Rijade (Saudo Arabija) vykstančioje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 45-ojoje sesijoje paskelbta, kad Kauno modernizmo architektūra (Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra 1919-1939) įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą, pritarus Pasaulio paveldo komiteto šalims narėms. Paraišką rengusiai ekspertų grupei vadovavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė.

„Tai yra didelės trejus metus trukusios mokslininkų ir diplomatų pastangos nominacijos rengime. UNESCO komitete mums pavyko pasiekti šalių pritarimą, vadinasi, mūsų parengti argumentai įtikino ekspertus. Kaunas turi išskirtinę visuotinę vertę, yra svarbus viso pasaulio kultūros paveldo kontekste kaip lokalus modernizmas. Nuo šiol ši architektūra bus laikoma charakteringu visos Rytų ir Centrinės Europos modernizacijos pavyzdžiu. Jeigu norite sužinoti, kas iš imperijų išsivadavusiose šalyse vyko tarpukariu, važiuokite į Kauną. Ten sukoncentruota visa optimistinė naujų nepriklausomų valstybių sostinių idėja“, – apie sėkmę pasakoja prof. M. Drėmaitė.

Pirmadienį patvirtintoje paraiškoje pristatomas Kauno, 1919–1939 metų laikinosios Lietuvos sostinės, kūrimo fenomenas. Joje pažymima, tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Teigiama, kad Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis.

Komiteto nariai įvertino Kauno modernizmą kaip didelį vertybinį atradimą pasaulinio modernizmo paveldo kontekste. Išsamioje nominacijoje atskleistas ir pademonstruotas Kauno modernizmo išskirtinumas, pristatytas konceptualus optimizmo architektūros naratyvas. Šis rezultatas – Lietuvos institucijų ir ekspertų bendradarbiavimo pavyzdys rengiant, pristatant ir ginant paraišką.

„Šioms paraiškomis keliami itin aukšti reikalavimai. Mūsų nominacija buvo beveik 400 puslapių. Tai buvo didelės komandos darbas. Smagu, kad mano sudaryta knyga „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940“, prie kurios dirbo dar septyni autoriai, tapo šios nominacijos pagrindu. Tad pati nominacija buvo paremta dideliu moksliniu ir akademiniu tyrimu“, – patirtimi dalijasi VU Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų programos pirmininkė prof. M. Drėmaitė.

2019–2021 m. nominacijos „Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939“ ekspertų grupei vadovavo VU Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė. Grupė parengė paraišką į UNESCO pasaulio paveldo centrą ir Lietuvos delegacijos sudėtyje pristatė nominaciją UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Rijade.

Nagrinėjant, kas pasikeis iš praktinės pusės Kaune, architektūros istorikė atskleidžia, kad vienas svarbiausių ekonominių veiksnių yra turizmo plėtra: „Daugelis šalių konkuruoja ir siekia vietos šiame sąraše būtent su tikslu paskatinti kultūrinį turizmą. Sukuriama terpė gauti ir netiesioginių lėšų: per konferencijų organizavimą, restauravimą ir konservavimą. Tikrai galime tikėtis ne tik kultūrinės, bet ir ekonominės naudos.“

Neseniai kino teatruose pasirodęs filmas „Openheimeris“ apie fiziko, atominės bombos kūrėjo Julijaus Roberto Oppenheimerio gyvenimą ir atominio ginklavimosi pradžią sukėlė daug diskusijų. Kontroversiška asmenybė ir nagrinėjamas mokslininko atsakomybės aspektas kelia klausimą, kaip filme perteikiamos tuometinės realijos. Apie tai, ar filmas – istoriškai tikslus, ir apie to laikotarpio istorinį kontekstą pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja, Lietuvos vyriausioji archyvarė dr. Inga Zakšauskienė.

Asmenybės formavimuisi įtakos turėjo šeima

Pasak dr. I. Zakšauskienės, bet kokią istorinę asmenybę, kuri vėliau apauga įvairiais mitais ir pasakojimais, pradėti analizuoti reikėtų nuo šeimos ir vaikystės laikotarpio.

„Julijus Robertas Oppenheimeris augo pasiturinčioje šeimoje, prabangiame Niujorko rajone, su labai artistiška mama, kuri gražiai piešė, mylėjo sūnų, investavo daug savo laiko į jo išsilavinimą ir ugdymą. Jo tėvas buvo klestintis pramonininkas. J. R. Oppenheimeris buvo visokeriopai talentingas jaunuolis, laisvai kalbėjo graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Vėliau jis pats domėjosi sanskritu ir laisvai galėjo skaityti šia kalba. Kai jam prireikė Olandijoje, Leideno universitete, pristatyti pranešimą, jis per kelis mėnesius išmoko ir olandų kalbą“, – pasakoja istorikė.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad J. R. Oppenheimeris augo „riaumojančiais dvidešimtiniais“, kai Amerikoje pirmą kartą formavosi turtinga visuomenė – pirmą kartą pinigų turėjo ne tik kilmingieji, aukštesnės klasės atstovai, bet ir kiti visuomenės sluoksniai. O netrukus užklupusios Didžiosios depresijos metus J. R. Oppenheimeris praleido studijuodamas Harvarde, Kembridže, vyko mokytis į Vokietiją pas Maxą Borną, pirmaujantį to meto teorinės fizikos mokslininką, vėliau – į Didžiąją Britaniją.

„Tuo metu Amerikoje dalelių fizika kaip mokslas dar nebuvo pradėta tyrinėti, todėl J. R. Oppenheimeris keliavo gilinti žinių į Europą, kurioje šis mokslas tuo metu klestėjo, čia susipažino su Albertu Einsteinu ir kvantine fizika, dalelių fizika. Šiek tiek vėliau tyrinėjo ir grandinines reakcijas chemijoje, vyko naujų mokslo šakų bumas. Mokydamasis pas geriausius to meto mokslininkus, žymiausius tyrėjus, J. R. Oppenheimeris patyrė tą atradimo džiaugsmą, kai gali ką nors tyrinėti nuo nulio“, – sako dr. I. Zakšauskienė.

Dalelių fizikos pradininkas Jungtinėse Valstijose ir sudėtingos operacijos vadybininkas

Istorikė pasakoja, kad dalelių fizikos mokslą po studijų Europoje J. R. Oppenheimeris atvežė į Jungtines Amerikos Valstijas, Berklio universitetą Kalifornijoje, kuriame tęsė tyrimus ir sėkmingą mokslinę karjerą. Pašnekovė atkreipia dėmesį į svarbų kontekstą – Berklio universitetas tuo laikotarpiu garsėjo kaip socialistinių idėjų lopšys, dėl plačiai paplitusių kairiųjų idėjų yra žinomas ir dabar. Tuo metu socializmas pasireiškė dideliu universitetus baigusių jaunuolių susidomėjimu visuomene ir nelygybe: „Tiesa, patys nebūdami darbininkų sluoksnio atstovai, jaunuoliai, panašu, iki galo nesuprato, ko buvo siekiama šiais judėjimais.“

Kalbėdama apie daug dėmesio sulaukusias J. R. Oppenheimerio pažiūras, dr. I. Zakšauskienė sako, kad vienareikšmiškai jas vertinti sunku: „Aš visąlaik žiūriu į jį kaip į intelektualą, kuris K. Marxą skaitė originalo kalba. Jis intelektualiai mąstė apie tas idėjas, tik klausimas, ką liudija jo veikla, nes tuo laikotarpiu suktis tuose sluoksniuose buvo natūralu. Mes žinome, kad jo brolis buvo įstojęs į komunistų partiją, taip pat ir merginos, ir draugai sukosi tuose ratuose. Bet to nereikėtų išimti iš jo smalsios asmenybės konteksto.“

Kitas etapas – J. R. Oppenheimerio vadovavimas laboratorijai, įkurtai Los Alamose 1942 m., pasak dr. I. Zakšauskienės, liudija apie dvasines mokslininko kančias. „Tai ypač jaučiama skaitant jo laiškus ir žinant, ką jis kalbėjo savo bičiuliams ir broliui. Miestelio kūrimas, trijų laboratorijų veiklos suvaldymas, visos programos kuravimas buvo didelis iššūkis J. R. Oppenheimeriui kaip mokslininkui, ne vadybininkui. Nors pats mokslininkas sakė: „Čia ne tai, kas aš esu“, jis suprato savo misiją, todėl darbą padarė. Dėl šios priežasties aš jį matau kaip iš tiesų išskirtinę asmenybę, perėjusią įvairius išbandymus.“

Filmas atskleidžia režisieriaus viziją, bet ne realybę

Istorikės dr. I. Zakšauskienės nuomone, Ch. Nolanas tikrai gerai įsigilino į J. R. Oppenheimerio gyvenimą, tačiau filmo nereikia sutapatinti su dokumentika: „Įdomu pamatyti, ką jis galvojo, mąstė, jautė, iš dar vienos perspektyvos, ir panašu, kad tikslumas buvo išlaikytas maksimaliai. Tačiau meninį filmą išduoda susitikimo su prezidentu Harry Trumanu Baltuosiuose rūmuose scena, kur šis J. R. Oppenheimerį, pasisakiusį apie dvasinius priekaištus, pavadina bailiu. Yra žinoma, kad akis į akį H. Trumanas J. R. Oppenheimeriui nėra pasakęs jokių nemalonių dalykų.“

Istorikė atkreipia dėmesį ir į atominės ginkluotės situaciją: „Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad JAV gamina atominį ginklą ir dėl to visos kitos šalys nusprendžia jį pasigaminti taip pat. Vis dėlto buvo kiek kitaip – jau 1941 m. mokslininkų bendruomenei buvo žinoma, kad galima sukurti atominę bombą, ir jau tada keturios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga – pradėjo veikti. Nepamirškime, kad vyko karas. 1941 m. Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, 1942 m. vyko Stalingrado mūšis, todėl Sovietų Sąjunga atominiam ginklavimuisi negalėjo skirti daugiau dėmesio ir pajėgumų. Bet kai 1942 m. įsteigiamas Manhatano projektas atominiam ginklui Amerikoje kurti, Sovietų Sąjungoje nebuvo mokslinio vakuumo, jau buvo tam tikras mokslinis įdirbis šioje srityje. Veikė labai stipri Leningrado mokykla, kurioje buvo mokslininkų ir fizikų bendruomenė – dirbo Abramas Joffė, kurio vardu paskui pavadintas Leningrado fizikos technologijų institutas, Igoris Kurčiatovas, Julijus Charitonas, Jakovas Zeldovičius, Nikolajus Semionovas, vėliau gavęs chemijos Nobelio premiją – visi jie jau dirbo su grandininėmis reakcijomis.

