Naujienos

Dr. Ina Kažuro. Menas prakalbinti knygą

Pokalbis su knygotyrininke dr. Ina Kažuro apie senąją Vilniuje veikusią bazilijonų spaustuvę ir jos kultūrinį kontekstą. Artėjant Vilniaus knygų mugei tai puiki proga pažinti senąsias Vilniaus knygų istorijas. Dr. Kažuro vasario 22 d. Bažnytinio paveldo muziejuje skaitys paskaitą „Bazilijonų vienuolija ir knygų spauda“ – tai muziejuje vykstančio renginių ciklo „Kijevo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“ tęsinys.

Knygotyra: kaip apibūdintumėt šią mokslo sritį? Gal už pavadinimo slypi dalykai, apie kuriuos nenutuokiame?

Apibūdinant bendrais žodžiais, knygotyra yra mokslas apie knygą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis mokslas turi bendrą tyrimo objektą su filologijos mokslu. Tačiau tai nėra analogiškos sritys. Filologijos, kurios vertimas iš graikų kalbos reiškia „meilė žodžiui“, tikslas yra tirti kalbą arba tekstą knygoje. O knygotyrai knyga yra vertinga savaime, kaip materialus daiktas – popierius, šriftų dizainas ir spalva, teksto išdėstymas puslapyje, viršelio medžiaga ir t. t. Kitaip tariant, knygotyrininkai nagrinėja ne patį tekstą, o kaip jis „pagamintas“, nes teksto prasmė yra ir autoriaus protinės veiklos produktas, ir daugelio kitų žmonių darbo rezultatas. Nagrinėdami raštininkų, spaustuvininkų, popierininkų, leidėjų, cenzorių veiklą, mes atkuriame teksto gimimą, o kartu siekiame suvokti kultūros mechanizmus, religijos savitumus, socialines institucijas ir įvairius visuomenės procesus. Taigi, nors knygotyros apibūdinimas atrodo paprastas ir konkretus, šis mokslas iš tikrųjų turi neišsemiamą pažintinį potencialą.

Ką įdomaus knygotyra gali atskleisti žmogui, besidominčiam kultūra, istorija?

Knygotyra yra jauna, besivystanti mokslo sritis. Vienu jos gyvybingumo požymiu laikomas mokslinių klausimų ir krypčių praplėtimas. Viena kryptis nagrinėja knygą kaip materialų objektą (analitinė bibliografija, spaudos technologijos, verslo istorija), kita mato knygą kaip socialinį ir kultūros objektą (skaitymo istorija, komunikacijos istorija), trečia sritis suvokia knygą kaip teksto, vaizdų ir informacijos objektą (tekstologija, vizualijos, diagramos, marginalijos). Pridėkime, kad šiuolaikinė knygotyra siekia aprėpti visas įmanomas teksto ir vaizdo medijas (arba laikmenas) – ir fizinėje, ir virtualioje aplinkoje.

Sena knyga, išspausdinta rankinėmis staklėmis, pranašesnė už kitus istorijos šaltinius. Ji padeda apčiuopti reiškinius, apie kuriuos neturime jokių kitų šaltinių. Šiandien nemažai senų egzempliorių išlikę ir saugoma bibliotekose. Kartais iki tol nežinoto raštijos artefakto atradimas sukelia perversmą mokslo pasaulyje, priverčia permąstyti istorinius įvykius, pakeisti nusistovėjusią nuomonę. Svarbiausia yra atrasti būdus, kaip tą seną knygą „prakalbinti“.

Kaip susidomėjote šia mokslo sritimi, kas jus patraukė knygotyroje? Kokia jūsų mokslinio tyrimo sritis?

Pirmus tyrimų objektus radau dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose. Čia išryškėjo temos, į kurias norėjosi atsakyti. Pavyzdžiui, domino klausimas, kaip viena spaustuvė galėjo spausdinti knygas, priklausiusias visiškai skirtingoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etnokonfesinėms bendruomenėms. Būtent Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė (veikė su pertraukomis nuo 1628 iki 1839 m.) ir buvo toks įdomus atvejis. Joje spausdintos knygos rusėnų, lietuvių, lenkų, sentikių rusų ir net latvių bendruomenėms.

Po disertacinio tyrimo iškilo nauji klausimai. Supratau, kad norėdami nušviesti vienos spaustuvės savitumą turime aiškiai suvokti jos kontekstą. Todėl šiuo metu nagrinėju visas Vilniaus spaudos įmones XVIII a., kai bazilijonų spaustuvė suklestėjo.

XVIII a. Vilniaus spaustuvės buvo institucinės. Kituose Abiejų Tautų Respublikos spaudos centruose, pavyzdžiui, Krokuvoje ir Lvive, koegzistavo privatus ir institucinis spaudos verslas. Vilnietiška spauda šiuo atveju buvo vienalytė. Norint suprasti jos savitumą, reikia nuolat gilintis į Bažnyčios ar mokslo istoriją.

