Artėjant pasaulio futbolo čempionatui, futbolo nuotaikos vis labiau jaučiamos ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. Nors futbolas dažnai vis dar įsivaizduojamas kaip „vyriškas“ sportas, tribūnose, prie ekranų ir fakulteto čempionato totalizatoriuje netrūksta ir moterų, kurios šį žaidimą stebi, palaiko savo komandas ir žaidžia.

Šia proga pakalbinome keturias (VU) Istorijos fakulteto mokslininkes, kurioms futbolas nėra tik kartą per ketverius metus vykstantis reginys. Jų klausėme, kada ir kodėl jos pradėjo domėtis futbolu, kurie žaidėjai ar čempionatai labiausiai įsiminė, ko jos tikisi iš artėjančio pasaulio čempionato ir ar stebi moterų futbolą.

Žavi kolektyvinis entuziazmas

Istorikei dr. Akvilei Naudžiūnienei futbolo stebėjimas yra smagi bendra veikla. Žiūrint futbolą ją žavi supantis kolektyvinio entuziazmo reiškinys. O kai dukra pradėjo entuziastingai spardyti futbolo kamuolį ir lankyti treniruotes, ji tapo ir vaikų futbolo stebėtoja.

Labiausiai istorikei įsiminęs futbolo žaidėjas yra prancūzų futbolininkas Zinedinas Zidanas dėl savo „žaidimo galva“.

Paklausta, ko tikisi iš būsimo pasaulio čempionato, Akvilė dalijasi, kad labiausiai laukia komandinio susižaidimo: „Labiau laukiu ne žaidėjų „pasirodymų“, o komandinio susižaidimo, nes kad ir kokie šaunūs atskiri žaidėjai būtų, mačus laimi arba pralaimi visa komanda. Tad labiausiai laukiu ir tikiuosi artėjančios Prancūzijos komandos pergalės.“

Moterų futbolą Akvilė stebi retai. Sąmoningai jo nevengia, tačiau, jei reikia rinktis, visada rinktųsi stebėti vyrų futbolą.

Likimas sako: laimės Anglija

Futbolas Istorijos fakulteto darbuotojai Giedrei Polkaitei buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kiek tik ji save prisimena: „Iki šiol mano mama dažniau žiūri futbolo čempionatus nei dailųjį čiuožimą. Mano mokyklos draugės tėtis dirbo su Vilniaus „Žalgiriu“, todėl paauglystėje eidavome žiūrėti varžybų į stadioną. Mano klasiokas net paaukojo savo ilgus plaukus, kai pralaimėjo lažybas, 1998 m. pastatęs už brazilų pergalę. Kaip žinia, laimėjo prancūzai, ir nuo to laiko jis kerpasi trumpai. Su kursiokais, sukišę nosis į vieną nedidelį televizoriaus ekraną, stebėdavome rungtynes, o Kernavėje vasaros pabaigoje su kursiokėmis audringai sirgdavome už kursiokus kasmetiniame futbolo turnyre.“

Paklausta apie įsimintiniausią žaidėją, Giedrė sako, kad ją visada žavėjo vartininko vaidmuo ir reikšmė rungtynėse – jo reakcija, koncentracija, visos aikštės matymas, greiti sprendimai ir nuojauta. Todėl ilgus metus ji žavėjosi italų futbolininku Gianluigi Buffonu.

Kalbėdama apie būsimą pasaulio futbolo čempionatą, Giedrė pabrėžia, kad labiausiai ją žavi futbolo nenuspėjamumas: „Smagiausia, kad net didžiausi futbolo ekspertai niekada negali būti tikri, kuri komanda laimės pasaulio čempionatą ir kaip pasisuks rungtynių eiga. Tas nenuspėjamumas, azartas, ilgi vakarai ir visas mėnuo su mažai miego yra viena laukiamiausių švenčių. Savaitgalį pirkau vieną gaivųjį gėrimą ir tik vėliau pamačiau, kad ant buteliuko yra Pasaulio futbolo čempionato loterija. Mano buteliukas buvo su užrašu „Anglija“. Gal tai ženklas?“ – apie lūkesčius pasaulio čempionatui dalijasi G. Polkaitė.

Moterų futbolo Giedrė dar neatrado, bet pažada skirti tam dėmesio.

Futbolas – tai būdas pažinti visuomenę

VU Istorijos fakulteto dėstytoja doc. Dovilė Troskovaitė didžiuosius futbolo turnyrus su šeima stebėdavo dar vaikystėje. Tačiau labiau futbolu susidomėjo studijuodama, kai vienoje studentų konferencijoje Varšuvoje kolega iš Kroatijos perskaitė pranešimą apie serbų ir kroatų futbolo kultūrą ir tai, kaip joje reiškiasi nacionalizmas bei Balkanų karų traumos.

„Man, kaip besidominčiai nacionalizmo apraiškomis įvairiose etninėse grupėse, toks tyrimas pasirodė įdomus ir padėjo atrasti, kad per sporto kultūrą apskritai galime pažinti visuomenėse vykstančius procesus tada, kai kiti, tradiciniai istorikų tyrimo metodai ir šaltiniai mažai ką gali pasakyti. Tad man futbolas yra daugiau nei žaidimas – tai būdas pažinti visuomenes“, – dalijasi istorikė.

Įsimintiniausiu futbolininku docentė įvardija Urugvajaus rinktinės puolėją Diegą Forlaną.

Čempionate istorikė tradiciškai palaikys Prancūzijos rinktinę ir, žinoma, tikisi šios rinktinės pergalės: „Ousmane’as Dembélé, Désiré Doué ir Bradley Barcola, šį sezoną žaisdami PSG (Paryžiaus „Saint-Germain“), jau įrodė, kad net jei komandai sezonas klostosi ne taip, kaip norėtųsi, atidavę visas jėgas jie gali pasiekti stulbinamų rezultatų. Prancūzijos rinktinė tikrai turės stiprios sudėties komandą, belieka palinkėti išvengti traumų ir ligų, kurios praėjusiame pasaulio čempionate pakišo koją prieš pat finalą su Argentina.“

Paklausta, ar stebi moterų futbolą, istorikė pažymi, kad moterys futbole yra neįtikėtinos, ir sako su nekantrumu laukianti Pasaulio moterų futbolo čempionato, kuris kitais metais vyks Brazilijoje: „Praėjęs čempionatas, vykęs Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, emocijomis ir žaidimo dinamika nenusileido vyrų futbolui, o kovingumu, sakyčiau, jį net pranoko. Akivaizdu, kad 2023 m. pasaulio čempionatas tapo tam tikru lūžiu ir klubiniame moterų futbole. Iš pradžių vystytas gana vangiai ir net su šiek tiek prievartos, dabar moterų futbolas sulaukia vis daugiau sirgalių dėmesio. Moterys pripažinimą išsikovojo savo darbu, atsidavimu, ir gana simboliška, kad sportininkėms teko ginti savo teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, teisę į motinystės atostogas, teisingesnį, nors vis dar neteisingą, atlygį. Ši kova yra ne tik apie futbolą, bet ir apie daug svarbesnį moterų teisių klausimą, kai vis dar yra profesijų ar situacijų, kuriose moterys nevertinamos taip pat kaip vyrai. Moterų futbolas yra įkvėpimas visoms moterims ir mergaitėms siekti savo tikslų.“

Futbolą žaidė profesionaliai

Bene daugiausiai tiesioginio kontakto su futbolo kamuoliu iš visų pašnekovių yra turėjusi archeologė prof. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen. Futbolas jai nėra vien tik stebimas sportas – jaunystėje ji pati jį žaidė profesionaliai ir atstovavo Lietuvos moterų futbolo rinktinei. Jos profilį ir šiandien galima rasti Lietuvos futbolo svetainėje.

Šiandien profesorė futbolo aikštėje kamuolio jau nebespardo, tačiau futbolo mačus vis dar stebi. Paklausta apie labiausiai įsiminusį žaidėją, ji tiesiai šviesiai sako, kad portugalų futbolininkas Cristiano Ronaldo yra vienareikšmiškai numeris vienas.

Iš būsimo pasaulio futbolo čempionato Giedrė labiausiai laukia ispano Lamine’o Yamalo žaidimo ir tikisi, kad čempionate triumfuos Ispanija.

Moterų futbolą buvusi Lietuvos moterų futbolo rinktinės žaidėja stebi ne visada, tačiau, kiek gali, seka ir jį.

Studijos Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete nėra vien apie tolimus ir grandiozinius istorinius įvykius. Tai studijos apie žmones, jų sprendimus ir inicijuotus procesus, kurių atgarsiai mus pasiekia iki šių dienų. Trys skirtingos VU Istorijos fakulteto bakalauro studijų programos supažindina su įvairiais praeities aspektais. Viena iš jų – Kultūros istorija ir antropologija – kviečia istoriją pažinti ne tik per datas ar faktus, bet ir per žmonių patirtis, kultūrą, idėjas bei pasakojimus.

Dalia Smagurauskaitė – istorinių romanų rašytoja ir komunikacijos specialistė, baigusi Kultūros istorijos ir antropologijos studijas VU Istorijos fakultete, pasidalijo, kaip pasirinko šią programą ir kuo ji gali sudominti kūrybiškus, istorijomis ir kultūra besidominčius žmones.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo mokyklos suolo iki istorinių romanų

VU Istorijos fakulteto alumnė D. Smagurauskaitė yra keturių knygų autorė. Naujausia jos knyga – istorinis romanas „Sugrįžimas į Veneciją“, sukurtas kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio gyvenimo ir kelionės į Šventąją Žemę motyvais. Knyga įtraukta į 10 klasės literatūros vadovėlį ir e. mokymosi platformą. Šiuo metu D. Smagurauskaitė taip pat dirba komunikacijos srityje, rengia įvairius tekstus kaip laisvai samdoma specialistė ir rašo penktąją knygą, kuriai Lietuvos kultūros taryba skyrė stipendiją.

Gimusios ir užaugusios Švenčionėliuose D. Smagurauskaitės kelias į istoriją prasidėjo mokykloje – dabartinėje Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijoje. Istorija buvo viena mėgstamiausių jos pamokų. Ji aktyviai dalyvaudavo pamokose, namuose papildomai skaitydavo knygas, ypač domėjosi Egipto istorija. Vyresnėse klasėse VU alumnės dėmesys pakrypo į meno istoriją – XII–XIX a. Europos architektūrą ir dailę. Prie stipraus susidomėjimo istorija prisidėjo istorijos mokytoja Daiva Uzialienė ir dailės mokytojas, skulptorius Marius Grušas.

Paklausta, kodėl nusprendė studijuoti VU Istorijos fakultete, rašytoja pasakoja, kad ją patraukė universiteto vardas ir prestižas, o pati studijų programa pasirodė įdomi: „Norėjau platesnio istorinio, kultūrinio ir socialinio konteksto. Galbūt nuskambės šiek tiek neapgalvotai, bet kol vieni rinkosi praktiškas specialybes, tokias kaip teisė ar verslo vadyba, kurios tuo metu buvo labai populiarios, man buvo svarbu, kad studijos būtų įdomios. Iki šiol manau, kad šis pasirinkimas buvo geras.“

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Studijų metai: dėstytojai, kelionės ir pirmieji rašymo impulsai

VU Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programoje D. Smagurauskaitė studijavo 2003–2007 m. Tuo metu ši programa buvo nauja, o D. Smagurauskaitė priklausė trečiajai jos studentų laidai. Pasak rašytojos, studijos sekėsi gerai, nors prieš sesijas kartais tekdavo susidurti ir su sunkumais. Daugelis paskaitų buvo įdomios tiek dėl turinio, tiek dėl dėstytojų asmenybių.

„Su dėstytojais sutardavome gerai, galėdavome kreiptis patarimų, pasiūlyti idėjų. Man asmeniškai labai svarbus buvo prof. Nerijaus Šepečio įvertinimas: parašiau netradicinės formos rašto darbą, kuris dėstytojo iniciatyva buvo publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“. Manau, kad iš dalies tai mane padrąsino ir paskatino rašyti. Taip pat vienas įsimintiniausių studijų įvykių – kelių dienų išvyka su dėstytojais po LDK paveldo objektus dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Su kursioke dviese vykome ir į Nesvyžių bei Mirą, todėl mūsų dėstytoja jaudinosi ir prašė pranešti, kai grįšime“, – prisimena rašytoja.