Todėl manymas, kad tik dėl žvalgybos Sovietų Sąjunga gavo informaciją, reikalingą atominės bombos gamybai, yra mitas. 1950 m. Sovietų Sąjungoje jau 600 tūkst. žmonių dirbo bombos gamybos srityje, 200 tūkst. ieškojo urano, dar 200 tūkst. įvairiose pagalbinėse laboratorijose. Tai buvo L. Berijos ir I. Kurčiatovo kuruojamas projektas. Vis dėlto 1944 m. vokietis mokslininkas Klausas Fuchsas, kuris pasirodo ir filme, buvo J. R. Oppenheimerio komandoje ir galiausiai nutekino techninę informaciją, leidusią sovietams galbūt vieneriais metais paspartinti bombos sukūrimą. Yra žinoma, kad pirmasis branduolinis ginklas, išbandytas Sovietų Sąjungoje, buvo būtent J. R. Oppenheimerio liepos 16 d. sukurtos bombos kopija.“

Šiokiais tokiais mitais, pasak istorikės, apipintas ir filme minimas Antrojo pasaulinio karo šalių nugalėtojų susitikimas. Būtent dėl to J. R. Oppenheimeris buvo skubinamas ginklą pabaigti iki Potsdamo konferencijos pradžios, kad prezidentas H. Trumanas galėtų paskelbti turintis branduolinį ginklą: „H. Trumanas į Potsdamą vyko tartis su kitų šalių nugalėtojų vadovais, kaip atrodys Europa, norėjo parodyti JAV galią. Yra versija, kad kai H. Trumanas apie ginklą užsiminė Josifui Stalinui, šis atsakė: „Liuks, panaudokite tai prieš japonus“ arba „Yes, thank you“, bet tai – mitai. Iš tiesų J. Stalinas nutylėjo, tik linktelėjo galva, nes tai nebuvo labai jį nustebinusi naujiena – apie ginklo gamybą jis buvo girdėjęs jau nuo 1942 m.“

„Raudonojo maro“ ir naujovių baimės

Dr. I. Zakšauskienė atkreipia dėmesį, kad J. R. Oppenheimeris, priešingai nei daugelis didžių mokslininkų ir išradėjų, dažniausiai neminimas istorijos vadovėliuose. Taip galėjo nutikti dėl Amerikoje šeštajame dešimtmetyje įsivyravusios Josepho McCarthy eros – kovos su „raudonuoju maru“ – didelio priešiškumo viskam, kas susiję su komunizmu, ir paties J. R. Oppenheimerio aktyvaus pasipriešinimo atominio ginklo panaudojimui.

„J. R. Oppenheimeris ne vieną kartą atvirai sakė, kad sovietai turėtų turėti branduolinį ginklą, nes manė, kad jei galingos šalys turės branduolinį ginklą, tai sulaikys nuo jo panaudojimo. Manė, kad įsivyraus tam tikra lygybė ir susinaikinimo baimė, nes jis jau matė, koks šis ginklas pavojingas, ir suvokė, kad pats tą ginklą pasauliui sukūrė. Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad šiandien mokslininkas vėl pripažįstamas, tegul ir per masinę kultūrą, nes istorikai ir fizikai niekada jo indėlio į mokslą ir istorinę eigą nekvestionavo“, – sako dr. I. Zakšauskienė.

Mokslininkė pabrėžia, kad nors J. R. Oppenheimeris ir atliko svarbiausią vaidmenį sukuriant bombą, jis nebuvo nepakeičiamas: „Tokie dalykai kaip internetas, dirbtinis intelektas – viskas, kas yra technologiškai nauja, iš pradžių gąsdina, bet kartu ir labai traukia. Dėl kare silpstančios Vokietijos dalis vokiečių fizikų vyko į JAV, pats A. Einsteinas toliau dirbo, tyrė ir kūrė. Tai jeigu ne J. R. Oppenheimeris, kitas mokslininkas šį darbą būtų atlikęs.“

• Rugsėjo 25 d. | 17:00 val. VU Istorijos fakultetas, 211 aud. Prof. dr. Hans-Joachim Schmidt (Fribūras) paskaita "Kas yra tauta? Diskusijos XV a. Bažnyčios susirinkimuose". Moderatorius: dr. Darius Baronas;

Apie gamtos apsaugos pradžią Lietuvoje pasakoja istorikai dr. Toma Zarankaitė-Margienė ir doc. dr. Eugenijus Saviščevas

Per pastaruosius metus vis stipriau juntant klimato kaitos padarinius, daugiau kalbama apie tvarią plėtrą ir aplinką. Ypatingai aktualiais tampa klausimai susiję su aplinkos apsauga, kaip kad gamtinio paveldo ir Lietuvos miškų bioįvairovės išsaugojimas ateities kartoms. Tačiau galbūt atsakymus dabarčiai ir ateičiai į tokius klausimus galime rasti pažvelgus į praeitį, pasitelkiant istorines perspektyvas. Apie praeities lietuvių santykį su mišku, apie pirmąsias gamtos apsaugos inciatyvas ir apie tai, kam turėtume būti dėkingi dėl išlikusių sengirių, pasakoja Vilniaus Universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros istorijos skyriaus vyresnioji kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė ir VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas.

Mokslininkė dr. T. Zarankaitė-Margienė pasakoja, kad rašytinės žinios apie miškų dvasinę svarbą, turtingumą ir gausą pasiekia mus nuo labai senų laikų: „Reikėtų pradėti nuo to, kad miškas senovėje gyvenusių žmonių buvo suvokiamas kaip nevienalytė erdvė, visų pirma turinti mistinių galių. Pagoniškame tikėjime buvo labai svarbu medžio rūšys, gyvūnai, kurie gyveno miške. Buvo tikima, kad į gyvūnus įsikūnija tam tikros dievybės. Sakralizuotas miško vaizdinys mus pasiekia iš pačių seniausių rašytinių žinučių. Kitas itin svarbus aspektas – pats miškas ir jo santykis su senovėje gyvenusiu žmogumi. Iš tiesų miškas ir maitino, ir suteikė pastogę. Jeigu taip grubiai tariant, miškas ir jo teikiamos naudmenos buvo neatsiejamos nuo žmogaus gyvenimo. Tai galime sužinoti pačiuose pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuos randame. Miško ir jo naudmenų apsauga buvo per ilgą laiką formavęsis procesas. Tačiau jau net XIII – XIV a. Europos žemėlapiuose, ypatingai XV a., matyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) neretai vaizduojama kaip pati miškingiausia teritorija. Jei taip žemėlapius pasižiūrėtume, ten kur prasideda tankiausiai pavaizduoti miškai, ten prasideda LDK teritorija.“

„Tas vadinamasis lietuviškasis kaimas, kaip mes jį suvokiame, vienkiemiai tikrąja to žodžio prasme, buvo ne tik šalia dirbamo lauko, bet taip pat ir šalia miško. Įėjimas į mišką buvo šventas dalykas. Kiekvienas juos praktiškai turėjo. XVI a. prasidėjo labai daug bylų – ginčų, nes buvo niekas neatribota, neatžymėta. Dominavo tas savarankiškumo jausmas, kad tai mūsų miškas ir mes juo naudojamės visą laiką. Iš čia atsiranda girios pažinimas, tų drevinių medžių sureikšminimas. Jų nekirsdavo, stengdavosi naudoti kaip riboženklius. Ypatingai reikšmingi dreviniai medžiai buvo su bitėmis. Bičiulystė apskirtai vienas reikšmingiausių mūsų kultūros aspektų. Mes labai įdomių papročių turime susijusių su bitėmis. Vienas iš tokių, kai ponas skolinasi dalį spiečiaus iš valstiečio, ir tai ką jos atneša, ponas dalį atiduoda valstiečiui“, – dalijasi Istorijos fakulteto dėstytojas doc. E. Saviščevas.

