Naujienos

Nors paskutinis Lietuvos partizanas su ginklu rankoje krito prieš pusę amžiaus, miško brolių karas dar nesibaigė, jis vyksta mūsų atminties, vidaus ir tarptautinės politikos frontuose.
Su tokiu teiginiu į diskusiją „Karas dėl partizanų – su savimi ir su priešais“ vakar kvietė Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto (IF) alumni draugija.

Oficialiai pokario pasipriešinimas yra vienas pagrindinių istorinės atminties ramsčių, drauge su didžiaisiais kunigaikščiais, valstybe nuo jūrų lig jūrų, tautiniu atgimimu, Pirmąja respublika, Sąjūdžio laikotarpiu. Ar partizanų kovos vieta Lietuvos visuomenės atmintyje iš tiesų pagrindinė, o gal visgi nišinė?

Daugiau skaitykite: www.lzinios.lt
© Lietuvos žinios

Jaunųjų istorikų mokykla

Į mokyklą kviečiame bendrojo ugdymo mokyklų 9–11 klasių mokinius, besidominčius istorija, siekiančius žinių, kūrybingus ir norinčius tobulėti.

Mokykla organizuojama bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, Lietuvos ir Visuotinės bei kultūros istorijos esminiais faktais. Įgys teorinių žinių, kurios yra būtinos besidomintiems istorija, ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą, taip pat padės ugdyti reikalingus gebėjimus bei įgūdžius.

Mokiniai klausysis paskaitų, susipažins bei tiesiogiai pabendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais. Bus mokomi išsiugdyti kritinį mąstymą, gebėjimą skirti faktus ir nuomones apie juos, analizuoti istorinius faktus, argumentuotai dėstyti savo nuomonę.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilniuje) š.m. sausio 22 d. buvo atidaryta paroda „Laisvės balsai Šaltojo karo laikotarpiu. Laisvosios Europos Radijas“. Paroda skirta prisiminti prieš 65 metus pradėjusį veikti „Laisvosios Europos radiją“ bei vasario 13-ąją minimą Pasaulinę radijo dieną.

Ši paroda yra bendras Čekijos Respublikos Totalitarinių režimų tyrimo instituto, Čekijos kultūros sklaidos instituto Miunchene bei Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto Rytų Europos studijų centro projektas, pasakojantis apie penkių Rytų Europos radijo redakcijų – Čekoslovakijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos – darbą.

Po teroro aktų Paryžiuje visi jaučiame, kad įvyko kažkas labai svarbaus, kažkas esmingo, kad gyvenimas nuo šiol jau bus visiškai kitoks. Bet kodėl?

Populiaru manyti, kad teroristai pasikėsino į tikrąsias Europos vertybes. Greičiausiai, kad taip, nes tik dėl tikrųjų vertybių Prancūzijoje į gatves gali, pasak taiklios vienos žurnalistės pastabos, išeiti daugiau žmonių negu gyvena Lietuvoje. 

Tik kokioms vertybėms pagrasinta? Žodžio laisvei? Žurnalistai, žinoma, norėtų taip manyti. Jie seniai svajoja sulaukti dienos, kai minios susirinks jų pagerbti ar apginti. Bet iš tikrųjų žurnalistams patekus į bėdą minios niekada nesusirenka.

Daugiau skaitykite www.15min.lt  

2014-ųjų Kazimiero Barėno literatūrinė premija įteikta rašytojui Tomui Vaisetai už prozos knygą „Paukščių miegas“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Žurnalistas, istorikas, pastaruoju metu psichiatrijos sritį tyrinėjantis autorius savo apsakymuose literatūrinę išmonę sieja su istorijos akcentais ir savo kūrinius vadina būsenomis.

Premijos teikimo šventėje, vykusioje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, visiems padėkojęs T. Vaiseta vėliau šmaikštavo, kad premijos atneša įvairių nemalonumų. Pirmiausia taip išauga rašytojo ego, kad gali prireikti ne tik atskiros lovos, bet ir atskiro ploto. Antra, rašydamas pats sau vienas, pabėgęs nuo žmonių, jautiesi kaip sliekas, giliai įsikasęs į dirvožemį ir ramiai tūnantis, o staiga tave išmeta į viršų, sveikina direktoriai, Seimo nariai, merai, o tu bijai, kad tuoj atskris koks iš miego atsibudęs paukštis ir tave sules. Trečia, kai skiriamos premijos jaunam autoriui, tai iš jo kažko tikimasi.

Daugiau skaitykite www.bernardinai.lt

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės Bitės bibliotekoje šeštą kartą įteikta išeivijos rašytojo, žurnalisto Kazimiero Barėno literatūros premija. Ji skiriama jauniesiems rašytojams. 2014 metų laureatu tapo istorijos mokslų daktaras, rašytojas Tomas Vaiseta.

