2024 metais trijų Baltijos valstybių mokslų akademijų ir nacionalinių UNESCO komisijų surengto konkurso „Moterims moksle“ viena laureačių Lietuvoje šiemet tapo VU Istorijos fakulteto tyrėja ir dėstytoja dr. Viltė Janušauskaitė.

Sveikiname!

Daugiau

Verslininkė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto alumnė Rūta Grušnienė skyrė 100 tūkst. eurų VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros stiprinimui. Iš didžiosios dalies paramos lėšų VU fonde steigiamas R. Grušnienės vardo neliečiamojo kapitalo subfondas, kurio investicijų grąža bus naudojama katedros veikloms ir iniciatyvoms remti. Dalis paramos lėšų bus naudojama iškart.

„Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie LDK istorijos tyrimų, nes šiandieniniame kontekste Lietuvos istorijos žinios yra nepaprastai svarbios, o LDK valstybingumo pažinimas formuoja lietuvių mentalitetą ir savimonę. Tai mano pirmas žingsnis, remiant Vilniaus universitetą, neketinu sustoti ir kviečiu visus, kam rūpi ar yra įdomi Lietuvos istorija, prisidėti prie VU fondo R. Grušnienės subfondo bet kokio dydžio aukomis“, – sako verslininkė R. Grušnienė.

VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra įkurta 1990 m., reorganizavus Istorijos fakulteto struktūrą. Katedros mokslinė veikla skirta kompleksiniam daugiakultūrės LDK visuomenės pažinimui. 2006–2020 m. katedrai vadovavo dabartinis VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, nuo 2020 m. – doc. dr. Liudas Jovaiša.

„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės istorija yra labai svarbi lietuvių istorinės savimonės dalis. Lietuvai būtina turėti stiprų LDK tyrimų centrą, kuris turėtų autoritetą plačioje tarptautinėje tyrėjų bendruomenėje. LDK studijos yra sudėtingos, kadangi reikalauja įvairių kalbų žinojimo, istoriografinės tradicijos išmanymo ir kt. Parama neabejotinai skatins LDK tyrimus ir studijas universitete“, – sako VU rektorius prof. R. Petrauskas.

Svarbiausios Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros mokslininkų tyrimų kryptys yra LDK istorijos šaltinių tyrimai ir publikavimas bei XIV–XVIII a. LDK visuomenės sąranga ir raida. Katedra kuruoja istorijos bakalauro studijų medievistikos specializacijos programą ir yra medievistinių bei LDK studijų lyderė Lietuvoje. Katedra bendradarbiauja su kitų LDK paveldo valstybių (Lenkijos, Ukrainos) mokslo centrais, kitų šalių istorikais.

„Dosnią p. Rūtos Grušnienės dovaną katedros nariai pirmiausia priėmė kaip itin malonią staigmeną – istorikus medievistus įkvepiantį neeilinio pasitikėjimo ženklą ir paskatą pagalvoti apie naujas veiklos formas. Gautas lėšas per artimiausius trejus metus planuojame panaudoti tarptautinės mokslinės konferencijos rengimui, LDK paveldo paieškoms ir tyrinėjimui užsienio archyvuose bei mokslo publikacijoms ir tyrimams, angažuojant šiam darbui perspektyvius studentus“, – sako katedros vedėjas doc. dr. L. Jovaiša.

VU neliečiamojo kapitalo fondo vertė po naujo įnašo pasiekė 7,20 mln. Eur., investicijų valdymo rezultatas nuo 2019 m. sausio siekia 1,23 mln. Eur. Fondas VU projektų ir iniciatyvų finansavimui iš investicijų grąžos ir tikslinės paramos jau skyrė virš 1,6 mln. Eur.

Įvykus pirmajam Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų etapui ir sužinojus, kurios politinės partijos ir koalicijos sugebėjo peržengti reikiamą kartelę, o kuriems kandidatams teks susikauti dvikovose vienmandatėse apygardose, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas toliau kviečia pažinti nepriklausomos tarpukario Lietuvos (1918–1940) politines peripetijas.

Šį kartą VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė papasakojo apie tarpukario politines partijas ir jų raidą iki šalies perversmo 1926 m.Taip pat atskleidė kodėl ir kaip vyko rinkimai į Ketvirtąjį Seimą (1936 m.), kai šalį valdė autokratas prezidentas A. Smetona.

Politinių partijų pradžia Lietuvoje

Istorikė sako, kad partijų formavimosi ištakomis galima laikyti laikotarpį, kai pradedama leisti lietuviška spauda: „Pirmieji leidiniai, kaip „Aušra“ ir „Varpas“, ėmė formuoti tam tikras idėjas, kurios būrė tam tikrus žmones. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra laikas, kai politinės partijos kūrėsi visoje Europos teritorijoje, bet Lietuvoje politinių partijų ir draugijų formavimasis vis dar buvo slopinamas spaudos draudimo.“

Pasak docentės, 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, minčių ir idėjų sklaida palengvėjo. Ji išskiria 1906 m. imperinės Rusijos caro sprendimą leisti kurtis draugijoms ir sąjungoms: „Visa tai plėtojosi, o per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m. įvyko Rusijos lietuvių seimas Petrograde (Sankt Peterburgas) ir Lietuvių konferencija Vilniuje. Juose reiškėsi politinės idėjos, padėjusios formuoti pirmąsias politines partijas.“

1917–1918 m. partijos formavosi, o 1919 m. jau vyko registravimas į Steigiamojo Seimo rinkimus. Dėstytoja pamini, kad partijoms buvo ypač svarbūs 1919-ieji, nes buvo priimtas pirmasis draugijų, o kartu ir politinių partijų, teisių reglamentavimo įstatymas. 1920 m. priimtas susirinkimų įstatymas, kuris irgi buvo labai svarbus politinėms partijoms. Tai leido joms veikti legaliai demokratiniais pagrindais.

Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP)

Aptarti tarpukario partijas docentė pradeda nuo pačios didžiausios – Lietuvių krikščionių demokratų partijos (LKDP). Šios partijos narių pažiūros buvo priskiriamos dešiniajai pakraipai. Kaip partija, LKDP pradėjo formuotis nuo 1905 m., tačiau susiklostė taip, kad susiformavo dvi jos atšakos. 1917 m. įkuriama Petrogrado LKDP atšaka, kurios lyderis buvo Mykolas Krupavičius. Tais pačiais metais Aleksandras Stulginskis LKDP įkūrė ir Lietuvoje.

„1918 m. įvyko bendra konferencija. Rusiškosios LKDP, kuri buvo radikalesnė, idėjos laimėjo. Nariai, kuriems tai nepatiko, pasitraukė iš partijos, o susijungusi LKDP pradėjo veikti ir dalyvauti ateinančiuose Steigiamojo Seimo rinkimuose“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

1919 m. LKDP prie savęs prisijungė Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos ūkininkų sąjungą. Į rinkimus LKDP ėjo vienu sąrašu, bet buvo sudaryta iš trijų dalių. Doc. D. Bukelevičiūtė paaiškina, kad tokiu strateginiu sprendimu, kai pati LKDP kaip partija orientavosi daugiau į inteligentus, Darbo federacija – į darbininkus, o Ūkininkų sąjunga – į ūkininkus, siekta apimti labai platų interesų ratą. To kitos partijos nesugebėjo padaryti. Tai buvo daugiausia narių vienijanti partija. Skaičiuojama, kad visi trys LKDP dariniai galėjo vienyti apie 28 tūkst. narių. Visos kitos partijos net panašiu narių gausumu pasigirti negalėjo.

Pagrindiniai dalykai, už kuriuos pasisakė LKDP, buvo demokratinės laisvės ir žemės ūkio reforma. Partija siekė, kad dvarininkams būtų palikta 80 hektarų žemės, o visa kita išdalinta.
Taip pat, pasak docentės, LKDP buvo už 8 valandų darbo dieną ir nemokamą pradinį švietimą: „Šį aspektą LKDP laikė pagrindiniu, kad nors kiek būtų pakeltos tautos galimybės. Ir, žinoma, ji pasisakė už griežtą krikščionišką auklėjimą. Ši partija skiriasi nuo visų kitų partijų tuo, kad Kristaus mokymas buvo iškeltas ir sureikšmintas visais visuomenės aspektais. Dar įdomu, kad jie savo partinę veiklą skirstė pagal parapijas ir į politinę agitaciją įtraukė kunigus, o tuo metu Lietuvos žmonės kunigus laikė autoritetingais bendruomenių nariais.“

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS)

Kita didžioji tarpukario Lietuvos partija buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), arba tiesiog valstiečiai liaudininkai. Ši partija buvo kairiųjų pažiūrų.

„Valstiečiai liaudininkai formavosi sudėtingiau ir ilgiau nei LKDP. Pradžioje buvo „varpininkai“. 1905 m. įkuriama Lietuvos valstiečių sąjunga. Dažnai keitėsi pavadinimai, partija vienijo skirtingus narius, o sujungta kaip LVLS buvo tik 1922 m. pabaigoje. Priešingai nei LKDP, LVLS priešinosi bažnyčios dominavimui valstybėje. K. Grinius ir daugelis kitų valstiečių liaudininkų buvo laisvamaniai. Jie pasisakė už civilinę santuoką ir kitas tokio tipo iniciatyvas. Be to, jie nepritarė prezidento institucijos įvedimui, nes nesutarė su LKDP, koks turėtų būti prezidento vaidmuo valstybėje“, – apie partijų skirtumus pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Istorikė atskleidžia, kad LVLS visų pirma orientavosi į ūkininkus ir valstiečius. Jie taip pat pasisakė už žemės reformą, už pertvarkas žemės ūkyje ir už geresnes sąlygas darbininkams. Vienas pagrindinių LVLS skirtumų nuo LDKP buvo požiūris į bažnyčią, kurios atžvilgiu nevengta aštrios kritikos.

Tautininkai

Tautos pažangos partijos (TPP), dar žinomos kaip tautininkai arba tiesiog A. Smetonos partija, ištakos yra siejamos su laikraščiu „Viltis“. Šis laikraštis buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1907 iki 1915 m., o nuo 1914 m. metų buvo leidžiamas ir žurnalas „Vairas“. Aplink šiuos leidinius Vilniuje būrėsi inteligentų ratas. Kaip ir LDKP, Peterburge 1916 m. įkuriama TPP. Partija pasisakė už tautinės valstybės kūrimą. Ji gerokai sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, nes A. Smetona tapo lyderiu Valstybės Taryboje rengiant Vasario 16-osios aktą.

Pasak istorikės, svarbus dalykas yra tai, kad tautininkai savo judėjimo neformavo kaip partijos. Joje daugiau vienijosi inteligentai, kurie būrėsi aplink minėtus leidinius ir dalyvavo Valstybės Tarybos veikloje 1918–1919 m. Ši partija neturėjo stiprios struktūros, o ją sudarė gana mažai žmonių. 1925 m. buvo 19 TPP skyrių, juose – tik 297 nariai.