„Miškas, kaip ekonominė erdvė, taip pat turėjo nenuginčijamą materialinę naudą. Vyravo suvokimas, kad Lietuvos galia slypi miškuose. Suvokta, kad būtent miškų kiekis ir juose gyvenančių žvėrių gausa atspindi krašto stiprybę. Tai buvo įsisąmoninta ir Lietuvos valdovų. Bychovco kronikoje (XVI a.) yra vardijamos stambiakanopių ir kailinių žvėrelių gyvūnų rūšys būtent dėl to, kad tai buvo būdas parodyti Vakarų Europai, koks turtingas yra kraštas. Laukinių žvėrių mėsa buvo naudojama ne tik kaip maistas, bet ir kaip atlyginimas kariams už tarnybą, o kailių ir odų eksportas buvo didelės nuolatinės pajamos į valdovo iždą. Lietuviškos medienos eksportas buvo žinomas iki pat XVIII a., kaip nenuginčijama prekybos sritis. Buvo toks gražus palyginimas, kad miškas traktuotas tarytum valstybės taupyklė. Ištikus kokiai nors negandai buvo galima iškirsti medieną, ją pardavus gauti pinigų karui ar kažkokiai karo kompanijai. Būtent LDK gyvavimo laikotarpiu, nuo ankstyviausių šaltinių iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, miškas buvo ypatingai svarbus valstybės gyvenimui“, – sako dr. T. Zarankaitė-Margienė.

Docentas E. Saviščevas pažymi ekonominį žemaičių santykį su mišku: „Mes turime labai įdomų reiškinį Žemaitijoje, kur net ir Žemaitijos privilegijose buvo įrašyta teisė bet kuriam laisvam žmogui naudotis mišku. Dėl tos teisės jie nuolatos kovojo. Manoma, kad tai yra labai sena praktika, o į mišką eitą dėl dviejų priežasčių. Pirmas dalykas – malkos, bet jokiu būdu ne medžius kertant, o tik šakas. Antras dalykas – namų statyboms, jeigu kažkam sudega namai ar dar kažkas nutinka. Vėliau mes turime labai įdomu reiškinį, kada XVI a. pradedama drausti kūrenti tvoras su tikslu tausoti mišką. Nes žiemą malkų pritrūkdavo, tvorą sudegindavo ir vėl į mišką eidavo tvorai medžio ieškoti.“

Nagrinėjant pirmąsias gamtos apsaugos problemas ir jų sprendimus, istorikė akcentuoja LDK valdovų reikšmę. „Jau XV – XVI a. valdovai pastebėjo ir suvokė, kad miškų plotai, jų turtingumas ir žvėrių kiekis mažėja dėl tam tikrų ūkinių veiklų ir girių apgyvendinimo žmonėmis. Europoje anksčiau įvykę girių kirtimai dėl žmonių kolonizacijos aiškiai rodė, ko vėliau tikėtis ir LDK teritorijose. Tad būtent valdovai, siekdami išsaugoti nykstančias stambiųjų gyvūnų rūšis, iš pradžių leido atskiras privilegijas, kuriose draudė ar kitaip apribojo jų medžioklę, reglamentavo miško produkcijos kirtimą ir rengimą. Šaltiniai mini Vytauto Didžiojo susirūpinimą girių eksploatacija, Kazimieras Jogailaitis. Galiausiai, Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) galutiniai užtvirtino bausmes už neteisėtą medžioklę ir neteisėtą girių eksploatavimą. Tad galima sakyti, kad miškų apsaugos sistema pradėjo formuotis nuo XIII a. pabaigos ir XVI a., po Knišino nuostatų (1567) (medžioklės dvaras, itin mėgtas LDK valdovo Žygimanto Augusto, dabartinė Lenkija), buvo galutinai suformuota. Pilnai suformuota miško ir medžioklės ūkių apsaugos sistema galiojo valdant Jogailaičiams, tačiau darė milžinišką įtaką ir tolesnei miškų ir medžioklės ūkio apsaugos sistemos raidai. Egzistavo pareigūnų hierarchiniai laipteliai – kas už ką atsakingas. Didysis medžioklis buvo aukščiausioje pakopoje, jam buvo pavaldūs beveik visi miško ir medžioklės ūkį prižiūrintys pareigūnai ir tarnybas turintys valstiečiai. Didžiojo medžioklio pareigas dažniausiai užimdavo didikai, kaip kad Radvilos ar Pacai. Žemesnėse grandyse – nebe bajorai, o valstiečiai, realiai vaikščiodavę po miškus ir prižiūrėdavę tvarką.“

Docentas kalbėdamas apie miškų apsaugą, atkreipia dėmesį į labai įdomų, tačiau neaiškų terminą – šventi miškai. „Mes žinome iš XIV a. pabaigos Vokiečių ordino kelių aprašymuose į Lietuvą ir Žemaitiją (vegeberichtuose) yra parašyta apie šventuosius miškus. Tačiau kas tai yra? Man dar iki šiol niekas neišaiškino. Kas tai buvo ir ką reiškia šventas mišias? Ar ten apskritai nebuvo galima įžengti? Čia apsauga labai aiški, su juo negalima elgtis kaip su kitu mišku, tačiau nėra aišku, kaip ta apsauga pasireiškė. Ar ten mirti žmonės eidavo ar dar ką. Įvairių praktikų yra skirtingose kultūros. Neaišku, bet man tai labai įdomus dalykas ir manau, kad tai būtų galima panagrinėti žymiai giliau ir plačiau.“

Paklausta, kiek procentų valstybės teritorijos galėjo užimti miškai praeityje, dr. Toma Zarankaitė-Margienė sako, kad nustatyti sunku: „Yra daryta įvairių skaičiavimų. Dr. Pranas Judickas yra bandęs paskaičiuoti, tačiau šaltiniai yra labai fragmentiški, tad tikrai nenorėčiau apsiriboti kažkokiais skaičiais. Tikrai būtų faktas ir tiesa, kad LDK miškingumas XIII a., XIV a., XV a. jau buvo didesnis negu to meto Vakarų Europoje. Tai liudija ir akcentuoja ir keliautojų atsiminami bei įvairios kitos žinutės šaltiniuose.“

VU Istorijos fakulteto absolventė paklausta apie sengires vėl pažymi LDK valdovų indėlį: „Esame turtingi ir laimingi, kad šiek tiek mes jų vis dar turime. Viena iš tokių vietų tikriausiai būtų galima laikyti Punios šilą Alytaus rajone. Nors ir sengirės statuso neturinti Rūdninkų giria būtų verta šio vardo, bent jau istoriniu požiūriu. Žvelgianti į senuosius girių masyvus – sengires, istoriškai jos yra išlikusios, šaltiniai fiksuoja jų vietą. Dažniausiai – tai teritorijos, kuriose buvo pagrindiniai LDK valdovų medžioklės dvarai. Šiose vietose dabar turime išlikusius didelius miškų masyvus, tačiau patys medžioklės dvarai dabar sunkiai randami ir sunykę. Mano nuomone, sengirės išliko ten, kur miškai buvo labiausiai saugomi valdovo. Reikėtų ieškoti koreliacijos tarp labiausiai puoselėtų LDK valdovų medžioklės dvarų ir to, ką mes dabar vadiname sengirėmis, nes tradicija kažką saugoti ir branginti nenukrenta iš dangaus. Manau, nepaisant istorinių kataklizmų, sengirės išliko todėl, kad veikė ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir kultūriniai veiksniai. Visuomenei vis dar svarbu ir aktualu išsaugoti senąsias girias su jos bioįvairove, kurioje viskas nėra dirbtinai sukurta.“

„Šaltiniuose naudojami terminai atskleidžia visuomenės sąmoningėjimą apibrėžiant miško ir medžioklės naudmenas. Iš pradžių miškas buvo suvokiamas kaip vieta medžioti ir gaminti miško produkciją. Vėliau miške imtos skirti gaudymvietės. Skirtis leido vis labiau apibrėžti konkrečiai saugomą teritoriją ir saugotinas jos savybes. Per laiką imti skirti net tokie gamtiniai objektai kaip samanoti brūzgynai, pelkynai, atskirų gyvūnų gaudymvietės. Medžių rūšys, kaip, pavyzdžiui, ąžuolai ar net jų giraitės buvo saugomos atskirai, dar iš pagoniškų laikų tradicijos. Tačiau yra šaltinių iš vėlesnių laikotarpių, taip pat liudijančių šių medžių apsaugą. Žinoma, dėl unikalių šio medžio savybių (kaip tvirtumas ir ilgaamžiškumas) buvo vykdomas ir šios medienos eksportas. Tad nereikėtų visko suvesti į vienus vartus. Ąžuolas tikrai nebuvo tik šventas medis, ypač vėlesniais laikotarpiais“, – papildo valdovų rūmų mokslininkė.

„Prancūzija XVII a. pradžioje pradeda suprasti, kad medienos tuoj neturės. Jai reikalinga strateginė mediena. Ypač kada mes kalbam apie laivų stiebus. Jau XVIII a. pradžioje, Liudviko XIV – Karaliaus Saulės laikais prancūzai veržiasi į Baltijos jūrą ir būtent ryšys su Abiejų Tautų Respublika nemaža dalimi yra susijęs su medienos eksportu. Mes jau nuo XVI a. turime raštus, kuomet Albrechtas Brandenburgietis rašo Žygimantui Augustui prašydamas poros medžių, tinkančių stiebams. Jau tuo metu buvo suvokiama, kad tokie dalykai išties labai brangūs. Mediena medienai nelygu“, – pažymi Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Atliekant archeologinius tyrinėjimus valdovų rūmų teritorijoje, aptikta labai daug organikos, tarp kurios itin daug medienos, kuri dėl ypatingų sąlygų čia ypač gerai išsilaikė. Aptiktos medinės konstrukcijos ir dirbiniai atskleidžia, kiek daug medžio buvo naudojama Lietuvoje viduramžiais ir ankstyvaisiais naujausiais laikais. Buvo manoma, kad mūras sargdina, o medis gydo. Net Mikalojus Husovianas savo giesmėje apie stumbro medžioklę pabrėžė, kad miškas yra erdvė, kuri ne tik gydo, bet ir aštrina klausą bei gerina regėjimą“, – apibendrina istorikė dr. T. Zarankaitė-Margienė.

