerino savo rezultatus, o tai leidžia tikėtis tolesnio mokslo ir studijų kokybės augimo. Tokie vertinimai padeda aukštojo mokslo institucijoms ne tik tiksliau nustatyti savo veiklos kokybę, kryptis, bet ir kritiškai įvertinti, kuriose srityse veiklumas, įtaka sumažėjusi, kur reikėtų įdėti daugiau pastangų ar kur koncentruotis norint siekti tikrai aukšto lygio rezultatų. Realistiškas ir kritiškas savęs vertinimas svarbus visoms institucijoms. Įvertinti savo galias ir trūkumus, kad žengtume į priekį žinodami, ko sieksime ateityje“, – pakomentavo VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Rektorius džiaugėsi VU pasiekimais, kadangi didžioji dalis mokslo krypčių, o kai kurios ir smarkiai, pagerino savo rezultatus ir pirmauja Lietuvoje.

Šiemet vardines Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnu Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo stipendijas pelnė dvi studentės – Liveta Šikarskaitė (kairėje) ir Erika Nedvecka (dešinėje). Kalbiname šias gabias studentes ir klausiame, už kokius nuopelnus joms buvo paskirtos šios stipendijos ir kaip sekasi studijuoti VU Istorijos fakultete.

Žinia apie gautą stipendiją maloniai nustebino

L. Širkarskaitei, Kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) ketvirto kurso studentei už aktyvumą ir aktualią publicistiką buvo paskirta vardinė Vytenio Povilo Andriukaičio stipendija. Jaunoji istorikė pasakoja, kad nesitikėjo tapti stipendijos laureate. Iš pradžių, praėjusios vasaros metu, L. Šikarskaitė, kurios kursinio tema buvo „Prarastų štetlų beieškant: istoriniai žydų gyvenimo štetluose siužetai lietuvių ir verstinėje į lietuvių kalbą literatūroje po 1990-ųjų“, vykdė tyrimą, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMT). Teikti paraišką šiam projektui ją paskatino kursinio vadovė dr. Akvilė Naudžiūnienė. „Gavosi finansavimą iš LMT, liepos ir rugpjūčio mėnesiais atlikau tyrimą apie žydų paveldo memorializaciją per atminimo lenteles. Iš atlikto tyrimo pavyko publikuoti straipsnius „Naujasis Židinys-Aidai“ žurnale ir „Neakivaizdinis Vilnius“ tinklaraštyje. Kai prasidėjo mokslo metai, perskaičiau apie vardinę Vytenio Povilo Andriukaičio stipendiją. pastebėjau, kad mano atlikto tyrimo laikotarpis bei tematika atitinka stipendijos nuostatus. Tad daug negalvodama, savarankiškai užpildžiau prašymą stipendijai gauti“, – dalinasi paskutinio bakalauro kurso studentė.

Temą, apie žydų kultūrą ir istorijos atmintį, studentė planuoja plėsti baigiamajame bakalauro darbe, tačiau pripažįsta, kad konkrečiai, apie ką rašys, dar nenusprendė. „Dabar fakultete einų į „Atminties kultūros ir istorijos politikos“ bei „Etninių ir teritorinių konfliktų Vidurio ir Rytų Europoje“ modulius, tad pasisėmusi naujų žinių semestro eigoje tikiuosi išsikristalizuosiu, apie ką tiksliai rašysiu bakalaurinį darbą.“

Prieš įstojant į KIA programą, L. Šikarskaitė metus dar mokėsi mados dizaino užsienyje. Nors dabartinės studijos VU Istorijos fakultete nebuvo pirmasis pasirinkimas, mergina jomis labai džiaugiasi. Livetai labai patinka ne tik įdomios paskaitos, bet ir pasirinkimo laisvė: „Jautiesi labai laisvai, kai gali pasirinkti studijas ne tik iš savo, bet ir iš kitų studijų programų, kaip kad iš Istorijos ar Archeologijos, ar net pasirinkti modulius iš kitų VU fakultetų. Mokaisi vieną pagrindinį dalyką ir šalia gali studijuoti papildomai, nebūtiniai su tavo studijų programa susijusius modulius.“

Trečias kartas nemeluoja

Prof. Mečislovo Jučo stipendija už akademinę ir visuomeninę veiklą buvo skirta E. Nedveckai – antro kurso Istorijos magistro programos studentei. Paklausus, kas paskatino užpildyti paraišką stipendijai, ji juokauja, kad tikrai nėra sunku užpildyti dokumentus, kai sunkus mokslinis darbas jau atliktais. Jaunoji istorikė dalinasi, kad šiai stipendijai gauti pretendavo tris kartus, tačiau stiprių kolegų apsuptyje vis pasitaikydavo vertesnių. Vis dėlto tai jai nesutrukdė bandyti iš naujo.

Erikos baigiamojo bakalauro darbo tema – „Svetimšaliai pirkliai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XVI a.: žmonės, atvykimo priežastys, kelionių dažnumas“. Šiemet, rugsėjo 30 d., Erika dalyvavo tarptautinėje, tarpdisciplininėje konferencijoje, „Die Sprachen des Handels“ („The Languages of the Trade“), vykusioje VU Filologijos fakultete, kurios metu ji turėjo galimybę pristatyti savo tyrimą. „Mano bakalaurinis buvo apie visus svetimšalius pirklius, atvykstančius į LDK, bet toje konferencijoje pristačiau tik vokiečių pirklius, kurie atvykdavo iš Rygos ir Gdansko“, – pasakoja magistrantė. Šiuo metu ji planuoja tęsti bakalauro darbo temą, giliau nagrinėdama įvairesnius šaltinius.

Nors šis tyrimas gali pasirodyti orientuotas į ekonomikos istoriją, Erika labiau gilinasi į istorinę geografiją. „Nagrinėju iš kur, kada ir kodėl svetimšaliai pirkliai atkeliaudavo į LDK. Sužinojau, kad pirkliai atvykdavo ne tik iš aplinkinių kraštų, kaip kad Lenkijos karalystes ar Maskvos Didžiosios kunigaikštystes, bet ir iš Konstantinopolio ar net Persijos.“

Sveikiname stipendijų laureates ir linkime sėkmės akademinėje veikloje.

