Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantai parengė Lietuvoje aptinkamų sprogmenų žemėlapį ir katalogą. I kurso archeologijos magistrantai Mantas Brazdžiūnas ir Divonis Piličiauskas vienai iš studijų užduočių pasirinko kiek neįprastą temą. Tačiau tai aktuali ir gyvybiškai svarbi problema ne tik archeologams, bet ir plačiajai visuomenei.

Remiantis Lietuvos kariuomenės duomenimis, kasmet vidutiniškai neutralizuojama daugiau nei 4000 pavojingų radinių. Tačiau 2024 m. šis skaičius išaugo iki 8683 vienetų – daugiausiai per pastaruosius dešimtmečius. Per nepriklausomybės laikotarpį bent kelios dešimtys žmonių buvo sužeisti arba žuvo sprogus karo laikų sprogmenims. Nuo karo laikų likę sprogmenys randami ne tik miškuose ar laukuose, bet ir statybų metu miestuose, gyvenamuosiuose rajonuose. Tai akivaizdžiai rodo, kad karinis paveldas – ne vien muziejų vitrinos, bet ir nuolatinė grėsmė gyvybei, reikalaujanti žinių, atsakomybės ir prevencijos.

„Nors daliai mūsų galėtų atrodyti, kad Lietuvoje praūžę karai tėra senas praeities aidas, tačiau jų pavojingas palikimas tebėra gyvas – jis guli tiesiog po mūsų kojomis. XX a. per Lietuvą persirito ne vieno karo frontas. Per mūsų šalies teritoriją žygiavo skirtingos kariuomenės, vyko mūšiai, buvo statomi karinio pobūdžio objektai, o įvairiuose regionuose įkurti ir iki šiol naudojami kariniai poligonai. Šie istoriniai procesai paliko pavojingą pėdsaką – didelė dalis Lietuvos teritorijos iki šiol yra užteršta sprogmenimis“, – pasakoja D. Piličiauskas.

Su šia problema tiesiogiai susiduria ir archeologai. Daugybė Kultūros vertybių registre (KVR) esančių objektų yra teritorijose, kurios karo metu buvo strategiškai svarbios – prie fronto linijų, buvusiose karinių bazių ar gynybinių įtvirtinimų vietose.

Studentai pabrėžia, kad atliekant archeologinius tyrimus šiose vietose, sprogmenų aptikimo tikimybė smarkiai išauga. Tačiau ne visi tyrėjai geba laiku atpažinti pavojingus radinius – dėl to kyla rimta grėsmė tiek jų pačių, tiek kitų saugumui.

Atsižvelgdami į šiuos iššūkius, magistrantai parengė projektą, kuriuo siekia didinti supratimą apie karo palikimo pavojus, supažindinti su dažniausiai randamais sprogmenimis ir pateikti praktines rekomendacijas, kaip tinkamai elgtis juos aptikus.

„Mūsų projektas ne tik siekia pateikti techninę informaciją, bet ir prisideda prie visuomenės švietimo bei prevencijos. Tikime, kad informuotas žmogus yra saugesnis žmogus – ypač kai kalbame apie pavojų, kuris gali slėptis po kiekvieno mūsų kojomis“, – sako M. Brazdžiūnas.

Studentų  projektą sudaro trys pagrindinės dalys:

1. Žemėlapis, kuriame pateikiamas užterštumo sprogmenimis sluoksnis ir jo persidengimas su KVR saugomais objektais.

2. Dažniausiai Lietuvoje randamų sprogmenų katalogas – iliustruotas ir informatyvus leidinys, padedantis atpažinti pavojingus objektus.

3. Atmintinė apie saugų elgesį radus sprogmenį – praktinė ir glausta informacija, kaip elgtis aptikus įtartiną objektą.

Atliktą darbą galite rasti čia. 

 VU Istorijos fakultetas ir jo magiška liepa nuolatos suburia savo auklėtinius. Šį kartą smagi alumnų kompanija susitiko kiemelyje paminėti studijų baigimo 50-metį.

