Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienose slepiasi ne tik teorinės istorijos žinios, bet ir kelis šimtmečius menanti sienų tapyba, kuri matoma tiek fakulteto patalpų interjere, tiek ant pietinio fasado.

Interjero sienų tapybą atrado ir restauravo architektė-restauratorė, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė ir aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė 2006–2008 metais, o 2024 m. rudenį pradėti sienų tapybos atnaujinimo darbai.

Nors fakulteto patalpomis grožisi tiek studentai, tiek darbuotojai ir universiteto svečiai, retai susimąstoma apie šio dekoro istoriją. Todėl šį kartą kviečiame iš arčiau susipažinti su Istorijos fakulteto sienų tapyba ir jos restauravimo procesu.

Džiaugsminga darbų pradžia

Prasidėjus fakulteto rekonstrukcijos darbams 2006 metais, architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė buvo pakviesta atlikti polichromijos tyrimus. Anot jos, iki tol buvo rasti vos keli polichromijos fragmentai, išsamūs tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau pradėjus tyrimus, netrukus buvo atrasta daugybė sienų tapybos fragmentų – perėjus pirmą, antrą ir trečią aukštus, beveik kiekvienoje patalpoje galima rasti dekoro pavyzdžių. N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės nuomone, tai, kad Istorijos fakulteto Universiteto 400 metų jubiliejaus proga sienos nebuvo reikšmingai pertvarkytos, tai išgelbėjo senosios polichromijos sluoksnius, neatsirado naujos puošybos, o tai padėjo išsaugoti tiek daug dekoro, sienų tapybos. Darbų pradžios laikotarpis taip pat buvo palankus. „Visi administracijoje, dekanate buvo reto geranoriškumo žmonės. Ir laikas buvo palankus finansine prasme, dar nebuvo prasidėjusi krizė, galėjome kiek radome, daugiau ar mažiau restauruoti“, – pasakojo ji.

Skirtingų etapų meistriška tapyba

Istorijos fakultete rasta sienų tapyba visur buvo gana aukštos kokybės ir meistriškai atlikta, tačiau skirtingos stilistikos. Anot N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, ją galima skirstyti į kelis etapus: XVIII a. pabaigos, XIX a. pradžios, vidurio, pabaigos bei XX a. pradžios etapus, didžioji dalis restauruotų fragmentų – XIX a. pradžios. Atlikimo technika taip pat skyrėsi: dažniausiai buvo naudojami trafaretai ar uždedamas piešinys ir paskui ranka dekoruojama, taip pat yra paprastesnių ornamentų. Pats įdomiausias ir profesionaliausiai atliktas sienų tapybos kūrinys yra dabartiniame dekanės kabinete. Romantinio peizažo fone vaizduojama didaktinė kompozicija. Spėjama, jog jis buvo atliktas žymiausių Lietuvos klasicizmo dailininkų.

„Atsimenu, atidengiau šakelę ir negaliu patikėti. Pamačius supratau, kad čia yra šimtaprocentinis profesionalaus tapytojo darbas. Vėliau atradau paveikslo rėmą ir figūras. Kartu su menotyrininke Dalia Klajumiene parašėme straipsnį, kuriame menotyrininkė kėlė hipotezę, kad kai kurių patalpų sienų tapybos autorius galėjo būti Pranciškus Smuglevičius (Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai, joje profesorius dėstė), jo brolis Antanas ar jų rato dailininkas“, – prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Vėlyvesnio etapo tapyba taip pat nenusileidžia meistriškumu. Trečiame fakulteto aukšte garsusis Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas turėjo dirbtuvę. Pasak architektės-restauratorės, profesoriai fakulteto patalpose gyveno iki 1832 metų, patalpos buvo puošiamos kaip gyvenamosios, tą akivaizdžiai parodo spalviniai sprendimai: „Nėra vienodų spalvinių kompozicijų ir ornamentinių motyvų, vienoje patalpoje dominuoja šilta oranžinė, kitoje žalsva, dar kitoje melsva, tai ir yra tipiškas XIX a. gyvenamųjų patalpų spalvinis sprendimas“.

Nustebino netikėti atradimai

Tačiau ne tik išlikusios tapybos gausa stebino N. Šarkauskaitę-Šimkuvienę ir fakulteto darbuotojus. Klasicistinės kompozicijos liūtukų tapybos patalpoje (dabar tai – 215 kabinetas) pasirodė ir daugiau radinių. Kaip pasakojo restauratorė, atėjus dirbti į šią patalpą, buvo paprastos siauros XX a. antrosios pusės durys. Polichromijos tyrimų metu už kokių 40 centimetrų nuo durų ant sienų buvo aptikti tapyti apvadai, tapo aišku, kad anga yra gerokai platesnė. Statybininkų buvo paprašyta lėtai bei atsargiai ardyti silikatines plytas ir įmontuoti rėmą, išsaugant plytų sąramą. Tokiu būdu buvo išsaugotas senasis istorinis angokraštis. Dar įdomiau, jog tai buvo ne durų, o kadaise buvusio lango anga.

Taip pat nuėmus pakabinamas lubas, pasirodė išlikusios senos medinės lubos. Nuplovus ir nuvalius nešvarumus, jos buvo padengtos kalkėmis su akrilodispersija, likučiai nuvalyti ir dabar galima matyti lubas tokias, kokios buvo įrengtos XIX a. Remonto darbai šioje patalpoje užtruko ilgiau, tačiau jie netrukdė studijų procesui.

Restauratorės nuomone, ši liūtais dekoruota patalpa išsiskiria subtilia ir griežta klasicistine tapyba.

Lėšos fakulteto sienų tapybos restauravimui išsikovotos bendromis pastangomis su fakulteto dekanu profesoriumi Zenonu Butkumi ir prodekane dr. Justina Poškiene. „Ši komanda kovojo kaip tikri liūtai, o ir statybininkai buvo labai profesionalūs ir verti pagarbos“, – pabrėžė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Intensyvus darbas be poilsio

Architektė-restauratorė darbą Istorijos fakultete prisiminė džiugiai, anot jos, daug lėmė patirtis, nuojauta ir sėkmė, o tąkart tiek remonto darbams, tiek polichromijos tyrimams vykstant vienu metu, svarbiausia buvo aplenkti dirbančius statybininkus ir ko nors nepražiopsoti. Vienintelis sunkumas, jos nuomone, – didelis darbo krūvis, darbas beveik trejus metus net ir savaitgaliais ar per šventes: „Sunkiau, kad non-stop. Negalėjau palikti. Reikėjo intensyviai dirbti, eiti į fakultetą kasdien, kitu atveju būtų per vėlu, o tada jau – koks skirtumas? Kolegos restauratoriai irgi dirbo su užsidegimu ir nuoširdžiai“. Architektė-restauratorė ypač pabrėžė fakulteto aplinkos gerą nusiteikimą, netgi fakultetą įvardijo kaip tobulą užsakovų variantą, kai siekiama optimalaus rezultato suvokiant objekto vertę. „Prisimenu, visi džiaugėsi, kad Istorijos fakultete rasta tiek daug sienų tapybos. Tai ir yra bendras užsakovų ir restauratorių laimėjimas“, – smagiai prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Sienų tapybos atnaujinimo darbai

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po restauravimo tapyba vietomis šiek tiek apsidaužė, aptrupėjo, pradėjo „sėsti“ pastatas, atsirado plyšiai sienose, todėl dėl įvairių poveikių prireikė papildomų darbų, kurie prasidėjo 2024 metų rudenį. Pasak N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, kai buvo atliekami pirminiai darbai, sienos buvo be įskilimų, o dabar patalpose jų randama nemažai – tikriausiai nuo padidėjusių svorių, judėjimo ar ventiliacijos kanalų poveikio.

„Dabar mano užduotis buvo mechaninius, drėgmės, ir temperatūrų skirtumų padarinius sutvarkyti. Visų pirma, reikėjo užtaisyti sunkius, sudėtingus įplyšimus. Dėl drėgmės ir temperatūros atsiranda krakeliūros. Jeigu aplinka per sausa, ar aukštesnė temperatūra, gali pradėti trupėti dažų paviršius, o jeigu per drėgna – įsimeta pelėsis“, – neigiamus veiksnius aiškino architektė-restauratorė.

Nors ne visus sienų tapybos pažeidimus pavyksta sutvarkyti lengvai ar paprastai vienu ypu, tačiau N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė džiaugėsi, kad Istorijos fakultete sienų tapyba yra vertinama ir saugoma, todėl metams bėgant tenka užtaisyti tik nedidelius pažeidimus. Šiuos darbus atliekant naudojamos patikrintos technologijos, metodai ir medžiagos.

„Nuvalau dulkes, sutvirtinu išlikusį dekorą, jeigu būna tinko išdaužų, jas užtaisau kalkiniu skiediniu, restauraciniu glaistu paklijuoju, atsargiai pašlifuoju, po to atkuriu prarastą piešinį, ruošiu spalvas. Joms paruošti naudoju natūralius pigmentus, akvarelę, kreidą ir rišiklį. Po to tonuoju, retušuoju, baigus darbą suvirtinu restauruotą tapybos paviršių“, – proceso eigą dėstė pašnekovė.