D. Smagurauskaitė iš studijų stengėsi pasiimti kuo daugiau, todėl pasinaudojo ir studentų mainų programa „Erasmus“: „Buvau išvykusi į Vokietiją. Tas pusmetis buvo puikus – paskaitos C. D. Friedricho meno institute, kelionės, vakarėliai su studentais iš viso pasaulio ir t. t. Dabar galimybių gerokai daugiau, bet 2006 m. tai buvo ypatinga patirtis.“

Visavertę studijų patirtį rašytoja įgijo ir bendrabutyje. Nors pirmuosius kelis mėnesius gyveno nuomojamame kambaryje, vos atsiradus laisvai vietai persikėlė į studentų bendrabutį, vadinamąjį „baraką“ Olandų gatvėje. Šalia gyveno ne tik Kultūros istorijos ir antropologijos programos studentai, bet ir archeologai, istorikai. D. Smagurauskaitė bendrabučio bendruomenę prisimena kaip smagią ir artimą – joje, prireikus, galėjai pasiskolinti ir paskaitų konspektų, ir bulvių, pasiguosti dėl nelaimingos meilės ar triukšmaujančių kaimynų. Viena penktadienio tradicijų buvo kartu eiti pasišokti į „Bix“ barą.

Kadangi tuo metu domėjosi dvarais, baigiamąjį bakalauro darbą D. Smagurauskaitė pasirinko rašyti apie Lietuvos dvarų įvaizdį populiariojoje literatūroje ir žiniasklaidoje nuo XIX a. vidurio iki XX a.: „Ieškojau atsakymo į klausimą, koks jų įvaizdis buvo formuojamas viešojoje erdvėje nuo 1863 m. sukilimo iki dabartinių laikų, kaip jis kito keičiantis politinėms santvarkoms ir kodėl. Darbo vadovė buvo prof. Irena Vaišvilaitė. Darbas buvo įvertintas kaip geriausias tų metų baigiamasis darbas ir apdovanotas pinigine premija.“

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Smalsumas, atvėręs skirtingus profesinius kelius

Dar studijuodama D. Smagurauskaitė pradėjo žengti pirmuosius profesinius žingsnius. Pirmasis jos darbas buvo kultūros paveldo projektų vadovo asistentės pareigos privačioje įmonėje. Jau tuomet ji suprato, kad galimybių yra daug, tačiau reikia pačiai imtis iniciatyvos. Po studijų D. Smagurauskaitei teko dirbti įvairiose įstaigose ir pozicijose: projektų koordinatore Lietuvos pilių ir dvarų asociacijoje, žurnaliste, TV laidos turinio redaktore, gide Palazzo Vecchio rūmuose Florencijoje. Ji taip pat įkūrė du kelionių žurnalus ir buvo jų redaktorė, o tarptautinėje turizmo parodoje rengė pokalbių su keliautojais rubriką. VU alumnė taip pat šešerius metus gyveno Florencijoje, į kurią išvyko pagal Europos savanorių tarnybos programą. Rašytoja mano, kad studijos prisidėjo prie sėkmingos atrankos į Florencijos savivaldybės projektą, nes veiklos vyko Palazzo Vecchio muziejuje.

„Į kiekvieną iš šių darbų mane atvedė mano pačios iniciatyva ir noras išbandyti save naujame vaidmenyje. Pagrindinis mano variklis yra smalsumas, noras žinoti daugiau ir nuobodulio baimė – kai tik tampa nuobodu, ieškau, kur ir kaip galėčiau save realizuoti naujai. Studijos čia turėjo savo vaidmenį, nes visada buvo įkvėpimo šaltinis. Kai turiu progą mokiniams pasakoti apie studijų pasirinkimą, visada pabrėžiu, kad magistro studijas greičiausiai rinkčiausi kitas, bet bakalauro studijos būtų būtent tokios, kokios ir buvo“, – dalinasi VU Istorijos fakulteto alumnė.

Dabar D. Smagurauskaitė nelaiko savęs istorike akademine prasme, nes istorija nėra tiesiogiai susijusi su kasdiene jos veikla. Vis dėlto istorija jai yra būdas reflektuoti pasaulį ir įkvėpimo šaltinis, kuriame ji ieško temų pasakojimams, krypčių kelionėms, įdomių asmenybių ir tradicijų. Rašytojai įdomu ieškoti paralelių tarp skirtingų laikotarpių ir stebėti, kaip kai kurie įvykiai, nors ir kitomis formomis, atsikartoja šiandien. Kartais jai perskaityti istoriniai faktai būna tokie neįtikėtini, kad tampa tikra mankšta vaizduotei.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Studijos – gebėjimas suprasti pasaulį ir pasakoti istorijas

Pasak D. Smagurauskaitės, Kultūros istorijos ir antropologijos studijos pirmiausia suteikė platų intelektualinį išsilavinimą. Jos išmokė nepasiklysti šaltinių jūroje, ieškoti informacijos, valdyti didelius jos kiekius, analizuoti ir vertinti ne izoliuotai, o platesniame kultūriniame ar politiniame kontekste. Gyvename dezinformacijos laikais, kai viešoji erdvė tampa mūšio lauku, todėl tokie įgūdžiai, pasak rašytojos, šiandien yra dar svarbesni.

„Studijos taip pat suteikė gebėjimą sausus faktus paversti įtraukiančiu pasakojimu. Tai praverčia žurnalistikoje, taip pat rašant knygas ir dirbant komunikacijos srityje. Sakoma, kad dabar viskas yra pasakojimas, o antropologai teigia, kad būtent istorijos leido žmonijai vystytis – mitai, religijos, idėjos. Todėl gebėjimas pasakoti istorijas man yra fundamentalus. Be to, istorija moko pažinti ir suprasti žmones, o tai ugdo empatiją“, – sako ji.

Studijas VU Istorijos fakultete D. Smagurauskaitė rekomenduotų smalsiems žmonėms, mėgstantiems kelti klausimus, analizuoti ir kurti pasakojimus. Tiems, kurie nori sieti gyvenimą su akademiniu pasauliu, ir tiems, kurie dar nėra apsisprendę, ką veiks ateityje. Pasak jos, šios studijos ugdo gebėjimą mąstyti plačiai ir kartu pastebėti detales, todėl tinka tiems, kurie nori plataus išsilavinimo, leidžiančio vėliau prisitaikyti skirtingose srityse. Rašytoja pažymi, kad istorikai dirba visur – nuo valstybės valdymo ir komunikacijos iki IT sektoriaus ar kūrybinių industrijų, o kartais gali būti ir nuomonės formuotojais (influenceriais).

„Visada pabrėžiu, kad didžiąja dalimi sėkmė priklauso nuo mūsų pačių. Kažkada buvau mergaitė iš miestelio ir svajojau aplankyti Kroatiją. O tada vieną dieną, jau būdama keturių knygų autorė, sėdėjau priešais Tadž Mahalą saulei leidžiantis ir galvojau, kiek daug visko įvyko, kad atsidurčiau ten, kur esu. Visam tam reikėjo įdėti pastangų, aktyviai domėtis, praktikuotis, rodyti iniciatyvą, ieškoti galimybių. Nebijoti keisti krypties ir nuolat mokytis. Jei norisi eiti prieš srovę – taip ir daryti. Jei norisi keisti – keisti. Nebijoti suklysti, nes, kad ir kaip šabloniškai skambėtų, vis dėlto blogiau nepabandyti nei pabandžius suklysti. Ir, žinoma, visada svarbu mėgautis“, – sako D. Smagurauskaitė.

50-oji Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrinė premija įteikta poetei ir VU Istorijos fakulteto doktorantei Alinai Borzenkaitei už poezijos knygą „Undinės žvejoja“. Premija kasmet skiriama už geriausią pirmąją poezijos knygą lietuvių kalba.

Plačiau apie Alinos santykį su istorija ir poezija skaitykite čia. 

Birželio 1–4 dienomis Vilniaus universitete vyks pavasario mokykla "Disonuojantis paveldas, ginčytini kraštovaizdiai ir Europos tapatybė", suburianti 40 studentų ir dėstytojų iš viso „Arqus“ aljanso.

Daugiausia dėmesio bus skiriama postautoritariniams, postsocialistiniams ir postholokaustiniams kontekstams. Dalyviai, pasitelkdami tarpdisciplinines perspektyvas, nagrinės politinius, socialinius ir etinius iššūkius, susijusius su sudėtingo paveldo nagrinėjimu ir sudėtingo istorinio palikimo susidūrimu.

Programą rengia VU Istorijos fakultetas ir (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centras. Joje derinamos paskaitos, ekskursijos sir interaktyvūs seminarai, skirti skatinti kritinį mąstymą ir bendradarbiavimą.

„Arqus“ pavasario mokyklos programa. 

Kulinarinis paveldas – slidi tema. Kas pirmasis į puodą įdėjo burokėlius ir užpylė juos rūgpieniu? Kas sumanė pridėti agurkų, svogūnų laiškų ir, o Dieve, krapų? Kam šovė į galvą vietoj mėsgalio arba silkės įmesti pjaustytą kiaušinį? Oi, dar pamiršome bulves. O dangau! Juk mąstant istoriškai pilnaverčiams tradiciniams šaltibarščiams rastis reikėjo kelių šimtmečių ir, galbūt, kelių nacijų. Ar tą patį galime pasakyti ir apie kitus patiekalus? Cha!

Per daug painu, tad grįžkime prie lėkštės. Vargu ar istorikas gali tikėtis nustatyti – kas, kiek ir kada įmetė į tarptautinį šaltibarščių puodą. Bet, jis kaip niekas kitas, gerai žino: nori istorinės tiesos, ieškok šaltinio. Nepatingėkime. Atsiverskime 1528 m. gegužės 1 d. datuotą Lietuvos pašauktinės kariuomenės sąrašą ir ką gi matome Giedraičių riterijos gretose? Misius Šaltabarštis ir Bartkienė Šaltabarštienė!!! Šiaip, dėl konteksto, net ukrainiečiai savo istorijos šaltiniuose ankstyviausią barščių paminėjimą aptinka gerokai vėlesniais laikais. Tai gal barščių pavadinimas ne ukrainietiškas, o lietuviškas? Turbūt, per daug sau leidžiu...

Klausimas išspręstas – šaltibarščius lietuviai patentavo XVI a. pradžioje. Tiesa, nežinome tų šaltibarščių recepto. Bet juk turime vaizduotę, tradiciją ir šventę. Kam abejoti? Na ir dar: nusišvilpti ką rašo „The New York Times“ straipsnelio autorius apie šaltibarščius, nes jis tiek pat nusimano apie Lietuvos istoriją, kaip ir mes apie mamuto mėsą.

Tiems kas netingi žr. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 523 (1528), Viešųjų reikalų knyga 1, parengė A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006, p. 55.

Eugenijus Saviščevas

Eugenijus Saviščevas. Nuotrauka redaguota su DI.

2026 m. gegužės 14 d. Prezidentūroje vykusios iškilmingos valstybinės vakarienės metu Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doc. Sauliui Kaubriui įteikė prestižinį Suomijos valstybinį apdovanojimą – Baltosios rožės ordino I laipsnio Riterio kryžių.

Šis apdovanojimas skirtas už Lietuvos ir Suomijos mokslinių kontaktų palaikymą.

VU Istorijos fakultetas ir Oulu universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas rengia kasmetinius kolokviumus, kurių iki šiol jau įvyko penki. Prie šeštojo kolokviumo prisijungs Nordost institutas iš Liuneburgo, Vokietijos. Renginys vyks liepos 3 d., jo tema – „Emigracija XIX–XX a.“

Juozas Sidas Sidzikauskas

JAV gyvenantis filantropas Juozas Sidas Sidzikauskas skyrė 100 tūkst. eurų Vilniaus universiteto (VU) neliečiamojo kapitalo fondui. Iš paramos lėšų įkurtas žymaus tarpukario Lietuvos diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) subfondas, kurio investicijų grąža užtikrins nuolatinį vardinės premijos ir kitų iniciatyvų finansavimą VU Istorijos fakultete.

J. Sidas Sidzikauskas nuosekliai puoselėja savo dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politiko ir diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973), atminimą. Mecenato iniciatyva dar 1994 m., bendradarbiaujant su istoriku ir diplomatu Vytautu Žaliu, išleisti V. Sidzikausko memuarai „Lietuvos diplomatijos paraštėje“. 2017 m. VU Istorijos fakultete įsteigta Vaclovo Sidzikausko premija.