Istorijos pažinimas glaudžiai siejasi su pilietiškumu ir patriotizmu, todėl nenuostabu, kad Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete mokosi visuomeniškai aktyvus studentai. Penki, bet tikrai ne visi, Istorijos fakulteto studentai, priklausantys Lietuvos skautijos (LS) ir Lietuvos šaulių sąjungoms (LŠS) pasakoja, kaip prisijungė prie šių organizacijų ir kaip sekasi derinti visuomeninę veikla su studijomis.

Tarpukarį menančios organizacijos atkūrimas Vilniuje

Į pirmą skautų stovyklą dabar trečiakursis Istorijos studentas Adomas Kofman išvyko 2018 m. paskatinus tėčiui, ir to pakako, kad vaikiną sudomintų skautai ir jų veikla. Kitą vasarą A. Kofman vėl dalyvavo stovykloje, o rudenį įsitraukė į Panevėžio LS veiklą. Įdomu tai, kad savo skauto kelią A. Kofman pradėjo stovykloje, nuo kurios prasidėjo žydų skautų atsikūrimas Lietuvoje – žydiškų skautų organizacijų tarpukariu Lietuvoje buvo daug. Pradėjęs studijuoti, pirmo kurso metu A. Kofman prisidėjo prie žydų skautų bendruomenės atkūrimo Vilniuje ir pradėjo rengti reguliarias sueigas ir kitą veiklą.

Nors gali pasirodyti, kad išskirtinis skautų simbolis yra ženkliukai, A. Kofman patikslina, kad jų organizacijoje didesnę reikšmę turi kaklaraiščiai: „Ženkliukai skautuose yra labiau kaip stovyklų ar kitokių renginių atributas, o kaklaraiščiai parodo amžiaus grupę ir, svarbiausia, kompetencijų bei patirties lygį. Aš šiuo metu turiu violetinį kaklaraištį ir dvišakę lazdą – esu skautas „Vytis“. Tai pasiekti reikia nemenkų pastangų ir laiko. Tad tikrai didžiuojuosi šiuo pasiekimu.“

Skautiškai veiklai ir studijų derinimui A. Kofman pavyko susidėliojus aiškų tavrkaraštį: „Pradėjęs studijuoti Lietuvos skautų tarpe siekiau vieno iš aukštesnio lygmens. Tai reikalavo nemažai savaitgalių, valandų darbo dienomis, emocinių pastangų ir kompetencijų ugdymo. Tikrai ne kartą teko paaukoti naktį ar kelias naktis iš eilės studijoms MKIC'e, nes negalėjau studijuoti savaitgaliais. Kartais tekdavo paaukoti ir progresą skautuose dėl užimtumo sesijos metu. Tačiau geriau pasidėliojus tvarkaraštį, nubrėžus tam tikras ribas, pavyko išsaugoti gerus ar net geriausius pažymius studijose.“

Iš Vilniaus žydų skautų archyvo. A. Kofman pirmas iš dešinės

Bendruomenės iš vienijančių vertybių narė

Elzė Navikaitė - Istorijos bakalauro pirmakursė, „šauliauja“ nuo 2019 m. Per Sąjungos šimtmetį Katedros aikštėje, alinančiame karštyje ir patriotiškų žmonių minioje davė jaunojo šaulio pasižadėjimą. Praėjusiais metais – jau ir šaulio priesaiką. 

„Pradžia buvo labai paprasta – buvau užhipnotizuota tėvų pavyzdžio, jų užsidegimo, grįžus iš kiekvienų pratybų. Kaip ir juos, mane labiausiai sužavėjo žmonės, santykiai tarpusavyje, bendrystė. Tai be galo unikalu, kai bendroje veikloje susiburia, iš pirmo žvilgsnio, nieko bendro neturintys žmonės, tačiau svarbiausia – panašių, tarpusavyje vienijančių vertybių, tikslų ir noro mokytis. Tai ir yra ta šauliška brolybė, kuri keri. Taigi, tokioje atmosferoje labai paprasta buvo augti ir siekti savo tikslų. Šiandien visa tai, kas buvo išmokta šaulystės metu, pasitarnauja mokykloje, kur tęsiu mamos pradėtą vesti jaunųjų šaulių būrelį“, – dalinasi šaulė.

„Vaikams labai svarbu paaiškinti visos šaulystės esmę ir prasmę, ir tai lengviausiai perteikti per istorijos prizmę, ypač, kai ši šaulių organizacija yra istorinė ir neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo. Dar būdama jaunąją šaule, pati tokiu būdu besidomėdama ir besigilindama susižavėjau istorijos studijomis “, – pasakoja E. Navikaitė.

Iššūkių keliantis, tačiau prasmingas darbas su vaikais

Istorijos bakalauro trečiakursis skautas Lukas Diulaj prie skautų prisijungė būdamas 10-ies Telšiuose, o aktyvus skautas yra jau 7 metus. Prie skautų prisijungti paskatino šeima.

Po kelerių metų pertraukos į skautų veiklą vėl įsitraukė jau studijuodamas VU ir prisijungdamas prie Vilniaus skautų. L. Diulaj tapo vaikų vadovu ir gavo vadovo kaklaraištį. Taip pat yra Akademinio Skautų Sąjūdžio - studentų skautų korporacijos, turinčios šimtmečio tradicijas - narys. Tuo jis labai didžiuojuosi.

Didžiausias iššūkis L. Diulaj būnant skautu yra darbas su vaikais, kuris reikalauja daug asmeninio įdirbio, nuolatinio žinių ugdymo ir tobulinimo, komunikacinių įgūdžių: „Tenka organizuoti renginius vaikams, dėl to vienokiu ar kitokiu reikalu reikia mokėti komunikuoti su visuomene, įstaigomis ir organizacijomis. Dalyvauju įvairiuose skautų mokymuose. Taip pat kandidatuoju į vyr. skautus Vyčius. Tai yra kandidatavimo kelias, kuris yra fizinis ir psichologinis išbandymas pilnamečiui skautui, norint tapti skautu Vyčiu ir gauti Vyčio kaklaraištį. Ši skautų grupė skautų tarpe, dėl savo visokeriopų žinių, yra labai gerbiama.“

Šaulišką veiklą pratęsė šaulių studentų korporacijoje

„Į LŠS įstojau 11-oje klasėje – 2011 metais daviau jaunosios šaulės pasižadėjimą. Kažkur giliai paslėpsniuose visada kirbėjo noras eiti ilgus žygius, nešti sunkią kuprinę, bristi per upelius, tepliotis veidą žaliai ir atsibusti kiaurai šlapiame ir sniegu užklotame miegmaišyje vidury lietuviškojo miško. Turėjau potraukį perlipti save, o tai, ko gero, viena ryškesnių šauliams būdingų savybių, bet nebuvau radusi tam nišos. Šaulio priesaiką daviau 2014 metų kovo 11 dieną, o tų pačių metų lapkritį tapau Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ pilnateise nare“, – apie savo šaulės kelio pradžią pasakoja Istorijos fakulteto doktorantė Augustė Burinskaitė.

A. Burinskaitė patikslino, kad „Saja“ yra akademinė ir šauliška bendruomenė, leidžianti pratęsti šaulišką veiklą atvykus studijuoti į didžiuosius miestus. 2014 m. lapkritį „Sajai“ minint 80-metį, A. Burinskaitė gavo geltonai, žaliai ir pilkai austą, šaulio, ginklo ir trimito ženklais puoštą korporantišką kepurėlę. O dabar doktorantė eina „senolės“ - labai išmintingos ir gerbiamos, laikui nepavaldžios korporacijos narės – pareigas.

„Mes „Sajoje“ labai gerai suderiname pilietiškumą ir gerą humoro jausmą, intelektualumą ir kūno raumenų stiprinimą, daugiau nei 30 skirtingų specialybių su šauliškomis vertybėmis. Aišku, Sąjunga savaime nėra stebuklas, stebuklas yra žmonės joje. Bendruomenė ir bičiuliai“, – sako ji.

Pasakodama apie studijų derinimą su šaulių veikla, A. Burinskaitė dalinasi, kad sunkumų nepatyrė: „Kaip tik priešingai – narystė Šaulių sąjungoje, o ypač „Sajoje“ leido realizuoti visus savo pilietinius troškimus, įprasminti meilę Lietuvai, suderinti jaunystės polėkio privalumus su mokslo šaknų kartumu. Studijų kryptį keičiau kelis kartus, o štai Istorijos fakultete magistrą studijuoti pradėjau 2022 metais ir studijas vis dar tęsiu doktorantūroje. Net drįsčiau teigti, kad Šaulių sąjunga ir buvo tas slaptas gyvenimo ingredientas, nulėmęs didesnę dalį teisingų pasirinkimų, galimai net ir atvedęs į Istorijos fakultetą.“

Iš Lietuvos šaulių studentų korporacijos "Saja" archyvo. A. Burinskaitė penkta iš dešinės.

Buvimas skaute padeda gyvenime ir studijose

Istorijos trečio kurso studentė Katarina Marija Nizovec prie skautų prisijungė 2016 m., kai sudalyvavo stovykloje „Skautai neskautams“: „Atvažiavau ten nieko nežinodama apie skautus, o išvažiavau visiškai susižavėjusi skautų veikla ir su didžiuliu norų prisijungti. Savo pirmą įžodį, t.y. kada gavau savo pirmą kaklaraištį, daviau 2017 m. vasarą ir tapau Lietuvos skautijos nare.“

„Skautai mane išmokė, kad problemos, su kuriomis susiduriu, yra vienaip ar kitaip išsprendžiamos. Svarbiausia, neprarasti vilties ir daryti, net jei sunku. Mano mėgstamiausias skautiškas ženklas yra vyresniosios skautės kaklaraištis, nes tapti vyr. skaute ar skautu nėra taip paprasta. Turi įvykdyti daug užduočių ir skirti tam daug savo laisvo laiko. Bet rezultatas yra visiškai nuostabus - geriau pažįsti save, kitus, patobulėji įvairiose gyvenimo sferose bei atrandi žymiai daugiau savo asmenybės kampų “, – dalinasi K. M. Nizovec.

Mergina pažymi, kad buvimas skaute jai labai padeda gyvenime ir studijose: „Skautai išmokė mane nebijoti bandyti įvairius dalykus ir nepasiduoti, net jei labai sunku, o studijose tikrai atsitinka momentų, kai norisi viską mesti ir nebedaryti. Bet mano vidinė skautė man sako „jei galėjai išgyventi bemieges naktis miške, tai ir referatą sugebėsi laiku parašyti“.“

Birželio pirmąją prasidėjo pagrindinis studentų priėmimas į aukštąsias mokyklas.Vilniaus universiteto (VU)  Istorijos fakultetas kviečia rinktis trys pirmosios pakopos (bakalauro) studijas:

• Archeologija
• Istorija
• Kultūros istorija ir antropologija

Taip pat yra galimybė tęsti studijas antrosios pakopos (magistrantūros) studijose:

• Archeologija
• Istorija
• Istorija (ištęstinės) 
• Kultūros paveldo studijos
• Kultūros paveldo studijos (ištęstinės) 

Norintiems platesnių žinių įgijimo - individualiosios studijos. 

Daugiau informacijos apie priėmimą ir stipendijas VU rasite čia.  

Reaguodami į Rusijos grėsmę, Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė nusprendė smarkiai padidinti valstybės gynybai ir karių algoms skiriamus pinigus. Tai ne pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai dėl iš Rytų kylančio pavojaus tenka imtis tokių veiksmų. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja, kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir vėliau Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) buvo organizuojamos karinės pajėgos, jų struktūra ir finansavimas.

Polocko apgultis 1563 m. Wikipedia nuotr.

Pašauktinės ir reguliariosios kariuomenės pradžia

Kalbėdamas apie Lietuvos kariuomenės istorijos pradžią, dokt. P. A. Stepavičius pažymi, kad reguliarioji kariuomenė greičiausiai pradėjo veikti tik XVIII a. antroje pusėje: „Tačiau jei žiūrime į karį kaip į profesionalą, toks luomas galutinai susiformavo XV–XVI a. Aišku, tai yra susiję su visa LDK kariuomenės raida. Pačioje pradžioje, dar iki kunigaikštystės, aplink genties vadus, vėliau jau apie tuos, kuriuos mes įvardijame kaip kunigaikščius, burdavosi raitoji kariauna. Vėliau iš tos su valdovu lakstančios kariaunos susiformuoja bajorų sluoksnis.“

Pasak istoriko, augant bajorų sluoksniui ir vykstant socialiniams procesams, laipsniškai susiformavo kariuomenė – tokia jos rūšis, kuri buvo sudaroma remiantis visuotine bajorų karo prievole. Nuo XIV a. antros pusės, o tiksliau – su Lietuvos krikštu ir Jogailos privilegijomis, 1387 m. pašauktinė kariuomenė tapo visiškai susijusi su bajorų luomu. Kilus karui, bajorai būdavo šaukiami ir taip būdavo sukuriama kariuomenė.

„XV a. antroje pusėje pastebėta, kad auga poreikis turėti šiek tiek kitokią kariuomenę. Suprasta, kad pašauktinę kariuomenę surinkti užtrunka laiko, tad tokia kariuomenė labiau tinkama rengiant puolamuosius žygius. Jei reikėdavo staigiai ginti kraštą, efektyviau būdavo nusisamdyti žmonių. Yra žinoma, kad Žalgirio mūšyje buvo samdytų karių. XV a. pabaigos karuose su totoriais ir Maskva atsiranda poreikis samdyti karius krašto gynybai. Pradžioje buvo samdomi užsieniečiai, o nuo XVI a. būta ir vietinių LDK karių. Galime sakyti, kad reguliarus žmonių, kurių profesija susijusi su karyba, samdymas susiformuoja XVI a. viduryje“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Kariuomenės vadas – etmonas

Kalbėdamas apie pirmąsias karines pajėgas dabartinės Lietuvos teritorijoje, istorikas pažymi, kad iš pat pradžių viskas būrėsi aplink didįjį kunigaikštį. Kariuomenės vado pareigoms eiti XV a. pabaigoje buvo įsteigta etmono pareigybė.

„Tai buvo speciali pareigybė, pavaldi didžiajam kunigaikščiui, o nuo XVI a. etmonai būdavo skiriami iki gyvos galvos. Pirmuoju LDK didžiuoju etmonu laikomas Konstantinas Ostrogiškis. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad didžiajam etmonui reikėjo pagalbininko, tad susiformavo lauko etmono – vyriausiojo kariuomenės vado pavaduotojo pareigybė. Didysis etmonas prižiūrėjo visą kariuomenę, tiek pašauktinę, tiek samdomą, bet lauko etmono pareigos labiau buvo susijusios su samdomomis pajėgomis“, – pasakoja doktorantas.

Salaspilio mūšis 1605 m. Piterio Snajerso paveikslas, 1620 m. Wikipedia nuotr.

Anot istoriko, kadangi etmonai savo pareigas eidavo iki gyvos galvos, karo metu jie turėdavo prižiūrėti, ar pasienio pilys tvarkingos, ar turi pakankamai arsenalo – ginkluotės ir amunicijos bei provizijų. Yra net išlikusių dokumentų, kai etmono paskirti pareigūnai atlikdavo pilių revizijas. Taip stengtasi užtikrinti įgulų pasiruošimą pilyse.

„Taip pat labai svarbu, kad etmonas per karą įgydavo teisėjo funkcijas. Būdavo leidžiami net etmono įstatymai, kaip ir kam elgtis, ką galima, o ko negalima daryti. Karo metu jis galėdavo bausti bajorus, pašauktinės kariuomenės narius, jeigu jie nusižengdavo, dezertyruodavo ar plėšikaudavo. Bausdavo net mirties bausme. Įstatymus su kariuomene taip pat deklaravo LDK statutai – savotiška to meto konstitucija“, – apie įstatyminę Lietuvos praeities kariuomenės bazę pasakoja pašnekovas.

Karo paskelbimas ir kariuomenės surinkimas

Doktoranto teigimu, LDK pradžioje karą skelbdavo valdovas, vėliau – ponų taryba. O ATR laikais Seimas nutardavo, kada reikia suburti pašauktinę kariuomenę.

„Seimas įpareigodavo etmoną atlikti tam tikrus dalykus. Lietuviškoji Seimo dalis įpareigodavo LDK etmoną, o lenkiškoji – Lenkijos karalystės etmoną. Paskelbus karą, etmonai siųsdavo šaukimus į pavietus – to meto administracinius vienetus. Juose vadinamieji vėliavininkai siųsdavo žinią ir rinkdavo pajėgas po savo pavieto vėliava. Net statutuose buvo nurodoma, kad vėliavininkai turi būti garbūs, teisingi ir geri žmonės. Susirinkus pajėgoms sutartoje vietoje ir sutartu metu, būdavo atliekama inspekcija ir surašymas. Toliau kariuomenės dalys judėdavo ir susijungdavo tam tikroje vietoje kilus poreikiui“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Chotyno mūšis 1621 m. Józefo Brandto paveikslas, vaizduojantis Joną Karolį Chodkevičių (ant balto žirgo), 1867 m. Nacionalinis muziejus, Varšuva. Wikipedia nuotr.

Istorikas pažymi, kad iki XIX a. (moderniųjų laikų) karo metu mūšiai nevykdavo diena iš dienos: „Per metus įvykdavo du mūšiai, bet karas vis tiek vykdavo. Šauktinė kariuomenė tai susirinkdavo, tai vėl grįždavo prie savo veiklų, o samdomoji būdavo išlaikoma iš iždo. Vienas istorikas yra paskaičiavęs, kad 2012 m. Lietuvos kariuomenei buvo skirta 7,5 proc. biudžeto pinigų, o LDK laikais šis procentas siekė 95. Išlaidos būdavo didžiulės, tačiau to nepakakdavo. Bajorai, supratę, kad kampanija užsitęsė ir niekas jiems nesiruošia atlyginti už laiką, įsisiautėdavo ir išsiskirstydavo. Dažnai pasitaikydavo ir kariuomenės plėšikavimo atvejų, kai būdavo apiplėšiami aplinkiniai dvarai ar kaimai. Už marodieriavimą etmonas bausdavo mirties bausme, bet žinodamas, kad neturi pinigų sumokėti už tarnybą, kariams leisdavo kirsti miškus ar plėšti aplinkinius kaimus (nusavinti maisto produktus, galvijus ir pan.). Deja, pinigų niekados neužtekdavo.“

LDK mokesčiai, skirti kariuomenei išlaikyti

Kariuomenei išlaikyti LDK egzistavo specialūs mokesčiai. Dokt. P. A. Stepavičius sako, kad vienas iš jų buvo sidabrinės mokestis, kurį mokėdavo visi, išskyrus Bažnyčią. Rinkliava, iš kurios surinkti pinigai buvo skiriami samdinių kariuomenei išlaikyti stovyklaujant, vadinosi hiberna. Šis mokestis buvo renkamas iš karališkųjų ar bajorų dovanotų žemių, taip pat iš Bažnyčios žemių, kurios būdavo gaunamos iš bajorų. Žydai pirkliai irgi mokėjo hibernos mokestį.

XVIII a. vykstant reformoms hibernos mokestis buvo panaikintas, tačiau dalį nuo jau egzistavusio padūmės mokesčio nuspręsta skirti kariuomenės reikmėms. Šį mokestį, kaip ir sidabrinės, mokėdavo visi, o jis būdavo skaičiuojamas nuo namo gyventojų, tiksliau – nuo kūrenamo židinio, todėl ir vadintas padūmės mokesčiu.

Pasak doktoranto, sidabrinės ir hibernos mokesčiai buvo pastovūs ir pagrindiniai mokesčiai, skirti ATR kariuomenei finansuoti, bet ypatingais atvejais Seimas galėdavo juos padidinti ar net sukurti naujus mokesčius: „Steponas Batoras Vilniaus Seime Livonijos karo metais prašė pinigų karinei kampanijai. Bajorai, kurie sudarė Seimą, sutiko padidinti mokesčius. Tad, kalbant apie ATR kariuomenės finansavimą, būtent Seimas spręsdavo dėl didesnių pinigų skyrimo.“

Šių metų balandžio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Mokslo prorektorius paskelbė apie VU Mokslo skatinimo fondo lėšų skyrimą dvidešimčiai mokslinių projektų. Tarp jų du projektai, kurių vadovės yra VU Istorijos fakulteto dokt. Jovita Kadikinaitė ir magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė.

Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime

Dokt. Jovitos Kadikinaitės projekto komandoje taip pat yra geologijos magistrantas  Matas Vaitkus iš Chemijos ir geomokslų fakulteto ir biologė dokt. Angela Mollica Nardo iš Gyvybės mokslų centro. Jų VU Mokslo skatinimo fondo finansuojamas projektas vadinasi „Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime“.

Jo metu tyrėjai sieks išsiaiškinti cheminių medžiagų kilmę ir geriau suprasti  žmonių elgesį su mirusiaisiais skirtinguose kontekstuose, kaip kad karo, epidemijų ar įprastų laidotuvių. Taip pat bandys sužinoti, kaip atitinkamos medžiagos atitinkamame grunte veikia palaikus ir kokios yra jų tafonominės savybės. Išsamesnio tyrimo rezultatai būtų aktualūs istorijai ir (bio)archeologijai, geologijai bei medicinos kriminalistikai.

Projekto vadovė dokt. J. Kadinkinaitė sako, kad dalis lėšų bus panaudota atlyginimams: „Kita dalis lėšų bus skirta įvairioms laboratorinėms priemonėms, nes visus tyrimus planuojame atlikti patys. Taip pat 2026 m. esame nusimatę dalyvauti dviejose konferencijose ir parengti vieną straipsnį.“

Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai

Magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė, kartu su Filosofijos fakulteto dokt. Martyna Šulskute, taip pat gavo VU Mokslo skatinimo fondo finansavimą projektui „Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai“. Pasirinkusios Baltosios Vokės apylinkių atvejį, tyrėjos analizuos, kaip sovietinė melioracija pakeitė Lietuvos kraštovaizdį, pelkes ir žmonių santykį su žeme. Abi mokslininkės melioraciją mato kaip daugiasluoksnį procesą, todėl tyrimas sujungs istorijos, etnologijos ir žodinės istorijos metodus: bus analizuojami archyviniai dokumentai, spaudos publikacijos, vaizdo medžiaga ir renkamos gyvos istorijos – interviu su žmonėmis, kurie XX a. antroje pusėje dirbo melioracijos darbuose.

Abi tyrėjos prisimena, kad rašant paraišką daugiausia laiko užėmė bandymai suprasti viena kitą ir rasti bendrą kalbą. Vis dėlto abi įsitikinusios, kad būtent šis bendradarbiavimas taps viena vertingiausių projekto patirčių. Dėl to daugiausia dėmesio ir finansavimo bus skiriama Kotrynos ir Martynos bendram darbui, leidžiančiam tyrimą atlikti įvairiapusiškai ir kompleksiškai.

Nuotraukos autorė Lina Fisheye

Šią savaitę Kernavės archeologinėje vietovėje Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto archeologai kartu su kitų institucijų ir partnerių mokslininkais aiškinosi, kaip Kernavė ir jos apylinkės atrodė praeityje. Gauti duomenys jau padėjo aptikti plika akimi nematomus archeologinius objektus, pavyzdžiui, pilkapius.

VU archeologai kartu su partneriais dalyvavo tarptautiniame įvairių mokslo sričių specialistų praktiniame tiriamajame seminare „Kernavės paleokraštovaizdis, tarpdisciplininių tyrimų galimybės“. Jo metu tarpdisciplininiais tyrimais, taikant nedestruktyvius ir mažai destruktyvius tyrimų metodus, siekta atskleisti vietovės paleokraštovaizdžio formavimosi ypatumus bei dinamiką.

„Ypatingą dėmesį skyrėme Pajautos slėnyje esančiai Neries upės senvagei ir čia telkšojusiam ežerėliui. Tyrimuose buvo taikoma gręžinių metodika, taip pat esamas reljefas skenuotas LiDar (angl. Light detection and ranging) technologija – paviršiaus 3D lazerinis skenavimas atliktas naudojant bepilotį orlaivį. Surinkti gausūs grunto mėginiai bus tiriami keliose Lietuvos ir užsienio laboratorijose, atliekami sedimentologiniai (nuosėdinių dalelių komponentinės sudėties), radioaktyvios anglies datavimo ir kiti tyrimai“, – teigia seminare dalyvavęs archeologas doc. Gintautas Vėlius.

Archeologas, aiškindamas tyrimų naujumą ir svarbą, sako, kad praktinio tiriamojo seminaro metu taikant LiDar technologiją buvo gauti itin didelės raiškos Kernavės kultūrinio rezervato ir artimiausių apylinkių paviršiaus reljefo vaizdai. Jie padėjo išaiškinti iki šiol nežinomus miško tankmės slepiamus pilkapius ir kitas plika akimi sunkiai pastebimas archeologines struktūras.

Pasak doc. G. Vėliaus, gauti detalūs LiDar duomenys labai svarbūs ir paveldosauginiu požiūriu. Jie leidžia atlikti Kernavės archeologinės vietovės stebėseną, fiksuoti galimus reljefo pokyčius ateityje. Tiriamojo praktinio seminaro metu nuveiktų darbų rezultatus rudenį planuojama pristatyti platesnei akademinei bendruomenei VU ir Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos organizuotame tyrime, be VU Istorijos fakulteto mokslininkų, dalyvavo ir direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus archeologai, taip pat gausus būrys Lenkijos tyrėjų, atstovaujančių Lodzės universiteto Geografijos mokslų fakulteto Geologijos ir geomorfologijos katedrai, Lodzės universiteto Filosofijos ir istorijos fakulteto Archeologijos institutui, Lenkijos mokslų akademijos Torunės geografijos ir erdvinės organizacijos institutui, Krokuvos Jogailos universiteto Geografijos ir erdvinio valdymo institutui.

Algio Kuzmicko nuotr.

Marko Karpio Rytų Europos studijų centras, Varšuvos universiteto Rytų Europos centras ir Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje kviečia į susitikimą skirtą aptarti Lietuvos ir Lenkijos santykius bei Rusijos klausimą, remiantis Mareko Karpio palikimu ir įžvalgomis.

Data: 2025 m. gegužės 13 d. (antradienis)
Vieta: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Šv. Jono g. 3
Kalbos: lietuvių ir lenkų

Programa:

15:00–15:15 | Sveikinimo žodžiai:

• Grzegorz Poznański – Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje

• Wojciech Konończuk – Marko Karpio Rytų Europos studijų centro direktorius

15:15–16:30 | Diskusija:

• Andrzej Brzeziecki – istorikas, knygos apie Mareką Karpį autorius

• Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius

• Adam Eberhardt – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro direktoriaus pavaduotojas, buvęs centro direktorius (2016–2022)

• Czesław Okińczyc – teisininkas, radijo stoties „Znad Wilii“ įkūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Moderatorė:
Barbara Stankiewicz – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro Vilniaus atstovybės koordinatorė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja

Po diskusijos vyks Andrzejaus Brzezieckio knygos „Zmierzyć arszywem. Marek Karp i Ośrodek Studiów Wschodnich“ (liet. Matuoti aršumą. Marek Karp ir Rytų studijų centras, 2024 m.) pristatymas.

Marek Karp – istorikas, Lenkijos valstybės pareigūnas, Rytų studijų centro Varšuvoje įkūrėjas ir direktorius, aktyvus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir rėmėjas. Apdovanotas, be kita ko, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Registracija: iki 2025 m. gegužės 12 d. el. paštu:

Džiaugiamės pristatydami 2024 metų numerį, kuriame publikuojami devyni kruopščiai parengti bakalauro ir magistro studentų tyrimai iš įvairių istorijos sričių – nuo viduramžių karo šaltinių analizės iki sovietmečio kultūros, ekologijos ir atminties studijų.

Žurnalą galima skaityti internete