„Kalbant apie žemės reformą, kuri buvo aktualiausia, TPP lyderis A. Smetona laikėsi pozicijos, kad dvarų panaikinimas ir jų žemių nacionalizavimas prasilenkia su teise, kad negalima teisėtai atimti žemės. Toks požiūris nepatiko daugeliui rinkėjų. Taip išėjo, kad A. Smetonos partija nepateko nei į Steigiamąjį, nei į Pirmąjį ar į Antrąjį seimą. Tik 1924 m. TPP ir Lietuvos žemdirbių sąjungai susijungus į Lietuvių tautininkų sąjungą, A. Smetonos vedama organizacija 1926 m. pateko į Trečiąjį seimą. Įdomu, kad Lietuvių tautininkų sąjunga nevartojo savo pavadinime žodžio „partija“, nes A. Smetona buvo prieš partijas“, – pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Socialdemokratai

Docentė pažymi, kad socialdemokratai – tai pati pirmoji Lietuvoje įkurta politinė partija. Tarpukario seimo rinkimuose dalyvavusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susikūrė dar 1896-aisiais. Lietuvos Taryboje 1917 m. dalyvavo du žymūs socialdemokratų atstovai – Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška. 1919 m. partija atkurta kaip organizacija ir nuo tada dalyvavo visuose tarpukario rinkimuose.

„LSDP atspindėjo darbininkų interesus, tačiau atstovavo, kaip jie patys teigė, laisvei ir demokratijai. Pasak jų, tam, kad veiktų proletariatas, būtinos ir demokratinės bei bendrinės laisvės. 1921 m. įvyko LSDP suvažiavimas, kuriame buvo kalbėta apie proletariato būtinumą, taip pat reikalauta nacionalizuoti visas dvarininkų žemes. Jų reformos buvo gana radikalios, bet požiūris į bažnyčią – neaiškus“, – apie tarpukario LSDP pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Docentė priduria, kad nepriklausomybės paskelbimo metais LSDP sudarė 600 nariai, o 1923 m. – jau 3000 narių. Socialdemokratai pasisakė prieš prezidento instituciją, prieš karo padėties skelbimą ir už profsąjungų kūrimą: „Jie tikrai prisidėjo, kad Trečiajame Seime būtų priimti įstatymai dėl profsąjungų kūrimo. Be to, LSDP smarkiai priešinosi A. Smetonos perversmui ir jo valdžią laikė neteisėta.“

Agitacija ir karo padėtis

Bene svarbiausia rinkimų dalis yra agitacija, tačiau, pasak istorikės, tarpukario Lietuvoje beveik visą laiką buvo karo padėtis, kuri neleido laisvai vykdyti rinkiminės agitacijos: „Kad rinkimų laikotarpiu būtų galima laisvai „rėkauti nuo bačkos“, be cenzūros ir persekiojimų, tam laikotarpiui karo padėtis būdavo atšaukiama, išskyrus tas vietas, kur vykdavo kariniai veiksmai. Po rinkimų karo padėtis vėl būdavo grąžinama. Taip karo padėtis buvo atšaukta renkant Steigiamąjį, Pirmąjį ir į Antrąjį seimą.“

„Rinkiminės kampanijos, kalbant šiandieniniais terminais, tikrai nebuvo švarios. Rinkimai nepasižymėjo diplomatija ar nuosaikumu. Buvo atsišaukimų ir atviros kritikos. Visas kitas partijas LKDP vadindavo bedieviais, ypač LVLS. Be to, stengtasi, kad kiek galima mažiau būtų išrinkta tautinių mažumų atstovų. Dominavo antilenkiškos ir antisemitinės idėjos. Ypač daug antisemitizmo skleidė LKDP. Kiekviena politinė jėga turėjo savo leidinį, tad įžeidinėjimo ir žeminimo spaudoje irgi netrūko“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

1926 m. A. Smetonos ir Lietuvos tautininkų sąjungos perversmas

Istorikė pasakoja, kad po 1926 m. perversmo radikaliai pasikeitė politinė sistema. A. Smetona, kartu su tautininkais, ateina į valdžią kaip autoritarinis prezidentas.

„A. Smetona ir kiti tautininkai manė, kad partijos, kaip organizacijos, gali destabilizuoti valstybę. Tokiai pozicijai tautininkus įtikino pirmieji keturi seimai, kurie veikė iki 1926 m. Jų pozicija buvo, kad vyriausybės, kurias sudaro politinės partijos, yra koalicinės ir yra nestabilios. Politiniai ginčai, ambicijos, konkurencija, dėl kurių buvo paleistas Pirmasis Seimas, vyriausybę padaro neveiksnia. Tad tas nestabilumas nuolatos buvo akcentuojamas iš tautininkų pusės. Norint lengviau išlaikyti stabilumą, pagal juos, valdžioje turi būti viena organizacija, kurioje aišku kas už ką yra atsakingas“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Po perversmo grąžinama karo padėtis, kuri buvo panaikinta K. Griniui būnant prezidentu. Įvedus karo padėtį, vėl suspenduotos žodžio ir organizacijų susirinkimų bei kūrimosi laisvės. Visos pagrindinės laisvės, kurios yra būdingos demokratinei valstybei.

Visi šie draudimai atsiliepė ir politinių partijų veiklose, kurios iškart po perversmo suspenduojamos. Pradėti riboti susirinkimai, jų skyriai negalėjo rinktis. Skyrių pradėjo mažėti, partijos pradėjo siaurėti iki minimumo. Faktiškai trečiojo dešimtmečio pabaigoje partijos nebegalėjo leisti savo politinių leidinių, negalėjo rinktis, vieni kitų kritikuoti, nes beveik visur buvo įsigalėjusi cenzūra.

Tačiau doc. D. Bukelevičiūtė papildo, kad autoritariniu laikotarpiu partijos mintis ir idėjas galėjo reikšti per visuomeninę spaudą: „LKDP leido leidinį „Rytas“ , o LVLS – „Lietuvos žinios“. Tai jeigu cenzūra nepanaikindavo, tam tikros mintys būdingos šioms partijoms buvo spausdinamos.“

Kodėl 1936 m. nuspręsta vėl „rinkti“ seimą

Grįžtant prie paskutinių tarpukario rinkimų, istorikė pasakoja, kad vis dėl to palaipsniui buvo pradėta galvoti, kad reikėtų sukviesti tautos atstovybę. 1935 m. buvo laikotarpis, kai valstybė jautė stiprias ekonominės krizės (Didžiosios depresijos) padarinius. Labai svyravo kainos, vienos produktų kilo, o kitų – mažėjo.

„Didėjo ūkininkų įsiskolinimas, jie nebegalėjo susimokėti skolų. Valdžia buvo priversta nurašyti dalį skolų ir daryti nuolaidų mokestinėje sistemoje. Ūkininkai pradėjo maištauti ir kaltinti valdžią, kad jų ūkinė padėtis yra žlugdoma. 1935 m. buvo beveik trečdaliu sumažėjusios iždo pajamos ir nebesurenkamas biudžetas. Prasidėjo streikai, sukilimai ir sąmokslai. Vienas garsiausių yra Užnemunės ūkininkų streikas. Visų pirma šis buvo susijęs su ekonominiais reikalavimais, bet vienas iš reikalavimų buvo ir sušaukti tautos atstovybę. Su tikslu spręsti esamą padėtį, nes niekas su niekuo nesitarė leidžiat įstatymus“, – apie tautos atstovybės poreikį pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Visoje šitoje sudėtingoje sumaištyje vyriausybė galvojo, kaip spręsti susidariusią situaciją ir kaip patenkinti reikalavimą sušaukti tautos atstovybę arba vadinamąjį seimą. 1935 m. spalio 12 d. buvę prezidentai A. Stulginskis ir K. Grinius bei keturi ministrai pirmininkai įteikė A. Smetonai pareiškimą, atvirai reikalaudami sušaukti seimą. Pagrindinis motyvas seimui buvo ekonominės situacijos gerinimas. Galiausiai A. Smetona sugalvojo politiškai „sužaisti“ rinkimus ir sušaukti „netikrą“ seimą, nesilaikant visų reikalavimų, kurie buvo demokratinėse valstybėse.

„Netikras“ seimas

Pasak istorikės, naujai renkamu seimu, A. Smetona siekė, kad būtų priimta nauja konstitucija. Taip pat siekė, kad nepatektų jokia opozicinė galia, kuri kritikavo tautininkų valdžios sprendimus. Rinkimai į Ketvirtąjį Seimą vyko sutirpintos karo padėties metu. A. Smetona pasinaudojo cenzūra, kad nebūtų jokių atsišaukimų prieš jo politinę partiją - Lietuvos tautininkus.

1936 m. vasario 1 d. Galutinai buvo uždraustos partijos ir draugijos, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą. Visų kitų partijų, kurios dalyvavo pirmuose keturiuose rinkimuose, veikla buvo paskelbta nelegalia. Toks įstatymas priimtas nežiūrint į tai, kad tai buvo nesuderinama su to meto konstitucijos aštuonioliktuoju straipsniu.

„Taigi, kai buvo uždarytos visos politinės partijos, liko realiai tik tautininkai ir nelegaliai veikusi komunistų partija, kuri prie visų valdžių buvo persekiojama. Vykdydami prorusišką politiką, jie stengėsi išplėsti savo veiklą ir daryti įtaką. Kai kuriose Europos valstybėse veikė legaliai, bet Lietuvoje – ne“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

Po trijų mėnesių, gegužės 3 d., ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pranešė, kad Lietuvoje proporciniu būdu bus renkamas Seimas. Taip pat papildė, kad tautos atstovybė bus sudaryta ne partiniais pagrindais ir ne politinių partijų atstovai sudarys naująjį seimą.

„Kadangi tautininkai savęs nelaikė partija, jiems šitas draudimas negaliojo. Į naująjį seimą galėjo pretenduoti tik tautininkai. Tai yra puikus diktatūros, autoritarinio režimo pavyzdys. Kai vienas žmogus, būtent A. Smetona, sutelkia visą galią savo rankose rinkimams suteikdamas sau palankius variantus.

Į Ketvirtą Seimą kandidatus galėjo siūlyti tik apskričių tarybos ir Kauno miesto taryba, o jie renkami apygardose. Ir kai buvo išrinktas Seimas, tai be jokios abejonės, didžioji dalis narių priklausė tautininkų sąjungai, buvo su ja susiję ir daugiau nei pusė Seimo narių buvo valstybės tarnautojai.

