Naujienos

Šiemet „Eurovizijos“ dainų konkursas mini 70-metį. Tik kartą – 2020 m. per COVID-19 pandemiją – neįvykusiam konkursui per ilgą jo istoriją netrūko politinių skandalų ir kultūrinio ažiotažo, nuaidėjusio visoje Europoje. Nors organizatoriai siekia, kad „Eurovizijoje“ būtų kuo mažiau politikos, tai pavyksta ne visada. Pasaulines madas perimantis ir diktuojantis konkursas dažnai tampa įvaizdžio formavimo įrankiu, kuriuo siekiama savo valstybę parodyti iš geresnės pusės.

Apie „Eurovizijos“ dainų konkurso istoriją ir jo peripetijas pasakoja Justas Buivydas – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas, žurnalistas, portalo „Eurodiena.lt“ redaktorius ir „Eurovizijos“ apžvalgininkas. Jis ne tik rengia konkurso apžvalgas, bet ir savo bakalauro baigiamajame darbe nagrinėjo Lietuvos dalyvavimą „Eurovizijoje“ bei balsavimo ypatybes.

„Eurovizijos“ dainų konkursas. Asmeninio archyvo nuotr.

Madų tendencijos ir šalių suneštinis balius

„Euroviziją“ ir jos istoriją J. Buivydas, remdamasis Chriso Westo knyga „Eurovision! A History of Modern Europe Through the World's Greatest Song Contest“, apibūdina kaip tam tikrą Europos ir pasaulio veidrodį, kuris atspindi, o kartais net ir diktuoja laikmečio madas. Pirmaisiais konkurso metais dominavo neutralesnės šalys, tokios kaip Šveicarija ir Nyderlandai, nes jos vengė tarptautinių konfliktų. Vėliau išaušo frankofoniškos Europos era. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, pasaulyje populiarėjant angliškai muzikai ir modernėjant pačiam konkursui, pamažu buvo atsisakyta orkestro. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kartu su Europa pasikeitė ir „Eurovizija“. Iš Vakarų ji išsiplėtė į Rytų Europą ir Balkanus.

„Net ir į dabartinę „Euroviziją“ galime žiūrėti kaip į madų atspindį. Jos dažnai atsilieka apie penkerius–dešimt metų nuo to, kas vyksta pasaulyje. Tai apima ne tik muzikos stilius, bet ir socialines temas. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ daugiau pradėta kalbėti apie translyčių kultūrą, o prieš dvejus metus laimėjo pirmasis nebinarinės tapatybės žmogus – Nemo. Tačiau dabar pasaulis jau tarsi ima tolti nuo šios temos, populiarėja dešinieji šalių vadovai, kurie priešinasi tokiai „Eurovizijai“. Kita vertus, „Eurovizija“ ne tik atsilieka nuo madų ar jas atspindi, bet kartais jas ir padiktuoja. Nuo 2014 m. Europoje labai smarkiai ėmė kilti LGBTQ+ palaikymo banga ir būtent Conchitos Wurst su barzda ir suknele pergalė galėjo tapti tam tikru akceleratoriumi“, – pasakoja „Eurovizijos“ apžvalgininkas.

Kita vertus, VU Istorijos fakulteto alumnas pažymi, kad „Eurovizija“ taip pat yra savotiškas šalių „suneštinis balius“. Jame kiekviena šalis atsineša savo „patiekalą“, o visos kitos ragauja viena kitos kūrybą. Net jei kai kurios šalys viena kitai nepatinka, jos vis tiek susėda prie to paties stalo.

Justas Buivydas. Asmeninio archyvo nuotr.

Valstybių įvaizdžio politika „Eurovizijoje“

Nors „Eurovizijos“ dainų konkursą stengiamasi kuo mažiau sieti su geopolitika, VU Istorijos fakulteto alumnas J. Buivydas pabrėžia, kad „Eurovizija“ niekada nėra vien tik dainavimo konkursas: „Tai ne „X faktorius“ ar „Lietuvos balsas“, kur vertinamas tik balsas ir atlikimas. Kai ekrano kampe atsiranda šalies pavadinimas, konkursas automatiškai įgauna ir politinį matmenį. Kartu su daina į sceną ateina valstybės istorija, jos santykiai su kitomis šalimis, visuomenės nuotaikos ir platesnis tarptautinis kontekstas. Todėl politika „Eurovizijoje“ yra neišvengiama.“

Pasak J. Buivydo, viena senesnių ir ryškesnių politinių kontroversijų siekia 1968 metus. Tąkart „Eurovizija“ vyko autoritarinėje Ispanijoje. Nors favoritu buvo laikomas Jungtinės Karalystės atstovas Cliffas Richardas, pergalė atiteko Ispanijai, o netrukus pasigirdo kaltinimų, kad diktatorius Francisco Franco galėjo papirkti komisiją ir paveikti balsavimą. Tokie įtarimai kilo todėl, kad F. Franco konkursu pasinaudojo kaip galimybe pademonstruoti Ispaniją kaip modernią, vakarietišką valstybę.

„Eurovizija“ neretai tampa savotiško „whitewashing“ – įvaizdžio pagražinimo dalimi. Valstybės konkursu naudojasi tam, kad parodytų save palankesnėje šviesoje. Anksčiau taip elgėsi Azerbaidžanas, siekęs per „Euroviziją“ įsitvirtinti Vakarų Europos erdvėje. Dabar panašų modelį taiko ir Izraelis. Ši šalis taip pat mėgina naudotis konkursu kaip platforma parodyti, kokį didelį palaikymą turi Europoje, nors toks aktyvus kišimasis, reklama ir balsų mobilizavimas daliai žiūrovų ima veikti priešingai ir sukelia atmetimo reakciją“, – apie „Eurovizijos“ panaudojimą įvaizdžiui formuoti pasakoja apžvalgininkas.

Kur baigiasi istorija ir prasideda politika?

„Eurovizijos“ organizatoriai stengiasi riboti konkurso naudojimą politiniais tikslais, tačiau, pasak J. Buivydo, atsiriboti nuo politikos „Eurovizijai“ sekasi labai sunkiai: „Šimtu procentų atsiriboti nuo politikos iš esmės neįmanoma, kai konkurse dalyvauja valstybės, o ne tik atlikėjai. Yra nemažai šalių, kurios į politines ar socialines potekstes beveik nesivelia ir į „Euroviziją“ žiūri tiesiog kaip į muzikinį renginį. Dažniausiai tai būna Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Šveicarija, Austrija ar Prancūzija. Tačiau mažesnėms šalims konkursas dažnai tampa galimybe papasakoti savo istoriją, parodyti savo skaudulius ar priminti Europai apie savo patirtis. Dėl to nuolat kyla klausimas: kur baigiasi istorinis ar emocinis pasakojimas ir kur prasideda politika?“

„Eurovizijos“ dainų konkursas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tokių atvejų „Eurovizijos“ istorijoje netrūko. Kaip vieną iš pavyzdžių J. Buivydas mini 2009 m., kai po Rusijos invazijos į Sakartvelą šios šalies atstovai Maskvoje vykusiam konkursui buvo parengę dainą „We Don’t Wanna Put In“, kurios politinė potekstė daugeliui buvo akivaizdi. Europos transliuotojų sąjunga pareikalavo keisti tekstą, tačiau Sakartvelas to nepadarė ir iš konkurso pasitraukė. Ukrainos pasirodymas 2016 m., po Krymo okupacijos, taip pat turėjo aiškų istorinį ir politinį foną, o 2022 m. kilo daug diskusijų, kiek dainose atsispindi ne tik emocija ar istorija, bet ir politinė žinutė. Dar vienas ryškus pavyzdys – 2017-ieji, kai „Eurovizija“ vyko Ukrainoje, o Rusija išsiuntė atlikėją, anksčiau pasirodžiusią Kryme, todėl pagal Ukrainos įstatymus ji negalėjo įvažiuoti į šalį. Panašių diskusijų kilo ir 2024 m., kai Izraelis po spalio 7-osios įvykių planavo siųsti dainą „October Rain“, aiškiai referuojančią į „Hamas“ išpuolį. Europos transliuotojų sąjunga tokio dainos varianto neleido, todėl teko keisti ir pavadinimą, ir dalį teksto. Visa tai rodo, kad „Eurovizijoje“ nuolat tenka laviruoti tarp leidžiamo istorinio ar emocinio pasakojimo ir draudžiamos politinės žinios.

„Visiškas neutralumas „Eurovizijoje“ labiau primena utopiją nei realiai pasiekiamą tikslą. Konkursas yra savotiškas tautų katilas, kuriame susitinka skirtingos istorijos, interesai ir noras būti išgirstiems. Dėl to Europos transliuotojų sąjunga nuolat balansuoja: vienais atvejais brėžia labai griežtas ribas, kitais palieka daugiau vietos interpretacijoms. Pavyzdžiui, Rusija iš konkurso buvo pašalinta, o Izraelio atvejis vertintas kitaip, nors tai sukėlė daug kritikos. Tai leidžia manyti, kad sprendimai ne visada grindžiami vien abstrakčiu principu „be politikos“ – kartais atsižvelgiama ir į tai, kas tuo metu mažiausiai pakenktų pačiam konkursui“, – apibendrina „Eurovizijos“ apžvalgininkas.

Didžiausias boikotas istorijoje ir kodėl šalys atsisako dalyvauti „Eurovizijoje“

Šie metai „Eurovizijai“ bus išskirtiniai, nes dėl Izraelio kelios šalys dainų konkurse nedalyvaus. J. Buivydas pažymi, kad šiemet vykstantis boikotas yra didžiausias „Eurovizijos“ istorijoje, nes tiek daug šalių pasitraukia būtent dėl politinių priežasčių ir tai aiškiai įvardija. Panašių atvejų būta ir anksčiau. 2005 m. Libanas taip pat turėjo dalyvauti „Eurovizijoje“, buvo išrinkęs ir dainą, ir atlikėją, tačiau pareiškė, kad per Izraelio pasirodymą rodys reklamą. Europos transliuotojų sąjunga to neleido ir nurodė Libanui arba transliuoti visus pasirodymus, arba visai nedalyvauti. Libanas pasirinko pasitraukti. 2012 m., kai konkursas vyko Azerbaidžane, jame nedalyvavo Armėnija.

„Kitus atvejus, kai valstybės savo noru nustoja dalyvauti, galime sieti su dešiniųjų judėjimų stiprėjimu Europoje. Kai kurios šalys iš esmės to neslėpdamos pasitraukė todėl, kad konkursas joms tapo per daug laisvas ir pernelyg nesuderinamas su jų propaguojamomis vertybėmis. Tai galima iliustruoti Turkijos pavyzdžiu. Nors oficialiai pasitraukdama ji nurodė, kad pagrindinė priežastis buvo komisijų balsų sugrąžinimas, nes vien pagal žiūrovų balsus Turkija dažnai užimdavo aukštas vietas, vis dėlto svarbus buvo ir Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano politinis kursas, kuris nėra palankus LGBTQ+ bendruomenei. Tad tai irgi galėjo būti viena iš pasitraukimo iš konkurso priežasčių “, – svarsto VU Istorijos fakulteto alumnas.

J. Buivydas pamini ir dar vieną šalį, kuri iš „Eurovizijos“ dainų konkurso pasitraukė aiškindama, kad jis tapo pernelyg proLGBTQ+: Vengrija, valdant Viktoro Orbano vyriausybei, 2019 m. paskutinį kartą pasirodė konkurse. Vis dėlto J. Buivydas tikisi, kad po balandžio 12 d. vykusių rinkimų pasikeitus valdžiai ji mėgins sugrįžti į „Eurovizijos“ sceną.

Balandžio 15 dieną vykusiame posėdyje Vilniaus universiteto centrinė rinkimų komisija įvertino kamieninių akademinių padalinių pateiktuose sąrašuose įrašytų kandidatų atitiktį Vilniaus universiteto senato narių rinkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir registravo kandidatus į Senato narius.