Lietuvos mokslo taryba, skatindama studentus įsitraukti į aktyvią mokslinę veiklą ir kelti mokslinę kompetenciją, finansuoja studentų rudens ir pavasario semestrais vykdomus mokslinių tyrimų projektus. 2023 m. finansavimą laimėjusių projektų sąraše yra ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentės pavardė. Apie atliekamą mokslinį tyrimą pasakoja Istorijos magistro programos pirmo kurso studentė Emilija Blockutė.

Fakulteto bendruomenės palaikymas

E. Blockutės vykdomo projekto pavadinimas – „Alfonso Nykos-Niliūno intelektinių nuostatų sluoksniai 6 deš. pabaigos – 9 deš. vidurio tekstuose, dienoraščiuose ir korespondencijoje“. Tyrimo vadovas – VU Istorijos fakulteto docentas dr. Nerijus Šepetys. Magistrantė pasakoja, kad temos idėja kilo natūraliai, nes ji nusprendė toliau plėtoti savo bakalauro darbo tyrimą. Teikti paraišką tyrimo finansavimui E. Blockutę paskatino Istorijos fakulteto dėstytojai: „Jaučiau ir jaučiu vadovo doc. dr. N. Šepečio, o taip pat ir baigiamojo bakalaurinio darbo vadovo dr. Norberto Černiausko palaikymą. Padrąsino ir recenzentas doc. dr. Tomas Vaiseta. Beruošiant paraišką, gavau reikiamą pagalbą ir patarimų iš fakulteto dėstytojų. Jaučiu Istorijos fakulteto bendruomenės palaikymą.“

Kalbant apie finansuojamo tyrimo temą, E. Blockutė pažymi, kad daugeliui A. Nyka-Niliūnas yra žinomas iš mokyklinės programos, kaip išeivijos poetas, tačiau svarbūs ir kiti jo vaidmenys. A. Nyka-Niliūnas taip pat buvo vertėjas, literatūros kritikas, bibliotekininkas, netgi savotiškas kultūros istorikas, ir, žinoma, redaktorius. Savo baigiamajame bakalauro darbe „Lietuva be Lietuvos: intelektualinė „Literatūros lankų“ laikysena lietuviškosios tapatybės klausimu“ Emilija nagrinėjo kultūrinio-literatūrinio žurnalo, leisto 1952-1959 m. išeivijoje, istoriją. Vienas žurnalo redaktorių buvo ir A. Nyka-Niliūnas. Istorikė pastebėjo, kad iš esmės būtent šis poetas ir formavo tą intelektualinę laikyseną, kuria didžiąja dalimi vadovavosi „Literatūros lankai“.

Išeivijos literatūros istorijos „pilkasis kardinolas“

1942 m. A. Nyka-Niliūnas VU baigė romanistikos ir filosofijos studijas, ir iškart įsidarbino VU bibliotekoje. Grįžtant Raudonajai armijai ir gresiant Sovietų Sąjungos reokupacijai, 1944 m. poetas pasitraukė į Vokietiją. Penkto dešimtmečio pabaigoje persikėlė į JAV, kur dešimtmetį dirbo fabrikuose, kol galiausiai įsidarbino bibliotekininku Kongreso bibliotekoje Vašingtone. „25 metų laikotarpis, kai A. Nyka-Niliūnas dirbo Kongreso bibliotekoje, tuo pačiu turbūt buvo ir bene dinamiškiausias, produktyviausias A. Nykos-Niliūno gyvenimo tarpsnis, kai jis lietuvių literatūros lauke buvo įsitvirtinęs ir susiformavęs kaip kritikas, kūryboje – įžengęs į vėlyvosios, minimalistinės stilistikos tarpsnį. Tuo metu taip pat vertė klasikinius kūrinius, pvz., Williamo Shakespeare’o „Hamletą̨“, Vergilijaus „Georgikas“, bendradarbiavo su to meto išeivijos kultūriniais žurnalais, tarp kurių, žinoma, ir žurnalas „Aidai“. Jis taip pat ėmėsi išeivijos lietuvių poetų, rašytojų pomirtinių knygų sudarymo, jų įvadinių straipsnių rašymo, taip iš esmės formuodamas atminties, lietuvių literatūros istorijos rašymo procesus. Būtent pastarojoje srityje, kaip ir „Literatūros lankų“ intelektualinės laikysenos formavime jis buvo tarsi „pilkasis kardinolas“ – išorėje ne taip ryškiai matomas kaip kiti jo kolegos, bet daręs didelę įtaką“, – pasakoja E. Blockutė.

Paklausta, kas yra A. Nykos-Niliūno „intelektinių nuostatų sluoksniai“, E. Blockutė atskleidžia, kad į tai galima žvelgti kaip į jos bakalauro darbe nagrinėtos „Literatūros lankų“ intelektualinės laikysenos tąsą. „Kaip jau minėjau, didžiąja dalimi „Literatūros lankų“ intelektualinę laikyseną formavo A. Nyka-Niliūnas, tačiau nustojus leisti žurnalą, jis toliau laikėsi pastarosios intelektualinės laikysenos principų. Visgi bakalauro darbe žvelgiau tik į vieną aspektą, o dabartiniame tyrime intelektinių nuostatų sluoksniai – tai daugiasluoksnė A. Nykos-Niliūno intelektinė nuostata, susiformavusi nagrinėjamo meto tekstuose, dienoraščiuose, korespondencijoje, kitaip tariant, tai bandymas žvelgti kompleksiškai, neatskiriant gyvenimo ir kūrybos kategorijų, tai siekis parodyti kūrėją kartu su jo kultūrine ir komunikacine aplinka.“

Trilogija apie išeivijos literatūrą

Kalbant apie tyrimui gautų lėšų panaudojimą, E. Blockutė didesnių planų dar neturi. Magistrantė juokaudama sako, kad pinigus tikrai panaudos kelionėmis į Kauną, į Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvą, kur yra saugomas A. Nykos-Niliūno fondas. Jaunoji istorikė džiaugiasi, kad gautas tyrimo finansavimas stipriai motyvuoja, nes tai tik patvirtina, kad jos darbas aktualus ir įdomus.

