Artėjant liepos 6-ajai – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienai, puiki proga prisiminti ne tik vienintelį Lietuvos karalių, bet ir žmogų, tyrinėjusį jo laikus. Prof. Edvardas Gudavičius (1929- 2020) – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas, prof. Alfredo Bumblausko, VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko ir kitų žymių Lietuvos istorikų mokytojas, nustatęs tikėtiną karūnacijos datą ir taip padovanojęs mums šiandien švenčiamą šventę.

Prof. Edvardas Gudavičius. Jono Staselio nuotr., 1999 m.

1998 m. prof. E. Gudavičius išleido monografiją „Mindaugas“, vainikavusią visus profesoriaus XIII a. Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Po daugiau nei 27 metų, ši knyga išversta ir publikuota į lenkų kalbą. Šį veikalą išvertė dr. Katarzyna Korzeniewska-Wolek. Taip pat prie knygos dirbo Jogailaičių universiteto Krokuvoje prof. Lidia Korczak bei VU Istorijos fakulteto istorikė dr. Inga Leonavičiūtė, o vieną iš dviejų knygą lydinčių tekstų parašė VU rektorius, istorikas prof. R. Petrauskas. Plačiau apie prof. E. Gudavičių, jo indėlį į Lietuvos istoriografiją ir Mindaugo tyrinėjimus papasakojo istorikė dr. I. Leonavičiūtė, o apie knygos vertimo iššūkius ir aktualumą – dr. K. Korzeniewska-Wolek.

Naujas žvilgsnis į Lietuvos istoriją

Prof. E. Gudavičiaus mokinė dr. I. Leonavičiūtė, profesorių įvardija kaip moderniosios Lietuvos istoriografijos kūrėją: „Perfrazuojant poetą Sigitą Gedą, prof. E. Gudavičius padarė „perversmą mūsų galvose“. Poetas taip įvardijo legendinę laidą „Būtovės slėpiniai“, kurioje su mokiniu prof. A. Bumblausku demonstravo naują kalbėjimą ir mąstymą apie Lietuvos praeitį. Prof. Gudavičius suformulavo naują civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, įtraukusią ją į Europos ir pasaulio istorijos modelį.“

Pasak istorikės, pamatinė naujosios prof. E. Gudavičiaus koncepcijos idėja – pavėluotas Lietuvos pritapimo prie Vakarų civilizacijos procesas (europeizacija), kuris prasidėjo po Lietuvos krikšto. Anot prof. Gudavičiaus, ne krikštas, o jo vėlavimas kaltas dėl Lietuvos atsilikimo. Ši profesoriaus koncepcija atvėrė kelią iš naujo pažvelgti į XVII-XVIII a. Lietuvos istoriją, pastarąjį laikotarpį pradedant traktuoti jau ne vien kaip valstybingumo praradimo, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją.

Nors prof. E. Gudavičius yra Lietuvos istoriografijos unikumas, parašęs virš 1000 įvairiausių tekstų, užsienyje savo laiku jis nebuvo plačiai žinomas. Pasak dr. I. Leonavičiūtės, taip susiklostė dėl neįprastos istoriko biografijos ir pasireiškusios judėjimo ligos. Pirmoji prof. E. Gudavičiaus profesija buvo inžinierius, tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį jis tapo istoriku, o judėjimo liga jam neleido pasinaudoti vis labiau atsiveriančiomis sienomis ir įsitraukti į tarptautinę akademinę bendruomenę. Dėl šių priežasčių profesorius daugiausia tyrimus publikavo Lietuvių kalba. Tačiau su jo civilizacine koncepcija tarptautinę istorikų bendruomenę susipažindino prof. A. Bumblausko darbai, o vėliau – ir doc. Aurimo Švedo tekstai.

Prof. Edvardas Gudavičius ir prof. Alfredas Bumblauskas. Jono Staselio nuotr., 1999 m.

Mindaugo epochos tyrimai: nuo alodo iki karūnavimo dienos

Naujai pažvelgęs į Mindaugo laikų šaltinius, prof. E. Gudavičius padarė ne vieną atradimą. Šiems tyrimams istorikas atsispyrė nuo kito VU auklėtinio ir profesoriaus – Henryko Łowmiańskio (1898 – 1984) studijos apie Lietuvos valstybės susidarymą.

„Pirmieji profesoriaus darbai dar aštuntame dešimtmetyje, pradedant Mindaugo epochos tyrimus, buvo skirti alodo (nuosavybės) klausimui. Tai vedė prie teiginių apie Lietuvos ir Rusijos tipologines skirtybes, kurioje nebuvo nuosavybės ir feodalizmo. Šiuos prof. E. Gudavičiaus teiginius prof. A. Bumblauskas yra apibūdinęs kaip kuluarinę rezistenciją, kertančią į „jautriausią Lenino“ vietą. Taikydamas toponimikos analizės metodą, ieškodamas kunigaikščių asmenvardžių ir vietovardžių atitikimų,, prof. E. Gudavičius lokalizavo XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas, taip sudėliodamas to meto Lietuvos politinį žemėlapį. Be kelių bandymų ginčyti ir tikslinti profesoriaus kunigaikščių valdų lokalizacijas, šiandien toks žemėlapis įsitvirtinęs Lietuvos istoriografijoje ir funkcionuoja iki šiol“, – prisimena VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Istorikė dr. I. Leonavičiūtė pamini, kad prof. E. Gudavičius patikslino ir Lietuvos valstybės susikūrimo datą – apie 1240-uosius metus. Kartu jis patikslino ne vieną detalę apie daugiau ar mažiau žinomus lietuvių ir žemaičių XIII a. žygius ir susidūrimus su priešininkų kariuomenėmis. Pavyzdžiui, profesoriaus tyrimų dėka išsiaiškinta, kad Saulės ir Durbės mūšiuose prieš Ordino kariuomenę laimėjo žemaičiai, nedalyvaujant lietuviams, o bendras baltų genčių pasipriešinimas Ordinui (baltų vienybė) yra tik istoriografinis mitas. Istoriografiniu mitu prof. E. Gudavičius aiškino ir totorių poveikį Lietuvos valstybės kūrimosi procesui.

„Kalbant apie Mindaugą, profesorius šiai asmenybei priskyrė Chlodvigo vaidmenį, kuris buvo frankų genčių suvienytojas, Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius. Jis taip pat Mindaugą prilygino Vidurio Europos valdovams - Vengrijos Geizai ar Lenkijos Mieško I. Tokiose paralelėse ypač svarbus Mindaugo krikštas ir karūnacija, kaip Lietuvos pritapimo prie Vakarų Europos faktoriaus, įvertinimas. Galų gale, Mindaugo žmonos karalienės Mortos vaidmens išryškinimas istorijoje“, – apibendrina istorikė.

Mindaugo aktas su antspaudu, kuriuo jis Livonijos ordinui užrašo Sėlą, 1255 m. spalis. Dokumento pradžia skelbia: „Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius…“ Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybinis archyvas Berlyne

Kaip liepos 6-oji tapo valstybine švente

Pasak mokslininkės, prof. E. Gudavičius Lietuvos visuomenei padovanojo vieną svarbiausių dovanų – patikslino Mindaugo karūnavimo datą. Nuo abstraktaus liepos mėnesio, kuris istoriografijoje buvo įsitvirtinęs nuo XIX a. pab. (pirmoji išsami studija apie Mindaugą, parašyta Juliuszo Latkowskio), iki konkrečios datos – 1253 m. liepos 6 dienos.

„Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius prof. E. Gudavičiaus, remiantis keliais dokumentais, nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą. Pirmasis jų buvo 1253 metų liepos mėnesio Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktas, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną. Popiežius Inocentas IV šį dovanojimą patvirtino tų pačių metų rugpjūčio 21 dieną. Svarbu tai, kad karūnavimas turėjo vykti sekmadienį, tačiau įvertinus dokumento kelionės laiką (apie pusantro mėnesio), liko liepos 6 diena – 1253 m. liepos 6 dienos“, – aiškina istorikė.

Dr. I. Leonavičiūtė papildo, kad jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo idėja liepos 6-ąją įtraukti į Lietuvos švenčių sąrašą: „Laikraštyje „Atgimimas“ prof. E. Gudavičius nurodė motyvus, kodėl turėtų būti ši data. O jau spalio mėnesį LR Aukščiausiosios Tarybos įstatymu liepos 6-oji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos švenčių sąrašą kaip Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Ir nuo 1991 m. Lietuva oficialiai švenčia Valstybės dieną liepos 6-ąją, šalia kitų dviejų svarbių valstybinių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.

Medalis Mindaugo karūnavimui atminti. Dailininkas Petras Repšys, 1997 m.

Sunkumai verčiant ir Mindaugo paralelės su J. R. R. Tolkieno kūryba

Į lenkų kalbą prof. E .Gudavičiaus monografiją „Mindaugas“ išvertė dr. K. Korzeniewska-Wolek. Ši vertėja taip pat yra VU Istorijos fakulteto auklėtinė ir į lenkų kalbą jau yra išvertusi tokių mokslininkų kaip prof. Zenono Norkaus, dr. Sigitos Maslauskaites-Mažylienes ar prof. Arūno Streikaus knygas.

Vertėja dalijasi, kad versti tokią knygą yra didžiulis iššūkis ir išbandymas: „Ji parašyta lietuviškai, bet iš tiesų fone yra dar kelios šaltinių kalbos, pavyzdžiui, lotynų, senoji rusų, vidurinė vokiečių aukštaičių, iš kurių reikia versti tiesiogiai. Todėl pats vertėjas čia vienas neišsivers – reikia istoriko specialisto konsultacijos. Šios knygos atveju tai buvo prof. Lidia Korczak iš Jogailaičių universiteto Krokuvoje.“

„Didžiulis ir dr. I. Leonavičiūtės nuopelnas, kad įvedė aiškias taisykles ir sutvarkė asmenvardžius ir vietovardžius. Aš neturiu filologinio išsilavinimo, tai man buvo sunku versti tas prof. E. Gudavičiaus atkarpas, kuriose analizuojami kalbiniai dalykai ir labai komplikuotai aiškinamasi, kaip kokio vieno žodžio atitikmenys skamba lenkiškai, baltarusiškai arba lotyniškai ir kaip tada reikėtų jį „atstatyti“ į dabartinę lietuvių kalbą“, – dalinasi monografijos vertėja.

Dr. K. Korzeniewska-Wolek pažymi, kad neretai prof. E. Gudavičiaus samprotavimai buvo „pagardinti“ ironija, kuri yra sunkiai išverčiama į svetimas kalbas. Profesorius mėgo „per dantį patraukti“ istorijos romantizuotojus ir tariamus senovės lietuvių gero vardo gynėjus.

Paklausta apie monografijos vertimo aktualumą, pašnekovė pasakoja, kad kelioms dešimtims lenkų akademikų šio veikalo perskaitymas yra tiesiogine profesinė pareiga. Tačiau yra žmonių, kuriems Lietuvos istorija tiesiog įdomi: „Yra dar toks keistas reiškinys: visada atsiranda kažkiek lenkų, kuriems Lietuvos praeitis tiesiog įdomi savaime. Įtariu, kad būtent šitos skaitytojų rūšies atstovai ėmė rašyti bei skambinti Krokuvos leidėjui „Księgarnia Akademicka“ tuoj po to, kai žinia apie prof. E. Gudavičiaus monografijos išleidimą pasirodė leidėjo internetinėje svetainėje. Leidyklos darbuotojai man sakė, kad žmonės klausinėja, kada knyga bus pirkėjams prieinama. Pagaliau – „Mindaugas“ tai be galo įdomi istorija, J. R. R. Tolkien’o fantastinėms pasakojimams nenusileidžia, o iš lenkų skaitytojo perspektyvos – ir lietuvių kunigaikščių vardai savo keistu, beveik magišku skambesiu nuo tolkieniškų neatsilieka.“

Prof. Edvardo Gudavičiaus  monografiją „Mindaugas“ į lenkų kalbą išversta įgyvendinant LMT Valstybinė lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą. 

Ko reikia sėkmingam memų puslapiui? Gero humoro jausmo, kūrybiškumo gyslelės, šiek tiek maketavimo įgūdžių ir svarbiausia – istorijos daktaro laipsnio. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas, medievistas dr. Antanas Petrilionis kuruoja fakulteto socialinio tinklo „Instagram“ paskyrą, kurioje dalijasi šmaikščiais istoriniais siužetais, studentiškomis ir bendruomenės aktualijomis. Dėstytojas pasakoja apie savo akademinį bei kūrybinį kelią ir ką gali suteikti studijos Istorijos fakultete.

Kelias iki istorijos dėstytojo

Nors paauglystėje žaisdavo strateginius kompiuterinius žaidimus, kurių veiksmas vykdavo viduramžiškuose pasauliuose, šiuo metu istoriją dėstančio dr. A. Petrilionio mokykloje istorija nedomino. Didesnis susidomėjimas dalyku atsirado 10 klasėje dėl konkurencijos su klasiokais – kas geriau parašys atsiskaitymo darbą. Kai atėjo laikas rinktis studijas, dr. A. Petrilionis svarstė apie teisę, bet paskutinę minutę pirmu numeriu įrašė Istorijos fakulteto Istorijos programą.

„Po bakalauro studijų buvo abejonių, ar stoti į magistrantūrą. Jas įveikti padėjo tuometinis bakalauro darbo vadovas, dabartinis rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Jis paskatino sakydamas, kad „čia visiems aišku, tik tau neaišku, kad turėtum toliau studijuoti“. Tada kilo klausimas, ar stoti į doktorantūrą. Įstojau, mano tema buvo „Karo belaisviai“. Doktorantūros metais teko galimybė dėstyti, paragauti pedagogo duonos, fakultete dėstau ir baigęs doktorantūros studijas. Iš laiko perspektyvos – labai natūralus akademinis kelias, bet tikrai buvo abejonių, kurias padėjo įveikti tiek vidinė, tiek ir iš aplinkos kilusi motyvacija“, – pasakoja dėstytojas.

Dr. A. Petrilionis sako, kad dažnai iš buvusių kurso draugų sulaukia klausimo, ar patinka dėstyti. Šešerius metus dėstantis istorikas savo darbe žavesio randa, tačiau pažymi, kad būtina nuolatos atsinaujinti žinias. Jam įdomūs pirmakursiai, jis mano, kad svarbu sužinoti, kas juos domina ir ar tai galima panaudoti dėstant. Kaip pats pastebi, laikai keičiasi, taip pat ir kartos. Istorikas sako, kad nors krūvis ir nemažas, bet dėstyti jam patinka.

Memai – ne tik juokams

Jaunasis dėstytojas memų kūrimu užsiėmė jau bakalauro studijų laikais. Daugiausia jie būdavo susiję su paskaitomis ir dėstytojais. Vienas iš pirmųjų sukurtų paveikslėlių, kaip atsimena istorikas, buvo lotyniškos sentencijos „Noli tangere circulos meos“ (liet. „Tik neliesk mano apskritimų!“) vizualizacija: „Tai vienas pirmųjų mano paveikslėlių, kuriame pavaizdavau Archimedą, laikantį apskritimus, kai įžengia Romos kareivis. Man tai pasirodė labai juokinga. Tuomet tokių fotomontažų darymas buvo vienas iš prokrastinacijos būdų.“

„Kai ruošdavausi egzaminui, iš turimos medžiagos sukurdavau paveikslėlį. Pamenu, kai ruošiausi atsiskaitymui iš tarpukario Lietuvos, padariau paveikslėlį, kuriame prezidentas Antanas Smetona su Augustinu Voldemaru ir kitais tarpukario veikėjais plakate pavaizduoti kaip „Žiedų valdovo“ filmų herojai. Kliūdavo ir dėstytojams, kuriuos įtraukdavau pagal jų dėstomus dalykus. Vėliau pastebėjau, kad kartais informaciją, kurią perskaitai knygose, pasitelkiant vizualus galima įsisavinti daug paprasčiau. Tuo pasinaudojau savo tyrimų srityje, kurdamas istorinio įvykio, susijusio su Vokiečių ordino ir Vytauto santykiais, memą“, – pasakoja jaunasis dėstytojas.

Tačiau dėstydamas istorikas memų, kaip pagrindinės paskaitų medžiagos, nenaudoja. To priežastis – nenoras devalvuoti, nuvertinti ir per daug supaprastinti istorinio pasakojimo. Dr. A. Petrilionis stengiasi pateikti informaciją rimtai, bet nevengia retkarčiais panaudoti ir linksmesnių paveikslėlių. Jis sako, kad tokiais atvejais memai gali pagelbėti atsipalaiduoti ir nusiraminti

Istorijos fakulteto istorijos „storiuose“

VU Istorijos fakulteto Instagram'o puslapį dr. A. Petrilioniui netikėtai pavedė sukurti prodekanas dr. Norbertas Černiauskas: „Tai buvo ne pirma Instagram'o paskyra, kurią teko kuruoti. Pirmieji įrašai, kuriuos ir dabar galima pamatyti, buvo labai nuobodūs: apie įvykusias konferencijas ar knygos pristatymą. Tai buvo tiesiog dar vienas „oficialus“ puslapis. Bežiūrint kitus fotomontažus, „reels‘us“, šovė idėja fakulteto paskyroje padaryti kažką įdomiau jaunimui.“

Pirmas istoriko bandymas fakulteto paskyroje viešinti kitokį turinį – įrašas apie kalėdinės eglutės įžiebimą fakultete, foniniam garsui panaudojant elektroninę muziką. „Pirmieji atsiliepimai po mėnesio buvo nuostaba: „Pala, čia mūsų fakulteto Instagram'as?“ Toliau buvo tai, ką dariau bakalauro studijų laikais – fotomontažai apie aktualijas studentams egzaminų ir sesijos metu“, – prisimena dėstytojas.

„Po truputį iš formalios fakulteto paskyros ji tapo erdve istorijoms ne tik apie studentišką gyvenimą, bet ir apie istorinius kontekstus. Jų pasakojimams pasinaudodavau populiariais vaizdais iš filmų, serialų ar aktualių įvykių. Taip pavykdavo užkabinti ir sužadinti žmonių smalsumą pasidomėti kalbamu įvykiu plačiau, tai tapo gana natūraliu istorijos propagavimu. Dabar paskyros turinys yra mišrus – tarp studentiško ir istorinių pasakojimų“, – priduria pašnekovas.

Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad per Instagram'ą sulaukia prašymų pagelbėti istoriniais klausimais ar net reklamuoti lošimus: „Buvo toks atvejis, kai sulaukėme prašymo padėti dviem klausimais iš namų darbų. Iš pradžių galvojau, kad čia juokelis, bet pasitarę su dekanatu nutarėme moksleiviui padėti. Nusiuntėme nuorodas, kur tas asmuo galėtų pasiskaityti. Tiesioginio atsakymo nedavėme. Už pagalbą jis padėkojo ir prižadėjo, kad kai bus Vilniuje, praveš su savo mašina – to mes laukiame. Kitas atvejis buvo, kai paprašė pareklamuoti lošimus. Tada privertė juokais susimąstyti, kas būtų, jei fakultetas taptų kazino. Tai tik parodo, kad VU Istorijos fakulteto Instagram'as įdomus ne tik bendruomenei, bet ir už universiteto ribų.“

Istorija – kritinio mąstymo ugdytoja ir bendruomenės kūrėja

Įstojęs į Istorijos fakultetą, dr. A. Petrilionis suprato, kad ne tik Istorijos, bet ir kitos studijų programos – Kultūros istorija ir antropologija, Archeologija – nėra šabloniški ir stereotipiniai dalykai. Kaip sako dėstytojas, Istorijos fakultete nereikia iškalti datų ar sausai mokėti faktų – čia mokomasi apie pokyčius, procesus ir žmones. Istorikas priduria, kad fakultetas jį žavi savo mažumu, bendruomenės ir dėstytojų artumu – su jais galima pajuokauti ir padiskutuoti ne tik formalioje aplinkoje, bet ir įvairiuose bendruomenės renginiuose.

„Ypač svarbus dalykas, kurio išmokstame Istorijos fakultete, yra kritiškas mąstymas ir informacijos atranka. Šiais laikais internetas mums suteikia prieigą prie milžiniško kiekio informacijos, kuri nebūtinai yra gera ir naudinga – gausu propagandos ir dezinformacijos. Istorijos mokslas ir jam reikalingi įgūdžiai leidžia informaciją daug geriau atsirinkti ir įsisavinti. Būtent studijos Istorijos fakultete išugdo kritiškai mąstantį žmogų, kuris kritiškai žvelgia į turinį“, – sako Istorijos fakulteto dėstytojas.

Pasak dr. A. Petrilionio, baigus studijas Istorijos fakultete nebūtina dirbti muziejuose, archyvuose ar dėstytoju universitete: „Turint kritinį mąstymą galima dirbti beveik visur. Turime nemažai pavyzdžių, kai fakulteto alumnai tapo Seimo nariais, diplomatais ar rado save kitose, su istorija net nesusijusiose srityse. Kiek girdėjau, istorijos mokslai labiausiai jiems padėjo išsiugdyti kritiškai mąstančią asmenybę. Jei kas abejoja dėl studijų, tai yra gerai ir natūralu, nes tai reiškia, kad mąstymas jau vyksta.Galiu palinkėti nebijoti abejoti, o jei kyla klausimų, visada galima parašyti ir paklausti per Instagram'ą.“

Trumpai, kaip „storiuose“

– Juokingiausias istorinis memas?

– Stanislovo Augustino Poniatovskio žodžiai „Jei nėra valstybės, nėra problemos“.

– Su kokia istorine asmenybe norėtumėte pavakarieniauti?

– Tikrai ne su Vytautu. Kadangi dėstau vieną dalyką, susijusį su socialine istorija, tenka nemažai skaityti bajorų dienoraščių. Vienas jų yra toks žemaičių bajorėlis Teodoras Bilevičius, kuris keliavo po Europą. Būtų įdomu sužinoti, kokių emocijų ir įspūdžių jis į dienoraštį neužrašė.

– Kokį žinote juokingą istorinį faktą?

– Iš Vytauto pavogė žirgus. Jų jam negrąžino ir jis dėl to labai pyko. Taip nutiko, kai karo belaisviai garbės žodžiu prižadėjo nepabėgti, bet pabėgo ir dar pasiėmė Vytauto arklius. Vytautas rašė Vokiečių ordino didžiajam magistrui, reikalaudamas, kad belaisviai su žirgais grįžtų, bet magistras jį „paghostino“ (be perspėjimo nutraukė bet kokius ryšius). Vytautas parašė kitam Ordino pareigūnui ir šis tik patvirtino, kad laiškas buvo gautas. O kitas faktas – kad australai pralaimėjo karą prieš emu.

– Kokių išskirtinių istorinių faktų žinote apie Vytautą?

– Kiek teko skaityti jo laiškus, susidaro įspūdis, kad jis buvo kaprizingas, nekantrus ir tikrai galėjo lengvai įsižeisti. Priešingai nei Jogaila, kuris buvo kantrus ir linkęs į kompromisus. Be to, pagal legendą Vytautas pabėgo iš Krėvos pilies persirengęs moterimi, kas jį formaliai padaro pirmuoju „drag duchess“ (drag – priešingai lyčiai būdingų bruožų įkūnijimas).

Kvalifikacijos tobulinimo kursai „EKSPERTAI – SPECIALISTAMS“, prieš trumpam atsisveikindami vasarai, skelbia 2025 m. rudens sezono programą. Rugpjūčio mėnesį pradėsime registraciją į pirmąją rudens sezono paskaitą.

Išsamesnė informacija bus paskelbta Facebook paskyroje „Kultūros paveldo ekspertų asociacija“ ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto interneto svetainėje.

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Jeigu kils klausimų, prašome rašyti:

1977 m. žiemą grupė Vilniaus universiteto (VU) pirmakursių netikėtai tapo vieno simbolinio, tačiau sovietinei santvarkai labai nepatikusio incidento herojais – jie nukabino Lenino bareljefą, kabėjusį Vilniaus centrinio pašto operacijų salėje, ir bandė jį paskandinti Neries upėje. Šis veiksmas išprovokavo itin griežtą sovietinės valdžios atsaką: visi studentai buvo pašalinti iš VU, vienas jų kalintas ir priverstinai gydytas psichiatrinėje ligoninėje, kitas mirė neaiškiomis aplinkybėmis tarnybos sovietinėje kariuomenėje metu. Vienam jų – Gediminui Šinkūnui – šiemet bus įteiktas VU atminties diplomas, simboliškai sugrąžinantis jį į VU bendruomenę.

Nors KGB bandė šį įvykį pateikti kaip chuliganizmą, bet jis pasiekė net pogrindinę spaudą ir paskatino Švietimo ministerijos reakciją. VU istorikas prof. Arūnas Streikus šį veiksmą vertina kaip tam tikrą visuomenės nuotaikų barometrą, atspindintį to meto jaunimo susvetimėjimą su sistema.

Buvęs Vilniaus centrinis paštas. Wikipedia nuotr

Lenino vagystė ir pašalinimas iš universiteto

1977 m. sausio 23 d. vakarą buvę klasiokai Vilniaus 39-ojo vidurinėje mokykloje, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto pirmakursiai Rimantas Grigas, Saulius Marcinkevičius, Gediminas Šinkūnas ir Gintaras Stankevičius kartu su Rasa Abelkinyte, kuri mokėsi Vilniaus inžineriniame statybos institute, Vilniaus centriniame pašte (Gedimino prospekte) nukabino Lenino bareljefą ir pasiėmė jį su savimi. Einančius per Žaliąjį tiltą juos pamatė milicija. Supanikavę studentai Lenino bareljefą metė į Nerį, bet sovietinis simbolis atsimušė į ledą. Studentai išsilakstė, tačiau vėliau milicijos buvo sugaudyti. Per kelias dienas keturi VU studentai buvo išmesti iš komjaunimo ir iš universiteto.

„Kadangi buvau komjaunuolis, tai pirmiausia šį įvykį apsvarstė grupės komjaunimo susirinkime, kuriame buvau įspėtas apie nederamą elgesį su įrašymu į komjaunuolio asmens bylą. Susirinkimo protokolas buvo pateiktas universiteto komjaunimo sekretoriatui, bet jis liko nepatenkintas grupės komjaunimo susirinkimo sprendimu ir liepė persvarstyti. Vėliau grupės komjaunimo sekretorius man pranešė, kad esu pašalintas iš komjaunimo ir greičiausiai būsiu pašalintas iš studentų sąrašų už elgesį, nesuderinamą su komjaunuolio vardu“, – pasakoja G. Šinkūnas. Ir priduria, kad apie pašalinimą iš universiteto sužinojo iš skelbimų lentoje kabėjusio skelbimo, bet nieko nesigailėjo, nes nesijautė padaręs ką nors blogo.

Po šio įvykio skaudus likimas susiklostė R. Grigui ir S. Marcinkevičiui. R. Grigas buvo laikytas vienu pagrindinių šio įvykio kaltininkų ir iniciatorių, todėl buvo kalintas Lukiškių kalėjime, laikytas Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninėje. Iš viso nuteistas 10 mėnesių nelaisvės.

Kitas įvykio dalyvis S. Marcinkevičius, VU istorikų tyrimo duomenimis, augo „nepatikimoje“ šeimoje, nes jo tėvas 10 metų kalėjo Intos lageriuose. Dėl to jo mama buvo pašalinta iš VU Gamtos mokslų fakulteto. Po šio įvykio jis pats buvo pašauktas į kariuomenę, ten tardytas saugumo, o baigiantis tarnybos laikui neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.

Pogrindinė spauda padarė meškos paslaugą

Prof. A. Streikus atkreipia dėmesį, kad šio spontaniško jaunuolių poelgio pasekmės galėjo būti ir švelnesnės, jei jis nebūtų sulaukęs išeivijos ir pogrindinės spaudos dėmesio. Apie šią istoriją gana greitai pranešė „Amerikos balsas“, o 1977 m. gegužės pabaigoje Lenino bareljefo incidentas buvo aprašytas ir pogrindiniame leidinyje „Aušra“. Pasak istoriko, toks viešumas jaunuoliams gal labiau pakenkė, nei padėjo – jis paskatino sovietines institucijas reaguoti griežčiau ir parodyti sankcijas kaip pavyzdį, kad įbaugintų kitus.

Istorikas aptiko dokumentų, rodančių, kad Lenino bareljefo istorija neapsiribojo vien svarstymais universitete – ji sulaukė atgarsio net aukščiausiu lygmeniu, pasiekė Švietimo ministeriją ir miesto partinę valdžią. 1977 m. vasario 23 d. Komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto biuro posėdyje buvo apsvarstytas „antivisuomeninis grupės studentų iš valstybinio Vilniaus universiteto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto elgesys“. Šio posėdžio metu buvo konstatuota, kad šie įvykiai yra „rimtų auklėjamojo darbo praleidimų (rus. upuščenij)“ kai kuriose Vilniaus vidurinėse mokyklose ir minėtose aukštosiose mokyklose padarinys. Per posėdį priimtame nutarime VU rektoratas ir partinis komitetas buvo įpareigoti parengti „konkrečias priemones, kaip padidinti kiekvieno dėstytojo asmeninę, taip pat dekanatų ir katedrų atsakomybę už būsimų specialistų parengimą ir komunistinį auklėjimą“. Per plauką savo kėdę išsaugojo ir tuometis Vilniaus pašto viršininkas V. Bružinskas – nors buvo konstatuota, kad už tokį apsileidimą jis vertas atleidimo, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis savikritiškai įvertino savo apsileidimą ir operatyviai numatė priemones, kaip pašalinti esamus trūkumus, jam tebuvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašu partinės įskaitos knygelėje.

Reaguodama į pirmakursių veiksmus, miesto partinė valdžia inicijavo patikrinimus Vilniaus mokyklose, kad būtų įvertinta, kaip jose vykdomas „idėjinis auklėjimas“ ir kokia jo kokybė. Profesorius A. Streikus pabrėžia, kad incidentas sukėlė rimtą nerimą, todėl už aplaidų auklėjamąjį darbą keliems mokyklų direktoriams buvo pareikšti papeikimai. Galiausiai 1977 m. balandžio 6 d. Švietimo ministerija išleido specialų įsakymą sustiprinti moksleivių idėjinį-politinį ugdymą.

Stiprėjantis jaunimo nacionalizmas ir „keliaklupsčiavimas“ prieš Vakarų kultūrą

VU Istorijos fakulteto profesorius A. Streikus, kuris tyrinėja antisovietinį pasipriešinimą, šį iš pirmo žvilgsnio spontanišką studentų veiksmą apibūdina kaip dar vieną dėlionės dalį, papildančią 8-ojo dešimtmečio visuomenės paveikslą, kuris susidėliojo po R. Kalantos susideginimo. Tuo laikotarpiu galutinai išryškėjo didelės dalies visuomenės susvetimėjimas su sovietiniu oficiozu. Maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio didžiųjų miestų KGB skyrių dokumentuose galima aptikti vis daugiau pažymų, kuriose rašoma apie baimę ir nerimą keliančių „negatyvių“ reiškinių plitimą tarp jaunimo.

„KGB pranešimuose, kurių tikslas buvo informuoti partinę valdžią, galima išskirti kelis įvardytus negatyvių reiškinių tipus. Vienas jų – nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas, ypač Vilniuje. Minima, kad jaunimas konfliktuoja su rusakalbiais. Vis daugiau būdavo išgirstama lietuviškų dainų, pasisakymų ar pamatoma užrašų. Taip pat dažnėjo nepriklausomos Lietuvos, kaip ją įvardija KGB ataskaitose – „buržuazinės Lietuvos“, simbolių, tokių kaip trispalvė ar Gediminaičių stulpai, demonstravimas. Kita vertus, pasitaikydavo ir sovietinių simbolių niekinimo, kaip kad vėliavų nuplėšimas ar Lenino bareljefo nuėmimas ir apspjaudymas“, – pasakoja istorikas.

Prof. Arūnas Streikus. VU nuotr.

Jis atkreipia dėmesį, kad KGB raštuose minimas dar vienas „neigiamas reiškinys“ – vadinamasis „keliaklupsčiavimas prieš Vakarų kultūrą“, kuris pasireiškė Vakarų gyvenimo būdo mėgdžiojimu, ypač išryškėjus hipių, o vėliau ir pankų subkultūroms.

„Nuo 1972 m., ypač didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune, vis labiau ryškėjo jaunimo susvetimėjimas su sovietų režimu. Nors tokių veiksmų kaip bareljefo nuėmimas negalima laikyti sisteminiu neginkluotu pasipriešinimu, jie rodo augantį abejingumą sovietinei sistemai – jos simboliams, ideologijai ir tvarkai, dažnai reiškiamą per humorą ar pašaipą“, – apibendrina istorikas.

Panašūs „antivisuomeniniai“ protestai

Kalbėdamas apie panašius veiksmus, istorikas atkreipia dėmesį į vieną ryškiausių protestų po R. Kalantos susideginimo išprovokuotų neramumų Kaune – tų pačių 1977 m. rudenį vykusias eitynes po „Žalgirio“ futbolo rungtynių. Spalio 7 d., kai „Žalgiris“ nugalėjo Vitebsko „Dviną“, sirgaliai po rungtynių neišsiskirstė, o susibūrę kolona žygiavo per Žaliąjį tiltą, skanduodami „Lietuva be rusų“ ir giedodami Tautišką giesmę. Nepaisant bandymų juos sustabdyti, daugiausia iš jaunimo sudaryta minia pasiekė Gedimino prospektą ir nužygiavo iki pat KGB rūmų. Panašaus pobūdžio ir masto protestas įvyko ir spalio 10 d. po rungtynių su Smolensko „Iskra“.

Prof. Streikus sako, kad ir didžiųjų miestų mokyklose tuo metu pasitaikydavo vis daugiau panašaus tipo protestų prieš sovietų sistemą: „Mokyklose būdavo įvairiais būdais išniekinami mirusių ir gyvų partijos vadų portretai, paskleidžiami antisovietinio turinio lapeliai, sąsiuviniuose ar vadovėliuose pripiešiamos trispalvės, Gedimino stulpai ar kiti tautiniai simboliai. Bet apie tokius atvejus ne visada sužinodavo KGB. Mokyklų vadovai nebuvo suinteresuoti, kad kiltų skandalas, tad dažniausiai stengdavosi tyliai sutvarkyti, išsikviesdami į pokalbį tėvus.“

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantai parengė Lietuvoje aptinkamų sprogmenų žemėlapį ir katalogą. I kurso archeologijos magistrantai Mantas Brazdžiūnas ir Divonis Piličiauskas vienai iš studijų užduočių pasirinko kiek neįprastą temą. Tačiau tai aktuali ir gyvybiškai svarbi problema ne tik archeologams, bet ir plačiajai visuomenei.

Remiantis Lietuvos kariuomenės duomenimis, kasmet vidutiniškai neutralizuojama daugiau nei 4000 pavojingų radinių. Tačiau 2024 m. šis skaičius išaugo iki 8683 vienetų – daugiausiai per pastaruosius dešimtmečius. Per nepriklausomybės laikotarpį bent kelios dešimtys žmonių buvo sužeisti arba žuvo sprogus karo laikų sprogmenims. Nuo karo laikų likę sprogmenys randami ne tik miškuose ar laukuose, bet ir statybų metu miestuose, gyvenamuosiuose rajonuose. Tai akivaizdžiai rodo, kad karinis paveldas – ne vien muziejų vitrinos, bet ir nuolatinė grėsmė gyvybei, reikalaujanti žinių, atsakomybės ir prevencijos.

„Nors daliai mūsų galėtų atrodyti, kad Lietuvoje praūžę karai tėra senas praeities aidas, tačiau jų pavojingas palikimas tebėra gyvas – jis guli tiesiog po mūsų kojomis. XX a. per Lietuvą persirito ne vieno karo frontas. Per mūsų šalies teritoriją žygiavo skirtingos kariuomenės, vyko mūšiai, buvo statomi karinio pobūdžio objektai, o įvairiuose regionuose įkurti ir iki šiol naudojami kariniai poligonai. Šie istoriniai procesai paliko pavojingą pėdsaką – didelė dalis Lietuvos teritorijos iki šiol yra užteršta sprogmenimis“, – pasakoja D. Piličiauskas.

Su šia problema tiesiogiai susiduria ir archeologai. Daugybė Kultūros vertybių registre (KVR) esančių objektų yra teritorijose, kurios karo metu buvo strategiškai svarbios – prie fronto linijų, buvusiose karinių bazių ar gynybinių įtvirtinimų vietose.

Studentai pabrėžia, kad atliekant archeologinius tyrimus šiose vietose, sprogmenų aptikimo tikimybė smarkiai išauga. Tačiau ne visi tyrėjai geba laiku atpažinti pavojingus radinius – dėl to kyla rimta grėsmė tiek jų pačių, tiek kitų saugumui.

Atsižvelgdami į šiuos iššūkius, magistrantai parengė projektą, kuriuo siekia didinti supratimą apie karo palikimo pavojus, supažindinti su dažniausiai randamais sprogmenimis ir pateikti praktines rekomendacijas, kaip tinkamai elgtis juos aptikus.

„Mūsų projektas ne tik siekia pateikti techninę informaciją, bet ir prisideda prie visuomenės švietimo bei prevencijos. Tikime, kad informuotas žmogus yra saugesnis žmogus – ypač kai kalbame apie pavojų, kuris gali slėptis po kiekvieno mūsų kojomis“, – sako M. Brazdžiūnas.

Studentų  projektą sudaro trys pagrindinės dalys:

1. Žemėlapis, kuriame pateikiamas užterštumo sprogmenimis sluoksnis ir jo persidengimas su KVR saugomais objektais.

2. Dažniausiai Lietuvoje randamų sprogmenų katalogas – iliustruotas ir informatyvus leidinys, padedantis atpažinti pavojingus objektus.

3. Atmintinė apie saugų elgesį radus sprogmenį – praktinė ir glausta informacija, kaip elgtis aptikus įtartiną objektą.

Atliktą darbą galite rasti čia. 

 VU Istorijos fakultetas ir jo magiška liepa nuolatos suburia savo auklėtinius. Šį kartą smagi alumnų kompanija susitiko kiemelyje paminėti studijų baigimo 50-metį.

Istorijos pažinimas glaudžiai siejasi su pilietiškumu ir patriotizmu, todėl nenuostabu, kad Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete mokosi visuomeniškai aktyvus studentai. Penki, bet tikrai ne visi, Istorijos fakulteto studentai, priklausantys Lietuvos skautijos (LS) ir Lietuvos šaulių sąjungoms (LŠS) pasakoja, kaip prisijungė prie šių organizacijų ir kaip sekasi derinti visuomeninę veikla su studijomis.

Tarpukarį menančios organizacijos atkūrimas Vilniuje

Į pirmą skautų stovyklą dabar trečiakursis Istorijos studentas Adomas Kofman išvyko 2018 m. paskatinus tėčiui, ir to pakako, kad vaikiną sudomintų skautai ir jų veikla. Kitą vasarą A. Kofman vėl dalyvavo stovykloje, o rudenį įsitraukė į Panevėžio LS veiklą. Įdomu tai, kad savo skauto kelią A. Kofman pradėjo stovykloje, nuo kurios prasidėjo žydų skautų atsikūrimas Lietuvoje – žydiškų skautų organizacijų tarpukariu Lietuvoje buvo daug. Pradėjęs studijuoti, pirmo kurso metu A. Kofman prisidėjo prie žydų skautų bendruomenės atkūrimo Vilniuje ir pradėjo rengti reguliarias sueigas ir kitą veiklą.

Nors gali pasirodyti, kad išskirtinis skautų simbolis yra ženkliukai, A. Kofman patikslina, kad jų organizacijoje didesnę reikšmę turi kaklaraiščiai: „Ženkliukai skautuose yra labiau kaip stovyklų ar kitokių renginių atributas, o kaklaraiščiai parodo amžiaus grupę ir, svarbiausia, kompetencijų bei patirties lygį. Aš šiuo metu turiu violetinį kaklaraištį ir dvišakę lazdą – esu skautas „Vytis“. Tai pasiekti reikia nemenkų pastangų ir laiko. Tad tikrai didžiuojuosi šiuo pasiekimu.“

Skautiškai veiklai ir studijų derinimui A. Kofman pavyko susidėliojus aiškų tavrkaraštį: „Pradėjęs studijuoti Lietuvos skautų tarpe siekiau vieno iš aukštesnio lygmens. Tai reikalavo nemažai savaitgalių, valandų darbo dienomis, emocinių pastangų ir kompetencijų ugdymo. Tikrai ne kartą teko paaukoti naktį ar kelias naktis iš eilės studijoms MKIC'e, nes negalėjau studijuoti savaitgaliais. Kartais tekdavo paaukoti ir progresą skautuose dėl užimtumo sesijos metu. Tačiau geriau pasidėliojus tvarkaraštį, nubrėžus tam tikras ribas, pavyko išsaugoti gerus ar net geriausius pažymius studijose.“

Iš Vilniaus žydų skautų archyvo. A. Kofman pirmas iš dešinės

Bendruomenės iš vienijančių vertybių narė

Elzė Navikaitė - Istorijos bakalauro pirmakursė, „šauliauja“ nuo 2019 m. Per Sąjungos šimtmetį Katedros aikštėje, alinančiame karštyje ir patriotiškų žmonių minioje davė jaunojo šaulio pasižadėjimą. Praėjusiais metais – jau ir šaulio priesaiką. 

„Pradžia buvo labai paprasta – buvau užhipnotizuota tėvų pavyzdžio, jų užsidegimo, grįžus iš kiekvienų pratybų. Kaip ir juos, mane labiausiai sužavėjo žmonės, santykiai tarpusavyje, bendrystė. Tai be galo unikalu, kai bendroje veikloje susiburia, iš pirmo žvilgsnio, nieko bendro neturintys žmonės, tačiau svarbiausia – panašių, tarpusavyje vienijančių vertybių, tikslų ir noro mokytis. Tai ir yra ta šauliška brolybė, kuri keri. Taigi, tokioje atmosferoje labai paprasta buvo augti ir siekti savo tikslų. Šiandien visa tai, kas buvo išmokta šaulystės metu, pasitarnauja mokykloje, kur tęsiu mamos pradėtą vesti jaunųjų šaulių būrelį“, – dalinasi šaulė.

„Vaikams labai svarbu paaiškinti visos šaulystės esmę ir prasmę, ir tai lengviausiai perteikti per istorijos prizmę, ypač, kai ši šaulių organizacija yra istorinė ir neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo. Dar būdama jaunąją šaule, pati tokiu būdu besidomėdama ir besigilindama susižavėjau istorijos studijomis “, – pasakoja E. Navikaitė.

Iššūkių keliantis, tačiau prasmingas darbas su vaikais

Istorijos bakalauro trečiakursis skautas Lukas Diulaj prie skautų prisijungė būdamas 10-ies Telšiuose, o aktyvus skautas yra jau 7 metus. Prie skautų prisijungti paskatino šeima.

Po kelerių metų pertraukos į skautų veiklą vėl įsitraukė jau studijuodamas VU ir prisijungdamas prie Vilniaus skautų. L. Diulaj tapo vaikų vadovu ir gavo vadovo kaklaraištį. Taip pat yra Akademinio Skautų Sąjūdžio - studentų skautų korporacijos, turinčios šimtmečio tradicijas - narys. Tuo jis labai didžiuojuosi.

Didžiausias iššūkis L. Diulaj būnant skautu yra darbas su vaikais, kuris reikalauja daug asmeninio įdirbio, nuolatinio žinių ugdymo ir tobulinimo, komunikacinių įgūdžių: „Tenka organizuoti renginius vaikams, dėl to vienokiu ar kitokiu reikalu reikia mokėti komunikuoti su visuomene, įstaigomis ir organizacijomis. Dalyvauju įvairiuose skautų mokymuose. Taip pat kandidatuoju į vyr. skautus Vyčius. Tai yra kandidatavimo kelias, kuris yra fizinis ir psichologinis išbandymas pilnamečiui skautui, norint tapti skautu Vyčiu ir gauti Vyčio kaklaraištį. Ši skautų grupė skautų tarpe, dėl savo visokeriopų žinių, yra labai gerbiama.“

Šaulišką veiklą pratęsė šaulių studentų korporacijoje

„Į LŠS įstojau 11-oje klasėje – 2011 metais daviau jaunosios šaulės pasižadėjimą. Kažkur giliai paslėpsniuose visada kirbėjo noras eiti ilgus žygius, nešti sunkią kuprinę, bristi per upelius, tepliotis veidą žaliai ir atsibusti kiaurai šlapiame ir sniegu užklotame miegmaišyje vidury lietuviškojo miško. Turėjau potraukį perlipti save, o tai, ko gero, viena ryškesnių šauliams būdingų savybių, bet nebuvau radusi tam nišos. Šaulio priesaiką daviau 2014 metų kovo 11 dieną, o tų pačių metų lapkritį tapau Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ pilnateise nare“, – apie savo šaulės kelio pradžią pasakoja Istorijos fakulteto doktorantė Augustė Burinskaitė.

A. Burinskaitė patikslino, kad „Saja“ yra akademinė ir šauliška bendruomenė, leidžianti pratęsti šaulišką veiklą atvykus studijuoti į didžiuosius miestus. 2014 m. lapkritį „Sajai“ minint 80-metį, A. Burinskaitė gavo geltonai, žaliai ir pilkai austą, šaulio, ginklo ir trimito ženklais puoštą korporantišką kepurėlę. O dabar doktorantė eina „senolės“ - labai išmintingos ir gerbiamos, laikui nepavaldžios korporacijos narės – pareigas.

„Mes „Sajoje“ labai gerai suderiname pilietiškumą ir gerą humoro jausmą, intelektualumą ir kūno raumenų stiprinimą, daugiau nei 30 skirtingų specialybių su šauliškomis vertybėmis. Aišku, Sąjunga savaime nėra stebuklas, stebuklas yra žmonės joje. Bendruomenė ir bičiuliai“, – sako ji.

Pasakodama apie studijų derinimą su šaulių veikla, A. Burinskaitė dalinasi, kad sunkumų nepatyrė: „Kaip tik priešingai – narystė Šaulių sąjungoje, o ypač „Sajoje“ leido realizuoti visus savo pilietinius troškimus, įprasminti meilę Lietuvai, suderinti jaunystės polėkio privalumus su mokslo šaknų kartumu. Studijų kryptį keičiau kelis kartus, o štai Istorijos fakultete magistrą studijuoti pradėjau 2022 metais ir studijas vis dar tęsiu doktorantūroje. Net drįsčiau teigti, kad Šaulių sąjunga ir buvo tas slaptas gyvenimo ingredientas, nulėmęs didesnę dalį teisingų pasirinkimų, galimai net ir atvedęs į Istorijos fakultetą.“

Iš Lietuvos šaulių studentų korporacijos "Saja" archyvo. A. Burinskaitė penkta iš dešinės.

Buvimas skaute padeda gyvenime ir studijose

Istorijos trečio kurso studentė Katarina Marija Nizovec prie skautų prisijungė 2016 m., kai sudalyvavo stovykloje „Skautai neskautams“: „Atvažiavau ten nieko nežinodama apie skautus, o išvažiavau visiškai susižavėjusi skautų veikla ir su didžiuliu norų prisijungti. Savo pirmą įžodį, t.y. kada gavau savo pirmą kaklaraištį, daviau 2017 m. vasarą ir tapau Lietuvos skautijos nare.“

„Skautai mane išmokė, kad problemos, su kuriomis susiduriu, yra vienaip ar kitaip išsprendžiamos. Svarbiausia, neprarasti vilties ir daryti, net jei sunku. Mano mėgstamiausias skautiškas ženklas yra vyresniosios skautės kaklaraištis, nes tapti vyr. skaute ar skautu nėra taip paprasta. Turi įvykdyti daug užduočių ir skirti tam daug savo laisvo laiko. Bet rezultatas yra visiškai nuostabus - geriau pažįsti save, kitus, patobulėji įvairiose gyvenimo sferose bei atrandi žymiai daugiau savo asmenybės kampų “, – dalinasi K. M. Nizovec.

Mergina pažymi, kad buvimas skaute jai labai padeda gyvenime ir studijose: „Skautai išmokė mane nebijoti bandyti įvairius dalykus ir nepasiduoti, net jei labai sunku, o studijose tikrai atsitinka momentų, kai norisi viską mesti ir nebedaryti. Bet mano vidinė skautė man sako „jei galėjai išgyventi bemieges naktis miške, tai ir referatą sugebėsi laiku parašyti“.“

Birželio pirmąją prasidėjo pagrindinis studentų priėmimas į aukštąsias mokyklas.Vilniaus universiteto (VU)  Istorijos fakultetas kviečia rinktis trys pirmosios pakopos (bakalauro) studijas:

• Archeologija
• Istorija
• Kultūros istorija ir antropologija

Taip pat yra galimybė tęsti studijas antrosios pakopos (magistrantūros) studijose:

• Archeologija
• Istorija
• Istorija (ištęstinės) 
• Kultūros paveldo studijos
• Kultūros paveldo studijos (ištęstinės) 

Norintiems platesnių žinių įgijimo - individualiosios studijos. 

Daugiau informacijos apie priėmimą ir stipendijas VU rasite čia.  

Reaguodami į Rusijos grėsmę, Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė nusprendė smarkiai padidinti valstybės gynybai ir karių algoms skiriamus pinigus. Tai ne pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai dėl iš Rytų kylančio pavojaus tenka imtis tokių veiksmų. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja, kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir vėliau Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) buvo organizuojamos karinės pajėgos, jų struktūra ir finansavimas.

Polocko apgultis 1563 m. Wikipedia nuotr.

Pašauktinės ir reguliariosios kariuomenės pradžia

Kalbėdamas apie Lietuvos kariuomenės istorijos pradžią, dokt. P. A. Stepavičius pažymi, kad reguliarioji kariuomenė greičiausiai pradėjo veikti tik XVIII a. antroje pusėje: „Tačiau jei žiūrime į karį kaip į profesionalą, toks luomas galutinai susiformavo XV–XVI a. Aišku, tai yra susiję su visa LDK kariuomenės raida. Pačioje pradžioje, dar iki kunigaikštystės, aplink genties vadus, vėliau jau apie tuos, kuriuos mes įvardijame kaip kunigaikščius, burdavosi raitoji kariauna. Vėliau iš tos su valdovu lakstančios kariaunos susiformuoja bajorų sluoksnis.“

Pasak istoriko, augant bajorų sluoksniui ir vykstant socialiniams procesams, laipsniškai susiformavo kariuomenė – tokia jos rūšis, kuri buvo sudaroma remiantis visuotine bajorų karo prievole. Nuo XIV a. antros pusės, o tiksliau – su Lietuvos krikštu ir Jogailos privilegijomis, 1387 m. pašauktinė kariuomenė tapo visiškai susijusi su bajorų luomu. Kilus karui, bajorai būdavo šaukiami ir taip būdavo sukuriama kariuomenė.

„XV a. antroje pusėje pastebėta, kad auga poreikis turėti šiek tiek kitokią kariuomenę. Suprasta, kad pašauktinę kariuomenę surinkti užtrunka laiko, tad tokia kariuomenė labiau tinkama rengiant puolamuosius žygius. Jei reikėdavo staigiai ginti kraštą, efektyviau būdavo nusisamdyti žmonių. Yra žinoma, kad Žalgirio mūšyje buvo samdytų karių. XV a. pabaigos karuose su totoriais ir Maskva atsiranda poreikis samdyti karius krašto gynybai. Pradžioje buvo samdomi užsieniečiai, o nuo XVI a. būta ir vietinių LDK karių. Galime sakyti, kad reguliarus žmonių, kurių profesija susijusi su karyba, samdymas susiformuoja XVI a. viduryje“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Kariuomenės vadas – etmonas

Kalbėdamas apie pirmąsias karines pajėgas dabartinės Lietuvos teritorijoje, istorikas pažymi, kad iš pat pradžių viskas būrėsi aplink didįjį kunigaikštį. Kariuomenės vado pareigoms eiti XV a. pabaigoje buvo įsteigta etmono pareigybė.

„Tai buvo speciali pareigybė, pavaldi didžiajam kunigaikščiui, o nuo XVI a. etmonai būdavo skiriami iki gyvos galvos. Pirmuoju LDK didžiuoju etmonu laikomas Konstantinas Ostrogiškis. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad didžiajam etmonui reikėjo pagalbininko, tad susiformavo lauko etmono – vyriausiojo kariuomenės vado pavaduotojo pareigybė. Didysis etmonas prižiūrėjo visą kariuomenę, tiek pašauktinę, tiek samdomą, bet lauko etmono pareigos labiau buvo susijusios su samdomomis pajėgomis“, – pasakoja doktorantas.

Salaspilio mūšis 1605 m. Piterio Snajerso paveikslas, 1620 m. Wikipedia nuotr.

Anot istoriko, kadangi etmonai savo pareigas eidavo iki gyvos galvos, karo metu jie turėdavo prižiūrėti, ar pasienio pilys tvarkingos, ar turi pakankamai arsenalo – ginkluotės ir amunicijos bei provizijų. Yra net išlikusių dokumentų, kai etmono paskirti pareigūnai atlikdavo pilių revizijas. Taip stengtasi užtikrinti įgulų pasiruošimą pilyse.

„Taip pat labai svarbu, kad etmonas per karą įgydavo teisėjo funkcijas. Būdavo leidžiami net etmono įstatymai, kaip ir kam elgtis, ką galima, o ko negalima daryti. Karo metu jis galėdavo bausti bajorus, pašauktinės kariuomenės narius, jeigu jie nusižengdavo, dezertyruodavo ar plėšikaudavo. Bausdavo net mirties bausme. Įstatymus su kariuomene taip pat deklaravo LDK statutai – savotiška to meto konstitucija“, – apie įstatyminę Lietuvos praeities kariuomenės bazę pasakoja pašnekovas.

Karo paskelbimas ir kariuomenės surinkimas

Doktoranto teigimu, LDK pradžioje karą skelbdavo valdovas, vėliau – ponų taryba. O ATR laikais Seimas nutardavo, kada reikia suburti pašauktinę kariuomenę.

„Seimas įpareigodavo etmoną atlikti tam tikrus dalykus. Lietuviškoji Seimo dalis įpareigodavo LDK etmoną, o lenkiškoji – Lenkijos karalystės etmoną. Paskelbus karą, etmonai siųsdavo šaukimus į pavietus – to meto administracinius vienetus. Juose vadinamieji vėliavininkai siųsdavo žinią ir rinkdavo pajėgas po savo pavieto vėliava. Net statutuose buvo nurodoma, kad vėliavininkai turi būti garbūs, teisingi ir geri žmonės. Susirinkus pajėgoms sutartoje vietoje ir sutartu metu, būdavo atliekama inspekcija ir surašymas. Toliau kariuomenės dalys judėdavo ir susijungdavo tam tikroje vietoje kilus poreikiui“, – pasakoja dokt. P. A. Stepavičius.

Chotyno mūšis 1621 m. Józefo Brandto paveikslas, vaizduojantis Joną Karolį Chodkevičių (ant balto žirgo), 1867 m. Nacionalinis muziejus, Varšuva. Wikipedia nuotr.

Istorikas pažymi, kad iki XIX a. (moderniųjų laikų) karo metu mūšiai nevykdavo diena iš dienos: „Per metus įvykdavo du mūšiai, bet karas vis tiek vykdavo. Šauktinė kariuomenė tai susirinkdavo, tai vėl grįždavo prie savo veiklų, o samdomoji būdavo išlaikoma iš iždo. Vienas istorikas yra paskaičiavęs, kad 2012 m. Lietuvos kariuomenei buvo skirta 7,5 proc. biudžeto pinigų, o LDK laikais šis procentas siekė 95. Išlaidos būdavo didžiulės, tačiau to nepakakdavo. Bajorai, supratę, kad kampanija užsitęsė ir niekas jiems nesiruošia atlyginti už laiką, įsisiautėdavo ir išsiskirstydavo. Dažnai pasitaikydavo ir kariuomenės plėšikavimo atvejų, kai būdavo apiplėšiami aplinkiniai dvarai ar kaimai. Už marodieriavimą etmonas bausdavo mirties bausme, bet žinodamas, kad neturi pinigų sumokėti už tarnybą, kariams leisdavo kirsti miškus ar plėšti aplinkinius kaimus (nusavinti maisto produktus, galvijus ir pan.). Deja, pinigų niekados neužtekdavo.“

LDK mokesčiai, skirti kariuomenei išlaikyti

Kariuomenei išlaikyti LDK egzistavo specialūs mokesčiai. Dokt. P. A. Stepavičius sako, kad vienas iš jų buvo sidabrinės mokestis, kurį mokėdavo visi, išskyrus Bažnyčią. Rinkliava, iš kurios surinkti pinigai buvo skiriami samdinių kariuomenei išlaikyti stovyklaujant, vadinosi hiberna. Šis mokestis buvo renkamas iš karališkųjų ar bajorų dovanotų žemių, taip pat iš Bažnyčios žemių, kurios būdavo gaunamos iš bajorų. Žydai pirkliai irgi mokėjo hibernos mokestį.

XVIII a. vykstant reformoms hibernos mokestis buvo panaikintas, tačiau dalį nuo jau egzistavusio padūmės mokesčio nuspręsta skirti kariuomenės reikmėms. Šį mokestį, kaip ir sidabrinės, mokėdavo visi, o jis būdavo skaičiuojamas nuo namo gyventojų, tiksliau – nuo kūrenamo židinio, todėl ir vadintas padūmės mokesčiu.

Pasak doktoranto, sidabrinės ir hibernos mokesčiai buvo pastovūs ir pagrindiniai mokesčiai, skirti ATR kariuomenei finansuoti, bet ypatingais atvejais Seimas galėdavo juos padidinti ar net sukurti naujus mokesčius: „Steponas Batoras Vilniaus Seime Livonijos karo metais prašė pinigų karinei kampanijai. Bajorai, kurie sudarė Seimą, sutiko padidinti mokesčius. Tad, kalbant apie ATR kariuomenės finansavimą, būtent Seimas spręsdavo dėl didesnių pinigų skyrimo.“

Šių metų balandžio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Mokslo prorektorius paskelbė apie VU Mokslo skatinimo fondo lėšų skyrimą dvidešimčiai mokslinių projektų. Tarp jų du projektai, kurių vadovės yra VU Istorijos fakulteto dokt. Jovita Kadikinaitė ir magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė.

Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime

Dokt. Jovitos Kadikinaitės projekto komandoje taip pat yra geologijos magistrantas  Matas Vaitkus iš Chemijos ir geomokslų fakulteto ir biologė dokt. Angela Mollica Nardo iš Gyvybės mokslų centro. Jų VU Mokslo skatinimo fondo finansuojamas projektas vadinasi „Cheminių medžiagų panaudojimas XIX - XX amžiaus epidemijų ir konfliktų aukų laidojime“.

Jo metu tyrėjai sieks išsiaiškinti cheminių medžiagų kilmę ir geriau suprasti  žmonių elgesį su mirusiaisiais skirtinguose kontekstuose, kaip kad karo, epidemijų ar įprastų laidotuvių. Taip pat bandys sužinoti, kaip atitinkamos medžiagos atitinkamame grunte veikia palaikus ir kokios yra jų tafonominės savybės. Išsamesnio tyrimo rezultatai būtų aktualūs istorijai ir (bio)archeologijai, geologijai bei medicinos kriminalistikai.

Projekto vadovė dokt. J. Kadinkinaitė sako, kad dalis lėšų bus panaudota atlyginimams: „Kita dalis lėšų bus skirta įvairioms laboratorinėms priemonėms, nes visus tyrimus planuojame atlikti patys. Taip pat 2026 m. esame nusimatę dalyvauti dviejose konferencijose ir parengti vieną straipsnį.“

Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai

Magistrantė Kotryna Valiukevičiūtė, kartu su Filosofijos fakulteto dokt. Martyna Šulskute, taip pat gavo VU Mokslo skatinimo fondo finansavimą projektui „Pelkės ir melioratoriai: erdvė, istorija, žmonės, pasakojimai“. Pasirinkusios Baltosios Vokės apylinkių atvejį, tyrėjos analizuos, kaip sovietinė melioracija pakeitė Lietuvos kraštovaizdį, pelkes ir žmonių santykį su žeme. Abi mokslininkės melioraciją mato kaip daugiasluoksnį procesą, todėl tyrimas sujungs istorijos, etnologijos ir žodinės istorijos metodus: bus analizuojami archyviniai dokumentai, spaudos publikacijos, vaizdo medžiaga ir renkamos gyvos istorijos – interviu su žmonėmis, kurie XX a. antroje pusėje dirbo melioracijos darbuose.

Abi tyrėjos prisimena, kad rašant paraišką daugiausia laiko užėmė bandymai suprasti viena kitą ir rasti bendrą kalbą. Vis dėlto abi įsitikinusios, kad būtent šis bendradarbiavimas taps viena vertingiausių projekto patirčių. Dėl to daugiausia dėmesio ir finansavimo bus skiriama Kotrynos ir Martynos bendram darbui, leidžiančiam tyrimą atlikti įvairiapusiškai ir kompleksiškai.

Nuotraukos autorė Lina Fisheye

Šią savaitę Kernavės archeologinėje vietovėje Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto archeologai kartu su kitų institucijų ir partnerių mokslininkais aiškinosi, kaip Kernavė ir jos apylinkės atrodė praeityje. Gauti duomenys jau padėjo aptikti plika akimi nematomus archeologinius objektus, pavyzdžiui, pilkapius.

VU archeologai kartu su partneriais dalyvavo tarptautiniame įvairių mokslo sričių specialistų praktiniame tiriamajame seminare „Kernavės paleokraštovaizdis, tarpdisciplininių tyrimų galimybės“. Jo metu tarpdisciplininiais tyrimais, taikant nedestruktyvius ir mažai destruktyvius tyrimų metodus, siekta atskleisti vietovės paleokraštovaizdžio formavimosi ypatumus bei dinamiką.

„Ypatingą dėmesį skyrėme Pajautos slėnyje esančiai Neries upės senvagei ir čia telkšojusiam ežerėliui. Tyrimuose buvo taikoma gręžinių metodika, taip pat esamas reljefas skenuotas LiDar (angl. Light detection and ranging) technologija – paviršiaus 3D lazerinis skenavimas atliktas naudojant bepilotį orlaivį. Surinkti gausūs grunto mėginiai bus tiriami keliose Lietuvos ir užsienio laboratorijose, atliekami sedimentologiniai (nuosėdinių dalelių komponentinės sudėties), radioaktyvios anglies datavimo ir kiti tyrimai“, – teigia seminare dalyvavęs archeologas doc. Gintautas Vėlius.

Archeologas, aiškindamas tyrimų naujumą ir svarbą, sako, kad praktinio tiriamojo seminaro metu taikant LiDar technologiją buvo gauti itin didelės raiškos Kernavės kultūrinio rezervato ir artimiausių apylinkių paviršiaus reljefo vaizdai. Jie padėjo išaiškinti iki šiol nežinomus miško tankmės slepiamus pilkapius ir kitas plika akimi sunkiai pastebimas archeologines struktūras.

Pasak doc. G. Vėliaus, gauti detalūs LiDar duomenys labai svarbūs ir paveldosauginiu požiūriu. Jie leidžia atlikti Kernavės archeologinės vietovės stebėseną, fiksuoti galimus reljefo pokyčius ateityje. Tiriamojo praktinio seminaro metu nuveiktų darbų rezultatus rudenį planuojama pristatyti platesnei akademinei bendruomenei VU ir Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos organizuotame tyrime, be VU Istorijos fakulteto mokslininkų, dalyvavo ir direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus archeologai, taip pat gausus būrys Lenkijos tyrėjų, atstovaujančių Lodzės universiteto Geografijos mokslų fakulteto Geologijos ir geomorfologijos katedrai, Lodzės universiteto Filosofijos ir istorijos fakulteto Archeologijos institutui, Lenkijos mokslų akademijos Torunės geografijos ir erdvinės organizacijos institutui, Krokuvos Jogailos universiteto Geografijos ir erdvinio valdymo institutui.

Algio Kuzmicko nuotr.

Marko Karpio Rytų Europos studijų centras, Varšuvos universiteto Rytų Europos centras ir Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje kviečia į susitikimą skirtą aptarti Lietuvos ir Lenkijos santykius bei Rusijos klausimą, remiantis Mareko Karpio palikimu ir įžvalgomis.

Data: 2025 m. gegužės 13 d. (antradienis)
Vieta: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Šv. Jono g. 3
Kalbos: lietuvių ir lenkų

Programa:

15:00–15:15 | Sveikinimo žodžiai:

• Grzegorz Poznański – Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje

• Wojciech Konończuk – Marko Karpio Rytų Europos studijų centro direktorius

15:15–16:30 | Diskusija:

• Andrzej Brzeziecki – istorikas, knygos apie Mareką Karpį autorius

• Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius

• Adam Eberhardt – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro direktoriaus pavaduotojas, buvęs centro direktorius (2016–2022)

• Czesław Okińczyc – teisininkas, radijo stoties „Znad Wilii“ įkūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Moderatorė:
Barbara Stankiewicz – Varšuvos universiteto Rytų Europos centro Vilniaus atstovybės koordinatorė, Mykolo Romerio universiteto dėstytoja

Po diskusijos vyks Andrzejaus Brzezieckio knygos „Zmierzyć arszywem. Marek Karp i Ośrodek Studiów Wschodnich“ (liet. Matuoti aršumą. Marek Karp ir Rytų studijų centras, 2024 m.) pristatymas.

Marek Karp – istorikas, Lenkijos valstybės pareigūnas, Rytų studijų centro Varšuvoje įkūrėjas ir direktorius, aktyvus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir rėmėjas. Apdovanotas, be kita ko, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Registracija: iki 2025 m. gegužės 12 d. el. paštu:

Džiaugiamės pristatydami 2024 metų numerį, kuriame publikuojami devyni kruopščiai parengti bakalauro ir magistro studentų tyrimai iš įvairių istorijos sričių – nuo viduramžių karo šaltinių analizės iki sovietmečio kultūros, ekologijos ir atminties studijų.

Žurnalą galima skaityti internete

Vatikano archyvai – bene labiausiai sąmokslo teorijomis ir klaidinančiais vaizdiniais apipinti archyvai pasaulyje. Tai seniausios ir didžiausiosios organizacijos – Šventojo Sosto, pagrindinės Romos katalikų bažnyčios vyskupijos, dokumentų saugojimo ir skaitymo vieta. Apie tai, kokios taisyklės galioja norintiems patekti į archyvus ir kokie su Lietuva susiję dokumentai juose saugomi, papasakojo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus, kurį į Vatikaną atvedė XX a. Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių tyrimai.

Vatikano apaštališkasis archyvas

Anot istoriko, terminas „Vatikano archyvas“ yra apibendrinamojo pobūdžio: „Net jei kalbame apie centrinius archyvus, tai jie yra du. Tame pačiame pastate, tik skirtingose pusėse. Pats pagrindinis archyvas dabar yra vadinamas Vatikano apaštališkuoju archyvu. Šis archyvas yra didžiausias. Jis buvo įkurtas XVII a. pradžioje popiežiaus Pijaus V iniciatyva, tačiau dokumentus saugo ir iš viduramžių. Jame ir buvo aptikti laiškai, kuriuose kalbama apie Mindaugo karūnaciją.“

2019 m. velionis popiežius Pranciškus archyvo pavadinimą iš Vatikano slaptojo archyvo pakeitė į Vatikano apaštališkąjį. Kaip aiškina istorikas, archyvas slaptuoju vadintas ne dėl uždarumo ar noro įslaptinti, o dėl to, kad buvo skirtas tik vidiniams bažnyčios reikalams. 1881 m. popiežius Leonas XIII šį archyvą atvėrė visuomenei. Didžiausias susidomėjimas kilo XX a. pradžioje, kai buvo įrengtos specialios skaityklos, kuriose šiuo metu yra 60 darbo vietų.

„Pagrindinė masė dokumentų yra archyvai iš Šventojo Sosto atstovybių kitose šalyse. Pavyzdžiui, tarpukariu Kaune veikė nunciatūra, kurią galime įvardyti kaip Vatikano ambasadą. Visas jos sukauptas archyvas nuo veiklos pradžios iki kol buvo uždaryta 1940 m. atsidūrė šiame archyve. Archyvo internetiniame puslapyje skelbiama, kad lentynų ilgis siekia 85 km. Tai tikrai didelis kiekis dokumentų. XX a. pabaigoje įrengtos specialios naujos saugyklos pagal naujausius to meto archyvavimo reikalavimus, pavyzdžiui, kondicionavimo ir priešgaisrinės apsaugos sistemos. Tai tarsi dviejų aukštų bunkeris, kuriame saugoma didžioji dalis archyvų“, – pasakoja mokslininkas.

Istorinis valstybės sekretoriato archyvas

Kitoje to paties pastato pusėje yra daug mažesnės apimties, bet labai svarbios Šventojo Sosto institucijos archyvas – Istorinis valstybės sekretoriato archyvas. Istorikas šį archyvą apibūdina kaip Vatikano užsienio reikalų ministerijos dokumentų saugojimo vietą. Pagrindinis fondas šiame archyve dar vadinamas Bažnyčios nepaprastųjų reikalų kongregacijos archyvu.

„Ši kongregacija atsirado XIX a. pradžioje, po Prancūzijos revoliucijos, tiksliau – Napoleono karų epochoje, kai Šventajam Sostui iškilo nemažai problemų Prancūzijoje. Tokiomis aplinkybėmis ir buvo įsteigta speciali institucija, kuri rūpinosi diplomatiniais santykiais su kitomis valstybėmis. Šis archyvas mažiau žinomas. Tie, kas vyksta į Vatikano archyvus, dažniausiai važiuoja į Apaštališkąjį archyvą“, – sako prof. A. Streikus.

Be minėtų dviejų archyvų, Vatikane ir Romoje galima rasti dar daugybę kitų archyvų, pavyzdžiui, Jėzaus draugijos, atskirų kongregacijų. Istorikas priduria, kad Vatikano archyvuose egzistuoja tam tikra jų atvėrimo tvarka – pavyzdžiui, šiuo metu nuvykus į archyvą, peržiūrėti velionio Jono Pauliaus II laikotarpio dokumentų nepavyktų. Archyvai atveriami tik po kurio laiko – tokios taisyklės galioja visiems popiežiškiesiems bažnytiniams archyvams. Paprastai tam tikro popiežiaus laikų archyvai atveriami praėjus 70 metų nuo jo mirties, tačiau kartais gali būti daromos išimtys ir archyvai popiežiaus sprendimu gali būti išslaptinti anksčiau. Taip nutiko ir su popiežiaus Pijaus XII pontifikato dokumentais, kurie popiežiaus Pranciškaus dekretu buvo atverti tyrinėtojams nuo 2020 m. kovo 1 d.

Reikalavimai norintiems patekti į archyvus

Pirmą kartą prof. A. Streikus Vatikano archyvuose lankėsi 2008 m., kai rengė knygą „Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): slaptojo Vatikano archyvo dokumentai“: „Tuomet kaip tik buvo atverti popiežiaus Pijaus XI laikotarpio dokumentai nuo 1922 iki 1938 m. Tada patekti dar nebuvo taip lengvai ir visiems prieinama, reikėjo rekomendacijų iš vietinės bažnytinės vadovybės – vyskupo ar arkivyskupo, kad žmogus yra patikimas. Vėliau, prieš pat pandemiją, kai buvo atverti Pijaus XII laikotarpio dokumentai, rekomendacinio laiško reikėjo tik iš savo akademinės vietos. Dabar viskas tvarkoma internetu.“

Pasak istoriko, kadangi Vatikanas yra atskira valstybė, reikalingi papildomi leidimai, kuriuos suteikia gvardiečiai ir žandarmerija. Pirmąkart nueiti į archyvą gali būti šiek tiek komplikuota, ypač nemokant italų kalbos.

Kai pirmą kartą apsilankiau archyve, jau buvo galima pasiimti nešiojamąjį kompiuterį. Vienintelė rašymo priemonė, kurią galima naudoti, yra pieštukas. Griežtai negalima nieko fotografuoti ar kopijuoti pačiam. Už tai gresia labai griežtos sankcijos, nes archyvas darydamas kopijas prisideda prie savo išlaikymo“, – paaiškina profesorius.

Bylų užsakymo tvarka

Norint užsisakyti dokumentus skaityti Vatikano apaštališkajame archyve, galima naudotis apyrašų kambaryje esančiu kompiuteriu. Didžioji dalis bylų apyrašų yra suskaitmeninti. Užsisakytos bylos atnešamos sudėtos į dėžės, kurios itališkai vadinamos „busta“. Per vieną dieną galima užsisakyti ne daugiau kaip tris dėžes.

„Istoriniame sekretoriato archyve tvarka kitokia. Jame didžioji dalis, ypač paskutinis Pijaus XII fondas, yra suskaitmeninta. Ne tik apyrašai, bet ir pačios bylos. Atėjęs prie kompiuterio, iškart skaitai. Nuotolinės prieigos gauti negalima. Tvarka šiame archyve yra griežtesnė – iš anksto užsiregistravus, jame priimama tik 20 žmonių“, – pasakoja prof. A. Streikus.

Vatikano archyvai dažniausiai dirba tik iki pietų, nuo 9 iki 13 valandos. Profesorius juokauja, kad toks darbo laikas pasirinktas siekiant neapkrauti istorikų, kad šie nepersidirbtų ir atvykę iš kitų šalių turėtų laiko pabūti Romoje.

Ankstesni ir dar galimi atradimai

Po pirmojo apsilankymo profesorius parašė knygą apie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius 1922–1938 m. Vėliau buvo atverti Pijaus XII laikotarpio dokumentai, tačiau tolesnius tyrimus tada sustabdė pandemija. 2022 m. gavęs Lietuvos mokslo tarybos finansavimą, istorikas tęsė Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių tyrinėjimus. Pijaus XII popiežiavimas prasidėjo 1939 ir truko iki 1958 m. Šio tyrimo vaisius yra pernai pasirodžiusi knyga „(NE)MEILĖS TRIKAMPIS. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“.

Pasiteiravus, kokius dar Lietuvai svarbius dokumentus būtų galima aptikti Vatikano archyvuose, istorikas pamini faktą, kad keleri metai prieš prof. Liudui Mažyliui Vokietijoje randant Lietuvos Nepriklausomybės aktą dabartinis kardinolas Rolandas Makrickas taip pat aptiko tokį patį dokumentą. Tačiau šiuo atveju jis buvo skirtas Šventajam Sostui, todėl kardinolas prof. L. Mažylio atradimo nebuvo taip sureikšminęs.

Pats istorikas tikisi archyvuose aptikti istorinių nuotraukų: „Mane labiau domina nuotraukų archyvai. 1927 m. įvyko Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas – speciali tarptautinė sutartis, kurią sudaro Apaštalų Sostas su kita valstybe. Tikiuosi aptikti nuotraukų iš audiencijų ar kokių nors susitikimų.“

2025 m. balandžio 12–13 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantai VU Mokymo ir praktikų bazėje Puvočiuose organizavo pirmąją  metinę „Doktorantų mokyklą“. Renginyje dalyvavo apie 20 doktorantų ir keli fakulteto dėstytojai. Pagrindinį pranešimą apie doktorantūros idėją skaitė doc. dr. Tomas Vaiseta, vėliau diskutuota apie disertacijų rašymo teorinius iššūkius. Svarbiu mokyklos akcentu tapo VU Psichologijos instituto dėstytojo Arūno Žiedelio seminaras apie daktaro laipsnio siekimą ir psichikos sveikatą. Pirmąją dieną užbaigė VU IF doktoranto Dovydo Skarolskio ir dr. Lauryno Pelurčio pokalbis apie idėjų istoriko Elias J. Palti naujausią knygą: Intellectual History and the Problem of Conceptual Change. Antrąją dieną dėmesys skirtas diskusijai apie moterų vaidmenį moksle, o mokyklą užbaigė kūrybinės memų dirbtuvės su dr. Antanu Petrilioniu. Džiugino ne tik turininga programa, bet ir puikus oras, tad neabejotinai „Doktorantų mokykla“ rinksis ir kitais metais.

Maloniai kviečiame dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Nuo karūnos iki kartuvių: išaukštinti ar nubausti, kuri vyks 2025 m. birželio mėn. 11–12 d. Teisinė archeologija, kaip disciplina yra įvairiai vadinama: pagalbiniu istorijos mokslu, pagalbiniu valstybės ir teisės istorijos mokslu. Tai tarpdisciplininis mokslas analizuojantis materialius ir nematerialius objektus, susijusius su teisės veikimu praeityje. Teisinės archeologijos problematika apima labai plačią ir įvairialypę tyrimo objektų ir šaltinių bazę. Tai teisės kūrimo ir vykdymo vietos ir priemonės (pvz., parlamento salė, bausmių vykdymo įrankiai), simboliai, atributai ir ženklai (pvz., insignijos, militariniai simboliai, herbai ir kt.), ceremonialas (pvz., karūnavimas) ir kt. Teisinės archeologijos tyrimus papildo teisinė ikonografija, analizuojanti teisės normų vaizdavimą ikonografijoje, bei teisinė etnografija, analizuojanti teisinių normų virsmą papročiuose. Visa tai leidžia atskleisti visuomenėje vykusius politinius, kultūrinius, mentalinius, teisinius pokyčius.

Kviečiame skaityti pranešimus šiomis temomis:

• Teisinės archeologijos vieta ir reikšmė teisės istorijos ir pagalbinių istorijos mokslų kontekste
• Valdžios manifestacija – insignijos, atributai, ceremonialas
• Ženklai – nuosavybės, jurisdikcijos, įgaliojimų, autentifikavimo ir kt.
• Teisės kūrimo ir realizavimo vietos ir ceremonijos
• Bausmių vykdymo įrankiai ir priemonės

Kviečiame skaityti pranešimus ne tik pagalbinių istorijos mokslų atstovus, bet ir visus mokslininkus, kurie savo tyruose susiduria su konferencijoje nagrinėjamomis temomis.

Pranešimų trukmė – 20 min.

Konferencijos kalbos: lietuvių, lenkų, anglų. Sinchroninio vertimo nebus.

Konferencija vyks nuotoliniu būdu.

Maloniai prašome pranešti, kuria kalba bus skaitomas pranešimas. Pranešimo temą ir santrauką (1500–1800 spaudos ženklų su tarpais) atsiųsti konferencijos organizatoriams ta kalba, kuria bus skaitomas pranešimas. Laukiame iki 2025 m. gegužės 12 d. adresu: arba

Organizacinio komiteto sprendimas autoriams bus išsiųstas iki 2025 m. gegužės 15 d.

Konferencijos dalyvio mokesčio nėra.

Organizacinis komitetas:

• Dr. Rūta Čapaitė, Lietuvos istorijos institutas
• Dr. Gitana Zujienė, Lietuvos istorijos institutas
• Dr. Loreta Skurvydaitė, Vilniaus Universiteto Istorijos fakultetas
• Dr. Agnieszka Fluda-Krokos, Lenkijos mokslų ir menų akademijos biblioteka Krokuvoje, Jogailos universitetas

Konferenciją organizuoja:

• Lietuvos istorijos institutas
• Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas
• Lenkijos mokslų ir menų akademijos biblioteka Krokuvoje

Ukrainietė, istorikė dr. Tetiana Boriak, kartu su dviem vaikais, į Lietuvą atvyko bėgdama nuo karo. Ukrainoje ji tyrinėjo Holodomoro istoriją, tyrimus tęsė ir pradėjusi dirbti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Šiais metais paskelbus Europos Komisijos kvietimo „Marie Skłodowska-Curie Actions for Ukraine (MSCA4U)“ rezultatus paaiškėjo, kad Tetianos Boriak pateiktas projektas „The Holodomor: Genocide, Trauma, and Denial Through the Prism of European Records of the 1930s“ laimėjo finansavimą. Plačiau apie savo istorinius tyrimus, iššūkius Lietuvoje ir naują projektą pasakojo ukrainiečių istorikė Tetiana Boriak.

Mokslininkės tyrimų laukas – Holodomoras

Mokslininkė gilinasi į naujausių laikų istoriją. Jos podoktorantūros darbas – antroji disertacija, kurią ji užbaigė jau Lietuvoje, nagrinėjo žodinę Holodomoro istoriją. Holodomoras – tai 1932-1933 m. Stalino sukeltas badas, kuris nusinešė mažiausiai 3,9 mln. ukrainiečių gyvybes. Tai sudarė maždaug 13 proc. šalies gyventojų.

„Sovietų Sąjunga neigė badą ir baudė už bet kokį Holodomoro paminėjimą, todėl žmonių prisiminimai, tarp jų ir žodinės istorijos, mokslininkams yra labai vertingi šaltiniai. Mano tyrimas buvo skirtas žodinei Holodomoro istorijos problematikai, jos raidai ir specifiniams bruožams. Taip pat nagrinėjau sovietų Rusijos šaltinius, aiškinausi, koks buvo genocido mechanizmas, kaip buvo vykdomas informacinis karas neigiant badą, politinę atmintį ir kt.“ – apibendrina istorikė.

Tetiana Boriak pasakoja, kad prasidėjęs karas praplėtė jos mokslinių interesų lauką: „Prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui, išplėčiau savo interesus ir ėmiau nagrinėti Rusijos atminties politiką. Pradėjau tirti, kaip Rusija savo vidaus ir išorės politikoje naudoja istorinę atmintį ir humanitarinius mokslus imperializmui pagrįsti.“

Gyvenimas Lietuvoje

Mokslininkė Ukrainą paliko 2022 m. kovo 1 dieną. Jai atvykus į Lietuvą, Europos Sąjunga pradėjo paramos programą, remiančią ukrainiečių mokslininkus, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies. Buvo ir yra remiami jų moksliniai tyrimai, o kartu sudaromos sąlygos išsaugoti Ukrainos mokslininkų intelektinį potencialą.

„Gavau galimybę prisijungti prie VU Istorijos fakulteto. Tai leido man baigti podoktorantūros studijas, išleisti knygą, apginti antrąją disertaciją ir skleisti savo tyrimų rezultatus ir juos tęsti“ – pasakoja mokslininkė.

Mokslininkei tenka susidurti ir su tam tikrais iššūkiais. Istorikė turi keletą tyrimų temų, kurių medžiagą norėtų publikuoti. Viena iš jų – sovietinio totalitarizmo poveikis XX a. ketvirtojo dešimtmečio Ukrainos visuomenei. Pagrindinis iššūkis istorikei yra šaltinių prieinamumas. Kai kurie šaltiniai, esantys būtent Ukrainoje, vis dar yra neprieinami. Tačiau ji džiaugiasi, kad dėl šiuolaikinių technologijų ir gerų bibliotekų katalogų, kuriuos galima pasiekti naudojantis VU bibliotekos prieiga, šalininių tyrimams dar pakanka.

„Kitas iššūkis yra gyvenimas tarp dviejų šalių. Kai gyveni čia Lietuvoje, o likusi šeimos dalis yra Ukrainoje, kuriai kasdien gresia bombų pavojus. Staiga visas tavo gyvenimas ir suplanuota ateitis nustoja egzistuoti, ir tau tenka vienai rūpintis savo vaikais kitoje šalyje. Lietuvių kalba nėra lengva, tačiau džiugu, kad pavyksta mokytis ir suprasti kasdieninėje buityje. Mano vaikai taip pat daro pažangą bendraudami ir kalbėdami lietuviškai“, – dalinasi VU Istorijos fakulteto mokslininkė.

Galimybė platesniems tyrimams

Tetianos Boriak projektas buvo atrinktas ir tapo vienas iš finalininkų „Marie Skłodowska-Curie Actions for Ukraine (MSCA4U)“ konkurse. Tai vienintelis Lietuvoje finansuotas MSCA4U projektas. Šis konkursas yra dalis iniciatyvos „Scholars at Risk“, skirtos remti mokslininkus, kuriems gresia pavojus. Ši iniciatyva buvo pradėta 2018 m., dar prieš atviro masto invaziją, o nuo 2022 m. remia Ukrainos intelektualus.

„Mano projektas yra grindžiamas prielaida, kad Holodomoras įvyko dėl daugybės veiksnių, įskaitant istorinį nacių baimės palikimą ir įvairių veikėjų siekius įgyvendinant nacionalinius interesus. Tai XX a. geopolitinių realijų pasekmė, kai rusų primestas kolonijinis diskursas apie Ukrainą, jos žmones ir istoriją, privertė Vakarus ignoruoti Holodomorą. Noriu kitu kampu pažvelgti į Holodomorą, nagrinėdama ketvirtojo dešimtmečio asmeninius pasakojus (dauguma šaltinių buvo sukurti praėjus 60-70 metų po bado). Nagrinėju skirtingų profesijų, socialinių sluoksnių ir kilmės žmonių asmeninius įrašus siekdama atskleisti jų pasakojimo turinio lygmenis.“

Tyrime istorikė daugiausia dėmesio skirs Lenkijai ir Rumunijai, nes šios šalys Holodomoro metu ribojosi su Sovietų Ukraina: „Nepaisant uždarytų sienų, minėtų šalių valdžios institucijos stebėjo padėtį SSRS ir priėmė nelegalius pabėgėlius iš šios šalies. Čekija, XX a. trečiajame dešimtmetyje Čekoslovakijos dalis, tarpukario laikotarpiu buvo didžiausias ukrainiečių pabėgėlių centras. Žlugus 1917-1921 m. Ukrainos revoliucijai ir bolševikinės Rusijos kariuomenei okupavus Ukrainą, dešimtys tūkstančių pabėgėlių išvyko iš Ukrainos. 1920 m. 1 mln. karių buvo skirta užkariauti Ukrainą. Pabėgėliai įvairiais kanalais gaudavo informacijos apie badą ir taip kūrė istorijas apie jį.“

Istorikė planuoja savo tyrimo rezultatus publikuoti naujoje knygoje ir straipsniuose, kurie bus parengti šio projekto metu: „Taip pat galvoju apie atvirą duomenų bazę, tačiau tam prieš tai reikia atsakyti į kai kuriuos klausimus. Plačiąja prasme – kaip Europos lyderiai ir visuomenės žinojo apie badą ir kaip jie reagavo į tą žinią, ir kaip šis nepastebėtas ir nenubaustas blogis padaugino kitus sovietų režimo nusikaltimus prieš savo piliečius, tarp jų ir ukrainiečius.“

„Šios monografijos atsiradimą įkvėpė pastanga ištirti ir įvertinti prieš šimtą metų įvykusio trijų Baltijos šalių valstybingumo susikūrimo priežastis, nustatyti vidaus ir išorės veiksnių tuo metu pusiausvyrą, suteikti šiam įvykiui svaresnį akademinį turinį, priešpriešinti jį spekuliatyviam išorės veiksnio sureikšminimui, kai tvirtinama, neva tas valstybingumas tebuvęs tiesioginis Pirmojo pasaulinio karo padarinys, kad valstybingumas Baltijos tautoms tiesiog buvo atneštas tarsi ant lėkštutės – joms tereikėjo jį pasiimti“, – rašoma knygos įvade.

Monografijoje analizuojami Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, taip pat pralaimėtojos – Vokietijos ir bolševikinės Rusijos veiksmai Baltijos regione 1918–1920 metais.

Knygoje atskleidžiami didžiųjų valstybių interesai ir jų sankirtos, išryškinamos politinės ir karinės šių interesų įgyvendinimo priemonės bei jų poveikis gimstančiam Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui. Remiantis Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Latvijos archyvų šaltiniais konstruojamas visuminis politinių ir karinių procesų, vykusių Baltijos regione 1918–1920 metais, vaizdas.

Monografijos autoriai VU Istorijos fakulteto mokslinikai - asist. dr. Kęstutis Kilinskas, habil. dr. Zenonas Butkus, dr. Vilma Bukaitė ir prof. Erikas Jekabsonas įvardija tuo metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykusių procesų bendras tendencijas ir identifikuoja jų skirtybes.

Knygą „Interesų kryžkelės. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos sankirtos Baltijos valstybėse 1918–1920 m.“ galite įsigyti VU internetiniame knygyne, taip pat knygynuose „Akademinė knyga“, „Vaga“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.

Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienose slepiasi ne tik teorinės istorijos žinios, bet ir kelis šimtmečius menanti sienų tapyba, kuri matoma tiek fakulteto patalpų interjere, tiek ant pietinio fasado.

Interjero sienų tapybą atrado ir restauravo architektė-restauratorė, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė ir aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė 2006–2008 metais, o 2024 m. rudenį pradėti sienų tapybos atnaujinimo darbai.

Nors fakulteto patalpomis grožisi tiek studentai, tiek darbuotojai ir universiteto svečiai, retai susimąstoma apie šio dekoro istoriją. Todėl šį kartą kviečiame iš arčiau susipažinti su Istorijos fakulteto sienų tapyba ir jos restauravimo procesu.

Džiaugsminga darbų pradžia

Prasidėjus fakulteto rekonstrukcijos darbams 2006 metais, architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė buvo pakviesta atlikti polichromijos tyrimus. Anot jos, iki tol buvo rasti vos keli polichromijos fragmentai, išsamūs tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau pradėjus tyrimus, netrukus buvo atrasta daugybė sienų tapybos fragmentų – perėjus pirmą, antrą ir trečią aukštus, beveik kiekvienoje patalpoje galima rasti dekoro pavyzdžių. N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės nuomone, tai, kad Istorijos fakulteto Universiteto 400 metų jubiliejaus proga sienos nebuvo reikšmingai pertvarkytos, tai išgelbėjo senosios polichromijos sluoksnius, neatsirado naujos puošybos, o tai padėjo išsaugoti tiek daug dekoro, sienų tapybos. Darbų pradžios laikotarpis taip pat buvo palankus. „Visi administracijoje, dekanate buvo reto geranoriškumo žmonės. Ir laikas buvo palankus finansine prasme, dar nebuvo prasidėjusi krizė, galėjome kiek radome, daugiau ar mažiau restauruoti“, – pasakojo ji.

Skirtingų etapų meistriška tapyba

Istorijos fakultete rasta sienų tapyba visur buvo gana aukštos kokybės ir meistriškai atlikta, tačiau skirtingos stilistikos. Anot N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, ją galima skirstyti į kelis etapus: XVIII a. pabaigos, XIX a. pradžios, vidurio, pabaigos bei XX a. pradžios etapus, didžioji dalis restauruotų fragmentų – XIX a. pradžios. Atlikimo technika taip pat skyrėsi: dažniausiai buvo naudojami trafaretai ar uždedamas piešinys ir paskui ranka dekoruojama, taip pat yra paprastesnių ornamentų. Pats įdomiausias ir profesionaliausiai atliktas sienų tapybos kūrinys yra dabartiniame dekanės kabinete. Romantinio peizažo fone vaizduojama didaktinė kompozicija. Spėjama, jog jis buvo atliktas žymiausių Lietuvos klasicizmo dailininkų.

„Atsimenu, atidengiau šakelę ir negaliu patikėti. Pamačius supratau, kad čia yra šimtaprocentinis profesionalaus tapytojo darbas. Vėliau atradau paveikslo rėmą ir figūras. Kartu su menotyrininke Dalia Klajumiene parašėme straipsnį, kuriame menotyrininkė kėlė hipotezę, kad kai kurių patalpų sienų tapybos autorius galėjo būti Pranciškus Smuglevičius (Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai, joje profesorius dėstė), jo brolis Antanas ar jų rato dailininkas“, – prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Vėlyvesnio etapo tapyba taip pat nenusileidžia meistriškumu. Trečiame fakulteto aukšte garsusis Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas turėjo dirbtuvę. Pasak architektės-restauratorės, profesoriai fakulteto patalpose gyveno iki 1832 metų, patalpos buvo puošiamos kaip gyvenamosios, tą akivaizdžiai parodo spalviniai sprendimai: „Nėra vienodų spalvinių kompozicijų ir ornamentinių motyvų, vienoje patalpoje dominuoja šilta oranžinė, kitoje žalsva, dar kitoje melsva, tai ir yra tipiškas XIX a. gyvenamųjų patalpų spalvinis sprendimas“.

Nustebino netikėti atradimai

Tačiau ne tik išlikusios tapybos gausa stebino N. Šarkauskaitę-Šimkuvienę ir fakulteto darbuotojus. Klasicistinės kompozicijos liūtukų tapybos patalpoje (dabar tai – 215 kabinetas) pasirodė ir daugiau radinių. Kaip pasakojo restauratorė, atėjus dirbti į šią patalpą, buvo paprastos siauros XX a. antrosios pusės durys. Polichromijos tyrimų metu už kokių 40 centimetrų nuo durų ant sienų buvo aptikti tapyti apvadai, tapo aišku, kad anga yra gerokai platesnė. Statybininkų buvo paprašyta lėtai bei atsargiai ardyti silikatines plytas ir įmontuoti rėmą, išsaugant plytų sąramą. Tokiu būdu buvo išsaugotas senasis istorinis angokraštis. Dar įdomiau, jog tai buvo ne durų, o kadaise buvusio lango anga.

Taip pat nuėmus pakabinamas lubas, pasirodė išlikusios senos medinės lubos. Nuplovus ir nuvalius nešvarumus, jos buvo padengtos kalkėmis su akrilodispersija, likučiai nuvalyti ir dabar galima matyti lubas tokias, kokios buvo įrengtos XIX a. Remonto darbai šioje patalpoje užtruko ilgiau, tačiau jie netrukdė studijų procesui.

Restauratorės nuomone, ši liūtais dekoruota patalpa išsiskiria subtilia ir griežta klasicistine tapyba.

Lėšos fakulteto sienų tapybos restauravimui išsikovotos bendromis pastangomis su fakulteto dekanu profesoriumi Zenonu Butkumi ir prodekane dr. Justina Poškiene. „Ši komanda kovojo kaip tikri liūtai, o ir statybininkai buvo labai profesionalūs ir verti pagarbos“, – pabrėžė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Intensyvus darbas be poilsio

Architektė-restauratorė darbą Istorijos fakultete prisiminė džiugiai, anot jos, daug lėmė patirtis, nuojauta ir sėkmė, o tąkart tiek remonto darbams, tiek polichromijos tyrimams vykstant vienu metu, svarbiausia buvo aplenkti dirbančius statybininkus ir ko nors nepražiopsoti. Vienintelis sunkumas, jos nuomone, – didelis darbo krūvis, darbas beveik trejus metus net ir savaitgaliais ar per šventes: „Sunkiau, kad non-stop. Negalėjau palikti. Reikėjo intensyviai dirbti, eiti į fakultetą kasdien, kitu atveju būtų per vėlu, o tada jau – koks skirtumas? Kolegos restauratoriai irgi dirbo su užsidegimu ir nuoširdžiai“. Architektė-restauratorė ypač pabrėžė fakulteto aplinkos gerą nusiteikimą, netgi fakultetą įvardijo kaip tobulą užsakovų variantą, kai siekiama optimalaus rezultato suvokiant objekto vertę. „Prisimenu, visi džiaugėsi, kad Istorijos fakultete rasta tiek daug sienų tapybos. Tai ir yra bendras užsakovų ir restauratorių laimėjimas“, – smagiai prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.

Sienų tapybos atnaujinimo darbai

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po restauravimo tapyba vietomis šiek tiek apsidaužė, aptrupėjo, pradėjo „sėsti“ pastatas, atsirado plyšiai sienose, todėl dėl įvairių poveikių prireikė papildomų darbų, kurie prasidėjo 2024 metų rudenį. Pasak N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, kai buvo atliekami pirminiai darbai, sienos buvo be įskilimų, o dabar patalpose jų randama nemažai – tikriausiai nuo padidėjusių svorių, judėjimo ar ventiliacijos kanalų poveikio.

„Dabar mano užduotis buvo mechaninius, drėgmės, ir temperatūrų skirtumų padarinius sutvarkyti. Visų pirma, reikėjo užtaisyti sunkius, sudėtingus įplyšimus. Dėl drėgmės ir temperatūros atsiranda krakeliūros. Jeigu aplinka per sausa, ar aukštesnė temperatūra, gali pradėti trupėti dažų paviršius, o jeigu per drėgna – įsimeta pelėsis“, – neigiamus veiksnius aiškino architektė-restauratorė.

Nors ne visus sienų tapybos pažeidimus pavyksta sutvarkyti lengvai ar paprastai vienu ypu, tačiau N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė džiaugėsi, kad Istorijos fakultete sienų tapyba yra vertinama ir saugoma, todėl metams bėgant tenka užtaisyti tik nedidelius pažeidimus. Šiuos darbus atliekant naudojamos patikrintos technologijos, metodai ir medžiagos.

„Nuvalau dulkes, sutvirtinu išlikusį dekorą, jeigu būna tinko išdaužų, jas užtaisau kalkiniu skiediniu, restauraciniu glaistu paklijuoju, atsargiai pašlifuoju, po to atkuriu prarastą piešinį, ruošiu spalvas. Joms paruošti naudoju natūralius pigmentus, akvarelę, kreidą ir rišiklį. Po to tonuoju, retušuoju, baigus darbą suvirtinu restauruotą tapybos paviršių“, – proceso eigą dėstė pašnekovė.

Sienų tapyba – vertinga istorijos pamoka

Paklausus, ar N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė turi mėgstamiausią sienų tapybos pavyzdį fakultete, restauratorė neslėpė, jog jai labiau prie širdies sudėtingesnės kompozicijos, tačiau ragino jų neskirstyti „į patinka labiausiai“, nes „kiekvienas laikas turi savo išraišką ir savo gyvenimą“. Anot jos, Istorijos fakultetui labai pasisekė – studentai iškart atėję gali praplėsti žinias, pajusti gyvenimo tendencijas, kaip kito dekoravimo mados. Tai ne tik vertingi meno fragmentai, bet ir mokomoji medžiaga, kurią būtina saugoti. Architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė studentams taip pat linkėjo susipažinti artimiau su paveldu, restauravimo etapais bei karjeroje pasukti teisinga linkme. Renkantis profesiją siūlė pagalvoti apie paveldosaugą, kuri yra glaudžiai susijusi ir su istorija, ir su restauravimu, panašiai kaip ta tapyba fakulteto patalpose.

Už nuoširdų pokalbį ir išsamią informaciją dėkoju architektei-restauratorei Neringai Šarkauskaitei-Šimkuvienei.

Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31