Tokiais būdais valstybėje buvo užtikrinama rinkimų autoritarinė kontrolė. Istorikė apibendrina, kad toks paskutiniojo tarpukario seimo rinkimas visiškai neatitiko demokratinių principų. Pirmieji keturi rinkimai priklausė parlamentinės valstybės idėjai, o paskutinysis iliustruoja kaip autoritarinis režimas bando išgyventi valstybines krizes, sukrėtimus ir išbandymus imituodamas rinkimus.

 Vilniaus universitetas tęsia ciklą „VU ekspertai padeda suprasti“, kuriame VU mokslininkai analizuoja, komentuoja ir apžvelgia visuomenei aktualias temas, rinkimų svarbą ir jų poveikį įvairioms sritims 2024 m. Seimo rinkimų kontekste.

2024 m. spalį  vyko Mečislovo Jučo ir  Vytenio Povilo Andriukaičio vardinių stipendijų skyrimo komisijų posėdžiai.

Mečislovo Jučo stipendija skirta Istorijos bakalauro nuolatinių studijų IV kurso studentei  Agnei Malinauskaitei.

Istorijos fakulteto alumno Vytenio Povilo Andriukaičio stipendiją pelnė Istorijos magistro nuolatinių studijų I kurso studentė Justina Sabonaitytė.

Sveikiname!

Kviečiame dalyvauti Istorijos mokytojų seminare.

• Pirmoji sesija vyks spalio 28–29 dienomis Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje.
  Istorijos mokytojų seminaro pirmoje sesijoje daug dėmesio skirsime „kito pažinimui“ istorijoje, aptarsime Lietuvos krikščioniškas istorines konfesijas, jų šiandienos realijas (ypač karo Ukrainoje kontekste). Gilinsimės į mirties sampratą ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Taip pat aptarsime istorinės temos (pamokoje ar paskaitoje) aktualizavimo ir sudabartinimo principus, sužinosime kiek ir kokios naudingos medžiagos mokyklai galime rasti LRT kuriamame turinyje. Susipažinsime su naujomis muziejų ekspozicijomis.
  Programa

• Antroji sesija vyks vasario 17–18 dienomis Vilniaus universiteto mokymo bazėje Puvočiuose.
  Antroje sesijoje aiškinsimės, kaip reikia pasakoti istorijas(ą), nagrinėsime skirtingų kompetencijų ugdymo istorijos pamokose aktualijas,  gilinsimės į temas, esančias šalia tradicinės istorijos lauko – antropologiją ir menotyrą. Taip pat nagrinėsime, kaip kokybiškai apklausti istorijos liudininką.

• Trečioji sesija vyks balandžio 25 dieną Kernavėje.
  Trečioje sesijoje daug dėmesio skirsime archeologijos, paveldo ir kasdienybės istorijos temoms, analizuosime sudėtingesnes temas pagal atnaujintas mokyklines programas.
  
  

Vilniaus universiteto (VU) Mokymosi visą gyvenimą centras ir Istorijos fakultetas visuomenei pristato naują mokymų programą – „Grėsmė: istorinės patirtys ir pamokos“.

Daugelis šiuolaikinių pasaulio ir Lietuvos grėsmių nėra naujai atsiradusios. Žmogaus ir Vakarų civilizacijos istorinės patirtys rodo, kad jau šimtus ar tūkstančius metų susiduriame su panašiomis problemomis ir iššūkiais. Tą jau galėjome pajusti pasaulinės pandemijos akivaizdoje, tai suprantame matydami Rusijos karą prieš Ukrainą.

Kai kurių istorinių grėsmių analizė – tai žvilgsnis ne tik į praeitį, bet ir į save, savo aplinką, bendruomenę, į atskiras to dalis: kasdieninę empatiją, dezinformaciją, susidūrimą su nežinomybe, konfliktišką atmintį, nelengvą kito pažinimą, santykį su sovietmečiu. Kartu tai ir įdomus intelektualinis iššūkis su puikiais savo lauko profesionalais – VU Istorijos fakulteto dėstytojais – istorikais, antropologais, archeologais, paveldosaugininkais.

Daugiau informacijos apie mokymus ir registracijos formą rasite čia. Vietų skaičius ribotas.

Visus besidominčius istorija, archeologija, kultūros istorija ir antropologija kviečiame į Lietuvos mokinių istorijos akademiją.

Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–12 (I–IV gimn.) klasių mokiniams. 

Akademija organizuojama bendradarbiaujant Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui. Akademijoje ugdomi dabarčiai reikšmingi visuomenės procesų suvokimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo, argumentuotos nuomonės pateikimo įgūdžiai. Čia kalbame ir diskutuojame, kartu prakalbiname praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu moksleiviai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose. Stojantieji į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 € (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Akademijos programa 2024 / 2025 m. m. 

Daugiau informacijos

Registracija

Akademijos programa 2023 / 2024 m. m.  

Artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas kviečia sužinoti apie Seimo rinkimus nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje (1918–1940).

VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė pasakoja, kaip buvo organizuojami rinkimai, kokie kriterijai buvo keliami renkamiems parlamentarams ir net rinkėjams, kokios didžiausios problemos iškilo organizuojant rinkimus pirmą kartą šalies istorijoje.

Demokratiškiausia demokratijos pradžia

Pirmiausia istorikė pažymi, kad dar prieš pasirašant Lietuvos nepriklausomybės aktą 1917 m. Vilniaus (Lietuvių) konferencijoje buvo įtvirtinta idėja, jog galutinę valstybės valdymo formą nustatys visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.

„Deklaruota, kad Lietuvoje turi vykti laisvi rinkimai. Jau po 1918 m. vasario 16-osios, 1919 m. iš esmės buvo laikotarpis, kai buvo suformuota Lietuvos vyriausybė ir rengiami įstatyminiai ir teisiniai pagrindai pirmiesiems laisviems rinkimams vykdyti“, – pradeda doc. D. Bukelevičiūtė.

Pasak mokslininkės, parengtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo vienas iš „demokratiškiausių“ įstatymų, lyginant net ir su Vakarų Europos šalimis. Iš viso per tarpukarį buvo parengti trys įstatymai, reglamentuojantys rinkimus: minėtas Steigiamojo Seimo 1919 m., 1922 m. ir 1936 m. Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo surengti penkeri rinkimai į seimus. Pirmą kartą rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą įvyko 1920 m. balandžio 14–16 d. Rinkimai į seimus vyko 1922, 1923, 1926 ir po ilgo laiko Lietuvos valdžia buvo priversta vėl paskelbti rinkimus į Seimą 1936 m.

Kas galėjo atiduoti savo balsą prieš šimtą metų ir kodėl prieš rinkimus išgerti galima buvo tik alaus?

Istorikė pažymi, kad, priešingai nei kai kuriose to meto Vakarų Europos valstybėse, Lietuvoje nuo pat pirmųjų rinkimų į Steigiamąjį Seimą 1920 m., balsavimo teisę turėjo tiek vyrai, tiek moterys. Seimo narius galėjo rinkti visų tautybių Lietuvos piliečiai, bet buvo nustatytas amžiaus cenzas.

„Iš pradžių buvo nuspręsta, kad gali balsuoti piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 21 metai. Tačiau Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo taikyta išimtis, kai pasipriešino Lietuvos kariai. Kadangi jie buvo jauni ir negalėjo pagal tokį cenzą balsuoti, kariams buvo leista balsuoti nuo 17 metų, bet tik į Steigiamąjį Seimą. Rinkimams į Ketvirtąjį Seimą 1936 m. amžiaus kartelė buvo pakelta iki 24 metų, kai Smetonos laikotarpiu norėta riboti rinkimų teises“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Labai įdomus tarpukario rinkimų įstatymo nutarimas įsigalėdavo likus mėnesiui iki rinkimų – Lietuvoje buvo uždrausta prekiauti alkoholiu, išskyrus alų. Pasak istorikės, šiuo draudimu greičiausiai norėta, kad rinkėjai balsuoti ateitų blaiviu protu, nes alkoholizmas buvo opi tarpukario Lietuvos problema.

Didžiausios problemos, kiek dienų ir kaip buvo balsuojama

Doc. D. Bukelevičiūtė atkreipia dėmesį, kad organizuojant pirmuosius rinkimus buvo susidurta su dviem rimtomis problemomis: „Pagal priimtą įstatymą, balsuoti galėjo tik Lietuvos piliečiai, tačiau 1920 m. nustatyti, kas yra Lietuvos pilietis, nebuvo taip lengva. Visi procesai, susiję su Lietuvos pilietybės įstatymais, dar tik formavosi, kai į Lietuvą grįždavo tie, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė. Įstatymo taikymu rūpinosi savivalda, tačiau vis dar išlieka klausimas, kaip jis buvo taikomas realybėje. Tautinės mažumos, kurių buvo nemažai, ne kartą buvo išreiškusios pasipriešinimą šiam rinkimų įstatymui.“

„Taip pat problema buvo rinkėjų sąrašų sudarymas. Kadangi Lietuvoje centralizacija dar nebuvo tokia stipri, ypač kalbant apie Steigiamojo Seimo rinkimų laikotarpį, žinoti, kas gali balsuoti, buvo sudėtinga. Sąrašus sudarinėjo savivalda, kuri turėjo didelę sprendžiamąją galią. Buvo nemažai nuoskaudų, kad vieni pateko, o kiti nepateko. Tad sąrašų sudarymas ir pilietybės traktavimas bei jos supratimas buvo didžiausi pirmųjų rinkimų iššūkiai“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

Kabant apie organizacinius dalykus, istorikė pasakoja, kad tradiciškai buvo numatyta, jog rinkimai į seimus trunka dvi dienas, tačiau Steigiamasis ir Antrasis Seimas buvo renkami tris dienas. Balsuojama buvo nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Tik dveji rinkimai, į Antrąjį ir Trečiąjį Seimą, vyko savaitgaliais.

Vadovaujantis pirmuoju rinkimų įstatymu, balsuojama buvo pagal sąrašus, kuriuos išsikeldavo politinės partijos. Rinkėjai gaudavo tiek kortelių, kiek partijų būdavo patvirtinta apygardoje, kurioje balsuojama. Rinkėjams tiesiog reikėdavo įmesti norimą kortelę į balsadėžę. 1936 m. partijų sąrašai buvo panaikinti ir buvo renkami konkretūs asmenys.

„Į balsavimo urną rinkėjas galėjo įmesti tik vieną kortelę su kandidatų sąrašu ar 1936 m. su konkrečiu kandidatu. Jeigu rinkėjas ką nors išbraukdavo ar prirašydavo, buvo laikoma, kad biuletenis sugadintas. Likusios kortelės būdavo grąžinamos rinkimų komisijai“, – aptaria balso atidavimą Istorijos fakulteto dėstytoja.