Gautas finansavimas įpareigoja Emiliją skaityti pranešimą studentų konferencijoje, kurią organizuos Lietuvos mokslo taryba. Taip pat ji privalės parašyti mokslinį straipsnį. Istorijos fakulteto studentė tikisi, kad straipsnį, o gal ir kelis, pavyks parašyti natūraliai, nes ji jau rašo tekstus žurnalui „Naujasis Židinys – Aidai“. E. Blockutė savo projektą įsipareigojo atlikti iki šių mokslo metų gegužės mėnesio. Paklausta apie tyrimų ateitį, studentė dalijasi, kad tikriausiai sukurs savotišką trilogiją: „Turbūt visi trys didesni darbai – bakalauro darbas, šis mokslinis projektas ir magistro darbas – susisies tematiškai. Kadangi dažniausiai renkuosi rašyti apie išeiviją bei jos kultūrinį lauką, greičiausiai ir rašydama magistro baigiamąjį darbą liksiu šiame lauke“, – svarsto VU Istorijos fakulteto magistrantė.

Primename, kad Lietuvos mokslo taryba, skatindama studentus įsitraukti į aktyvią mokslinę (meninę) veiklą ir kelti mokslinę (meninę) kompetenciją, finansuoja studentų rudens ir pavasario semestrais laisvu nuo auditorinių užsiėmimų metu vykdomus tyrimų projektus, vadovaujant tyrimo vadovui. Šiuos projektus gali vykdyti tiek pirmos, tiek antros pakopos, tiek ir vientisųjų studijų studentai, išskyrus tuos, kurie paraiškų teikimo metu yra pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų pirmųjų kursų bei paskutiniųjų kursų studentai. Pasibaigus projektui studentas teikia projekto mokslinės veiklos (meno tyrimų) ataskaitą, pristatydamas projektą skaito pranešimą Tarybos rengiamoje studentų konferencijoje bei pateikia pranešimo santrauką.

Plačiau apie studentų tyrimų finansavimą rasite čia.

Visus besidominčius istorija, archeologija, kultūros istorija ir antropologija kviečiame į Lietuvos mokinių istorijos akademiją.

Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–12 (I–IV gimn.) klasių mokiniams. 

Akademija organizuojama bendradarbiaujant Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui. Akademijoje ugdomi dabarčiai reikšmingi visuomenės procesų suvokimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo, argumentuotos nuomonės pateikimo įgūdžiai. Čia kalbame ir diskutuojame, kartu prakalbiname praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu moksleiviai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose. Stojantieji į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 € (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Daugiau informacijos

Akademijos programa 

Registracija

Minint Šv. Juozapato kankinystės 400-ąsias metines, 2023-ieji Lietuvoje paskelbti Šv. Juozapato Kuncevičiaus metais. Šia proga spalio 13–14 d. Vilniaus universitete (VU) vyks tarptautinė konferencija „Juozapatas Kuncevičius: istorija, palikimas, atmintys“, o spalio 12 d. 17.00 val. VU bibliotekoje atidaroma senųjų dokumentų paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“. Parodos atidarymo renginyje bus pristatytas unikalus eksponatas – Šv. Juozapato bažnytinis drabužis, prie kurio atkūrimo prisidėjo VU Istorijos fakulteto studentas Tomas Antropikas

Idėja atkurti šventojo drabužius kilo Istorijos fakultete

T. Antropikas yra VU Istorijos fakulteto antro kurso Kultūros istorijos ir antropologijos programos studijų programos studentas, tautodailininkas. Nors jis profesinio išsilavinimo neturi, tačiau domisi ir praktiškai užsiima istorinės tekstilės bei senovinių drabužių atkūrimu. Ypač jį domina tautinis kostiumas. Nors labiausiai T. Antropikas yra susitelkęs į XIX a., tačiau pripažįsta, kad negalima apsiriboti vienu laikotarpiu: „Turi matyti ir ankstesnius laikmečius, platesnį kontekstą.“

Kalbėdamas apie šv. Juozapato drabužius, T. Antropikas su džiaugsmu prisipažįsta, kad „nušluostyti nuo praeities dulkes“ galėjo tik dėstytojos doc. Genutės Kirkienės dėka: „Šis projektas gimė tarp Istorijos fakulteto sienų. Dėstytoja doc. G. Kirkienė pasiūlė atkurti Šv. Juozapato drabužius jubiliejaus proga, kai išsikalbėjome apie dominančias sritis. Išties labai gaila, bet mes turime labai mažai bazilijonų ir unitų tekstilės – tiek bažnytinės, tiek kasdienės. Suprantama, kodėl – dėl vykdytos naikinimo politikos, kai jie buvo uždrausti XIX a. II ketvirtį. Išlikusių drabužių labai maža, bet mes turime ikonografinius šaltinius, įvairius aprašus, kuriais remdamiesi galime tai pabandyti rekonstruoti, atkurti ir taip suvokti jų būtį ir buitį. Man atrodo įpaveldinimas iš nūdienos perspektyvos labai padeda tapatybei, kuri dabar yra kaip niekada svarbi.“

2023-ieji Lietuvoje paskelbti Šv. Juozapato metais. Siekiant paminėti šią sukaktį, spalio 12 d. 17 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje atidaroma senųjų dokumentų paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“. Atidarymo renginyje bus pristatytas ir dar niekada visuomenei nematytas unikalus eksponatas – atkurtas šv. Juozapato bažnytinis drabužis.

Paroda siekiama atskleisti Juozapato Kuncevičiaus žygdarbio įprasminimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje. Šios didžios asmenybės, gyvenusios 1580–1623 m., religinė veikla turėjo didelį poveikį visuomenei. Dievą tikintys krikščionys priskiria šv. Juozapatui graikų apeigų katalikų bažnyčios augimą ir stiprėjimą XVII ir XVIII a. Šiandien vienybės idėja įgauna papildomą prasmę, kaip visų žmonių susivienijimas prieš karą Ukrainoje.

Šventasis Juozapatas gimė Volodymyre (Ukraina) ir pradėjo vienuolio kelią Vilniuje. Atsidavęs Dievui jaunuolis savo pavyzdžiu atnaujino vienuolių gyvenimą Vilniuje, Žyrovičiuose, Bytenėje, o vėliau jam patikėta vadovauti Polocko arkivyskupijai. Pagrindinė šv. Juozapato misija buvo katalikų ir stačiatikių bažnyčių vienybė, kurios jis karštai meldė Dievą evangelisto žodžiais: Tegul visi bus viena. Tačiau bažnyčių unijos idėjai pritarė ne visi – tapęs jai nepritariančių rusėnų stačiatikių bendruomenės taikiniu, Juozapatas buvo žiauriai nukankintas Vitebske.

Spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks vienos dienos renginys „Istorijos politikos forumas 2023: Atmintis. Istorija. Politika.“ Tai pirmasis Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos inicijuojamas vienos dienos istorijos politikos forumas, kurio diskusijose dalyvaus ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkai.

Idėja organizuoti forumą kilo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdžiuose. 2022–2023 m. komisijos posėdžiuose daug dėmesio buvo skiriama aiškinantis kokia šiuo metu Lietuvoje yra istorijos politika, kokios institucijos ir bendruomenės veikia šiame lauke. Pradėtos diskusijos parodė, kad reikalinga erdvė, kurioje būtų formuojamos pamatinės istorijos politikos gairės ir tikslai, kurių turėtume siekti švietimo, atminties ir valstybės institucijose. Ukrainos karo kontekste suaktyvėjo poreikis kalbėtis apie istorinę atmintį, atminties kultūrą Lietuvoje ir Lietuvos istorijos sklaidą užsienyje.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdžiuose ir diskusijose dalyvavo VU Istorijos fakulteto istorikai prof. Arūnas Streikus ir doc. Aurimas Švedas. Taip pat jie padėjo suformuoti pirmojo istorijos politikos forumo diskusijų probleminius klausimus.

Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu kviečia vėl sugrįžti į auditorijas ir pratęsti neakivaizdines istorijos studijas. Trejus pastaruosius metus išimtinai Vilniaus miesto istorijai skirtas paskaitų ciklas šiais metais aprėps gerokai platesnį temų spektrą – bus skiriama dėmesio ir žmogaus santykiui su jį supančia aplinka.

Paskaitų organizatoriai tikina, kad taip siekiama neatsilikti nuo diskusijų, kuriomis gyvena dabartinis pasaulis.

„Tema pasirinkta neatsitiktinai. Pasaulis jau porą dešimtmečių kalba apie grėsmingą klimato kaitą, žmogaus veiklos nulemtus globalius gamtos pokyčius, pasaulį vis dažniau ištinka stichinės nelaimės, pandemijos. Visa tai verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti mūsų santykį su supančia aplinka: gali susidaryti įspūdis, kad šios problemos mūsų pačių taip aiškiai dar neliečia, bet ar tikrai mes išskirtiniai? Todėl sieksime suprasti ir įvertinti žmogaus ir jį supančios gamtinės aplinkos abipusį ryšį Lietuvos istorijoje: kaip žmogus suvokė jį supančią aplinką, kaip ją keitė ir, atvirkščiai, kokią įtaką gamtinė aplinka turėjo žmogaus, visuomenės ir valstybės istorinei raidai“, – temos aktualumą pristato vienas iš projekto organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas.

Paskaitos vyks jau ketvirtą kartą, todėl dalyvavusieji paskaitose kiekvienais metais šiemet jau galės laikyti save užbaigusiais neakivaizdinių istorijos bakalauro studijų kursą.

„Universitetinės studijos, ypač humanitarinės, ypatingą dėmesį skiria ne tik žinioms, bet ir asmenybės ugdymui, išsilavinimui plačiąja prasme. Tai akiračio plėtimas, todėl ir mes stengiamės tobulėti kartu su savo klausytojais. Ketvirtąjį kursą pradedame plėsdamiesi ne tik temų požiūriu, bet ir geografiniu: kas kelis mėnesius lektoriai su temą atliepiančiais įspūdingais muziejaus eksponatais išvyks pasisvečiuoti į vis kitus Lietuvos miestus ir miestelius, taip suteikdami galimybę paskaitas gyvai išgirsti ir regionų gyventojams“, – projekto sėkme džiaugiasi Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Paskaitų formatas, kurį itin pamėgo gyvai paskaitoje besilankantys dalyviai, nesikeičia: temos ekspertai prakalbins istorinį kontekstą, o muziejininkai parinks ir pristatys išskirtinį muziejuje saugomą eksponatą.

Organizatoriai ketina išlaikyti ir pasiteisinusį tiesioginių transliacijų formatą, kadangi paskaitas peržiūrėdavo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Jos ir toliau bus transliuojamos tiesiogiai.

Pirmoji paskaita vyks spalio 5 dieną 18 valandą. Dr. Martynas Jakulis papasakos apie nešvarą, ligas ir sanitariją XVIII a. antrosios pusės Vilniuje. Muziejininkai pranešimą iliustruos kabliu maro aukoms traukti, kuris, tikėtina, Lietuvoje buvo naudojamas per paskutinę maro epidemiją XVIII a. pirmojoje pusėje.

Nuo 2023 metų spalio iki 2024 metų balandžio paskaitų cikle „Istorijos miestui ir pasauliui“ klausytojų laukia net dvylika intriguojančių istorinių pasakojimų ir tiek pat muziejaus eksponatų. Pranešimus skaitys Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai, archeologai. Jie įvairių knygų autoriai, istorijos ir archeologijos mokslo populiarintojai.

Paskaitos (išskyrus skaitomas kituose miestuose) vyks gyvai Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo salėje, Arsenalo g. 3, jas bus galima žiūrėti ir tiesiogiai.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Šiuo bendru projektu muziejininkai į dienos šviesą iškelia tuos eksponatus, kurie dažnai nesulaukia pakankamai dėmesio ar savo lankytojo, o istorikai nustebina temomis, nugulusiomis istorijos paraštėse.

2023–2024 metų paskaitų tvarkaraštis

2023 m. spalio 5 d. doc. Martyno Jakulio paskaita „Užkrėstas ir žmonių sveikatai žalingas oras“: nešvara, ligos ir sanitarija Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje“.

2023 m. spalio 19 d. dr. Tomos Zarankaitės-Margienės paskaita „Įsakais savo griežtais kunigaikštis <...> sergi gėrybes miškų. Gamtos apsauga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIII–XVI a.“.

2023 m. lapkričio 9 d. dr. Karolio Minkevičiaus paskaita „Ką matė Tacitas: baltų kraštovaizdžiai Romos laikais“.