Sienų tapyba – vertinga istorijos pamoka

Paklausus, ar N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė turi mėgstamiausią sienų tapybos pavyzdį fakultete, restauratorė neslėpė, jog jai labiau prie širdies sudėtingesnės kompozicijos, tačiau ragino jų neskirstyti „į patinka labiausiai“, nes „kiekvienas laikas turi savo išraišką ir savo gyvenimą“. Anot jos, Istorijos fakultetui labai pasisekė – studentai iškart atėję gali praplėsti žinias, pajusti gyvenimo tendencijas, kaip kito dekoravimo mados. Tai ne tik vertingi meno fragmentai, bet ir mokomoji medžiaga, kurią būtina saugoti. Architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė studentams taip pat linkėjo susipažinti artimiau su paveldu, restauravimo etapais bei karjeroje pasukti teisinga linkme. Renkantis profesiją siūlė pagalvoti apie paveldosaugą, kuri yra glaudžiai susijusi ir su istorija, ir su restauravimu, panašiai kaip ta tapyba fakulteto patalpose.

Už nuoširdų pokalbį ir išsamią informaciją dėkoju architektei-restauratorei Neringai Šarkauskaitei-Šimkuvienei.

Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras kartu su partneriais kviečia teikti paraiškas dalyvauti konferencijoje „YIVO Vilniuje ir pasaulyje“, skirtoje YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto šimtmečiui paminėti. Primenama, kad paraiškų laukiama iki gegužės 5 dienos.

Daugiau informacijos 

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2024 m. dovanota 14500 eurų.

2024 m. parama panaudota trijų monografijų vertimui ir leidybos darbams: prof. Nerijaus Šepečio monografijai „Holokausto postsekuliarumas: tarp kritikos ir supratimo“ (leidžiama Vokietijoje), prof. doc. dr. Dovilės Troskovaitės monografijai „Changing Self: The Birth of Nationalism in East European Karaite Communities“ (leidžiama JAV) ir dr. Norberto Černiausko monografijai „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (leidžiama Lenkijoje). Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2024 m. ji įteikta dr. Aelitai Ambrulevičiūtei, prof. dr. Marijai Drėmaitei ir Giedrei Polkaitei-Petkevičienei už Vilniaus miesto istorijos tyrimus ir šių tyrimų pristatymui skirtas publikacijas.

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

Nuotraukos autorius Ugnius Bagdonavičius

2025 kovo 4 d. įvyko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano rinkimai. Antrą 5 metų kadenciją Istorijos fakulteto taryba patikėjo doc. dr. Loretai Skurvydaitei.

Sveikiname!

Lietuvos istorijoje meilės siužetų netrūksta, ar tai būtų pasakojimai apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės jausmus. Tačiau meilė ir rūpinimasis vienas kitu nėra tik turtingų ar talentingų žmonių privilegija. Myli visi – tiek žymūs, tiek istorijos ir visuomenės paraštėse palikti žmonės.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė Rūta Miškinytė tyrinėja XVIII a. Vilniaus elgetas ir elgetavimą mieste. Nagrinėdama įvairių labdaringų to laikotarpio institucijų dokumentus ji aptinka nežinomų žmonių, elgetų, gyvenimo pėdsakus. Tarp tokių pėdsakus palikusiųjų – ir Pilypas bei Sofija Herbačevskiai, kurie buvo vienas kito akys ir kojos.

Nežinomi žmonės

Prieš pasakodama išskirtinę meilės istoriją, VU Istorijos fakulteto doktorantė pristato bendrą XVIII a. Vilniaus elgetos portretą. Nuo kitų visuomenės paraščių grupių elgetas skyrė jiems dalinama išmalda. Krikščionių, visų pirma katalikų, akyse elgetos buvo tarsi atskira maldininkų kategorija, nes jie, gavę dažniausiai piniginę auką, melsdavosi už geradarių sielas.

„Žmonės elgetaudavo dėl pačių įvairiausių priežasčių – pašlijusios sveikatos, gamtos stichijų padarytos žalos, artimųjų netekties, dėl įvairių konfliktų prarasto turto ar pozicijų ir taip toliau. Deja, nustatyti konkrečių XVIII a. gyvenusių asmenų skurdo priežastis dažnai yra tiesiog neįmanoma. Apie elgetauti priverstus asmenis žinių šaltiniuose nedaug. Šių sudarytojai įprastai fiksuodavo tik tai, kas būdavo aktualu patiems, pavyzdžiui, paaukotas pinigines sumas. Skurde gyvenusių žmonių išgyvenimų ir kasdienybės niekas neaprašydavo, tad iki šių dienų išliko labai nedaug informacijos, leidžiančios pasakyti ką nors apie juos pačius“, – sako VU Istorijos fakulteto mokslininkė.

Anot istorikės, dauguma šaltinių, leidžiančių iš arčiau pažvelgti į XVIII a. Vilniaus elgetas, buvo sudaryti amžiaus pabaigoje, pavyzdžiui, 1792 m. Vilniaus špitolių deputacijos atstovų surašyti kelių špitolių globotinių registrai. Deputacija turėjo pertvarkyti miesto labdaros institucijų tinklą, optimizuoti jų biudžetą ir iš miesto „pašalinti“ elgetavusius žmones.

„Iš Vilniaus viešųjų erdvių neturintys kur apsistoti elgetos turėjo būti pašalinti, tai yra apgyvendinti špitolėse, kuriose buvo laisvų vietų, galintys dirbti – pristatyti prie darbo, o miestas tokiu būdu „išvalytas“ nuo nebepageidaujamų asmenų. Deputacijos pastangas „švarinti“ miestą liudija keli tuo metu sudaryti šaltiniai – Švč. Trejybės ir Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolių globotinių registrai, kuriuose, palyginti su kitais šaltiniais, vargšai pristatomi net labai detaliai. Iš pastarojo ir žinoma apie 1792-ųjų balandžio 17 d. kartu su septyniolika kitų vargšų čia atsidūrusius Sofiją ir Pilypą Herbačevskius.“

Pilypas ir Sofija

„Pilypas, tuo metu įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyras, deputacijos atstovams teigė neprisimenantis, iš kur jis kilęs. Veikiausiai jis gimė ir užaugo skurde, tačiau panašu, kad elgetavimo būtinybę nulėmė ne tik vaikystė nepritekliuje, bet ir fizinė negalia – vyras buvo aklas“, – pasakoja istorikė.

Pasak R. Miškinytės, kartu su Pilypu špitolėje buvo įkurdinta ir jo žmona Sofija. Tačiau kitaip nei vyras absoliutaus skurdo ribą Sofija peržengė vėliau: „Moteris tvirtino iš išmaldos gyvenusi dvylika metų, taigi daugmaž nuo 1780-ųjų. Panašu, kad ją elgetauti taip pat privertė sveikata – ji turėjo judėjimo negalią.“

Istorikė teigia, kad apie Sofijos gyvenimą iki 1780 m. kalbėti itin sudėtinga. Tikėtina, kad moters santuoka su Pilypu nebuvo pirmoji, mat dažna moterų skurdo priežastimi ankstyvaisiais naujaisiais laikais tapdavo vyro netektis.

„Gali būti, kad prie Sofijos materialinės padėties pokyčio prisidėjo ne tik sveikatos problemos, bet ir našlystė. Vis dėlto to patikrinti neįmanoma, mat Sofijos mergautinė pavardė nežinoma“, – pasakoja R. Miškinytė.

Nestandartinė šeima ir kitos trūkinėjančios istorijos

Pasak istorikės, akivaizdu, kad Sofija ir Pilypas susipažino spaudžiami nepalankių aplinkybių. 1792 m. pavasarį Sofija teigė esanti penkiasdešimt šešerių metų, Pilypas – trisdešimt septynerių, tad, jei pasitikėsime šaltiniu ir sutuoktiniais, juos skyrė net 19 metų.

„Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolės globotinių registre pažymėta, kad vaikų nei Sofija, nei Pilypas neturėjo. Nežinia, kada pora susituokė, tačiau veikiausiai moteris tiesiog nebegalėjo susilaukti vaikų. Tačiau ši vyresnės, fizinę negalią turėjusios moters ir nuo mažų dienų skurde gyvenusio neregio santuoka liudija labai žmogiškus dalykus – artimo žmogaus poreikį. Neturėję atramos, ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę žmonės ieškojo, kas galėtų ja tapti, ir surasdavo“, – pasakoja istorikė.

R. Miškinytė teigia, kad šaltiniuose galima rasti informacijos ir apie kitas XVIII a. vargšų ar elgetų šeimas, tačiau žinios apie jas yra kur kas fragmentiškesnės nei apie Pilypą ir Sofiją. Ypač skurdu informacijos apie tokių šeimų moteris.

„Tokio trūkinėjančio pasakojimo pavyzdys – liūdnoka XVIII a. pirmosios pusės istorija. 1709 m. kovo 11 d. Dominykui Rimkevičiui ir jo žmonai Kristinai gimė sūnus, kurį tėvai pavadino Juozapu. Vaikas Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvo pakrikštytas praėjus vos vienai dienai nuo gimimo. Tai yra viskas, ką galima papasakoti apie Kristiną ir Juozapą. Visų pirma – nežinia, ar gimdymas buvo sėkmingas ir kaip Kristinai sekėsi atsigauti po jo, neaišku, ar Juozapas išgyveno ir, jei taip, kokio amžiaus sulaukė. Žinoma tik tai, kad Dominykas buvo priverstas elgetauti. Praėjus lygiai metams nuo sūnaus gimimo, į špitolę „iš po mūro“ – taip šaltiniuose kartais apibūdinami elgetos – sunkiai kosėjantį vyrą gydyti priglaudė vienuoliai bonifratrai. Iš Ukmergės pavieto kilęs trisdešimt aštuonerių Dominykas iš įstaigos taip ir neišėjo, jį nugalėjo liga.