Rinkimų aktyvumas

Kalbant apie rinkimų aktyvumą, istorikė pažymi, kad šis klausimas istoriografijoje plačiai išdiskutuotas: „Kai pasibaigė rinkimai į Steigiamąjį Seimą, A. Stulginskis pasakė, kad rinkimuose dalyvavo daugiau nei 90 proc. piliečių. Tuo metu tokie skaičiai daug kam kėlė nuostabą. Vėliau istorikai perskaičiavo šiuos skaičius. Nors ir su didele paklaida, tikėta, kad į Steigiamąjį Seimą buvo galimas 90 proc., į Pirmąjį – 75 proc., į Antrąjį – 80 proc., į Trečiąjį – 86 proc., o į Ketvirtąjį mažiausias – 68 proc. aktyvumas.“

Istorikė tokį piliečių aktyvumą aiškina galimybe turėti sprendžiamąją galią savo valstybėje: „Be jokios abejonės, agitavimas taip pat prisidėjo prie didelio aktyvumo. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos nebuvo geros, todėl žmonės norėjo pačių įvairiausių reformų. Tarpai tarp pirmųjų keturių seimų nebuvo dideli, todėl ne visi aktualūs klausimai, tokie kaip žemės reforma, iki galo būdavo išsprendžiami.“

Dėstytoja išskiria įdomų dalyką – kad su kiekvienais rinkimais vis daugiau žmonių atiduodavo savo balsą. Ne tik dėl gimstamumo, bet ir dėl reemigracijos bei geresnio administracinio aparato, kai viršaičiai, to meto apylinkių seniūnai, žinojo, kiek rinkimų teisę turinčių žmonių jų apylinkėje gyveno.

Kas galėjo ir negalėjo balotiruotis į tarpukario seimus ir balsuoti?

Istorikė pasakoja, kad pilietybės klausimas buvo bandytas spręsti 1936 m. įstatymu, kuriame atsiranda reikalavimas, kad ne tik tie, kurie balsuoja, bet ir tie, kurie eina į Seimą, turi mokėti lietuvių kalbą žodžiu ir raštu.

Per visus tarpukario rinkimus balotiruotis ir balsuoti Seimo rinkimuose negalėdavo įvairius įstatymus pažeidę žmonės. Nei rinkti, nei būti išrinkti negalėjo tie, kam buvo teismo paskirta globa, ir kalintys asmenys, kurie buvo nusikaltę už tėvynės išdavystę ar antivalstybinę veiklą. Teismo nubausti už žmogaus garbės plėšimą, tai yra vagystę, prigavimą, svetimo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą ar slėpimą, kyšių ėmimą, slaptą degtinės varymą galėjo rinkti ir būti renkami tik praėjus trejiems metams nuo bausmės atlikimo. 1936 m. rinkimų įstatyme šis draudimas buvo išplėstas iki penkerių metų.

Seimo narių kiekis tarpukario seimuose

Pats didžiausias seimas buvo pirmasis Steigiamasis Seimas, kurį sudarė 112 narių. Tai lėmė rinkimų įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad vienas Seimo narys turi atstovauti 15 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Kai buvo renkami kiti seimai, tai yra Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis, jau 1922 m. rinkimų įstatyme buvo nustatyta, kad vienas Seimo narys atstovauja ne 15 tūkst., o 25 tūkst. gyventojų. Tad Antrajame Seime buvo išrinkti 78 nariai. Rinkimuose į Trečiąjį Seimą 1926 m. pirmą kartą dalyvavo Klaipėdos apskrities gyventojai, todėl Seimo narių skaičius padidėjo iki 85.

Tačiau Ketvirtajame Seime 1936 m. prezidentas A. Smetona, siekdamas kuo labiau sumažinti Seimo narių skaičių, nustatė, kad vienas Seimo narys atstovauja nebe 25 tūkst., o 50 tūkst. gyventojų. Taip autoritarinis valstybės vadovas siekė mažinti asmenų, kurie turėjo įtaką valstybės valdymo sprendimams, skaičių. Paskutinis tarpukario Lietuvos Seimas turėjo tik 49 narius.

Tarpukario Lietuvos rinkimų komisijos

Kaip ir dabar, taip ir tarpukario Lietuvoje Seimo rinkimus organizavo ir prižiūrėjo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Tuomet jos narius teikdavo ministrų kabinetai, o sudėtį tvirtindavo valstybės prezidentas. Ši komisija prižiūrėjo tvarką, eigą, leido instrukcijas, pareiškimus, svarstydavo įvairius skundus. Ją sudarė pirmininkas ir 4 nariai.

„Daugeliui tarpukario VRK nuo 1920 iki 1926 m. vadovavo žinomas teisininkas Petras Leonas. 1936 m. VRK pirmininkas buvo pakeistas ir juo tapo teisininkas Boleslovas Jonas Masiulis“, – priduria doc. D. Bukelevičiūtė.

VRK, kaip ir šiais laikais, buvo sudaroma viena visai Lietuvos teritorijai, tačiau egzistavo ir mažesnės apygardų bei apylinkių rinkimų komisijos. Apylinkių rinkimų komisija dirbo tiesiogiai su rinkėjais ir sąrašais, tad matydavo visus pažeidimus, nusikaltimus. Renkant pirmuosius tris seimus (Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį) buvo suburtos 509 apylinkių rinkimų komisijos, o renkant Trečiąjį – 590. Tik organizuojant rinkimus Lietuvos teritorija buvo suskirstoma į apygardas.

Išleistas naujas, 40-asis, Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeris. Jame kviečiame skaityti apie naują metodą, padedantį matematikos mokytis dar neskaitantiems vaikams, apie alternatyviąją istoriją, humorą Vilniaus reklamoje, galingas saulės audras ir galimus rimtus jų padarinius, dirbtinio intelekto vaidmenis mene, Vilniaus regiono ekonominį proveržį ir kas jį lėmė, kvėpavimo takų mikrobiotą ir naujausią reikalavimą, keliamą dirbtiniam intelektui.

Žurnale rasite ir Istorijos fakulteto prodekano dr. Norberto Černiausko tekstą. Straipsnyje pasakoja apie tai, kodėl istorikai savo darbuose dažniau turėtų kalbėti apie alternatyvią istoriją. 

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

Rugsėjo 23-27 d. vyko Vilniaus universiteto (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro (PAScapes) organizuojama tarptautinė, betono paveldu besidominčių doktorantūros studentų vasaros mokykla „Cultural landscapes: Concrete heritage“.

Intensyvios programos metu dalyviai gilinosi į vienos svarbiausių XX a. medžiagų – betono – ir jo paveldo situaciją, vertinimus bei išsaugojimo galimybes Lietuvoje ir pasaulyje, fokusuojantis į du tiriamuosius atvejus – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (arch. Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandsbergis, Jonas Kriukelis, inž. Henrikas Karvelis, 1964) ir Palangoje esančius poilsio namus „Žilvinas“ (arch. Algimantas Lėckas, inž. Kęstutis Augustinas, 1969).

Kartu su doktorantūros studentais betono paveldo problematiką nagrinėjo tarptautinė paveldo ekspertų, architektų ir istorikų komanda: assoc. prof. dr. Kyle Normandin (Columbia University), assoc. prof. dr. Wido Quist (TU Delft), dr. Stefania Landi (Pisa University), dr. Blazej Ciarkowski (University of Lodz), prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), dr. Aušra Černauskienė (Vilniaus universitetas).

Per keturias vasaros mokyklos dienas aplankyti trys svarbūs Lietuvos betono paveldo objektai – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Kauno IX forto memorialinis muziejus (arch. Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, 1984) ir monumentas (skulpt. Alfonsas Ambraziūnas, 1984) bei Palangos poilsio namai „Žilvinas“, įvyko šešios betono paveldui skirtos paskaitos, susitikimai su įvairiais sprendimų priėmėjais, dirbtuvių ir diskusijų metu suformuluotos gairės kaip atnaujinti ir pritaikyti tirtus objektus išsaugant jų unikalumą ir vertes.

Organizatoriai

Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centras bendradarbiaujant su podoktorantūros projektu „Evaluation and Preservation of Post-War Concrete Architecture“.

Prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas)

Mokslininkė stažuotoja dr. Aušra Černauskienė (Vilniaus universitetas)

Dėstytojai

Assoc. prof. dr. Kyle Normandin (Columbia University)

Assoc. prof. dr. Wido Quist (TU Delft; DOCOMOMO International generalinis sekretorius)

Dr. Stefania Landi (Pisa University; ICOMOS ISC20C viceprezidentė)

Dr. Błażej Ciarkowski (University of Łódź)

Vasaros mokyklą remia Lietuvos mokslo taryba pagal LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“. Projekto nr. S-A-UEI-23-12 ir podoktorantūros projektą „Evaluation and Preservation of Post-War Concrete Architecture“. Projekto nr. S-PD-22-88.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Lietuvos nacionalinis muziejus su partneriu 15min.lt tęsia atvirų žinių iniciatyvą – paskaitų ciklą „Istorijos miestui ir pasauliui“. Spalio 3 dieną prasidedančiame naujame sezone prelegentai pasakos apie žmogaus santykį su aplinka ir pristatys intriguojančius eksponatus.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, istorijos paraštėse nugulusias temas ir eksponatus.

Naujame sezone klausytojų lauks trylika intriguojančių istorinių pasakojimų ir eksponatų. Pranešimus skaitys Vilniaus universiteto, Klaipėdos universiteto, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ekspertai. Kiekvienos paskaitos metu Lietuvos nacionalinio muziejaus specialistai pristatys su paskaitos tema susijusius eksponatus iš muziejaus rinkinių. Renginius ves istorikas, autorius dr. Norbertas Černiauskas.

Dauguma paskaitų vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių salėje (įėjimas per Senąjį arsenalą, Arsenalo g. 3, Vilnius). Dalyvaudami gyvai klausytojai turės progą iš arti apžiūrėti pristatomus eksponatus ir užduoti dominančius klausimus. Vėliau paskaitų įrašus bus galima stebėti portale 15min.lt arba Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube kanale.

• 2024 m. spalio 3 d. 18 val. Agnės Kereišiūtės paskaita „Ir bulvės vėl žydės“: kolorado vabalo metamorfozė, kovos struktūros ir praktikos sovietinėje Lietuvoje“

• 2024 m. spalio 17 d. 18 val. Rugilės Rožėnės paskaita „Dailininkė Lida Meškaitytė ir Klaipėdos krašto kraštovaizdžio likimai“

• 2024 m. spalio 31 d. 18 val. dr. Elenos Pranckėnaitės paskaita „Ežerų gyvenvietės Lietuvoje ir ne tik: kitoks gyvenimas priešistorėje“

• 2024 m. lapkričio 14 d. 18 val. dr. Leono Nekrašo paskaita „Gyvenimas padalintame kraštovaizdyje: aplinka, iššūkiai ir nuotykiai ties demarkacine linija tarpukariu“

• 2024 m. lapkričio 28 d. 18 val. doc. dr. Gintauto Vėliaus paskaita „Viduramžių Kernavė: mirusiųjų pasauliai“

• 2024 m. gruodžio 12 d. 18 val. dr. Neringos Dambrauskaitės-Martinkėnės paskaita „Bajoras ir jo dvaras XVI a.–XVII a. pirmoje pusėje“

• 2025 m. sausio 30 d. 18 val. Pauliaus Japerto paskaita „Sovietinė militarizacija ir Lietuvos kraštovaizdis“

• 2025 m. vasario 13 d. 18 val. dr. Lauros Prascevičiūtės paskaita „Valakų reformos paveldas: kaimo kraštovaizdis“

• 2025 m. vasario 27 d. 18 val. doc. dr. Nerijaus Šepečio paskaita „Slenkanti ir slugdanti užmarštis: lietuviškieji (post)sovietiniai Smalininkai“

• 2025 m. kovo 13 d. 18 val. dr. Eleonoros Terleckienės paskaita „Gydanti aplinka XVI–XVII a.: medicininis turizmas, pramogos ir nosį riečiantys kvapai“

• 2025 m. kovo 27 d. 18 val. dr. Vytenio Podėno paskaita „Piliakalnių pradžia: gynybai tinkamos aplinkos kūrimas prieš 3000 metų“

• 2025 m. balandžio 10 d. 18 val. Nojaus Kiznio paskaita „Svajonė ir statusas: individualus namas kaip žmogaus susikurtas mikropasaulis XX a. 9–10 deš. Lietuvoje“

•  2025 m. balandžio 24 d. 18 val. doc. dr. Loretos Skurvydaitės paskaita „Žmogus ir aplinka heraldikoje“

Rugsėjo 28 d. (šeštadienis), 2024 Universiteto g. 3, Vilnius

Vilniaus universitetas (VU) atveria duris visiems alumnams, kviesdamas sugrįžti į savo Alma Mater. Šis renginys – tai unikali galimybė atnaujinti ryšius ir dalyvauti įtraukiančiose diskusijose su iškiliausiais VU profesoriais, ekspertais ir įvairių sričių lyderiais. Nesvarbu, ar VU baigėte prieš 30 metų, ar tik šiemet – laukiame jūsų!

Daugiau informacijos

Šiandien kaip niekada anksčiau Ukrainos vardas skamba visame pasaulyje – šalis tapo kovos dėl laisvės ir Vakarų civilizacijos vertybių epicentru. Maskvos imperinės ambicijos, nepaisant istorinių pokyčių, niekur nedingo – jos vėl sugrįžo šiurpiame kare prieš Ukrainą. Istorija kartojasi: kaip kadaise Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė stojo prieš Maskvos agresiją, taip ir šiandien Ukraina gina savo suverenitetą ir laisvę nuo galingo priešo.

Minint Oršos mūšio 510-ąsias metines, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikė doc. Genutė Kirkienė papasakojo apie didžiulę pergalę ir istorinį didvyrį Konstantiną Ostrogiškį, kuris buvo ne tik talentingas karvedys, bet ir iškilus politinis veikėjas. Jo kilmė ir religinė priklausomybė ne tik atspindi to laikotarpio įvairialypę LDK, bet ir pabrėžia jo unikalumą bei įtaką kovojant už laisvę ir valstybės nepriklausomybę.

Ką galėtumėte pasakyti apie Konstantiną Ostrogiškį, apie jo kilmę ir asmenybę?

Konstantinas Ostrogiškis buvo kilęs iš Ukrainos Voluinės žemių, iš Ostrogo kunigaikščių: genealogiškai pagal tėvo liniją – iš Senosios Kyjivo Rusios dinastinių kunigaikščių palikuonių – iš Riurikaičių, o pagal motinos liniją – iš dinastinės kilmės Gediminaičių. Konstantino motina buvo Bielsko kunigaikštytė, Kijevą valdžiusio Vladimiro Algirdaičio sūnaus Ivano Bielskio dukra. Taigi garsusis karvedys turėjo ir lietuviškos dinastijos kraujo. Konstantino Ostrogiškio motina ir LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis buvo pusbroliai.

Jis pasižymėjo strateginiu mąstymu ir stipria charizma, turėjo karvedžio talentą, įrodytą pergalėmis. Būtent dėl karinės sėkmės kunigaikščiui pavyko laimėti valdovo malonę.

Kokios ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir LDK priežastys, atvedusios į Oršos mūšį?

LDK karų (XV a. pab. – XVI a. pr.) su Maskva kontekste būtina pažymėti, kad Maskvos įtakos didėjimas ypač išryškėjo po 1453 m., kai Osmanų imperija užkariavo Bizantiją. Maskvos kunigaikštis Ivanas III vedė Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologę ir taip perėmė dalį Bizantijos kultūrinių bei politinių tradicijų. Nusavintas dvigalvis Bizantijos herbo erelis tapo Rusijos herbu. Maskvos kunigaikštystė ėmė laikyti save Bizantijos politinės ir religinės tradicijos paveldėtoja.

Ši idėja tapo Maskvos ideologijos pagrindu – „Trečiosios Romos“ koncepcija. Pasak jos, Maskva tapo naująja pasaulio krikščioniškosios civilizacijos saugotoja, įgijusia teisę globoti visas stačiatikių žemes ir skleisti savo įtaką visame regione.

Kokia Konstantino Ostrogiškio karjeros paslaptis? Kaip jis tapo įtakingu karvedžiu ir politiku?

Maskvos ir LDK karų kontekste prasidėjo Konstantino Ostrogiškio politinė karjera, kuri sėkmingai klostėsi Kazimiero Jogailaičio ir jo sūnų Aleksandro bei Žygimanto Senojo valdymo metais. Dar iki Oršos pergalės jis atrėmė 17 totorių antpuolių Voluinėje ir Podolėje. Jo gyvenimo laikotarpiu vyko keturi LDK karai su Maskvos kunigaikštyste. Pirmajame kare jis įgijo Aleksandro Jogailaičio pasitikėjimą. Stiprėjančią jo įtaką liudija ir jo dalyvavimas valdovo Aleksandro vedybų su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra Elena ceremonijoje.

Už sėkmingas karines pergales Konstantinas Ostrogiškis buvo paskirtas pirmuoju didžiuoju LDK etmonu iki gyvos galvos ir pateko į aukščiausią LDK politinį elitą. Kartu su politine įtaka stiprėjo ir jo ekonominė padėtis: jis gavo administracinius postus Podolėje ir Voluinėje, seniūnijas Braclave, Vinycoje ir Zvenigorode. Už nuopelnus valdovas suteikė jam valdų Kijevo žemėse, Voluinėje, taip pat Magdeburgo teisę Dubno miestui. Tai leido miestui savarankiškai tvarkytis, skatino prekybą ir amatus, užtikrindama papildomas pajamas Konstantinui Ostrogiškiui.

Ar būdamas stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis nebuvo Maskvos viliojamas išduoti LDK?

Antrojo LDK karo su Maskva metu, 1500 m. liepos 14 d., mūšyje Smolensko žemėje ties Vedroša jis pateko į maskvėnų nelaisvę, kurioje praleido septynerius metus. Per šį laikotarpį Maskvos valdovai – Ivanas III ir vėliau jo sūnus Vasilijus III – bandė jį pervilioti į savo pusę, bet jis nepasidavė vilionėms. Priešingai, pasinaudojęs maskvėnų pasitikėjimu ir apgalvojęs taktinį sprendimą, pabėgo iš nelaisvės.

Šis drąsus veiksmas tapo simboliu parodyti, kur yra jo tikroji tėvynė ir kad Maskvos ir Kyjivo Rusios keliai jau seniai išsiskyrė. Čia lemtingą vaidmenį suvaidino LDK ir Vilnius, kurie prisidėjo prie šių dviejų Rusių istorijų atskyrimo ir padėjo pagrindus savarankiškam Baltarusijos bei Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje.

Kaip LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sugebėjo triumfuoti Oršos mūšyje?

Aš čia nekalbėsiu išsamiai apie Oršos mūšio eigą – tai jau karybos specialistų sritis, tačiau 1514 m. buvo pasiekta ypač svarbi pergalė. Išryškinsiu tik svarbiausius momentus, parodančius Konstantino Ostrogiškio, kaip genialaus karvedžio, sprendimus.

Pirmiausia, Oršos mūšis buvo reikšmingas karo meno istorijai: jame pirmą kartą dalyvavo įvairios sąjungininkų kariuomenės rūšys – kavalerija (lengvoji ir sunkioji), pėstininkai, ginkluoti šaunamaisiais ginklais, ir artilerija, leidusios pasiekti pergalę. Konstantinas Ostrogiškis puikiai koordinavo jungtinės kariuomenės padalinių veiksmus. Sklandus ir efektyvus veiksmų derinimas itin svarbus siekiant vieningos ir veiksmingos kovos eigos.

Konstantinas Ostrogiškis buvo patyręs karvedys, puikiai išmanantis tiek savo jungtinės kariuomenės, tiek Maskvos pajėgų galimybes ir silpnybes. Jo žinios ir patirtis leido efektyviai planuoti ir vykdyti mūšio strategijas. Jis parengė išsamų planą, kuris apėmė įvairius galimus scenarijus ir numatė atsakomąsias priemones, leidžiančias tinkamai reaguoti į priešo veiksmus. Šis gebėjimas numatyti ir prisitaikyti buvo esminis veiksnys, prisidėjęs prie pergalės. Konstantinas Ostrogiškis pasirinko tinkamą mūšio lauką ir efektyviai organizavo kariuomenės persikėlimą per Dnieprą: kai kurios kariuomenės dalys surado brastą ir perbrido upę, o kitos pasinaudojo laikinu pontoniniu tiltu, pastatytu iš rąstų ir valčių.

Tuo tarpu Maskvos kariuomenės vadas bojarinas Ivanas Čeliadninas, turėdamas kur kas gausesnes pajėgas, nusprendė laukti, kol visa LDK kariuomenė persikels per Dnieprą, manydamas, kad tai palengvins jo užduotį – sumušti lietuvius ir lenkus vienu galingu smūgiu. Tačiau šis sprendimas pasirodė esąs klaida. Tokia I. Čeliadnino taktika leido Lietuvos karvedžiui pergrupuoti savo pajėgas ir pasiruošti efektyvesnei gynybai.