2023 m. lapkričio 23 d. doc. Salvijaus Kulevičiaus paskaita „Progresas ir pabaiga. Apie vėjo malūnų epochos pabaigą“ (paskaita vyks Jono Basanavičiaus muziejuje Ožkabaliuose).

2023 m. gruodžio 7 d. doc. Eugenijaus Saviščevo paskaita „Rogėmis per Baltiją, arba Mažojo ledynmečio išdaigos Lietuvoje XIV–XVIII a.“.

2024 m. sausio 25 d. Kęstučio Pesecko paskaita „Akmens amžiaus žmogaus miškas“.

2024 m. vasario 8 d. lekt. Andriaus Grodžio paskaita „Nepriklausomybės atkūrimas (1918–1920 m.) epidemijų apsuptyje“ (paskaita vyks Jono Šliūpo muziejuje Palangoje).

2024 m. vasario 22 d. dr. Antano Terlecko paskaita „Totalitarinė estetika: bandymai pakeisti kaimo erdvę sovietmečiu“.

2024 m. kovo 7 d. doc. Tomo Čelkio paskaita „Svetima, bauginanti ir viliojanti aplinka. Svetimšalių kelionės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

2024 m. kovo 21 d. Adomo Žirlio paskaita „Automobilis ir besikeičiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos peizažas“ (paskaita vyks Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje).

2024 m. balandžio 4 d. doc. Giedrės Piličiauskienės paskaita „Žmogus ir gyvūnai šalia jo: 13 000 metų istorija Lietuvoje“.

2024 m. balandžio 18 d. prof. Marijos Drėmaitės paskaita „Žmogus ir miegamieji rajonai“.

Paskaitų aprašymus artėjant jų laikui galima rasti Lietuvos nacionalinio muziejaus svetainėje.

Praėjusią savaitę, rugsėjo 15-17 d. Vilniaus universitete (VU) vyko tarptautinis kongresas „Permąstant Ukrainą ir Europą: nauji iššūkiai istorikams“ („Rethinking Ukraine and Europe: New Challenges for Historians“). Unikaliose diskusijose apie Ukrainos istoriją dalyvavo per 150 mokslininkų iš įvairių šalių.

Kongresą atidarė VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė. Sveikinamąjį žodį tarė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, po kurios sekė VU rektoriaus, istoriko prof. Rimvydo Petrausko ir pagrindinio kongreso organizatoriaus – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, prof. Alvydo Nikžentaičio kalbos. Kongreso mokslinius pranešimus pradėjo žymus britų istorikas, Aberdyno universiteto profesorius įtakingos knygos apie Lenkijos ir Lietuvos uniją autorius Robertas Frostas. Toliau sekė svečio pranešimo „Praeitis dabartyje: Permąstant Ukrainą, Europą ir tautinę valstybę globaliame amžiuje“ pagrindiniai akcentai.

Prof. R. Frostas pradėjo savo parnešimą istorija apie buvusį JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Istorikas pasakojo, kaip buvęs JAV prezidentas prieš kelis metus iškėlė memorialinį paminklą jam priklausiančiame golfo lauke (angl. The Trump National Golf Club at Lowe's Island in Virginia) ir pareiškė: „Šioje vietoje mirė tiek daug šiaurės ir pietų karių, kad kraujas upės vandenį nudažė raudonai, todėl ši vieta tapo žinoma kaip „kraujo upė“ (angl. river of blood).” Prof. R. Frostas toliau pasakojo, kad tai išgirdę JAV pilietinio karo istorikai kraipė galvas sakydami, kad šioje vietoje joks tokio pobūdžio pilietinio karo mūšis neįvyko. „Buvęs JAV prezidentas dar ginčijosi su istorikais, bet galiausiai išsakė pastabą: „Iš kur jie žino? Ar jie ten buvo?“. Su šia įžangine istorija prof. R. Frostas stengėsi pailiustruoti, kokius sunkumus patiria dabartiniai istorikai, kai tenka susidurti su akivaizdžiu melu ir tiesos manipuliacija.

Tęsdamas savo pranešimą, svečias iš Jungtinės Karalystės prisiminė, kai 2022 m. vasario 22 d. Vladimiras Putinas paskelbė „stulbinamą“ mėginimą pateisinti savo neišprovokuotą ir kriminalinę invaziją į Ukrainą. Pasak istoriko, savo ksenofobiškuose „sapalionėse“ V. Putinas „prievartavo“ istoriją ir prasilenkė su tiesa. Cituodamas V. Putiną, prof. R. Frostas pamini pagrindinius šio pseudoistorinio straipsnio teiginius apie Ukrainą ir jos žmonės. Britų istorikas pažymi ne tik su realybe prasilenkiančius „faktus“, bet taip pat atkreipia dėmesį, kad straipsnyje jaučiamas ir specifinis nacionalistinis, rusiškas imperializmas, kuris susiformavo dar XIX a.: „Jei subjektai į kultūrinę ir politinę rusifikaciją atsako „ne“, tuomet jie yra persekiojami, deportuojami – patiria genocidinį išpuolį.“ Istorikas taip pat pažymi, kad būtent šio imperialistinio nacionalizmo „tiesos“ versija ir neigia Ukrainos, kaip atskiros ir nepriklausomos šalies, egzistavimą.

Toliau tęsdamas mintį, prof. R. Frostas atkreipė dėmesį į problemas, su kuriomis istorikai susiduria šiandien, kaip kad tai, jog dabartinės nacionalistinės imperialistinės idėjos, ne tiek daug skiriasi nuo nacionalizmo, kuris išsivystė XIX a.: „Nacionalizmas, kuris kūrė valstybės ir tautos atsiradimo versiją, ją pridengiant kalbomis apie tam tikrų tautų, tarimai išrinktų Dievo, civilizacines misijas.“ Britų istorikas papildo, kad besaikio imperinio nacionalizmo ir nacionalinės didybės manijos pavojus akivaizdžiai parodė XX a. pasauliniai karai ir daugybė kitų konfliktų: „Istorikai akivaizdžiai priešinosi šiai paradigmai. Būtent kova prieš tokio tipo nacionalizmą, yra dabartinės transnacionalinės istorijos populiarumo pagrindas.“ Toliau britų istorikas pasakojo apie transnacionalinės istorijos istoriją cituodamas kitus istorikus;: „Transnacionalinė istorija atsirado 1945 m. pasienio regionuose, kur maišėsi tautos ir nacijos, kaip kad Elzasas, Lotaringija, Silezija ir vakarų Ukraina. Šie regionai kėlė problemas dominuojančioms valstybėms, tikinčioms savo „civilizacine“ misija, pavyzdžiui Prancūzija, Vokietija ar Rusija. Transnacionalinė istorija metė iššūkį ilgai vyravusiai prielaidai, kad tauta yra pagrindinis istorinės analizės vienetas. Tokiu būdu transnacionalinė istorija atvėrė naujas tyrimų kryptis ir suteikė naujų istorinių žinių.“