Šioje istorijoje klausimų daugiau nei atsakymų. Ar Dominykas pradėjo elgetauti prieš gimstant vaikui? Ar jo materialinei padėčiai įtakos turėjo Šiaurės karas ir Vilnių siaubti ėmęs maras? Jei Kristina ir Juozapas 1710-aisiais dar buvo gyvi, kaip jiems sekėsi tvarkytis su naujais iššūkiais?“ – pasakoja VU Istorijos fakulteto doktorantė.

Vyras be žmonos

Tiek apie Pilypą, tiek apie Sofiją pakankamai informacijos yra tik dėl įvairių miesto valdžių poreikio pertvarkyti Vilniaus labdaros sistemą. Amžiaus viduryje gimęs vyras užsitęsusias reformas mieste pajuto savo kailiu. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jau minėtos Deputacijos ir kitų karitatyvinę sistemą Vilniuje pertvarkyti turėjusių institucijų darbą tęsė Lietuvos špitolių komisija. Pasak R. Miškinytės, komisija siekė tų pačių tikslų – vargšus įvertinti, darbinguosius įdarbinti ir pašalinti skurdą iš visų miesto viešųjų erdvių.

„1798-aisiais buvo suregistruoti šešiose špitolėse ir keliuose išnuomotuose namuose apgyvendinti 179 Vilniaus vargšai, tačiau tarp jų Sofijos nebuvo. Tuo metu Pilypas glaudėsi jau nebe Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo, o Šv. Jokūbo špitolėje Lukiškėse. Įdomu yra tai, kad ten pat gyveno kita moteris tokia pačia pavarde – Pilypo bendraamžė Marijona. Registre taip pat pažymėta, kad moteris buvo tinkama darbui, tai yra sveika. Tačiau ar vyras ir moteris buvo susisaistę kokiais nors ryšiais, niekur nerašoma“, – pasakoja R. Miškinytė.

Pasak jos, 1799 m. vasarį miesto vargšai buvo suregistruoti dar kartą, tačiau tarp jų nebuvo nei Sofijos, nei Marijonos, tik vienas Pilypas: „Pilypas tuo metu buvo apgyvendintas pastate, kuris nepriklausė jokiai špitolei. Panašu, kad Vilniaus špitolėse visiems miesto vargšams ir vargšėms paprasčiausiai nebeužteko vietos. Tikriausiai paskutinį kartą į naują gyvenamąją vietą Pilypas buvo perkeltas tų pačių 1799-ųjų vasarą – į naujai duris atvėrusią generalinę Vilniaus špitolę.“

Parengė Agnė Kereišiūtė

Sausio 31 d.  įvyko Amsterdamo universiteto Rytų Europos studijų ir VU Istorijos fakulteto magistrantūros studentų seminaras „Eco-Social Perspective on Eastern European Landscapes“.

(Post)Autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro ir jau trečius metus iš eilės į fakultetą atvykstančių kolegų iš Amsterdamo organizuoto seminaro metu diskutuota regiono tyrimuose svarbią vietą užimančia postkolonializmo prieigos problematika.  Seminare taip pat buvo pristatytos naujausios PAScapes istorikų tyrimų kryptys – Rugilė Rožėnė tarp jų išskyrė įsibėgėjantį upinio Nemuno kraštovaizdžio  ir naujai rengiamą  post-holokausto visuomenės tyrimus.

Vienas iš minėtojo PAScapes „Nemuno pasaulio“ tyrimo objektų –  1959 m. įgyvendintas Kauno hidroelektrinės statybų projektas, kurio eigoje buvo užtvenktas Lietuvos „upių tėvas“ Nemunas, todėl šalies viduryje atsirado iki tol neregėtas vandens telkinys. Vieną didžiausių pokariu vykusių sovietų Lietuvos energetikos projektų tirti ėmėsi fakulteto istorikai dr. Antanas Terleckas ir Marius Ėmužis – pastarasis atliekamo tyrimo pagrindu seminaro dalyviams skaitė pranešimą „Gently the Nemunas flows...“: Construction of the Kaunas Dam and the transformation of the Nemunas Valley landscape.

Anot M. Ėmužio, Kauno HE statybas ir užtvankos radimąsi galima laikyti žymiausia kraštovaizdžio transformacija Lietuvoje, atsiskleidžiančia įvairiais aspektais. Visų pirma, upės dalis tapo 63,5 km² rezervuaru, Kauno mariomis, ir buvo savotiškai „užtildyta“ – čia nebuvo įrengtas laivybai reikalingas šliuzas, žuvitakiai, todėl Nemunas tarsi skilo į dvi dalis, prarado savo funkciją. Procesai tiesiogiai palietė ir užlietose teritorijose stūksojusių 758 sodybų gyventojus, kurių perkėlimo procesai nebuvo lydimi nei entuziazmo, nei sklandumo. Galiausiai vietoje upės slėnio radosi vadinamoji Kauno jūra, puikiai atrodanti vizualiai, tačiau dėl bangų nuardytų stačių krantinių sunkiai pasiekiama gyventojams. Šioji Kauno jūra, istoriko teigimu, sovietmečiu turėjo didelę propagandinę reikšmę, tačiau logikos mažo galingumo hidroelektrinės statybų projekte stigo.

„Su kolegomis į tai žiūrime kaip į savotišką ironiją, kadangi Kauno HE statyba, Nemuno slėnio užliejimas nebuvo būtinas. Kodėl? Nes dar statant šią hidroelektrinę jau buvo ruošiamasi kitos statymui, Smalininkų arba Sovietsko. <...> Simboliška ir tai, kad pirmą dieną, kai tik pradėjo funkcionuoti hidroelektrinė, buvo nutarta statyti šiluminę elektrinę. Mano klausimas – kam statyti hidroelektrinę, kai iš karto gali statyti šiluminę, kuri patenkintų visus poreikius?“ – kalbėjo M. Ėmužis, svarstydamas, jog atsakymas į klausimą gali slypėti būtent propagandiniuose sumetimuose, mat užmojis statyti hidroelektrinę radosi dar tarpukariu, o jį realizavusi sovietų valdžia tai pateikė kaip savo pranašumo įrodymą.

Kitu kampu  į santykį su aplinka pasižiūrėjo Agnė Kereišiūtė, seminaro dalyviams skaičiusi pranešimą „And Potatoes Will Bloom Again“: the Battle Against Colorado Potato Beetle in the Soviet Lithuania. Anot jos, kova su koloradu vabalu, anuomet turėjusiu ir simbolinę propagandinę sąsają su amerikiečiais, yra ne tik iš savęs komiška ir įdomi, bet tuo pačiu iliustruojanti platesnius sovietinės žemės ūkio politikos procesus. Čia, kaip ir Kauno HE atveju, išryškėja ironija – nors pirmasis kolorado vabalas Lietuvoje buvo atrastas tik 1956 m., tačiau net trys su juo kovoti turėjusios, persidengiančias funkcijas atlikusios struktūros įsteigtos visu dešimtmečiu anksčiau. Avansu deklaruota, „tik socialistinėse šalyse įmanoma“ pergalė prieš kolorado vabalą gerokai prasilenkė su realybe. Pagal iš Maskvos 1950 m. nuleistas instrukcijas vykdyta kova, susidėjusi iš dviejų esminių praktikų – moksleivių vykdytų vabalo paieškų ir rankiojimo bei chemizacijos – baigėsi 1965-1966 m. po visus Lietuvos rajonus pasklidusio vabalo triumfu. A. Kereišiūtės teigimu, pamatuoti šios kovos pasekmes sudėtinga – didelis klausimas, ar potenciali vabalo žala derliui prilygo tai žalai, kurią sukėlė besaikis cheminių preparatų, DDT ir heksachlorano, naudojimas. Chemizacija, kaip ir „atidirbimams“ DDT naudota aviacija (nors didelė dalis bulvių augo ne plačiuose kolchozų laukuose, o pasodybiniusoe sklypeliuose), buvo pristatoma kaip modernizacijos ir pažangos įrodymas, nusvėręs racionalumą bei mąstymą apie galimas pasekmes. Vis tik,  kartu su amerikiečių biologės Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ atėjusi DDT aukso amžiaus pabaiga, pasak A. Kereišiūtės, tikėtina, lėmė ir kolorado vabalo „šlovės“ periodo pabaigą – nors pats kenkėjas niekur nedingo, tačiau dėmesys jam, regis, nepalyginamai sumenko.

Pranešimus lydėjusios diskusijos sukosi tiek apie konkrečius kolegas iš Amsterdamo sudominusius tematinius aspektus, tiek apie plačius, tarp akademikų ginčus keliančius probleminius klausimus, tokius kaip nedemokratinėmis sąlygomis vykusios, Maskvos „primestos“ regiono modernizacijos specifika, jos (ne)suvokimas ir  tyrimų vieta tarptautiniame akademine lauke. Kalbant apie pastarąjį, seminaro metu išryškėjo ir naujos erdvės tyrimų sklaidai bei tobulinimui. Pavyzdžiui, komentuodami pranešimą apie kolorado vabalus svečiai dalinosi patirtimi, jog aplinkosaugos, pesticidų ir ypač DDT naudojimo tyrimai yra gana populiarūs ir Vakaruose, čia vyksta šiai temai skirti tarptautiniai forumai, diskusijos, o Miunchene veikia specialus Rachel Carson tyrimų centras, tad keliai bendradarbiavimui – atviri.