Trisdešimtetis T. Vaiseta 2006 m. baigė žurnalistikos studijas, bet pasuko į istoriją ir prieš dvejus metus apsigynė istorijos mokslų daktaro vardą.

Šiuo metu jis dėsto Vilniaus universitete. Premija jam skirta už pirmąją knygą – pernai išleistą apsakymų rinkinį „Paukščio miegas“.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Sausio 9 dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atstovai – prodekanas dr. Salvijus Kulevičius, dr. Norbertas Černiauskas ir dokt. Kęstutis Kilinskas lankėsi Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamente prie Krašto apsaugos ministerijos bei susitiko su departamento vadovybe ir ekspertais.  Susitikimo metu aptarta bendradarbiavimo galimybė prisidedant prie  moksleivių pilietinio-istorinio sąmoningumo ugdymo, išreikštas abipusis suinteresuotumas dirbti kartu įvairiuose tarpinstituciniuose projektuose.

Kiekvienas vairuotojas pasakytų, kad geras kelias turi būti tiesus, lygus ir platus, dengtas asfaltu, su aiškinamaisiais kelių ženklais. Vis dėlto dalis kelių, ypač kaimo vietovėse, yra duobėti, vingiuoti, pakelėse apaugę krūmynais, su staigiais posūkiais ir įkalnėmis – jais privalu važiuoti itin atsargiai.
Senais laikais šie nepatogumai nekėlė didelių rūpesčių, nes arklio traukiamas vežimas riedėjo lėtai, o iš priešpriešos atvažiuojantis vežimas girdėjosi iš tolo. Panašiais bruožais pasižymėjo senieji sausumos keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kurie vingiavo lyg upės, aplenkdami pelkes, kalnus ar dirbamas žemes. Jų išsidėstymas buvo susiformavęs gyvenimiškai, pramynus takelį ar keliuką, vedusį iš vienkiemio į kaimynines sodybas ir kaimus. Keliai senojoje Lietuvoje buvo ir dabartinės susisiekimo sistemos pamatas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kuo giliau į praeitį, tuo keliai turėjo būti prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės. Tačiau ar tikrai taip buvo?

Daugiaus skaitykite www.delfi.lt

Sigita Černevičiūtė, Saulius Kaubrys. Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera – mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius: Gimtasis žodis, 2014.

Monografijos tema išties netikėta, bauginanti ir kelianti smalsumą, nes visada buvo gaubiama paslapties skraistės. Autoriai pasirinko menkai tyrinėtą sritį – mirties bausmės vykdymo ypatumus Lietuvoje 1918–1940 metais. Konkrečių politinių ir kriminalinių nusikaltimų aprašymai ir egzekucijų detalės atskleidžia tikrovišką to laikotarpio paveikslą. Darbas stebina išsamia šaltinių ir literatūros analize, teisinių ir politinių realijų išmanymu. Faktinė medžiaga tiksli, paremta istoriniais dokumentais ir gausiai iliustruota nuotraukomis.

Daugiau

Šis tėvo skundas sovietinės valstybės tarnautojams apie psichikos liga sirgusios dukros mirtį ir po pusšimčio metų gali sukelti šleikštulį: „Radome lavoną dvokiantį, veido visai nematyti, visas aplipęs kirminais, akys, nosis buvo visai sunaikintos kirminų, visas kūnas sužalotas. Aš, jos tėvas, prišluosčiau daugiau nei litrą kirminų nuo jos. Buvo atėjusios dvi seselės, bet pamačiusios išbėgo laukan“. Tai nutiko 1963 metų rugpjūtį Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Šios ir kitų sovietinių gydymo įstaigų kasdienybę tyrinėja istorikas Tomas Vaiseta.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

2014 m. gruodžio 16 d., tradiciškai kasmet Teatro salėje vykstančiame iškilmingame VU Senato posėdyje, skirtame prabėgusiems metams išlydėti, buvo pagerbti iškiliausi Universiteto bendruomenės nariai. Šiemet Rektoriaus premijos laureatais tapo du istorikai. Lektorius dr. Tomas Vaiseta  buvo apdovanotas Rektoriaus jaunojo mokslininko premija, o lektoriui Andriui Grodžiui Rektoriaus premija buvo skirta už pasiekimus pedagoginėje veikloje. 

Sveikiname laureatus!