Istorijos fakultetas iškėlė du kandidatus:

doc. dr. Justina Poškienė

prof. dr. Nerijus Šepetys

Su kitais kandidatais į VU Senato narius galite susipažinti VU intranete.

Iki gegužės 4 dienos tęsis Senato rinkimų agitacinis laikotarpis. Tuo metu kamieniniuose akademiniuose padaliniuose vyks registruotų kandidatų debatai, kandidatai galės vykdyti kitą agitacinę veiklą.

Senato narių rinkimų balsavimas vyks gegužės 13–14 dienomis kamieniniuose akademiniuose padaliniuose.

Rinkimai Istorijos fakultete vyks gegužės 13–14 d. 10.00–16.00 val. 324 auditorijoje.

Išankstinis balsavimas gegužės 6–7 dienomis vyks 10.00–15.00 val. 319-320 kabinete (Naujosios istorijos katedroje).

Kviečiame dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybės paskelbtame 2026 m. Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijų konkurse!

Paraiškų pateikimo terminas: nuo 2026 m. balandžio 20 d. iki 2026 m. gegužės 28 d.

Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijų tikslai – puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, skatinti Lietuvos piliečius domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti Vilniaus miesto istoriją, siekiant istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo, didesnės Vilniaus miestui aktualių istorinių įvykių, reiškinių, asmenybių ir jų veiklos sklaidos.

Stipendijas turi teisę gauti Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslinių tyrimų institutų, mokslinių tyrimų centrų, mokslo ir studijų institucijų bei kitų mokslo tyrimų srityje veikiančių organizacijų mokslininkai ir (ar) tyrėjai bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijos.

Stipendijos yra skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių, socialinių, gamtos ir kitų mokslo krypčių mokslininkams ir (ar) tyrėjams bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijoms. Stipendija tam pačiam asmeniui ar organizacijai gali būti skiriama daugiau nei vieną kartą, bet ne daugiau nei tris kartus.

Maloniai kviečiame dalintis šia žinia!

Paraiškų pateikimas ir tyrimų temos

Daugiau informacijos apie stipendijas

Balandžio 1 d. Istorijos fakulteto 329 aud. (kurioje nuo 2025 m. įrengta Istorijos fakulteto studentų, kuriems dėstė prof. Petras Repšys, kūrinių paroda) įvyko fundamentalaus ilgus metus rengto darbo „Studijos užsienyje ir jų kuriama Lietuva (XX amžiaus pradžia)“ pristatymas ir aptarimas. Monografijos autorius – prof. Alfonsas Vaišvila (g. 1942 m.), Mykolo Römerio universiteto Garbės profesorius.

863 psl. apimties veikale sutelktas išskirtinis kiekis vertingų duomenų apie studentų iš Lietuvos studijas Vakarų universitetuose per keturis pirmuosius XX a. dešimtmečius. Pavyzdžiui, remiantis medicinos disertacijų registracijos statistika parodyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu tarp 173 studentų iš Lietuvos, baigusių mediciną užsienyje daktaro laipsniu (su disertacija), tik 23 buvo lietuviai. Knygoje studentų iš Lietuvos, studijavusių užsienyje, skaičius artėja prie 4 tūkstančių (3761). Gausiuose darbo prieduose (p. 634–835) sudaryta solidi Lietuvos akademinio jaunimo daktaro disertacijų ir kitokių kvalifikacinių rašto darbų, parengtų 1900–1940 m. užsienio universitetuose, bibliografija. Joje randame 494 bibliografinius įrašus 22-jose mokslo srityse.

Pradėdamas knygos pristatymą profesorius sakė: „Kiekvieną kokį nors didesnį darbą norint padaryti – jį reikia mylėti“.

Antrojoje, knygos aptarimui skirtoje, dalyje svečiai ir studentai iškėlė reikšmingų, aptariamos studijos horizontus išplėčiančių klausimų. Aptarime dalyvavusi knygos autoriaus dukra prof. dr. Birutė Mockevičienė Mikulskienė pateikė įdomių ir vertingų asmeninių pastabų apie knygos autoriaus darbo ir rašymo procesą.

Renginį moderavo VU IF Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. dr. Aurelijus Gieda.

Eglės Mekuškienės nuotr.

Minėdami 447-ąsias Vilniaus universiteto (VU) įkūrimo metines, kviečiame sužinoti, kas slypi po VU kiemeliais. VU Istorijos fakulteto archeologijos magistrantė Elvija Baltrukonytė apžvelgė ir susistemino VU teritorijoje nuo 1960 iki 2023 m. aptiktus archeologinius duomenis. Studentė medžiagą apžvelgė baigiamajame bakalauro darbe. Jos tyrimas buvo publikuotas VU Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų žurnale. E. Baltrukonytė papasakojo, kad VU centrinių rūmų teritorijoje būta akmens amžiaus žmonių, ankstyvos gyvenvietės, pirmosios Lietuvoje parapinės bažnyčios, kapinių ir miestiečių namų.

Archeologiniai kasinėjimai K. Sirvydo kieme. Dr. Kęstučio Pesecko nuotr.

„Universitetas“ nuo akmens amžiaus

Seniausi archeologų VU teritorijoje aptikti žmonių veiklos pėdsakai siekia akmens amžių, kai pagrindiniai įrankiai buvo gaminami iš titnago, o žmonės nuolat judėjo. 2023 m. archeologas dr. Kęstutis Peseckas atliko tyrimus Konstantino Sirvydo kiemelyje, buvusiame Šv. Jonų bažnyčios šventoriuje. Kasinėjimų metu archeologas aptiko ne tik VU teritorijoje, bet ir bene visame Vilniaus senamiestyje seniausius radinius – titnago skeltę ir nuoskalas. Šie artefaktai byloja apie akmens amžiaus stovyklą.

Vėlyvąjį paleolitą–mezolitą, kuris Lietuvoje datuojamas 9–8 tūkst. m. pr. Kr., menantys radiniai buvo aptikti suplauto smėlio sluoksnyje. Cituodama kitus Vilniaus miesto tyrėjus, E. Baltrukonytė teigia, kad tokio tipo radiniai gali suteikti žinių ne tik apie pirmykščių vilniečių veiklą VU teritorijoje, bet ir apie miesto gamtinį reljefą, kuris anuomet buvo visiškai kitoks nei dabar.

„Pabrėžtina, kad Vilniaus mieste tokio tipo stovyklavietės nėra naujiena. Analogiško datavimo objektai identifikuoti Valakampiuose, palei Neries slėnį ir kitur. Vis dėlto VU teritorijoje tai – sensacingas atradimas. Iki šiol nebuvo žinoma, kad tokio pobūdžio objektas galėtų egzistuoti teritorijoje, kurioje įkurtas VU“, – apie seniausią atradimą VU pasakoja magistrantė.

Ankstyvojo Vilniaus miesto užuomazgos

Archeologijos studentė sako, kad XIII–XIV a. Vilnius dar nebuvo vientisas miestas, o veikiau priminė atskirų gyvenviečių „salas“, tarp kurių driekėsi tušti plotai. Šiai minčiai iliustruoti ji pamini dar vieną archeologo dr. K. Pesecko radinį K. Sirvydo kieme. Jame po XIV a. pabaigos – XV a. archeologiniu sluoksniu aptikta medinė lenta. Gali būti, kad ši lenta mena, jog prieš pastatant bažnyčią ši vietovė buvo apgyventa. Toks dr. K. Pesecko atradimas leidžia kalbėti apie ankstesnį nei XIV a. pabaigos – XV a. užstatymą.

E. Baltrukonytės surinktoje tyrimų medžiagoje minima, kad viename iš uždaresnių VU kiemelių – S. Stanevičiaus – taip pat aptikta medinių konstrukcijų, kurios galėtų būti datuojamos laikotarpiu prieš Gedimino laiškus, tai yra XIII–XIV a. Šiame kieme tyrimai atlikti 1973 ir 2020–2022 m. 1973 m. tyrimų metu kultūrinis sluoksnis siekė iki 4,8 m storio. Įvairiuose jo intarpuose rasta smulkesnių griuvenų sluoksnių su degėsiais, kaulais ir puodų šukėmis. Pačiame dugne, 4,5–4,8 m gylyje, aptikta durpių su ąžuolinių rąstų klojiniu, kuris leidžia spėti čia buvus senovinę gatvę. Studentė pažymi, kad šie kasinėjimai atlikti seniai, todėl tuomet taikyti tyrimų metodai ne visada atitiko šiandieninius mokslo standartus.

2020–2022 m. buvo tiriama rytinė kiemo pusė. Šių tyrimų metu po dabartinio pastato pamatais, siekiančiais 1,5 m gylį nuo dabartinio paviršiaus, aptikti dar vieni, senesni pamatai. Taip pat rasti akmeniniai grindiniai. Vis dėlto dėl saugumo ir techninių sunkumų šių tyrimų metų nebuvo pasiektas natūralus žemės sluoksnis, vadinamasis įžemis.

Titnago radiniai. Dr. Kęstučio Pesecko nuotr.

Teritorija iki universiteto

Dar iki įsikuriant jėzuitams, XIV a. pabaigoje šioje teritorijoje pradėta statyti pirmoji Vilniaus parapinė bažnyčia. Vėliau ji buvo prijungta prie VU, gavo Šv. Jonų vardą ir neteko parapinės bažnyčios statuso. Apžvelgusi istorinius duomenis, E. Baltrukonytė pastebėjo, kad istorikai pateikė skirtingų nuomonių apie laidojimus pirmosios parapinės bažnyčios teritorijoje. Tačiau archeologiniai duomenys leidžia gana tvirtai kalbėti apie ankstyvuosius palaidojimus prie Šv. Jonų bažnyčios. Ties bažnyčios siena K. Sirvydo kieme aptikti XV a. antrosios pusės kapai: mirusieji laidoti tvarkingai, po vieną, galvomis į vakarus, sudėtomis ant krūtinės rankomis. Kaip įkapės, kapuose rasti peiliai ir diržų sagtys.

Žinomais istoriniais duomenimis, XV–XVI a. VU teritorija jau atrodė visai miestietiška. Ji buvo suskirstyta į posesijas (miesto namų valdas su sklypu), jose stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, o kai kurie tyrėjai net kelia versiją, kad čia būta ir gynybinio pobūdžio statinių. E. Baltrukonytė atkreipia dėmesį, kad jėzuitai atėjo ne į tuščią sklypą, o į vietą, kuri jau buvo apgyvendinta, užstatyta ir savaip susiformavusi.

Archeologijos magistrantė pasakoja, kad senąją Vilniaus kasdienybę labiausiai atskleidžia smulkios detalės: „Filosofijos fakulteto Bursų kieme rastas medinių konstrukcijų kompleksas. Jame aptikti apdegę mediniai pastatai, pastatas su dubeninių koklių krosnimis, hipotetinis šulinys, tvorelė, datuojami XV–XVI a. Deja, šio kiemo iki galo ištirti nepavyko, nes tam tikrame gylyje pradėjo kauptis gruntinis vanduo, kuris trukdė tyrimams. Dubeninių koklių krosnies liekanos aptiktos ir Didžiajame kieme. Deja, aplink medinio pastato liekanų nepastebėta, o griuvenos aptiktos įgilintoje, iš anksto paruoštoje duobėje, kurios iškasimas buvo pastebėtas stratigrafiniame pjūvyje. Vadinasi, veikimo laikotarpiu krosnis stovėjo kitoje vietoje, o vėliau, ją sudaužius, griuvenos buvo atvežtos ir supiltos į Didžiajame kieme paruoštą duobę. Tačiau Didžiajame kieme esama ir technologinių naujovių. Jame fiksuotos XVI a. pradžią menančios medinių vamzdžių liekanos, tyrėjų siejamos su pirmuoju Vilniaus vandentiekiu, įrengtu 1501 m.“

Vis dėlto jaunoji mokslininkė primena, kad VU kiemeliai iki galo nėra ištirti: „Dalis atsakymų jau rasta, tačiau dalis jų vis dar slypi po žeme. Iki šiol ištirta tik 23 proc. VU kiemelių. Ypač mažai žinoma apie tai, kas slypi šiaurrytinėje VU teritorijos dalyje. Tad nors universitetas čia buvo įkurtas 1579 m., pati vieta turi gerokai senesnę istoriją ir net priešistorę – su ankstyva gyvenviete, pirmąja bažnyčia, kapinėmis ir miestiečių namais. Minint 447-ąsias VU metines, kitą kartą einant per centrinių rūmų kiemelius verta pažvelgti ir prisiminti ne tik tai, kas stovi ant žemės, bet ir kas slypi po ja.“

Magnificencija rektoriau, ekscelencija ambasadoriau,gerbiama Senato pirmininke, Senato ir Tarybos nariai, garbieji profesoriai, mieli kolegos, bičiuliai, brangūs svečiai.