Kokios priežastys lėmė bazilijonų ordino spaustuvės įsikūrimą Vilniuje XVII a. pr.?

XVI–XVII a. sandūroje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išaugo spausdintinio žodžio autoritetas. Spaudos plėtrai postūmį davė smarki religinė kova tarp katalikų, stačiatikių, protestantų. Spauda padėjo susipriešinusioms stovykloms spręsti įvairius uždavinius – dalyvauti viešoje polemikoje su oponentais, tobulinti ir skleisti ideologiją, reguliuoti bendruomenės vidinę tvarką, kodifikuoti tikėjimo pagrindus ir t. t. Toje situacijoje daugiau šansų laimėti turėjo partijos, kurios naudojo spaudos medijas. Galima įžvelgti kai kurias paraleles su šiuolaikiniais socialiniais tinklais. Taigi, pagrindinė priežastis, nulėmusi bazilijonų spaustuvės atsiradimą, buvo poreikis įsitvirtinti jaunai Unitų, arba Graikų apeigų katalikų, bažnyčiai. Nors bazilijonų vienuolija buvo dar labai jauna organizacija, sugebėjo išugdyti vienuolius, galinčius įsitraukti į literatūrinę veiklą ir organizuoti knygų spausdinimą.

Į kokį istorinį kontekstą įsiliejo bazilijonų ordino spaustuvė, ėmusi veikti Vilniuje? Kokios kitos spaustuvės tuomet veikė?

XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniaus spauda išgyveno sudėtingą ir labai įdomų laikotarpį. Vilniuje atsirasdavo ir užsidarydavo įvairios privačios ir institucinės spaustuvės. Iš viso per šį laikotarpį veikė aštuonios spaustuvės. Pavyzdžiui, Mamoničių šeimos spaustuvė, Jono Karcano, Danieliaus Lenčickio, Mikalojaus Kristupo Radvilos, Jokūbo Morkūno, stačiatikių miestiečių brolijos ir kitos spaustuvės. Įdomu, kad vienas pagrindinių spaudos plėtros paskatų – t. y. tarpreliginė konfrontacija – tuo pačiu metu pavirto kliūtimi, sukėlusia spaudos verslo, ypač privataus, nykimą. Kai kurios spaustuvės buvo tiesiog sugriautos per religinius konfliktus (pavyzdžiui, stačiatikių brolijos ir kalvinistų bendruomenės). Gelbėdami verslą, spaustuvininkai ieškojo įtakingų globėjų, keitė vietą, kartais – net tikėjimą. Pirmi bazilijonų bandymai įsteigti spaustuvę vyko tuomet, kai Vilniuje liko tik dvi spaustuvės – jėzuitų Akademijos ir stačiatikių brolijos.

Koks ryškiausias bazilijonų ordino spaustuvės indėlis į to meto kultūrą?

Apie kokį nors vieną indėlį sunku kalbėti. Sakyčiau, kad Vilniaus bazilijonų spaustuvė yra reikšminga dėl kelių savybių. Visų pirma, spaustuvė neabejotinai prisidėjo prie rusėnų bendruomenės įtraukimo į europietiškos civilizacijos erdvę. Rusėnams praradus valstybingumą, bazilijonai perėmė dvasinio ir intelektinio elito funkcijas – formavo naują etnokonfesinį tapatumą, gynė politines tautos teises, kūrė erdvę rusėniškoms tradicijoms išlikti naujomis sąlygomis. Be spausdintų knygų šios misijos nebūtų pasiekusios veiksmingų rezultatų.

Kiti vertingi bruožai yra universalesni, nes peržengia vienos etnokonfesijos interesus. Iš jų pirma vertinga savybe pavadinčiau potridentinės krikščionybės rėmimą. Čia turiu omenyje katalikų literatūros platinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės platybėse. Taip pat norėčiau akcentuoti bazilijonų spaustuvės nuopelnus platinant spausdintinį žodį lietuvių ir latvių kalbomis, tokiu būdu prisidedant prie modernių nacionalinių valstybių formavimo. Pagal išleistų lietuviškų knygų skaičių bazilijonai užleido lyderio vietą tik didžiausiai Akademijos spaustuvei. O žiūrėdama knygotyrininkės akimis, labai vertinu bazilijonų vienuolių spaustuvės indėlį į Vilniaus spaudos raidą.

Kodėl nutrūko bazilijonų spaustuvės veikla?