Rugsėjo 8 d. rytą prasidėjusiame lemiamame mūšyje, trukusiame „nuo antros valandos popiet iki saulės laidos“, LDK ir Lenkijos jungtinė kariuomenė įrodė savo pranašumą, pasitelkusi gudrumą ir taktiką. Konstantinas Ostrogiškis sumaniai panaudojo apgaulingą atsitraukimo manevrą, siekdamas suklaidinti priešą ir įvilioti jį į spąstus: Maskvos kariuomenė pateko į uždarą vietą tarp eglyno ir skardžio, kur buvo paslėpti artilerijos pabūklai. Šis manevras leido jungtinėms LDK ir Lenkijos pajėgoms užpulti ir sutriuškinti Maskvos kariuomenę: daugelis jos karių žuvo kruviname mūšyje, o svarbiausi vadai ir nemažai karių buvo paimti į nelaisvę.

Kokia buvo Oršos pergalės reikšmė to meto LDK ir Europai?

Oršos mūšis tapo reikšmingu LDK ir Lenkijos sąjungos triumfu prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę ir turėjo ilgalaikę įtaką visos Europos geopolitikai. Konstantino Ostrogiškio iškovota Oršos pergalė buvo ypač svarbi: ji kurį laiką sustabdė maskvėnų veržimąsi į LDK gilumą ir į Vakarus, parodydama, kad LDK ir Lenkija yra Vakarų civilizacijos ir katalikybės bastionas rytuose.

Oršos mūšis tapo simboline ideologinių ir geopolitinių susidūrimų kulminacija. Tai buvo ne tik kovos dėl teritorijų ir politinės galios išraiška, bet ir didesnio konflikto tarp skirtingų civilizacinių modelių – katalikiškojo Vakarų pasaulio ir ortodoksiškojo Rytų, atstovaujamo Maskvos – akistata.

Pasiekta šlovinga pergalė suteikė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam naujas galimybes veikti Vidurio ir Rytų Europos politinėje ir diplomatinėje erdvėje. Ši pergalė leido Jogailaičių dinastijai didinti savo politinį svorį, formuoti sąjungas ir derybų politiką pagal savo interesus, taip užtikrinant ilgalaikį dominavimą ir stabilumą jų valdomose teritorijose.

Ar tiesa, kad Ostrogiškio pergalė turėjo ne tik karinę, bet ir kultūrinę reikšmę?

Būdamas įtakingas stačiatikių tikėjimo šalininkas, Konstantinas Ostrogiškis stiprino savo pozicijas ne tik mūšio lauke, bet ir religinėje LDK erdvėje. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad net Vilniuje, kur ilgą laiką buvo draudžiama statyti naujas stačiatikių bažnyčias, jis iš valdovo gavo išskirtinę privilegiją.

Prieš Oršos mūšį Krapivnos lauke Konstantinui Ostrogiškiui buvo pažadėta, kad pergalės atveju jam bus leista pastatyti dvi naujas šventoves: Švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei. Ši privilegija leido Vilniaus Civitas Ruthenica pusėje, senosios medinės cerkvės vietoje, pastatyti gotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvę. Kita jo fundacija – Švč. Trejybės cerkvė, kuri išliko iki šių dienų. Dar vienas svarbus Ostrogiškio projektas buvo Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės (stačiatikių katedros) atstatymas 1511–1522 m.

Taip XVI a. pradžioje, kai aplink Vilniaus Rotušės aikštę dar nebuvo katalikiškų bažnyčių (nei Šv. Kazimiero, nei Šv. Teresės, nei Visų Šventųjų), miesto „vizitine kortele“ tapo būtent Konstantino Ostrogiškio funduotos gotikinio stiliaus stačiatikių cerkvės. Šių cerkvių architektūra – vakarietiškos gotikos ir bizantinės meno tradicijų samplaika – išsiskyrė kaip unikalus LDK meninės kūrybos bruožas. Tai atspindėjo LDK valdovų ir dalies didikų pastangas atitraukti stačiatikius nuo Maskvos kultūrinės ir politinės įtakos. Vis dėlto gotikos elementai cerkvių architektūroje galėjo atsirasti ne tik dėl politinių sumetimų. Šiems procesams įtakos turėjo ir gotikos formų estetinis patrauklumas, stačiatikių noras sekti didžiojo kunigaikščio dvaro meninėmis „madomis“, o gal net bažnytinės unijos aidas.

Pergalės triumfas buvo iškilmingai paminėtas ir Vilniuje – nuo Aušros vartų iki Katedros nusidriekęs pergalės kelias tapo ne tik miesto, bet ir visos Europos dėmesio centru.

Ar mes galime pamatyti tam tikras istorines paraleles tarp Oršos mūšio ir dabartinio karo Ukrainoje?

Nors laikotarpiai ir kontekstai labai skiriasi, kai kurios istorijos tendencijos ir motyvai išlieka panašūs. Tiek praeityje, tiek dabar mažesnės valstybės, pasikliaudamos stipriais sąjungininkais ir vidiniu pasipriešinimo potencialu, sugebėjo ir sugeba kovoti prieš galingesnius priešininkus, siekiančius teritorinio ir politinio dominavimo. Abi šios situacijos – tiek Oršos mūšis, tiek dabartinis Ukrainos karas – tapo svarbiais simboliniais momentais šių tautų istorijoje ir tapatybėje.

Šiandienos Ukrainos pasipriešinimas Maskvos agresijai primena Konstantino Ostrogiškio kovą prieš Maskvos ekspansiją. Abiem atvejais susiduria dvi jėgos: viena – kovojanti už laisvę, suverenitetą ir teisę egzistuoti, kita – siekianti primesti savo valią ir įtvirtinti dominavimą. Kaip ir Ostrogiškis, kuris įkvėpė savo karius drąsai ir ryžtui, šiandienos ukrainiečiai demonstruoja stiprybę gindami ne tik savo šalį, bet ir platesnes vertybes.

Konstantino Ostrogiškio pergalė prie Oršos parodė, kad net ir gausesnis, geriau aprūpintas priešas gali būti įveiktas turint sąjungininkų palaikymą. Sekdami tokių didvyrių kaip Konstantinas Ostrogiškis pavyzdžiu, šiandienos ukrainiečiai, pasikliaudami dideliu Vakarų šalių palaikymu ir gaudami karinę, ekonominę bei politinę paramą, gina ne tik savo suverenitetą, bet ir visos Europos ateitį. Jie kovoja už laisvės, teisingumo ir orumo vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas.

Dar gyvenant Paryžiaus olimpinių žaidynių nuotaikomis ir sekant Lietuvos paralimpiečių pasirodymus, kviečiame sužinoti, kada ši sporto šventė prasidėjo ir kaip rutuliojosi jos tradicija. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas papasakojo, iš kur galėjo kilti olimpinės žaidynės, kokia buvo jų raida senovėje ir kokie didžiausi skirtumai bei panašumai tarp antikinių ir šiuolaikinių varžytuvių.

Vienareikšmiško atsakymo, kas paskatino rengti sportines varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Istorikas doc. E. Saviščevas pažymi, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. Pasak istoriko, vienas iš pagrindinių eiliuotosios Homero „Iliados“ motyvų yra visų karas su visais.

„Įdomus dalykas, kurį mes žinome iš Homero – kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu. Sunku pasakyti, ar būtent nuo to Olimpijoje ir prasidėjo sportinės varžybos, bet labai panašu, kad ta graikiška rungtyniavimo dvasia buvo paskata pradėti jas rengti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.

Sporto šventės gimimas

Istorikas tęsia, kad antikos Graikijoje sustabdyti karus galėjo tik dievai arba olimpiada, todėl, norint palaikyti taiką, Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, dabar pietvakarių Graikijoje, atsirado šventė.

„Konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Man atrodo, tai ir buvo mikėniškosios kultūros bruožas, kai santykius išsiaiškindavo ne visi kariaudami, bet greičiau konkretūs žmonės. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą“, – aiškina doc. E. Saviščevas.

Istorikas priduria, kad Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Mokslininkas pažymi, kad neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų. Pirmoji Olimpiada tradiciškai datuojama Homero laikotarpiu – 776 m. pr. Kr., t. y. prieš 2800 metus.

Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII–VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus. Plečiantis žaidynių šventei ilgėdavo jų trukmė, taip pat ir taikos laikas: nuo vienos iki penkių dienų.

Rungtys ir taisyklės

Kalbant apie sporto šakas, istorikas pabrėžia, kad, kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Ją sudarė bėgimas, ir dabar išlikęs penkiakovėje, šuolis į tolį, disko metimas, ieties metimas ir imtynės, kurios dabar įvardijamos kaip klasikinės, graikų-romėnų imtynės.

„Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertin’o, t. y. XIX a., kūrinys. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote – šarvais ir ginklais“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.

Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad, prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia. Todėl teisėjo sprendimas nebepriklausė teisėjui, tai buvo dievų sprendimas.“

Kodėl stebėti žaidynes buvo iššūkis ir kuo jos skyrėsi nuo šiuolaikinės olimpiados

Dabar olimpines varžybas galime žiūrėti patogiai įsitaisę namuose, tačiau stebėti antikines varžytuves buvo ne tik nepatogu, bet ir tikras iššūkis.

„Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų yra aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona. Tai tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų ir tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Palinkėjimas keliauti ir žiūrėti žaidynes buvo tarsi dabartinis palinkėjimas eiti po velnių“, – juokauja istorikas.

Dar vienas šiuolaikinių ir antikinių olimpinių žaidynių skirtumas – kad antikinėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos. Skiriasi ir tai, kas ir iš kur galėjo dalyvauti varžytuvėse.

„Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.

Mitų kūrimas vietoje ir pergalės panaudojimas politiniais tikslais bei antikinės olimpiados pabaiga

Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Doc. E. Saviščevas sako, kad graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų, dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: „Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais. Bet buvo ir tokių, pavyzdžiui, kelias tonas svėrusio disko metimas viena ranka, kurie, aišku, buvo gražus pramanas.“

Nuo tada, kai į varžybas įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą. Istorikas šį pranašumą aiškina tuo, kad turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Pasitaikydavo atvejų, kai žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Būdavo suprantama, kad jis dievų palaimintas, todėl veda teisingu keliu.

Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras. Tačiau, pasak istoriko, tokią skulptūrą savo lėšomis galėdavo pasistatyti tik tas atletas, kuris sugebėdavo tapti trijų olimpiadų nugalėtoju ir turėdavo tam pinigų.

„Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Olimpiada tapo aukštesnio sluoksnio užsiėmimu“, – sako doc. E. Saviščevas.

Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Istorikas paaiškina, kad žaidynių pabaigos, kaip ir jų pradžios, priežastis susijusi su religija.

„Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynės. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose“, – pasakojimą apie antikinių olimpinių žaidynių istoriją užbaigia doc. E. Saviščevas.

2024 m. rugsėjo 2 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Klaipėdos universiteto archeologai, vadovaujami dr. Gedimino Petrausko, Telšių rajone, netoli Kuršų kaimo, atrado partizanų vadavietę. Apie tai, kuo ypatingas šis objektas, kokia jo reikšmė, ir apie kitus partizanų bunkerių tyrimus pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Enrika Kripienė.

Dokt. E. Kripienė naujausią Klaipėdos universiteto tyrėjų atradimą – Telšių rajone atkastą partizano Povilo Bagdono, veikusio kartu su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu, kiek vėliau tapusio ir paskutiniu Šatrijos rinktinės vadu, bunkerį – vadina unikaliu.

„Bunkeris atkastas nepaliestas, t. y. nepažeistas, nesusprogdintas. XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, ginkluotam pasipriešinimui pasiekus savo brandą, čia slapstęsi laisvės kovotojai gavo informacijos, kad yra susekti, todėl savo slėptuvę paliko, pasiėmę tik svarbiausius daiktus. Kaip galima suprasti iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų – bunkeryje rasti daugiausia partizanų buityje naudoti daiktai: kvepalų buteliukai, tuščios vaistų ampulės, sagos, diržų sagtys ir kita. Iš viso daugiau kaip 300 artefaktų, galinčių mums iliustruoti ginkluotų rezistentų kasdienybės epizodus, padėsiančių tyrėjams kelti klausimus, o gal ir rasti kai kuriuos atsakymus bandant suprasti, kaip ir kuo kasdien gyveno rezistentai“, – pasakoja tyrėja.

„Ko gero, daugelis iš mūsų intuityviai puikiai suvokia, kad jų buitis (ir būtis) keliese lindint ankštoje, standartiškai maždaug 6 kvadratinių metrų (tokio dydžio ir atkastas Bagdono bunkeris) erdvėje, kurioje dažnai buvo neįmanoma atsistoti visu ūgiu ir trūko oro, galėjo būti sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tyrimai tokį suvokimą tik patvirtina, archeologiniai radiniai sudėtingas buities sąlygas puikiai iliustruoja, suteikdami tikrumo matmenį“, – apie sunkią partizanų buitį pasakoja E. Kripienė.

Istorikė priduria, kad, palyginti su absoliučia dauguma kitų partizanų slėptuvių, ši buvo išskirtinai gerai aprūpinta. Joje buvo elektra, kurią partizanai patys atsivedė iš vietinio malūno. Be to, slėptuvė buvo įrengta šalia ūkininkų pirties, o virš rąstinių jos lubų buvo akmenys, tad, įprastai badydami specialiais smaigais jos apylinkes, represinių struktūrų darbuotojai nieko įtartino nepastebėdavo.

„Štai kaip apie partizanų bunkerių statybas ir jų tobulinimą pasakojo pats Bagdonas: „Teko įvairiose aplinkybėse daryti bunkerius. […] Jų esu daug pridaręs. Po to jau man sakydavo, tu esi bunkerių meistras. Iš pradžių labai primityvius darydavom, labai. Jie (stribai) iš pradžių ieškodavo durnai, o mes statydavom durnai. O paskutiniu metu jų technika išsivystė, kad jie mums pradėjo surast tokiose, tokiose vietose. Mums jau reikėdavo keist taktiką, nu mes ir keitėm.“ Puikus maskavimas ir elektra sudaro prielaidas manyti, kad bunkeris galėjo būti naudojamas aukščiausios tuometinės Žemaitijos partizanų vadovybės“, – svarsto doktorantė.

Paklausta apie tokių tyrimų mastą ir pobūdį, tyrėja atkreipia dėmesį, kad bunkeris kiekvieno besidominčio laisvės kovomis sąmonėje, ko gero, yra neatsiejamas nuo partizanų istorijos.

„Įdomu ir iš pirmo žvilgsnio kiek netikėta, kad per visą nepriklausomos atkurtos Lietuvos gyvavimo laikotarpį profesionaliai atkastų ir ištyrinėtų jų turime vos 9. Apskritai moksliniai archeologiniai jų tyrinėjimai Lietuvoje pradėti palyginti neseniai – 2010 m., kai archeologai darbavosi Minaičiuose ir Balandiškyje. Simboliška, kad pirmieji tokio tipo tyrimai buvo skirti bunkeriams, naudotiems 1949 m. pradžioje vykusio visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo metu ir kiek vėliau – aukščiausios centralizuotos laisvės kovotojų valdžios atstovų. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad šie bunkeriai užima išskirtinę vietą mūsų valstybingumo istorijoje ir politinėje sąmonėje“, – sako ji.

Istorikė pažymi, kad kiekvienas partizanų bunkeris yra savaip svarbus ir ypatingas, kruopščiai ir profesionaliai ištyrinėtas jis gali apie laisvės kovas papasakoti ne tik mokslininkams, bet ir kiekvienam besidominčiam: „Tinkamai pritaikius gautą informaciją, pasirinkus pagaulią formą, bunkerio liudijimas gali pridėti svarbių autentiškumu persmelktų potėpių ir atspalvių bendrame ginkluotos rezistencijos istorijos paveiksle.“

Neseniai ekranuose pasirodžius antrajam „Drakono namų“ (angl. House of the Dragon) serialo sezonui vėl grįžome į George‘o Martino „Sostų karų“ viduramžių fantazijos pasaulį. Nors šios knygos, pagal kurias sukurti serialai, yra fikcija, autorius gan smarkiai rėmėsi viduramžių istorijos epizodais, tokiais kaip Šimtametis bei Rožių karai ir Kryžiaus žygiai. Lietuvos viduramžių istorijoje taip pat netrūksta intriguojančių momentų. Vienas tokių – mįslinga Jogailos brolio, Vytauto pusbrolio Karigailos mirtis: 1390 m. ginant Vilniaus pilis nuo kryžiuočių jam buvo nukirsdinta galva. Šią kilmingojo žmogžudystę po daugiau nei 600 metų pabandė išnarplioti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Antanas Petrilionis.

Lemtingas puolimas

Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad Karigailos mirties istorija prilygsta kriminaliniam siužetui – skirtingos įvykio versijos susipina tarpusavyje ir tampa nebeaišku, kuri pusė teisi: „Besitęsiantis konfliktas tarp pusbrolių Jogailos, tuo metu Lenkijos karaliaus, ir Vytauto lėmė, kad 1390 m. pradžioje Vytautui teko antrą kartą pasitraukti į Vokiečių ordino valstybę. Kaip tik tuo metu ordinas ruošėsi itin dideliam žygiui. Žygių, arba dar kitaip reizų, į Lietuvą statusą ir mastą lemdavo svarbių ir garsių svečių iš Vakarų Europos dalyvavimas juose. Taip buvo ir 1390 m. Iš istorinių šaltinių žinome, kad į Prūsiją pradėjo rinktis didelis skaičius riterių, daugiausia – prancūzai ir anglai. Dalyvauti pagonių, kurie jau trejus metus buvo pasikrikštiję, „safaryje“ ryžosi ir Derbio grafas Henrikas, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV.“

Pasak istoriko, 1390 m. rugpjūčio pabaigoje kryžiuočiams ir sąjungininkams pasiekus Vilnių, prasidėjo apgultis. Vilniaus pilių kompleksą tuomet sudarė trys pilys: mūrinės Aukštutinė ir Žemutinė, o trečioji Kreivoji buvo medinė. Pastaroji stovėjo dabartinio Kalnų parko vietoje. Būtent Kreivoji pilis ir tapo kryžiuočių ir jų palydovų, įskaitant Vytautą ir būsimąjį Anglijos karalių, taikiniu.

„Įvairūs pilies apgulties liudijimai byloja, kad Kreivosios pilies gynybai vadovavo Karigaila. Taip istoriniai šaltiniai leido paradoksaliu būdu – per fizinę mirtį – istorijoje išlikti šiaip jau mažai žinomam Algirdaičiui“, – pasakoja tyrėjas.

Dr. A. Petrilionio teigimu, vienalaikiuose šaltiniuose aptinkama panaši informacija: „Užsidegus Kreivajai piliai, Karigaila krito kartu su daugybe karių. Tačiau labai stebina, kad apie jo mirtį jokios žinutės nepaliko Jonas iš Posilgės, kuris gana detaliai aprašė tuometinius įvykius prie Vilniaus. Kyla klausimas: ar kryžiuočių kronikininkas šį įvykį nutylėjo sąmoningai? Akivaizdu, kad valdovo brolio žūtis ordinui buvo nenaudingas įvykis ir lėmė kelis dešimtmečius trukusį propagandinį ginčą tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino.“

Skirtingos įvykių versijos

Dr. A. Petrilionis atsekė eigą po pilies šturmo bei Karigailos mirties ir mano, kad ginčas veikiausiai prasidėjo po Jogailos parašyto skundo. Apie jį buvo sužinota iš kitų šaltinių, kuriuose ordinas kaltinamas brolio Karigailos nužudymu, nurodant, kad jam buvo nukirsta galva. Kryžiuočių didysis komtūras Konradas Valenrodas, reaguodamas į šį skundą, 1390 m. gruodžio 8 d. rašytame atvirame laiške vokiečių riteriams ir pavaldiniams išdėstė savą įvykių prie Vilniaus versiją.

„Komtūras bandė įtikinti, kad kunigaikštis buvo užmuštas susidūrimo metu kilus sąmyšiui ir niekam jo neatpažinus, todėl kaltinimai dėl sąmoningo kunigaikščio nužudymo nėra pagrįsti. Čia verta atkreipti dėmesį, kad vienalaikėse kronikose, (ne)aprašančiose Karigailos mirtį, nieko apie kunigaikščio galvos nukirtimą ir netinkamą elgesį su jo kūnu nerandame“, – pažymi istorikas.

Vėlyvesniuose kryžiuočių laiškuose teisintasi, jog ordino kariuomenė ir jos riteriai apie Karigailos žūtį iš pradžių nieko nežinojo, esą tik penktą dieną po įvykio apie tai pranešė kažkokie pabėgę lietuviai. Taip pat kryžiuočiai teisinosi, kad Karigailą būtų buvę geriau ir naudingiau paimti kaip belaisvį, nes nelaisvės atveju kunigaikštis ordinui būtų galėjęs atnešti daug daugiau naudos, kadangi buvo karaliaus Jogailos brolis. Iš jo nelaisvės būtų buvę galima pasipelnyti politiškai ir finansiškai. Tad Karigailos žūtis iš tiesų galėjo būti, kaip teigė ordino vadovybė, neapdairaus poelgio pasekmė.