„2017 m., dar būdamas Istorijos fakulteto dekanu, gavau dosnų mecenato pasiūlymą remti fakultetą ir istorinius tyrimus. Asmeninio susitikimo metu jutau gilų domėjimąsi Lietuvos istorija ir dabartimi. Sutarėme paramą nukreipti svarbiausioms sritims, kur stokojome resursų. Nuo to laiko Juozas Sidas yra nuolatinis Istorijos fakulteto rėmėjas, dėl kurio paramos galėjome įgyvendinti ne vieną svarbią iniciatyvą ir paskatinti savo bendruomenės narius“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Naujai įkurto subfondo investicijų grąža užtikrins tęstinį vardinės premijos finansavimą ir jos augimo galimybes ateityje. V. Sidzikausko premija kasmet skiriama mokslininkams už reikšmingus istorijos mokslo tyrimus. Tarp premijos laureatų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. Marija Drėmaitė, VU rektoriaus premijos laureatas prof. Arūnas Streikus, žinomi istorikai dr. Norbertas Černiauskas, dr. Tomas Vaiseta ir kiti.

Vaclovas Sidzikauskas. Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

„Labai džiaugiamės ir esame dėkingi už šią finansinę paramą, kuri jau tapo Istorijos fakulteto tradicija. Ši parama yra skirta fakulteto mokslo tarpautiškumui stiprinti. Ji padeda mokslininkams rengiant reikšmingų tyrimų publikacijas pripažintose užsienio leidyklose ir kartu atveria šiuos tyrimus plačiajai akademinei bendruomenei. Kiekvienais metais diplomų įteikimo Istorijos fakulteto absolventams šventėje Šv. Jonų bažnyčioje gausiai susirinkę studentai ir jų artimieji išgirsta ir šią gražią paramos istoriją. Vaclovo Sidzikausko premijos laureatas dėstytojų vardu sveikina absolventus“, – sako VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė.

Nuo 2017 m. VU Istorijos fakultetą remiantis J. Sidas Sidzikauskas iš viso skyrė 200 tūkst. eurų. Per beveik 10 metų mecenato parama tapo svarbiu postūmiu fakulteto mokslo sklaidai ir tarptautiškumui – ji leido idėjoms peržengti kalbų ir valstybių ribas. Šiomis lėšomis buvo finansuojami monografijų ir straipsnių vertimai, leidyba ir kelias į užsienio leidyklas. Parama taip pat prisidėjo prie tarptautinių konferencijų įgyvendinimo, akademinės bendruomenės matomumo stiprinimo ir viešinimo tarptautinėje erdvėje.

Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973) – Lietuvos teisininkas ir žymus diplomatas. Studijavo teisę Maskvoje ir Berne. 1919–1934 m. ėjo įvairias diplomatines pareigas Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir prie Tautų Sąjungos, taip pat atstovavo Lietuvai bylose Hagoje. Dėstė, vadovavo organizacijoms ir bendradarbiavo spaudoje. Dalyvavo 1932 m. byloje Hagoje, kurioje Lietuvai buvo priimtas palankus sprendimas dėl Klaipėdos krašto. Po karo aktyviai veikė lietuvių išeivijos politinėje veikloje, vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir dalyvavo Lietuvos laisvės komiteto veikloje. Nuo 1950 m. gyveno JAV.

Daugiau apie subfondą skaitykite čia.

Jau netrukus Lietuvos trispalvę išvysime jubiliejinėje, 70-metį mininčioje „Eurovizijos“ scenoje, kurioje mūsų šaliai atstovaus Lion Ceccah. Tai bus 26-as kartas, kai Lietuva dalyvaus šiame dainų konkurse. „Eurovizijos“ apžvalgininkas, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas Justas Buivydas pasakoja, kaip keitėsi konkurso balsavimo sistema, kodėl „Eurovizija“ beveik 20 metų negirdėjo lietuvių kalbos ir kas sutrukdė šiam konkursui įsitvirtinti JAV.

„Eurovizijos“ balsavimo istorija

Vienas svarbiausių „Eurovizijos“ elementų yra balsavimas, kuris, pasak J. Buivydo, nuo pirmųjų konkursų keitėsi ne kartą. Ilgiau nei pirmuosius 40 metų „Eurovizijos“ nugalėtojus rinko tik ekspertų komisijos, nes nebuvo nei technologijų, nei patogaus būdo žiūrovams balsuoti. Balsavimo naujovės atsirado tik 1990-iniais, tačiau ir tada balsuoti galėjo tik kelių šalių žiūrovai. Visuotinis žiūrovų balsavimas visose šalyse įsigalėjo nuo 1998 m. Tuomet 10 metų konkurso rezultatus lėmė tik žiūrovai.

„Maždaug 2007 m. pradėta kalbėti, kad „Eurovizija“ tampa cirku, nes žiūrovai palaiko klounus, o muzikos kokybės nebelieka. Tad nuo 2008 m. palaipsniui vėl buvo grįžta prie komisijų. Netrukus nusistovėjo dabartinė sistema, kai nugalėtoją kartu renka žiūrovai ir komisijos. Tačiau ir tai neapsaugo nuo skandalų. 2022 m. kilo didžiulė kontroversija, kai paaiškėjo, kad kelių šalių komisijos buvo susitarusios balsuoti viena už kitą, nors beveik visų jų dainos buvo silpnos. Po šio skandalo buvo nuspręsta, kad pusfinaliuose balsuos tik žiūrovai, o finale liks mišri sistema – pusė žiūrovų ir pusė komisijos balsų“, – aiškina J. Buivydas.

Vis dėlto, anot jo, ir tokia tvarka neišsprendė visų problemų. Žurnalisto teigimu, 2023, 2024 ir 2025 m. žiūrovų balsai vėl ėmė krypti į ryškesnius, labiau vizualumu ir efektingumu paremtus pasirodymus, o tai ne visada sutampa su tuo, ką vertina komisija. Todėl šiemet į pusfinalius vėl grįžta komisijos, o „Eurovizijos“ balsavimo sistema ir toliau išlieka nuolatinių diskusijų objektu.

„Eurovizija“ už Europos ribų

Šiemet „Eurovizijos“ organizatoriai paskelbė, kad panašus konkursas bus rengiamas ir Azijoje. J. Buivydas pasakoja, kad „Eurovizija“ jau kurį laiką ieško būdų, kaip plėstis į kitas rinkas: „Idėja apie Azijos „Euroviziją“ sklando jau nuo 2007 m. Tuo metu net buvo planuojama, kad konkursas vadinsis „Our Song“ ir taps savotišku Azijos „Eurovizijos“ atitikmeniu. Buvo bandymų žengti ir į JAV – 2022 m. surengtas „American Song Contest“, kurį amerikiečių televizija organizavo kartu su žmonėmis iš pagrindinės „Eurovizijos“ organizatorių komandos. Tačiau amerikietiškas formatas buvo gerokai nutolęs nuo to, ką įprastai siejame su „Eurovizija“. Iš esmės tai labiau priminė realybės šou ar eilinį talentų konkursą, tik su papildomu akcentu, kad tarpusavyje varžosi JAV valstijos. Nors formaliai buvo išlaikyta idėja, kad atstovaujami skirtingi regionai, tačiau formatas buvo visai kitoks, konkursas truko beveik 2 mėnesius ir toks modelis neprigijo. JAV išmoktas pamokas organizatoriai bandys taikyti Azijoje.“

„Eurovizijos“ organizatoriai ieško naujų auditorijų ir siekia užimti didesnę rinkos dalį. Vis dėlto kol kas tokie plėtros bandymai – ne itin sėkmingi. J. Buivydas primena, kad neseniai buvo paskelbta ir apie „Eurovizijos“ turą, kuriame turėjo skambėti populiariausios šių ir ankstesnių metų dainos. Tačiau prekyboje pasirodę bilietai buvo brangūs, koncertams pasirinktos didelės arenos, o netrukus paaiškėjo, kad susidomėjimo nepakanka – turas buvo atšauktas. Todėl ir dėl Azijos „Eurovizijos“ kol kas lieka nemažai klausimų.

„Eurovizijos“ plėtros sėkmės istorija galima laikyti Australijos dalyvavimą konkurse. Pasak portalo „Eurodiena.lt“ redaktoriaus, Australijos įsitraukimas prasidėjo labai natūraliai: konkursas Australijoje ilgainiui susilaukė nemažo populiarumo. Nors vietos laiku renginys vyksta naktį, šalyje kūrėsi fanų klubai, augo žiūrovų susidomėjimas. Būtent dėl to Australija iš pradžių buvo pakviesta kaip išskirtinė viešnia, o vėliau jos dalyvavimas labai prigijo. Tačiau jei Australija kada nors laimėtų „Euroviziją“, konkurso organizavimą greičiausiai perimtų viena iš didžiųjų valstybių, pavyzdžiui, Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija. Tai rodo, kad nors konkursas plečiasi už Europos ribų, jo organizacinis centras vis tiek išlieka Europoje.“

Justas Buivydas. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunki Lietuvos pradžia konkurse

Lietuvos istorija „Eurovizijoje“ prasidėjo 1994 m. Pasak J. Buivydo, pirmasis kartas buvo apgaubtas nežinios ir kontroversijų. Be atrankos išsiųstas Ovidijus Vyšniauskas gavo nulį taškų ir liko paskutinėje vietoje. Pasipiktinimas kilo tuomet, kai paaiškėjo, kad jis – Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovės Vilijos Grigonytės vyras.

Į konkursą Lietuva grįžo 1999 m., nuo to laiko visada buvo rengiamos nacionalinės atrankos. VU Istorijos fakulteto alumnas pabrėžia, kad tai yra vienas iš Lietuvos išskirtinumų – daugelis šalių viešų televizinių atrankų nerengia ir uždara komisija pasirenka ar pakviečia į konkursą važiuoti žinomus atlikėjus. Lietuvoje pirmiausia priimamos paraiškos, jas atrenka vidinė komisija. Kadangi konkursas mūsų šalyje yra labai populiarus, natūralu, kad atrankos rengiamos būtent tokiu būdu.

Vienas ryškiausių „Eurovizijos“ istorijos ypatumų ilgą laiką buvo taisyklė, kad šalys privalo dainuoti savo gimtąja kalba. Ši nuostata galiojo beveik visą konkurso istoriją – su keliomis trumpomis išimtimis – iki 1998 m. Viena iš tokių išimčių pasinaudojo ABBA, kuri 1974 m. konkursą laimėjo su angliška daina. Tačiau apskritai didžiąją dalį laiko „Eurovizijoje“ buvo reikalaujama dainuoti nacionaline kalba. Tik vėliau šio ribojimo nebeliko ir šalys galėjo rinktis, kokia kalba turi skambėti jų daina.

Lietuvoje šis kalbos klausimas ilgą laiką buvo ypač jautrus. 1999 m. mūsų šalis „Eurovizijoje“ pasirodė su žemaitiškai skambančiu „Strazdu“, tačiau gero rezultato nepasiekė. Apžvalgininkas pažymi, kad Lietuvoje gana stipriai įsitvirtino nuostata, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ trukdo gerai pasirodyti. Buvo manoma, kad tarptautiniame konkurse reikia dainuoti angliškai, nes tik taip daina bus suprasta ir turės daugiau galimybių sulaukti sėkmės.

Vis dėlto, pasak J. Buivydo, Lietuva ne kartą siuntė angliškas dainas, tačiau rezultatai dėl to netapo nei stabilesni, nei daug geresni: „Nepaisant to, ilgą laiką išliko savotiškas kompleksas dėl lietuvių kalbos. Net nacionalinėse atrankose dažnai buvo pabrėžiama, kad tai tarptautinis konkursas, todėl esą verčiau rinktis anglų kalbą. Tokia nuostata sutapo ir su platesne „Eurovizijos“ tendencija, kai nuo 2000-inių pradžios iki maždaug pandemijos konkurse beveik visiškai dominavo anglų kalba.“

Lietuvių kalbos lūžis ir savitumo pateikimas

Pasak VU Istorijos fakulteto alumnо, tendencija dainuoti angliškai buvo labai aiškiai matoma ir Lietuvos pasirodymuose: „Nuo 2001 m., kai „Skamp“ dainoje buvo tik trumpas lietuviškas repo intarpas, lietuvių kalbos „Eurovizijoje“ nebegirdėjome iki 2018-ųjų. Tuomet Ieva Zasimauskaitė savo dainos pabaigoje išdrįso sudainuoti kelias eilutes lietuviškai. Net ir tai lydėjo daug svarstymų bei abejonių – ar tikrai galima taip daryti, ar žiūrovai supras, ar rezultatas dėl to nenukentės. Tai gerai parodo, koks stiprus buvo įsitikinimas, kad lietuviškai „Eurovizijoje“ dainuoti rizikinga.“

Ieva Zasimauskaitė „Eurovizijoje“ 2018 m.