Bazilijonų spaustuvė priklauso institucinėms spaustuvėms. Tokia spaustuvė glaudžiai susijusi su institucijos raidos periodais. XVIII a. antroje pusėje spaustuvė kartu su bazilijonų vienuolija išgyveno klestėjimo laikotarpį. Į bazilijonų konstitucijas buvo įrašytas specialus skyrius apie spaudą „Impresso librorum“. XIX a. pradžioje spaustuvė susilaukė tokio pat likimo kaip ir vienuolija. Jos veikla buvo įvairiais būdais ribojama ir galiausiai užšaldyta. 1845 m. senosios spaustuvės įranga parduota iš varžytinių. Tačiau reikėtų paminėti ir kitą nuosmukio priežastį – stiprėjusią sekuliarizaciją. Apšvietos epochos visuomenės jau nebetenkino vienuolynų spaustuvės. Atėjo laikas, kai jas turėjo pakeisti privatūs verslininkai.

Kokius bazilijonų spaustuvės paminklus (dokumentus, spaudinius, o gal vietas, įrenginius, pastatus) galime pamatyti? Ką jie mums byloja apie sąsajas su Ukraina?

Svarbiausias ir iki mūsų dienų išlikęs spaustuvės veiklos paminklas ir liudininkas yra pačios knygos. Jos yra įvairios apimties ir įvairaus formato: nuo didelių foliantų, daugiatomių leidinių iki keliolikos puslapių knygelių, brošiūrų ir lapelių su šventųjų atvaizdais. Galima džiaugtis, kad Vilniaus bibliotekose yra pakankamai daug išlikusių egzempliorių, tačiau ir kituose Lietuvos miestuose saugomi tikrieji bazilijonų unikumai. Ilgametės archyvinės paieškos padeda mums taip pat kaupti vertingus rankraštinius dokumentus, susijusius su Vilniaus bazilijonų spaustuvės veikla. Spaustuvės veiklos paminklui reikia priskirti ir jos pastatą. Mums žinoma, kad spaustuvės vieta visada buvo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno teritorijoje. XVIII a. antroje pusėje jos patalpos buvo įrengtos naujame vienuolių korpuse – iš pradžių vakarinės pusės antrame aukšte, o XVIII a. pabaigoje – priestato pirmame aukšte. Šis pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų (Aušros vartų g. 7A).

Ukrainiečiams Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas turi ypatingą reikšmę. Čia vienuolio kelią pradėjo jaunuolis Ivanas Kuncevičius iš Ukrainos. 1604 m. jis davė Vilniuje vienuolio įžadus, pasirinkęs Juozapato vardą. Aplink charizmatišką vienuolį susiformavo bendraminčių būrelis, kuriame subrendo idėja reformuoti vienuolystę. Šv. Juozapatas tapo jungiamąja grandimi tarp Vilniaus ir Ukrainos krikščioniškosios tradicijos, kuri puoselėjama iki šiol.

Ar šv. Juozapatas Kuncevičius, kurio 400-ąsias kankinystės metines šiemet minime, buvo susijęs su spaustuvės veikla?

Kol kas tiesioginio ryšio istorikams nustatyti nepavyko, nors žvelgdami į platesnį praeities kontekstą randame tam tikrų sąsajų. Pirmiausia paminėtina, kad XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais ir bazilijonas Juozapatas Kuncevičius, ir Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė įsitraukė į vieną misiją – stiprinti naujos Unitų bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kiekvienas veikė jam skirtame lauke ir savo priemonėmis: Juozapatas – žodžiu ir malda, o spaustuvė – spausdintomis knygomis. Svarbi ir kita šventojo ir spaustuvės sąsaja. Pirmas leidinys, išspausdintas pas bazilijonus, yra pirmas Unitų bažnyčios katekizmas. Tikėjimo pradžiamokslis išspausdintas rusėnų kalba. Seniai plinta nuomonė, kad jo autorius yra šv. Juozapatas. Nors tyrėjai neranda patvirtinančių argumentų, tikinčiųjų bendruomenė nuo seno puoselėja tradiciją priskirti autorystę šventajam.

Kokie reikšmingiausi veikalai buvo išspausdinti šioje spaustuvėje?

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, man labiau prie širdies nereikšmingos knygos. Jos patikimiau atskleidžia praeities visuomenės savitumą negu išskirtiniai leidiniai. Tačiau jeigu bandysim išvardinti reikšmingiausią penketuką, būtų tokia seka: pirmas Unitų bažnyčios mišiolas su Leono Tarasevičiaus iliustracijomis (1692), pirmoji Abiejų Tautų Respublikos moters autorės spausdintinė knyga (Kotryna Siemiotkovskaja, „Naminės pamaldos“, 1670), patriotinis pamokslas lietuvių kalba (Mykolas Karpavičius, „Kozonius“, 1794), bizantiškos giesmės „Akatistas“ pirmas vertimas į prancūzų kalbą (1765), Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Znoskos vertimas iš škotų filosofo Adamo Smitho veikalo „Politinė ekonomija“ (1811).

Ačiū už pokalbį.

Daktarės Inos Kažuro paskaita vyks vasario 22 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius), ji bus tiesiogiai transliuojama ir muziejaus feisbuko paskyroje. Daugiau informacijos tel. +370 5 269 7800, el. p.. Renginys nemokamas. Maloniai kviečiame!

Bažnytinio paveldo muziejaus informacija

Nerijus Šepetys. Holokausto postsekuliarumas. Tarp kritikos ir supratimo.Vilnius: vilniaus universiteto leidyka, 2022. 388 p.

Knygoje užsimojama postsekuliarybės požiūriu apmąstyti ir aprašyti nacionalsocialistinės Vokietijos užsimoto ir vykdyto masinio žydų naikinimo vizijas ir praktikas, jų patyrimą iš apačios, aiškinimus dabartyje, vertinimą iš šono. Ypatingas dėmesys skiriamas liudytojų balsų paieškai, skaitymui, interpretavimui nacionalsocialistinio savęs ir žydų matymo, jų naikinimo organizavimo ir vykdymo; asmeninio viso to patyrimo, nuo tapimo auka iki sukinėjimosi aplinkui situacijose, apsistojant ties tomis vietomis, kurios galbūt iškalbingos sekuliarybės ir religiškumo santykio požiūriu.

Sveikiname mielą kolegę doc. dr. Giedrę Motuzaitę Matuzevičiūtę Keen, kurios projektui „Praeities ir ateities sorų maisto keliai“ (angl. Past & Future Millet Foodways) Europos mokslo taryba (EMT; angl. European Research Council, ERC) skyrė 2 mln. eurų dotaciją.  Lietuvoje pirmoji EMT įsitvirtinančių tyrėjų dotacijos (angl. ERC Consolidator Grant) gavėja teigia, kad žinios apie kultūrinių augalų įvairovę, paplitimą ir integraciją praeityje gali pasitarnauti sprendžiant šiuolaikinius globalius iššūkius: bioįvairovės mažėjimo, maisto trūkumo, klimato kaitos.

Skaityti daugiau

Vilniaus miesto savivaldybė kviečia mokslininkus ir tyrėjus dalyvauti Vilniaus miesto istorijos tyrėjų konkurse ir gauti stipendiją.

Stipendijos skiriamos Vilniaus miesto istorijos tyrimams. Paraiškas stipendijai pagal 2023 metų patvirtintas tyrimų temas gali teikti Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslinių tyrimų institutų, mokslinių tyrimų centrų, mokslo ir studijų institucijų bei kitų istorijos tyrimų srityje veikiančių organizacijų mokslininkai ir (ar) tyrėjai bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijos.

Tyrimams šiais metais planuojama skirti iki 35 tūkst. eurų.

2023 metų tyrimų temos

• Ginkluota ir neginkluota antisovietinė ir/ar antinacinė rezistencija Vilniuje XX a.;

• Vilniaus miesto dalys (rajonai) – istorinis ir/ar antropologinis ir/ar sociologinis tyrimas;

• Vilniaus istorinės tautos ir konfesijos;

• Vilniaus moterų istorija;

• Aktualios istorijos, meno, atminties ir paveldo sampynos;

• LDK sostinė: miestas ir miestiečiai;

• Sąjūdis Vilniuje: vietos, asmenybės ir įvykiai;

• Bendruomenės ankstyvųjų naujųjų laikų Vilniuje (suvokiant bendruomenes pačia plačiausia prasme – nuo etnokonfesinių bendruomenių iki cechų, brolijų ar kitokių korporacijų);

• Miestas ir karas: Vilnius apgulčių, okupacijų ir sukilimų metu;

• Vaikai ir vaikystė senajame Vilniuje.

Detalesnė informacija su nuoroda paraiškų pateikimui viešinama čia: https://vilnius.lt/lt/2023/01/30/konkursas-vilniaus-miesto-istorijos-tyrejams/ ir https://paslaugos.vilnius.lt/service-list/Vilniaus-miesto-savivaldybes-biudzeto-lesu-skyrimas-Vilniaus-miesto-istorijos-tyreju-stipendijoms.

Mūsų kolega ir ilgametis partneris, Ukrainos Katalikiško universiteto mokslininkas dr. Ivanas Almesas vieši Lietuvoje. Sausio 25 d., 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks jo paskaita Vilnius – Kyjivas – Maniavos Skitas: Naujųjų laikų Kyjivo metropolijos vienuolynų reformos.

Dalinamės Ivano Almeso interviu atvykus į Lietuvą.

Pasirodė pirmasis žurnalo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų mokslo darbai numeris. Jame publikuojami studentų atlikti tyrimai atliepiantys Istorijos fakultete vykdomas studijų programas ir mokslo kryptis. Rengiant žurnalą bendradarbiavo fakulteto studentai, doktorantai ir mokslininkai. Šiuo metu yra rengiamas antrasis metinio žurnalo numeris.

Skiriama Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metų jubiliejui.

2023 m. spalio 25–27 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius, Katedros a. 4).

I nsuper terram, dominium et regnum nostrum unicuique bone voluntatis patefacimus... atveriame mūsų žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui.

Šitaip savo laiškuose, skirtuose krikščioniškosios Europos miestams, 1323 m. iš Vilniaus rašė pagoniškosios Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, pristatydamas savo miestą kaip traukos centrą, kuriame gali sugyventi įvairių religijų, kalbų ir kultūrų gyventojai. Jie pagal savo socialinį statusą, išpažįstamą religiją, tautinę priklausomybę, puoselėjamą amatą ar verslą kūrė kaimynystės formas, organizavo ekonominę veiklą ar laisvalaikio leidimo būdus, telkėsi į formalias ir neformalias bendruomenes ar grupes. 2023  m. Vilnius švenčia 700 metų Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose jubiliejų. Šiai sukakčiai paminėti ir aptarti naujausius Lietuvos sostinės istorijos tyrimus yra rengiama tarptautinė mokslinė konferencija. Jos metu norima atkreipti dėmesį ne į pavienius daug pasiekusius ir istorijoje ,,matomus” vilniečius, bet į miesto bendruomenių organizavimąsi, kolektyvinį veikimą bei jo formas, įvairių miestiečių grupių veiksmus kuriant miestą bei reaguojant į įvairius sukrėtimus ir negandas. Į miesto bendruomenių istoriją bus gilinamasi plačiu chronologiniu laikotarpiu – nuo XIV a. iki šių dienų. Laukiama istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, antropologijos, menotyros, paveldo tyrimus pristatančių pranešimų, taip pat tarpdalykinių ir tarpdisciplininių požiūrių į įvairius Vilniaus bendruomenių istorijos aspektus.

Daugiau informacijos

Gruodžio 20 d. Vilniaus universitete įvyko iškilmingas kalėdinis vakaras „2022-uosius metus palydint“. Renginyje prisiminti 2022 metų darbai, pagerbti šiais metais pasižymėję universiteto akademinės bendruomenės nariai, skambėjo palinkėjimai artėjantiems naujiesiems metams. Vakaro dalyvius sveikino rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Senato pirmininkė prof. Eglė Lastauskienė, Tarybos pirmininkės pavaduotojas prof. Eugenijus Lesinskas.

Vilniaus universiteto Senatas, reikšdamas nuoširdžią pagarbą ir ypatingą dėkingumą už ilgametę vaisingą akademinę veiklą, atsidavimą Vilniaus universitetui ir jo vardo garsinimą, profesoriaus emerito vardą suteikė Istorijos fakulteo profesoriui dr. Zenonui Butkui.

Sveikiname!

Vilniaus universiteto geriausių dėstytojų rinkimų komisija, vadovaudamasi geriausių dėstytojų rinkimo kriterijais, pripažino doc. dr. Genutę Kirkienę geriausia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja.

Doc. dr. G. Kirkienė, kartu su kitais labiausiai VU bendruomenei nusipelniusiais nariais, buvo apdovnota iškilmingame VU Senato posėdyje "2022-uosius metus palydint".

Geriausio Vilniaus universiteto dėstytojo vardas – prestižinis apdovanojimas, kasmet skiriamas geriausiam kamieninio akademinio padalinio dėstytojui. Išrinktam dėstytojui yra skiriama Rektoriaus premija, taip pat geriausi metų dėstytojai yra kviečiami skleisti savo gerąsias pedagogines praktikas viso Universiteto mastu. 

Sveikiname!

Lietuvą ir Prancūziją skiria gana didelis atstumas, dydžių ir tarptautinės įtakos skirtumai, bet visada artina laisvės svarba ir dėmesys kultūrai, o jau daugiau nei šimtą metų sieja nematomas diplomatijos tiltas. Jų ryšiams svarbus tęstinumas, tarpukario ir egzilinės diplomatijos tradicijų perimamumas, derantis su atsinaujinimu, nuolatiniu abiejų valstybių dialogu.

Šiuolaikinė Lietuvos diplomatija gimė 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, kur lietuviai politikai ir diplomatai pirmą kartą susitiko su Prancūzijos kolegomis. Po keleto metų pastangų 1922 m. gruodžio 20 d. Prancūzija kartu su kitomis Pirmojo pasaulinio karo laimėtojomis oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Šis sprendimas atvėrė duris pilnavertei abiejų respublikų partnerystei.

Lietuvos ambasada Paryžiuje ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas maloniai kviečia aplankyti virtualią parodą „Diplomatijos tiltas. Šimtas metų Lietuvos ir Prancūzijos partnerystės“ ir susipažinti su spalvingais bei įsimintinais abiejų valstybių bendradarbiavimo istorijos puslapiais. Per daugelį metų archyvą pasiekė daugybė Lietuvos ir Prancūzijos dvišalę partnerystę liudijančių nuotraukų bei dokumentų, į parodą pateks tik nedidelė, bet itin įdomi jų dalis. Parodą papildys mažiau žinoma kitų Lietuvos paveldo saugyklų ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos medžiaga, Prancūzijos Europos ir užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos ambasados Paryžiuje ir Prancūzijos ambasados Vilniuje išsaugotos bendradarbiavimo akimirkos. Nuoširdžiai dėkojame visoms prie jos parengimo geranoriškai prisidėjusioms paveldo ir diplomatinėms institucijoms. Parodos lankytojų laukia intensyvus pasakojimas, kadangi Lietuvos ir Prancūzijos partnerystės šimtmetį lydėjo dramatiškos diskusijos, netgi trumpa ginkluota akistata Klaipėdos krašte, skausmingos 1940 m. okupacijos paralelės, subtilūs suartėjimai ir svarbi tarpusavio parama.

Kviečiame Jus aplankyti virtualią parodą „Diplomatijos tiltas. Šimtas metų Lietuvos ir Prancūzijos partnerystės“ ir susipažinti su spalvinga, daugiasluoksne ir glaudžiai persipynusia abiejų valstybių diplomatinio bendradarbiavimo šimtamete istorija, kurią kūrė ir ryškios Europos asmenybės, ir primiršti herojai, ir dažnai nematomi jų talkininkai. Parodos parengimą inicijavo Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Galite pasirinkti versiją lietuvių arba prancūzų kalba. Parodą parengė dr. Vilma Bukaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus), bendradarbiaudama su dr. Monika Šipelyte ir Akvile Kabašinskaite, koordinatoriai Džiuginta Kasiulaitienė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas), Arūnas Antanaitis ir Eglė Lukšaitė (Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus), dailininkė Gailė Pranckūnaitė, į prancūzų kalbą vertė Akvilė Kabašinskaitė, tekstus redagavo Simona Grušaitė-Šukienė ir Loïc Boisson.

Kviečiame susipažinti su Istorijos fakulteto alumno, diplomato Vitalijaus Gailiaus fotografijų paroda. Ji veikia Fakulteto erdvėje prie 211 auditorijos. Parodoje esančios nuotraukos darytos 2019-2021 m. Vilniuje. Gailius savo fotografijose, apimančiose tiek miestiečių kasdienybės akimirkas, tiek architektūrinius bei kultūrinius Vilniaus sluoksnius, nebando konstruoti aiškaus naratyvo, kuris galėtų pakreipti žiūrinčiojo akis konkrečia kryptimi. Veikiau priešingai, fotografijos paliekamos kiekvieno žiūrinčiojo asmeniniam vertinimui ir suvokimui. Šios užfiksuotos akimirkos – tai dar viena proga įdėmiau pažvelgti į Vilnių jo 700-ojo gimtadienio proga.

Lapkričio 23 d., trečiadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks parodos „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ atidarymas.

Atidarymo renginyje dalyvaus parodos kuratorės: Kamilė Jagėlienė ir Vaiva Vasiliauskaitė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė Rita Pauliukevičiūtė, meno istorikė dr. Ruth Sargent Noyes, istorikas dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė.

Maloniai kviečiame!

2022 lapkričio 23 d. vyks išorinis tarptautinis Paveldosaugos krypties studijų vertinimas.

Renginio programa

Amerikiečių rašytoja, Fulbraito stipendijos laureatė Kallie Swyer 2022–2023 akademinius metus praleis atlikdama tyrimus Vilniaus universitete. Bendradarbiaudama su profesore dr. Jurgita Verbickiene ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu, Kallie Swyer tyrinės Holokausto metu apie šiuos įvykius rašiusių žmonių biografijas. Jos tyrimo projektas „Atminties kalba: rašymas kaip pasipriešinimas ir prisiminimas“ analizuoja rašytojų gyvenimus, tai pat kelia klausimus: ar rašymas gali būti panaudotas kaip pasipriešinimo aktas prieš žiaurius režimus? Kaip rašymas išsaugo atmintį?

Gyvendama Vilniuje K. Swyer bandys sujungti asmeninę ir savo prosenelių, kilusių iš Lietuvos, žydišką kilmę. Ji tyrinės Vilniaus universitete studijavusios Matildos Olkinaitės kūrybą bei gyvenimą, ieškant ryšio su M. Olkinaite per bendrą meilę poezijai bei gyvenimiškas patirtis. Rašytoja kasdien pradėjo vesti dienoraštį, taip pat integruotis į Vilniaus universiteto bendruomenę ir kuria ryšius su  Lietuvos žydų bendruomene bei mokosi lietuvių kalbos; ji lanko paskaitas tame pačiame universitete ir net gyvena tame pačiame daugibutyje kaip ir M. Olkinaitė iki Holokausto pradžios.

K. Swyer turi Menų srities kūrybinio rašymo bakalauro laipsnį. Savo tyrimą ji transformuos į interaktyvią poezijos ekspoziciją, kuri bus pristatyta Poezijos pavasaryje. Ekspozicija skaitytojus skatins kolektyviai pasirinkti, ką mes prisimename naudojant užtemdytos poezijos (angl. blackout poetry) technikas.

Rašytoja bendradarbiaus tęsiant Vilniaus universiteto iniciatyvą „Grįžtanti atmintis“. Ji bandys pasiekti JAV gyvenančias iš Lietuvos kilusias žydų bendruomenes, taip padedant pagerbti žydų studentų, kurie Holokausto metu buvo pašalinti iš universiteto, palikimą. Taip pat ji savanoriaus redaguojant tektus anglų kalba, skirtus Vilniaus universiteto muziejui bei pagal poreikį tyrėjams ir studentams. 

Augdama JAV K. Swyer geografiškai buvo labai nutolusi nuo Rytų europietiškų jos šeimos šaknų. Ji tvirtai tiki, kad Lietuvos žydų istorijos išsaugojimas yra būtinas norint rasti ryšį su savo praeitimi ir prisiminti apie negandas, su kuriomis susidūrė jos protėviai. Tai darydami galime išsaugoti jų atmintį ir geriau suprasti, kaip galime padėti tiems, kurie šiandien yra panašioje situacijoje.

K. Swyer dėkoja Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui ir Erasmus studentų mobilumo programai už šiltą sutikimą. Ji nekantrauja integruotis į Vilniaus universiteto bendruomenę. Jei domitės bendradarbiavimu akademinio ir kūrybinio rašymo srityje, kalbų keitimosi praktika, o gal tiesiog norėtumėte išgerti kartu puodelį kavos, su ja galite susisiekti elektroniniu paštu: .

Lapkričio 4 d.,  Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsyje (Vilniaus g. 24) atidaryta grupinė šiuolaikinių kūrėjų paroda „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“.

Šiandien nepaprastai svarbu kuo garsiau kalbėti apie Ukrainos istoriją ir jos raidą. Pasaulis iš naujo atranda Ukrainos dailę, paveldą, architektūrą, muziką ir daug kitų kultūrinių šio krašto sluoksnių. O tuo metu ukrainiečių tauta visomis jėgomis bando kurti autonomiškos valstybės istoriją toliau, puoselėja savo identitetą ir konstruoja naują tautos pasakojimą.

Pristatomi naujausi, specialiai šiai parodai sukurti kelių šiuolaikinių Lietuvos ir Ukrainos menininkų darbai erdvę apgaubia atmosferiniu šydu ir pasakoja apie žmogų kare, folklorinius simbolius, viltį, ateitį bei praeitį.

Prie parodos organizavimo prisidėjo šiuo metu VU Istorijos fakultete dirbanti Ukrainos istorikė Tetiana Boriak.

Daugiau informacijos

2022 10 27 d. vyks išorinis tarptautinis Archeologijos krypties studijų vertinimas.

Renginio programa.

VU Istorijos fakultetas jau aštuntus metus prisideda prie nacionalinio moksleivių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizavimo. Moksleiviai yra kviečiami priimti iššūkį „Pažink Laisvę!” bei tapti savo krašto detektyvais – kūrybiškai atskleisti ir papasakoti Laisvės kovų istoriją, pažinti įamžinimo vietas, būti istorinių asmenybių balsu. Viso projekto metu vyksta bendradarbiavimas tarp mokyklų bei istorikų ir kūrybininkų. Konsultacijose dalinamasi patarimais, skatinamas kritinis mąstymas, istorinis sąmoningumas, o sėkmingiausiai pasirodžiusios ir originaliausius vaizdo įrašus sukūrusios komandos kviečiamos dalyvauti edukacinėse programose bei apdovanojamos įvairiais prizais.

Naujo sezono atidarymas paminėtas spalio 11 dieną, šia proga mokiniai susirinko į neeilinę pamoką, kurioje dr. Marius Ėmužis gvildeno Laisvės kovų istorijos temą „Juozas Lukša – Daumantas Vilniuje“. Renginys vyko simbolinėje vietoje - Juozo Lukšos – Daumanto skvere. Netoli skvero stovėjusioje viloje prieš 76 metus buvo įkurtas kovotojų štabas, ten virė pogrindinė veikla, planuotas partizanų vadovybės suvažiavimas. Kulminacija pasiekta 1946 m. gruodžio mėnesį, kai sužinota, kad pagrindinis rėmėjas, gydytojas J. Markulis – Erelis yra išdavikas. Visa pagalba įsikurti ir veikti Vilniuje buvo klastingas MGB ir jos užverbuoto agento planas užgniaužti pasipriešinimą bei likviduoti partizanų vadus. Juozas Lukša dar sugebėjo veikti šaltai – J. Markuliui perdavęs klaidingus faktus, o ryšininkams – teisingą informaciją, su bendražygiais pasitraukė iš Vilniaus.

Šis pavyzdys, kad partizaninis judėjimas vyko ne tik miškuose bei bunkeriuose, bet ir sostinėje, susipažinimas su įamžinimo vieta bei įvairiapusis Juozo Lukšos biografijos aptarimas tapo simboline šiais metais dar tik užgimsiančių kūrybinių darbų pradžia.

Norite dalyvauti konkurse? Daugiau informacijos rasite čia.

Vilniaus klubas šiemet antrą kartą įteikė premiją už studento mokslo darbą, skirtą Vilniaus miestui. Premija įteikta spalio 7 d., tradiciškai minint Vilniaus klubo įsteigimo datą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Konkurso nugalėtoja tapo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų magistrė Agnija Szturo, pateikusi darbą „Carinės Rusijos išvežtų Vilniaus kultūros vertybių likimas tarpukariu: Lenkijos valstybės pastangos su(si)grąžinti“ (vadovė m. d. dr. Inga Leonavičiūtė).

Vertinimo komisija, kuriai vadovavo Vilniaus klubo Tarybos narė prof. Alina Pūrienė, akcentavo darbo autorės A. Szturo profesionalų požiūrį į ypač aktualias ir svarbias problemas vertinant šalių siekį atkurti istorinį teisingumą.  

A. Szturo tyrimas pildo tiek lenkiškosios, tiek lietuviškosios istoriografijos spragas, siekiant išsiaiškinti Vilniaus kultūros vertybių likimą tarpukariu. Nors Lietuvos kultūros vertybių likimas yra sulaukęs ne vieno tyrinėtojo dėmesio, šiuo atveju tyrimo objektas yra Lenkijos valstybės politika kultūros vertybių atžvilgiu. Toks probleminis laukas išskiria darbą iš tradicinės lietuviškos istoriografijos rėmų.

„Siekiame, kad konkursas skatintų įvairių mokslo sričių bei visų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus domėtis Vilniumi, jo gyvenimu, plėtros galimybėmis“, – sako darbų vertinimo komisijos pirmininkė prof. A. Pūrienė. „Tikimės vis didėjančio jaunųjų mokslininkų susidomėjimo šiuo konkursu. Šiemet sulaukėme jau net septynių darbų iš trijų Lietuvos universitetų – Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto. Kitais, ypač svarbiais Vilniui, švęsiančiam 700 metų sukaktį, metais, vėl lauksime darbų iki birželio 30 d.“

Vilniaus klubo premijos konkurso už studento mokslo darbą, skirtą Vilniui, komisija A. Szturo darbą atrinko iš septynių konkursui pateiktų darbų.

Konkursui darbus taip pat pateikė:

• Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto urbanistikos katedros studentai: E. Vladimirenko („Megaįvykis kaip katalizatorius: apleistų teritorijų urbanistinė regeneracija Vilkpėdėje ir Paneriuose“, vad. doc. dr. I. Alistratovaitė - Kurtinaitienė); I. Augustinaitė („Urbanistinis atsparumas: apleistų teritorijų periferiniuose miesto branduoliuose pertvarkymo atvejis“, vad. doc. dr. I. Alistratovaitė – Kurtinaitienė); M. Urbonavičiūtė („XXI a. verslo klasterių urbanistinė architektūrinė koncepcija“, vad. doc. dr. D. Dijokienė); U. Vaičekauskaitė („Rekonversija: buvusių pramoninių kompleksų lokalaus konteksto sąveikos urbanistinė koncepcija“, vad. Dr. M. Cirtautas);
• Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros studentų grupė: Virbickaitė, K. Bajorinaitė, A. Kniukštaitė („Kokybiškos aplinkos formavimas pagal Naujojo Europinio Bauhauzo kriterijus“, vad. doc. A. Siaurusaitytė Nekrošienė, doc. A. Syrusas);
• Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro magistrantė Čapaitė („Gamtos ir kultūros verčių dinamika miesto erdvėse: transformacija, sąveika, patirtis“, vad. asist. dr. P. Jevsejevas).

Konkurso nuostatai 

Apie Vilniaus klubą