2025 m. vasario 6 d. Istorijos fakulteto rinkimų komisija įregistravo doc. dr. Loretą Skurvydaitę kandidate į VU Istorijos fakulteto dekanes.

• Vasario 25 d. 16 val. vyks kandidatės prisistatymas Istorijos fakultete bendruomenei 211 auditorijoje.

• Kovo 4 d. 16 val. vyks Istorijos fakulteto Tarybos posėdis, kuriame bus renkamas (-a) Istorijos fakulteto dekanas (-ė).

Skaitmeninės humanitarikos (SH) plėtra yra svarbi šiuolaikinių mokslinių tyrimų dalis. Suprasdami jos reikšmę, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos ir Istorijos fakultetai Lietuvos mokslų tarybai (LMT) pateikė bendrą projektą, kuriuo siekiama atnaujinti mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir artimiausiu metu įkurti SH laboratoriją. Tuo tikslu VU buvo įdiegtos naujos SH priemonės, leidžiančios mokslininkams analizuoti istorinius šaltinius ir kitokio pobūdžio medžiagą taikant šiuolaikinius metodus.

Dr. Sergii'us Gurbychas, VU podoktorantūros stažuotojas, baigęs Heidelbergo žydų studijų universitetą ir finansuojamas pagal Ekonomikos atgaivinimo ir atsparumo planą „Naujoji Lietuvos karta“, plačiau papasakojo ir aptarė SH, jos įrankius, jų funkcionalumą ir naudą universitetui. Mokslininkas turi aštuonerių metų patirtį taikant SH metodus.

Kas yra SH ir kokia jos nauda humanitarams?

Dr. S. Gurbychas sako, kad SH yra plati akademinė sritis. Jai apibūdinti tinka skėčio sąvoka, kuri apima tiek teorinius, tiek praktinius aspektus. Praktinį aspektą sudaro įvairios priemonės ir metodai, o teorinis aspektas apima kritišką šių priemonių ir metodų analizę.

„SH mokslai yra plati tarpdisciplininė sritis. Skirtingi tyrėjai nagrinėja skirtingus dalykus, tokius kaip vaizdai, tekstai, vaizdo ir garso įrašai, taikydami SH metodus tokiose srityse kaip istorija, menas ar kultūros studijos. Be akademinės bendruomenės, įvairių šakų specialistai, pavyzdžiui, leidybos, žiniasklaidos ir duomenų analizės, taip pat taiko SH metodus savo darbuose, – pažymi jis. – SH kaip mokslinė šaka oficialiai atsirado maždaug prieš 30 metų, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Iki 2010-inių vidurio padaugėjo akademinių publikacijų, kuriose aprašomos SH metodikos, o daugelis universitetų įsteigė SH centrus ir padidino susijusių projektų finansavimą. Šiandien stebime naują bangą, kurią paskatino didžiųjų kalbos modelių (LLM), tokių kaip GPT, „Gemini“, „Claude“ ir LLaMA, atsiradimas. Šie dirbtinio intelekto modeliai keičia tekstų analizę, istorinius tyrimus ir kultūros studijas, pristatydami naujas metodikas ir galimybes.“

Dr. S. Gurbychas, dešimt metų studijavęs ir atlikęs tyrimus Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur SH yra plačiai taikoma, pabrėžia šių metodų veiksmingumą: „SH leidžia tyrėjams dirbti daug greičiau. Pavyzdžiui, jei mokslininkui reikia perskaityti knygą, kelis tekstus ar visą tekstyną, kad surastų pagrindines sąvokas ir išanalizuotų jų kontekstą, šis procesas pareikalautų daug pastangų ir laiko. Tačiau paprasta programa ar sukurta pagal užsakymą gali atlikti šią užduotį per kelias sekundes. Todėl SH sutaupo ir laiko, ir nemažai techninio darbo. Be to, ji leidžia magistrantams analizuoti medžiagą, kurią paprastai nagrinėti sugeba tik keli ekspertai, dažnai turintys savo mokslinių interesų.“

Kaip veikia SH?

• Duomenų rinkimas – fizinių objektų konvertavimas į skaitmeninę formą.
• Duomenų apdorojimas – išgauto skaitmeninio turinio analizė.
• Vizualizavimas – tyrimo rezultatų pateikimas įvairiais vizualiniais formatais.

„Pavyzdžiui, istoriniuose tyrimuose dirbame su fiziniais objektais – archyviniais dokumentais. Pirmajame etape nuskenuodami ir taikydami optinį teksto atpažinimą šią medžiagą suskaitmeniname. Tai leidžia mums gauti tekstą elektroniniu formatu, tinkamu tolesnei analizei“, – pasakoja dr. S. Gurbychas.

Antrajame – duomenų analizės etape naudojamas įrankis priklauso nuo tyrimo tikslo. Mokslininkai gali pasitelkti lingvistinę analizę, statistinę analizę ar kitus metodus, kiekvienai tyrimo rūšiai naudodami skirtingas priemones: „Pavyzdžiui, norėdami ieškoti raktažodžių tekstyne, galime naudoti konkordanso įrankį – programą, kuri nustato konkrečių žodžių vietas ir pateikia jų kontekstą. Be to, galime parašyti pasirinktinį kodą, kad išryškintume visus miestų pavadinimus, asmenvardžius ar kitus svarbius žodžius tekstuose.“

Trečiąjį etapą dr. S. Gurbychas apibūdina kaip žemėlapių kūrimą. Juose tyrėjai surašo visus tekste minimus geografinius pavadinimus – tai leidžia jiems vizualizuoti geografinį pasiskirstymą dokumentuose ir nustatyti dėsningumus, kurie gali būti nepastebimi iš paprasto miestų sąrašo. Šiuose žemėlapiuose tyrėjai gali pažymėti istorines tiriamojo laikotarpio valstybių sienas ir gauti papildomų įžvalgų. Žinoma, taip pat galima kurti grafikus, diagramas ir kitas vizualizacijas, iliustruojančias tyrimo rezultatus.

Ar sunku naudoti SH?

Paklaustas, ar sudėtinga naudotis SH metodais, dr. S. Gurbychas paaiškina, kad vieni metodai, programos ir įrankiai lengvesni, o kiti – sudėtingesni. Pavyzdžiui, jei studentas pradeda skaitmeninti dokumentus, jam nėra būtina jokia išankstinė patirtis. Jie gali tiesiog pradėti skenuoti ir skaitmeninti. Atlikti optinį ženklų atpažinimą taip pat nesudėtinga, nes tai galima padaryti vos keliais mygtukų paspaudimais.

„Tačiau jei kalbame, pavyzdžiui, apie ranka rašyto teksto atpažinimą, jau reikia tam tikros techninės patirties ir žinių, nes tai susiję su specializuotomis platformomis ir programine įranga. Taigi priklauso nuo to, kokį metodą naudosime. Yra daug įvairių priemonių – vienos jų yra paprastos, o kitoms gali prireikti valandų praktikos ar net oficialių kursų, kad išmoktume tinkamai jomis naudotis“, – sako VU mokslininkas.

Jis priduria, kad plačios ir galingos programos, galinčios atlikti daug užduočių, tokių kaip kurti žemėlapius, diagramas ar atlikti pažangią teksto analizę, gali būti gana brangios. Tad norint jomis naudotis reikia universiteto lėšų.

„Tačiau kai kurios priemonės, pavyzdžiui, konkordanso programinė įranga, leidžianti naudotojams analizuoti tekstynus ir nagrinėti pagrindinių terminų kontekstą, yra nemokamos. Taip yra todėl, kad daugelis tyrėjų kuria individualias priemones, atitinkančias jų konkrečius poreikius. Ilgainiui jie supranta, kad šios priemonės galėtų būti naudingos platesnei auditorijai, todėl padaro jas viešas ir nemokamas“, – sako mokslininkas.

Ką reikia padaryti norint naudoti SH

Jei tyrėjai niekada nėra naudoję SH, dr. S. Gurbychas rekomenduoja pradėti nuo įvadinio kurso, pavyzdžiui, SH101, skirto pradedantiesiems. „Jiems derėtų turėti „žemėlapį“ – aiškų supratimą apie tai, kokį darbą galima atlikti ir kokių priemonių galima gauti nemokamai. Kai išsiaiškins galimybes, nustatys, kokių priemonių jiems reikia, ir išmoks, kaip jomis veiksmingai naudotis.

Nustatę, kokių SH priemonių reikia tikslui pasiekti, tyrėjai gali išmokti jomis naudotis internetiniuose kursuose arba iš „YouTube“ mokomųjų vaizdo įrašų. Pirmiausia jie turi suprasti, kam ta priemonė skirta ir kokiu tikslu ją naudos. Iš pradžių nereikia jokios programavimo patirties. Kai kurie įrankiai gali atlikti visas reikiamas užduotis, tačiau jie, sakyčiau, yra bendros paskirties.