VU Istorijos fakulteto informacija

2023 m. rugsėjo 1 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Nikita Strakovskij, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto būsimas archeologijos trečiakursis, praktikos metu tyrinėdamas XVI – XIX a. dvarvietės liekanas Kernavėje, aptiko išskirtinį lobį, sudarytą iš keturių lietuviškų ilgųjų.

„Tikrai žinome, kad šioje vietoje XVI – XIX a. stovėjo dvarvietė. Tai žinome iš išlikusių inventorių ir kitų dokumentų. Ši dvarvietė įsikūrė po valakų reformos. Kas buvo iki tol, tai mes turime Vytauto laiškus, rašytus iš Kernavės dvaro, bet kur yra šis Kernavės dvaras, mes nežinome. Nors kol kas faktais istorinėmis žiniomis nėra patvirtintina, bet gali būti, kad abu šie dvarai stovėjo toje pačioje vietoje. Tad ieškant istoriniuose šaltiniuose vaizduojamo dvaro pastato liekanų, prie rūsio po pamatais atsidengė sluoksnelis, kuriame studentai rado lietuviškų ilgųjų lobį, sudarytą kol kas iš keturių ilgųjų“, – pasakoja praktikos vadovė, Kernavės rezervato archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė.

Šių metų antrakursių praktikos vieta yra prie pat archeologų studentų bazės, šalia pastato, kurį studentai vadina „senu namu“. Šis pastatas taip pat kupinas istorijos. „Vienas iš ankstyviausių „senojo namo“ pavaizdavimų gali būti 1809 m. Kernavės plane, kuriame ne itin detaliai pavaizduotas namukas. Pats dvaras buvo valstybinis, todėl jo šeiminiai keisdavosi gana dažnai. Kalbant apie paskutinio amžiaus istoriją, tai pradžioje šiame name gyveno šeimos ir buvo įsikūrusi lenkiška mokykla. Taip pat vėliau jis buvo naudojamas kaip pasieniečių būstinė, nes mažiau nei už puses kilometro ėjo demarkacinė linija. Šis namas matomas ir 1939 m. vokiečių darytose ortofoto nuotraukose. Namas buvo gyvenamas dar XX a. antroje pusėje, bet kai 1979 m. pradėjome tyrinėti Kernavę, šiame name buvo laikomas arklys. Kolūkis mums jį siūlė nusipirkti už 6000 rublių, bet tuo metu buvo nuspręsta pirkti vagonėlius. Galiausiai studentai šį namą vis tiek pradėjo naudoti savo reikmėms“, – pasakoja archeologas, VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Aleksiejus Luchtanas, Kernavę pradėjęs tyrinėti 1979 m.

Lobį radęs studentas N. Strakovskij dalinasi, kokiomis aplinkybėmis buvo rastas lobis: „Buvau paskirtas kasinėti šalia rūsio sienų. Man sakė, kad geriau po plytomis nesikasti, bet buvau labai įsijautęs, susimąstęs, tad nepastebėjau kaip po jomis įsikasiau. Ir netikėtai žiūriu, kažkas metalinio po tomis plytomis. Aš pagalvojau, kad tai durų rankena. Parodžiau praktikos vadovei Dovilei ir ji man sako: „Ar tu žinai ką radai?“. Aš sakau: „Ne“, o ji man ir sako, kad tai lietuviškas ilgasis. Radinio vietą patikrinus su metalo detektoriumi, jis rodė stiprų signalą. Pavalius su mentele, radom dar du ilguosius. Antrą kartą patikrinus su metalo ieškikliu, signalas jau ėjo iš sienelės. Joje radome ketvirtą lietuvišką ilgąjį“, – pasakoja studentas. 

Paklausus kaip archeologijos studentas pasijuto, kai suprato, ką radęs, jis atsako: „Kaip gavęs dovaną per savo gimtadienį. Kilo azartas kastis plačiau ir giliau. Buvo smagus jausmas.“

 „Archeologai lobius randa labai retai, ypač lietuviškų ilgųjų. Juos dažniausiai aptinka atsitiktiniai žmonės ir retai mokslininkams pavyksta pamatyti, kokia buvo lobio pradinė padėtis. Tyrinėjimų metu dažniausiai aptinkami tik ilgųjų fragmentai, o geriausiu atveju po vieną lydinį. Šios praktikos metu rasti ilgieji yra antrasis atvejis, kai Kernavėje randamas toks lobis. 1985 m. liepos 2 d., atliekant tyrinėjimus ant Pilies kalno, galimai kažkokio kuoliuko vietoje, taip pat buvo rasti keturi ilgieji. Pirmasis lobį pastebėjo to meto pirmakursis Artūras Grickevičius, kuris tapo žinomu istoriku“, – plačiau apie patį lobį pasakoja archeologas doc. A. Luchtanas.

„Dabar rasto lobio istorija paaiškės tolimesnių tyrimų metu. Pati teritorija, kurioje rasti ilgieji, buvo atokesnė, tad galimai žmogus paslėpė šiuos pirmuosius lietuviškus pinigus kryžiuočių puolimo metu. Be to, lobyje buvo aptiktas ir labai retas bei įdomus atvejis – sidabrinis lydinys, kuris pagal ilgį ir svorį buvo tikslingai išlietas, kaip pusė lietuviško ilgojo. Tai gali reikšti, kad buvo poreikis atsiskaitymams apyvartoje turėti ir smulkesnio nominalo pinigus“, – svarsto mokslininkas.

„Antrakursių praktika Kernavėje prasidėjo per Lietuvą praūžusia audra, kuri trukdė tyrinėjimų pradžiai. Objekte buvo sunku tyrinėti dėl didelio šaknų kiekio. Tačiau savaitės pabaigoje, tyrimų metų aptiktas lobis visiems įnešė pozityvios energijos“, – džiaugiasi praktikos vadovė, VU doktorantė D. Baltramiejūnaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto įsakymu liepos 10 d. geriausiems Lietuvos studentams buvo skirtos vardinės Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendijos. „Prezidentų vardinės stipendijos yra aukščiausio lygio studentų pasiekimų įvertinimas, taip pat – graži tradicija, skirta pagerbti Lietuvos Respublikos prezidentus ir kartu – jaunus mūsų valstybės žmones. Džiaugiamės talentingais jaunuoliais, pasirinkusiais mokslo ir meno aukštumų siekti tėvynėje, ir norime kuo daugiau prisidėti prie sėkmingų jų studijų. Sveikiname ir didžiuojamės stipendijų laureatais, tebūna tai paskata toliau eiti akademinių atradimų keliu bei siekti puikių rezultatų“, – džiaugiasi ministras Gintautas Jakštas.

Viena iš jaunųjų mokslininkių, šiais metais gavusi vardinę Prezidento Antano Smetonos (humanitarinių mokslų, menų studijų krypčių grupės) stipendiją yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) Archeologijos magistro programos II kurso studentė Jovita Kadikinaitė.

Paklausus IF studentės, ką jai reiškia šis apdovanojimas ir kaip ji jaučiasi, laureatė atsako, kad dirbant ir mokantis niekada nesusimąsto apie apdovanojimus ar naudą sau: „Darau tai, kas patinka ir kame matau prasmę. Todėl gauti stipendiją buvo pakankamai netikėta, bet labai smagu, nes parodė, kad visas įdirbis ir pastangos buvo pastebėtos.“

Paklausus, kodėl pasirinko archeologijos studijas ir būtent bioarcheologijos specializaciją, magistrantė prisimena, kad nuo mažens domėjosi istorija, bet neįsivaizdavo savęs sėdinčios archyvuose. „Norėjosi daugiau nuotykių, o bioarcheologija atsirado taip pat natūraliai. Mokykloje mėgau ir gamtos mokslus, todėl įstojusi į universitetą, jau pirmuose kursuose pradėjau praktikuotis VU Medicinos fakultete, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje, kurioje mane labai šiltai priėmė Istorijos fakulteto dėstytoja, bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė. Jai esu be galo dėkinga už pagalbą, patarimus ir lydėjimą kiekviename žingsnyje. Justinos pasitikėjimas ir pagalba vedė link to, kad praktika vėliau taptų ir mylimu darbu.“

Uždavus klausimą, ar laureatė nebuvo susiviliojusi magistrantūros studijas rinktis užsienyje, Jovita pasakoja, kad idėjų išvažiuoti buvo: „Bakalauro studijas baigiau VU, ir nors buvo minčių studijuoti magistrantūrą užsienyje, jau dirbau antropologų komandoje ir todėl nusprendžiau pasilikti VU. Toliau gilinti antropologijos ir XX a. istorinės žinias. Studijuodama Istorijos fakultete visai lanksčiai galėjau pasirinkti dalykus, kuriuos noriu mokytis, ir jie nebūtinai turėjo būti iš archeologijos studijų programos. Taip tarsi susikūriau savo individualią programą, kurioje archeologija ir bioarcheologija persipina su XIX–XX a. karų istorija. O mane būtent labiausiai ir domina XIX–XX a. konfliktų ir juose žuvusiųjų žmonių tyrimai. Gražiausios akimirkos tokiuose darbuose tikriausiai yra palaikų grąžinimas artimiesiems – nors tai labai jautri, tačiau itin prasminga viso darbo dalis.“

Užsiminus apie ateities planus studentė džiaugiasi, kad „artimiausi planai – kitą pusmetį pasimokyti teismo antropologijos Koimbros universitete, Portugalijoje, o grįžus apsiginti magistrinį darbą. Bet kalbant plačiau, tiesiog tikiuosi, kad ir toliau galėsiu dirbti ir tirti tai, kas man įdomu, ir, kad tokie tyrimai išliks aktualūs“, – pasakoja Istorijos fakulteto studentė.

Lietuvos Respublikos prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Jono Žemaičio ir Algirdo Brazausko garbei įsteigtos stipendijos geriausiai besimokantiems šalies studentams skiriamos kiekvienais metais.

Kandidatai gauti stipendijas atrenkami pagal jų pasiekimus studijose, mokslinėje, visuomeninėje ir meninėje veikloje. Studentai įvertinami už itin aukštus studijų rezultatus, dalyvavimą konkursuose, ekspedicijose ir studentų mokslinės praktikos projektuose, paskelbtus mokslo darbus ir kitas veiklas.

2023–2024 studijų metų Prezidentų vardinių stipendijų laureatai – 29 studentai, įvertinti už puikius akademinius pasiekimus įvairiose studijų kryptyse. Šiemet daugiausia Prezidentų vardinių stipendijų buvo skirta Vilniaus universiteto studentams.

Jau 44 metus, be pertraukų nuo 1979 metų, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai vasarą Kernavėje atlieka archeologinę praktiką, ne išimtis ir šie metai.

Šią vasarą VU Istorijos fakulteto archeologijos pirmakursiai kasinėja ne Kernavės piliakalnius, o nuo jų 4 kilometrus nutolusį laidojimo paminklą, esantį šalia Spėros ežero. Tyrinėjimų vieta – tarsi lietuviškose amazonės džiunglėse, miško paunksmėje.

„Objektas ypatingai įdomus. Panašu, kad tyrinėjame dėl kol kas neaiškios priežasties erodavusį, suplokštėjusį X a. žirgų pilkapyną, ant kurio po kelių šimtų metų, XIII–XIV a. buvo išbarstomi kremuoti žmonių kaulai kartu su gausiomis įkapėmis (daiktai aptinkami šalia palaikų)“, – pasakoja archeologas, praktikos ir tyrimų vadovas, VU dėstytojas doc. Gintautas Vėlius, kuris 2018 m. aptiko partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus Našlaičių kapinėse.

Archeologas doc. G. Vėlius, kuris pats Kernavę pradėjo tyrinėti nuo 1994 m., didelį dėmesį atkreipia į studentų indėlį Kernavės ir Lietuvos istorijos pažinime.

„Iki pradedant VU Istorijos fakulteto studentams kasinėti, buvo žinomi tik keturi piliakalniai ir keletas fragmentiškų istorinių žinių. Būtent Istorijos fakulteto studentams galime dėkoti, kad Kernavė įtraukta į UNESCO sąrašą ir turi tokią atskleistą istorinę reikšmę. Tik dėl studentų Kernavėje matome įvairių objektų visumą, aprėpiančių priešistorės ir ankstyvųjų viduramžių visumą. Tūkstančiai radinių, nuolat pildančių Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos fondus ir ekspozicijas, yra atrasti studentų rankų. Metai iš metų tyrinėjami objektai vis daugiau papildo ne tik Kernavės, bet ir visos Lietuvos priešistorės ir ankstyvosios istorijos mozaiką, juodųjų dėmių lieka vis mažiau.“

Bioarcheologė J. Kozakaitė: „Mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti sava unikalia gyvenimo istorija“

Ant Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnės bioarcheologės dr. Justinos Kozakaitės tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioti žmonių skeletai yra jos mėgstamo darbo kasdienybė. Jai žmonių palaikai yra tarsi rašytinis šaltinis istorikui, galintis padėti nustatyti ne tik asmens lytį ar amžių mirties metu, sužinoti, kokiomis ligomis jis sirgo, kokias traumas patyrė ar ką valgė, bet netgi rasti užuominų apie tuometinių gyventojų profesijas, gyvenimo būdą ar socialinį statusą.

Kartais palaikų tyrimai gali atskleisti tokias detales, kurių mokslininkai negalėjo net įsivaizduoti. Legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas, prie kurio kartu su kolegomis dirbo ir bioarcheologė dr. J. Kozakaitė, parodė dar niekur neaprašytą sovietinio režimo žiaurumą.

Kaip pasirinkote archeologijos studijas VU?  

Vaikystėje dažnai vartydavau tėčio rinktas ir saugotas pieštų kunigaikščių nuotraukas. Skaičiau be galo daug istorinių knygų, nes tėtis, nors buvo skulptorius, visada labai domėjosi Lietuvos istorija. Tad ir knygų, susijusių su istorija, turėjome be galo daug. Ypač dėmesį patraukė ir nuoširdžiai sužavėjo karininko, archeologo Petro Tarasenkos knyga „Rambyno burtininkas“. Didelį įspūdį paliko autoriaus labai vaizdžiai aprašytas akmens amžiaus gyvenimas, rekonstruotas pagal archeologinius radinius. Taigi istorija ir archeologija žavėjo nuo vaikystės. Tačiau kai atėjo laikas rinktis studijų programas, rinkausi, sakykime taip, labai saugias profesijas. Vis dėlto užsispyrusi į sąrašą įtraukiau ir archeologiją. Nežinau, kokios ten žvaigždės susidėliojo, bet viskas pasisuko taip, kaip ir norėjau – įstojau į archeologiją. Tad mano ryšys su ja tęsiasi jau beveik 15 metų.

Kaip nusprendėte specializuotis būtent bioarcheologijos srityje? Kas Jus taip sudomino? 

Studijų metu, atvirai pasakius, man pritrūko pagrindinio istorijos kūrėjo – žmogaus, kuris, atrodo, turėjo kažkur visoje šioje istorijoje atsirasti. Žinoma, įvairūs archeologiniai radiniai – papuošalai, ginklai, keramikos šukės, piliakalniai ar gyvenvietės – liudija žmogaus veiklą, bet aš jo paties pasigedau. Laimė, visi archeologai turi osteologijos kursą, skirtą susipažinti su žmonių skeletais. Juk natūralu – kasinėjimų metu gali būti randamos senosios kapinės – senkapiai, kapinynai, pilkapiai, o ten ir žmonių palaikai. Būtent minėto kurso metu, berods 2008 m., susipažinau su prof. Rimantu Jankausku. Jo dėka ir nuoširdžiu priėmimu į savąją komandą jau trečiame studijų kurse prasidėjo mano sistemingas domėjimasis žmonių palaikų tyrimais ir tuo, ką jie gali atskleisti. Be galo įdomūs buvo paskutiniai bakalauro metai, kai kantriai mokiausi nustatyti žmogaus lytį, amžių mirties metu, atrasti ligų požymius. Atrodė neįtikėtina, kad kaulas gali slėpti tiek informacijos.

Kaip vyksta bioarcheologiniai palaikų ir jų identifikavimo tyrimai?  

Visas bioarcheologinio tyrimo procesas prasideda nuo archeologo skambučio ir pranešimo, kad yra rasti žmonių palaikai. Jie pristatomi į mūsų laboratoriją ir pirmiausia paruošiami tyrimams: nuvalomas arba nuplaunamas molis, žemės, smėlis ar kitos medžiagos, kurios gali trukdyti pamatyti visą kaulo paviršių. Vėliau palaikai yra išdėliojami anatomine tvarka, t. y. taip, tarsi žmogus gulėtų prieš mus ant stalo. Kitas etapas jau yra pats tyrimas. Jo metu mes pasakome pagrindinius biologinius dalykus apie atvežtą asmenį: lytį bei amžių mirties metu. Nustatant lytį svarbiausią vaidmenį atlieka dubens kaulas ir kaukolė. Tuo tarpu individo amžiui nustatyti idealiausia turėti puikiai išlikusį skeletą – kiekvieno asmens unikalus ir individualus brendimas ar senėjimas privalo būti detaliai įvertintas, ypač turint visuminį vaizdą. Pavyzdžiui, vaiko skeletas turi daug daugiau kaulų nei suaugusiojo, todėl skeleto kaulų skaičius, jų suaugimo vietos (kaulėjimas) ar dantų dygimas gali padėti itin tiksliai nustatyti amžių. Nustačius šiuos pagrindinius rodiklius – lytį ir amžių, trečiame etape konstatuojamos ir registruojamos patologijos, kitaip tariant, neįprasti pakitimai ar pažeidimai, kurie nebūdingi sveikam kaului: įvairios traumos, infekcinės ligos, su mityba susiję sutrikimai ir pan.

Bioarcheologinių tyrimų krypčių gali būti daug – kiekvienas tyrėjas kelia sau aktualius ar svarbius klausimus, kuriuos nori išsiaiškinti, atsakyti. Atsakymų paieškai taip pat gali būti pasitelkiami papildomi fizikiniai, cheminiai tyrimai – mėginiai jiems imami iš žmonių kaulų ar dantų. Pavyzdžiui, jei tyrėją domina laikotarpis, iš kurio yra atkeliavę tiriami palaikai, tada atliekami radiokarboniniai tyrimai, jei norima rekonstruoti individų mitybą – stabiliųjų izotopų tyrimai, o jei domina žmogaus ar visos bendruomenės kilmė, tuomet į pagalbą pasitelkiami stroncio tyrimai. Itin daug duomenų suteikia genetika – nuo bendruomenės kilmės ar migracijų iki patogenų atradimų. Šiuo metu daugiausia bendradarbiaujame su genetikais iš užsienio laboratorijų. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavome „juodosios mirties“ – XIV a. maro – plitimo kelių Europoje tyrimuose. Mūsų saugyklose saugomi palaidojimai iš Vilniaus Aguonų gatvės, o jie jau senokai mus domino dėl neįprasto palaidojimo konteksto. Archeologai Aguonų gatvėje atrado XIV–XV a. masinius kapus, kurie tuo metu buvo jau už Vilniaus miesto ribų. Įtarėme, kad palaidotieji galėjo būti maro aukos, tačiau maras taip greitai pražudydavo nelaimėlius, kad jų kauluose liga net nespėdavo palikti požymių. Išsiuntėme Aguonų gatvėje palaidotų asmenų dantų mėginius į Vokietijoje esančią Maxo Plancko instituto genetinių tyrimų laboratoriją (beje, joje dirbantis evoliucijos genetikas Svante Pääbo neseniai gavo Nobelio premiją už paleogenetinius tyrimus, susijusius su išnykusių hominidų genomais). Atėję atsakymai patvirtino – turime maro aukas.

Kokiomis ligomis dažniausiai sirgo senovės žmonės ir kas tas ligas kauluose išduoda? 

Dažniausiai palaikuose konstatuojame traumas, t. y. kaulų lūžius ar įvairius smurtinius kaukolių sužalojimus. Aptinkame ir infekcinių ligų požymių. Deja, ne visų infekcinių ligų kilmę galime nustatyti, tačiau egzistuoja kelios, kurių pakitimus atpažįstame iš pirmo žvilgsnio ir galime jas įvardyti – tai tuberkuliozė, sifilis ir raupsai. Pavyzdžiui, kolegos iš užsienio raupsuotųjų randa be galo daug, tačiau Lietuvoje jų iki šiol nepavyko rasti. Atsakyti į klausimą, kodėl taip yra, be galo sudėtinga – galbūt juos laidojo kur nors kitur? Juk liga smarkiai subjaurodavo žmogų: jam iškrisdavo dantys, sunykdavo nosis, deformuodavosi rankų ir pėdų pirštai, kūnas likdavo „išmargintas“ žaizdelių. Galbūt bendruomenė, šalindamasi sergančiųjų ar bijodama užsikrėsti, mirusius raupsuotuosius laidojo atskirai nuo likusių savo narių? Juk ne veltui, pasak istorinių šaltinių, raupsuotieji privalėjo nešiotis, pavyzdžiui, varpelius, kad praneštų apie savo pasirodymą.

Kaip atskiriate, ar sužalojimas tyčinis, ar netyčinis?  

Identifikuoti, kur yra tyčiniai, o kur netyčiniai sužalojimai, yra be galo sudėtinga. Visų pirma svarbu atsižvelgti į tai, kuri skeleto vieta pažeista. Paprastai pažeidimai kaukolėje ar šonkauliuose yra traktuojami kaip smurtinių sužalojimų padariniai. Juk suprantame, kad žmogaus kaukolėje esantys, pavyzdžiui, kirstiniai sužeidimai rodo įsivėlusį kitą asmenį. Maža tikimybė, kad žmogus su prakirsta galva netyčia eidamas užkliuvo ir nukrito ant kirvio ar kardo (juokiasi). Taip pat ir su nosies lūžiais, kurie dažniausiai sukeliami konflikto metu. Tuo tarpu lūžę ilgieji kaulai (rankos, kojos) ar stuburo traumos išduoda, labiau tikėtina, nelaimingą atsitikimą.

Koks tyrimas, prie kurio Jūs prisilietėte, Jums atrodo pats svarbiausias, reikšmingiausias? 

Asmeniškai labai įstrigo 2015–2016 m. Istorijos fakulteto man kaip doktorantei patikėtas Švč. Trejybės bažnyčios kriptose palaidotų vienuolių tyrimas. Sovietmetis bažnyčią ir kriptas sužalojo – visi palaidojimai iš įvairių bažnyčioje buvusių kriptų surinkti ir suversti į vieną vietą. Bažnyčia prašė sutvarkyti kriptas: surinkti visus nederamai suverstus palaikus, juos ištirti, surinkti detalius istorinius ir antropologinius duomenis apie vienuolius bazilijonus ir po tyrimų kūnus deramai palaidoti. Darbo buvo be galo daug, jis prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir tęsdavo iki vėlaus vakaro. Bet nuovargio nebūta, nes Istorijos fakulteto pasitikėjimas jauna doktorante, jaunųjų kolegų archeologų pagalba, nuoširdus bendradarbiavimas su VU Istorijos fakulteto istorikais šiame projekte veikė kaip stiprus įkvėpimas ir buvo geras postūmis mano dabartinei veiklai, leidęs suvokti darbų mastą, atsakomybę ir galimybes. Tai buvo teigiama patirtis ir labai gera gyvenimiška mokykla, kaip bendradarbiaujama ir dirbama tokio masto projektuose. 

Tą pačią žmogaus palaikų tyrimų metodologiją ir principus galima pritaikyti tiriant ne tik senų laikų – akmens amžiaus ar viduramžių, bet ir, pavyzdžiui, XX a. palaikus. Todėl partizanų palaikų tyrimai buvo kitas svarbus mano darbų etapas. Viskas prasidėjo nuo Našlaičių kapinių tyrimo, kai vykdavau padėti tinkamai iškelti palaikus.

Kas tyrėjų komandai padėjo identifikuoti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, išskirti juos iš visų kitų Našlaičių kapinėse rastų palaikų? 

Puikiai atsimenu tą dieną, kai buvo atidengti keli masiniai kapai. Tuo metu pagal visą palaikų užkasimo schemą tiek VU archeologas Gintautas Vėlius, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai jau įtarė, kad viename iš tų kapų gali būti užkastas būtent A. Ramanauskas-Vanagas. Keletas esminių rodiklių padėjo susiaurinti paieškų ratą. Visų pirma, įvertintas kartu su tuo metu dar įtariamu A. Ramanausku duobėje užkastų dviejų kriminalinių nusikaltėlių amžius – vienam jų buvo 20, kitam – 60 metų, o A. Ramanauskui mirties metu – 39 metai. Visų antra, pateikta rentgenograma iš Lietuvos ypatingojo archyvo – ji atlikta po A. Ramanausko žiauraus tardymo, įvykusio iš karto po suėmimo. Turimas galvos ir kaukolės profilio vaizdas ir specifinis sąkandis sutapo su bendru iškeltojo asmens kaukolės vaizdu. Po šių atradimų skubiai buvo atlikti genetiniai tyrimai, kurie patvirtino tyrėjų keltas prielaidas. 

Ką naujo galime pasakyti apie partizaninį judėjimą (1944–1953) iš Jūsų atliktų Lietuvos partizanų palaikų tyrimo? 

Partizanų palaikų tyrimai atskleidė naujų dalykų ne tiek apie patį partizaninį judėjimą, kiek apie tuometinį režimą ir kaip buvo elgiamasi su suimtaisiais. Pavyzdžiui, A. Ramanausko tyrimas paliudijo neįprastus smurtinius epizodus, įvykusius prieš pat jo mirtį, t. y. maždaug 2–4 savaitės iki mirties bausmės įvykdymo. Nors tikslo tam kaip ir nebebuvo – byla suformuota, teismas įvykęs, o ir fizinio poveikio priemonės jau turėjo būti uždraustos. Kita svarbi tyrimo detalė atskleidė neįprastą egzekucijos stilių. Paprastai mirties bausmė įvykdoma šūviu į pakaušio sritį. Tačiau A. Ramanauskui buvo šauta į veidą, taigi budelis ir auka buvo vienas priešais kitą. Ir tai nėra pavienis atvejis, jų galima aptikti ir tarp Našlaičių kapinių, ir tarp Tuskulėnų dvaro teritorijose užkastų asmenų.

Kas Jums Jūsų darbe patinka labiausiai ir kas yra sunkiausia? 

Sunkiausia mano darbe yra didelės darbo apimtys ir mažai laiko joms atlikti (juokiasi). Bet iš tiesų sunkioji mano darbo dalis – tiriamų individų kiekis. Dažnai juokaujama, kad visas Vilnius yra pastatytas ant kaulų. Čia nuolat vyksta kasinėjimai – įstatymai ir įvairūs reglamentai numato istorinių miesto ar miestelio vietų archeologinius tyrimus, ypač jei ketinama statyti naujus pastatus, tiesti kelius. O tokių tyrimų metu kartais itin netikėtai aptinkamos senosios kapinės, kurios neminimos jokiuose istoriniuose šaltiniuose. 

Šis darbas turi neįtikėtino žavesio. Juk ne visi gauna tokią išskirtinę teisę prisiliesti prie palaidojimų, menančių gilią istoriją, tirti žmones, kurie mynė tavo gimtojo miesto grindinį prieš 400 metų – čia ir slypi neįtikėtinas žavesys. Žinoma, ir atsakomybė. Nors šioje srityje dirbu jau 15 metų, tačiau darbas nenusibosta, kas nors vis dar sugeba nustebinti.

Kokia yra pagrindinė Jūsų darbo bioarcheologijos srityje misija?  

Pagrindinis XX a. palaikų tyrimų tikslas paprastai būna grąžinti žmonėms tapatybę ir grąžinti juos artimiesiems. Tuo tarpu bioarcheologijos mokslo tikslas yra praeities rekonstravimas, remiantis biologine medžiaga. O tai gali būti ne tik žmonių kaulai, bet ir gyvūnų ar augalų liekanos. Bioarcheologija gali ne tik pasakoti individualią žmogaus gyvenimo istoriją, bet ir rekonstruoti bendruomenių kasdienybės ritmą, aplinkos poveikį ar epochų pokyčius. Man patinka viena jau senokai išgirsta frazė, kurią nuobodžiai visiems kartoju – žmogus miršta du kartus: pirmą kartą biologine mirtimi, antrą kartą – kai jo vardas ištariamas paskutinį kartą. Tad norisi tikėti, kad mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti savo unikalia gyvenimo istorija. Ypač svarbu pabrėžti, kad mūsų darbas neįmanomas be bendradarbiavimo – tik sujungus istorikų, archeologų, genetikų, teismo medikų pajėgas galima gauti išsamų tyrimo paveikslą.   

Kieno palaikus visada svajojote patyrinėti (net jei tai ir nerealu) ir kodėl? 

Neandertaliečio (juokiasi). Nes kalbant apie ilgą žmonių evoliucijos kelią visada kyla milžiniška nuostaba, kad, be mūsų, šioje Žemėje egzistavo ir mums gimininga rūšis – tokie panašūs į mus, bet kartu ir tokie skirtingi.

naujienos.vu.lt

Liepos 4 d. 10.00 val. Vilniaus universiteto (VU) Mažojoje auloje vyks išskirtinis intelektualų, įvairių sričių ekspertų ir sprendimų priėmėjų susitikimas. Tarptautinė konferencija „Europos atsakas. Karas Ukrainoje ir nauji iššūkiai“ organizuojama kaip intelektualus įvadas į šių metų NATO viršūnių susitikimą, kuris vyks Vilniuje.

Konferenciją atidarys Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

„Vilniaus universitetas siekia prisidėti prie svarbiausių diskusijų, formuojančių ne tik Lietuvos vidaus, bet ir užsienio politiką. Vilniaus miesto gimtadienis ir didelės reikšmės NATO vadovų susitikimas – puiki proga prisidėti prie konteksto rimtiems politiniams sprendimams. Džiaugiamės, kad pavyko pakviesti susėsti svarbiam pokalbiui ne tik žymius akademikus, ekspertus, bet ir tris regione ir pasaulyje girdimus politinius lyderius“, – sako VU rektorius.

Konferencijos metu trys Baltijos šalių prezidentai Dalia Grybauskaitė, Toomas Hendrikas Ilvesas ir Egilis Levitas diskutuos apie tai, kaip karas Ukrainoje pakeitė pasaulį, situaciją regione. Kokie iššūkiai ir grėsmės kyla Lietuvai, Latvijai, Estijai? Ką galime padaryti, kad Ukraina laimėtų karą? Kokių NATO veiksmų, naujų gynybos sprendimų reikia, kad mūsų regionas būtų lengviau apginamas? Ar įmanoma daryti įtaką Rusijos ateičiai ir ar įmanoma jos demokratinė transformacija bei Putino režimo griūtis? Diskusiją moderuos Rytų Europos studijų centro vadovas, VU politologas Linas Kojala.

Apie Europos idėją keičiantį karą Ukrainoje, apie platesnes karo Ukrainoje pasekmes visam žemynui, Europos politikai ir strateginiams tikslams, kokias grėsmes Europai kelia Rusija, apie būtiną Europos vienybę, ko trūksta, kad galėtume kryptingai veikti, kalbės Lietuvos užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė, Orhuso universiteto (Danija) Politikos mokslų fakulteto mokslininkas doc. Rasmusas Brunas Pedersenas ir Juveskiulės universiteto (Suomija) Istorijos ir etnologijos fakulteto mokslininkas prof. Antero Holmila. Pokalbį moderuos VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  asistentas ir Filologijos fakulteto podoktorantūros stažuotojas dr. Vilius Bartninkas.

Trečiojoje diskusijoje NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centro direktorius Janis Sartas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, dabartinis Europos Parlamento narys Andrius Kubilius, VU Istorijos fakulteto dėstytoja ukrainietė Tetiana Boriak, Jogailos universiteto (Lenkija) Rytų Europos ekspertas, istorikas prof. Andrzejus Vowakas ir Lundo universiteto (Švedija) istorikas, Rytų Europos ekspertas prof. Kristianas Gerneris kels klausimus apie galimą karo eigą ir jo baigtį. Jie diskutuos apie tai, kokie kariniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai galėtų būti traktuojami kaip Ukrainos pergalė ir kokia įtaka Rusijai galėtų priversti ją pripažinti pralaimėjimą. Ko trūksta Ukrainai iki karinio proveržio? Ar įmanomas dar 2014 m. užimtų teritorijų atsiėmimas? Kokios bausmės turėtų laukti Rusijos režimo lyderių ir paprastų atstovų? Ar reikalinga bausmė visai Rusijai? Kaip Ukraina galėtų grįžti į normalų funkcionavimą ir kiek toli Rusija nusiteikusi žengti naikindama ukrainiečių tautą ir jų valstybę? Diskusiją moderuos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė.

Šia konferencija siekiama apžvelgti Rusijos agresijos ir veiksmingo Ukrainos pasipriešinimo padarinius mūsų regione, apimant geopolitinių ir pasaulinių saugumo sistemų pokyčius, taip pat jų kultūrines, istorines, psichologines ir filosofines pasekmes. Peržvelgiant įvykių retrospektyvą, konferencijoje bus bandoma užmegzti dialogą apie galimus ateities scenarijus.

Renginys vyks anglų kalba. Renginys atviras visiems, tačiau būtina registracija.

Programa

Europos archeologijos dienos – penktus metus Lietuvoje vykstantis tarptautinis renginys, skirtas archeologijos mokslo bei archeologinio paveldo pristatymui.

Šiais metais programoje dalyvauja daugiau nei 25 dalyvių iš visos Lietuvos. Gausi programa kvies apžiūrėti parodas, dalyvauti edukacijose, prisijungti prie ekskursijų, klausyti paskaitų, dalyvauti piliakalnių tvarkymo akcijose ir žygiuose. Renginiai vyks visose Lietuvos apskrityse, tad nepraleiskite progos pasidomėti, kokie renginiai vyks jūsų krašte.

Visi renginiai nemokami.

Daugiau informacijos

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)  ir Vilniaus universitetas (Lietuva) maloniai kviečia Jus į tarptautinį simpoziumą, kuris vyks  2023 m. gegužės 30 d., antradienį, 12.00–14.00 val. Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius)

Dalyvauja:

• J. E. GITANAS NAUSĖDA, Lietuvos Respublikos Prezidentas;

• J. E. FRANK-WALTER STEINMEIER, Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentas;

• Dr. VYDAS DOLINSKAS, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinis direktorius;

• Prof. dr. RIMVYDAS PETRAUSKAS, Vilniaus universiteto rektorius;

• Prof. dr. JOACHIM TAUBER, Šiaurės Rytų Europos vokiečių kultūros ir istorijos instituto direktorius;

• Dr. KAI-OLAF LANG, Vokietijos tarptautinės politikos ir saugumo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis;

• Prof. habil. dr. ŠARŪNAS LIEKIS, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas.

Moderatorius: RYTIS ZEMKAUSKAS, žurnalistas ir publicistas.

Apie savo dalyvavimą prašom pranešti iki 2023 m. gegužės 28 d.

Registracija būtina: https://registracija.valdovurumai.lt/Symposium Kvietimas galioja vienam asmeniui Renginys bus transliuojamas socialiniuose tinkluose.

Daugiau informacijos: https://www.valdovurumai.lt/lt/renginiai/item/8226/

XVIII AKADEMINIS VASAROS SEMINARAS, 2023 m. liepos 25–28 d. Žuklijų k., Trakų raj. Humanitarinių mokslų studentes(-us), doktorantes(-us), dėstytojas(-us) ir mokslininkes(-us) kviečiame dalyvauti Vilniaus jubiliejaus proga miesto tematikai skirtame akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“.

Siūlomas seminaro probleminis laukas:

6) Skirtingos Vilniaus reprezentacijos šiuolaikinėse užsienio literatūrose.

Planuojama diskusijos tema: „Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešasis interesas: (post)paminklinis būvis“.

Prašome siūlyti pranešimų temas, užsirašyti dalyvauti diskusijoje arba registruotis kaip klausytojus iki gegužės 22 d. el. paštu . Vietų skaičius ribotas, todėl pirmenybė bus teikiama planuojantiems skaityti pranešimus arba dalyvauti diskusijoje. Dalyvavimą patvirtinsime iki gegužės 30 d.

Dėstytojų ir mokslininkų pranešimams numatyta po 30 min., studentų pranešimams – po 20 min. Renginyje vyks susitikimas su poetu, poezijos skaitymai, literatūrinis protmūšis, „Metų straipsnio“ konkurso apdovanojimai.

Turėdami klausimų rašykite el. paštu arba skambinkite organizatoriams Mantui Tamošaičiui (8 643 47069), Akvilei Rėklaitytei (8 610 08285), Žanai Raškevičiūtei (8 689 54462).

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2022 m. dovanota 14500 eurų.

2022 m. parama panaudota trijų tarptautinių mokslo renginių organizavimui: doktorantų seminarui Post-War Mass Housing as Heritage Site, konferencijai Writing the Soviet Baltic Queerstory: The Sources and Methods ir kviestinio profesoriaus Alberto Giordano (Teksaso universitetas, JAV) vizitui. Taip pat paremta mokslo monografijos The Unknown War. Anti-Soviet Armed Resistance in Lithuania and its Legacies (sud. Arūnas Streikus, Routledge, 2022) leidyba ir mokslo sklaidos svetainės Gyvasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas. Apie unitus, bazilijonus ir Vilniaus Švč. Trejybės ansamblį (sud. Salvijus Kulevičius, Ivan Almes, Ihor Skočilias; www.uniateheritage.if.vu.lt) sukūrimas.

Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2022 m. ji įteikta prof. dr. Arūnui Streikui.

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

VU Leidyklos tinklalapyje jau  patalpintas  leidinio Archaeologia Lituana. T.23 (2022)  pdf variantas.

Kviečiame skaityti.

Pratarmė

Pristatome kasmetinio Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslinių straipsnių leidinio „Archaeologia Lituana“ 23 tomą (2022).

2021 metai Lietuvoje buvo paskelbti Marijos Gimbutienės metais, todėl Vilniaus universiteto Archeologijos katedra, bendradarbiaudama su Lietuvos archeologijos draugija, Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Lietuvos mokslų akademija, inicijavo ir surengė tarptautinę 11-ą „Jono Puzino skaitymų“ mokslinę konferenciją „Atgimstanti Senoji Europa“, skirtą Marijos Gimbutienės atminimui. Konferencija vyko 2021 m. rugsėjo 23–24 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje. Jos pagrindinė organizatorė – katedros kolegė ir Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė Agnė Žilinskaitė. Konferencijos atidarymas sutapo su Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta didele ir puikiai visuomenės priimta tarptautine paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“. Šiame leidinyje M. Gimbutienės nuopelnus archeologijai, baltų etnogenezės tyrimams, archeomitologijai pristato Archeomitologijos instituto vadovė Joan Marler (JAV). Konferencijoje taip pat buvo pristatyti archeologijos, antropologijos, lingvistikos, religijotyros, genetikos mokslų tyrimai, analizuojantys ir aktualizuojantys Lietuvos ir Europos priešistorės raidos, baltų etnogenezės ir mitologijos klausimus. Esame labai dėkingi konferencijos dalyviams iš Bulgarijos, Danijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Italijos, Moldavijos, Rusijos, Suomijos, Šiaurės Makedonijos, Vokietijos, Ukrainos bei Lietuvos ir džiaugiamės, kad dalis jų pateikė straipsnius mūsų leidiniui. Publikuojamų straipsnių įvairovė – nuo archeologijos iki mitologijos, nuo Senosios Europos rekonstrukcijos iki migracinės kurganų kultūros – atspindi įvairialypes Marijos Gimbutienės mokslinių tyrimų sritis.

Tradiciškai leidinyje publikuojami ir lietuvių kolegų darbai, kuriuose kompleksiškai, panaudojant įvairius tyrimų metodus, skelbiami Lietuvos proistorės ir istorinių laikų archeologinių objektų tyrimų rezultatai. Leidinyje taip pat yra Vilniaus universiteto Archeologijos katedros darbuotojų ir doktorantų 2022 metų darbų kronika.

2023 metais Lietuva minės neeilinį istorinį įvykį – Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų. Vilniaus miesto vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiškuose Vakarų Europai, popiežiui, pirkliams ir amatininkams. Lietuvos sostinės jubiliejui paminėti Vilniuje vyks daug gražių ir prasmingų renginių, o Lietuvos nacionalinis muziejus ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rengia išskirtines archeologines ir istorines parodas. Vilniaus miesto priešistorė mena ir daug senesnius nei Viduramžiai laikus, todėl Vilniaus universiteto Archeologijos katedra 2023 metų rudenį organizuos tradicinę, jau 12-ąją, tarptautinę mokslinę konferenciją „Jono Puzino skaitymai“, kuri bus skirta proistorės ir istorinių laikų tarpdisciplininių archeologinių tyrimų temai. Tikimės aktyvaus kolegų dalyvavimo konferencijoje, o pranešimai ir jų pagrindu parengti straipsniai bus publikuojami tam skirtame „Archaeologia Lituana“ leidinyje.

Albinas Kuncevičius
Agnė Žilinskaitė

Pasibaigus pakartotiniam Istorijos fakulteto tarybos rinkimų turui, į Tarybą yra išrinkti:

• asist. dr. Kęstutis Kilinskas,
• m. d. dr. Inga Leonavičiūtė.

Kovo 16 d. į Istorijos fakulteto tarybą išrinkti:

prof. dr. Tamara Bairašauskaitė

Tarybos rinkimų tvarkos aprašas

Tallinn University invites graduate students and scholars of Soviet and post-Soviet history for a week-long summer school, offering a unique opportunity to reassess and critically examine the field at a time of great upheaval in the region. Through keynotes, workshops, and a stimulating cultural program, participants will gather to question the conventional approach to Soviet multinationality and disentangle the various trajectories of the nations and groups belonging to the erstwhile Soviet realm.

The summer school will be held at Tallinn University in Estonia from 28 July–4 August 2023. It is designed for Ph.D. students in the Humanities and Social Sciences; however, motivated MA students are also welcome to apply. The working language of the summer school is English. There is no enrollment fee, but participants will be responsible for their own travel, accommodation, and most of the meals.

The deadline to apply is 30 April 2023.

For further information and the application form, please visit disentangling2023.eu

H-Net: https://networks.h-net.org/node/73374/announcements/12435370/summer-school-disentangling-eurasia-russian-empire-soviet

***

At the 2023 Tallinn Summer School, we aim to bring together leading scholars and Ph.D. students of Soviet society and culture to discuss and scrutinize the fundamentals of the field. This time of rapid developments in the region and singular events of potential world-historical significance calls for a broader look at the historical trajectories of the realm that was once imperial Russia. It is time to revisit the big questions in Soviet studies and review the future of the field. We will do so by expanding the focus beyond the confines of the short 20th century and outside the boundaries of today’s Russian Federation. The war with Ukraine has brought Russia’s relationship with its former imperial realm (as well as its own internal minorities) into sharp focus, prompting the scholarly community to examine our prior biases and prejudices. Scholars of Ukraine, the Baltics, the Caucasus, and Central Asia, among many others, have called to reappraise prior historiography’s Russo-centrism and the often-neglected implications of Soviet nationality policies. We will take a critical and nuanced look at Soviet multinationality (including its “Russia”-question) while also examining other continuities in politics and culture across the 1917, 1940, and 1989 revolutionary divides.

The summer school will feature keynote lectures by Joshua Sanborn (Lafayette College), Serhy Yekelchyk (University of Victoria), and Juliane Fürst (Leibniz Centre for Contemporary History). 

Other faculty include Sofia Dyak (Center for Urban History of East Central Europe in Lviv), Botakoz Kassymbekova (University of Basel), Zbigniew Wojnowski(Oxford University), Aro Velmet (University of Southern California), Eglė Rindzevičiūtė (Kingston University), Madina Tlostanova (Linköping University) and several other local and international scholars working on Soviet interethnic relations, heritage and memory studies, environmental history, urban studies, cultural studies, history of science and technology, gender studies, and other related fields. The faculty will run workshops and engage in roundtable discussions, which will include ample time for questions and exchange with students.

Apply at disentangling2023.eu

This summer school is supported by the (European Union) European Regional Development Fund (Tallinn University's ASTRA project, TLÜ TEE, University of Tartu ASTRA project PER ASPERA, Estonian Academy of Arts ASTRA project, EKA LOOVKÄRG and Estonian Academy of Music and Theatre ASTRA project, EMTASTRA).

Istorikas Valdemaras Klumbys išrinktas praėjusių metų Toleracijos žmogumi. Nominaciją Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ skyrė už aiškią poziciją ginant istoriją. Apdovanojimas įteiktas už pastangas apginti istoriją nuo iškraipymų. Sovietinių paminklų griovimo įkarštyje Klumbys ragino istorinę praeitį vertinti nevienpusiškai, nepamiršti dialogo. 

„Svarbiau yra visuomenei, kad jinai netaptų panaši į priešininkų visuomenę, kur labai aiški propaganda, kur viskas labai aišku, už prieš, taip ne, ir jokių pustonių, jokių atspalvių nelieka, lieka ta viena spalva, norisi, kad šito nebūtų“, – sakė V. Klumbys.

Skaityti daugiau