„Tikras lūžis įvyko 2022 m., kai Monika Liu į konkursą išvyko su „Sentimentais“ – visiškai lietuviška daina. Tai buvo pirmas toks atvejis nuo „Strazdo“ laikų. Vėl kilo tos pačios diskusijos apie potencialų rezultatą ir ar toks sprendimas apskritai yra prasmingas. Tačiau būtent tada ir atsirišo tas ilgai veržtas maišas – patekus į finalą ir užėmus 14 vietą paaiškėjo, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ savaime nėra kliūtis. Tuomet atsirado daugiau drąsos žaisti su kalba, tapatybe ir savitumu: 2024 ir 2025 m. dainos buvo visiškai lietuviškos, o 2023 m. ir šių metų dainose lietuvių kalba taip pat tapo svarbiu akcentu“, – pažymi J. Buivydas.

VU Istorijos fakulteto alumnas primena, kad anksčiau buvo bandymų prisitaikyti ir kitaip. Vienu metu net mėginta įterpti rusiškų eilučių, tikintis, kad tai padės patraukti platesnės auditorijos dėmesį. Tuo metu toks sprendimas atrodė logiškas, tačiau šiandienos kontekste jis jau skamba visai kitaip ir net atrodo keistai. Tai tik parodo, kaip smarkiai keičiasi ne tik „Eurovizijos“ taisyklės ar mados, bet ir pačių šalių santykis su tuo, ką jos nori apie save pasakyti scenoje.

„Apskritai Lietuvos eurovizinėje istorijoje kalbos klausimas labai gerai atskleidžia, kaip ilgai buvome susikaustę. Daug metų atrodė, kad svarbiausia – prisitaikyti prie Europos ir atitikti tariamą jos skonį. Tačiau šio spaudimo pamažu atsisakius atsirado daugiau laisvės siųsti tai, kas mums patiems atrodo savita ir autentiška. Panašu, kad būtent tai Lietuvai pastaraisiais metais pasiteisino labiausiai: mažiau galvojama, kaip įtikti Europai, ir daugiau – ką iš tikrųjų norime parodyti. Būtent tada pastebimai pagerėjo ir Lietuvos rezultatai konkurse“, – užbaigia J. Buivydas, „Eurovizijos“ dainų konkurso apžvalgininkas.

Ankstesnį tekstą apie „Eurovizijos“ istoriją galite skaityti čia.

Kultūros paveldo ekspertų asociacija kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu pradeda naują 2026 m. kvalifikacijos tobulinimo kursų ciklą. Svarbiausias programos ir kursų „EKSPERTAI – SPECIALISTAMS“ siekis – užtikrinti kvalifikacijos tobulinimo galimybes nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos specialistams.

Dalinamės preliminariu 2026 m. pavasario ir vasaros sezono grafiku, o 2026 m. gegužės 20 d. kviečiame į pirmąją sezono paskaitą, kurią pristatys prof. dr. Marija Drėmaitė.

Išsamesnė informacija skelbiama Facebook paskyroje „Kultūros paveldo ekspertų asociacija“ ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto interneto svetainėje „Ekspertai specialistams“.

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Jeigu kils klausimų, prašome rašyti: .

Šiemet „Eurovizijos“ dainų konkursas mini 70-metį. Tik kartą – 2020 m. per COVID-19 pandemiją – neįvykusiam konkursui per ilgą jo istoriją netrūko politinių skandalų ir kultūrinio ažiotažo, nuaidėjusio visoje Europoje. Nors organizatoriai siekia, kad „Eurovizijoje“ būtų kuo mažiau politikos, tai pavyksta ne visada. Pasaulines madas perimantis ir diktuojantis konkursas dažnai tampa įvaizdžio formavimo įrankiu, kuriuo siekiama savo valstybę parodyti iš geresnės pusės.

Apie „Eurovizijos“ dainų konkurso istoriją ir jo peripetijas pasakoja Justas Buivydas – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas, žurnalistas, portalo „Eurodiena.lt“ redaktorius ir „Eurovizijos“ apžvalgininkas. Jis ne tik rengia konkurso apžvalgas, bet ir savo bakalauro baigiamajame darbe nagrinėjo Lietuvos dalyvavimą „Eurovizijoje“ bei balsavimo ypatybes.

„Eurovizijos“ dainų konkursas. Asmeninio archyvo nuotr.

Madų tendencijos ir šalių suneštinis balius

„Euroviziją“ ir jos istoriją J. Buivydas, remdamasis Chriso Westo knyga „Eurovision! A History of Modern Europe Through the World's Greatest Song Contest“, apibūdina kaip tam tikrą Europos ir pasaulio veidrodį, kuris atspindi, o kartais net ir diktuoja laikmečio madas. Pirmaisiais konkurso metais dominavo neutralesnės šalys, tokios kaip Šveicarija ir Nyderlandai, nes jos vengė tarptautinių konfliktų. Vėliau išaušo frankofoniškos Europos era. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, pasaulyje populiarėjant angliškai muzikai ir modernėjant pačiam konkursui, pamažu buvo atsisakyta orkestro. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kartu su Europa pasikeitė ir „Eurovizija“. Iš Vakarų ji išsiplėtė į Rytų Europą ir Balkanus.

„Net ir į dabartinę „Euroviziją“ galime žiūrėti kaip į madų atspindį. Jos dažnai atsilieka apie penkerius–dešimt metų nuo to, kas vyksta pasaulyje. Tai apima ne tik muzikos stilius, bet ir socialines temas. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ daugiau pradėta kalbėti apie translyčių kultūrą, o prieš dvejus metus laimėjo pirmasis nebinarinės tapatybės žmogus – Nemo. Tačiau dabar pasaulis jau tarsi ima tolti nuo šios temos, populiarėja dešinieji šalių vadovai, kurie priešinasi tokiai „Eurovizijai“. Kita vertus, „Eurovizija“ ne tik atsilieka nuo madų ar jas atspindi, bet kartais jas ir padiktuoja. Nuo 2014 m. Europoje labai smarkiai ėmė kilti LGBTQ+ palaikymo banga ir būtent Conchitos Wurst su barzda ir suknele pergalė galėjo tapti tam tikru akceleratoriumi“, – pasakoja „Eurovizijos“ apžvalgininkas.

Kita vertus, VU Istorijos fakulteto alumnas pažymi, kad „Eurovizija“ taip pat yra savotiškas šalių „suneštinis balius“. Jame kiekviena šalis atsineša savo „patiekalą“, o visos kitos ragauja viena kitos kūrybą. Net jei kai kurios šalys viena kitai nepatinka, jos vis tiek susėda prie to paties stalo.

Justas Buivydas. Asmeninio archyvo nuotr.

Valstybių įvaizdžio politika „Eurovizijoje“

Nors „Eurovizijos“ dainų konkursą stengiamasi kuo mažiau sieti su geopolitika, VU Istorijos fakulteto alumnas J. Buivydas pabrėžia, kad „Eurovizija“ niekada nėra vien tik dainavimo konkursas: „Tai ne „X faktorius“ ar „Lietuvos balsas“, kur vertinamas tik balsas ir atlikimas. Kai ekrano kampe atsiranda šalies pavadinimas, konkursas automatiškai įgauna ir politinį matmenį. Kartu su daina į sceną ateina valstybės istorija, jos santykiai su kitomis šalimis, visuomenės nuotaikos ir platesnis tarptautinis kontekstas. Todėl politika „Eurovizijoje“ yra neišvengiama.“

Pasak J. Buivydo, viena senesnių ir ryškesnių politinių kontroversijų siekia 1968 metus. Tąkart „Eurovizija“ vyko autoritarinėje Ispanijoje. Nors favoritu buvo laikomas Jungtinės Karalystės atstovas Cliffas Richardas, pergalė atiteko Ispanijai, o netrukus pasigirdo kaltinimų, kad diktatorius Francisco Franco galėjo papirkti komisiją ir paveikti balsavimą. Tokie įtarimai kilo todėl, kad F. Franco konkursu pasinaudojo kaip galimybe pademonstruoti Ispaniją kaip modernią, vakarietišką valstybę.

„Eurovizija“ neretai tampa savotiško „whitewashing“ – įvaizdžio pagražinimo dalimi. Valstybės konkursu naudojasi tam, kad parodytų save palankesnėje šviesoje. Anksčiau taip elgėsi Azerbaidžanas, siekęs per „Euroviziją“ įsitvirtinti Vakarų Europos erdvėje. Dabar panašų modelį taiko ir Izraelis. Ši šalis taip pat mėgina naudotis konkursu kaip platforma parodyti, kokį didelį palaikymą turi Europoje, nors toks aktyvus kišimasis, reklama ir balsų mobilizavimas daliai žiūrovų ima veikti priešingai ir sukelia atmetimo reakciją“, – apie „Eurovizijos“ panaudojimą įvaizdžiui formuoti pasakoja apžvalgininkas.

Kur baigiasi istorija ir prasideda politika?

„Eurovizijos“ organizatoriai stengiasi riboti konkurso naudojimą politiniais tikslais, tačiau, pasak J. Buivydo, atsiriboti nuo politikos „Eurovizijai“ sekasi labai sunkiai: „Šimtu procentų atsiriboti nuo politikos iš esmės neįmanoma, kai konkurse dalyvauja valstybės, o ne tik atlikėjai. Yra nemažai šalių, kurios į politines ar socialines potekstes beveik nesivelia ir į „Euroviziją“ žiūri tiesiog kaip į muzikinį renginį. Dažniausiai tai būna Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Šveicarija, Austrija ar Prancūzija. Tačiau mažesnėms šalims konkursas dažnai tampa galimybe papasakoti savo istoriją, parodyti savo skaudulius ar priminti Europai apie savo patirtis. Dėl to nuolat kyla klausimas: kur baigiasi istorinis ar emocinis pasakojimas ir kur prasideda politika?“

„Eurovizijos“ dainų konkursas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tokių atvejų „Eurovizijos“ istorijoje netrūko. Kaip vieną iš pavyzdžių J. Buivydas mini 2009 m., kai po Rusijos invazijos į Sakartvelą šios šalies atstovai Maskvoje vykusiam konkursui buvo parengę dainą „We Don’t Wanna Put In“, kurios politinė potekstė daugeliui buvo akivaizdi. Europos transliuotojų sąjunga pareikalavo keisti tekstą, tačiau Sakartvelas to nepadarė ir iš konkurso pasitraukė. Ukrainos pasirodymas 2016 m., po Krymo okupacijos, taip pat turėjo aiškų istorinį ir politinį foną, o 2022 m. kilo daug diskusijų, kiek dainose atsispindi ne tik emocija ar istorija, bet ir politinė žinutė. Dar vienas ryškus pavyzdys – 2017-ieji, kai „Eurovizija“ vyko Ukrainoje, o Rusija išsiuntė atlikėją, anksčiau pasirodžiusią Kryme, todėl pagal Ukrainos įstatymus ji negalėjo įvažiuoti į šalį. Panašių diskusijų kilo ir 2024 m., kai Izraelis po spalio 7-osios įvykių planavo siųsti dainą „October Rain“, aiškiai referuojančią į „Hamas“ išpuolį. Europos transliuotojų sąjunga tokio dainos varianto neleido, todėl teko keisti ir pavadinimą, ir dalį teksto. Visa tai rodo, kad „Eurovizijoje“ nuolat tenka laviruoti tarp leidžiamo istorinio ar emocinio pasakojimo ir draudžiamos politinės žinios.

„Visiškas neutralumas „Eurovizijoje“ labiau primena utopiją nei realiai pasiekiamą tikslą. Konkursas yra savotiškas tautų katilas, kuriame susitinka skirtingos istorijos, interesai ir noras būti išgirstiems. Dėl to Europos transliuotojų sąjunga nuolat balansuoja: vienais atvejais brėžia labai griežtas ribas, kitais palieka daugiau vietos interpretacijoms. Pavyzdžiui, Rusija iš konkurso buvo pašalinta, o Izraelio atvejis vertintas kitaip, nors tai sukėlė daug kritikos. Tai leidžia manyti, kad sprendimai ne visada grindžiami vien abstrakčiu principu „be politikos“ – kartais atsižvelgiama ir į tai, kas tuo metu mažiausiai pakenktų pačiam konkursui“, – apibendrina „Eurovizijos“ apžvalgininkas.