Antroje savo pranešimo dalyje britų istorikas savo dėmesį patraukė link politinio ir kultūrinio Abiejų Tautų Respublikos (angl. Polish–Lithuanian Republic) vystymosi. Istorikas pabrėžia, kad specialiai panaudojo terminą „respublika“ (angl. „republic“), o ne „sandrauga“ (angl. „commonwealth“). Be to, profesorius pažymi, kad iš šios respublikos iškilo keturios modernios tautos: lenkai, lietuviai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Istorikas nusikelia atgal į praeitį, į Liublino unijos dieną. Priešingai nei lenkų istorikai per amžius rašydavo, prof. R. Frosto teigimu, Liublino unija suformavo ne valstybę, o respubliką, pagal klasikinę ir renesansinę prasmę: „Tai piliečių institucija sudaryta iš dviejų valstybių. Tačiau kur rusenai, kur ukrainiečiai?“

Istorikas pasiūlo alternatyvų suverenios ATR valstybės vystymosi modelį: „Ši respublika buvo ne tik dviejų tautų sąjunga, bet sąjungų sąjunga (angl. union of unions).“ Tęsdamas mintį, jis vardija sutartis su Prūsija ir Livonija: „Atskiros sutartys buvo sudaromos ukrainietiškoms teritorijoms. Šie miestai nebuvo aneksuoti. Sutartis su Lenkijos karalyste jie išsiderėjo savo terminais. Tai buvo abipusio susitarimo veiksmas.“ Istorikas pasakoja, kad sutartis su Kijevo kunigaikštyste, kuri įvyko 1569 m. birželio 6 d., atsispindėjo Liublino unijos principus ir buvo paremta lygiateisiškumu: „Lygių sąjunga tarp laisvų žmonių. Ši sutartis garantavo teises rusėnų kalbai ir privilegijas stačiatikių bažnyčiai. Daugiskaita rodo, Liublino unija buvo sudaryta ne iš dviejų, o iš trijų tautų.“ Tačiau istorikas pažymi, kad tuo metu drąsiai skambėjusiai religinei tolerancijai įsigalėti sutrukdė kontrreformacija.

Galiausiai istorikas užbaigė savo pranešimą tokiais žodžiais: „Manyčiau, kad XXI a. turime iš pagrindų permąstyti idėją, kad egzistuoja „istorinės“ ir „neistorinės“ tautos, susijusios su valstybingumo sąvoka bei valstybės ir tautos prigimtiniu ryšiu. Aš tikiu, kad ukrainiečiai yra šios naujos tautiškumo ir valstybingumo sampratos avangarde. Jie kovoja už visas mažąsias tautas, kurios kaltinamos, kad nėra istorinėmis, už jų apsisprendimo teisę. Tačiau savo krauju rašydami naująją tautinę istoriją, jie pripažįsta, kad globalėjančiame pasaulyje, laisve ir nepriklausomybe tikinčios tautos, turi vienytis prieš autokratiją ir tironiją. Jie siekia narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tikiu, kad savo drąsa ir kova dėl visų tautų, įskaitant ir mažų, laisvės, jie to nusipelnė. Istorikai turėtų sekti jų pavyzdžiu ir nustoti sieti tautos idėją su fašizmu ir konservatizmu. Kaip 1776 m. amerikiečiai parodė, kad valdžia turi būti renkama žmonių ir tarnauti žmonėms. Tauta yra prigimtinė žmogaus teisė, iš kurios kyla visa kita. Slava Ukraini!“

Rijade (Saudo Arabija) vykstančioje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 45-ojoje sesijoje paskelbta, kad Kauno modernizmo architektūra (Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra 1919-1939) įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą, pritarus Pasaulio paveldo komiteto šalims narėms. Paraišką rengusiai ekspertų grupei vadovavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė.

„Tai yra didelės trejus metus trukusios mokslininkų ir diplomatų pastangos nominacijos rengime. UNESCO komitete mums pavyko pasiekti šalių pritarimą, vadinasi, mūsų parengti argumentai įtikino ekspertus. Kaunas turi išskirtinę visuotinę vertę, yra svarbus viso pasaulio kultūros paveldo kontekste kaip lokalus modernizmas. Nuo šiol ši architektūra bus laikoma charakteringu visos Rytų ir Centrinės Europos modernizacijos pavyzdžiu. Jeigu norite sužinoti, kas iš imperijų išsivadavusiose šalyse vyko tarpukariu, važiuokite į Kauną. Ten sukoncentruota visa optimistinė naujų nepriklausomų valstybių sostinių idėja“, – apie sėkmę pasakoja prof. M. Drėmaitė.

Pirmadienį patvirtintoje paraiškoje pristatomas Kauno, 1919–1939 metų laikinosios Lietuvos sostinės, kūrimo fenomenas. Joje pažymima, tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Teigiama, kad Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis.

Komiteto nariai įvertino Kauno modernizmą kaip didelį vertybinį atradimą pasaulinio modernizmo paveldo kontekste. Išsamioje nominacijoje atskleistas ir pademonstruotas Kauno modernizmo išskirtinumas, pristatytas konceptualus optimizmo architektūros naratyvas. Šis rezultatas – Lietuvos institucijų ir ekspertų bendradarbiavimo pavyzdys rengiant, pristatant ir ginant paraišką.

„Šioms paraiškomis keliami itin aukšti reikalavimai. Mūsų nominacija buvo beveik 400 puslapių. Tai buvo didelės komandos darbas. Smagu, kad mano sudaryta knyga „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940“, prie kurios dirbo dar septyni autoriai, tapo šios nominacijos pagrindu. Tad pati nominacija buvo paremta dideliu moksliniu ir akademiniu tyrimu“, – patirtimi dalijasi VU Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų programos pirmininkė prof. M. Drėmaitė.