Jei norite pritaikyti įrankį konkretiems poreikiams ir nemokėti už programinę įrangą, galite naudoti savo kodą. Tačiau paprasčiausiais atvejais galite paprašyti didžiųjų kalbos modelių, pavyzdžiui, „ChatGPT“ arba „Gemini“, pagalbos. Jie jums sukurs kodą, tačiau jūs turite žinoti, kaip jį panaudoti, pateikti įvestį (pvz., savo teksto tekstyną) ir apdoroti išvestį. Žinoma, būtų geriau, jei suprastumėte kodą ir nepasikliautumėte vien tuo, ką pateikia „ChatGPT“. Kad galėtumėte visapusiškai juo naudotis, turėtumėte žinoti, kaip keisti kodą ir pritaikyti jį savo konkretiems tikslams“, – aiškina dr. S. Gurbychas.

Aptardamas kai kurių įrankių gebėjimą analizuoti sudėtingus tekstus su keliomis prasmėmis, VU mokslininkas pažymi, kad sparčiai tobulėjant dirbtniam intelektui, įskaitant tokių pažangių modelių kaip „ChatGPT“ atsiradimą, dabar įmanoma – bent jau iš dalies – sukurti įrankius, kurie gali „skaityti tarp eilučių“ ir aptikti tokius elementus kaip ironija, metafora ar net propaganda. „Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali atpažinti nuorodas į Bibliją ar kitus klasikinius tekstus ir netgi tam tikru laipsniu aptikti ironiją. Taigi po metų greičiausiai sulauksime programų, kurios leis daug efektyviau interpretuoti paslėptas prasmes. Tokios priemonės labai priklauso nuo dirbtinio intelekto“, – sako jis.

Pokalbio pabaigoje dr. S. Gurbychas pažymi, kad bendradarbiaujant Istorijos fakultetui ir Filologijos fakultetui buvo pradėta vykdyti SH laboratorijos programa. Pagal ją kas dvi savaites jis rengia seminarus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama darbui su konkrečiais įrankiais. Pirmasis seminaras vyks vasario 6 d. ir bus skirtas „Transkribus“ – platformai, padedančiai optiškai atpažinti ranka rašytą tekstą.

Vilniaus universiteto archeologų su kolegomis atlikto naujausio tyrimo rezultatai buvo publikuoti žurnale „Scientific Reports“. Straipsnyje „The Shifting of Buffer Crop Repertoires in Pre-Industrial North-Eastern Europe“ mokslininkai aprašė, kaip dėl klimato kaitos keitėsi senovinės žemdirbystės strategijos šiaurės rytų Europoje per pastaruosius du tūkstančius metų.

„Šis tyrimas gana ryškiai parodė, kad dėl klimato kaitos ir prasidėjusio mažojo ledynmečio šilumamėgės soros, kurios buvo pagrindinis maistas per pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį, buvo pakeistos kitomis, šalčiui atsparesnėmis kultūromis, tokiomis kaip grikiai“, – rezultatus pristato viena straipsnio autorių, Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė.

Analizuodami archeologinius duomenis ir istorinius šaltinius, mokslininkai atkūrė praeityje kultivuotų pasėlių įvairovę ir jų kaitą per pastaruosius du tūkstančius metų. Tyrimai leido suprasti, kaip bendruomenės keitė savo žemės ūkio strategijas, siekdamos užtikrinti maisto saugumą esant nepastovioms klimato sąlygoms.

Tyrimo reikšmė neapsiriboja vien praeities supratimu – jis aktualus ir šiandien. Klimato kaita kelia didėjančius iššūkius šiuolaikinei žemdirbystei, o praeities adaptacinės strategijos gali padėti formuoti tvarius žemės ūkio metodus ir politiką. Prie tyrimo prisidėjęs Bazelio universiteto aplinkotyros ekspertas dr. Michaelis Kempfas pabrėžia, kad „dėl dažnėjančių sausros periodų ir karščio bangų būti atsparesniems klimato kaitai tampa itin svarbu. Todėl turime iš naujo pagalvoti apie sausrai atsparias augalų kultūras, kurios gali padėti švelninti ilgalaikes dabartinio pasaulinio atšilimo pasekmes.“

Tyrimas taip pat atskleidžia, kad Mažasis ledynmetis lėmė ne tik žemdirbystės, bet ir mitybos pokyčius – šiaurės rytų europiečių kasdieniame racione pradėjo dominuoti ruginė duona ir grikių košė. Tai rodo, kad šiltėjantis klimatas gali paskatinti mus sugrįžti ir prie primirštų sorų pasėlių auginimo.

Šio tyrimo dalyvis, kulinarinio paveldo žinovas prof. Rimvydas Laužikas priduria, kad gamtinės sąlygos, žemės ūkis ir gastronominė kultūra visada buvo glaudžiai susiję. „Gastronominė kultūra keičiasi lėčiau, todėl aplinkos pokyčiai pirmiausia paveikdavo žemdirbystę, o tik vėliau tapdavo akivaizdūs ir žmonių virtuvėje. Todėl šių procesų tyrinėjimas yra svarbus siekiant suprasti ne tik praeitį, bet ir šiuolaikines visuomenes“, – pažymi prof. R. Laužikas.

Pagrindinis straipsnio autorius VU doktorantas Meiirzhanas Abdrakhmanovas apibendrina, kad šis tyrimas pabrėžia žemės ūkio dinamiškumą ir senovės bendruomenių gebėjimą prisitaikyti prie klimato pokyčių.

Žurnalo straipsnį skaitykite čia.

Tyrimas finansuotas iš Europos mokslo tarybos įsitvirtinančių tyrėjų dotacijos (angl. ERC Consolidator Grant), skirtos VU Istorijos fakulteto profesorei Giedrei Keen Motuzaitei Matuzevičiūtei (ERC-CoG, MILWAYS, 101087964).

Praėjusių metų gruodžio 11 d. Vilniaus Sapiegų rūmuose vyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas renginys, skirtas Žmogaus teisių dienai paminėti, kurio metu pagerbti iškiliausi Lietuvos tautinių bendruomenių atstovai ir tarpkultūrinį dialogą skatinantys žmonės. Departamento premija buvo apdovanota Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Istorijos magistrantė Jūnė Masilionytė už apgintą baigiamąjį bakalauro darbą „Kauno žydų atminties vietos ir jų reikšmė vietos žydų bendruomenei“.

Studentei ir jos vadovei dr. Akvilei Naudžiūnienei buvo įteiktos padėkos. Plačiau apie atliktą tyrimą ir studijas VU Istorijos fakultete pasakoja magistrantė J. Masilionytė.

Mėgavosi darbo rašymu

J. Masilionytė kilusi iš Vilkaviškio. Istorija ją sudomino istorijos mokytoja dar 8 klasėje, o studijuoti Kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) bakalauro programą ji buvo nusižiūrėjusi taip pat dar mokykloje: „Kryptingai ėjau link to ir stojau ten, kur, galvojau, man patiks. Nors buvo idėjų stoti ir į Istorijos programą, visgi KIA nugalėjo. KIA man atrodė įdomesnė, nes aš labiau linkusi į kultūrinius aspektus. Pirmi studijų metai buvo keisti. Nelabai supratau, apie ką studijos, tačiau kai prasidėjo dalykų pasirinkimai, atsirado etninių ir tautinių mažumų istorija, studijos man atsiskleidė visu grožiu. Atradau savo sritį.“

Tiek galimą bakalauro temą, tiek dalyvauti Tautinių mažumų departamento rengiamame konkurse studentei pasiūlė dr. A. Naudžiūnienė. Mergina įkėlė visą bakalauro darbą ir reikiamus dokumentus į sistemą ir po kurio laiko komisija paskelbė įvertinimą.

„Iš tikrųjų tikėjausi teigiamo įvertinimo. Patį tyrimą man patiko atlikti ir buvo įdomu rašyti, pasitikėjau savimi ir mėgavausi darbo rašymu“, – sako VU studentė.

Interviu su žydų bendruomene

Mergina baigiamąjį bakalauro darbą rašė apie Kauno žydų atminties vietas ir jų reikšmę žydų bendruomenei. Pats darbas, kaip pati studentė įvardija, susidėjo iš didelės teorinės dalies, informacijos apie konkrečias vietas ir interviu su Kauno žydų bendruomenės nariais.

„Šios vietos – tai atminimo lentos, įvairūs memorialai, meninės instaliacijos. Įdomiausia darbo dalis, žinoma, bendravimas su Kauno žydų bendruomene. Užmegzti ryšį iš pradžių nebuvo lengva. Pirmasis žmogus, su kuriuo kalbėjau, buvo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Iš jo gavusi kontaktus, pakalbinau dar vieną moterį, kuri nukreipė į dar kitus žydų bendruomenės narius“, – pasakoja jaunoji istorikė.

Po šio pokalbio visi labai noriai dalinosi istorijomis, pasakoja studentė. Bendruomenės nariai džiaugėsi, kad studentė iš kito miesto domisi jų ir visos Kauno žydų bendruomenės išgyvenimais. Pasikalbėjusi su daugiau bendruomenės narių, Jūnė turėjo pakankamai medžiagos atlikti tyrimą.

Holokaustas dominuoja kolektyvinėje atmintyje

Jaunoji istorikė labiausiai koncentravosi į Kauno žydų bendruomenę. Jos nariai savarankiškai išskyrė įvairias atminties vietas, tarp jų Kauno IX, VII ir VI fortus ir kitas: „Daug dėmesio mano darbe buvo skiriama „Lietūkio“ garažo žudynių vietai. Būtent šios atminties vietos prisiminimui ir supratimui, nes dabar ten yra mokykla, o paminklas – mokyklos kieme. Daugelis mano kalbintų žmonių paminėjo „Lietūkio“ garažo žudynes.“

Studentė atkreipė dėmesį, kad visų kalbintų žmonių atmintyje dominavo Holokaustas ir su juo susijusios atminties vietos: „Tai nestebina, nes tai yra rimčiausia ir jautriausia tema. Pašnekovai net ne visada ir atsimindavo kitas atminties vietas, pvz., susijusias su asmenybėmis ar kultūra. Net paklausus, kam būtų galima pastatyti atminimo vietą, ne visi sugalvodavo. Holokausto skausmas užima didžiąją dalį kolektyvinės atminties.“

Kitos atminties vietos, reikšmingos Kauno žydų bendruomenei, yra žydų gelbėtojų Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko įamžinimai, A. Mapu, D. Dolskio, L. Goldberg, E. Levino įamžinimai, buvusios sinagogos, jų vietos, įvairūs pastatai, kur iki Antrojo pasaulinio karo veikė žydai.

„Kalbinau vieną moterį, kuri yra gidė. Man ji nupasakojo ne tik kur stovėjo sinagogos, bet ir kaip atrodė gatvės. Taip pat natūralu, kad išskirtinė atminties vieta bendruomenės nariams yra kapinės. Tačiau iš interviu buvo galima suprasti, jog egzistuoja opus kapinių tvarkymo klausimas. Pateikėjai sako, kad jos nėra prižiūrimos valstybės ar miesto, jos apleistos ir, kiek pati bendruomenė apsitvarko, tiek tvarkos ir yra“, – apibendrina savo atliktą ir apdovanotą bakalauro darbą magistrantė J. Masilionytė.

Skaitmeninės humanitarikos (SH) plėtra yra svarbi mokslo raidos tendencija. Į tai atsižvelgdami VU Filologijos ir Istorijos fakultetai pateikė bendrą projektą LMT paskelbtam konkursui mokslo infrastruktūrai atnaujinti (Sut. Nr. S-IRA-24-28). Vykdydami šį projektą galime pakviesti bendruomenės narius į įsigytos įrangos ir programų pristatymą, kuris vyks šių metų sausio 23 d. 13 val. VU Filologijos fakulteto 92 (Z. Zinkevičiaus) auditorijoje (https://www.flf.vu.lt/zemelapis). 

Pristatymo metu susipažinsite su humanitarams aktualia skaitmeninimo įranga, taip pat programomis, skirtomis spausdinto (OCR) ir rankraštinio (HTR) teksto automatiniam atpažinimui, skaitmeninių leidimų rengimui (XML-TEI), kiekybinių ir erdvinių duomenų analizei:

• CZUR M3000 Pro  Scanner
• Transkribus
• Oxygen XML Editor v26.1
• Oxygen Publishing Engine v26
• Classical Text Editor v10.4
• Atlas.ti
• Tableau

Susitikimo metu taip pat bus pristatyta skaitmeninės humanitarikos laboratorijos vizija bei idėja apie tyrėjų susitikimų erdvę. Po pristatymo pakviesime visus tartis ir diskutuoti skaitmeninės humanitarikos klausimais, išsakyti savo poreikius. 

Pristatyme dalyvauti galima įvairiais būdais: 

• atvykstant į VU Filologijos fakultetą (92 (Z. Zinkevičiaus ) aud.) 
• prisijungiant nuotoliu MS Teams.
• peržiūrint vaizdo įrašą po seminaro (jei sėkmingai pavyks jį padaryti). 

Visi besidomintys jau dabar kviečiami prisijungti prie MS Teams grupės Skaitmeninės humanitarikos laboratorija | Bendrasis | „Microsoft Teams“  (viename iš grupės kanalų ir bus transliuojamas pristatymas).   

Sklandesnei komunikacijai prašome užsiregistruoti

Jei kiltų problemų prisijungiant, rašykite . 

Baigiantis metams, Lietuvos mokslų akademija (LMA) išrinko naujuosius Jaunosios akademijos (LMAJA) narius. Iš 32 kandidatų išrinkti ir 2024 m. gruodžio 3 d. LMA prezidiumo nutarimu patvirtinti dešimt jaunųjų akademikų. Tarp naujai išrinktų akademikų – ir trys Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai. Į matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyrių pateko dr. Justina Gaidukevič (chemija), į biologijos, medicinos ir geomokslų skyrių – dr. Augustinas Baušys (medicina), o į humanitarinių ir socialinių mokslų skyrių – Istorijos fakulteto mokslininkė dr. Akvilė Naudžiūnienė. Pastaroji plačiau papasakojo apie LMAJA veiklą ir joje planuojamus darbus.

Svarbiausias tikslas – jaunųjų mokslininkų įsitraukimas

Istorikė pabrėžia, kad LMA priklausanti LMAJA nėra sena institucija – įkurta tik 2018 m. rugsėjo 24 d. Pagrindinė LMAJA užduotis yra skatinti jaunųjų mokslininkų įsitraukimą į mokslo politikos formavimą ir mokslo sklaidą visuomenėje.

„Šis įsitraukimas pasireiškia kaip mokslo sklaidos skatinimas ne tik vietos, bet ir tarptautiniu lygmeniu, apimantis įvairius akademinius ryšius, ieškant galimybių bendradarbiauti Lietuvos mokslo institucijoms ar konkrečioms mokslo sritims su užsienio tyrėjais ir mokslo centrais, taip pat organizuojant įvairiausius mokslo sklaidos renginius ir edukacines iniciatyvas“, – paaiškina istorikė.

Tačiau, pasak dr. A. Naudžiūnienės, LMAJA nėra vykdomojo pobūdžio institucija. Tai yra demokratiniu principu paremta ir patariamojo pobūdžio politiką formuojanti institucija. Tad kaip pažymi istorikė, net teikiant geriausius pasiūlymus, nėra garantuojama, kad jie bus priimti.

LMAJA darbo grupės

LMAJA veikia skirtingos darbo grupės, tačiau jos nėra griežtai suskirstytos. „Darbo grupes galima sukurti pagal poreikį. Jeigu iškyla koks nors naujas klausimas, kurį reikia spręsti, gali būti sudaroma komisija jam nagrinėti. Mokslininkai, kurie patenka į akademiją, priklausomai nuo jų interesų, prisijungia prie vienos ar kitos darbo grupės“, – sako dr. A. Naudžiūnienė.

Kalbant apie Istorijos fakulteto dėstytojos interesus, vienas iš jų – aukštojo mokslo ir mokyklinių edukacijų sąveika (kaip pati mokslininkė įvardija – „priartinti mokslą prie dar jaunesnių žmonių“), taip pat tarptautinių ryšių mezgimas ir užsienio ekspertų skatinimas prisijungti prie Lietuvos projektų: „Tarptautiškumas dabar yra labai svarbus aspektas, tad galima bandyti formuoti tinklus. Bendradarbiaujant su užsienio universitetais ir pateikiant informaciją, kas su kokiais projektais dirba, būtų galima lengviau vykdyti ir tarpdalykinius tyrimus.“

Istorikė žada nagrinėti ir praktiškesnius klausimus, tokius kaip akademinės karjeros suderinamumas su tėvyste ar motinyste. Konkrečiai kalbama apie vaiko priežiūros atostogų apskaičiavimą įvairiuose projektuose. Bet ji ir vėl priduria, kad LMAJA negali priimti nutarimo ir taip išspręsti problemos, būtinas tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

Dr. A. Naudžiūnienės kadencija prasidėjo gruodžio 17 d. ir truks 4 metus, tačiau patys LMAJA nariai keičiasi kasmet. 2025 m. savo kadenciją LMAJA baigs kitas VU Istorijos fakulteto narys – doc. Tomas Čelkis. Pasak istorikės, rotacinis narių principas taikomas siekiant, kad su naujomis idėjomis atėję mokslininkai, drauge su kitais kolegomis, tęstų ir jau pradėtus darbus.

Gruodžio 19 d. Vilniaus universitete (VU) įvyko iškilmingas šventinis vakaras „2024-uosius metus palydint“. Renginyje prisiminti kalendorinių 2024 m. darbai, pagerbti šiais metais pasižymėję VU akademinės bendruomenės nariai, skambėjo palinkėjimai artėjantiems naujiesiems metams. Vakaro dalyvius sveikino VU rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, Senato pirmininkė prof. dr. Eglė Lastauskienė, buvęs VU tarybos narys Česlavas Okinčicas ir naujai išrinktos Tarybos pirmininkas dr. Marius Jurgilas.

Šį rudenį pirmą kartą VU istorijoje vyko reikšmingo indėlio į atvirąjį mokslą konkursas. Atvirasis mokslas – judėjimas, apimantis visą mokslo produkciją ir siekiantis didinti skaidrumą, atkartojamumą, patikimumą ir prieinamumą visuose mokslinės veiklos etapuose. Konkurso nugalėtojų prizai įteikti ir Istorijos fakulteto mokslininkų grupei – dr. Norbertui ČERNIAUSKUI, doc. dr. Salvijui KULEVIČIUI ir Vakarei GOTAUTAITEI.

Už svarius mokslo pasiekimus 2024-aisiais metais apdovanota Rektoriaus mokslo premija Istorijos fakulteto mokslo darbuotoja dr. Tetiana BORIAK.

Geriausių 2024 m. dėstytojo premiją pelnė Istorijos fakulteto asistentas dr. Ryšard GAIDIS.

Artėjant metų pabaigai, Vilniaus universitete (VU) prisimenami ir apdovanojami labiausiai nusipelnę bendruomenės nariai. Šiais metais net penki VU Istorijos fakulteto nariai buvo apdovanoti šventiniame renginyje. Vienas iš jų – Naujosios istorijos katedros dėstytojas dr. Ryšardas Gaidis, kuris buvo įvertintas kaip geriausias šių metų Istorijos fakulteto dėstytojas. Metų dėstytojo paklausinėjome, su kokiomis problemomis tenka susidurti dėstytojaujant, kodėl svarbu mokytis apie praeitį ir koks turėtų būti dėstytojas.

Apie dirbtinį intelektą ir šaltinių prieigą internete

Su studentų naudojimosi dirbtiniu intelektu (DI) problemomis Istorijos fakulteto 2024 m. geriausiam dėstytojui tiesiogiai susidurti neteko, tačiau tam tikrus pavojus jis jau yra nusimatęs: „Pagrindinis būtų DI panaudojimas praktiniuose darbuose. Bet mes žinome, kad DI įrankiams būdingas tam tikras naratyvo kūrimas. Tai vienas iš būdų, kurie mums gali padėti įvertinti, ar darbas yra originalus, ar ne. Tačiau darbų autentiškumo klausimas išlieka aktualus. Ateityje šis klausimas bus vis aktualesnis.“

Kalbant apie informacines technologijas, dr. R. Gaidis pastebi dar vieną iššūkį, su kuriuo tenka susidurti studentams rašant referatus ar net dėstytojams rengiant istorinius straipsnius. „Bene svarbiausias istoriko darbo aspektas yra istoriografija ir šaltiniai. Turint prieigą prie gausybės informacijos internete, problema kyla dėl orientavimosi joje. Privaloma labai kruopščiai tikrinti skelbiamos medžiagos autentiškumą.“

Kita vertus, pažymi istorikas, įvairios institucijos, tokios kaip archyvai, istorijos institutai, žinomi istorijos mokslo žurnalai ar muziejai, taip pat skaitmenizuoja savo fondus, taip palengvindami prieigą prie šaltinių. „Mes ramiai galime pasikliauti tokia medžiaga, nes žinome, iš kur yra šaltiniai – priešingai nei nežinomos kilmės informacija internete.“

Praeities supratimo svarba dabarčiai ir ateičiai

Dėstytojo paklausiame, kaip istorijos mokymas gali padėti suprasti ne tik praeitį, bet ir dabartį ar net ateitį. Dr. R. Gaidis sako, kad žmonija dažniausiai nepasimoko iš istorijos, ir gan ironiškai priduria: „Ji bando mokytis. Skelbia, kad bandys mokytis iš istorijos, bet iš esmės ir nepasimoko. Bet tam istorikai turi paaiškinimą. Istorija tikrai nesikartoja lygiai taip, kaip buvo kadaise. Istorikai bando atskleisti įvairioms epochoms būdingas bendras tendencijas, atskirais atvejais paaiškinti socialinės, politinės ir ekonominės raidos dėsningumus, kurie dažniausiai ir sukuria istorijos pasikartojimo įspūdį. Privalome taip pat įtraukti ir atsitiktinumo faktorių. Istorikai vertina šitą dalyką, nes istoriją irgi veikia net tokie dalykai, kurių paaiškinti racionaliai negalime.“

„Mums, kaip žmonėms, kaip visuomenės ir tautos atstovams, labai svarbu yra orientuotis laike. Iš esmės žmogus negali normaliai funkcionuoti be trijų laiko perspektyvų: be praeities, dabarties ir ateities. Mes žinome, kaip blogai gali orientuotis dabartyje ir jokių planų neturėti žmogus, kuris yra praradęs atmintį. Toks žmogus tampa visiškai priklausomas nuo aplinkos, tad juo turi kažkas rūpintis, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas. – Panašiai atsitinka, kai žmogus stokoja ateities planų, jis blaškosi dabartyje arba paskęsta praeityje. Praktiškai negali žengti į priekį.“

Istorikas paaiškina, kad būtent todėl istorija, pradedant nuo kasdienių dalykų, baigiant idėjiniu lygmeniu, yra tas pagrindas, ant kurio žmogus stovi: „Be istorijos sunku įsivaizduoti žmogaus tapatybę.“

Principai, kuriais turėtų vadovautis dėstytojas

Paklaustas, kaip jam atrodo, koks dėstytojas turėtų būti, dr. R. Gaidis pradeda nuo to, kad svarbiausia užduotis yra studentą sudominti: „Parodyti, kad net pačius žinomiausius istorijos faktus ar reiškinius galima aiškinti iš įvairių, net diametraliai priešingų perspektyvų. Tam tenka pasitelkti įvairius įrankius: skirtingas interpretacijas, vaizdus, naudoti interaktyvius šaltinius, žemėlapius, pagaliau kultūros išteklius. Būtina siekti, kad istorinė problema būtų išnagrinėta kuo plačiau. Atskleisti jos euristinį lauką, kuris pažadintų susidomėjimą ir ryžtą tą problemą gvildenti.“

„Atsiranda naujų teorijų, naujų šaltinių, kurie pakoreguoja ankstesnes išvadas, ir mes, be abejo, turime parodyti, kaip keičiasi ir, tikėkimės, tobulėja mokslas. Kita vertus, labai svarbus vaidmuo tenka kritinio mąstymo įgūdžių formavimosi skatinimui. Taip pat privalu parodyti praktinę istoriko darbo pusę. Dėstytojas tobulėja kartu su savo studentais, kai su jais diskutuoja, aptaria savo patirtį, kai vyksta į konferencijas ir stažuotes užsienyje, dirba archyvuose. Tad pasiruošimas paskaitomis yra nuolatinis procesas“, – dalinasi patirtimi metų dėstytojas.

Istorikas pasakoja, kad kartais, būna, po paskaitos studentai prieina ir užduoda papildomų klausimų ar net ploja. Tuomet jis jaučia, kad pavyko įgyvendinti tą pagrindinę dėstymo užduotį – sudominti.

Apibendrindamas dr. R. Gaidis sako, kad viena svarbiausių dėstytojo savybių turėtų būti užsidegimas. Dažnai reikia savo pavyzdžiu rodyti susidomėjimą dėstomu dalyku ir savo profesija. Taip pat labai svarbu yra atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su studentais: Išklausyti jų pastebėjimus ir samprotavimus, pasikalbėti netgi paprastomis, visiškai kasdienėmis temomis.

„Visada stengiuosi būti atviras ir nuoširdus bendraudamas su studentais, išklausyti jų pastebėjimus ir samprotavimus. Skatinu iniciatyvumą, savarankiškumą ir originalumą. Tam tikrais atvejais padeda saviironija ir humoro jausmas“, – savo santykį su studentais atskleidžia geriausias 2024 m. Istorijos fakulteto dėstytojas.

Dr. R. Gaidis reiškia didžiulį dėkingumą studentams, su kuriais jam tenka dirbti ir bendrauti, ir tikisi, kad toks bendradarbiavimas tęsis ir toliau.

Archeologijos studijų studentai, doktorantai ir jaunieji tyrėjai kviečiami dalyvauti IV Poznanės jaunųjų tyrėjų archeologų konferencijoje (PYRAC), kuri vyks 2025 m. kovo 6–8 dienomis Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Archeologijos fakultete (Lenkija).

Organizatoriai kviečia magistrantus, doktorantus ir jaunuosius mokslininkus pristatyti savo darbus teminėse sesijose: Archeologijos mokslas; Lauko tyrimai, radiniai ir medžiagų tyrimai; Kraštovaizdis; Paveldas. Taip pat organizuojama speciali stendinių pranešimų sesija.

Registracijos forma

Galutinis registracijos terminas: 2024 m. gruodžio 22 d.

Daugiau informacijos – skrajutėje.

Kontaktai detalesnei informacijai gauti:  

Facebook (@PYRAConf)

Instagram (@pyrac_amu)

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto taryba skelbia konkursą dekano (-ės) pareigoms eiti.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekaną(-ę) iš savo kandidatūrą išsikėlusių kandidatų Vilniaus universiteto statuto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto nuostatų nustatyta tvarka slaptu balsavimu renka Istorijos fakulteto taryba ir teikia skirti Vilniaus universiteto rektoriui.

Dekano (-ės) statusą, įgaliojimus, atsakomybes, funkcijas reglamentuoja Statuto 28 straipsnio 4 dalyje, Nuostatų IV skyrius.

Konkurse į Dekano (-ės) pareigas gali dalyvauti asmuo, turintis mokslo laipsnį arba esantis pripažintas menininkas, turintis pedagoginės ir vadybinės patirties ir padalinio vadovo pareigų kadencijos pirmąją dieną dar nepasiekęs įstatymų nustatytos pensinio amžiaus ribos.

Dekano (-ės) kadencijos trukmė – 5 metai.

Kandidatai Istorijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkui turi pateikti šiuos dokumentus:
1) prašymą dalyvauti konkurse;
2) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
3) gyvenimo aprašymą (CV);
4) mokslo laipsnį patvirtinančio dokumento kopiją;
5) veiklos programą (rekomenduojama apimtis iki 5 psl.).

Dokumentus kviečiame teikti rinkimų komisijos pirmininkui dr. Ryšard Gaidis el. p.: .

Istorijos fakulteto dekano (-ės) rinkimų organizavimo grafikas:
Kandidatūrų kėlimas ir dokumentų priėmimas iki 2025 vasario 5 d.
Pretendentų sąrašas bus paskelbtas Istorijos fakulteto internetiniame puslapyje 2025 m. vasario 6 d.
Dekano(-ės) rinkimai vyks 2025 m. kovo 4 d. Istorijos fakulteto tarybos posėdyje.

Su Istorijos fakulteto nuostatais, reglamentuojančiais konkurso organizavimo tvarką ir dekano veiklos funkcijas, galima susipažinti ČIA

Kaskart prasidėjus žiemai išgirstame komišką ir jau net kiek nuvalkiotą frazę „žiema kelininkus užklupo netikėtai“, atsiradusią iš nepasitenkinimo pasunkėjus vairavimo sąlygoms. Tačiau galbūt, lyginant situaciją su praeities keliais ir transportu, nėra ko pykti?

Apie tai, kokiais keliais ir kaip Lietuvoje buvo keliaujama, kai greičiausia transporto priemonė buvo žirgas, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas doc. Tomas Čelkis. Istorikas specializuojasi XIII–XVIII a. LDK istorinės geografijos, kartografijos ir praeities susisiekimo tyrimų srityje.

LDK laikais greičio ribojimų nebuvo

Dabar automobiliu iš Vilniaus į Kauną galima nuvykti greičiau nei per pusantros valandos, tačiau LDK laikais ši kelionė užtrukdavo parą. Pasak doc. T. Čelkio, iki XVIII a. būdavo vengiama keliauti naktį, nes kildavo pavojus nuvažiuoti nuo kelio arba tiesiog pasiklysti. Kalbėdamas apie praeities greičius plačiau, istorikas pamini seniausią žinomą LDK ir Lenkijos karalystės paštą, kuris pradėjo veikti 1562 m. Šis paštas iš Krokuvos į Vilnių (tiesia linija 630 km, dabartiniais keliais trumpiausias maršrutas 765 km) keliaudavo savaitę.

„Pašto kelionėse būdavo keičiami žirgai ir stengiamasi kuo greičiau pasiekti tikslą. Jeigu pranešimas būdavo ypač svarbus, toks kaip diplomatinio lygmens žinutė, tuomet vadinamieji žygūnai keliaudavo ne kinkiniais, o raiti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.

Kalbėdamas apie praeityje naudotą transportą, doc. T. Čelkis kelia klausimą, kada išvis Lietuvos teritorijoje atsirado ratas: „Yra žinoma, kad rogės buvo naudojamos kaip pagrindinė transporto priemonė. Lietuvių rogės minimos XIII a. kronikose. Žemaičiai net po šiai dienai roges vadina „šlajomis“. Šlajos buvo lygiagrečiai surištų rąstelių vilksnė. Tai buvo pirmosios rogės, ant kurių buvo galima atsisėsti, išsilaikyti ar kažką padėti ir tempti.“

Pasak istoriko, vežimų Lietuvos teritorijoje iki XV a. būta mažai, o jei tokių ir atsirasdavo, tai daugiausia būdavo vokiečių pirklių transporto priemonės. Laikui bėgant svetimšaliai vietiniams parodė, kaip pasidaryti vežimus ir jais naudotis.

Ratinis vežimų transportas Lietuvoje tikrai žinomas nuo XV a. pabaigos. Yra išlikę jų aprašymai, pagal kuriuos istorikai juos tipologizuoja.

„Dviračiai vežimai buvo naudojami trumpiems ir greitiems pasivažinėjimams. Taip pat egzistavo keturratis, dažnai kaustytas geležimi, sunkusis vežimas. Jis buvo skirtas kroviniams vežti. Tokio tipo vežimas Lietuvos teritorijoje atsirado XVI a. Iš XVII a. yra aprašytų ir labai įmantrių vežimų, arba karietų, dengtų oda ir aksomu, su minkštakrėsliais ir pagalvėlėmis. Stiklo tais laikais buvo mažai, todėl į langus dėjo taukais išteptą popierių, kad nors kiek spingsėtų šviesa žiemos metu. Karietas žymėdavo heraldika, kad aplinkiniai žinotų, kam ji priklauso ir kas važiuoja. Tad toks transportas buvo pagrindinis nuo seniausių laikų iki tada, kai atsirado traukinys. Traukinio atsiradimą galima laikyti didžiausiu sausumos transporto lūžiu nuo rato atsiradimo“, – apibendrina ratuotą transportą istorikas.

LDK kelių kategorijos

Nagrinėdamas svarbiausią transporto infrastruktūros dalį – kelią, istorikas LDK kelius išskiria į keturias kategorijas: „Pirmoji būtų takeliai arba keliukai. Ilgą laiką nereikėjo plačių kelių, nes nebuvo ratinio transporto ir nereikėjo prasilenkti. Takeliai buvo siauri, bet juose lengvai galėjo prasilenkti du raiteliai.“

Antrajai kelių kategorijai pašnekovas priskiria valdovų pramintus kelius. Seniausi net vadinti Vytauto ar Algirdo keliais, o vėliau jau žinomas ir Batoro kelias: „Šitie keliai tampa pirmaisiais didžiaisiais keliais – vieškeliais, magistralėmis. Jais valdovas keliaudavo po savo dvarus ir susirinkdavo mokesčius. Būtent tada, su nuolatinėmis valdovo kelionėmis, pradeda formuotis sisteminė kelių infrastruktūra.“

Pradėjus intensyviai judėti vežimais, atsirado gerų kelių poreikis. Istorikas pažymi, kad nuo XVII a. turima jau nemažai duomenų. Trečiosios kategorijos keliai – vietinės reikšmės, vietos žmonės juos naudodavo savo reikmėms ir prižiūrėdavo. „Įdomus faktas, kad kai pasibaigdavo seimų suvažiavimai, visiems bajorams vienu metu išvažiuoti neleisdavo, kad nesuniokotų kelio ir vietos gyventojai neprapultų“, – priduria istorikas.

Nuo XVI a. jau atsiranda keliai privačiose valdose, kuriuos vietos bajorai kontroliuodavo, imdavo muitus, kartais net kitiems neleisdavo važiuoti. Tuomet į kelią pradėta žiūrėti kaip į privačią nuosavybę, kaip į tam tikros infrastruktūros elementą. Atsiranda ir kelių inžinerija: tiltai ir medgrindos, žemgrindos ir pylimai, kuriuos reikėjo padaryti ir prižiūrėti. Žmonės kelią suprato kaip nuosavybę, kurią puoselėdavo tiek valstybiniu, tiek vietiniu lygmeniu. Jei keliai nebūdavo pravažiuojami, tai pirkliai neatvykdavo, paštas nejudėdavo. Neįvydavo elementarūs socialiniai mainai.

Nors Lietuvos Statutuose ir teisynuose nebuvo Kelių eismo taisyklių, tačiau su keliais susijusių įstatymų ar nuostatų galima rasti jau 1468 m. Kazimiero teisyne. „Jeigu važiuojant keliu arkliui lūždavo koja ar kas kito blogo nutikdavo, tai tas, kieno žemėje tas kelias buvo, privalėdavo kompensuoti žalą“, – teigia docentas.

Tiltininkai

Paklaustas, ar LDK laikais buvo kelininkų, istorikas atsako, kad panašią funkciją atliko vadinamieji tiltininkai. Tai viena iš pareigybių, kurių LDK laikais buvo įvairiausių, kaip kad taurininkai, tradiciniai maisto ragautojai ir panašiai.

„Tiltininko pareigybė atsirado XVI a. Galima prielaida, kad ji atkeliavo iš rusėniškų žemių. Tiltininkas kartu su pagalbininkais, dažniausiai kariais, daugiausia prižiūrėdavo kelius ir tiltus, per kuriuos būdavo suplanuotas kariuomenės judėjimas. Jie turėdavo užtikrinti kelio pravažumą. Tiltininkai darbuodavosi netoli pilių, jas taip pat dažnai remontuodavo. Tai buvo išties rimtos pareigos, tarsi šių dienų rangovai, kuriems reikėdavo ne tik sutelkti žmones, bet ir su jais susikalbėti, kas irgi būdavo problema to meto Lietuvoje“, – apie praeities kelininkus pasakoja dėstytojas.

Istorikas sakosi aptikęs įdomų XVI a. teismo bylos šaltinį, kuriame rašoma, kad į vietą atvykusį tiltininką su padėjėjais sumušė vietos gyventojai. Priežastis – tilto apmokestinimo baimė: „Vietiniai tilto tvarkymo darbus suprato kaip pasikėsinimą į jų turtą. Bijota, kad bus uždėti nauji muitai ir net pravažiavus tuščiu vežimu teks mokėti pusę grašio. Tad vietos vyrai, kurie galbūt dar patys statė tą kelią ir tiltą, sumušė ir išvarė, galima sakyti, pareigūną ir jo padėjėjus. Teisme vietos mušeikos buvo nubausti, nes veikė prieš valdovo vietininką, kas pagal Statutą, to meto konstituciją, buvo griežtai baudžiama.“