Didžiausias boikotas istorijoje ir kodėl šalys atsisako dalyvauti „Eurovizijoje“

Šie metai „Eurovizijai“ bus išskirtiniai, nes dėl Izraelio kelios šalys dainų konkurse nedalyvaus. J. Buivydas pažymi, kad šiemet vykstantis boikotas yra didžiausias „Eurovizijos“ istorijoje, nes tiek daug šalių pasitraukia būtent dėl politinių priežasčių ir tai aiškiai įvardija. Panašių atvejų būta ir anksčiau. 2005 m. Libanas taip pat turėjo dalyvauti „Eurovizijoje“, buvo išrinkęs ir dainą, ir atlikėją, tačiau pareiškė, kad per Izraelio pasirodymą rodys reklamą. Europos transliuotojų sąjunga to neleido ir nurodė Libanui arba transliuoti visus pasirodymus, arba visai nedalyvauti. Libanas pasirinko pasitraukti. 2012 m., kai konkursas vyko Azerbaidžane, jame nedalyvavo Armėnija.

„Kitus atvejus, kai valstybės savo noru nustoja dalyvauti, galime sieti su dešiniųjų judėjimų stiprėjimu Europoje. Kai kurios šalys iš esmės to neslėpdamos pasitraukė todėl, kad konkursas joms tapo per daug laisvas ir pernelyg nesuderinamas su jų propaguojamomis vertybėmis. Tai galima iliustruoti Turkijos pavyzdžiu. Nors oficialiai pasitraukdama ji nurodė, kad pagrindinė priežastis buvo komisijų balsų sugrąžinimas, nes vien pagal žiūrovų balsus Turkija dažnai užimdavo aukštas vietas, vis dėlto svarbus buvo ir Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano politinis kursas, kuris nėra palankus LGBTQ+ bendruomenei. Tad tai irgi galėjo būti viena iš pasitraukimo iš konkurso priežasčių “, – svarsto VU Istorijos fakulteto alumnas.

J. Buivydas pamini ir dar vieną šalį, kuri iš „Eurovizijos“ dainų konkurso pasitraukė aiškindama, kad jis tapo pernelyg proLGBTQ+: Vengrija, valdant Viktoro Orbano vyriausybei, 2019 m. paskutinį kartą pasirodė konkurse. Vis dėlto J. Buivydas tikisi, kad po balandžio 12 d. vykusių rinkimų pasikeitus valdžiai ji mėgins sugrįžti į „Eurovizijos“ sceną.

Balandžio 15 dieną vykusiame posėdyje Vilniaus universiteto centrinė rinkimų komisija įvertino kamieninių akademinių padalinių pateiktuose sąrašuose įrašytų kandidatų atitiktį Vilniaus universiteto senato narių rinkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir registravo kandidatus į Senato narius.

Istorijos fakultetas iškėlė du kandidatus:

doc. dr. Justina Poškienė

prof. dr. Nerijus Šepetys

Su kitais kandidatais į VU Senato narius galite susipažinti VU intranete.

Iki gegužės 4 dienos tęsis Senato rinkimų agitacinis laikotarpis. Tuo metu kamieniniuose akademiniuose padaliniuose vyks registruotų kandidatų debatai, kandidatai galės vykdyti kitą agitacinę veiklą.

Senato narių rinkimų balsavimas vyks gegužės 13–14 dienomis kamieniniuose akademiniuose padaliniuose.

Rinkimai Istorijos fakultete vyks gegužės 13–14 d. 10.00–16.00 val. 324 auditorijoje.

Išankstinis balsavimas gegužės 6–7 dienomis vyks 10.00–15.00 val. 319-320 kabinete (Naujosios istorijos katedroje).

Kviečiame dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybės paskelbtame 2026 m. Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijų konkurse!

Paraiškų pateikimo terminas: nuo 2026 m. balandžio 20 d. iki 2026 m. gegužės 28 d.

Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijų tikslai – puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, skatinti Lietuvos piliečius domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti Vilniaus miesto istoriją, siekiant istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo, didesnės Vilniaus miestui aktualių istorinių įvykių, reiškinių, asmenybių ir jų veiklos sklaidos.

Stipendijas turi teisę gauti Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslinių tyrimų institutų, mokslinių tyrimų centrų, mokslo ir studijų institucijų bei kitų mokslo tyrimų srityje veikiančių organizacijų mokslininkai ir (ar) tyrėjai bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijos.

Stipendijos yra skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių, socialinių, gamtos ir kitų mokslo krypčių mokslininkams ir (ar) tyrėjams bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijoms. Stipendija tam pačiam asmeniui ar organizacijai gali būti skiriama daugiau nei vieną kartą, bet ne daugiau nei tris kartus.

Maloniai kviečiame dalintis šia žinia!

Paraiškų pateikimas ir tyrimų temos

Daugiau informacijos apie stipendijas

Balandžio 1 d. Istorijos fakulteto 329 aud. (kurioje nuo 2025 m. įrengta Istorijos fakulteto studentų, kuriems dėstė prof. Petras Repšys, kūrinių paroda) įvyko fundamentalaus ilgus metus rengto darbo „Studijos užsienyje ir jų kuriama Lietuva (XX amžiaus pradžia)“ pristatymas ir aptarimas. Monografijos autorius – prof. Alfonsas Vaišvila (g. 1942 m.), Mykolo Römerio universiteto Garbės profesorius.

863 psl. apimties veikale sutelktas išskirtinis kiekis vertingų duomenų apie studentų iš Lietuvos studijas Vakarų universitetuose per keturis pirmuosius XX a. dešimtmečius. Pavyzdžiui, remiantis medicinos disertacijų registracijos statistika parodyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu tarp 173 studentų iš Lietuvos, baigusių mediciną užsienyje daktaro laipsniu (su disertacija), tik 23 buvo lietuviai. Knygoje studentų iš Lietuvos, studijavusių užsienyje, skaičius artėja prie 4 tūkstančių (3761). Gausiuose darbo prieduose (p. 634–835) sudaryta solidi Lietuvos akademinio jaunimo daktaro disertacijų ir kitokių kvalifikacinių rašto darbų, parengtų 1900–1940 m. užsienio universitetuose, bibliografija. Joje randame 494 bibliografinius įrašus 22-jose mokslo srityse.

Pradėdamas knygos pristatymą profesorius sakė: „Kiekvieną kokį nors didesnį darbą norint padaryti – jį reikia mylėti“.

Antrojoje, knygos aptarimui skirtoje, dalyje svečiai ir studentai iškėlė reikšmingų, aptariamos studijos horizontus išplėčiančių klausimų. Aptarime dalyvavusi knygos autoriaus dukra prof. dr. Birutė Mockevičienė Mikulskienė pateikė įdomių ir vertingų asmeninių pastabų apie knygos autoriaus darbo ir rašymo procesą.

Renginį moderavo VU IF Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. dr. Aurelijus Gieda.

Eglės Mekuškienės nuotr.

Minėdami 447-ąsias Vilniaus universiteto (VU) įkūrimo metines, kviečiame sužinoti, kas slypi po VU kiemeliais. VU Istorijos fakulteto archeologijos magistrantė Elvija Baltrukonytė apžvelgė ir susistemino VU teritorijoje nuo 1960 iki 2023 m. aptiktus archeologinius duomenis. Studentė medžiagą apžvelgė baigiamajame bakalauro darbe. Jos tyrimas buvo publikuotas VU Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų žurnale. E. Baltrukonytė papasakojo, kad VU centrinių rūmų teritorijoje būta akmens amžiaus žmonių, ankstyvos gyvenvietės, pirmosios Lietuvoje parapinės bažnyčios, kapinių ir miestiečių namų.

Archeologiniai kasinėjimai K. Sirvydo kieme. Dr. Kęstučio Pesecko nuotr.

„Universitetas“ nuo akmens amžiaus

Seniausi archeologų VU teritorijoje aptikti žmonių veiklos pėdsakai siekia akmens amžių, kai pagrindiniai įrankiai buvo gaminami iš titnago, o žmonės nuolat judėjo. 2023 m. archeologas dr. Kęstutis Peseckas atliko tyrimus Konstantino Sirvydo kiemelyje, buvusiame Šv. Jonų bažnyčios šventoriuje. Kasinėjimų metu archeologas aptiko ne tik VU teritorijoje, bet ir bene visame Vilniaus senamiestyje seniausius radinius – titnago skeltę ir nuoskalas. Šie artefaktai byloja apie akmens amžiaus stovyklą.

Vėlyvąjį paleolitą–mezolitą, kuris Lietuvoje datuojamas 9–8 tūkst. m. pr. Kr., menantys radiniai buvo aptikti suplauto smėlio sluoksnyje. Cituodama kitus Vilniaus miesto tyrėjus, E. Baltrukonytė teigia, kad tokio tipo radiniai gali suteikti žinių ne tik apie pirmykščių vilniečių veiklą VU teritorijoje, bet ir apie miesto gamtinį reljefą, kuris anuomet buvo visiškai kitoks nei dabar.

„Pabrėžtina, kad Vilniaus mieste tokio tipo stovyklavietės nėra naujiena. Analogiško datavimo objektai identifikuoti Valakampiuose, palei Neries slėnį ir kitur. Vis dėlto VU teritorijoje tai – sensacingas atradimas. Iki šiol nebuvo žinoma, kad tokio pobūdžio objektas galėtų egzistuoti teritorijoje, kurioje įkurtas VU“, – apie seniausią atradimą VU pasakoja magistrantė.

Ankstyvojo Vilniaus miesto užuomazgos

Archeologijos studentė sako, kad XIII–XIV a. Vilnius dar nebuvo vientisas miestas, o veikiau priminė atskirų gyvenviečių „salas“, tarp kurių driekėsi tušti plotai. Šiai minčiai iliustruoti ji pamini dar vieną archeologo dr. K. Pesecko radinį K. Sirvydo kieme. Jame po XIV a. pabaigos – XV a. archeologiniu sluoksniu aptikta medinė lenta. Gali būti, kad ši lenta mena, jog prieš pastatant bažnyčią ši vietovė buvo apgyventa. Toks dr. K. Pesecko atradimas leidžia kalbėti apie ankstesnį nei XIV a. pabaigos – XV a. užstatymą.

E. Baltrukonytės surinktoje tyrimų medžiagoje minima, kad viename iš uždaresnių VU kiemelių – S. Stanevičiaus – taip pat aptikta medinių konstrukcijų, kurios galėtų būti datuojamos laikotarpiu prieš Gedimino laiškus, tai yra XIII–XIV a. Šiame kieme tyrimai atlikti 1973 ir 2020–2022 m. 1973 m. tyrimų metu kultūrinis sluoksnis siekė iki 4,8 m storio. Įvairiuose jo intarpuose rasta smulkesnių griuvenų sluoksnių su degėsiais, kaulais ir puodų šukėmis. Pačiame dugne, 4,5–4,8 m gylyje, aptikta durpių su ąžuolinių rąstų klojiniu, kuris leidžia spėti čia buvus senovinę gatvę. Studentė pažymi, kad šie kasinėjimai atlikti seniai, todėl tuomet taikyti tyrimų metodai ne visada atitiko šiandieninius mokslo standartus.

2020–2022 m. buvo tiriama rytinė kiemo pusė. Šių tyrimų metu po dabartinio pastato pamatais, siekiančiais 1,5 m gylį nuo dabartinio paviršiaus, aptikti dar vieni, senesni pamatai. Taip pat rasti akmeniniai grindiniai. Vis dėlto dėl saugumo ir techninių sunkumų šių tyrimų metų nebuvo pasiektas natūralus žemės sluoksnis, vadinamasis įžemis.

Titnago radiniai. Dr. Kęstučio Pesecko nuotr.

