Šiandien kaip niekada anksčiau Ukrainos vardas skamba visame pasaulyje – šalis tapo kovos dėl laisvės ir Vakarų civilizacijos vertybių epicentru. Maskvos imperinės ambicijos, nepaisant istorinių pokyčių, niekur nedingo – jos vėl sugrįžo šiurpiame kare prieš Ukrainą. Istorija kartojasi: kaip kadaise Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė stojo prieš Maskvos agresiją, taip ir šiandien Ukraina gina savo suverenitetą ir laisvę nuo galingo priešo.

Minint Oršos mūšio 510-ąsias metines, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikė doc. Genutė Kirkienė papasakojo apie didžiulę pergalę ir istorinį didvyrį Konstantiną Ostrogiškį, kuris buvo ne tik talentingas karvedys, bet ir iškilus politinis veikėjas. Jo kilmė ir religinė priklausomybė ne tik atspindi to laikotarpio įvairialypę LDK, bet ir pabrėžia jo unikalumą bei įtaką kovojant už laisvę ir valstybės nepriklausomybę.

Ką galėtumėte pasakyti apie Konstantiną Ostrogiškį, apie jo kilmę ir asmenybę?

Konstantinas Ostrogiškis buvo kilęs iš Ukrainos Voluinės žemių, iš Ostrogo kunigaikščių: genealogiškai pagal tėvo liniją – iš Senosios Kyjivo Rusios dinastinių kunigaikščių palikuonių – iš Riurikaičių, o pagal motinos liniją – iš dinastinės kilmės Gediminaičių. Konstantino motina buvo Bielsko kunigaikštytė, Kijevą valdžiusio Vladimiro Algirdaičio sūnaus Ivano Bielskio dukra. Taigi garsusis karvedys turėjo ir lietuviškos dinastijos kraujo. Konstantino Ostrogiškio motina ir LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis buvo pusbroliai.

Jis pasižymėjo strateginiu mąstymu ir stipria charizma, turėjo karvedžio talentą, įrodytą pergalėmis. Būtent dėl karinės sėkmės kunigaikščiui pavyko laimėti valdovo malonę.

Kokios ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir LDK priežastys, atvedusios į Oršos mūšį?

LDK karų (XV a. pab. – XVI a. pr.) su Maskva kontekste būtina pažymėti, kad Maskvos įtakos didėjimas ypač išryškėjo po 1453 m., kai Osmanų imperija užkariavo Bizantiją. Maskvos kunigaikštis Ivanas III vedė Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologę ir taip perėmė dalį Bizantijos kultūrinių bei politinių tradicijų. Nusavintas dvigalvis Bizantijos herbo erelis tapo Rusijos herbu. Maskvos kunigaikštystė ėmė laikyti save Bizantijos politinės ir religinės tradicijos paveldėtoja.

Ši idėja tapo Maskvos ideologijos pagrindu – „Trečiosios Romos“ koncepcija. Pasak jos, Maskva tapo naująja pasaulio krikščioniškosios civilizacijos saugotoja, įgijusia teisę globoti visas stačiatikių žemes ir skleisti savo įtaką visame regione.

Kokia Konstantino Ostrogiškio karjeros paslaptis? Kaip jis tapo įtakingu karvedžiu ir politiku?

Maskvos ir LDK karų kontekste prasidėjo Konstantino Ostrogiškio politinė karjera, kuri sėkmingai klostėsi Kazimiero Jogailaičio ir jo sūnų Aleksandro bei Žygimanto Senojo valdymo metais. Dar iki Oršos pergalės jis atrėmė 17 totorių antpuolių Voluinėje ir Podolėje. Jo gyvenimo laikotarpiu vyko keturi LDK karai su Maskvos kunigaikštyste. Pirmajame kare jis įgijo Aleksandro Jogailaičio pasitikėjimą. Stiprėjančią jo įtaką liudija ir jo dalyvavimas valdovo Aleksandro vedybų su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra Elena ceremonijoje.

Už sėkmingas karines pergales Konstantinas Ostrogiškis buvo paskirtas pirmuoju didžiuoju LDK etmonu iki gyvos galvos ir pateko į aukščiausią LDK politinį elitą. Kartu su politine įtaka stiprėjo ir jo ekonominė padėtis: jis gavo administracinius postus Podolėje ir Voluinėje, seniūnijas Braclave, Vinycoje ir Zvenigorode. Už nuopelnus valdovas suteikė jam valdų Kijevo žemėse, Voluinėje, taip pat Magdeburgo teisę Dubno miestui. Tai leido miestui savarankiškai tvarkytis, skatino prekybą ir amatus, užtikrindama papildomas pajamas Konstantinui Ostrogiškiui.

Ar būdamas stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis nebuvo Maskvos viliojamas išduoti LDK?

Antrojo LDK karo su Maskva metu, 1500 m. liepos 14 d., mūšyje Smolensko žemėje ties Vedroša jis pateko į maskvėnų nelaisvę, kurioje praleido septynerius metus. Per šį laikotarpį Maskvos valdovai – Ivanas III ir vėliau jo sūnus Vasilijus III – bandė jį pervilioti į savo pusę, bet jis nepasidavė vilionėms. Priešingai, pasinaudojęs maskvėnų pasitikėjimu ir apgalvojęs taktinį sprendimą, pabėgo iš nelaisvės.

Šis drąsus veiksmas tapo simboliu parodyti, kur yra jo tikroji tėvynė ir kad Maskvos ir Kyjivo Rusios keliai jau seniai išsiskyrė. Čia lemtingą vaidmenį suvaidino LDK ir Vilnius, kurie prisidėjo prie šių dviejų Rusių istorijų atskyrimo ir padėjo pagrindus savarankiškam Baltarusijos bei Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje.

Kaip LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sugebėjo triumfuoti Oršos mūšyje?

Aš čia nekalbėsiu išsamiai apie Oršos mūšio eigą – tai jau karybos specialistų sritis, tačiau 1514 m. buvo pasiekta ypač svarbi pergalė. Išryškinsiu tik svarbiausius momentus, parodančius Konstantino Ostrogiškio, kaip genialaus karvedžio, sprendimus.

Pirmiausia, Oršos mūšis buvo reikšmingas karo meno istorijai: jame pirmą kartą dalyvavo įvairios sąjungininkų kariuomenės rūšys – kavalerija (lengvoji ir sunkioji), pėstininkai, ginkluoti šaunamaisiais ginklais, ir artilerija, leidusios pasiekti pergalę. Konstantinas Ostrogiškis puikiai koordinavo jungtinės kariuomenės padalinių veiksmus. Sklandus ir efektyvus veiksmų derinimas itin svarbus siekiant vieningos ir veiksmingos kovos eigos.

Konstantinas Ostrogiškis buvo patyręs karvedys, puikiai išmanantis tiek savo jungtinės kariuomenės, tiek Maskvos pajėgų galimybes ir silpnybes. Jo žinios ir patirtis leido efektyviai planuoti ir vykdyti mūšio strategijas. Jis parengė išsamų planą, kuris apėmė įvairius galimus scenarijus ir numatė atsakomąsias priemones, leidžiančias tinkamai reaguoti į priešo veiksmus. Šis gebėjimas numatyti ir prisitaikyti buvo esminis veiksnys, prisidėjęs prie pergalės. Konstantinas Ostrogiškis pasirinko tinkamą mūšio lauką ir efektyviai organizavo kariuomenės persikėlimą per Dnieprą: kai kurios kariuomenės dalys surado brastą ir perbrido upę, o kitos pasinaudojo laikinu pontoniniu tiltu, pastatytu iš rąstų ir valčių.

Tuo tarpu Maskvos kariuomenės vadas bojarinas Ivanas Čeliadninas, turėdamas kur kas gausesnes pajėgas, nusprendė laukti, kol visa LDK kariuomenė persikels per Dnieprą, manydamas, kad tai palengvins jo užduotį – sumušti lietuvius ir lenkus vienu galingu smūgiu. Tačiau šis sprendimas pasirodė esąs klaida. Tokia I. Čeliadnino taktika leido Lietuvos karvedžiui pergrupuoti savo pajėgas ir pasiruošti efektyvesnei gynybai.

Rugsėjo 8 d. rytą prasidėjusiame lemiamame mūšyje, trukusiame „nuo antros valandos popiet iki saulės laidos“, LDK ir Lenkijos jungtinė kariuomenė įrodė savo pranašumą, pasitelkusi gudrumą ir taktiką. Konstantinas Ostrogiškis sumaniai panaudojo apgaulingą atsitraukimo manevrą, siekdamas suklaidinti priešą ir įvilioti jį į spąstus: Maskvos kariuomenė pateko į uždarą vietą tarp eglyno ir skardžio, kur buvo paslėpti artilerijos pabūklai. Šis manevras leido jungtinėms LDK ir Lenkijos pajėgoms užpulti ir sutriuškinti Maskvos kariuomenę: daugelis jos karių žuvo kruviname mūšyje, o svarbiausi vadai ir nemažai karių buvo paimti į nelaisvę.

Kokia buvo Oršos pergalės reikšmė to meto LDK ir Europai?

Oršos mūšis tapo reikšmingu LDK ir Lenkijos sąjungos triumfu prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę ir turėjo ilgalaikę įtaką visos Europos geopolitikai. Konstantino Ostrogiškio iškovota Oršos pergalė buvo ypač svarbi: ji kurį laiką sustabdė maskvėnų veržimąsi į LDK gilumą ir į Vakarus, parodydama, kad LDK ir Lenkija yra Vakarų civilizacijos ir katalikybės bastionas rytuose.

Oršos mūšis tapo simboline ideologinių ir geopolitinių susidūrimų kulminacija. Tai buvo ne tik kovos dėl teritorijų ir politinės galios išraiška, bet ir didesnio konflikto tarp skirtingų civilizacinių modelių – katalikiškojo Vakarų pasaulio ir ortodoksiškojo Rytų, atstovaujamo Maskvos – akistata.

Pasiekta šlovinga pergalė suteikė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam naujas galimybes veikti Vidurio ir Rytų Europos politinėje ir diplomatinėje erdvėje. Ši pergalė leido Jogailaičių dinastijai didinti savo politinį svorį, formuoti sąjungas ir derybų politiką pagal savo interesus, taip užtikrinant ilgalaikį dominavimą ir stabilumą jų valdomose teritorijose.

Ar tiesa, kad Ostrogiškio pergalė turėjo ne tik karinę, bet ir kultūrinę reikšmę?

Būdamas įtakingas stačiatikių tikėjimo šalininkas, Konstantinas Ostrogiškis stiprino savo pozicijas ne tik mūšio lauke, bet ir religinėje LDK erdvėje. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad net Vilniuje, kur ilgą laiką buvo draudžiama statyti naujas stačiatikių bažnyčias, jis iš valdovo gavo išskirtinę privilegiją.

Prieš Oršos mūšį Krapivnos lauke Konstantinui Ostrogiškiui buvo pažadėta, kad pergalės atveju jam bus leista pastatyti dvi naujas šventoves: Švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei. Ši privilegija leido Vilniaus Civitas Ruthenica pusėje, senosios medinės cerkvės vietoje, pastatyti gotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvę. Kita jo fundacija – Švč. Trejybės cerkvė, kuri išliko iki šių dienų. Dar vienas svarbus Ostrogiškio projektas buvo Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės (stačiatikių katedros) atstatymas 1511–1522 m.

Taip XVI a. pradžioje, kai aplink Vilniaus Rotušės aikštę dar nebuvo katalikiškų bažnyčių (nei Šv. Kazimiero, nei Šv. Teresės, nei Visų Šventųjų), miesto „vizitine kortele“ tapo būtent Konstantino Ostrogiškio funduotos gotikinio stiliaus stačiatikių cerkvės. Šių cerkvių architektūra – vakarietiškos gotikos ir bizantinės meno tradicijų samplaika – išsiskyrė kaip unikalus LDK meninės kūrybos bruožas. Tai atspindėjo LDK valdovų ir dalies didikų pastangas atitraukti stačiatikius nuo Maskvos kultūrinės ir politinės įtakos. Vis dėlto gotikos elementai cerkvių architektūroje galėjo atsirasti ne tik dėl politinių sumetimų. Šiems procesams įtakos turėjo ir gotikos formų estetinis patrauklumas, stačiatikių noras sekti didžiojo kunigaikščio dvaro meninėmis „madomis“, o gal net bažnytinės unijos aidas.

Pergalės triumfas buvo iškilmingai paminėtas ir Vilniuje – nuo Aušros vartų iki Katedros nusidriekęs pergalės kelias tapo ne tik miesto, bet ir visos Europos dėmesio centru.

Ar mes galime pamatyti tam tikras istorines paraleles tarp Oršos mūšio ir dabartinio karo Ukrainoje?