Daugiau skaitykite:
Iškilmingame Senato posėdyje – Tarybos narių įsipareigojimas ir padėkos iškiliausiems bendruomenės nariams
Geriausiems Vilniaus universiteto dėstytojams – Rektoriaus premijos
Renginio akimirkos 

Apie 1250 m. Mindaugui didelių karinių ir diplomatinių pastangų dėka pavyko suskaldyti jo valdžiai rimtai grėsusią sąjungą. Politinių derybų metu nežinomo vardo Mindaugo dukra buvo sužadėta, o vėliau ištekinta už vieno didžiausių Lietuvos karaliaus konkurentų regione Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus sūnaus Švarno. Tai buvo pirmoji Lietuvos valdovų šeimos santuoka, kurią galima vadinti tarpdinastine.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

Istorijos fakulteto Archeologijos katedros mokslininkės stažuotojos dr. Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės Keen mokslinių tyrimų temos – maisto globalizacijos pradžia priešistorėje, šiaurinis maisto globalizacijos kelias, pirmieji Rytų ir Vakarų kontaktai per kultūrinių augalų mainus ir jų padariniai, atskirų kultūrinių augalų ir prijaukintų gyvūnų kelias į Lietuvą. Su mokslininke kalbamės apie pasirinktą sritį, apie maistą, tradicijas ir apie tai, ką dar galima.

Skaitykite daugiau naujienos.vu.lt

Norintieji pasiklausyti diskusijos „Europa, jos ribos ir Lietuva“, surengtos Istorijos fakultete, niekaip netilpo į auditoriją. To „kaltininku“ turbūt galima laikyti viešajame gyvenime šiuo metu beveik nedalyvaujantį VU profesorių emeritą Edvardą Gudavičių. Jo 85-mečio proga istorikai susirinko padiskutuoti apie šiemet į lietuvių kalbą išverstą Oskaro Haleckio knygą „Europos istorijos ribos ir skirstymai“, kuriai įvadą parašė prof. E. Gudavičius.

Skaitykite daugiau naujienos.vu.lt

Sveikiname Naujosios istorijos katedros lektorių Andrių Grodį,tapusį 2014 m. Rektoriaus geriausio dėstytojo premijos laureatu. 

Daugiau apie geriausių VU dėstytojų rinkimus.

Sveikiname Naujosios istorijos katedros lektorių Andrių Grodį, tapusį geriausiu 2023 m. dėstytoju.

Lekt. Andrius Grodis 2023 m. sulaukė daugiausiai palaikymo iš Istorijos fakulteto studentų. Jis yra ypač gerbiamas už profesionalumą, akademinį rūpestį ir kasdieninį įsiklausimą.

Lietuvos vyriausiuoju archyvaru antrai ketverių metų kadencijai paskirtas Ramojus Kraujelis.Tokį sprendimą trečiadienį priėmė Vyriausybė.
R. Kraujelis (g. 1974) yra istorijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Lietuvos valstybės naujajame archyve pradėjo dirbti 1997 m., 2011-aisiais buvo paskirtas Lietuvos vyriausiuoju archyvaru pirmajai kadencijai.

Daugiau skaitykite www.respublika.lt

Lietuvos ir Lenkijos santykiai kartais būdavo sudėtingi, pavyzdžiui, tarpukariu, tačiau teiginys, kad Lenkiją kai kuriais atvejais galima vadinti Lietuvos valstybingumo priešu, visiškai neteisingas, sako Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Petrauskas. „Istoriją reikia rašyti laikantis objektyvumo principo. Reikia kalbėti apie konfliktus, bet kartu ir aiškiai suvokti, kad bendra istorija ir dabartis vis tiek mus daugiau artina, o ne skiria“, – pabrėžia Istorijos fakulteto dekanas.

Daugiau skaitykite www.lrytas.lt

85-ąjį gimtadienį švenčiantis istorikas Edvardas Gudavičius vengia viešumo, bet trečiadienį sutiko dalyvauti 2014 m. į lietuvių kalbą išverstos Oskaro Haleckio knygos „Europos istorijos ribos ir skirstymai“ pristatyme ir diskusijoje „Europa, jos ribos ir Lietuva“ Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

Vienas garsiausių šalies istorikų Edvardas Gudavičius šiemet mini 85 metų jubiliejų. Inžinieriumi dirbęs ir vėlai į istorijos mokslą profesionaliai pasukęs E.Gudavičius gal ir nesitikėjo, kad vėliau dėl savo drąsių ir nusistovėjusias sampratas laužančių įžvalgų savo kolegų bus pripažintas didžiulių permainų Lietuvos istorijos suvokime pradininku ir ištisos istorikų mokyklos kūrėju. Ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo E.Gudavičiaus 85-mečio proga pateikiame skirtingų istorikų kartų vertinimus, ką jiems asmeniškai ir bendrai Lietuvos istoriografijai reiškė šio istoriko darbai.

Daugiau skaitykite www.15min.lt