2019–2021 m. nominacijos „Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939“ ekspertų grupei vadovavo VU Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė. Grupė parengė paraišką į UNESCO pasaulio paveldo centrą ir Lietuvos delegacijos sudėtyje pristatė nominaciją UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Rijade.

Nagrinėjant, kas pasikeis iš praktinės pusės Kaune, architektūros istorikė atskleidžia, kad vienas svarbiausių ekonominių veiksnių yra turizmo plėtra: „Daugelis šalių konkuruoja ir siekia vietos šiame sąraše būtent su tikslu paskatinti kultūrinį turizmą. Sukuriama terpė gauti ir netiesioginių lėšų: per konferencijų organizavimą, restauravimą ir konservavimą. Tikrai galime tikėtis ne tik kultūrinės, bet ir ekonominės naudos.“

Neseniai kino teatruose pasirodęs filmas „Openheimeris“ apie fiziko, atominės bombos kūrėjo Julijaus Roberto Oppenheimerio gyvenimą ir atominio ginklavimosi pradžią sukėlė daug diskusijų. Kontroversiška asmenybė ir nagrinėjamas mokslininko atsakomybės aspektas kelia klausimą, kaip filme perteikiamos tuometinės realijos. Apie tai, ar filmas – istoriškai tikslus, ir apie to laikotarpio istorinį kontekstą pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja, Lietuvos vyriausioji archyvarė dr. Inga Zakšauskienė.

Asmenybės formavimuisi įtakos turėjo šeima

Pasak dr. I. Zakšauskienės, bet kokią istorinę asmenybę, kuri vėliau apauga įvairiais mitais ir pasakojimais, pradėti analizuoti reikėtų nuo šeimos ir vaikystės laikotarpio.

„Julijus Robertas Oppenheimeris augo pasiturinčioje šeimoje, prabangiame Niujorko rajone, su labai artistiška mama, kuri gražiai piešė, mylėjo sūnų, investavo daug savo laiko į jo išsilavinimą ir ugdymą. Jo tėvas buvo klestintis pramonininkas. J. R. Oppenheimeris buvo visokeriopai talentingas jaunuolis, laisvai kalbėjo graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Vėliau jis pats domėjosi sanskritu ir laisvai galėjo skaityti šia kalba. Kai jam prireikė Olandijoje, Leideno universitete, pristatyti pranešimą, jis per kelis mėnesius išmoko ir olandų kalbą“, – pasakoja istorikė.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad J. R. Oppenheimeris augo „riaumojančiais dvidešimtiniais“, kai Amerikoje pirmą kartą formavosi turtinga visuomenė – pirmą kartą pinigų turėjo ne tik kilmingieji, aukštesnės klasės atstovai, bet ir kiti visuomenės sluoksniai. O netrukus užklupusios Didžiosios depresijos metus J. R. Oppenheimeris praleido studijuodamas Harvarde, Kembridže, vyko mokytis į Vokietiją pas Maxą Borną, pirmaujantį to meto teorinės fizikos mokslininką, vėliau – į Didžiąją Britaniją.

„Tuo metu Amerikoje dalelių fizika kaip mokslas dar nebuvo pradėta tyrinėti, todėl J. R. Oppenheimeris keliavo gilinti žinių į Europą, kurioje šis mokslas tuo metu klestėjo, čia susipažino su Albertu Einsteinu ir kvantine fizika, dalelių fizika. Šiek tiek vėliau tyrinėjo ir grandinines reakcijas chemijoje, vyko naujų mokslo šakų bumas. Mokydamasis pas geriausius to meto mokslininkus, žymiausius tyrėjus, J. R. Oppenheimeris patyrė tą atradimo džiaugsmą, kai gali ką nors tyrinėti nuo nulio“, – sako dr. I. Zakšauskienė.

Dalelių fizikos pradininkas Jungtinėse Valstijose ir sudėtingos operacijos vadybininkas

Istorikė pasakoja, kad dalelių fizikos mokslą po studijų Europoje J. R. Oppenheimeris atvežė į Jungtines Amerikos Valstijas, Berklio universitetą Kalifornijoje, kuriame tęsė tyrimus ir sėkmingą mokslinę karjerą. Pašnekovė atkreipia dėmesį į svarbų kontekstą – Berklio universitetas tuo laikotarpiu garsėjo kaip socialistinių idėjų lopšys, dėl plačiai paplitusių kairiųjų idėjų yra žinomas ir dabar. Tuo metu socializmas pasireiškė dideliu universitetus baigusių jaunuolių susidomėjimu visuomene ir nelygybe: „Tiesa, patys nebūdami darbininkų sluoksnio atstovai, jaunuoliai, panašu, iki galo nesuprato, ko buvo siekiama šiais judėjimais.“

Kalbėdama apie daug dėmesio sulaukusias J. R. Oppenheimerio pažiūras, dr. I. Zakšauskienė sako, kad vienareikšmiškai jas vertinti sunku: „Aš visąlaik žiūriu į jį kaip į intelektualą, kuris K. Marxą skaitė originalo kalba. Jis intelektualiai mąstė apie tas idėjas, tik klausimas, ką liudija jo veikla, nes tuo laikotarpiu suktis tuose sluoksniuose buvo natūralu. Mes žinome, kad jo brolis buvo įstojęs į komunistų partiją, taip pat ir merginos, ir draugai sukosi tuose ratuose. Bet to nereikėtų išimti iš jo smalsios asmenybės konteksto.“

Kitas etapas – J. R. Oppenheimerio vadovavimas laboratorijai, įkurtai Los Alamose 1942 m., pasak dr. I. Zakšauskienės, liudija apie dvasines mokslininko kančias. „Tai ypač jaučiama skaitant jo laiškus ir žinant, ką jis kalbėjo savo bičiuliams ir broliui. Miestelio kūrimas, trijų laboratorijų veiklos suvaldymas, visos programos kuravimas buvo didelis iššūkis J. R. Oppenheimeriui kaip mokslininkui, ne vadybininkui. Nors pats mokslininkas sakė: „Čia ne tai, kas aš esu“, jis suprato savo misiją, todėl darbą padarė. Dėl šios priežasties aš jį matau kaip iš tiesų išskirtinę asmenybę, perėjusią įvairius išbandymus.“