Istorikas neatmeta ir galimybės, kad Karigaila pats pasidavė į nelaisvę ir tik vėliau dėl neaiškių priežasčių buvo nužudytas: „Yra istorinių pavyzdžių, liudijančių, kad apgulties metu ordino vadovybė toli gražu ne visuomet įstengdavo kontroliuoti margą ir įvairiems feodalams pavaldžią kariuomenę. Nors elgesį su belaisviais apibrėžė to meto riterių elgesio kodas, kuris numatė garbingą pasidavimą ir išsipirkimą iš nelaisvės, tokios taisyklės nebūtinai varžė visus karius.“

Dr. A. Petrilionio teigimu, artimi įvykiams šaltiniai, pasakojantys apie 1390 m. Vilniaus apgultį ir kunigaikščio Karigailos mirtį, leidžia įvairiai interpretuoti aplinkybes.

„Skirtingose stovyklose (Vokiečių ordino, anglų riterių, lenkų ir lietuvių) klostėsi savitos įvykių versijos. Ordino versijoje Karigailos žūtis vaizduota kaip nelaimingas atsitikimas karinio susidūrimo metu. Lenkiška ir lietuviška versija, apie kurią daugiau žinome jau iš kiek vėlesnių šaltinių, tvirtino, kad Karigaila buvo sąmoningai nukirsdintas. Atskirai minėtina angliška versija, kuri išryškėjo jau po lemtingojo 1390 m. puolimo. Akivaizdu, kad visos versijos tendencingai pabrėžė tai pusei naudingus aspektus ir nutylėjo kitas aplinkybes“, – pasakoja istorikas.

Karigailą ištiko Nedo Starko likimas: ne tik galvą nukirto, bet ir ant ieties pamovė?

Dr. A. Petrilionis sako, kad po 26 metų, 1416 m., Karigailos žūties istorija buvo atgaivinta Konstanco visuotinio bažnytinio susirinkimo metu vykstant ginčams tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino valstybės.

„Be kitų priekaištų, buvo prisiminti ir 1390 m. įvykiai prie Vilniaus pilies. Tuomet surašytas Jogailos skundas prieš ordiną rekonstravo apgulties eigą, jame atsirado įvairių ankstesniuose šaltiniuose nepaminėtų detalių. Itin vaizdžiai buvo papasakota apie Karigailos nužudymą ir pirmą kartą užsiminta apie kunigaikščio nukirstos galvos užmovimą ant ieties ir nepadorų elgesį su mirusiojo kūnu. Į akis krenta Karigailą apibūdinantys epitetai: jis vadinamas krikščioniškiausiu ir teisingiausiu valdovu (princeps christianissimus; princeps iustissimus), o jo mirtis siejama su bibline Abelio ir Kaino istorija. Krikščionių karaliaus brolio nužudymas turėjo tapti dar vienu ordino diskreditavimo Vakarų Europos monarchų akyse motyvu.

Atsakydamas į lenkų skundą ordinas priminė, kad tame žygyje dalyvavo ir kunigaikštis Vytautas. Ordino atstovų teigimu, jis, kaip ir Anglijos didikai, galėtų prisiekti, kad karaliaus brolis kartu su kitais gynėjais žuvo neatpažintas. Ši argumentacija turėjo įstumti Vytautą į sunkią padėtį, o jo atsakymas galėjo lemti lenkų skundo paneigimą arba patvirtinimą. Svarbu, kad Jogaila, kaip karalius, negalėjo laisvai mėtytis kaltinimais ir turėjo būti užtikrintas jų teisingumu, juk pats turėjo pamatyti brolio kūną, kai jį laidojo Vilniaus katedroje“, – svarsto Karigailos mirties aplinkybių tyrėjas.

Istorikas šį ginčą Konstance apibūdina kaip spektaklį, kuriame abi pusės negailėjo kaltinimų viena kitai. Savo atsakyme ordinas griežtai neigė galvos užmovimo ant ieties kaltinimą ir priminė, kad pats Vytautas po Žalgirio mūšio nurodė nukirsdinti tris ordino brolius belaisvius.

Anglai prisimena savaip

VU Istorijos fakulteto dėstytojas atkreipia dėmesį, kad kol Vokiečių ordinas ginčijosi su LDK ir Lenkijos atstovais dėl įvykio aplinkybių, 1390 m. žygio dalyvis Derbio grafas ir nuo 1399 m. Anglijos karalius Henrikas IV paliko medžiagos anglų kronikininkams.

„Šiuose kūriniuose randame ir 1390 m. įvykių atgarsius, juose paminėti Skirgaila ir Vytautas, užsiminta apie Lenkijos karaliaus brolį, kuris Vilniuje buvo nužudytas. Jis nėra įvardytas, o tai rodo ne tokį didelį žuvusio kunigaikščio istorijos aktualumą anglų kronikininkui. Atrodo, kad autoriui nebuvo žinoma arba nebuvo svarbi Konstance pateikta lenkų versija, nes vienas kronikininkas Karigailą apibūdina kaip aršų krikščionybės priešą. Be abejo, toks Lenkijos karaliaus Jogailos brolio įvaizdis suformuotas siekiant pateisinti Henriko žygį į Lietuvą. Henrikas vyko kovoti su pagoniais, todėl autorius žygį ir vaizdavo kaip susidūrimą su krikščionybės priešais.

Dar viename anglų veikale – „Historia Anglicana“ – žygis nupasakojamas kiek plačiau, čia veiksmas prasideda nuo pergalės prieš Skirgailą, paminimi į nelaisvę patekę kunigaikščiai. Tačiau apie Jogailos brolį atkartojama ta pati informacija, pridedamas tik atkritusio krikščionybės priešo epitetas. Pasakojimą papildo detalė, kad Henrikas, prieš pasitraukdamas nuo Vilniaus, spėjo pakrikštyti aštuonis lietuvius. Įdomu, kad Henriko kelionių sąskaitų knygoje yra įrašytas asmuo vardu Henrikas Lietuvis: galbūt jis buvo vienas iš tų pakrikštytų belaisvių ir simboliškai krikšto tėvo garbei gavo tokį vardą?“ – svarsto istorikas.

Jo teigimu, anglų kronikose pateikiamas kitoks įvykių prie Vilniaus pilių siužetas nei Konstanco susirinkimo tekstuose. Anglų autoriams pirmiausia rūpėjo jų tėvynainių žygio šlovė ir piligriminė misija, tokia kaip belaisvių lietuvių krikštijimas, o informacija apie Karigailos mirtį – labai fragmentiška.

Žiaurus susidorojimas – Vytauto darbas?

Kitaip Karigailos žūtis nagrinėjama Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoje“ (1582), kurioje pateikta dar kitokia 1390 m. įvykių interpretacija. Joje pagrindinis kaltininkas dėl kunigaikščio mirties yra ne Vokiečių ordinas ir jo vadovybė, bet Vytautas – pas jį atvestas Karigaila buvęs pusbrolio įsakymu nukirsdintas, o jo galvą liepta užmauti ant ieties. Vytauto įtraukimas ne tik pakeičia, bet ir panaikina ordino įsivėlimą. „Sunku pasakyti, kas lėmė tokį Stryjkovskio pasirinkimą. Vytauto dalyvavimas 1390 m. įvykiuose buvo gerai žinomas ir įtvirtintas Dlugošo. Galbūt siekis visur matyti lemiamą Vytauto vaidmenį (tiek pozityvų, tiek negatyvų) padiktavo tokį įvykių vertinimą“, – svarsto istorikas.

Jis priduria, kad Vytauto kaip pagrindinio Karigailos mirties kaltininko versiją praėjus beveik šimtmečiui išplėtojo istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, pridėdamas daugiau dramatiškumo.

„Tiesa, atsiranda Kojalavičiui būdingas asmeninis įvykių vertinimas: „čia, pusbrolio akyse, ir prarado gyvybę… Vytautas įsakė jam nukirsti galvą, užmauti ant ieties ir nešioti po stovyklą: apgailėtinas įrodymas, jog brolių nesantarvė visada esanti nepaprastai žiauri“. Karigaila Kojalavičiaus akyse tapo Vytauto pykčio ir žiaurumo auka. Karigailos mirties motyvas Stryjkovskio ir Kojalavičiaus kūriniuose glaudžiai susijęs su bendru Vytauto vertinimu: viena vertus, herojaus, bet kita vertus – stipraus ir kartais žiauraus valdovo įvaizdžiu, taip pat istorinio naratyvo vidine logika – Vytauto veiksmais ir siekiais susigrąžinti tėvonines žemes. Šioje lietuviškoje tradicijoje Karigaila yra tik vienas, kad ir tragiškas, nežymus didžios Vytauto istorijos dalyvis“, – istorinius naratyvus apie Vytautą paaiškina dr. A. Petrilionis.

Istoriko miedievisto žodžiais, Karigailos mirtis sukėlė kelis dešimtmečius trukusį ginčą tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos-Lietuvos. Tiek viena, tiek kita pusė bandė įrodyti savo teisumą. Lenkai ir lietuviai smerkė netinkamą ir žiaurų poelgį su kilminguoju Algirdaičiu, o ordinas siekė šiais kaltinimais atsikratyti.

„Kad ir kaip būtų buvę iš tikrųjų, mažai žinomas Karigaila ilgai išliko istorinėje atmintyje. Jo mirties istorija ne ką prasčiau atskleidžia viduramžių realybę ir žiaurumą, politinius žaidimus ir intrigas nei „Sostų karai“ ar dabar rodomas „Drakono namų“ serialas“, – sako dr. A. Petrilionis.

Neseniai paaiškėję valstybinių egzaminų rezultatai rodo, kad valstybinį istorijos egzaminą išlaikė 98,9 proc., o šimto balų įvertinimą gavo 15 abiturientų. Tačiau Elzė dar prieš sužinant egzaminų rezultatus jau žinojo, kad studijuos Istoriją VU Istorijos fakultete.

Šį  kaunietės gimnazistės pasirinkimą nulėmė prieš kelis metus priimtas sprendimas pamėginti gauti praktikos vietą ne bet kur, o Universitete. Svajonė išsipildė ir atlikusi praktiką VU Istorijos fakultete Elzė įsitikino, kad jos vieta yra būtent čia.

Šiais metais ji ketina stoti į Istorijos bakalauro studijų programą. Paklausta, koks istorinis laikotarpis ar tema ją domina, būsima studentė atvirauja: „Vis dar ieškau savęs ir savo periodo.” Kol kas mane domina partizaninio karo tema. Vis dėlto, aš dar neapsisprendusi. Domina ir Viduramžiai, ir kiti periodai.“

Elzė Kaune baigė KTU inžinerijos licėjų, ir, kaip pati įvardija, yra „absoliuti humanitarė“, bet pasirinkimui studijuoti Vilniuje įtakos turėjo unikalios ir įsimintinos patirtys mokyklinės praktikos metu bei Lietuvos mokinių istorijos akademijoje. Taip pat ir Istorijos fakulteto bendruomenės dėmesys moksleivei.

Tikimės su Elze susitikti jau rugsėjo 2 d., o stojimo dokumentus būsimi pirmakursiais gali pildyti iki liepos 24 d. 12 val.