Teritorija iki universiteto

Dar iki įsikuriant jėzuitams, XIV a. pabaigoje šioje teritorijoje pradėta statyti pirmoji Vilniaus parapinė bažnyčia. Vėliau ji buvo prijungta prie VU, gavo Šv. Jonų vardą ir neteko parapinės bažnyčios statuso. Apžvelgusi istorinius duomenis, E. Baltrukonytė pastebėjo, kad istorikai pateikė skirtingų nuomonių apie laidojimus pirmosios parapinės bažnyčios teritorijoje. Tačiau archeologiniai duomenys leidžia gana tvirtai kalbėti apie ankstyvuosius palaidojimus prie Šv. Jonų bažnyčios. Ties bažnyčios siena K. Sirvydo kieme aptikti XV a. antrosios pusės kapai: mirusieji laidoti tvarkingai, po vieną, galvomis į vakarus, sudėtomis ant krūtinės rankomis. Kaip įkapės, kapuose rasti peiliai ir diržų sagtys.

Žinomais istoriniais duomenimis, XV–XVI a. VU teritorija jau atrodė visai miestietiška. Ji buvo suskirstyta į posesijas (miesto namų valdas su sklypu), jose stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, o kai kurie tyrėjai net kelia versiją, kad čia būta ir gynybinio pobūdžio statinių. E. Baltrukonytė atkreipia dėmesį, kad jėzuitai atėjo ne į tuščią sklypą, o į vietą, kuri jau buvo apgyvendinta, užstatyta ir savaip susiformavusi.

Archeologijos magistrantė pasakoja, kad senąją Vilniaus kasdienybę labiausiai atskleidžia smulkios detalės: „Filosofijos fakulteto Bursų kieme rastas medinių konstrukcijų kompleksas. Jame aptikti apdegę mediniai pastatai, pastatas su dubeninių koklių krosnimis, hipotetinis šulinys, tvorelė, datuojami XV–XVI a. Deja, šio kiemo iki galo ištirti nepavyko, nes tam tikrame gylyje pradėjo kauptis gruntinis vanduo, kuris trukdė tyrimams. Dubeninių koklių krosnies liekanos aptiktos ir Didžiajame kieme. Deja, aplink medinio pastato liekanų nepastebėta, o griuvenos aptiktos įgilintoje, iš anksto paruoštoje duobėje, kurios iškasimas buvo pastebėtas stratigrafiniame pjūvyje. Vadinasi, veikimo laikotarpiu krosnis stovėjo kitoje vietoje, o vėliau, ją sudaužius, griuvenos buvo atvežtos ir supiltos į Didžiajame kieme paruoštą duobę. Tačiau Didžiajame kieme esama ir technologinių naujovių. Jame fiksuotos XVI a. pradžią menančios medinių vamzdžių liekanos, tyrėjų siejamos su pirmuoju Vilniaus vandentiekiu, įrengtu 1501 m.“

Vis dėlto jaunoji mokslininkė primena, kad VU kiemeliai iki galo nėra ištirti: „Dalis atsakymų jau rasta, tačiau dalis jų vis dar slypi po žeme. Iki šiol ištirta tik 23 proc. VU kiemelių. Ypač mažai žinoma apie tai, kas slypi šiaurrytinėje VU teritorijos dalyje. Tad nors universitetas čia buvo įkurtas 1579 m., pati vieta turi gerokai senesnę istoriją ir net priešistorę – su ankstyva gyvenviete, pirmąja bažnyčia, kapinėmis ir miestiečių namais. Minint 447-ąsias VU metines, kitą kartą einant per centrinių rūmų kiemelius verta pažvelgti ir prisiminti ne tik tai, kas stovi ant žemės, bet ir kas slypi po ja.“

Magnificencija rektoriau, ekscelencija ambasadoriau,gerbiama Senato pirmininke, Senato ir Tarybos nariai, garbieji profesoriai, mieli kolegos, bičiuliai, brangūs svečiai.

Petras Repšys pagrįstai gali būti vadinamas vienas istoriškiausių mūsų dabarties dailininkų. Ne šiaip besidominčiu istorija, bet istoriškiausiu fundamentaliąja prasme – keliančiu šiandienos klausimus praeičiai ir taip paverčiančiu dabartį nenutrūkstama istorijos dalimi, o praeitį, dabarties dalimi.

Tokia konstatacija yra artima šiuolaikinei istorijos mokslo sampratai, pabrėžtinai akcentuojančiai istorinės sąmonės vertybinę orientaciją į dabartį ir ateitį, o ne praeitį. Kaip tik tokiai istorijos mokslo sampratai, suaktualinusiai istorinės sąmonės ir istorinės kultūros kategorijas, reikšmingi yra ne tik istorikų tekstai, bet ir įvairiausi istorinės kultūros funkcionavimo pavidalai – vadovėliai, muziejų ekspozicijos, dokumentiniai ir meniniai filmai, istoriniai romanai, meno kūriniai, ir t.t. Kitaip sakant – svarbi yra viešoji istorija. Dažnu atveju paaiškėja, kad būtent viešoji istorija visuomenės istorinę savimonę formuoja labiau nei istorikų tekstai.

Petras Repšys yra vienas ryškiausių šios istorijos balsų šiuolaikinėje Lietuvos kūryboje. Repšys žino ir, drįsčiau sakyti, jaučia istoriją. Jis išmano didžiuosius mūsų istorijos naratyvus, tačiau žmogaus istorija jam yra vienodai artima. Ir kiekvieną kartą jis kuria gyvą pasakojimą, nevengdamas ironijos. Jis derina kelias meninės raiškos formas, kurios leidžia jam pasiekti skirtingas auditorijas. Tai medaliai, skirti istorinėms ir istorija virstančioms asmenybėms, ryškią istorinę dimensiją turintys religinės dailės kūriniai – Varnių katedros altoriaus antepedijus, skirtas Žemaičių krikštui, reljefas „Lietuvos krikšto tūkstantmečiui“ su Lietuvos krikštytojais ir šventaisiais, paminklas dailininko bičiuliui, akademijos ir literatūros žmogui poetui Sigitui Gedai Užupyje, mažosios istorijos, papasakotos ekslibrisuose ar knygų iliustracijose. Išskirtinis yra jo metalo raižinių ciklas „Vilnius“, pradėtas 1987 m. ir, anot menininko, vis dar nebaigtas. Tai esamo, o kartu ir jau dingusio Vilniaus istorija, jautrus ir labai skvarbus žvilgsnis į negrįžtamai kintantį mylimą miestą. Istorijos dalimi yra ir Repšio suprojektuoti Vilniaus universiteto ir Vilniaus dailės akademijos simboliai, liudijantys menininko gebėjimą suprantant praeities ženklus kalbėti dabarčiai ir ateičiai.

Šiandien svarbu išryškinti tą dailininko kūrybos liniją, kuri tiesiogiai skirta Vilniaus universitetui. Petras Repšys gali būti vadinamas Vilniaus universiteto dailininku. Retas universitetas Europoje gali pasigirti tokiu atidžiu iškilaus menininko dėmesiu jo istorijai, jo erdvėms ir jo žmonėms. Menininkai puošę universitetus nėra neįprastas reiškinys, tačiau menininkai, kūrę universiteto pasakojimą vaizdais, kūrę jo vizualinį identitetą – yra reta. Repšiui Vilniaus universitetas yra neatskiriama jo mylimo miesto Vilniaus dalis. XX a. pirmoje pusėje, Vilniaus universiteto, tuo metu vadinamo Stepono Batoro vardu, akademinius simbolius sukūrė dailininkas, Dailės fakulteto dekanas, Ferdinandas Ruszczycas. Petrui Repšiui tokia misija teko XX a. pabaigoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Vilniaus universitetui – akademinę laisvę.

1994 m. Repšio dėka Vilniaus universitetas grįžo į Europos universitetų heraldinių ženklų erdvę. Būtent tuo metu buvo sukurti šiandieninio universiteto heraldiniai „pamatai“ – Vilniaus universiteto herbas, vėliava ir antspaudas. Repšys sukūrė ir mūsų, Istorijos fakulteto herbą. Universiteto Didžiajame kieme atidengta paminklinė atminimo plokštė, skirta Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui, Vilniaus universiteto įkūrėjui Steponui Batorui, sukurta pagal Repšio projektą. Tais pačiais metais atidengtas ir jo bareljefas „Žuvusioms baltų gentims“, užbaigęs Filologijos fakultete esančios memorialinės erdvės su dailininko freska “Metų laikai” formavimą.

Repšys yra nuoseklus Universiteto ir jo žmonių istorijų pasakotojas. Vilniaus universitetas buvo pirmoji Petro Repšio darbo vieta po dailės studijų. Dirbdamas Universiteto Kiemo teatre, jis 1971 m. įamžino jo atmintį medalyje. Medaliuose menininkas įamžino ne tik Vilniaus universiteto žmones ar įvykius, jis sukūrė langą į praeitį, kuris yra atviras visiems žiūrintiems. Svarbu ir tai, kad pirmasis Petro Repšio sukurtas ekslibrisas buvo skirtas Vilniaus universiteto bibliotekai, 1970 m. šventusiai savo 400 metų jubiliejų.

1993 m., pakviestas tuometinio Istorijos fakulteto dekano Alfredo Bumb lausko, jis dėstė fakulteto studentams dalyką „Dailės pagrindai: istorinės dailės technikos“, kuriame jo vadovaujami studentai patyrė meninės kūrybos tikrovę. Humanitarų erdvėje didžiule spraga buvo laikoma vizualiųjų menų gilesnio pažinimo, studijų stoka. Repšio patirtis ir Universiteto suvokimas lėmė, kad jo dėstomas dalykas autentiškai integravosi Istorijos fakulteto studijose. Būdamas aukščiausio rango žinovu šioje srityje, ką liudija dailininko darbų spektras – nuo grafikos iki tapybos, skulptūros ar freskos, Repšys sukūrė savitą ir neįprastą istorikų akiračiui įgūdžių ir idėjų pasaulį. Tai buvo neblėstantis įspūdis to meto studentams, šis dailininko dėstomas dalykas tapo posovietinio Fakulteto atsinaujinimo metafora.

Petras Repšys geba ne tik suaktualinti, išreikšti istoriją vaizdu, jis moka ją pasakoti. Jis prisimena ir geba atgaivinti praeities įvykius žodyje. Jo pašnekesiai su mūsų kolega Aurimu Švedu virto knyga „Piešimas buvo tarsi durys“. Todėl menininko artumas istorijai yra grįstas ne tik istorijos sampratos prasme, jis glūdi Repšio gebėjime perduoti istoriją, kalbėti istoriją. O prisimenant iškilaus istorijos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus mintį, kad istorikas yra tas, kuriam nuolat nutinka istorijos, – Petras Repšys yra neabejotinas istorikas.

Petro Repšio nuopelnų Vilniaus universitetui kulminacija reikėtų laikyti jo freską „Metų laikai“ Filologijos fakultete. Ši freska 2009 m. pateko į žymiausių Lietuvos tūkstantmečio dailės kūrinių dešimtuką. Tai, kad Lietuvoje jokia kita institucija neturi tokios meninės jėgos interjero kūrinio yra neginčijama. Taip pat neginčijama ir tai, kad Repšys yra Vilniaus universiteto istorijos ir jo žmonių istorinės atminties kūrėjas, kurio darbai saugo ir saugos Universiteto atmintį medaliuose, freskose, ekslibrisuose, paminkluose.

Šiandien Petrui Repšiui suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas yra ne tik mūsų institucijos pagarbos ženklas Universitetui reikšmingai nusipelniusiam Lietuvos menininkui, tai ir mūsų gebėjimas kalbėti ateičiai.

VU Didysis kiemas. VU nuotr.

Vilniaus universitetas (VU), minėdamas 447-ąjį gimtadienį, kartu su „Neakivaizdiniu Vilniumi“ pristato naują savarankišką maršrutą „Septyni Vilniaus universiteto stebuklai“. Maršrutas atveria galimybę pažinti senuosius VU rūmus kaip gyvą, per šimtmečius susiformavusią istorijos, kultūros ir mokslo erdvę. Maršruto pagrindu tapo istoriko, VU Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko suformuluota septynių VU stebuklų idėja, gimusi dėstant civilizacijų istorijos kursą.

Studentams pasakodamas apie garsiuosius pasaulio stebuklus, profesorius išsiaiškino, kad daugelis jų, kasdien ateinančių į paskaitas, nėra buvę nei P. Smuglevičiaus salėje, nei M. K. Sarbievijaus kieme, nei matę P. Repšio freskų ar kitų VU šedevrų. Tuomet jis juokaudamas perspėdavo, kad jei iki egzamino šių vietų neaplankys ir negalės apie jas papasakoti, į egzaminą gali išvis neiti. Taip pamažu susiformavo idėja išskirti septynis VU objektus – septynis stebuklus, kurie paskatintų studentus atrasti VU erdves ir suvokti, kokį kultūrinį bei istorinį turtą turi VU.