Filmas atskleidžia režisieriaus viziją, bet ne realybę

Istorikės dr. I. Zakšauskienės nuomone, Ch. Nolanas tikrai gerai įsigilino į J. R. Oppenheimerio gyvenimą, tačiau filmo nereikia sutapatinti su dokumentika: „Įdomu pamatyti, ką jis galvojo, mąstė, jautė, iš dar vienos perspektyvos, ir panašu, kad tikslumas buvo išlaikytas maksimaliai. Tačiau meninį filmą išduoda susitikimo su prezidentu Harry Trumanu Baltuosiuose rūmuose scena, kur šis J. R. Oppenheimerį, pasisakiusį apie dvasinius priekaištus, pavadina bailiu. Yra žinoma, kad akis į akį H. Trumanas J. R. Oppenheimeriui nėra pasakęs jokių nemalonių dalykų.“

Istorikė atkreipia dėmesį ir į atominės ginkluotės situaciją: „Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad JAV gamina atominį ginklą ir dėl to visos kitos šalys nusprendžia jį pasigaminti taip pat. Vis dėlto buvo kiek kitaip – jau 1941 m. mokslininkų bendruomenei buvo žinoma, kad galima sukurti atominę bombą, ir jau tada keturios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga – pradėjo veikti. Nepamirškime, kad vyko karas. 1941 m. Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, 1942 m. vyko Stalingrado mūšis, todėl Sovietų Sąjunga atominiam ginklavimuisi negalėjo skirti daugiau dėmesio ir pajėgumų. Bet kai 1942 m. įsteigiamas Manhatano projektas atominiam ginklui Amerikoje kurti, Sovietų Sąjungoje nebuvo mokslinio vakuumo, jau buvo tam tikras mokslinis įdirbis šioje srityje. Veikė labai stipri Leningrado mokykla, kurioje buvo mokslininkų ir fizikų bendruomenė – dirbo Abramas Joffė, kurio vardu paskui pavadintas Leningrado fizikos technologijų institutas, Igoris Kurčiatovas, Julijus Charitonas, Jakovas Zeldovičius, Nikolajus Semionovas, vėliau gavęs chemijos Nobelio premiją – visi jie jau dirbo su grandininėmis reakcijomis.

Todėl manymas, kad tik dėl žvalgybos Sovietų Sąjunga gavo informaciją, reikalingą atominės bombos gamybai, yra mitas. 1950 m. Sovietų Sąjungoje jau 600 tūkst. žmonių dirbo bombos gamybos srityje, 200 tūkst. ieškojo urano, dar 200 tūkst. įvairiose pagalbinėse laboratorijose. Tai buvo L. Berijos ir I. Kurčiatovo kuruojamas projektas. Vis dėlto 1944 m. vokietis mokslininkas Klausas Fuchsas, kuris pasirodo ir filme, buvo J. R. Oppenheimerio komandoje ir galiausiai nutekino techninę informaciją, leidusią sovietams galbūt vieneriais metais paspartinti bombos sukūrimą. Yra žinoma, kad pirmasis branduolinis ginklas, išbandytas Sovietų Sąjungoje, buvo būtent J. R. Oppenheimerio liepos 16 d. sukurtos bombos kopija.“

Šiokiais tokiais mitais, pasak istorikės, apipintas ir filme minimas Antrojo pasaulinio karo šalių nugalėtojų susitikimas. Būtent dėl to J. R. Oppenheimeris buvo skubinamas ginklą pabaigti iki Potsdamo konferencijos pradžios, kad prezidentas H. Trumanas galėtų paskelbti turintis branduolinį ginklą: „H. Trumanas į Potsdamą vyko tartis su kitų šalių nugalėtojų vadovais, kaip atrodys Europa, norėjo parodyti JAV galią. Yra versija, kad kai H. Trumanas apie ginklą užsiminė Josifui Stalinui, šis atsakė: „Liuks, panaudokite tai prieš japonus“ arba „Yes, thank you“, bet tai – mitai. Iš tiesų J. Stalinas nutylėjo, tik linktelėjo galva, nes tai nebuvo labai jį nustebinusi naujiena – apie ginklo gamybą jis buvo girdėjęs jau nuo 1942 m.“

„Raudonojo maro“ ir naujovių baimės

Dr. I. Zakšauskienė atkreipia dėmesį, kad J. R. Oppenheimeris, priešingai nei daugelis didžių mokslininkų ir išradėjų, dažniausiai neminimas istorijos vadovėliuose. Taip galėjo nutikti dėl Amerikoje šeštajame dešimtmetyje įsivyravusios Josepho McCarthy eros – kovos su „raudonuoju maru“ – didelio priešiškumo viskam, kas susiję su komunizmu, ir paties J. R. Oppenheimerio aktyvaus pasipriešinimo atominio ginklo panaudojimui.

„J. R. Oppenheimeris ne vieną kartą atvirai sakė, kad sovietai turėtų turėti branduolinį ginklą, nes manė, kad jei galingos šalys turės branduolinį ginklą, tai sulaikys nuo jo panaudojimo. Manė, kad įsivyraus tam tikra lygybė ir susinaikinimo baimė, nes jis jau matė, koks šis ginklas pavojingas, ir suvokė, kad pats tą ginklą pasauliui sukūrė. Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad šiandien mokslininkas vėl pripažįstamas, tegul ir per masinę kultūrą, nes istorikai ir fizikai niekada jo indėlio į mokslą ir istorinę eigą nekvestionavo“, – sako dr. I. Zakšauskienė.

Mokslininkė pabrėžia, kad nors J. R. Oppenheimeris ir atliko svarbiausią vaidmenį sukuriant bombą, jis nebuvo nepakeičiamas: „Tokie dalykai kaip internetas, dirbtinis intelektas – viskas, kas yra technologiškai nauja, iš pradžių gąsdina, bet kartu ir labai traukia. Dėl kare silpstančios Vokietijos dalis vokiečių fizikų vyko į JAV, pats A. Einsteinas toliau dirbo, tyrė ir kūrė. Tai jeigu ne J. R. Oppenheimeris, kitas mokslininkas šį darbą būtų atlikęs.“