Nors laikotarpiai ir kontekstai labai skiriasi, kai kurios istorijos tendencijos ir motyvai išlieka panašūs. Tiek praeityje, tiek dabar mažesnės valstybės, pasikliaudamos stipriais sąjungininkais ir vidiniu pasipriešinimo potencialu, sugebėjo ir sugeba kovoti prieš galingesnius priešininkus, siekiančius teritorinio ir politinio dominavimo. Abi šios situacijos – tiek Oršos mūšis, tiek dabartinis Ukrainos karas – tapo svarbiais simboliniais momentais šių tautų istorijoje ir tapatybėje.

Šiandienos Ukrainos pasipriešinimas Maskvos agresijai primena Konstantino Ostrogiškio kovą prieš Maskvos ekspansiją. Abiem atvejais susiduria dvi jėgos: viena – kovojanti už laisvę, suverenitetą ir teisę egzistuoti, kita – siekianti primesti savo valią ir įtvirtinti dominavimą. Kaip ir Ostrogiškis, kuris įkvėpė savo karius drąsai ir ryžtui, šiandienos ukrainiečiai demonstruoja stiprybę gindami ne tik savo šalį, bet ir platesnes vertybes.

Konstantino Ostrogiškio pergalė prie Oršos parodė, kad net ir gausesnis, geriau aprūpintas priešas gali būti įveiktas turint sąjungininkų palaikymą. Sekdami tokių didvyrių kaip Konstantinas Ostrogiškis pavyzdžiu, šiandienos ukrainiečiai, pasikliaudami dideliu Vakarų šalių palaikymu ir gaudami karinę, ekonominę bei politinę paramą, gina ne tik savo suverenitetą, bet ir visos Europos ateitį. Jie kovoja už laisvės, teisingumo ir orumo vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas.

Dar gyvenant Paryžiaus olimpinių žaidynių nuotaikomis ir sekant Lietuvos paralimpiečių pasirodymus, kviečiame sužinoti, kada ši sporto šventė prasidėjo ir kaip rutuliojosi jos tradicija. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas papasakojo, iš kur galėjo kilti olimpinės žaidynės, kokia buvo jų raida senovėje ir kokie didžiausi skirtumai bei panašumai tarp antikinių ir šiuolaikinių varžytuvių.

Vienareikšmiško atsakymo, kas paskatino rengti sportines varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Istorikas doc. E. Saviščevas pažymi, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. Pasak istoriko, vienas iš pagrindinių eiliuotosios Homero „Iliados“ motyvų yra visų karas su visais.

„Įdomus dalykas, kurį mes žinome iš Homero – kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu. Sunku pasakyti, ar būtent nuo to Olimpijoje ir prasidėjo sportinės varžybos, bet labai panašu, kad ta graikiška rungtyniavimo dvasia buvo paskata pradėti jas rengti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.

Sporto šventės gimimas

Istorikas tęsia, kad antikos Graikijoje sustabdyti karus galėjo tik dievai arba olimpiada, todėl, norint palaikyti taiką, Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, dabar pietvakarių Graikijoje, atsirado šventė.

„Konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Man atrodo, tai ir buvo mikėniškosios kultūros bruožas, kai santykius išsiaiškindavo ne visi kariaudami, bet greičiau konkretūs žmonės. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą“, – aiškina doc. E. Saviščevas.

Istorikas priduria, kad Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Mokslininkas pažymi, kad neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų. Pirmoji Olimpiada tradiciškai datuojama Homero laikotarpiu – 776 m. pr. Kr., t. y. prieš 2800 metus.

Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII–VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus. Plečiantis žaidynių šventei ilgėdavo jų trukmė, taip pat ir taikos laikas: nuo vienos iki penkių dienų.

Rungtys ir taisyklės

Kalbant apie sporto šakas, istorikas pabrėžia, kad, kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Ją sudarė bėgimas, ir dabar išlikęs penkiakovėje, šuolis į tolį, disko metimas, ieties metimas ir imtynės, kurios dabar įvardijamos kaip klasikinės, graikų-romėnų imtynės.

„Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertin’o, t. y. XIX a., kūrinys. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote – šarvais ir ginklais“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.

Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad, prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia. Todėl teisėjo sprendimas nebepriklausė teisėjui, tai buvo dievų sprendimas.“

Kodėl stebėti žaidynes buvo iššūkis ir kuo jos skyrėsi nuo šiuolaikinės olimpiados

Dabar olimpines varžybas galime žiūrėti patogiai įsitaisę namuose, tačiau stebėti antikines varžytuves buvo ne tik nepatogu, bet ir tikras iššūkis.

„Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų yra aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona. Tai tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų ir tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Palinkėjimas keliauti ir žiūrėti žaidynes buvo tarsi dabartinis palinkėjimas eiti po velnių“, – juokauja istorikas.

Dar vienas šiuolaikinių ir antikinių olimpinių žaidynių skirtumas – kad antikinėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos. Skiriasi ir tai, kas ir iš kur galėjo dalyvauti varžytuvėse.

„Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.

Mitų kūrimas vietoje ir pergalės panaudojimas politiniais tikslais bei antikinės olimpiados pabaiga

Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Doc. E. Saviščevas sako, kad graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų, dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: „Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais. Bet buvo ir tokių, pavyzdžiui, kelias tonas svėrusio disko metimas viena ranka, kurie, aišku, buvo gražus pramanas.“

Nuo tada, kai į varžybas įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą. Istorikas šį pranašumą aiškina tuo, kad turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Pasitaikydavo atvejų, kai žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Būdavo suprantama, kad jis dievų palaimintas, todėl veda teisingu keliu.

Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras. Tačiau, pasak istoriko, tokią skulptūrą savo lėšomis galėdavo pasistatyti tik tas atletas, kuris sugebėdavo tapti trijų olimpiadų nugalėtoju ir turėdavo tam pinigų.

„Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Olimpiada tapo aukštesnio sluoksnio užsiėmimu“, – sako doc. E. Saviščevas.

Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Istorikas paaiškina, kad žaidynių pabaigos, kaip ir jų pradžios, priežastis susijusi su religija.

„Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynės. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose“, – pasakojimą apie antikinių olimpinių žaidynių istoriją užbaigia doc. E. Saviščevas.

2024 m. rugsėjo 2 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Klaipėdos universiteto archeologai, vadovaujami dr. Gedimino Petrausko, Telšių rajone, netoli Kuršų kaimo, atrado partizanų vadavietę. Apie tai, kuo ypatingas šis objektas, kokia jo reikšmė, ir apie kitus partizanų bunkerių tyrimus pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Enrika Kripienė.

Dokt. E. Kripienė naujausią Klaipėdos universiteto tyrėjų atradimą – Telšių rajone atkastą partizano Povilo Bagdono, veikusio kartu su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu, kiek vėliau tapusio ir paskutiniu Šatrijos rinktinės vadu, bunkerį – vadina unikaliu.

„Bunkeris atkastas nepaliestas, t. y. nepažeistas, nesusprogdintas. XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, ginkluotam pasipriešinimui pasiekus savo brandą, čia slapstęsi laisvės kovotojai gavo informacijos, kad yra susekti, todėl savo slėptuvę paliko, pasiėmę tik svarbiausius daiktus. Kaip galima suprasti iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų – bunkeryje rasti daugiausia partizanų buityje naudoti daiktai: kvepalų buteliukai, tuščios vaistų ampulės, sagos, diržų sagtys ir kita. Iš viso daugiau kaip 300 artefaktų, galinčių mums iliustruoti ginkluotų rezistentų kasdienybės epizodus, padėsiančių tyrėjams kelti klausimus, o gal ir rasti kai kuriuos atsakymus bandant suprasti, kaip ir kuo kasdien gyveno rezistentai“, – pasakoja tyrėja.

„Ko gero, daugelis iš mūsų intuityviai puikiai suvokia, kad jų buitis (ir būtis) keliese lindint ankštoje, standartiškai maždaug 6 kvadratinių metrų (tokio dydžio ir atkastas Bagdono bunkeris) erdvėje, kurioje dažnai buvo neįmanoma atsistoti visu ūgiu ir trūko oro, galėjo būti sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tyrimai tokį suvokimą tik patvirtina, archeologiniai radiniai sudėtingas buities sąlygas puikiai iliustruoja, suteikdami tikrumo matmenį“, – apie sunkią partizanų buitį pasakoja E. Kripienė.

Istorikė priduria, kad, palyginti su absoliučia dauguma kitų partizanų slėptuvių, ši buvo išskirtinai gerai aprūpinta. Joje buvo elektra, kurią partizanai patys atsivedė iš vietinio malūno. Be to, slėptuvė buvo įrengta šalia ūkininkų pirties, o virš rąstinių jos lubų buvo akmenys, tad, įprastai badydami specialiais smaigais jos apylinkes, represinių struktūrų darbuotojai nieko įtartino nepastebėdavo.

„Štai kaip apie partizanų bunkerių statybas ir jų tobulinimą pasakojo pats Bagdonas: „Teko įvairiose aplinkybėse daryti bunkerius. […] Jų esu daug pridaręs. Po to jau man sakydavo, tu esi bunkerių meistras. Iš pradžių labai primityvius darydavom, labai. Jie (stribai) iš pradžių ieškodavo durnai, o mes statydavom durnai. O paskutiniu metu jų technika išsivystė, kad jie mums pradėjo surast tokiose, tokiose vietose. Mums jau reikėdavo keist taktiką, nu mes ir keitėm.“ Puikus maskavimas ir elektra sudaro prielaidas manyti, kad bunkeris galėjo būti naudojamas aukščiausios tuometinės Žemaitijos partizanų vadovybės“, – svarsto doktorantė.

Paklausta apie tokių tyrimų mastą ir pobūdį, tyrėja atkreipia dėmesį, kad bunkeris kiekvieno besidominčio laisvės kovomis sąmonėje, ko gero, yra neatsiejamas nuo partizanų istorijos.

„Įdomu ir iš pirmo žvilgsnio kiek netikėta, kad per visą nepriklausomos atkurtos Lietuvos gyvavimo laikotarpį profesionaliai atkastų ir ištyrinėtų jų turime vos 9. Apskritai moksliniai archeologiniai jų tyrinėjimai Lietuvoje pradėti palyginti neseniai – 2010 m., kai archeologai darbavosi Minaičiuose ir Balandiškyje. Simboliška, kad pirmieji tokio tipo tyrimai buvo skirti bunkeriams, naudotiems 1949 m. pradžioje vykusio visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo metu ir kiek vėliau – aukščiausios centralizuotos laisvės kovotojų valdžios atstovų. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad šie bunkeriai užima išskirtinę vietą mūsų valstybingumo istorijoje ir politinėje sąmonėje“, – sako ji.

Istorikė pažymi, kad kiekvienas partizanų bunkeris yra savaip svarbus ir ypatingas, kruopščiai ir profesionaliai ištyrinėtas jis gali apie laisvės kovas papasakoti ne tik mokslininkams, bet ir kiekvienam besidominčiam: „Tinkamai pritaikius gautą informaciją, pasirinkus pagaulią formą, bunkerio liudijimas gali pridėti svarbių autentiškumu persmelktų potėpių ir atspalvių bendrame ginkluotos rezistencijos istorijos paveiksle.“

Neseniai ekranuose pasirodžius antrajam „Drakono namų“ (angl. House of the Dragon) serialo sezonui vėl grįžome į George‘o Martino „Sostų karų“ viduramžių fantazijos pasaulį. Nors šios knygos, pagal kurias sukurti serialai, yra fikcija, autorius gan smarkiai rėmėsi viduramžių istorijos epizodais, tokiais kaip Šimtametis bei Rožių karai ir Kryžiaus žygiai. Lietuvos viduramžių istorijoje taip pat netrūksta intriguojančių momentų. Vienas tokių – mįslinga Jogailos brolio, Vytauto pusbrolio Karigailos mirtis: 1390 m. ginant Vilniaus pilis nuo kryžiuočių jam buvo nukirsdinta galva. Šią kilmingojo žmogžudystę po daugiau nei 600 metų pabandė išnarplioti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Antanas Petrilionis.

Lemtingas puolimas

Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad Karigailos mirties istorija prilygsta kriminaliniam siužetui – skirtingos įvykio versijos susipina tarpusavyje ir tampa nebeaišku, kuri pusė teisi: „Besitęsiantis konfliktas tarp pusbrolių Jogailos, tuo metu Lenkijos karaliaus, ir Vytauto lėmė, kad 1390 m. pradžioje Vytautui teko antrą kartą pasitraukti į Vokiečių ordino valstybę. Kaip tik tuo metu ordinas ruošėsi itin dideliam žygiui. Žygių, arba dar kitaip reizų, į Lietuvą statusą ir mastą lemdavo svarbių ir garsių svečių iš Vakarų Europos dalyvavimas juose. Taip buvo ir 1390 m. Iš istorinių šaltinių žinome, kad į Prūsiją pradėjo rinktis didelis skaičius riterių, daugiausia – prancūzai ir anglai. Dalyvauti pagonių, kurie jau trejus metus buvo pasikrikštiję, „safaryje“ ryžosi ir Derbio grafas Henrikas, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV.“

Pasak istoriko, 1390 m. rugpjūčio pabaigoje kryžiuočiams ir sąjungininkams pasiekus Vilnių, prasidėjo apgultis. Vilniaus pilių kompleksą tuomet sudarė trys pilys: mūrinės Aukštutinė ir Žemutinė, o trečioji Kreivoji buvo medinė. Pastaroji stovėjo dabartinio Kalnų parko vietoje. Būtent Kreivoji pilis ir tapo kryžiuočių ir jų palydovų, įskaitant Vytautą ir būsimąjį Anglijos karalių, taikiniu.

„Įvairūs pilies apgulties liudijimai byloja, kad Kreivosios pilies gynybai vadovavo Karigaila. Taip istoriniai šaltiniai leido paradoksaliu būdu – per fizinę mirtį – istorijoje išlikti šiaip jau mažai žinomam Algirdaičiui“, – pasakoja tyrėjas.

Dr. A. Petrilionio teigimu, vienalaikiuose šaltiniuose aptinkama panaši informacija: „Užsidegus Kreivajai piliai, Karigaila krito kartu su daugybe karių. Tačiau labai stebina, kad apie jo mirtį jokios žinutės nepaliko Jonas iš Posilgės, kuris gana detaliai aprašė tuometinius įvykius prie Vilniaus. Kyla klausimas: ar kryžiuočių kronikininkas šį įvykį nutylėjo sąmoningai? Akivaizdu, kad valdovo brolio žūtis ordinui buvo nenaudingas įvykis ir lėmė kelis dešimtmečius trukusį propagandinį ginčą tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino.“

Skirtingos įvykių versijos

Dr. A. Petrilionis atsekė eigą po pilies šturmo bei Karigailos mirties ir mano, kad ginčas veikiausiai prasidėjo po Jogailos parašyto skundo. Apie jį buvo sužinota iš kitų šaltinių, kuriuose ordinas kaltinamas brolio Karigailos nužudymu, nurodant, kad jam buvo nukirsta galva. Kryžiuočių didysis komtūras Konradas Valenrodas, reaguodamas į šį skundą, 1390 m. gruodžio 8 d. rašytame atvirame laiške vokiečių riteriams ir pavaldiniams išdėstė savą įvykių prie Vilniaus versiją.

„Komtūras bandė įtikinti, kad kunigaikštis buvo užmuštas susidūrimo metu kilus sąmyšiui ir niekam jo neatpažinus, todėl kaltinimai dėl sąmoningo kunigaikščio nužudymo nėra pagrįsti. Čia verta atkreipti dėmesį, kad vienalaikėse kronikose, (ne)aprašančiose Karigailos mirtį, nieko apie kunigaikščio galvos nukirtimą ir netinkamą elgesį su jo kūnu nerandame“, – pažymi istorikas.

Vėlyvesniuose kryžiuočių laiškuose teisintasi, jog ordino kariuomenė ir jos riteriai apie Karigailos žūtį iš pradžių nieko nežinojo, esą tik penktą dieną po įvykio apie tai pranešė kažkokie pabėgę lietuviai. Taip pat kryžiuočiai teisinosi, kad Karigailą būtų buvę geriau ir naudingiau paimti kaip belaisvį, nes nelaisvės atveju kunigaikštis ordinui būtų galėjęs atnešti daug daugiau naudos, kadangi buvo karaliaus Jogailos brolis. Iš jo nelaisvės būtų buvę galima pasipelnyti politiškai ir finansiškai. Tad Karigailos žūtis iš tiesų galėjo būti, kaip teigė ordino vadovybė, neapdairaus poelgio pasekmė.

Istorikas neatmeta ir galimybės, kad Karigaila pats pasidavė į nelaisvę ir tik vėliau dėl neaiškių priežasčių buvo nužudytas: „Yra istorinių pavyzdžių, liudijančių, kad apgulties metu ordino vadovybė toli gražu ne visuomet įstengdavo kontroliuoti margą ir įvairiems feodalams pavaldžią kariuomenę. Nors elgesį su belaisviais apibrėžė to meto riterių elgesio kodas, kuris numatė garbingą pasidavimą ir išsipirkimą iš nelaisvės, tokios taisyklės nebūtinai varžė visus karius.“

Dr. A. Petrilionio teigimu, artimi įvykiams šaltiniai, pasakojantys apie 1390 m. Vilniaus apgultį ir kunigaikščio Karigailos mirtį, leidžia įvairiai interpretuoti aplinkybes.

„Skirtingose stovyklose (Vokiečių ordino, anglų riterių, lenkų ir lietuvių) klostėsi savitos įvykių versijos. Ordino versijoje Karigailos žūtis vaizduota kaip nelaimingas atsitikimas karinio susidūrimo metu. Lenkiška ir lietuviška versija, apie kurią daugiau žinome jau iš kiek vėlesnių šaltinių, tvirtino, kad Karigaila buvo sąmoningai nukirsdintas. Atskirai minėtina angliška versija, kuri išryškėjo jau po lemtingojo 1390 m. puolimo. Akivaizdu, kad visos versijos tendencingai pabrėžė tai pusei naudingus aspektus ir nutylėjo kitas aplinkybes“, – pasakoja istorikas.

Karigailą ištiko Nedo Starko likimas: ne tik galvą nukirto, bet ir ant ieties pamovė?

Dr. A. Petrilionis sako, kad po 26 metų, 1416 m., Karigailos žūties istorija buvo atgaivinta Konstanco visuotinio bažnytinio susirinkimo metu vykstant ginčams tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino valstybės.

„Be kitų priekaištų, buvo prisiminti ir 1390 m. įvykiai prie Vilniaus pilies. Tuomet surašytas Jogailos skundas prieš ordiną rekonstravo apgulties eigą, jame atsirado įvairių ankstesniuose šaltiniuose nepaminėtų detalių. Itin vaizdžiai buvo papasakota apie Karigailos nužudymą ir pirmą kartą užsiminta apie kunigaikščio nukirstos galvos užmovimą ant ieties ir nepadorų elgesį su mirusiojo kūnu. Į akis krenta Karigailą apibūdinantys epitetai: jis vadinamas krikščioniškiausiu ir teisingiausiu valdovu (princeps christianissimus; princeps iustissimus), o jo mirtis siejama su bibline Abelio ir Kaino istorija. Krikščionių karaliaus brolio nužudymas turėjo tapti dar vienu ordino diskreditavimo Vakarų Europos monarchų akyse motyvu.

Atsakydamas į lenkų skundą ordinas priminė, kad tame žygyje dalyvavo ir kunigaikštis Vytautas. Ordino atstovų teigimu, jis, kaip ir Anglijos didikai, galėtų prisiekti, kad karaliaus brolis kartu su kitais gynėjais žuvo neatpažintas. Ši argumentacija turėjo įstumti Vytautą į sunkią padėtį, o jo atsakymas galėjo lemti lenkų skundo paneigimą arba patvirtinimą. Svarbu, kad Jogaila, kaip karalius, negalėjo laisvai mėtytis kaltinimais ir turėjo būti užtikrintas jų teisingumu, juk pats turėjo pamatyti brolio kūną, kai jį laidojo Vilniaus katedroje“, – svarsto Karigailos mirties aplinkybių tyrėjas.

Istorikas šį ginčą Konstance apibūdina kaip spektaklį, kuriame abi pusės negailėjo kaltinimų viena kitai. Savo atsakyme ordinas griežtai neigė galvos užmovimo ant ieties kaltinimą ir priminė, kad pats Vytautas po Žalgirio mūšio nurodė nukirsdinti tris ordino brolius belaisvius.

Anglai prisimena savaip

VU Istorijos fakulteto dėstytojas atkreipia dėmesį, kad kol Vokiečių ordinas ginčijosi su LDK ir Lenkijos atstovais dėl įvykio aplinkybių, 1390 m. žygio dalyvis Derbio grafas ir nuo 1399 m. Anglijos karalius Henrikas IV paliko medžiagos anglų kronikininkams.

„Šiuose kūriniuose randame ir 1390 m. įvykių atgarsius, juose paminėti Skirgaila ir Vytautas, užsiminta apie Lenkijos karaliaus brolį, kuris Vilniuje buvo nužudytas. Jis nėra įvardytas, o tai rodo ne tokį didelį žuvusio kunigaikščio istorijos aktualumą anglų kronikininkui. Atrodo, kad autoriui nebuvo žinoma arba nebuvo svarbi Konstance pateikta lenkų versija, nes vienas kronikininkas Karigailą apibūdina kaip aršų krikščionybės priešą. Be abejo, toks Lenkijos karaliaus Jogailos brolio įvaizdis suformuotas siekiant pateisinti Henriko žygį į Lietuvą. Henrikas vyko kovoti su pagoniais, todėl autorius žygį ir vaizdavo kaip susidūrimą su krikščionybės priešais.

Dar viename anglų veikale – „Historia Anglicana“ – žygis nupasakojamas kiek plačiau, čia veiksmas prasideda nuo pergalės prieš Skirgailą, paminimi į nelaisvę patekę kunigaikščiai. Tačiau apie Jogailos brolį atkartojama ta pati informacija, pridedamas tik atkritusio krikščionybės priešo epitetas. Pasakojimą papildo detalė, kad Henrikas, prieš pasitraukdamas nuo Vilniaus, spėjo pakrikštyti aštuonis lietuvius. Įdomu, kad Henriko kelionių sąskaitų knygoje yra įrašytas asmuo vardu Henrikas Lietuvis: galbūt jis buvo vienas iš tų pakrikštytų belaisvių ir simboliškai krikšto tėvo garbei gavo tokį vardą?“ – svarsto istorikas.

Jo teigimu, anglų kronikose pateikiamas kitoks įvykių prie Vilniaus pilių siužetas nei Konstanco susirinkimo tekstuose. Anglų autoriams pirmiausia rūpėjo jų tėvynainių žygio šlovė ir piligriminė misija, tokia kaip belaisvių lietuvių krikštijimas, o informacija apie Karigailos mirtį – labai fragmentiška.

Žiaurus susidorojimas – Vytauto darbas?

Kitaip Karigailos žūtis nagrinėjama Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoje“ (1582), kurioje pateikta dar kitokia 1390 m. įvykių interpretacija. Joje pagrindinis kaltininkas dėl kunigaikščio mirties yra ne Vokiečių ordinas ir jo vadovybė, bet Vytautas – pas jį atvestas Karigaila buvęs pusbrolio įsakymu nukirsdintas, o jo galvą liepta užmauti ant ieties. Vytauto įtraukimas ne tik pakeičia, bet ir panaikina ordino įsivėlimą. „Sunku pasakyti, kas lėmė tokį Stryjkovskio pasirinkimą. Vytauto dalyvavimas 1390 m. įvykiuose buvo gerai žinomas ir įtvirtintas Dlugošo. Galbūt siekis visur matyti lemiamą Vytauto vaidmenį (tiek pozityvų, tiek negatyvų) padiktavo tokį įvykių vertinimą“, – svarsto istorikas.

Jis priduria, kad Vytauto kaip pagrindinio Karigailos mirties kaltininko versiją praėjus beveik šimtmečiui išplėtojo istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, pridėdamas daugiau dramatiškumo.

„Tiesa, atsiranda Kojalavičiui būdingas asmeninis įvykių vertinimas: „čia, pusbrolio akyse, ir prarado gyvybę… Vytautas įsakė jam nukirsti galvą, užmauti ant ieties ir nešioti po stovyklą: apgailėtinas įrodymas, jog brolių nesantarvė visada esanti nepaprastai žiauri“. Karigaila Kojalavičiaus akyse tapo Vytauto pykčio ir žiaurumo auka. Karigailos mirties motyvas Stryjkovskio ir Kojalavičiaus kūriniuose glaudžiai susijęs su bendru Vytauto vertinimu: viena vertus, herojaus, bet kita vertus – stipraus ir kartais žiauraus valdovo įvaizdžiu, taip pat istorinio naratyvo vidine logika – Vytauto veiksmais ir siekiais susigrąžinti tėvonines žemes. Šioje lietuviškoje tradicijoje Karigaila yra tik vienas, kad ir tragiškas, nežymus didžios Vytauto istorijos dalyvis“, – istorinius naratyvus apie Vytautą paaiškina dr. A. Petrilionis.

Istoriko miedievisto žodžiais, Karigailos mirtis sukėlė kelis dešimtmečius trukusį ginčą tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos-Lietuvos. Tiek viena, tiek kita pusė bandė įrodyti savo teisumą. Lenkai ir lietuviai smerkė netinkamą ir žiaurų poelgį su kilminguoju Algirdaičiu, o ordinas siekė šiais kaltinimais atsikratyti.

„Kad ir kaip būtų buvę iš tikrųjų, mažai žinomas Karigaila ilgai išliko istorinėje atmintyje. Jo mirties istorija ne ką prasčiau atskleidžia viduramžių realybę ir žiaurumą, politinius žaidimus ir intrigas nei „Sostų karai“ ar dabar rodomas „Drakono namų“ serialas“, – sako dr. A. Petrilionis.

Neseniai paaiškėję valstybinių egzaminų rezultatai rodo, kad valstybinį istorijos egzaminą išlaikė 98,9 proc., o šimto balų įvertinimą gavo 15 abiturientų. Tačiau Elzė dar prieš sužinant egzaminų rezultatus jau žinojo, kad studijuos Istoriją VU Istorijos fakultete.

Šį  kaunietės gimnazistės pasirinkimą nulėmė prieš kelis metus priimtas sprendimas pamėginti gauti praktikos vietą ne bet kur, o Universitete. Svajonė išsipildė ir atlikusi praktiką VU Istorijos fakultete Elzė įsitikino, kad jos vieta yra būtent čia.

Šiais metais ji ketina stoti į Istorijos bakalauro studijų programą. Paklausta, koks istorinis laikotarpis ar tema ją domina, būsima studentė atvirauja: „Vis dar ieškau savęs ir savo periodo.” Kol kas mane domina partizaninio karo tema. Vis dėlto, aš dar neapsisprendusi. Domina ir Viduramžiai, ir kiti periodai.“

Elzė Kaune baigė KTU inžinerijos licėjų, ir, kaip pati įvardija, yra „absoliuti humanitarė“, bet pasirinkimui studijuoti Vilniuje įtakos turėjo unikalios ir įsimintinos patirtys mokyklinės praktikos metu bei Lietuvos mokinių istorijos akademijoje. Taip pat ir Istorijos fakulteto bendruomenės dėmesys moksleivei.

Tikimės su Elze susitikti jau rugsėjo 2 d., o stojimo dokumentus būsimi pirmakursiais gali pildyti iki liepos 24 d. 12 val.

Ši vasara bus 45-oji, kai be pertraukų nuo 1979 m. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai atlieka archeologinę praktiką Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate ir jo apylinkėse. Čia ir toliau bus tyrinėjamas unikalus kapinynas Kernavės apylinkėse ir lobio radybomis pažymėta senoji Kernavės dvaro vieta.

Artėjančių tyrimu metu VU Istorijos fakulteto archeologas doc. Gintautas Vėlius ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato mokslininkė dr. Dovilė Baltramiejūnaitė kartu su būsimais VU archeologijos bakalauro studijų antrakursiais ir trečiakursiais tęs praėjusią vasarą pradėtus objektų kasinėjimus.

Unikalus laidojimo objektas – daugiau klausimų nei atsakymų

Praėjusiais metais pradėtas kasinėti laidojimo objektas, apie kurį doc. G. Vėlius sužinojo iš paslaptingosios dėžės, paliktos VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje, bus tiriamas toliau. 2023 m. kapinyno tyrinėjimai, kuriuos vykdė doc. G. Vėlius kartu su praktiką atlikusiais būsimais VU Istorijos fakulteto archeologijos trečiakursiais, atskleidė, kad VII–VIII a. supilto ir vėliau suplokštėjusio žirgo pilkapio vietoje XII–XIV a. buvo išpilami kremuoti žmonių kaulai ir įkapės.

„Tyrimai atskleidė dar vieną iki šiol nežinotą, nors ir suardytą pilkapyną. Taip pat aptiktas XIV a. kapinynas. Tačiau kyla klausimas, ar tai Kernavėje gyvenusių žmonių amžinojo poilsio vieta, ar netoliese gyveno dar viena viduramžių bendruomenė ir ateityje galime tikėtis aptikti gyvenvietę, o gal net ir nežinomą piliakalnį“, – 2023 m. svarstė archeologas doc. G. Vėlius.

Tyrimų metu buvo surinkta daugiau kaip 5 kg degintinių žmonių kaulų ir surasta 287 ypačiųjų radinių. Norint detaliau pažinti ir suprasti šį unikalų laidojimo objektą, šių metų tyrimais bus siekiama patikslinti chronologines kapinyno ribas, teritorijos dydį. Taip pat bus tęsiami ir pilkapio liekanų tyrimai, siekiant išsamiau pažinti žirgų laidosenos ypatumus.

Kernavės dvaras ir netikėtai rastas lobis

Toliau tęsis ir Kernavės dvaro tyrinėjimai, kurie buvo paženklinti keturių lietuviškų ilgųjų radybomis. Tuomet būsimasis trečiakursis Nikita Strakovskis užsisvajojęs pasikasė po dvaro rūsio pamatais ir rado lobį, kurį sudarė keturi sidabriniai lietuviški ilgieji.

„Archeologai lobius randa labai retai, ypač lietuviškų ilgųjų. Juos dažniausiai žmonės aptinka atsitiktinai ir retai mokslininkams pavyksta pamatyti, kokia buvo lobio pradinė padėtis. Tyrinėjimų metu dažniausiai aptinkami tik ilgųjų fragmentai, o geriausiu atveju – po vieną lydinį.

Šios praktikos metu rasti ilgieji yra antrasis atvejis, kai Kernavėje randamas toks lobis. 1985 m. liepos 2 d., atliekant tyrinėjimus ant Pilies kalno piliakalnio, taip pat buvo rasti keturi lietuviški sidabriniai ilgieji. Pirmasis lobį pastebėjo tada pirmakursis Artūras Grickevičius, kuris vėliau tapo žinomu istoriku“, – apie lobius 2023 m. pasakojo VU Istorijos fakulteto archeologas doc. A. Luchtanas.

„Antrakursių praktika Kernavėje prasidėjo per Lietuvą praūžusia audra, kuri trukdė tyrinėjimų pradžiai. Objekte buvo sunku tyrinėti dėl didelio šaknų kiekio. Tačiau savaitės pabaigoje aptiktas lobis visiems suteikė pozityvios energijos“, – tuomet džiaugėsi praktikos vadovė dr. D. Baltramiejūnaitė.

Šiemet archeologijos bakalauro studentai toliau tirs XVI–XIX a. stovėjusios dvarvietes liekanas, kurios yra visiškai greta studentų bazės. Praėjusiais metais rastas lobis visus nustebino, o praktiką atlikusiems studentams tapo puikiu akstinu tęsti dvarvietės tyrinėjimus ir šiais metais.

Liepos 1–5 d. Vilniaus universiteto (VU) erdvėse jau antrą kartą vyks VU Istorijos fakulteto, Kembridžo universiteto Geopolitikos centro Baltijos šalių universitetų tinklo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos kartu organizuojama vasaros mokykla „Didžiųjų galių konkurencija ir nacionalinė Lietuvos valstybė XX a. pradžioje“ („Great powers competition and national state of Lithuania in the first half of XX century“).

„Vilniaus ir Kembridžo universitetų vasaros mokykla yra kelerius metus besitęsiančio abiejų universitetų bendradarbiavimo rezultatas. Džiaugiamės, kad Baltijos regionas ir Lietuva sulaukia vis didesnio Kembridžo universiteto akademinės bendruomenės dėmesio. Pagrindinis mokyklos tikslas – suteikti erdvę lietuvių ir britų tyrėjams dalintis patirtimi Baltijos regiono tyrimų lauke ir stiprinti akademinius ryšius. Mokykloje dalyvaus abiejų universitetų dėstytojai, magistrantūros ir doktorantūros pakopų studentai“, – teigia vasaros mokyklos organizatorius dr. Kęstutis Kilinskas.

Numatyta plati vasaros mokyklos renginių programa: akademiniai pranešimai, ekskursijos Vilniuje, Kaune bei Elektrėnuose esančiuose muziejuose ir istoriniuose objektuose, apskritojo stalo diskusija apie šiandienius saugumo iššūkius Baltijos valstybėse, surengta bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija, priėmimas Didžiosios Britanijos ambasadoje Vilniuje.

Daug dėmesio mokykloje bus skiriama Lietuvos ypatingajame archyve saugomiems dokumentams.„Vasaros mokyklos dalyviams Lietuvos ypatingajame archyve bus surengtos dirbtuvės, kur jie susipažins su archyve saugomais fondais, KGB veikla, susijusia su Didžiosios Britanijos vykdytomis žvalgybinėmis operacijomis regione, taip pat su Lietuvoje ir Vakarų šalyse remiantis Ypatingojo archyvo bylomis parengtomis publikacijomis“, – sako vasaros mokyklos organizatorė ir Lietuvos vyriausioji archyvarė dr. Inga Zakšauskienė.

Vasaros mokyklos diskusijose dalyvaus ir pranešimus skaitys dr. Antanas Terleckas, dr. Stewen Ward, buvęs Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorius Charles Clark, buvusi Didžiosios Britanijos ambasadorė Izraelyje ir Estijoje Sarah Squire, Istorijos fakulteto dekanė dr. Loreta Skurvydaitė, Didžiosios Britanijos sausumos kariuomenės idėjų kalvės atstovai ir kt.

Į Kultūros paveldo studijas pakliuvau netyčia. Po bakalauro baigimo, kaip dažnai nutinka, mėčiausi kur stoti, ką daryti – magistrantūros studijas suvokiau kaip tikslingą ir strategišką studijų tęsinį, dėl to rinkausi labai atsakingai.

Paveldo studijos niekada nebuvo tarp mano pirmų pasirinkimų. Tiesą sakant apie jas išvis negalvojau, nes tuo metu jos man atrodė kaip itin siaura, specializuota ir sausa kryptis, ruošianti kadrus ir įvairius vyr. specialistus Lietuvos paveldosaugos sistemai. Kas, reikia pripažinti, savaime nėra blogai, bet tikrai nebuvo tai, ko norėjau, dėl ko ryžčiausi veltis į tikrai sudėtingą, du metus trunkantį studijų, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo procesą.

Vis dėlto, mano įsivaizdavimas apie šias studijas buvo paremtas tik asociacijomis, žodžio „paveldosauga“ semantika, nes niekad nesiteikiau atsiversti pačios studijų programos, niekad nekalbinau ir kolegų studentų apie jų patirtis. Tam tikras lūžis įvyko ir mano išankstinis nusistatymas pasikeitė po pokalbio su prof. dr. Marija Drėmaite, kuri man atskleidė daug platesnį ir kompleksiškesnį paveldo studijų vaizdą. Atsimenu, po pokalbio net patys man neįdomiausiai skambantys dalykai, kaip paveldosaugos teisinė ir administracinė sistema, sužibo nauja perspektyva ir atrodė visai prasmingai, gal net įdomiai. Taigi, iš naujo atradęs vidinę motyvaciją, įstojau. Ir dabar, baigęs pirmuosius studijų metus, galiu pasakyti, kad visai nepasigailėjau.

Kodėl? Nes Kultūros paveldo studijos labai išplėtė manuosius pažinimo horizontus. Nors dalis studijų tikrai supažindina su labiau praktiniais Lietuvos ir pasaulio paveldosaugos sistemų reikalais – sistema, teisėkūra ir tvarkyba – ir, turiu pripažinti, tai buvo vieni įdomesnių mano turėtų dalykų, kuriuos dėstė aukšto lygio ir didelę patirtį turintys savo srities specialistai, bene labiausiai džiaugiuosi už stiprius paveldo teorijų ir sampratų pagrindus. Filosofinis žvilgsnis į paveldą, istorinę jo sampratų raidą, privertė iš esmės permąstyti santykį su supančia aplinka – prieš mane vėrėsi daug kompleksiškesnė tikrovė, kiekviename istoriniame pastate pradėjau matyti skirtingus santykio su paveldu būdus, o pasaulyje kur nuolat (at)kuriama, griaunama ir transformuojama, kultūros paveldo sampratos tapo kaip niekad aktualios aiškinant mūsų dienų politinius, kultūrinius ir ekonominius procesus.

Studijų metu tyrinėjome daug temų, apimančių tiek materialųjį, tiek kitų formų paveldą, aiškinomės bendruomenės ir eksperto santykio dilemą, bandėme pačiupinėti tiek medinių dvarų balkius, tiek Sporto rūmų betoną, pradėjome Žemaitijos kaimų legendų dekonstravimų ir baigėme sovietų Lietuvos pasididžiavimo – Lazdynų ir jo gyventojų lazdynietiškos tapatybės analize. Visa tai man teikia didelį džiaugsmą, malšina ir tuo pat metu kelia dar didesnį smalsumo ir pažinimo alkį. Labai džiaugiuosi Kultūros paveldo studijomis, džiaugiuosi, kad programa neseniai pakeitė pavadinimą, kuris labiau atitinka kompleksišką ir visaapimantį paveldo studijų turinį ir esmę.

Studijų programos pavadinimo keitimas buvo reikalingas ir logiškas žingsnis. Viena vertus, tai gali atrodyti kaip marketinginis triukas darant programą patrauklesnę, bet turint omenyje ir mano asmeninę patirtį, akivaizdu, kad pokytis buvo reikalingas taikliau ir esmingiau įvardijant programos esmę ir turinį - kompleksiškas ir plačias paveldo, jo istorijos, sampratų ir problemų studijas, kuriose šalia klausimo kaip saugoti, iškyla ir kritinio įvertinimo problema, kur šalia grynosios paveldosaugos atsiranda kultūros istorija, atmintis, politika ir daug kitų dėmenų, formuojančių tai ką mes suvokiame kaip paveldą.

Svarbu paminėti ir kitus privalumus – Kultūros paveldo magistras nėra tokio pobūdžio studijos kaip pvz. IT, kur auditorijose susigrūdę sėdį 130 žmonių. Ir tai yra didelis mūsų studijų stiprybė, nes nedidelės, bet motyvuotos grupės leidžia tarpusavyje sukurti artimą ryšį, turėti itin kokybiškus ir įtraukius seminarus ir gauti išskirtinai daug dėstytojų grįžtamojo ryšio ir konsultacijų.

Galiausiai, itin didelė Istorijos fakulteto vertybė yra lankstus ir individualizuotas studijų planas. Nors studijų programos numato privalomuosius dalykus ir minimalų jų kreditų skaičių, studentas yra laisvas rinktis dalykus iš kitų programų ar net kitų fakultetų, kas leidžia gana paprastai susidėlioti geriausiai asmeninius akademinius interesus atitinkantį studijų grafiką.

Mielos absolventės ir absolventai, Miela Dekane, Gerbiamas Rektoriau bei kolegos!

Stovime čia su Aelita prieš jus ir jaučiamės lygiai taip pat kaip jūs pastarąjį pusmetį, kai turėjote parašyti ir pristatyti savo baigiamuosius darbus.

Būk originalus, būk kūrybiškas, iškelk naujas idėjas, nekartok to, ką jau parašė kiti! – sakė jūsų darbo vadovai ir recenzentai, baksnodami į metodinius rašto darbų nurodymus. – Ir tik tuomet gausite aukščiausią įvertinimą. Negana to, per gynimą dar ir kalbėkit užtikrintai, būtų gerai, kad ir pasisektų vykusiai pajuokauti. .... Aha.

Taigi, dabar suprantate, kaip jaučiamės mes, prieš kelias dienas gavusios žinutę, kad turime pasveikinti jus, mieli studentai. Pasakyti sveikinimo kalbą pilnai Šv. Jonų bažnyčiai? Kuri būtų kūrybiškesnė nei po šiais skliautais jau nuskambėję Tomo Vaisetos, Aurimo Švedo ar Eligijus Railos sveikinimai? Sugalvoti gilesnių minčių nei Liudas Jovaiša, Arūnas Streikus ar Loreta Skurvydaitė? Ar būti originalesnėms nei jūs, mieli studentai?

Kad bent būtų šalia trečioji knygos autorė, profesorė Marija Drėmaitė! Ji tai jau tikrai žinotų ką pasakyti. Bet kaip visada nutinka gyvenime, svarbiausiu momentu, nebėra už kieno pečių pasislėpti ir tenka suktis pačioms. Susižvalgėm su Aelita ir nusprendėm, ai užteks mums ir 7 (vidutiškai).

Kai susėdome su Aelita pasitarti, kuo norime su jumis pasidalinti, išaiškėjo, kad apie istoriko kelią mąstome labai panašiai. Aelita patikėjo man perskaityti savo dalį sveikinimo:

Mielos studentės ir mieli studentai, esate laimingi, gražūs, jauni ir protingi. Šiandien tapsite profesionaliais istorikais. Bet istoriku esi širdyje, tai įprotis, tai gyvenimo būdas. Nesvarbu kur, kaip ir su kuo.

Šiandien jums diena, apie kurią beveik prieš pusšimtį metų dainavo Hiperbolė „Čia kelio pradžia, kur klevai skamba savo šakom ir lapais.“ Tik jums kelio pradžia suskambo po liepa.

Jūs priklausote istorikų po liepa genčiai.

Toje gentyje kol kas esate istorikas vulgaris (paprastasis istorikas), bet liepų rūšių yra daug. Tik įsiklausykite Tilia amurensis – Amūrinė liepa, Tilia cordata – Mažalapė liepa, Tilia Europea – Europinė liepa, Tilia platyphylos – Didžialapė liepa. Vikipedijoje rasite net 46 liepų rūšių pavadinimus. Argi tai ne apie mus, istorikus, plačiai pasklidusius įvairiose profesijose, bet priklausančius tai pačiai genčiai visiems laikams?

Šiandien Jums „kelio pradžia“.

Bus lengva kelyje ar ne, nepamirškite: tapote istorikais, vadinasi žinote praeitį ir esate pasiruošę ateičiai...

Už tai ačiū mūsų Alma Mater, ačiū mūsų fakultetui! Liepa, ačiū ir tau!

Na, o nuo savęs, turiu jums tris palinkėjimus:

Pirmasis. KLYSKITE, mielieji absolventai!

Jei galvojate, kad aukštojo mokslo diplomas jums padės nedaryti klaidų gyvenime, taip nėra. Jei galvojate, kad nebereikės spręsti gyvenime egzaminų sunkesnių nei Senovės istorija ir rašyti darbų, klaidesnių nei per Istoriografijos ir istorikos modulį, ar jaudintis taip, kaip jaudinotės laukdami savo eilės per baigiamųjų darbų gynimus, taip irgi nėra.

Tačiau būtų dar blogiau, jei bijodami suklysti ar vengdami pasirodyti prastai, nuspręstumėte nerizikuoti, nesiimti, neklausti, nebandyti.

Visus jūsų studijų metus fakulteto dėstytojai stengėsi jus išmokyti – IŠDRĮSTI.

Pamirškite visus pasenusius posakius kaip – 9 kartus pamatuok, o 10 kirpk; geriau žvirblis rankoje, nei jautis lankoje. Nesąmonė. Būkite drąsūs, nebijokite susimauti ir niekada nesakykite – ai, tai ne man arba palauksiu tinkamesnio meto. Tinkamesnis metas niekada neateis. Bandykite dabar. Žinau, kad baisu, bet koks geras jausmas, kai žengi nors pusę žingsnio toliau, nei galvojai, kad gali.

Antras palinkėjimas. NEBŪKITE ABEJINGI.

Neįsivaizduoju istoriko, abejingo jį supančiam pasauliui ir jo aktualijoms.

Nebūkite abejingi knygai ir toliau skaitykite geras mokslines knygas.

Nebūkite abejingi mūsų fakulteto liepai, nepatingėkite vis užsukti jos aplankyti. Išduosiu paslaptį – gražiausia ji vėlyvą gruodžio vakarą, kai fakultetas jau nurimęs, kiemelis tuščias, o iš dangaus krinta milžiniškos baltos snaigės arba vasaros pradžioj, kai oras alsuoja karščiu, o atsisėdus girdi, kaip dūzgia milijonas bičių.

Ir paskutinis mano palinkėjimas. DALINKITĖS.

Nors ir išsisklaidysite į skirtingas puses ir dalis jūsų retai kada beužsuksite į fakultetą, dalinkitės čia įgytomis žiniomis su kitais. Pasikvieskite pažįstamus paklaidžioti po Universiteto kiemelius, ar surenkite ekskursiją draugams po istorines Lietuvos vietas, parekomenduokite savo mėgstamą istorinę knygą paskaityti būsimam darbo kolegai. Pasakokite istorijas.

Juk kaip sako vienas Rugsėjo 1 eisenos plakatų – Ateini žmogus, išeini istorikas.

Būkite istorikais. Kasdien. Sveikinimai.

Prasidėjus Europos futbolo čempionatui (UEFA) ir vis dar besidžiaugiant Vilniaus universiteto (VU) futbolininkų iškovotu sidabro medaliu 39-osiose Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žaidynėse (XXXIX SELL) ir sezono pergale Lietuvos studentų futbolo lygoje (LSFL), VU Istorijos fakultetas pristato kitokias svajonių komandas. Žinomi Istorijos fakulteto dėstytojai subūrė vienuolikos ryškiausių įvairių sričių ar istorinių asmenybių komandas ir išdėstė jas futbolo aikštelėje. 

VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, dr. Norbertas Černiauskas, doc. Eligijus Raila, lekt. Andrius Grodis, prof. Marija Drėmaitė ir prof. Alfredas Bumblauskas prisiėmė vyriausiojo trenerio vaidmenį – išdėliojo futbolo aikštelėje savo žaidėjus ir paaiškino savo pasirinkimus.

VU rektoriaus FK „Europos unija“

VU rektorius, istorikas prof. R. Petrauskas, kaip užkietėjęs futbolo aistruolis, subūrė komandą ne iš LDK valdovų, o iš Europos futbolininkų, kuriuos jam teko matyti jaunystėje per televizorių ar gyvai. Rektorius pripažįsta, kad tokios komandos negalėjo būti nei chronologiniu, nei geografiniu požiūriu, bet šie žaidėjai pirmiausia šovė į galvą pamėginus prisiminti, ką jam teko matyti ekrane ar stadione.

Rektoriaus prisiminimų komandos vartininkas – Vaclovas Jurkus. Tai nedidelio ūgio legendinio Vilniaus „Žalgirio“ vartų sargas, kuris, anot prof. R. Petrausko, ant linijos reaguodavo tobulai. VU kapitonas nusprendė į kiekvieną poziciją įtraukti po vieną lietuvį.

„Gynėjai – italai, kurie ir tampa čempionais dėl savo gynybos, gražuolis Paolo Maldini ir visada užtikrintas Franco Baresi, efektyvusis vokietis Philippas Lahmas ir atletiškas ilgaplaukis, dabartinis VU rinktinės treneris Rimantas Turskis“, – sako VU rektorius.

Rektoriui sunku atskirai išskirti saugus ir puolėjus. Jo komandoje šias pozicijas užimtų olandas Arjenas Robbenas – jį rektorius atsimena kaip žaidėją, kuris krašte žaisdamas iš esmės viena koja buvo pajėgus apeiti bet ką. Taip pat šioms pozicijoms priskirtas prancūzų mąstytojas Zinedine’as Zidane’as ir, pasak prof. R. Petrausko, visų laikų lėčiausias, bet ir techniškiausias „Žalgirio“ saugas – Stanislovas Danisevičius.

„Dar ispanas Xavi, olandas Marco van Bastenas (jo įvartis į sovietų vartus 1988 m. vasarą pradėjo Sąjūdį) ir prancūzas, aikštės dirigentas (gal būtų geras EU parlamentaras, jei išmoko pamokas) Michelis Platini“, – pristato savo istorinių Europos žvaigždžių komandą VU rektorius prof. R. Petrauskas.

IFK „Strategai“

Savo komandą dr. N. Černiauskas surinko iš Lietuvos istorijos karo vadų. Vartininku ir komandos kapitonu istorikas paskyrė partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Gynėjų pozicijose – kunigaikštis Kęstutis, Tadas Kosciuška, Silvestras Žukauskas ir Jokūbas Jasinskis. Karo vadų komandos saugai – Kristupas Radvila Perkūnas, Vytautas Didysis, Zigmantas Sierakauskas ir Lietuvos oro pajėgų pradininkas Antanas Gustaitis. Puolėjų pozicijose trenerio dr. N. Černiausko nurodymu žaistų kunigaikštis Algirdas ir Salaspilio mūšio nugalėtojas – Jonas Karolis Chodkevičius.

„Labai svarbu turėti visko mačiusį ir patyrusį vartininką, net ir didžiausią spaudimą gebančius atlaikyti gynėjus, strateginį mąstymą turinčius ir rizikuoti nebijančius saugus ir 100 proc. progas realizuojančius puolėjus“, – pagrindžia savo pasirinkimus ir išdėstymą istorikas.

Garsiausi Lietuvos istorikai

Doc. E. Raila savo komandą sudarė iš garsiausių Lietuvos istorikų. Į vartus jis pastatė Edvardą Gudavičių, sugebantį atmušti klastingiausius istoriografinius kamuolius. Gynėjai šioje istorikų komandoje yra Augustinas Janulaitis, Ignas Jonynas, Konstantinas Jablonskis ir Juozas Jurginis. Pasak doc. E. Railos, jie yra griežtai pozityvistinio braižo žaidėjai, kurių pavardės prasideda J raide.

„Saugai – Motiejus Strijkovskis, Albertas Kojalavičius-Vijūkas, Simonas Daukantas ir Teodoras Narbutas – žaidėjai, turintys kūrybinę vaizduotę. Puolėjai – Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis – žaidėjai, išugdyti čekų, švedų ir vokiečių treniruočių metodikos“, – savo „Herodotų“ komandą pristato vyr. treneris doc. E. Raila.

Tarpukario diplomatai

Daugkartinio VU Istorijos fakulteto metų dėstytojo A. Grodžio komanda sudaryta iš Lietuvos tarpukario diplomatų. Į vartus jis pastatė Magdaleną Avietėnaitę, į centro gynėjų pozicijas paskyrė Dovą Zaunių ir Jurgį Šaulį, į krašto gynėjų pozicijas – Bronių Kazį Balutį ir Petrą Klimą.

Pasak A. Grodžo, P. Klimas politiniame spektre buvo centro kairėje ir per visą tarpukarį gynė Lietuvos teisę į Vilnių. Istorikas gynėjais parinko tuos diplomatus, kurie Lietuvos diplomatinėje tarnyboje išbuvo visą arbą beveik visą nepriklausomybės laikotarpį. Krašto saugai A. Grodžio komandoje yra Oskaras Milašius, Juozas Urbšys ir Tomas Naruševičius, o Ernestas Galvanauskas – saugas, vidurio aikštės žaidėjas playmaker, kuris sukūrė sąlygas didžiausiai Lietuvos diplomatinei pergalei – Klaipėdos prijungimui.

Istorikas diplomatų komandos sudėtį užbaigia puolėjais: „Augustinas Voldemaras būtų centro puolėjas. Nepriklausomai nuo tarptautinės politinės konjunktūros visada savo smūgiais terorizuodavo europinę diplomatiją. Stasys Lozoraitis taip pat puolėjas.“

Garsiausi Lietuvos architektai

Architektūros istorikė prof. M. Drėmaitė subūrė komandą iš garsiausių Lietuvos architektų. Jos vartininkas – ne kas kitas, o  Laurynas Gucevičius, kuris, pasak istorikės, yra tvirtas kaip Vilniaus katedros kolonos. Į gynėjų pozicijas profesorė paskyrė Lietuvą sumūrijusį bauhauzininką (bauhauslerį) Vladą Švipą, solidžius tarpukario architektūros ramsčius Vladimirą Dubeneckį ir Mykolą Songailą. Taip pat gynėju ji pasirinko Vilniaus ir Kauno gynybos bokštą ir komandinės dvasios palaikytoją – Algirdą Kaušpėdą.

Prof. M. Drėmaites architektų komandos gynėjai – playmakeriai: elegantiškus derinius projektuojantys broliai dvyniai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Kiti saugai – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, šimtą metų organizavęs Lietuvos architektūrinį žaidimą ir statybų aikštelės filosofas Vytautas Brėdikis.

„Puolime – nedidukas ir vikrus, greitai priimantis sprendimus Gediminas Baravykas bei veržlusis Rolandas Palekas. Deja, dėl perdėto individualizmo į komandą nebuvo įtrauktas Arno Funkas. Jis pastebėtas žaidžiantis tenisą su baltais šortais“, – užbaigia savo pergalių statytojų komandą istorikė.

Garsiausi Lietuvos žemaičiai

Prof. A. Bumblausko komanda atstovauja Žemaitijai ir yra sudaryta iš garsiausių žemaičių. Vartuose – Vydūnas. Gynyboje – Kazimieras Semenavičius, Jonas Chodkevičius, Juozapas Pilsudskis ir Leiba Zyvas – „atominis vekselis“.

Saugų pozicijose žemaičių komandoje žaidžia Stanislovas Narutavičius, Simonas Daukantas, Vykintas ir iš karo vadų – strateginį atsitraukimą padaręs Vytautas.

Puolimui vadovauja „Strategų“ komandos puolėjas Jonas Karolis Chodkevičius ir Lietuvos blaivintojas – Motiejus Valančius.

Mokslo draugijos, klubai ir asociacijos, įvairios sporto komandos – tik dalis Vilniaus universitete (VU) siūlomų prasmingo laisvalaikio veiklų. Vienas unikaliausių VU bendruomenės klubų – „Alber aus VU“, kurio nariai užsiima istoriniais Europos kovos menais. Kviečiame susipažinti su šio klubo pasakojama sporto istorija ir vienais pagrindinių įkūrėjų – VU Istorijos fakulteto studentais Juozapu Bernotu-Pakeriu ir Emilija Klemkaite.

Studentus subūrė meilė netradiciniam XIV amžiaus sportui

Istorinių Europos kovos menų (angl. Historical European martial arts – HEMA) klubo „Alber aus VU“ įkūrėjas J. Bernotas-Pakeris HEMA apibūdina kaip sportą, kovos meną ir istorinių šaltinių nagrinėjimą tuo pačiu metu. Pasaulyje vyksta HEMA varžybos, jose naudojama specifinė įranga, vadovaujamasi nustatytomis taisyklėmis. Unikaliausias HEMA bruožas yra tai, kad šio sporto technikos mokomasi iš XIV–XIX a. vadovėlių. Dažniausiai tai viduramžių ir baroko laikų knygos, kuriose vaizduojamos dvikovos ir pateikiamos instrukcijos, kaip reikia kautis kalavijais.

„Mes skaitome tuos vadovėlius, mokomės ir stengiamės tobulėti šiame kovos mene. Mūsų klubas „Alber aus VU“ yra vienas didžiausių sporto klubų VU ir didžiausias šio sporto klubas Lietuvoje bei Baltijos šalyse“, – sako VU studentas.

J. Bernotas-Pakeris HEMA užsiima nuo 15 metų, kai į gimtąjį uostamiestį atvyko meistras Nikolajus. Treniruotes meistras vedė pusmetį: „Per tą laiką aš įsigijau savo kalaviją. Meistrui išvykus, treniruotės nebevyko, o man labai patiko šis sportas ir kovos menas, tad norėjau tęsti toliau. Galų gale, apsilankęs „Comic Con“ ir kituose renginiuose, sutikau bendraminčių iš Vilniaus ir supratau, kad galiu pats pabandyti sukurti HEMA klubą. Taip ir padariau Klaipėdoje 2019–2020 m.

Kadangi pradėjau studijuoti VU Istorijos fakultete, važinėti pirmyn ir atgal į Klaipėdą buvo vis sunkiau. Tad antraisiais studijų metais kartu su kita klaipėdiete, entuziaste Gintare Vaičekauskyte ir E. Klemkaite įkūrėme HEMA klubą „Alber aus VU“ Vilniuje.“

E. Klemkaitė HEMA atrado, kai ieškojo aktyvios ir prasmingos veiklos: „Pirmaisiais studijų metais, kai dar studijavau VU skandinavistiką, ieškojau kokio nors sportinio užsiėmimo, kuris nebūtų tiesiog ėjimas į salę ar bėgiojimas. Vieną kartą „Youtube“ atradau, kad egzistuoja toks dalykas kaip HEMA. Paieškojusi sužinojau, kad Vilniuje yra klubas. Atėjusi į treniruotę susipažinau su Juozapu ir Gintare. Ši pažintis atvedė iki to, kad trise įkūrėme HEMA klubą VU.“

Apie sportą ir dvikovų ištakas Lietuvoje – mokslo darbai

J. Bernotas-Pakeris HEMA užsiima ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Studentas rašė kursinį darbą apie dvikovas šaltaisiais ginklais, kuriame lygino Lietuvos dvikovų kultūrą su Vakarų Europos. Baigiamajame bakalauro darbe Juozapas nagrinėja fechtavimosi meną LDK. Jaunasis istorikas pasakoja, kad dvikovų tema Lietuvos istoriografijoje nėra pakankamai išplėtota.

„Kalavijai būdavo suremiami ne tik mūšio lauke, bet ir teismuose. Viena iš garsesnių dvikovų mūšio lauke Lietuvoje – Margirio ir Bohemijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio akistata 1329 m. Ši dvikova baigėsi tuo, kad Margirio pavaldiniai nesuprato taisyklių ir šoko padėti savo valdovui. Teisminės dvikovos, dar kitaip vadinamos „Dievo teismu“, dažniausiai pasireikšdavo bajorų santykių aiškinimusi įrodinėjant, kuris geriau įvaldęs kalaviją“, – pasakoja VU studentas.

Lietuvos istorijoje turėjome ir užkietėjusį dvikovininką – Boguslavą Radvilą (1620–1669). Ši istorinė asmenybė keliavo po to meto Europos valstybes ir dažnai įsiveldavo į konfliktus dėl moterų, kurie pasibaigdavo dvikovomis. „Vieną kartą jam teko bėgti iš Prancūzijos, kurioje dvikovos tuo metu buvo nelegalios, nes aiškindamasis santykius smarkiai sužalojo oponentą. Boguslavas Radvila pasielgė garbingai ir suteikė priešininkui pagalbą, tačiau bijodamas, kad oponentas vis dėlto mirs, o jis dėl nužudymo susilauks didelės bausmės, spruko iš Prancūzijos“, – pasakoja VU Istorijos bakalauro studentas.

Jis pamini dar vieną įdomų faktą – pasirodo, egzistuoja ir lietuviškas HEMA fechtavimosi vadovėlis. Tačiau priešingai, nei įprasta, šis vadovėlis parašytas ne viduramžiais ar baroko epochoje, o XX a. pradžioje – 1926 m. Jį parašė J. Jungenmeisteris, kuris mokė Kauno karo mokyklos kariūnus, kaip naudotis espandronu (vienašmene špaga). Vadovėlis išleistas su iliustracijomis ir schemomis, kaip reikia kovoti tais laikais dažniausiai ceremonijoms naudotu ginklu.

„Alber aus VU“ – daugiau nei sporto klubas

J. Bernotas-Pakeris ir E. Klemkaitė kartu su klubo „Alber aus VU“ nariais užsiima ir istorine rekonstrukcija. Visi drabužiai, kuriuos jie vilki renginiuose, išskyrus batus, yra pasiūti pačios Emilijos. Dėvėdami XIII–XIV a. drabužius, studentai dalyvauja renginiuose kaip viduramžių kovos menų mokyklos atstovai. Jie moko dvikovos pagrindų, pasakoja apie HEMA ir griauna klaidingus stereotipus apie gyvenimą viduramžiais.

„Taip mes bandome pakeisti klaidingą požiūrį į viduramžius ir skleisti informaciją apie istorinius Europos kovos menus kaip apie sportą bei istoriją“, – papildo E. Klemkaitė.

Paklaustas, ką reiškia klubo pavadinimas, J. Bernotas-Pakeris paaiškina, kad „Alber aus VU“, verčiant iš senosios vokiečių kalbos, reikštų kažką panašaus į „juokdarys iš VU“, nes „alber“ reiškia ir vieną iš HEMA stovėsenų, kuri tarsi apgauna oponentą.

Klubo įkūrėjai neslepia ambicijų ir ateities planų. Visai neseniai „Alber aus VU“ nariai kartu su kitais rekonstruktoriais Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje sėkmingai surengė antrąjį „Alberio kalavijo“ turnyrą. VU Istorijos fakulteto studentai sieks, kad šis turnyras taptų kasmetinis. Dar vienas tikslas – nuvykti į Žalgirio mūšio rekonstrukciją.

„Esame paskirstę klubą į kelias komandas, kurių nariai yra susipirkę visą reikalingą įrangą. Taip pat norėtume dalyvauti varžybose Lenkijoje ir Čekijoje. O Lietuvoje mus išvysti bus galima „Comic Con Baltics“ ir Kernavės eksperimentinės archeologijos festivalyje“, – žada J. Bernotas-Pakeris.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad dėl savo specifikos klube „Alber aus VU“ turėtų dominuoti Istorijos fakulteto studentai, iš tiesų VU viduramžių Europos kovos menais užsiima ir fizikai, ir biomechanikai. Kaip ir E. Klemkaitę, daugumą naujų narių į klubą atvedė netradicinio sporto paieškos.

„Labai daug žmonių, kurie niekada gyvenime nesportavo ir gal apskritai atmestinai žiūrėdavo į sportą, su malonumu prisijungia prie mūsų kolektyvo ir dalyvauja mūsų treniruotėse. Jiems atsiranda noras sportuoti ir judėti. Ypač tiems, kurie mėgsta kompiuterinius žaidimus ir fantastiką. Mes ne tik skatinam HEMA populiarinimą, bet ir labai prisidedam prie studentų sveikatingumo gerinimo. „Alber aus VU“ klube tikrai yra vietos užaugti tiems, kurie vertina prasmingą ir kitokį laisvalaikį“, – sako VU studentė E. Klemkaitė.

Vilniaus universiteto senatas 2024 m. gegužės 21 d. inicijavo naujos Vilniaus universiteto tarybos (toliau – Taryba) rinkimus ir paskelbė kandidatų į Tarybos narius kėlimo pradžią.

Kandidatus kelti galima nuo 2024 m. gegužės 22 iki rugsėjo 10 d.

Išsami informacija apie kandidatų į Tarybą kėlimą ir Tarybos rinkimus skelbiama Vilniaus universiteto interneto svetainės polapyje Vilniaus universiteto tarybos rinkimai 2024.

Kandidatai dokumentus, pasirašytus elektroniniu parašu, gali pateikti Istorijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkui el. paštu  arba pristatyti į Istorijos fakulteto dekanatą antradieniais ir ketvirtadieniais 13-17 val. (209 kab.)

Daugiau informacijos.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete pavasaris atnešė permainų į vieną iš magistrantūros studijų programų. Atnaujinta magistrantūros paveldosaugos studijų programa keičia pavadinimą ir nuo šiol vadinsis kultūros paveldo studijomis. Kodėl reikėjo keisti programos pavadinimą, kas naujo atsiras šioje programoje ir kokios yra europinės kultūros paveldo tendencijos, pasakoja Kultūros paveldo studijų programos komiteto pirmininkė, VU Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė.

Būtinybė atnaujinti pavadinimą

Pasak prof. M. Drėmaitės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl reikėjo atnaujinti studijų pavadinimą, yra sparti šiuolaikinės kultūros paveldo sampratos ir jos praktikos kaita. „Reaguodami į šiuos pokyčius nutarėme atnaujinti programą ir jos pavadinimą, kad jis geriau atitiktų programos turinį. Pabrėžiame, kad kultūros paveldo studijose ne tik mokome ir mokomės, kaip saugoti kultūros paveldą, bet ir kaip kritiškai tyrinėti kultūrinį palikimą, suvokti kultūros, idėjų, mentaliteto istoriją, pažinti kolektyvinę atmintį. Norime suteikti galimybę gilintis į paveldosaugos specializaciją, tačiau neatsisakome platesnių kultūrinio palikimo interpretacijos kontekstų, šiuolaikinių muzeologijos, kultūrinio turizmo, paveldo interpretavimo ir pritaikymo, vadybos ir bendruomenių vaidmens tyrimų.“

Keičiasi ne tik pavadinimas

Paklausta, kas dar, be pavadinimo, keičiasi studijose, profesorė paaiškina, kad jose atsiras daugiau probleminio dėstymo, bus stiprinamas studijų tarptautiškumas – į magistrinį seminarą ir atskirų dalykų dėstymą bus įtraukiama daugiau kviestinių užsienio dėstytojų bendradarbiaujant su Europos universitetų aljanso „Arqus“ ir tyrimų centro „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai“ kolegomis iš užsienio universitetų.

„Nors taikomoji praktika kultūros paveldo studijose yra labai naudinga, vis dėlto nutarėme sudaryti studentams galimybę vietoj jos rinktis alternatyvą – studijuoti pasirinktus kursus pagal individualų planą ir taip gilinti studijas. Taikysime ir ištęstinių studijų sistemą – norintys turėti mažesnį semestro krūvį magistrantūros studijas galės baigti ne per dvejus, o per trejus metus“, – pasakoja prof. M. Drėmaitė.

Tendencijų kaita Europos kultūros paveldo srityje

Atnaujintos studijų programos komiteto pirmininkė sako, kad tarptautinis kultūros paveldo studijų kontekstas ir pokyčiai paveldosaugos praktikoje, teorijoje ir akademinėse studijose skatina stiprinti studijų teorinį ir kultūros istorijos aspektus. Ji pažymi, kad šiuolaikinis kultūros paveldo specialistas yra greičiau pokyčių vadybininkas nei vieno konkretaus dalyko ekspertas, todėl vis daugiau dėmesio skiriama interpretacijai, bendruomenių į(si)traukimui ir vaidmeniui paveldosaugos procesuose, paveldo ir klimato kaitos klausimams. „Stiprėja kritinės paveldo studijos – kultūros istorijos kryptis, nagrinėjanti pokyčius kultūros paveldo lauke. Visos šios tendencijos atsispindi ir atnaujintoje kultūros paveldo studijų programoje“, – tvirtina prof. M. Drėmaitė.

Loreta Skurvydaitė: Profesoriau, tapote Lenkijos mokslų ir menų akademijos nariu (Polska Akademia Umiejętności). Sveikiname! Kaip apibūdintumėte instituciją, suteikusią Jums šį apdovanojimą? Koks jos santykis su Lenkijos mokslų akademija?

Alfredas Bumblauskas: ši Akademija yra alternatyva Lenkijos mokslų akademijai (Polska Akademia Nauk). Mokslų akademijos, pagal Stalino modelį, buvo sukurtos po II pasaulinio karo Lietuvoje, kitose sąjunginėse respublikose, kartu ir vadinamose liaudies demokratijos šalyse. Tuo tarpu Polska Akademija Umiejętności turi gerokai gilesnes tradicijas, ji įkurta 1872 m., po sukilimo ir siejama su didžiąja XIX a. lenkų emigracija. Panašiu metu atsiranda ir lenkų muziejus Rapperswilyje, kurį kuria vilniškiai Wł. Plateris ir H. Bukowskis. Akademija buvo labai aktyvi tarpukario metais, tačiau 1952 m. uždaryta. Vadinasi neįtiko komunistinei santvarkai. Politinių atšilimų metu buvo bandoma ją keletą kartų atgaivinti. Atsikurti pavyko tik po taip vadinamo Apvalaus stalo (Okrągły stół, 1989 m.), kai prasidėjo derybos tarp L. Wałęsos vadovaujamo Solidarumo ir komunistinės „Liaudies Lenkijos“ valdžios, kas atvedė prie laisvų birželio rinkimų. Kaip tik 1989 m. buvo atgaivinta mūsų minima Lenkijos mokslų ir menų akademija. Šiuo metu jai vadovauja profesorius J. Ostrowskis, žinomas dailės ir architektūros paveldo tyrinėtojas. Jo didžiulis veikalas, 23 tomai, skirtas katalikų bažnyčioms ir vienuolynams ATR erdvėse, vadinamuose „kresuose“ (Materiały do dziejów sztuki sakralnej na ziemiach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej): buvusiai rusų vaivadijai, Naugarduko vaivadijai, Lietuvos Brastos, Trakų, ir t.t. Vėliau profesorius buvo ilgametis Wawelio muziejaus direktorius. Kai mes susitikdavome, profesorius visada su tokiu švelniu juokeliu sakydavo, – mes su ponu Alfredu kartu kovojome už nepriklausomą Lenkiją ir Lietuvą nuo 1989 metų. Neseniai Ostrowskis parašė, prašydamas surašyti visus mano nuopelnus. Surašiau ir nieko daugiau neįvyko. Paskui prieš pandemiją atėjo jo sveikinimo laiškas, kuriame sakoma, kad jums suteiktas apdovanojimas. Bet nieko daugiau. O tuo metu kaip tik Covid 19 pandemija prasidėjo. Labai rimtų vilčių neturėjau, todėl viskas kažkaip nugeso.

L.S. Apdovanojimas Jus pasiekė kiek pavėlavęs. Ar galėtumėte papasakoti šią netikėtą odisėją?

A.B. Viskas pasimiršo, kol nepaskambino Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Dr. Konstanty Radziwiłłas ir pasakė, kad tapęs ambasadoriumi rado pirmtakų paliktą mano Akademijos diplomą, kurį, nors ir pavėluotai, norėtų įteikti. Aš kartais galvoju, kad laiškas gal pasimiršo ir todėl, kad jis toks netikėtas, Umberto Eco stiliaus. Jame nėra ne tik kad nei vieno arabiško, bet ir nei vieno romėniško skaičiaus. Viskas parašyta žodžiais ir viskas lotynų kalba. Tas raštas ir praneša, kad aš esu šios Akademijos narys ir nurodo nuo kada. Ir mano toks slaptas įtarimas, kad žmonės tiesiog nesuprato, kas tai yra ir ką su tuo daryti.

L.S. Kaip Jūs manote, ar tapimas Lenkijos mokslų ir menų akademijos nariu yra labiau garbės titulas ar visgi tai rimtas mokslo pasaulio įvertinimas?

A.B. Akademijos visos yra labiau garbės reikalas. Nežinau kaip dabar sutaria Lenkijos mokslų akademija ir Lenkijos mokslų ir menų akademija. Bet ši Lenkijos mokslų ir menų akademija sugebėjo per daugiau nei trisdešimt metų, nuo 1989 m., suburti kelis šimtus rimtų mokslininkų. Todėl nemanau, kad šis apdovanojimas yra nei už ką. Aš pasidomėjau, kokioje kompanijoje esu. Akademijoje yra šešios sekcijos: filologijos, istorijos ir filosofijos, tiksliųjų mokslų ir technologijos, gamtos mokslų, medicinos ir šešta meninės kūrybos (Twórczości Artystycznej). Todėl ir pavadinimas mokslų ir menų. Meninės kūrybos sekcijos nariai yra žymūs lenkų režisieriai Agnieszka Holland, Krzysztof Zanussi, rašytoja, literatūros Nobelio premijos laureate Olga Tokarczuk. Šioje sekcijoje iš šešių užsienio narių yra vienas lietuvis – Tomas Venclova. Ten kur aš dabar esu, Istorijos ir filosofijos sekcijoje, trisdešimties užsienio narių pavardės rimtos: profesorius Norman Davies Europos istorijos, Lenkijos istorijos autorius; Timothy Snider, Yale universiteto profesorius; Robert I. Frost, žinomas britų istorikas, tyrinėjantis Lenkijos, Lietuvos ir Rytų Europos istoriją; profesorius Daniel Beauvois, man dar iš sovietmečio laikų žinomas prancūzų tyrinėtojas. Dar atkreipčiau dėmesį į Krzysztof Pomian, jis yra buvęs mūsų Universiteto svečias. Jei atsiverti Pierre Nora Les Lieux de Mémoire ir bandai suprasti kas yra tos prancūziškos „atminties vietos“, vienas iš aiškiausių ir konceptualiausių tekstų apie frankus ir galus yra būtent Pomiano: prancūzų tapatybės formulė yra ne „frankai ar galai“, o „frankai ir galai“. Tokioje kompanijoje aš esu. Tai čia gana rimta.

L.S. Kaip Jūs manote, ar galima sakyti, kad ši Akademija yra polonistika plačiąja prasme, taip, kaip mes suprantame lituanistiką plačiąja prasme, užsiimančių mokslininkų, menininkų, ypač humanitarikos srityje, ratas?

A.B. Iš dalies turbūt taip. Kiekviena Akademijos sekcija turi taip vadinamus užsienio narius. Jų sąrašas yra atskiras. Aš tiesa sakant, miglotai įsivaizduoju, kaip jie sprendžia dėl tiksliųjų mokslų ar gamtos mokslų narių, turbūt tokiais pačiais keliais, kaip ir pas mus. Tačiau humanitarikoje tai, matyt, taip. Tačiau mums svarbu yra tai, kad šios Akademijos nariais ar net vadovais yra buvę Lietuvos istoriografijai žinomos figūros: Józef Szujski ar Stanisław Smolka (pirmieji PAU generaliniai sekretoriai, Krokuvos istorikų mokyklos pradininkai), akademijos prezidentu yra buvęs garsus Lenkijos – Lietuvos unijų tyrinėtojas Stanisław Kutrzeba. Šiandienis prezidentas Janas Ostrowskis stebėjo mūsų veiklas. Su juo palaikėme ryšį, kai per Užsienio reikalų ministeriją propagavome Gediminaičių idėją. Aš kviečiau atvykti Janą Ostrowskį, kai kalbėjome apie gyvą paveldą LDK. Tada atvyko Römeriai, Piłsudskiai, Czetwertyńskiai, tų giminių atstovai. Ostrowskis žinojo mano LDK istoriją lenkiškai.

L.S. Turbūt dar kartą pasitvirtino, kad kaip Lietuvos istorikas esate labiau vertinamas Lenkijoje.

A.B. Aš esu tas, kuris kartoja Gedimino laiškų žinias. Laiškus į Europą reikia siųsti per Mazoviją. Aš kartoju ir kartoju. Ir tas ne visiems lietuviams patinka. O lenkai, matyt, šiek tiek supranta reikalą, o per kur kitur? Man viena žinoma kultūrininkė įgėlė, kad Bumblauskai atidirbinėji už ordinus. Nei atidirbinėju, nei ką. Jei nori gauti didesnį pažymį nei du, reikia geografiją ir istoriją pasikartoti. Kur be Lenkijos mes? Čia paprastos abėcėlinės tiesos. Ir kartais tų abėcėlinių tiesų kartojimas ir veikla atveda prie Gegužės 3 d. Konstitucijos įpaveldinimo, kas man labai patinka. Man labai patinka, kad Lietuvos bankas kartu su Lenkijos banku išleido bendrą monetą, kurios averse yra užrašas „Del patwirtinima wałnasties, del użłaykima musu Tiewiszkies, yr ios groniczos su dydżiausie twirtuma Dwasios taie Konstytucija pagiriam“ (tekstas iš rankraštyje likusio Konstitucijos vertimo į lietuvių kalbą) – „Laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią konstituciją“. Čia buvo mano idėja – sureikšminti pirmą istorijoje politinį dokumentą lietuvių kalba. Tiesa sakant, mane kažkiek žino ir Lenkijos istorijos muziejaus (Muzeum Historii Polski) vadai – Michał Kopczyński ar Robert Kostro. Mūsų veiklas sekė Adamas Michnikas, tai pat Jerzy Giedroyco fondas. Lietuvoje šiam fondui vadovauja Alvydas Nikžentaitis. Turbūt nesu visai atsitiktinis veikėjas. Todėl man miela ir netikėta. O tie 1989 m., man atrodo, kad jie įeina į istoriją todėl, kad tai Baltijos kelias ir Solidarność. Kai nuvyksti į Gdanską, Solidarnocz muziejus yra ne kas kita, kaip Europejskie Centrum Solidarności. Aš galvojau, kodėl jie taip užrašė. O lenkai rimtai sako, kad Gdanske buvo sulipdyta normali Europa. Šiaip ji buvo pusinė Europa. Ir tų 1989 metų reikšmę lenkai puikiai supranta. Toliau mūsų 1990-ieji, ir Jerzy Giedroycas sako, kad jo ULB koncepcija pradėjo realizuotis su mūsų Kovo 11-ąja. Mes dažnai to nematome. Mes matome iš savo Nepriklausomybės perspektyvos, o kad tai yra tarptautinis kontekstas nepastebime. Tuojau pat, kaip sako Edvardas Gudavičius, Maskvos „Baltųjų rūmų“ gynimas kartoja Lietuvos Parlamento gynimą, o toliau nepavykęs pučas ir tada pradeda virsti leninai ir griūva Sovietų sąjunga. Tuo metu mes jau neslėpėme pažiūrų, juo labiau Lenkijoje, kad esame Solidarumo šalininkai ir sąjūdiečiai. Ir, matyt, tai Janui Ostrowskiui darė įspūdį.

L.S. Dėkui už pokalbį ir dar kartą nuoširdžiai sveikinu.

Call for Participants

Summer School

CULTURAL LANDSCAPES: CONCRETE HERITAGE

Organised by Vilnius University, Faculty of History “(Post)Authoritarian Landscapes” Research Centre in collaboration with post-doctoral research “Evaluation and Preservation of Post-War Concrete Architecture.”

Vilnius and Palanga, Lithuania

23–26 September, 2024

Organisers:

• Prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilnius University, Faculty of History, (Post)Authoritarian Landscapes Research Centre)
• Post-doctoral researcher dr. Aušra Černauskienė (Vilnius University, Post-doctoral Fellow)

Teachers/Workshop leaders:

• Assoc. prof. dr. Wido Quist (TU Delft; Secretary General DOCOMOMO International)

Invited Speakers:

• Dr. Stefania Landi (Pisa University, DESTeC, Scuola di Ingegneria; ICOMOS ISC20C Vice President)
• Assistant Professor dr. Błażej Ciarkowski (University of Lódź, Department of History of Architecture)
• Architect Gintaras Balčytis (Chairman of the Lithuanian Union of Architects and curator of the Lithuanian Pavilion at Venice Biennale 2024).

The heritage of concrete architecture (second half of the 20th century) is experimental and diverse, yet it is not neutral. It reflects the operated ideological, economic and ecological systems and sociocultural contexts of different regimes, and the socialist anthropocene in the case of Lithuania. Therefore, detailed historical, cultural and architectural research that lead to preservation strategy are required on a case-by-case basis.

As a young heritage, concrete poses many preservation challenges: How to determine the statement of cultural significance considering concrete specifics, historical context, and contemporary requirements, including sustainability? How to deal with the still-existing non-appreciation of aesthetics and negative associations with authoritarian regimes? What criteria and aspects should be included to determine the proper and suitable intervention (conservation, repair, or reconstruction) to preserve the authenticity and valuable features? Training school “Cultural Landscapes: Concrete Heritage” is aimed at PhD students and early career scholars in the field of built environment and humanities (heritage studies, history, art history, architecture, sociology, anthropology, philosophy, etc.) interested in research, interpretation, and preservation issues of concrete modernist built heritage.

The four-day long training school will include lectures by distinguished specialists in the field, site visits, workshops and discussions. Two sites will be explored specifically: Vilnius Concert and Sports Hall (1965–1971, arch. Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmas Liandzbergis; engineers Henrikas Karvelis et al.) and Hotel “Žilvinas” in Palanga (1969, architect Algimantas Lėckas, engineer Kęstutis Augustinas).

Vilnius university will accept up to 15 international students. The certificate of 3 ECTS credits will be provided. Vilnius University will cover accommodation and meals for all the participants.

Applications with your CV, PhD/Postdoc research topic and one page project description should be sent by 20 May (Monday) to and

Selected participants will be informed by 3 June (Monday).

Preliminary programme:

Sunday, 22 September. Arrivals

Monday-Thursday, 23–26 September, 9.00-18.00 training in Vilnius and Palanga

Friday, 27 September, morning, departure from Palanga to Vilnius

Friday, 27 September, afternoon, departures

The summer school is funded by Research Council of Lithuania under the Programme "University Excellence Initiatives" of the Ministry of Education, Science and Sports of the Republic of Lithuania (Measure No. 12-001-01-01-01 "Improving the Research and Study Environment"). Project No.: S-A-UEI-23-12.

(Post)Authoritarian Landscapes Research Centre, https://www.if.vu.lt/en/research/projects/pascapes Vilnius University, Faculty of History, https://www.if.vu.lt/en/

Balandžio 20 d. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20) vyks istorinių Europos kovos menų (angl. Historical European martial arts – HEMA) turnyras „Alberio kalavijas II“. Turnyrą organizuoja Vilniaus universiteto (VU) HEMA sporto klubas „Alber aus VU“. Apie tai, kas yra HEMA, kaip prasidėjo šis sportas VU ir ko tikėtis turnyre, pasakoja klubo vadovai, VU Istorijos fakulteto studentai Juozapas Bernotas-Pakeris ir Emilija Klemkaitė.

HEMA – ir istorinių šaltinių nagrinėjimas, ir sportas

J. Bernotas-Pakeris HEMA atbūdina kaip sportą, kovos meną ir istorinių šaltinių nagrinėjimą. Pasaulyje vyksta HEMA varžybos, jų metu naudojama specifinė įranga, vadovaujamasi nustatytomis taisyklėmis. Unikaliausias HEMOS bruožas yra tai, kad technikos šiam sportui mokomasi iš XIV–XIX a. vadovėlių. „Daugiausia tai yra viduramžių ir baroko laikų knygos, kuriose matyti dvikovų vaizdai su instrukcijomis, kaip reikia kautis kalavijais. Mes skaitome tuos vadovėlius, mokomės ir stengiamės tobulėti šiame kovos mene. VU turime klubą – „Alber aus VU“, kuris yra vienas didžiausių sporto klubų VU ir didžiausias šio sporto klubas Lietuvoje ir Baltijos šalyse.“ Paklaustas, ką reiškia klubo pavadinimas, klubo įkūrėjas J. Bernotas-Pakeris paaiškina, kad „Alber aus VU“ iš senosios vokiečių kalbos išvertus reiškia kvailys / juokdarys iš VU. Ir priduria, kad „alber“ yra ir viena iš HEMA stovėsenų, kuri tarsi apgauna oponentą.

J. Bernotas-Pakeris yra iš Klaipėdos ir HEMA užsiima nuo 15 metų, kai į uostamiestį atvyko meistras Nikolajus. Treniruotes meistras vedė pusmetį: „Per tą laiką aš įsigijau savo kalaviją. Meistrui išvykus, treniruotės nebevyko, o man labai patiko šis sportas ir kovos menas, tad norėjau tęsti toliau. Galų gale sutikau bendraminčių iš Vilniaus, kai nuvykau į „Comic Con“ ir kitus renginius. Supratau, kad galiu pats pabandyti sukurti HEMA klubą. Taip ir padariau Klaipėdoje 2019–2020 m., bet kadangi pradėjau studijuoti VU Istorijos fakultete, važinėti pirmyn ir atgal į Klaipėdą buvo vis sunkiau. Tada antraisiais studijų metais HEMA klubą įkūriau VU.“

E. Klemkaitė HEMA atrado, kai ieškojo aktyvios veiklos: „Pirmaisiais studijų metais, kai dar studijavau VU skandinavistiką, ieškojau kokios nors sportinės veiklos, kuri nebūtų tiesiog ėjimas į salę ar tiesiog bėgiojimas, kas man labai nepatinka. Vieną kartą per „Youtube“ atradau, kad egzistuoja toks dalykas kaip HEMA. Paieškojusi suradau, kad Vilniuje yra klubas. Atėjusi į treniruotę Vilniuje susipažinau su Juozapu. Galiausiai trise, aš, Juozapas ir kita mergina, kuri irgi buvo iš Klaipėdos ir lankė HEMA ten, tačiau vėliau atvažiavo studijuoti VU, įkūrėme „Alber aus VU“.“

J. Bernotas-Pakeris ir E. Klemkaitė užsiima ir istorine rekonstrukcija. Visi drabužiai, kuriuos jie naudoja renginiams, išskyrus batus, yra pasiūti E. Klemkaitės. Dėvėdami XIII–XIV a. drabužius jie dalyvauja renginiuose kaip viduramžių kovos menų mokyklos atstovai, moko žmones kautis ir pasakoja apie HEMA, kartu griaudami klaidingus stereotipus apie gyvenimą viduramžiais. „Taip mes bandom pakeisti klaidingą požiūrį į viduramžius ir skleisti informaciją apie istorinius Europos kovos menus kaip apie sportą ir istoriją“, – priduria E. Klemkaitė.

„Alberio kalavijas II“

Iš pavadinimo galima spręsti, kad tai nėra pirmasis HEMA klubo „Alber aus VU“ organizuojamas turnyras. Būsimasis turnyras nustelbs ankstesnįjį veiklų gausa. Šį kartą vyks ne tik kovos, bet ir paskaitos, edukacijos, muzikiniai pasirodymai. Turnyro dalyvius maitins ir žiūrovus viduramžių patiekalų paskanauti kvies istoriniai maisto rekonstruktoriai „Kunigaikščio svita“. Kovotojai iš visų Lietuvos ir ne tik HEMA klubų galės išmėginti savo jėgas net keturiose kategorijose: kalavijo ir baklerio (skydo), ilgojo kalavijo, kardo, o ketvirtoje kategorijoje galės rungtis tik moterys, tačiau jos galės grumtis ir su vyrais kitose. Turnyro žiūrovai galės išbandyti HEMA ir pasimokyti stovėsenos atskirose erdvėse.

Registraciją ir daugiau informacijos rasite čia.

Kovo pabaigoje pasirodė naujausias, 39-asis, Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo SPECTRUM numeris. Naujajame numeryje VU mokslininkai pasakoja apie galimą populizmo grėsmę demokratijai, skurstančių asmenų nedarbą, ilgametę opijaus raidą pasaulyje, darbuotojų įsitraukimą, meditacines praktikas ir kaip jos pritaikomos klimato veiksmų srityje, mirties politiką sovietinėje Lietuvoje, grėsmes, slypinčias vaikų telefonuose.

Žurnale rasite ir Istorijos fakulteto tekstą. Straipsnyje doc. Martynas Jakulis pasakoja apie tai, kaip XVIII a. antroje pusėje žmonės suprato higieną, ligas ir aplinką. Istorikas atskleidžia, kaip to meto Vilniaus valdžia užtikrino švarą ir sprendė su sanitarija susijusius klausimus mieste.

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

„Publikuojama Lietuvos Metrikos (LM) knygos kopija šiandien saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Lietuvos Metrikos fonde, kaip 265 knyga. (…) LM teismo knygos surašymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvykdytos svarbios valstybės santvarkai – administracijos ir teismų – reformos, sudaryta Liublino unija, tebevyko Livonijos karas. Knygoje tai atsispindi ne tik daugkartiniu teismo posėdžių perkėlimu dėl valdovo Žygimanto Augusto nuolatinio užimtumo bei bylininkų išvykimo į kariuomenės stovyklas, pinigų skolinimusi (tikėtina, ir karybos reikmėms), bet ir bylų perdavimu naujai sukurtiems pavietų teismams, jų sprendimų užginčijimu, apeliuojant į valdovą. Ir, žinoma, kaip jau įprasta LM teismų knygose, tematiškai čia vyrauja bajorų tarpusavio turtiniai ginčai, antpuoliai, garbės įžeidimai, neteisėtas įkalinimas ir smurtas. LM teismo knygos turinys teikia medžiagos ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. antrosios pusės teisinės kultūros plačiausia prasme, bet ir įvairių kitų visų luomų gyventojų gyvenimo reiškinių pažinimui“, – sako knygą parengusi Neringa Šlimienė (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas).

Šioje knygoje publikuojami visi (213) Lietuvos Metrikos knygos Nr. 265 (vadinamosios 51-osios Teismų bylų knygos), saugomos Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje (f. 389, s. v. 265), dokumentai, surašyti rusėnų, lenkų ir lotynų kalbomis. Tai valdovo teismo knygos, į kurią nurašyti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Ponų Tarybos narių nuo 1566 m. vasario iki 1571 m. gegužės vadovauto teismo protokolai ir sprendimai bei kiti su teismo procesu susiję, taip pat notarinio pobūdžio dokumentai, XVI a. pabaigoje parengta kopija. Publikacijos įvade išanalizuota rankraštinio folianto sandara, teismo knygos struktūra, į ją įrašytų dokumentų chronologija, geografija ir repertuaras. Pabaigoje pateiktos dalykų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

Knygą „Lietuvos Metrika (1566–1571). 51 knyga“ galite įsigyti Vilniaus universiteto internetiniame knygyne, knygynuose „Akademinė knyga“, „Pegasas“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.