Petras Repšys pagrįstai gali būti vadinamas vienas istoriškiausių mūsų dabarties dailininkų. Ne šiaip besidominčiu istorija, bet istoriškiausiu fundamentaliąja prasme – keliančiu šiandienos klausimus praeičiai ir taip paverčiančiu dabartį nenutrūkstama istorijos dalimi, o praeitį, dabarties dalimi.

Tokia konstatacija yra artima šiuolaikinei istorijos mokslo sampratai, pabrėžtinai akcentuojančiai istorinės sąmonės vertybinę orientaciją į dabartį ir ateitį, o ne praeitį. Kaip tik tokiai istorijos mokslo sampratai, suaktualinusiai istorinės sąmonės ir istorinės kultūros kategorijas, reikšmingi yra ne tik istorikų tekstai, bet ir įvairiausi istorinės kultūros funkcionavimo pavidalai – vadovėliai, muziejų ekspozicijos, dokumentiniai ir meniniai filmai, istoriniai romanai, meno kūriniai, ir t.t. Kitaip sakant – svarbi yra viešoji istorija. Dažnu atveju paaiškėja, kad būtent viešoji istorija visuomenės istorinę savimonę formuoja labiau nei istorikų tekstai.

Petras Repšys yra vienas ryškiausių šios istorijos balsų šiuolaikinėje Lietuvos kūryboje. Repšys žino ir, drįsčiau sakyti, jaučia istoriją. Jis išmano didžiuosius mūsų istorijos naratyvus, tačiau žmogaus istorija jam yra vienodai artima. Ir kiekvieną kartą jis kuria gyvą pasakojimą, nevengdamas ironijos. Jis derina kelias meninės raiškos formas, kurios leidžia jam pasiekti skirtingas auditorijas. Tai medaliai, skirti istorinėms ir istorija virstančioms asmenybėms, ryškią istorinę dimensiją turintys religinės dailės kūriniai – Varnių katedros altoriaus antepedijus, skirtas Žemaičių krikštui, reljefas „Lietuvos krikšto tūkstantmečiui“ su Lietuvos krikštytojais ir šventaisiais, paminklas dailininko bičiuliui, akademijos ir literatūros žmogui poetui Sigitui Gedai Užupyje, mažosios istorijos, papasakotos ekslibrisuose ar knygų iliustracijose. Išskirtinis yra jo metalo raižinių ciklas „Vilnius“, pradėtas 1987 m. ir, anot menininko, vis dar nebaigtas. Tai esamo, o kartu ir jau dingusio Vilniaus istorija, jautrus ir labai skvarbus žvilgsnis į negrįžtamai kintantį mylimą miestą. Istorijos dalimi yra ir Repšio suprojektuoti Vilniaus universiteto ir Vilniaus dailės akademijos simboliai, liudijantys menininko gebėjimą suprantant praeities ženklus kalbėti dabarčiai ir ateičiai.

Šiandien svarbu išryškinti tą dailininko kūrybos liniją, kuri tiesiogiai skirta Vilniaus universitetui. Petras Repšys gali būti vadinamas Vilniaus universiteto dailininku. Retas universitetas Europoje gali pasigirti tokiu atidžiu iškilaus menininko dėmesiu jo istorijai, jo erdvėms ir jo žmonėms. Menininkai puošę universitetus nėra neįprastas reiškinys, tačiau menininkai, kūrę universiteto pasakojimą vaizdais, kūrę jo vizualinį identitetą – yra reta. Repšiui Vilniaus universitetas yra neatskiriama jo mylimo miesto Vilniaus dalis. XX a. pirmoje pusėje, Vilniaus universiteto, tuo metu vadinamo Stepono Batoro vardu, akademinius simbolius sukūrė dailininkas, Dailės fakulteto dekanas, Ferdinandas Ruszczycas. Petrui Repšiui tokia misija teko XX a. pabaigoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Vilniaus universitetui – akademinę laisvę.

1994 m. Repšio dėka Vilniaus universitetas grįžo į Europos universitetų heraldinių ženklų erdvę. Būtent tuo metu buvo sukurti šiandieninio universiteto heraldiniai „pamatai“ – Vilniaus universiteto herbas, vėliava ir antspaudas. Repšys sukūrė ir mūsų, Istorijos fakulteto herbą. Universiteto Didžiajame kieme atidengta paminklinė atminimo plokštė, skirta Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui, Vilniaus universiteto įkūrėjui Steponui Batorui, sukurta pagal Repšio projektą. Tais pačiais metais atidengtas ir jo bareljefas „Žuvusioms baltų gentims“, užbaigęs Filologijos fakultete esančios memorialinės erdvės su dailininko freska “Metų laikai” formavimą.

Repšys yra nuoseklus Universiteto ir jo žmonių istorijų pasakotojas. Vilniaus universitetas buvo pirmoji Petro Repšio darbo vieta po dailės studijų. Dirbdamas Universiteto Kiemo teatre, jis 1971 m. įamžino jo atmintį medalyje. Medaliuose menininkas įamžino ne tik Vilniaus universiteto žmones ar įvykius, jis sukūrė langą į praeitį, kuris yra atviras visiems žiūrintiems. Svarbu ir tai, kad pirmasis Petro Repšio sukurtas ekslibrisas buvo skirtas Vilniaus universiteto bibliotekai, 1970 m. šventusiai savo 400 metų jubiliejų.

1993 m., pakviestas tuometinio Istorijos fakulteto dekano Alfredo Bumb lausko, jis dėstė fakulteto studentams dalyką „Dailės pagrindai: istorinės dailės technikos“, kuriame jo vadovaujami studentai patyrė meninės kūrybos tikrovę. Humanitarų erdvėje didžiule spraga buvo laikoma vizualiųjų menų gilesnio pažinimo, studijų stoka. Repšio patirtis ir Universiteto suvokimas lėmė, kad jo dėstomas dalykas autentiškai integravosi Istorijos fakulteto studijose. Būdamas aukščiausio rango žinovu šioje srityje, ką liudija dailininko darbų spektras – nuo grafikos iki tapybos, skulptūros ar freskos, Repšys sukūrė savitą ir neįprastą istorikų akiračiui įgūdžių ir idėjų pasaulį. Tai buvo neblėstantis įspūdis to meto studentams, šis dailininko dėstomas dalykas tapo posovietinio Fakulteto atsinaujinimo metafora.

Petras Repšys geba ne tik suaktualinti, išreikšti istoriją vaizdu, jis moka ją pasakoti. Jis prisimena ir geba atgaivinti praeities įvykius žodyje. Jo pašnekesiai su mūsų kolega Aurimu Švedu virto knyga „Piešimas buvo tarsi durys“. Todėl menininko artumas istorijai yra grįstas ne tik istorijos sampratos prasme, jis glūdi Repšio gebėjime perduoti istoriją, kalbėti istoriją. O prisimenant iškilaus istorijos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus mintį, kad istorikas yra tas, kuriam nuolat nutinka istorijos, – Petras Repšys yra neabejotinas istorikas.

Petro Repšio nuopelnų Vilniaus universitetui kulminacija reikėtų laikyti jo freską „Metų laikai“ Filologijos fakultete. Ši freska 2009 m. pateko į žymiausių Lietuvos tūkstantmečio dailės kūrinių dešimtuką. Tai, kad Lietuvoje jokia kita institucija neturi tokios meninės jėgos interjero kūrinio yra neginčijama. Taip pat neginčijama ir tai, kad Repšys yra Vilniaus universiteto istorijos ir jo žmonių istorinės atminties kūrėjas, kurio darbai saugo ir saugos Universiteto atmintį medaliuose, freskose, ekslibrisuose, paminkluose.

Šiandien Petrui Repšiui suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas yra ne tik mūsų institucijos pagarbos ženklas Universitetui reikšmingai nusipelniusiam Lietuvos menininkui, tai ir mūsų gebėjimas kalbėti ateičiai.

VU Didysis kiemas. VU nuotr.

Vilniaus universitetas (VU), minėdamas 447-ąjį gimtadienį, kartu su „Neakivaizdiniu Vilniumi“ pristato naują savarankišką maršrutą „Septyni Vilniaus universiteto stebuklai“. Maršrutas atveria galimybę pažinti senuosius VU rūmus kaip gyvą, per šimtmečius susiformavusią istorijos, kultūros ir mokslo erdvę. Maršruto pagrindu tapo istoriko, VU Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko suformuluota septynių VU stebuklų idėja, gimusi dėstant civilizacijų istorijos kursą.

Studentams pasakodamas apie garsiuosius pasaulio stebuklus, profesorius išsiaiškino, kad daugelis jų, kasdien ateinančių į paskaitas, nėra buvę nei P. Smuglevičiaus salėje, nei M. K. Sarbievijaus kieme, nei matę P. Repšio freskų ar kitų VU šedevrų. Tuomet jis juokaudamas perspėdavo, kad jei iki egzamino šių vietų neaplankys ir negalės apie jas papasakoti, į egzaminą gali išvis neiti. Taip pamažu susiformavo idėja išskirti septynis VU objektus – septynis stebuklus, kurie paskatintų studentus atrasti VU erdves ir suvokti, kokį kultūrinį bei istorinį turtą turi VU.

P. Repšio freska „Metų laikai“. VU nuotr.

„VU senieji rūmai reprezentuoja Lietuvą su visa jos kultūra, mokslu ir idėja Briuselio Europos parke. Jau to pakaktų minčiai: ieškokime jame stebuklų. Suradę juos, pamatysime, kad VU senieji rūmai – tai didingiausias Vilniaus senamiesčio kvartalas, kuriame dažniausiai apsireiškia Vilniaus genius loci. Pro baroko genijaus Jono Kristupo Glaubico Šv. Jonų bažnyčios bokštus pamatai kito genijaus – Česlovo Milošo barokinius debesis. Šalia šio stebuklingo vaizdinio atrandame ir kitus stebuklus“, – sako prof. A. Bumblauskas, pabrėždamas senųjų rūmų kultūrinę ir simbolinę reikšmę.

Naujasis maršrutas apima septynis senuosiuose VU rūmuose esančius objektus, atskleidžiančius skirtingus VU istorijos laikotarpius ir kultūrinius sluoksnius. Šios erdvės atveria VU ne tik kaip akademinę instituciją, bet ir kaip vietą, kurioje susikerta įvairios epochos, idėjos ir patirtys, atspindinčios platesnius Vilniaus miesto ir Lietuvos istorinius virsmus. Maršrutas sukurtas kaip savarankiška patirtis – jį galima tyrinėti savo tempu, pasirenkant patogiausią būdą. „Neakivaizdinio Vilniaus“ programėlėje pateikiamas žemėlapis ir aprašyti pasakojimai leidžia ne tik sekti maršrutą, bet ir giliau pažinti kiekvieną objektą.