P. Repšio freska „Metų laikai“. VU nuotr.

„VU senieji rūmai reprezentuoja Lietuvą su visa jos kultūra, mokslu ir idėja Briuselio Europos parke. Jau to pakaktų minčiai: ieškokime jame stebuklų. Suradę juos, pamatysime, kad VU senieji rūmai – tai didingiausias Vilniaus senamiesčio kvartalas, kuriame dažniausiai apsireiškia Vilniaus genius loci. Pro baroko genijaus Jono Kristupo Glaubico Šv. Jonų bažnyčios bokštus pamatai kito genijaus – Česlovo Milošo barokinius debesis. Šalia šio stebuklingo vaizdinio atrandame ir kitus stebuklus“, – sako prof. A. Bumblauskas, pabrėždamas senųjų rūmų kultūrinę ir simbolinę reikšmę.

Naujasis maršrutas apima septynis senuosiuose VU rūmuose esančius objektus, atskleidžiančius skirtingus VU istorijos laikotarpius ir kultūrinius sluoksnius. Šios erdvės atveria VU ne tik kaip akademinę instituciją, bet ir kaip vietą, kurioje susikerta įvairios epochos, idėjos ir patirtys, atspindinčios platesnius Vilniaus miesto ir Lietuvos istorinius virsmus. Maršrutas sukurtas kaip savarankiška patirtis – jį galima tyrinėti savo tempu, pasirenkant patogiausią būdą. „Neakivaizdinio Vilniaus“ programėlėje pateikiamas žemėlapis ir aprašyti pasakojimai leidžia ne tik sekti maršrutą, bet ir giliau pažinti kiekvieną objektą.

P. Smuglevičiaus salė. VU nuotr.

„VU kviečia studijuoti ir atrasti savo profesinį kelią, o „Neakivaizdinis Vilnius“ – studijuoti patį miestą ir pažinti mažiau žinomas jo vietas. Abiem atvejais reikia to paties – smalsumo ir noro tyrinėti bei atrasti. Šiuo maršrutu primename, kad mokytis galima ne tik auditorijose, bet ir mieste, kuris vis dar turi kuo nustebinti, šįkart – net septyniais stebuklais“, – teigia projekto „Neakivaizdinis Vilnius“ iniciatorė ir koordinatorė Sonata Griškienė.

Maršrutas prieinamas „Neakivaizdinio Vilniaus“ tinklalapyje ir mobiliojoje programėlėje.

Balandžio 1 d. Šv. Jonų bažnyčioje vyko iškilmingas Vilniaus universiteto (VU) senato posėdis, kuriame garbės daktaro vardas buvo suteiktas dailininkui prof. Petrui Repšiui ir filosofui prof. Maurizio Ferrariui.

Prof. Petras Repšys – vienas istoriškiausių dabartinių Lietuvos dailininkų dėstė ir VU Istorijos fakultete. Profesorius derina kelias meninės raiškos formas, kurios leidžia jam pasiekti įvairią auditoriją. Tai – medaliai, skirti istorinėms ir istorija virstančioms asmenybėms, ryškią istorinę dimensiją turintys religinės dailės kūriniai – Varnių katedros altoriaus antepedijus, skirtas Žemaičių krikštui, reljefas „Lietuvos krikšto tūkstantmečiui“ su Lietuvos krikštytojais ir šventaisiais, paminklas dailininko bičiuliui, poetui Sigitui Gedai Užupyje.

VU Lituanistikos centro antrajame aukšte esanti prof. P. Repšio sukurta freska „Metų laikai“ – vienas įstabiausių XX a. lietuvių dailės kūrinių. 1974–1986 m. nutapytame kūrinyje vaizduojami įvairūs lietuvių papročiai, kurie apima visą metų ciklą ir kartu pasakoja ilgamečių papročių epą.

Grafikas prof. P. Repšys – VU vėliavos, herbo, antspaudo ir kitų heraldinių ženklų kūrėjas. Pagal profesoriaus projektą sukurta VU Didžiajame kieme esanti Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui, VU įkūrėjui Steponui Batorui skirta atminimo plokštė. Profesorius taip pat yra sukūręs bareljefą „Išnykusioms baltų gentims“.

VU buvo pirmoji prof. P. Repšio darbo vieta po dailės studijų. Dirbdamas Kiemo teatre, VU jis įamžino medalyje, vėliau sukūrė medalius, skirtus iškilioms VU asmenybėms – S. Batorui, Adomui Mickevičiui, Julijui Slovackiui. 1993 m., pakviestas tuometinio Istorijos fakulteto dekano prof. Alfredo Bumblausko, prof. P. Repšys fakulteto studentams dėstė dailės pagrindus. 2025 m. Istorijos fakultete buvo atidaryta prof. P. Repšio mokinių kūrybos paroda.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras pristato „VILNISH“ – naują paslaugą, skirtą rankraštiniams ir istoriniams spausdintiems tekstams jidiš ir hebrajų kalbomis atpažinti. Ši paslauga paremta „Vilne-Yiddish“ kalbos modeliu, kurį sukūrė VU tyrėjas dr. Sergii Gurbychas. Jo moksliniai interesai apima archyvinius šaltinius ir skaitmeninę tekstų analizę.

„VILNISH“ paslauga, pagrįsta specialiai sudėtingiems istoriniams šaltiniams pritaikytais mašininio mokymosi metodais, leidžia rankraščius ir senus spaudinius paversti paieškai tinkamu skaitmeniniu tekstu. Medžiagą konvertavus į kompiuteriu nuskaitomą formatą, atsiveria naujos galimybės dirbti su istoriniais žydų šaltiniais, o jų analizė ir tyrimai tampa gerokai paprastesni. Naujoji paslauga ypač aktuali tiems, kurie nepakankamai gerai moka jidiš kalbą – be tekstų atpažinimo, taip pat siūloma šaltinių adaptavimo ir vertimo į anglų arba lietuvių kalbą funkcija.

Jidiš teksto atpažinimo procesas ir kokybė. Dokumento fragmentas iš Judaikos tyrimų centro kolekcijos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Kam skirta ši paslauga?

• Archyvams ir atminties institucijoms

Archyvuose dažnai saugomi dideli dienoraščių, asmeninės ir verslo korespondencijos, sinagogų įrašų ir istorinių rankraščių rinkiniai, kurių aprašai būna labai trumpi arba neišsamūs. Tekstų atpažinimo paslauga leidžia tiksliau nustatyti dokumentų turinį ir integruoti juos į elektronines duomenų bazes su paieškos visame tekste funkcija – taip palengvinamas rinkinių tvarkymas, analizė ir pakartotinis naudojimas.

• Tyrėjams ir moksliniams projektams

Žydų istoriją tyrinėjantiems mokslininkams siūloma galimybė rankraštinius dokumentus paversti skaitmeniniais tekstais ir taip reikšmingai sutrumpinti šaltinių rengimo ir analizės laiką. Be to, sudaromos sąlygos naujiems skaitmeninių humanitarinių mokslų tyrimams, paremtiems dideliais istoriniais tekstynais.

• Bibliotekoms ir specialiesiems fondams

Universitetų bibliotekos ir specialieji fondai gali naudotis tekstų atpažinimo paslauga kurdami paieškai pritaikytas istorinių šaltinių versijas, patogesnes katalogavimui, mokslinių aprašymų sudarymui ir naudojimui mokymo tikslais.

• Šeimos istoriją tyrinėjantiems asmenims

Šeimos istorija besidomintiems privatiems asmenims ši paslauga suteikia galimybę susipažinti su kelių kartų senumo jidiš ar hebrajų kalbomis rašytais laiškais, dienoraščiais ir dokumentais. Tekstų atpažinimas kartu su adaptacija ir vertimu į anglų ar lietuvių kalbą leidžia atsekti ir atkurti nežinomas šeimos istorijas ir geriau suprasti asmeninį bei kultūrinį paveldą.

• Teisės ir valstybės institucijoms

„VILNISH“paslauga taip pat gali būti naudinga dirbant su archyviniais dokumentais, rengiant medžiagą repatriacijos ar pilietybės suteikimo procesams, kai reikalinga įrodymams pateikti sinagogų įrašus, žydų bendruomenių vidaus dokumentus, korespondenciją ir kitus istorinius šaltinius.

Kaip tai veikia?

„VILNISH“ atpažįsta tiek rankraštinius, tiek spausdintus istorinius tekstus ir išsaugo originalo rašybos bei ortografijos savitumą. Prireikus atpažinti tekstai gali būti išversti į anglų ar lietuvių kalbą.

Šią paslaugą teikia VU Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro specialistai, kurie dirba tiesiogiai su medžiaga ir pritaiko apdorojimo metodus pagal konkretaus rinkinio ypatumus.

Išsamesni paslaugų aprašymai:

• Rankraštinio ir spausdinto teksto jidiš kalba atpažinimas
• Teksto jidiš kalba (re)interpretavimas ir adaptavimas anglų arba lietuvių kalba

VILNISH“ projektas atspindi platesnę Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro misiją – derinti humanitarinius tyrimus su pažangiomis skaitmeninėmis technologijomis ir stiprinti ryšius su visuomene. Kurdami ir dalydamiesi skaitmeniniais įrankiais istoriniams tyrimams, centro specialistai siekia prisidėti prie tarptautinio akademinio bendradarbiavimo ir remti švietimą, sudarydami geresnes galimybes tyrėjams, studentams ir kultūros institucijoms naudotis reikiamais šaltiniais.

Centro naudojami įrankiai nuolat tobulinami – gerinama jų tikslumo, pritaikomumo skirtingiems rašysenos stiliams ir apdorojimo efektyvumo kokybė. Ateityje planuojama plėsti technologines galimybes ir didinti nuskaitomų šaltinių bei kalbų įvairovę.

Norinčius gauti daugiau informacijos apie „VILNISH“ paslaugą ir bendradarbiavimo galimybes kviečiame kreiptis į dr. Sergii Gurbychą el. paštu .

Projektas įgyvendinamas pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022–2030 m. plėtros programą (pažangos priemonės Nr. 12-001-01-02-01 „Stiprinti inovacijų ekosistemas mokslo centruose“) ir finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis (sutarties Nr. 10-036-T-0005).

Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėję genocidai bei trėmimai paliko gilius randus pasaulio ir Europos istorijoje. Per trumpą laiką tris kartus okupuotoje Lietuvoje vyko masiniai trėmimai į Sibirą, taip pat ir Holokaustas. Tačiau ne visi liko pasyviais naikinimo ir persekiojimo stebėtojais. Būtent kovo 15-oji, Lietuvos žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti tuos, kurie pasipriešino antžmogiškai nacionalsocialistų rasinei sistemai. Šiemet Vilniaus universitete (VU) ji bus minima kovo 17 d. 11.30 val. P. Smuglevičiaus salėje.

VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė, tyrinėjanti Lietuvos žydų istoriją ir antisemitizmą, plačiau papasakojo, kam skirta Lietuvos žydų gelbėtojų diena ir kokią prasmę ji turi šiandien.

Pasaulio tautų teisuolio medalis, skirtas Kaziui ir Kristinai Griniams. Lietuvos muziejų kolekcijos eksponatas. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus. Nežinomas autorius. XXI a. 2 deš.

Pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė ir gelbėtojų atminimas Lietuvoje

Lietuvos žydų gelbėtojų diena minima nuo 2023 m. Prof. J. Verbickienė, viena iš šio minėjimo organizatorių, dalijasi, kad idėja minėti Žydų gelbėtojų dieną kilo suvokus, kad Lietuvoje vykusio brutalaus Holokausto metu, kuriame dalyvavo ir lietuviai, buvo ir tų, kurie padėjo savo bendrapiliečiams žydams išgyventi. Šie žmonės pademonstravo dvasios stiprybę ir, rizikuodami savo gyvybėmis, neužmerkė akių prieš kitų mirtį. Kovo 15-oji skirta pagerbti šiuos žmones, jų drąsą, pasiryžimą ir nesavanaudiškumą.