P. Smuglevičiaus salė. VU nuotr.

„VU kviečia studijuoti ir atrasti savo profesinį kelią, o „Neakivaizdinis Vilnius“ – studijuoti patį miestą ir pažinti mažiau žinomas jo vietas. Abiem atvejais reikia to paties – smalsumo ir noro tyrinėti bei atrasti. Šiuo maršrutu primename, kad mokytis galima ne tik auditorijose, bet ir mieste, kuris vis dar turi kuo nustebinti, šįkart – net septyniais stebuklais“, – teigia projekto „Neakivaizdinis Vilnius“ iniciatorė ir koordinatorė Sonata Griškienė.

Maršrutas prieinamas „Neakivaizdinio Vilniaus“ tinklalapyje ir mobiliojoje programėlėje.

Balandžio 1 d. Šv. Jonų bažnyčioje vyko iškilmingas Vilniaus universiteto (VU) senato posėdis, kuriame garbės daktaro vardas buvo suteiktas dailininkui prof. Petrui Repšiui ir filosofui prof. Maurizio Ferrariui.

Prof. Petras Repšys – vienas istoriškiausių dabartinių Lietuvos dailininkų dėstė ir VU Istorijos fakultete. Profesorius derina kelias meninės raiškos formas, kurios leidžia jam pasiekti įvairią auditoriją. Tai – medaliai, skirti istorinėms ir istorija virstančioms asmenybėms, ryškią istorinę dimensiją turintys religinės dailės kūriniai – Varnių katedros altoriaus antepedijus, skirtas Žemaičių krikštui, reljefas „Lietuvos krikšto tūkstantmečiui“ su Lietuvos krikštytojais ir šventaisiais, paminklas dailininko bičiuliui, poetui Sigitui Gedai Užupyje.

VU Lituanistikos centro antrajame aukšte esanti prof. P. Repšio sukurta freska „Metų laikai“ – vienas įstabiausių XX a. lietuvių dailės kūrinių. 1974–1986 m. nutapytame kūrinyje vaizduojami įvairūs lietuvių papročiai, kurie apima visą metų ciklą ir kartu pasakoja ilgamečių papročių epą.

Grafikas prof. P. Repšys – VU vėliavos, herbo, antspaudo ir kitų heraldinių ženklų kūrėjas. Pagal profesoriaus projektą sukurta VU Didžiajame kieme esanti Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui, VU įkūrėjui Steponui Batorui skirta atminimo plokštė. Profesorius taip pat yra sukūręs bareljefą „Išnykusioms baltų gentims“.

VU buvo pirmoji prof. P. Repšio darbo vieta po dailės studijų. Dirbdamas Kiemo teatre, VU jis įamžino medalyje, vėliau sukūrė medalius, skirtus iškilioms VU asmenybėms – S. Batorui, Adomui Mickevičiui, Julijui Slovackiui. 1993 m., pakviestas tuometinio Istorijos fakulteto dekano prof. Alfredo Bumblausko, prof. P. Repšys fakulteto studentams dėstė dailės pagrindus. 2025 m. Istorijos fakultete buvo atidaryta prof. P. Repšio mokinių kūrybos paroda.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras pristato „VILNISH“ – naują paslaugą, skirtą rankraštiniams ir istoriniams spausdintiems tekstams jidiš ir hebrajų kalbomis atpažinti. Ši paslauga paremta „Vilne-Yiddish“ kalbos modeliu, kurį sukūrė VU tyrėjas dr. Sergii Gurbychas. Jo moksliniai interesai apima archyvinius šaltinius ir skaitmeninę tekstų analizę.

„VILNISH“ paslauga, pagrįsta specialiai sudėtingiems istoriniams šaltiniams pritaikytais mašininio mokymosi metodais, leidžia rankraščius ir senus spaudinius paversti paieškai tinkamu skaitmeniniu tekstu. Medžiagą konvertavus į kompiuteriu nuskaitomą formatą, atsiveria naujos galimybės dirbti su istoriniais žydų šaltiniais, o jų analizė ir tyrimai tampa gerokai paprastesni. Naujoji paslauga ypač aktuali tiems, kurie nepakankamai gerai moka jidiš kalbą – be tekstų atpažinimo, taip pat siūloma šaltinių adaptavimo ir vertimo į anglų arba lietuvių kalbą funkcija.

Jidiš teksto atpažinimo procesas ir kokybė. Dokumento fragmentas iš Judaikos tyrimų centro kolekcijos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Kam skirta ši paslauga?

• Archyvams ir atminties institucijoms

Archyvuose dažnai saugomi dideli dienoraščių, asmeninės ir verslo korespondencijos, sinagogų įrašų ir istorinių rankraščių rinkiniai, kurių aprašai būna labai trumpi arba neišsamūs. Tekstų atpažinimo paslauga leidžia tiksliau nustatyti dokumentų turinį ir integruoti juos į elektronines duomenų bazes su paieškos visame tekste funkcija – taip palengvinamas rinkinių tvarkymas, analizė ir pakartotinis naudojimas.

• Tyrėjams ir moksliniams projektams

Žydų istoriją tyrinėjantiems mokslininkams siūloma galimybė rankraštinius dokumentus paversti skaitmeniniais tekstais ir taip reikšmingai sutrumpinti šaltinių rengimo ir analizės laiką. Be to, sudaromos sąlygos naujiems skaitmeninių humanitarinių mokslų tyrimams, paremtiems dideliais istoriniais tekstynais.

• Bibliotekoms ir specialiesiems fondams

Universitetų bibliotekos ir specialieji fondai gali naudotis tekstų atpažinimo paslauga kurdami paieškai pritaikytas istorinių šaltinių versijas, patogesnes katalogavimui, mokslinių aprašymų sudarymui ir naudojimui mokymo tikslais.

• Šeimos istoriją tyrinėjantiems asmenims

Šeimos istorija besidomintiems privatiems asmenims ši paslauga suteikia galimybę susipažinti su kelių kartų senumo jidiš ar hebrajų kalbomis rašytais laiškais, dienoraščiais ir dokumentais. Tekstų atpažinimas kartu su adaptacija ir vertimu į anglų ar lietuvių kalbą leidžia atsekti ir atkurti nežinomas šeimos istorijas ir geriau suprasti asmeninį bei kultūrinį paveldą.

• Teisės ir valstybės institucijoms

„VILNISH“paslauga taip pat gali būti naudinga dirbant su archyviniais dokumentais, rengiant medžiagą repatriacijos ar pilietybės suteikimo procesams, kai reikalinga įrodymams pateikti sinagogų įrašus, žydų bendruomenių vidaus dokumentus, korespondenciją ir kitus istorinius šaltinius.

Kaip tai veikia?

„VILNISH“ atpažįsta tiek rankraštinius, tiek spausdintus istorinius tekstus ir išsaugo originalo rašybos bei ortografijos savitumą. Prireikus atpažinti tekstai gali būti išversti į anglų ar lietuvių kalbą.

Šią paslaugą teikia VU Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro specialistai, kurie dirba tiesiogiai su medžiaga ir pritaiko apdorojimo metodus pagal konkretaus rinkinio ypatumus.

Išsamesni paslaugų aprašymai:

• Rankraštinio ir spausdinto teksto jidiš kalba atpažinimas
• Teksto jidiš kalba (re)interpretavimas ir adaptavimas anglų arba lietuvių kalba

VILNISH“ projektas atspindi platesnę Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro misiją – derinti humanitarinius tyrimus su pažangiomis skaitmeninėmis technologijomis ir stiprinti ryšius su visuomene. Kurdami ir dalydamiesi skaitmeniniais įrankiais istoriniams tyrimams, centro specialistai siekia prisidėti prie tarptautinio akademinio bendradarbiavimo ir remti švietimą, sudarydami geresnes galimybes tyrėjams, studentams ir kultūros institucijoms naudotis reikiamais šaltiniais.

Centro naudojami įrankiai nuolat tobulinami – gerinama jų tikslumo, pritaikomumo skirtingiems rašysenos stiliams ir apdorojimo efektyvumo kokybė. Ateityje planuojama plėsti technologines galimybes ir didinti nuskaitomų šaltinių bei kalbų įvairovę.

Norinčius gauti daugiau informacijos apie „VILNISH“ paslaugą ir bendradarbiavimo galimybes kviečiame kreiptis į dr. Sergii Gurbychą el. paštu .

Projektas įgyvendinamas pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022–2030 m. plėtros programą (pažangos priemonės Nr. 12-001-01-02-01 „Stiprinti inovacijų ekosistemas mokslo centruose“) ir finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis (sutarties Nr. 10-036-T-0005).

Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėję genocidai bei trėmimai paliko gilius randus pasaulio ir Europos istorijoje. Per trumpą laiką tris kartus okupuotoje Lietuvoje vyko masiniai trėmimai į Sibirą, taip pat ir Holokaustas. Tačiau ne visi liko pasyviais naikinimo ir persekiojimo stebėtojais. Būtent kovo 15-oji, Lietuvos žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti tuos, kurie pasipriešino antžmogiškai nacionalsocialistų rasinei sistemai. Šiemet Vilniaus universitete (VU) ji bus minima kovo 17 d. 11.30 val. P. Smuglevičiaus salėje.

VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė, tyrinėjanti Lietuvos žydų istoriją ir antisemitizmą, plačiau papasakojo, kam skirta Lietuvos žydų gelbėtojų diena ir kokią prasmę ji turi šiandien.

Pasaulio tautų teisuolio medalis, skirtas Kaziui ir Kristinai Griniams. Lietuvos muziejų kolekcijos eksponatas. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus. Nežinomas autorius. XXI a. 2 deš.

Pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė ir gelbėtojų atminimas Lietuvoje

Lietuvos žydų gelbėtojų diena minima nuo 2023 m. Prof. J. Verbickienė, viena iš šio minėjimo organizatorių, dalijasi, kad idėja minėti Žydų gelbėtojų dieną kilo suvokus, kad Lietuvoje vykusio brutalaus Holokausto metu, kuriame dalyvavo ir lietuviai, buvo ir tų, kurie padėjo savo bendrapiliečiams žydams išgyventi. Šie žmonės pademonstravo dvasios stiprybę ir, rizikuodami savo gyvybėmis, neužmerkė akių prieš kitų mirtį. Kovo 15-oji skirta pagerbti šiuos žmones, jų drąsą, pasiryžimą ir nesavanaudiškumą.

Istorikė taip pat primena, kad šiam minėjimui pasirinkta data yra neatsitiktinė: „Būtent prieš 60 metų, 1966 m., VU bibliotekininkė Ona Šimaitė buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole. Ji yra pirmoji lietuvė, gavusi šį titulą. Kadangi tuo metu gyveno užsienyje, ne sovietinėje Lietuvoje, buvo galimybė jai suteikti šį titulą ir įteikti visas regalijas.“

Prof. J. Verbickienė patikslina, kad Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikia Jeruzalėje veikiantis Yad Vashem institutas. Jame savanoriškai dirbantys tyrėjai, tarp kurių – nemažai išgelbėtų žydų ir jų šeimų narių, renka duomenis apie potencialius gelbėtojus. Apie galimai išgelbėtus asmenis Yad Vashem pateikti informaciją gali tik žydai, įvykių liudininkai, turintys svarių įrodymų. Viena iš pagrindinių sąlygų, kurią turi atitikti Pasaulio tautų teisuolio vardo laureatai – žydų gelbėjimas nesiekiant materialinės naudos, veikiant nesitikint atlygio – iš žmogiškumo ir dvasios stiprybės.

„Kai kuriais atvejais buvo išgelbėtos ne pavienės gyvybės, o ištisos šeimos. Yra žmonių, kurie pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais už kelių šimtų žydų išgelbėjimą. Tai ilgas ir nuosekliai vykdomas procesas. Prezidento Kazio Griniaus šeimai šio titulo suteikimas užtruko apie 50 metų. Tad jei žmogus dar nėra pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, nereiškia, kad tai niekada neįvyks“, – paaiškina istorikė.

Gelbėjimo tinklai Lietuvoje: nuo miestų iki regionų

Šiais metais Lietuvos žydų gelbėtojų diena bus minima ne tik Vilniuje, su specialiu renginiu VU, bet ir visoje Lietuvoje. Profesorė teigia, kad siekiama kurti naują tradiciją, stiprinti ryšį su vietos gelbėtojais bei pasididžiavimą jais skirtinguose Lietuvos regionuose. Dėl to gelbėtojų vardai, paskirstyti pagal jų buvusias gyvenamąsias apskritis, bus skaitomi atitinkamuose miestuose, institucijose – mokyklose, muziejuose, bibliotekose, savivaldybėse, prie paminklų gelbėtojams ir kitur. Taip siekiama, kad minėjimo metu visoje Lietuvoje būtų perskaityti visų žinomų gelbėtojų vardai, kurių sąrašas šiemet dar pasipildė.

Istorikė primena, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo labai žaibiškai. 1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir įžengus į Lietuvą, po kelių dienų – birželio 24 d., pradėti vykdyti pirmieji brutalūs nusikaltimai. Lietuvoje Holokaustas prasidėjo Gargžduose. Kadangi viskas vyko itin sparčiai, žmonės ne iš karto suvokė, kokie procesai vyksta, todėl Vakarų Lietuvoje gelbėtojų buvo mažiau nei kitose šalies vietose.

„Gelbėjimo mastai buvo gerokai didesni didžiuosiuose miestuose, kur veikė getai. Žydai buvo izoliuojami ir išnaudojami nacistinio režimo naudai pakankamai ilgą laiką – dvejus ar trejus metus. Kalbame apie Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus, kuriuose kalintų žydų skaičius buvo didžiausias. Todėl čia susiformavo ir gana platus gelbėtojų tinklas. Tačiau į gelbėjimą įsitraukė ir regionų gyventojai, nors tam prireikė laiko. Pirmosiomis karo dienomis žmonės ne visada suprato, kas vyksta ir ko galima tikėtis. Vėliau regionuose vis daugiau žmonių pradėjo padėti persekiojamiems žydams“, – pasakoja istorikė.

Pasak profesorės, viena didžiausių problemų miestuose slepiant žydus buvo maisto trūkumas ir aplinkos saugumas, todėl slėptuvės dažnai būdavo laikinos: „Iš jų žmonės vėliau būdavo perduodami į regionus ilgalaikiam slėpimui. Kaune tokiu principu veikė vadinamasis Binkių „viešbutis“, kurį organizavo Sofija Binkienė. Jis suteikdavo laikiną prieglobstį žydams, kol jiems būdavo randamas prieglobstis regionuose. Vaiką ar suaugusį žmogų dažnai buvo lengviau paslėpti ūkininkų vienkiemiuose. Todėl negalima teigti, kad gelbėjime dalyvavo tik miestų inteligentija – regionų žmonės taip pat labai aktyviai įsitraukė į šią veiklą.“

Sofija Binkienė, 1930-1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Gelbėtojo portretas

Nors minimi tiek inteligentijos atstovai, tiek ūkininkai, istorikė sako, kad vieno konkretaus žydų gelbėtojų socialinio portreto nėra. Juos jungė bendras bruožas – drąsūs savo šalies žmonės, mylėję savo kraštą ir savo bendrapiliečius, gebėję greitai priimti teisingus sprendimus. Jie nepabūgo rizikuoti ir dalijosi net paskutiniu duonos kąsniu.

„Pasitaikydavo situacijų, ypač provincijoje, kai našlė, auginanti kelis savo vaikus, priglausdavo dar kelis žydus savo ūkyje, nors ir pati sunkiai vertėsi. Gelbėtojai neturėjo nei turto, nei išsilavinimo cenzo – juos vedė visai kitos vertybės ir moralinė stiprybė, kurią tuo metu demonstravo žmonės“, – paaiškina profesorė.

Kalbėdama apie žydų gelbėtojus ir jų socialinį portretą, prof. J. Verbickienė pabrėžia ir skirtingų etninių grupių vaidmenį: „Negalime kalbėti vien tik apie lietuvius. Skirtingos Lietuvos tautinės bendruomenės – lenkai, baltarusiai, totoriai – taip pat prisijungė prie žydų gelbėjimo. Dabartiniame kontekste, kai matome įtampą tarp musulmonų pasaulio ir Izraelio valstybės, ypač išsiskiria totorių, kurie pagal religiją yra musulmonai, dalyvavimas gelbstint žydus. Tačiau tokių atvejų Lietuvoje tikrai būta“.

Kodėl vieniems pavyko išsigelbėti, o kitiems – ne?

Istorikės teigimu, nėra vieno aiškaus atsakymo, kodėl vieniems žydams pavyko išsigelbėti, o kiti ne tik liko už gelbėjimo tinklo ribų, bet ir neišgyveno gelbėjami. Vis dėlto moksliniai tyrimai leidžia išskirti tam tikras aplinkybes, kurios galėjo padidinti išgyvenimo tikimybę. Vienas svarbiausių veiksnių buvo dar iki karo susiformavę santykiai, tarpusavio ryšiai tarp žydų ir lietuvių. Tai galėjo būti kaimynystė, bendras darbas ar kiti socialiniai ryšiai. Tokie kontaktai neretai tapdavo svarbiu pagrindu pagalbai. Pasak prof. J. Verbickienės, šio veiksnio negalima absoliutinti – buvo ir atvejų, kai tie patys kaimynai prisidėdavo prie žydų persekiojimo.

„Kitas, iš pirmo žvilgsnio paradoksalus veiksnys, buvo lietuvių kalbos mokėjimas. Tarpukario Lietuvoje vykę lituanizacijos procesai labiausiai paveikė jaunąją Lietuvos žydų kartą. Todėl vaikams ir jaunuoliams, kurie gerai kalbėjo lietuviškai ir neturėjo ryškaus jidiš akcento, kartais buvo lengviau pasislėpti ar prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau net ir tokiose situacijose išlikdavo rizika – jautriomis akimirkomis vaikai galėdavo netyčia ištarti žodį jidiš kalba ir taip išsiduoti“, – paaiškina VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Svarbų vaidmenį turėjo ir kaimynystės ryšiai bei bendruomenės solidarumas. „Buvo vietų, kur aplinkiniai žinojo apie slepiamus žydus, tačiau sąmoningai jų neišduodavo. Toks bendruomenės supratimas, kad negalima išduoti persekiojamų žmonių, kartais tapdavo lemtingu veiksniu, padėjusiu daliai žydų išlikti“, – pasakoja prof. J. Verbickienė.

Specialus Lietuvos žydų gelbėtojų dienos minėjimo renginys šiemet vyks kovo 17 d. 11.30 val. Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje.

Daugiau informacijos apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.

Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė.

Kovo 15-ąją minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną – pagerbiame visus Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Šiemet prie Vilniaus universiteto (VU) ir Vyriausybės kanceliarijos organizuojamo minėjimo prisijungė Lietuvos savivaldybės, kuriose bus skaitomi šių teritorijų žydų gelbėtojų vardai, vyks kiti renginiai, o pagrindiniu atmintinos dienos akcentu taps kovo 17 d., 11.30 val., VU P. Smuglevičiaus salėje vyksiantis renginys.

Šių metų minėjimas ypatingas, nes bus prisimenami ne tik tie, kurie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi arba jiems suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, bet ir nežinomi Lietuvos žydų gelbėtojai – atiduodama pagarba tiems, kurie tyliai stojo ginti persekiojamųjų, kurių žygdarbių nespėta užfiksuoti dokumentuose ar išgelbėtųjų liudijimuose.

Plačiau apie šiuos nežinomus žydų gelbėtojus pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja, viena iš minėjimo iniciatorių, prof. Jurgita Verbickienė.

Istorikė pažymi, kad nors dabartinė tradicija per minėjimą skaityti žydus gelbėjusių žmonių vardus padeda juos pagerbti ir toliau prisiminti, vis dažniau iškyla klausimas, kiek dar liko nežinomų gelbėtojų: „Diskusijose ir pokalbiuose žmonės dalijasi šeimų prisiminimais ir pasakoja, kad jų artimieji taip pat gelbėjo žydus, bet niekada nebuvo nominuoti, kartais net vardai jau primiršti. Tai leidžia suvokti, kad į žydų gelbėjimą įsitraukusių žmonių ratas buvo kur kas platesnis, nei šiandien galime tiksliai įvardyti. Kaip, deja, niekada nesužinosime visų nužudytų Lietuvos žydų vardų, taip, greičiausiai, niekada nesužinosime ir visų, kurie prisidėjo prie gelbėjimo.“

Prof. J. Verbickienė tęsia, kad istorija ne visuomet palieka pilnus sąrašus, ypač tada, kai kalbame apie veiksmus, atliktus slaptai, rizikuojant gyvybe. „Gelbėjimas dažnai vyko tyliai, be liudininkų, be dokumentų, be lūkesčio kada nors būti pagerbtiems. Todėl nežinomų gelbėtojų tema tampa ne tik istoriniu klausimu, bet ir moraliniu įsipareigojimu – pripažinti, kad mūsų atmintis neišvengiamai yra fragmentiška“, – sako ji.

Idėja šių metų minėjimą dedikuoti nežinomiems žydų gelbėtojams prof. J. Verbickienei užgimė stažuotės metu Niujorke, YIVO institute, išgirdus kolegos pasakojimą apie moterį, kuri yra išgelbėtas žydų vaikas iš Lietuvos. „Ji buvo vos dvejų ar trejų metų, todėl neprisimena nei miestelio, iš kurio kilusi, nei žmonių, kurie ją išgelbėjo. Visą gyvenimą ji gyvena su troškimu padėkoti, tačiau nežino kam. Ji net neturi galimybės pradėti oficialios pripažinimo procedūros, nes nežino jokių vardų“, – istorija dalijasi profesorė.

„Svarbu suprasti, kad gelbėjimas dažniausiai nebuvo vieno žmogaus ar vienos šeimos darbas. Dažnai tai buvo tinklas. Žydai buvo išvedami iš getų, slepiami miškuose, perduodami iš vienų namų į kitus, kol pavojus bent kiek sumažėdavo. Maži vaikai, atskirti nuo tėvų, perkelti iš vienos vietos į kitą, neretai negalėdavo nei suprasti, nei įsiminti, kas ir kaip juos gelbėjo. Todėl šiandien kalbėdami apie nežinomus gelbėtojus, mes kalbame apie tuos, kurių vardai liko nežinomi ir nebuvo užfiksuoti ne tik dokumentuose, bet dėl savitų aplinkybių ir išgelbėtųjų atmintyje, tačiau jų drąsa ir dvasinė stiprybė išgelbėjo gyvybės“, – apie šių metų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną pasakoja istorikė.

Daugiau informacijos apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.

Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė.

Informuojame, kad skelbiami Vilniaus universiteto Senato rinkimai:

• kandidatų į Senato narius kėlimas vyksta nuo šių metų vasario 18 iki balandžio 10 d. 15.00 val.

• Senato rinkimai padaliniuose vyks gegužės 13–14 d.

Visą aktualią informacija apie rinkimus rasite čia.

Pristatome tęstinio, kasmetinio, recenzuojamo deimantinės atvirosios prieigos mokslinio leidinio Archaeologia Lituana 26 tomą (2025). Leidinyje publikuojami įvairios tematikos moksliniai archeologiniai straipsniai, kuriuos rengia ne tik Vilniaus universiteto (VU) Archeologijos katedros tyrėjai, bet ir Lietuvos bei užsienio mokslininkai. Skaitytojų laukia 10 mokslinių publikacijų, nagrinėjančių plačios chronologijos nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų mokslines problematikas, pristatančių naujausių tyrimų rezultatus, didelį dėmesį skiriant įvairioms tarpdisciplininių tyrimų metodikoms ir jų pasiekimams.

Leidinio turinys:

• Doc. dr. E. Šatavičius, L. Vasiliauskas, Z. Baubonis skelbia Valiūniškių ežervietės (Slabados ir Būdos gyvenviečių) pakrančių akmens amžiaus tyrimų rezultatus.

• Akad. prof. dr. E. Jovaiša nagrinėja Klaudijo Ptolemajo II a. „Geografijoje“ baltams priskiriamus sūdinus bei kelia klausimus, ar sūdinų lokalizacija atitinka Ptolemajo nurodytą vietą ir kokie kultūriniai ryšiai sieja juos su Padunojo Antika bei kitomis aisčių gentimis.

• · Vilniaus Kalnų parko pilių teritorijos tyrimus tęsia ir pristato D. Kontrimo straipsnis, kuriame analizuojama Vilniaus miesto įkūrimo legendos topografija ir 1390 m. sunaikintos Kreivosios pilies teritorija.

• Dr. A. Žvirblis pristato Vilniuje, T. Kosciuškos g. 1, atliktus archeologinius tyrimus, kurių metu atkasti XIV a. pradžios mediniai pastatai, gautos jų dendrochronologinės datos, surasti ir į muziejų perduoti 2292 radiniai.

• Lauros Banionynės ir Rūtos Karaliūtės straipsnyje pristatoma ištirta gausi zooarcheologinė ir archeobotaninė medžiaga iš T. Kosciuškos g. 1, Vilniuje.

• Dr. M. Valančius straipsnyje pateikia naujų įžvalgų apie geležies amžiaus keramikos gamybos technologijas, remdamasis makroskopiniais, petrografiniais ir cheminiais duomenimis.

• Archeologijos magistrantas M. Bodrijė analizuoja geležies amžiaus kalvystės vietų identifikavimo problemas Lietuvos archeologijoje.

• R. Karaliūtė, dr. Ž. Buržinskas, dr. E. Ananyevskaya, prof. dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė nagrinėja agroekonomikos sistemą XIII–XIV a. ankstyvuosiuose pietryčių Lietuvos miestuose, remdamiesi Merkinės pavyzdžiu.

• I. Olevska-Kairisa aptaria archeologinius nusikaltimus ir jų poveikį paveldo specialistams.

• Gausus būrys užsienio kolegų pristato Egipto krokodilų mumijų, rastų Kijevo Pečiorų lauroje, tyrimų rezultatus – unikalią ir iki šiol mažai žinomą medžiagą.

2025–2027 m. žurnalo Archaeologia Lituana leidyba finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, vykdant Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo 2025–2030 metais programą.

Linkime malonaus skaitymo!

Į skaitytojų rankas patenka jau penktasis, jubiliejinis Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų leidinys, kuriame publikuojami studentų atlikti tyrimai, atliepiantys Istorijos fakultete vykdomas studijų programas ir mokslo kryptis.  Per penkerius metus šis leidinys tapo ne tik studentų akademinės veiklos erdve, bet ir tam tikra jaunųjų istorikų bendruomenės savirefleksijos ir bendradarbiavimo plat forma, kur vyresnieji kolegos – doktorantai, kiekvienais metais suburiantys skirtingos sudėties redakcinę kolegiją – imasi užduoties atrinkti aktualiausius Istorijos fakulteto bakalaurų tyrimus. Nors straipsniai publikuojami tik virtualiojoje erdvėje, tokia forma leidžia pasiekti platesnę auditoriją ir užtikrina, kad jaunųjų istorikų ir archeologų darbai neapsiribotų fakulteto sienomis, bet taptų prieinami visiems besidomintiems praeitimi, jos interpretacijomis ir metodais.

Šių metų leidinyje ypač išryškėja chronologinė ir teminė įvairovė: nuo archeologinių tyrinėjimų Vilniaus universiteto ansamblyje, iki vyno kultūros tarpukario Lietuvoje. Žurnalą galite rasti čia.

Recenzuojamo leidinio sudarytojų kolegija (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas): Dokt. Kamilė Steponavičiūtė (pirmininkė) Dokt. Ineta Šuopytė-Butkienė Dokt. Simona Aleksynaitė Dokt. Alisa Miller Dokt. Jovita Kadikinaitė Dokt. Ignas Račickas Dokt. Rūta Karaliūtė Dokt. Dovydas Skarolskis

Jau 108 metai, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. Šiemet ši diena sutampa ir su dar viena reikšminga sukaktimi – lygiai prieš 75 metus iš Vakarų pasaulio radijo bangomis Sovietų Sąjungoje įkalinta Lietuva pirmą kartą išgirdo „Amerikos balso“ transliaciją lietuvių kalba. Apie šių transliacijų istoriją ir jų reikšmę okupuotoje Lietuvoje pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja ir Lietuvos vyriausioji archyvarė doc. Inga Zakšauskienė.

Rita Baltušytė. „Amerikos balsas“ Vašingtone. 1988. Autorius Romualdas Požerskis. Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

„Amerikos balsas“: nuo Antrojo pasaulinio karo transliacijų iki lietuviškų laidų pradžios

Pasak istorikės, iš pradžių „Amerikos balsas“ (angl. Voice of America) buvo įsteigtas kaip trumpalaikis projektas. Pirmosios laidos, kuriomis buvo informuojama apie karo eigą, į eterį išėjo 1942 m. vasario 25 d. ir nebuvo nutrauktos per visą Antrąjį pasaulinį karą. Jo metu transliacijos vyko bulgarų, čekų, vengrų, lenkų, rumunų, slovakų bei serbų–kroatų kalbomis. Pasibaigus karui, visos transliacijos buvo sustabdytos, o „Amerikos balsas“ perduotas JAV Valstybės departamentui.

„Amerikos balso“ lietuvių kalbos redakcija buvo įsteigta 1951 m. Vašingtone. Redakcijos vadovu paskirtas Konstantinas Jurgėla, jo pavaduotoju – Juozas Laučka, o politikos komentatoriumi – Kazys Grinius, trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus.

„Tikslingai ir simboliškai parinktą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną – Vasario 16-ąją – JAV radijo stotis „Amerikos balsas“ pradėjo pirmąją transliaciją lietuvių kalba. Pirmoji laida buvo tarsi radijo bangomis vykdoma ekskursija į taiką, laisvę ir teisingumą visiems“, – pasakoja doc. I. Zakšauskienė.

„Amerikos balsas“ daugiau nei pusę amžiaus buvo ne tik vienas iš alternatyvių žinių šaltinių sovietų Lietuvos visuomenei, gyvenusiai informacinio vakuumo sąlygomis, bet ir kanalas, kuriuo sistemiškai per geležinę uždangą skverbėsi vakarietiškos idėjos. JAV vyriausybė, suprasdama, kad Baltijos šalyse buvo prasidėjęs stiprus rusifikacijos procesas ir aktyvi sovietų valdžios vykdoma antiamerikietiška propaganda, 1952 m. atidarė lietuvių kalbos redakcijos skyrių Miunchene, kuris buvo uždarytas šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių buvo transliuojamos 15 min. trukmės „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba, kurios Lietuvoje buvo girdimos kasdien nuo 19.45 iki 20.00 val.

„Amerikos balsas“ Vašingtone. 1988. Autorius Romualdas Požerskis. Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Pirmųjų „Amerikos balso“ transliacijų politinė žinia okupuotai Lietuvai

Dėstytoja pažymi, kad pirmojoje lietuviškoje „Amerikos balso“ laidoje, skirtoje okupuotai Lietuvai, į jos besiklausiusius lietuvius kreipėsi JAV oficialus valstybės pareigūnas – užsienio reikalų viceministras visuomeniniams reikalams Edvardas Baretas. Jis, sveikindamas „Amerikos balso“ transliacijų lietuvių kalba pradžią, patvirtino, kad susirūpinimas dėl lietuvių padėties jaučiamas JAV vyriausybėje, ir priminė 1940 m. liepos 23 d. JAV vyriausybės pareiškimą, smerkiantį SSRS bandymą pavergti Baltijos šalis.

Pasak vyriausiosios archyvarės, svarbiausia laidoje perduota žinutė buvo užtikrinti sovietų Lietuvos gyventojus, kad JAV nepripažįsta šalies okupacijos. Ši žinia tarsi „raudonas siūlas“ siejo kiekvieną „Amerikos balso“ laidą. Vėlesnėse transliacijose taip pat buvo primenama, kiek dienų buvo praėję nuo Lietuvos okupacijos, minimos ir švenčiamos svarbiausios dar nepriklausomos Lietuvos šventės.

„Pirmojoje „Amerikos balso“ laidoje taip pat kalbėjo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone Povilas Žadeikis. Jis, lietuviškai sveikindamas tautiečius, džiaugėsi, kad tuo, kiek laisvasis pasaulis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dienai teikė svarbos: „Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Teisė ir teisybė visados laimi – jos yra mūsų pusėje. Tragiškoji Lietuvos padėtis yra gerai žinoma Vakarų pasauliui, kuris žiūri su didžiausia užuojauta“. Pirmojoje radijo laidoje, kalbėdamas Lietuvos gyventojams, P. Žadeikis taip pat užtikrino, kad Amerikos tauta stipriai palaikė Lietuvos laisvę, o JAV vyriausybė nepripažino okupacijos“, –pasakoja doc. I. Zakšauskienė.

Kai radijo klausymas virsta rezistencijos forma

Istorijos fakulteto dėstytoja teigia, kad nors lietuviškų „Amerikos balso“ transliacijų politinė ir simbolinė reikšmė buvo nenuginčijama, ankstyvuoju laikotarpiu auditorija Lietuvoje buvo gana ribota. Radijo imtuvų skaičius po karo Lietuvoje buvo nedidelis, nes sovietų valdžia dalį jų buvo konfiskavusi, tačiau žinia apie lietuvišką „Amerikos balsą“ sklido iš lūpų į lūpas. Išskirtiniu įvykiu tapo 1951 m. ruduo, kai Vilniaus geležinkelio stoties perone baltais dažais ant asfalto buvo užrašytas „Amerikos balso“ dažnis. Dalis klausytojų apie laidas lietuvių kalba iš už Atlanto sužinojo tiesiog reguliuodami imtuvo dažnių skalę. Nemažai prie „Amerikos balso“ ir kitų Vakarų radijo stočių populiarinimo prisidėjo ir pati sovietinė valdžia, itin aštriai kritikuodama vadinamuosius priešiškus balsus sovietinėje spaudoje.

„Manoma, kad „Amerikos balso“ klausydavosi apie trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų. Yra bendrų paskaičiavimų, kad Sovietų Sąjungoje iš Vakarų sklindančių radijo balsų įprastą dieną klausydavosi apie 25 mln. gyventojų, o lietuviai buvo vieni didžiausių šių transliacijų „vartotojų“ visos SSRS mastu. Didžiausias „Amerikos balso“ privalumas buvo tas, kad iki septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtų Laisvosios Europos radijo laidų tai buvo vienintelė iki nuolatinių Vatikano radijo transliacijų, radijo stotis, transliavusi lietuvių kalba“, – patikslina doc. I. Zakšauskienė.

Prie mikrofono su užrašu "Amerikos balsas" aktorius Henrikas Kačinskas.

Istorikė apibendrina, kad Vakarų radijo transliacijos įvardijamos kaip vienas iš veiksnių, vedusių Sovietų Sąjungą griūties link ir prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo: „Maskvos Helsinkio grupės įkūrėja Liudmila Aleksejeva pabrėžė, kad užsienio radijo transliacijos atvėrė alternatyvų informacijos ir idėjų kanalą, nutraukusį oficialiosios propagandos monopolį. Pasak jos, „tironija bijo naujų idėjų ir tiesos“, o Vakarų radijo balsai ženklino sovietinės ideologijos pabaigos pradžią.“

„Lietuvos atveju „Amerikos balso“ transliacijos buvo daugiau nei informacijos šaltinis. Neatsitiktinai pirmoji laida lietuvių kalba nuskambėjo būtent Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Jos tapo ilgalaikiu ryšio su laisvuoju pasauliu palaikymo mechanizmu, padėjusiu išsaugoti politinės nepriklausomybės idėją. Klausymasis virto nebylia, bet atkaklia kasdienės rezistencijos forma, kuri, nors ir nematoma, kaupė patirtį, lūkesčius ir kalbą ateities laisvei“, – „Amerikos balso“ reikšmę apibendrino vyriausioji archyvarė.

Doc. dr. Inga Zakšauskienė

Nacionalinė kultūros ir meno premija kasmet skiriama tik šešiems kūrėjams, todėl kiekvienas apdovanojimas tampa reikšmingu įvertinimu. 2025 m. viena iš laureačių tapo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė. Už architektūros horizontų atvėrimą ir idėjų sklaidą įvertinta mokslininkė kalba apie savo darbą tarp mokslo ir meno bei apie tai, kodėl architektūrą svarbu ne tik tyrinėti, bet ir mokėti perskaityti.

Prof. Marija Drėmaitė. V. Raupelio / LRT nuotr.

Premija už architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros idėjų sklaidą

Pasak prof. M. Drėmaitės, faktas, kad laureatų skaičius, nėra didinamas, padeda išlaikyti premijos prestižą: „Vis dėlto tradiciškai taip susiklosto, kad premijos dažniausiai skiriamos vadinamųjų grynųjų menų atstovams – rašytojams, aktoriams, dailininkams, kompozitoriams ar atlikėjams. Juos dažniausiai nominuoja kūrybinės sąjungos, tačiau teikėjų įvairovė ir skaičius nuolat didėja.“

Žinant, kad prof. M. Drėmaitė dirba architektūros istorijos ir paveldo tyrimų srityje, kyla klausimas, už ką istorikė buvo įvertinta būtent kultūros ir meno premija. Kaip pati profesorė svarsto, jos veikla apima ne tik architektūros ir kultūros paveldo tyrimus, bet ir parodų kuravimą bei Lietuvos architektūros sklaidą tarptautiniame kontekste, pavyzdžiui, Kauno modernizmo įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ji nekuria architektūros kaip savarankiško meno objekto, bet kuria pasakojimus apie ją – per idėjas, naratyvus, koncepcijas, parodų ir knygų dizainą, viešas paskaitas, parodas, keliaujančias po Lietuvos regionus, taip komunikuodama architektūros istoriją visuomenei.

Architektūros istorikė, kurios kandidatūrą iškėlė leidykla „Lapas“, o VU ir Nacionalinis architektūros institutas palaikė, teigia, kad Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija labai tiksliai suformulavo jos nuopelnus, už kuriuos buvo skirta premija: „Už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros idėjų sklaidą“. Būtent taip ir ji pati supranta savo veiklą, kaip architektūros ir kultūros puoselėjimą įvairiomis formomis.

Prof. Marija Drėmaitė su premiją įteikusiu architektu Gintaru Balčyčiu. V. Raupelio / LRT nuotr.

Menas moksle

Paklausta, kodėl nebuvo pasirinkta mokslo premijai, prof. M. Drėmaitė svarsto: „Mokslas man padeda formuluoti idėjas, o menas padeda komunikuoti mokslo idėjas. Aš negaliu pasakyti, ar tai grynai mokslo, ar meno premija. Aš dirbu abiejuose laukuose ir man jie vienas kitą papildo.“

Mokslinį savo veiklos pagrindą profesorė apibrėžia labai aiškiai. Ji dirba kvalifikuotame mokslo lauke, yra apsigynusi disertaciją, vykdo mokslo projektus, rašo straipsnius ir aktyviai dalyvauja akademiniame gyvenime. Nors kai kurios idėjos pristatomos meniškai, vis dėlto visi faktai yra tikrinami ir verifikuojami moksliniu pagrindu. Jos tyrimai nėra meniniai – visa veikla grindžiama pačios atliekamais moksliniais tyrimais, o ne kitų autorių interpretacijomis.

Vis dėlto veikla meniniame lauke leidžia prof. M. Drėmaitei pažvelgti į archyvinius duomenis kitu kampu: „Archyvinės bylos nėra tik faktų rinkiniai ar šaltiniai – jos gali būti matomos ir estetiniu požiūriu. Aš galvoju, kaip turimą medžiagą būtų galima išeksponuoti, kaip per ją galima perskaityti to laikotarpio estetines kategorijas. Viena iš mano paskaitų VU taip ir vadinosi – „Kaip skaitome miestus ir architektūrą“. Aš keliu klausimą, ar visuomenė nėra praradusi gebėjimo skaityti architektūros siunčiamas žinutes.“

Tyrimų temos tapimas viešuoju diskursu – geriausias įvertinimas

Teikiant paraišką Nacionalinei kultūros ir meno premijai, privaloma įvardyti reikšmingiausius darbus per pastaruosius septynerius metus. Prof. M. Drėmaitės atveju vienas iš svarbiausių darbų buvo Kauno modernizmo tyrimai, jų viešinimas ir pripažinimas. „Optimizmo architektūros“ naratyvas, sukurtas kartu su komanda, tapo savotišku kultūros paveldo ženklu ir sulaukė didelio visuomenės atgarsio. Šį procesą lydėjo knyga, keliaujanti tarptautinė paroda, o galiausiai – Kauno modernizmo įrašymas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

„Kiti reikšmingi darbai, prisidėję prie premijos skyrimo, buvo architekto Arno Funko kūrybai skirta paroda ir knyga, sovietmečio architektūros tyrimai bei leidinys „Jūs gaunate butą: gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“. Taip pat knyga „ Baltic Modernism: Architecture and Housing in Soviet Lithuania“, kurioje bandyta suprasti sovietinio laikotarpio architektūros prieštaringą kilmę ir vertę. Prie premijos prisidėjo ir projektas „Neįgyvendintas Vilnius“, gimęs iš ilgamečio darbo archyvuose ir noro parodyti visuomenei, kokios XX a. pirmoje pusėje planuotos miesto vizijos taip ir neišvydo dienos šviesos, – dalijasi architektūros istorikė.

Galiausiai tikruoju savo darbų rezultatu profesorė laiko „savarankišką“ tyrimų gyvenimą, kai juos toliau plėtoja bendruomenės: „Atsiranda ekskursijos ir maršrutai, žmonės pradeda domėtis, tvarkyti ir rūpintis paveldu. Kai tema tampa įtvirtinta kultūros lauke, tyrėjas gali judėti toliau. „Optimizmo architektūra“ šiandien jau priklauso viešajam diskursui, ir tai man yra geriausias įvertinimas.“

Žvelgdama į ateitį, profesorė mini ir naujus projektus. Vienas jų bus apie migruojančius XX a. Lietuvos architektus – nacionalinės mokyklos susiformavimą tarpukariu ir jos išsisklaidymą geopolitinių krizių laikotarpiu bei atskirą studiją apie architektą Vladą Švipą – Bauhauzo absolventą, kurio veikla aprėpė Lietuvą, Vokietiją ir JAV. Architektūros istorija bus pasakojama per didelius teritorinio planavimo projektus, atskleidžiančius XX a. idėjų sudėtingumą.

Prasidėjus naujiems kalendoriniams metams, Lietuvoje prasidėjo ir nauji mokestiniai metai. Vienas iš mokesčių, dėl kurio vis nerimsta diskusijos – nekilnojamojo turto (NT). Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas kviečia pažvelgti į tai, kaip klausimai dėl žemės ir NT buvo sprendžiami prieš šimtą metų. VU istorikė doc. Dalia Bukelevičiūtė pasakoja, kokie NT mokesčiai galiojo tarpukario Lietuvoje, kaip jie buvo nustatomi, kokio jie buvo dydžio ir su kokiais sunkumais piliečiai bei valstybė susidurdavo siekdami juos surinkti.

Frenkelio fabrikas Šiauliuose buvo didžiausias NT mokesčio mokėtojas XX a. III deš. 1935 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

NT mokesčio ištakos tarpukario Lietuvoje

Istorikė pasakoja, kad nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. biudžeto formavimas buvo vienas svarbiausių valstybės uždavinių, nes lėšų reikėjo visoms sritims. 1918 m. lapkričio 11 d. pradėjusi dirbti pirmoji Vyriausybė jau po keturių mėnesių, kovo 5 d., išleido pirmąjį mokesčių įsakymą. Jame buvo nurodyta, kad nuo kovo mėnesio reikia rinkti keturis pagrindinius mokesčius, galiojusius dar Rusijos imperijos laikais: žemės, NT, verslo ir žyminį. Tarpukariu žemės ir NT mokesčiai buvo aiškiai atskirti. Buvo laikomasi nuostatos, kad kaimo gyventojai turi mokėti žemės mokestį, o miestų gyventojai – NT mokestį.

„1919 m. spalio 20 d. ministrų kabinetas pradėjo svarstyti NT mokesčio įstatymą. Didesnių diskusijų dėl šio mokesčio nekilo, tačiau buvo pasiūlyta taikyti proporcingumo principą, t. y. neturtingus asmenis nuo mokesčio atleisti. Vis dėlto ministras Ernestas Galvanauskas su tokiu siūlymu nesutiko, argumentuodamas, kad kitose šalyse jokių išimčių nebuvo, todėl jų neturėtų būti ir Lietuvoje. To meto valdžiai nerūpėjo, ar žmogus turėjo darbą ar nuolatinių pajamų – NT mokestį mieste turėjo mokėti visi“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Galiausiai 1919 m. lapkričio 14 d., kai dar nebuvo išrinktas Seimas, Valstybės Taryba priėmė pirmąjį miestų ir miestelių NT įstatymą. Jis galiojo beveik visą tarpukario laikotarpį – iki pat 1939 m., kai buvo priimtas naujas įstatymas. Pagal šį teisės aktą nuo NT mokesčio buvo atleidžiami tik valstybės objektai, švietimo įstaigos, labdaros ir kitos ne pelno siekiančios organizacijos.

Atgalinės datos įstatymas ir kas sprendė, kiek reikia mokėti

Kalbėdama apie mokesčio dydį, istorikė pažymi, kad tarpukario Lietuvoje žemės ir NT mokestis sudarė 10 proc. nuo viso turto bruto pelno: „Bruto pelnu buvo laikoma vidutinė turto nuomos vertė. NT bruto pelną turėjo nustatyti mokesčių inspektoriai, lygindami jį su kitais panašiais objektais. Mokestis buvo nustatomas penkeriems metams, tačiau, siekiant palengvinti jo sumokėjimą, jis buvo renkamas du kartus per metus. Mokėti turėjo turto savininkas ar asmenys, kurie tuo turtu naudojosi, kitaip tariant – nuomininkai.“

Istorikė atkreipia dėmesį į šiandien neįprastą, tačiau tarpukariu gana dažną praktiką – įstatymų įsigaliojimą atgaline data. Nors NT mokesčio įstatymas buvo priimtas 1919 m. lapkritį, nuspręsta, kad jis galios nuo tų pačių metų sausio 1 d. Pasak istorikės, tokių dalykų būta tarpukario teisėkūroje, o šiandien įstatymų leidyboje tai būtų neįsivaizduojama. Praktikoje tai reiškė, kad jau metų pabaigoje naujai susikūrusios Lietuvos gyventojai turėjo sumokėti NT mokestį už visus 1919 m.

Mokesčio dydį nustatydavo mokesčių inspektoriai. Jie turėjo teisę spręsti, koks nustatomas bruto pelnas ir pagal jį apskaičiuojamas NT mokestis. Kadangi 1919 m. priėmus įstatymą išimtys dar nebuvo taikomos niekam, mokesčių inspektoriai įgijo itin didelę sprendimų laisvę. Nuo jų supratimo ir išsilavinimo priklausė, kaip buvo vertinami žmonių butai, namai ar sklypuose esantys statiniai. Ne visi inspektoriai turėjo finansinį ar ekonominį išsilavinimą – kai kurie jų buvo mokytojai ar vaistininkai. Tokia sistema sudarė sąlygas tiek manipuliacijoms, tiek skaičiavimo klaidoms.

Taisyklės mokesčių inspektoriams, 1939 m. Doc. D. Bukelevičiūtės nuotr.

Istorikė pabrėžia, kad Finansų ministerija teikė instrukcijas, kaip apskaičiuoti turto bruto pelną, tačiau praktikoje daug kas priklausė nuo paties mokesčių inspektoriaus: „Jei NT savininkas palaikydavo gerus santykius su inspektoriumi, šis galėjo „nepastebėti“ naujai pastatyto pastato arba kaimyno turtą įvertinti brangiau. Tokio paties NT, tačiau esančio skirtinguose miestuose, vertė galėjo būti nustatoma nevienodai, nes turto vertinimas priklausė skirtingiems mokesčių inspektoriams, kurie dažnai tarpusavyje nepalaikė ryšių, o veikė tik pagal Mokesčių inspekcijos, buvusios Kaune, nurodymus. Kaip mokesčių inspektorius instrukcijas suprasdavo, taip ir vertindavo. Sistema, kai mokesčių inspektoriai turėjo itin didelę sprendimų galią, buvo kritikuojama tiek spaudoje, tiek Seime, tačiau esminių pokyčių taip ir neįvyko. Todėl tokia tvarka išliko būdinga visam tarpukario laikotarpiui. Skųsti mokesčių inspektoriaus sprendimą buvo galima, tačiau praktikoje rasti teisybę buvo gana sudėtinga“, – pasakoja istorikė.

Mokestis praktikoje

Kalbėdama apie NT mokesčio taikymą, istorikė atkreipia dėmesį, kad iki 1924 m. Lietuvoje vyravo nemažas chaosas. Pasak doc. D. Bukelevičiūtės, tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo, iki maždaug 1920–1921 m., į Lietuvą masiškai grįžo žmonės iš carinės Rusijos. Jie dažnai apsigyvendavo bet kuriame tuščiame name ar bute. Antra, po karo buvo daug apleistų pastatų, kurių savininkai buvo pabėgę, žuvę arba taip ir nebegrįžo. Todėl mokesčių inspektoriams dažnai būdavo neaišku, kam konkreti nuosavybė priklauso. Situacija ėmė normalizuotis po 1924 m., kai savivaldybės pradėjo aktyviai registruoti gyventojus ir jų turtą.

Tais pačiais 1924 m. buvo priimtas ir Savivaldybių mokesčių įstatymas, kuriuo NT mokestis įtvirtintas ir savivaldybių lygmeniu. Tarpukariu NT savininkai mokestį turėjo mokėti tiek valstybei, tiek savivaldybei: valstybė buvo nustačiusi 10 proc. bruto pelno tarifą, o savivaldybės galėjo taikyti iki 20 proc. mokestį, nors dažniausiai jis siekė apie 4–8 proc. Mokestis buvo privalomas visiems, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų, tačiau 1926 m. priimtas įstatymas numatė išimtį – jei per penkerius metus apskaičiuotas mokestis miestuose nesiekė 45 litų, o miesteliuose – 20 litų, jo mokėti nereikėjo. Ši riba buvo nustatyta po diskusijų Seime, gyventojus siekiant atleisti nuo simbolinio dydžio mokesčių.

Kalbėdama apie visuomenės reakciją į NT mokestį, istorikė pabrėžia, kad atviro pasipriešinimo tarpukariu beveik nebuvo: „Nei mitingų, nei masinių protestų nefiksuota – visuomenė mokesčius priėmė kaip neišvengiamą realybę. Žmonės juk negalėjo paprasčiausiai išsikraustyti iš savo namų ar atsisakyti nuosavybės. Didžiąją tarpukario dalį, ypač trečiajame dešimtmetyje, mokesčio mokėjimas nebuvo didelė problema: trūko būstų, todėl nuomos kainos kilo, o NT savininkai mokestį dažnai perkeldavo nuomininkams arba jį padengdavo iš nuomos pajamų.“

Padėtis ėmė keistis apie 1930 m., prasidėjus ekonominei krizei. Sumažėjus galimybėms išnuomoti butus ar kambarius, NT savininkams pasidarė sunkiau gauti papildomų pajamų, todėl mokesčių našta tapo labiau juntama. Ypač sudėtinga situacija susiklostė ketvirtajame dešimtmetyje tiems, kurie buvo pasistatę namus ar butus iš paskolų – krizės sąlygomis jiems tapo sunku vykdyti tiek kredito, tiek mokesčių įsipareigojimus. Tai paskatino viešas diskusijas apie mokesčių lengvatas ir išimtis, o valdžia palaipsniui pripažino, kad mokestinė našta ne visiems gyventojams yra vienodai pakeliama.

Reformos ir Vilniaus krašto prijungimas

Pasak doc. D. Bukelevičiūtės, diskusijos dėl NT mokesčio dydžio ir teisingumo tarpukariu nesiliovė visą laikotarpį. Nuo pat pradžių buvo kritikuojama vienoda 10 proc. bruto pelno norma, neatsižvelgianti į tai, ar žmogus gyvena kukliame būste, ar prabangiame name. Trečiajame dešimtmetyje vis dažniau buvo siūloma įvesti progresinį mokestį. Tam tikri palengvinimai vargingiausiai gyvenantiems buvo įvesti 1930 m., o 1933 m. nustatyta, kad mokestis naujiems pastatams turi būti pradėtas skaičiuoti tik po pusmečio, kai juose apsigyvens žmonės arba bus pradėta vykdyti komercinė veikla. Po dvejų metų buvo įvesta mokesčio progresija – pagal nustatytą bruto vertę reikėjo mokėti nuo 10 iki 13 proc. dydžio mokestį. Vis dėlto pati sistema iš esmės nepasikeitė: bruto pelną ir toliau nustatydavo mokesčių inspektoriai, remdamiesi nuomos verte ir savo vertinimu.

Mokesčių knygelė, 1932 m. Doc. D. Bukelevičiūtės nuotr.

Nepaisant mokesčių lengvatų ir korekcijų, NT mokestis tapo vis svarbesne valstybės pajamų dalimi. Augant miestams, statyboms ir apmokestinamų objektų skaičiui, surenkamos sumos nuosekliai didėjo, ypač ketvirtajame dešimtmetyje: trečiajame dešimtmetyje buvo surenkama 3–5 mln. litų, o ketvirtajame – 6–8 mln. litų. Tačiau kartu augo ir įsiskolinimai: dalis gyventojų mokesčių nesugebėdavo sumokėti, ypač ekonominės krizės metais. Nors NT mokestis pagal svarbą nusileido žemės bei verslo mokesčiams, jo dalis bendroje tiesioginių mokesčių struktūroje nuolat augo ir tapo svarbiu urbanizacijos bei ekonominės raidos rodikliu.

„Vėlyvuoju tarpukariu problemos ypač išryškėjo prijungus Vilniaus kraštą ir artėjant Antrajam pasauliniam karui. Staiga išaugęs apmokestinamų objektų skaičius, gyventojų migracija, tušti butai ir smukusios nuomos pajamos lėmė, kad mokesčius surinkti darėsi vis sunkiau. 1939–1940 m. valdžia buvo priversta taikyti nuolaidas ir mažinti mokesčio dydį, tačiau net ir tai nepadėjo išspręsti problemos. Nepasitenkinimas dėl mokesčių augo, tačiau atviro protesto taip ir nebuvo. Autoritarinio režimo sąlygomis visuomenė savo nepasitenkinimą dažniausiai reiškė raštais ir skundais, o ne viešomis akcijomis“, – užbaigia pasakojimą VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Pasirodė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto iniciatyva parengtas ir išleistas mokslinių straipsnių rinkinys „Tarpukario Lietuvos miesteliai ir miestelėnai. Istorijos, kultūros ir paveldo tyrimai“ (sudarytojas Salvijus Kulevičius, Vilniaus universiteto leidykla).

Rinkinys skirtas tarpukario Lietuvos miestelių istorijos, kultūros, paveldo ir to, kas apibendrintai gali būti vadinama miestelietiškumu, tyrimams. Rinkinio straipsniuose akcentuojamas dėmuo miestel- (miestelis, miestelėnas, miestelietiškumas), tuo liudijant siekį ar bent jau lūkestį miestelius atskleisti kaip savitą ir ypatingą reiškinį, o ne viso labo traktuoti juos kaip tiesiog didelį kaimą ar mažesnį miestą. Miesteliai čia laikomi gyvuoju Lietuvos paveldu, kurio istorija galimai prasidėjo daugiau nei prieš 600 metų ir, nepaisant sunkmečių, tebegyvuoja iki šių dienų. O gyvuoju paveldu juos daro ne tik miestelių įteisinimas dabartinėje Lietuvos teritorinėje administracinėje sistemoje, bet būtent jų gyvasis turinys – miestelėnai, puoselėjantys ir kuriantys naujas miestelietiškas atmintis. Tarpukario miestelių žmonės ir jų vaidmenys, erdvė ir jos dėmenys, įvykiai ir kasdienybė, paveldas, taip pat nūdienos miestelėnų savivokos ir tapatybės klausimai – tai pagrindiniai aspektai ir temos, per kurias tikimasi atskleisti kiek išsamesnį ir bendresnį tarpukario Lietuvos miestelių vaizdą. Dėkojame mecenatui, parėmusiam knygos leidybą, dr. Vidmantui Fokui.

Skaitmeninė knygos versija. 

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2025 m. dovanota 14500 eurų.

2025 m. parama panaudota penkių monografijų leidybos darbams: Edvardo Gudavičiaus Narodziny królestwa – Litwa za Mendoga (par. Inga Leonavičiūtė); Norberto Černiausko 1940. Ostatnie lato na Litwie; Nerijaus Šepečio Postsäkularität des Holocaust: Zwischen Kritik und Verständnisus; Dovilės Troskovaitės The Birth of Nationalism in East European Karaite Communities; Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos Mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (verčiama į lenkų kalbą).

Monografijos leidžiamos žymiose arba didelę sklaidą turinčiose užsienio šalių leidyklose. Gudavičiaus ir Černiausko monografijos išleistos ir Lenkijos auditorijai pristatytos 2025 m. Kitas monografijas planuojama išleisti 2026–2027 m. Parama taip pat naudota bendrai su Ukrainos katalikiškuoju universitetu rengiamo straipsnių rinkinio The Making and Remembering of Saint Josaphat Kuntsevych (17th–20th Century) leidybos darbams bei kelių mokslo straipsnių vertimui ir redagavimui.

Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2025 m. ji įteikta dr. Tetianai Boriak už Holodomoro tyrimus ir monografiją Усна історія у джерельній базі студій Голодомору: історія формування та інформаційний потенціал корпусу свідчень (The Oral History Segment in Source Base of Holodomor Research in Ukraine (1932–1933): History of Formation, Theoretical and Methodological Aspects).

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

Vasario 19-20 d. Kaunas | Balandžio 9-10 d. Vilnius

Jau tradicinis Istorijos mokytojų seminaras 2026 m. vyks dviem sesijomis – Kaune ir Vilniuje. Kaip ir kasmet, seminaro turinio ašį sudarys ne tik dalykiniai istoriniai pjūviai, bet ir sritys bei temos, esančios greta istorijos disciplinos. Seminaro metu ne tik klausysimės, bendrausime ir keisimės patirtimis, bet ir vaikščiosime bei tyrinėsime.

• Seminaro apimtis: 20 val.
• Abiejų sesijų kaina: 98 eurai (įskaičiuota nakvynė ir maitinimas).
• Registracija (su trumpa motyvacija):
• Programa akredituota, dalyviams bus iišduodami pažymėjimai.