Istorikė taip pat primena, kad šiam minėjimui pasirinkta data yra neatsitiktinė: „Būtent prieš 60 metų, 1966 m., VU bibliotekininkė Ona Šimaitė buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole. Ji yra pirmoji lietuvė, gavusi šį titulą. Kadangi tuo metu gyveno užsienyje, ne sovietinėje Lietuvoje, buvo galimybė jai suteikti šį titulą ir įteikti visas regalijas.“

Prof. J. Verbickienė patikslina, kad Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikia Jeruzalėje veikiantis Yad Vashem institutas. Jame savanoriškai dirbantys tyrėjai, tarp kurių – nemažai išgelbėtų žydų ir jų šeimų narių, renka duomenis apie potencialius gelbėtojus. Apie galimai išgelbėtus asmenis Yad Vashem pateikti informaciją gali tik žydai, įvykių liudininkai, turintys svarių įrodymų. Viena iš pagrindinių sąlygų, kurią turi atitikti Pasaulio tautų teisuolio vardo laureatai – žydų gelbėjimas nesiekiant materialinės naudos, veikiant nesitikint atlygio – iš žmogiškumo ir dvasios stiprybės.

„Kai kuriais atvejais buvo išgelbėtos ne pavienės gyvybės, o ištisos šeimos. Yra žmonių, kurie pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais už kelių šimtų žydų išgelbėjimą. Tai ilgas ir nuosekliai vykdomas procesas. Prezidento Kazio Griniaus šeimai šio titulo suteikimas užtruko apie 50 metų. Tad jei žmogus dar nėra pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, nereiškia, kad tai niekada neįvyks“, – paaiškina istorikė.

Gelbėjimo tinklai Lietuvoje: nuo miestų iki regionų

Šiais metais Lietuvos žydų gelbėtojų diena bus minima ne tik Vilniuje, su specialiu renginiu VU, bet ir visoje Lietuvoje. Profesorė teigia, kad siekiama kurti naują tradiciją, stiprinti ryšį su vietos gelbėtojais bei pasididžiavimą jais skirtinguose Lietuvos regionuose. Dėl to gelbėtojų vardai, paskirstyti pagal jų buvusias gyvenamąsias apskritis, bus skaitomi atitinkamuose miestuose, institucijose – mokyklose, muziejuose, bibliotekose, savivaldybėse, prie paminklų gelbėtojams ir kitur. Taip siekiama, kad minėjimo metu visoje Lietuvoje būtų perskaityti visų žinomų gelbėtojų vardai, kurių sąrašas šiemet dar pasipildė.

Istorikė primena, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo labai žaibiškai. 1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir įžengus į Lietuvą, po kelių dienų – birželio 24 d., pradėti vykdyti pirmieji brutalūs nusikaltimai. Lietuvoje Holokaustas prasidėjo Gargžduose. Kadangi viskas vyko itin sparčiai, žmonės ne iš karto suvokė, kokie procesai vyksta, todėl Vakarų Lietuvoje gelbėtojų buvo mažiau nei kitose šalies vietose.

„Gelbėjimo mastai buvo gerokai didesni didžiuosiuose miestuose, kur veikė getai. Žydai buvo izoliuojami ir išnaudojami nacistinio režimo naudai pakankamai ilgą laiką – dvejus ar trejus metus. Kalbame apie Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus, kuriuose kalintų žydų skaičius buvo didžiausias. Todėl čia susiformavo ir gana platus gelbėtojų tinklas. Tačiau į gelbėjimą įsitraukė ir regionų gyventojai, nors tam prireikė laiko. Pirmosiomis karo dienomis žmonės ne visada suprato, kas vyksta ir ko galima tikėtis. Vėliau regionuose vis daugiau žmonių pradėjo padėti persekiojamiems žydams“, – pasakoja istorikė.

Pasak profesorės, viena didžiausių problemų miestuose slepiant žydus buvo maisto trūkumas ir aplinkos saugumas, todėl slėptuvės dažnai būdavo laikinos: „Iš jų žmonės vėliau būdavo perduodami į regionus ilgalaikiam slėpimui. Kaune tokiu principu veikė vadinamasis Binkių „viešbutis“, kurį organizavo Sofija Binkienė. Jis suteikdavo laikiną prieglobstį žydams, kol jiems būdavo randamas prieglobstis regionuose. Vaiką ar suaugusį žmogų dažnai buvo lengviau paslėpti ūkininkų vienkiemiuose. Todėl negalima teigti, kad gelbėjime dalyvavo tik miestų inteligentija – regionų žmonės taip pat labai aktyviai įsitraukė į šią veiklą.“

Sofija Binkienė, 1930-1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Gelbėtojo portretas

Nors minimi tiek inteligentijos atstovai, tiek ūkininkai, istorikė sako, kad vieno konkretaus žydų gelbėtojų socialinio portreto nėra. Juos jungė bendras bruožas – drąsūs savo šalies žmonės, mylėję savo kraštą ir savo bendrapiliečius, gebėję greitai priimti teisingus sprendimus. Jie nepabūgo rizikuoti ir dalijosi net paskutiniu duonos kąsniu.

„Pasitaikydavo situacijų, ypač provincijoje, kai našlė, auginanti kelis savo vaikus, priglausdavo dar kelis žydus savo ūkyje, nors ir pati sunkiai vertėsi. Gelbėtojai neturėjo nei turto, nei išsilavinimo cenzo – juos vedė visai kitos vertybės ir moralinė stiprybė, kurią tuo metu demonstravo žmonės“, – paaiškina profesorė.

Kalbėdama apie žydų gelbėtojus ir jų socialinį portretą, prof. J. Verbickienė pabrėžia ir skirtingų etninių grupių vaidmenį: „Negalime kalbėti vien tik apie lietuvius. Skirtingos Lietuvos tautinės bendruomenės – lenkai, baltarusiai, totoriai – taip pat prisijungė prie žydų gelbėjimo. Dabartiniame kontekste, kai matome įtampą tarp musulmonų pasaulio ir Izraelio valstybės, ypač išsiskiria totorių, kurie pagal religiją yra musulmonai, dalyvavimas gelbstint žydus. Tačiau tokių atvejų Lietuvoje tikrai būta“.

Kodėl vieniems pavyko išsigelbėti, o kitiems – ne?

Istorikės teigimu, nėra vieno aiškaus atsakymo, kodėl vieniems žydams pavyko išsigelbėti, o kiti ne tik liko už gelbėjimo tinklo ribų, bet ir neišgyveno gelbėjami. Vis dėlto moksliniai tyrimai leidžia išskirti tam tikras aplinkybes, kurios galėjo padidinti išgyvenimo tikimybę. Vienas svarbiausių veiksnių buvo dar iki karo susiformavę santykiai, tarpusavio ryšiai tarp žydų ir lietuvių. Tai galėjo būti kaimynystė, bendras darbas ar kiti socialiniai ryšiai. Tokie kontaktai neretai tapdavo svarbiu pagrindu pagalbai. Pasak prof. J. Verbickienės, šio veiksnio negalima absoliutinti – buvo ir atvejų, kai tie patys kaimynai prisidėdavo prie žydų persekiojimo.

„Kitas, iš pirmo žvilgsnio paradoksalus veiksnys, buvo lietuvių kalbos mokėjimas. Tarpukario Lietuvoje vykę lituanizacijos procesai labiausiai paveikė jaunąją Lietuvos žydų kartą. Todėl vaikams ir jaunuoliams, kurie gerai kalbėjo lietuviškai ir neturėjo ryškaus jidiš akcento, kartais buvo lengviau pasislėpti ar prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau net ir tokiose situacijose išlikdavo rizika – jautriomis akimirkomis vaikai galėdavo netyčia ištarti žodį jidiš kalba ir taip išsiduoti“, – paaiškina VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Svarbų vaidmenį turėjo ir kaimynystės ryšiai bei bendruomenės solidarumas. „Buvo vietų, kur aplinkiniai žinojo apie slepiamus žydus, tačiau sąmoningai jų neišduodavo. Toks bendruomenės supratimas, kad negalima išduoti persekiojamų žmonių, kartais tapdavo lemtingu veiksniu, padėjusiu daliai žydų išlikti“, – pasakoja prof. J. Verbickienė.

Specialus Lietuvos žydų gelbėtojų dienos minėjimo renginys šiemet vyks kovo 17 d. 11.30 val. Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje.

Daugiau informacijos apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.

Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė.

Kovo 15-ąją minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną – pagerbiame visus Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Šiemet prie Vilniaus universiteto (VU) ir Vyriausybės kanceliarijos organizuojamo minėjimo prisijungė Lietuvos savivaldybės, kuriose bus skaitomi šių teritorijų žydų gelbėtojų vardai, vyks kiti renginiai, o pagrindiniu atmintinos dienos akcentu taps kovo 17 d., 11.30 val., VU P. Smuglevičiaus salėje vyksiantis renginys.

Šių metų minėjimas ypatingas, nes bus prisimenami ne tik tie, kurie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi arba jiems suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, bet ir nežinomi Lietuvos žydų gelbėtojai – atiduodama pagarba tiems, kurie tyliai stojo ginti persekiojamųjų, kurių žygdarbių nespėta užfiksuoti dokumentuose ar išgelbėtųjų liudijimuose.

Plačiau apie šiuos nežinomus žydų gelbėtojus pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja, viena iš minėjimo iniciatorių, prof. Jurgita Verbickienė.

Istorikė pažymi, kad nors dabartinė tradicija per minėjimą skaityti žydus gelbėjusių žmonių vardus padeda juos pagerbti ir toliau prisiminti, vis dažniau iškyla klausimas, kiek dar liko nežinomų gelbėtojų: „Diskusijose ir pokalbiuose žmonės dalijasi šeimų prisiminimais ir pasakoja, kad jų artimieji taip pat gelbėjo žydus, bet niekada nebuvo nominuoti, kartais net vardai jau primiršti. Tai leidžia suvokti, kad į žydų gelbėjimą įsitraukusių žmonių ratas buvo kur kas platesnis, nei šiandien galime tiksliai įvardyti. Kaip, deja, niekada nesužinosime visų nužudytų Lietuvos žydų vardų, taip, greičiausiai, niekada nesužinosime ir visų, kurie prisidėjo prie gelbėjimo.“

Prof. J. Verbickienė tęsia, kad istorija ne visuomet palieka pilnus sąrašus, ypač tada, kai kalbame apie veiksmus, atliktus slaptai, rizikuojant gyvybe. „Gelbėjimas dažnai vyko tyliai, be liudininkų, be dokumentų, be lūkesčio kada nors būti pagerbtiems. Todėl nežinomų gelbėtojų tema tampa ne tik istoriniu klausimu, bet ir moraliniu įsipareigojimu – pripažinti, kad mūsų atmintis neišvengiamai yra fragmentiška“, – sako ji.

Idėja šių metų minėjimą dedikuoti nežinomiems žydų gelbėtojams prof. J. Verbickienei užgimė stažuotės metu Niujorke, YIVO institute, išgirdus kolegos pasakojimą apie moterį, kuri yra išgelbėtas žydų vaikas iš Lietuvos. „Ji buvo vos dvejų ar trejų metų, todėl neprisimena nei miestelio, iš kurio kilusi, nei žmonių, kurie ją išgelbėjo. Visą gyvenimą ji gyvena su troškimu padėkoti, tačiau nežino kam. Ji net neturi galimybės pradėti oficialios pripažinimo procedūros, nes nežino jokių vardų“, – istorija dalijasi profesorė.

„Svarbu suprasti, kad gelbėjimas dažniausiai nebuvo vieno žmogaus ar vienos šeimos darbas. Dažnai tai buvo tinklas. Žydai buvo išvedami iš getų, slepiami miškuose, perduodami iš vienų namų į kitus, kol pavojus bent kiek sumažėdavo. Maži vaikai, atskirti nuo tėvų, perkelti iš vienos vietos į kitą, neretai negalėdavo nei suprasti, nei įsiminti, kas ir kaip juos gelbėjo. Todėl šiandien kalbėdami apie nežinomus gelbėtojus, mes kalbame apie tuos, kurių vardai liko nežinomi ir nebuvo užfiksuoti ne tik dokumentuose, bet dėl savitų aplinkybių ir išgelbėtųjų atmintyje, tačiau jų drąsa ir dvasinė stiprybė išgelbėjo gyvybės“, – apie šių metų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną pasakoja istorikė.

Daugiau informacijos apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.

Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė.