Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia dr. Jono Basanavičiaus archeologinę veiklą

Dr. Jonas Basanavičius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, gydytojas, tautos patriarchas ir viena iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių. Tačiau ar žinojote, kad jis buvo ir vienas pirmųjų profesionaliai archeologija užsiėmusių Lietuvos tyrėjų?

Šią mažiau žinomą dr. J. Basanavičiaus veiklos pusę tyrinėjo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Archeologijos magistrantūros studentai Arijana Kotova, Karolis Kučinskas Liveta Gerulytė ir Marius Mališauskas. Dr. J. Basanavičių jie palygino su veiksmo filmų herojumi Indiana Džounsu, o jų tyrimo rezultatus galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Signatarų namuose veikiančioje parodoje „Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“. VU archeologijos magistrantai papasakojo apie kitokią dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, tyrimo metu juos nustebinusius atradimus ir tai, ką lankytojai gali pamatyti parodoje.

VU Istorijos fakulteto archeologijos magistrantai, parodos kuratoriai: Arijana Kotova, Karolis Kučinskas, Marijus Mališauskas, Liveta Gerulytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo paslaptingos spintos iki parodos

Idėja surengti parodą apie archeologinę dr. J. Basanavičiaus veiklą studentams kilo lankantis įvairiuose Vilniaus muziejuose ir vertinant, kaip juose archeologija pristatoma plačiajai visuomenei. Vienas aplankytų muziejų buvo LNM Signatarų namai. Čia jų dėmesį patraukė nedidelė ekspozicijos dalis – spinta su dr. J. Basanavičiaus ir kitų to meto archeologų radiniais.

„Vieno studijų dalyko tikslas buvo lankytis Vilniaus muziejuose, apžiūrėti parodas ir vertinti jų stipriąsias ir silpnąsias puses, ryškiausius akcentus. Vėliau gavome užduotį pasirinktas parodas įvertinti, parengti pristatymą ir aptarti jų privalumus bei trūkumus. Man teko paslaptinga spinta LNM Signatarų namuose, kurioje eksponuojami archeologiniai radiniai, lydimi žinios, kad juos surinko dr. J. Basanavičius. Kilo įvairiausių klausimų: iš kur šie radiniai, kada, kur ir kaip jie buvo rasti?“ – apie parodos idėjos gimimą pasakoja A. Kotova.

„Šiemet minimos 175-osios dr. J. Basanavičiaus gimimo metinės, o kitąmet sukaks 100 metų nuo jo mirties. Todėl vienas šio studijų dalyko dėstytojų dr. Povilas Blaževičius pasiūlė parengti išsamesnę parodą apie dr. J. Basanavičių“, – papildo L. Gerulytė.

K. Kučinskas priduria, kad aptariant dr. J. Basanavičiaus archeologinei veiklai skirtos ekspozicijos trūkumus ir problemas iš pradžių kilo mintis ją patobulinti. Tačiau ilgainiui sumanymas išaugo į platesnę parodos koncepciją, kurios įgyvendinimą paskatino ilgametė LNM ir VU Istorijos fakulteto partnerystė.

„Nusprendėme ne tik atnaujinti radinių ekspoziciją, bet ir pasitelkę informacinius plakatus, interviu bei kitus interaktyvius elementus, pristatyti dr. J. Basanavičiaus archeologinę ir antropologinę veiklą. Šią idėją pasirinkome ir dėl galimybės parodą perkelti į kitus su dr. J. Basanavičiumi susijusius muziejus, pavyzdžiui, LNM Jono Basanavičiaus gimtinę. Taip būtų galima praplėsti parodos auditoriją ir daugiau žmonių supažindinti su mažiau žinoma dr. J. Basanavičiaus veikla“, – pasakoja K. Kučinskas.

Ką tyrinėjo dr. J. Basanavičius?

Archeologijos magistrantai dr. J. Basanavičių su Steveno Spielbergo ir George’o Lucaso sukurtu Indiana Džounsu palygino neatsitiktinai. „Indiana Džounsas – pagrindinis filmų veikėjas, kurio didžiausios aistros yra nuotykiai ir istorija. Jis pasižymi smalsumu, atkaklumu ir drąsa. Šias savybes turėjo ir dr. J. Basanavičius. Be to, kai kuriose filmų dalyse Indiana Džounsas priešinosi naciams, o dr. J. Basanavičius – carinei valdžiai. Jo ir kitų Lietuvių mokslo draugijos narių pastangomis pavyko pasipriešinti planams Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą“, – pasakoja Burbiškio dvare muziejininke dirbanti L. Gerulytė.

Pasak A. Kotovos, palyginimas su Indiana Džounsu pasirinktas ir siekiant suintriguoti. Parodos rengėjai norėjo sudominti tiek vietos lankytojus ir užsienio turistus, tiek jaunesnio ir vyresnio amžiaus žmones. Toks palyginimas dera ir su archeologo įvaizdžiu – skrybėle, nuotykiais, netikėtais atradimais, paslaptimis, o kartais ir tam tikru pavojumi.

Dr. J. Basanavičius tyrinėjo Piliakalnių piliakalnį Vilkaviškio rajone, Raginėnų ir Kleboniškių pilkapynus bei Svėdasų senkapį. Per trejus metus jis ištyrė 12 archeologinių objektų – vieną piliakalnį, tris pilkapynus ir aštuonis senkapius. Dalis jo tyrinėtų senkapių vėliau buvo sunaikinti, o kai kurių tikslios vietos iki šiol nėra lokalizuotos.

Be archeologinių kasinėjimų, gydytojas užsiėmė ir tuo metu populiaria antropologine veikla – tyrinėjo kaukoles. Ieškodamas lietuvių kilmės šaknų, jis jas siejo su senovės trakais ir frygais, kurie gyveno Balkanų ir Anatolijos pusiasaliuose.

„Galbūt šiandienos archeologui tai gali pasirodyti kiek keista ir sunkiai suprantama, tačiau dr. J. Basanavičius savo tyrimuose nesileido į itin gilią praeitį. Lietuvių kilmės ir praeities atitikmenų jis ieškojo palyginti nesenoje istorijoje – tarp žmonių, gyvenusių prieš šimtą ar du šimtus metų. Šiandien mus stebina ir tai, kad jis drąsiai eidavo net į veikiančias kapines ir jose vykdydavo kasinėjimus, siekdamas surinkti tyrimams reikalingos medžiagos“, – pasakoja LNM vyresnioji rinkinio kuratorė A. Kotova.

Archeologas, kurio nesitikėjo atrasti

Paklausti, kas labiausiai nustebino rengiant parodą ir atrandant visai kitokią dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, magistrantai pirmiausia išskiria patį faktą, kad tautos patriarchas užsiėmė archeologiniais tyrimais.

Iki parodos rengimo K. Kučinskas mažai domėjosi ankstyvąja Lietuvos archeologijos istorija, todėl jį ypač nustebino dr. J. Basanavičiaus ryšiai ir bendravimas su kitais to meto archeologais. Didelį įspūdį jam paliko ir dr. J. Basanavičiaus indėlis steigiant Lietuvių mokslo draugiją bei jos muziejų, taip pat jo dalyvavimas Valstybinės archeologijos komisijos veikloje. Magistrantą nustebino ir tai, kad dr. J. Basanavičius siekė ne tik tyrinėti archeologinius objektus bei kaupti radinius, bet ir apsaugoti paveldą nuo sunaikinimo.

„Nors dr. J. Basanavičiaus archeologinių tyrimų dokumentacijos beveik neišliko, man įdomiausias pasirodė vienintelis išlikęs jo archeologinių tyrimų dienynas. Jis atskleidžia to meto dokumentavimo ypatumus ir paties dr. J. Basanavičiaus tyrimų metodiką. Dienynas liudija jo kruopštumą ir parodo, kokios detalės buvo svarbios to meto archeologams“, – pasakoja K. Kučinskas.

L. Gerulytei didelį įspūdį paliko tai, kad archeologiniams tyrimams dr. J. Basanavičius dažnai skirdavo vos kelias dienas: „Keliaudamas po Lietuvą ir susitikdamas su žmonėmis, jis atrasdavo laiko aplankyti vietos archeologijos paminklus bei juos tyrinėti. Tai liudija dr. J. Basanavičiaus autobiografija „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m.“ ir archeologinis dienynas, kurio skaitmeninę versiją galima išvysti parodoje. Jame dr. J. Basanavičius žymėjo kapo gylį, skeleto orientaciją bei ilgį ir kitą svarbią informaciją.“

„Mane labiausiai nustebino pati mintis, kad dr. J. Basanavičius tam tikru gyvenimo laikotarpiu rimtai užsiėmė archeologija. Žinoma, jis nebuvo toks archeologas, kaip šios profesijos atstovą suprantame šiandien – atestuotas specialistas, kryptingai baigęs atitinkamus mokslus. Vis dėlto jis buvo savamokslis tyrėjas, turėjęs konkretų planą, viziją ir jį dominančią temą, o tuomet atkakliai ieškojęs būdų ją atskleisti. Tai, ką dr. J. Basanavičius padarė Lietuvos labui, kelia neišdildomą įspūdį, tačiau jo, kaip mokslininko, įvaizdis dar labiau praturtina šios asmenybės portretą. Jis atskleidžia dr. J. Basanavičiaus atkaklumą, kruopštumą ir didžiulį smalsumą“, – dalinasi A. Kotova.

Kodėl verta aplankyti parodą?

Visuomenė dr. J. Basanavičių geriausiai pažįsta kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, laikraščio „Aušra“ redaktorių ir gydytoją. Tačiau, pasak K. Kučinsko, paroda atskleidžia mažiau pažįstamas jo veiklos sritis, tokias kaip archeologija ir antropologija bei supažindina su  Lietuvos archeologijos mokslo ištakomis. Lankytojai gali sužinoti apie dr. J. Basanavičiaus tyrinėtus archeologinius objektus, juose aptiktus radinius ir jo plėtotas lietuvių kilmės teorijas, grįstas archeologinių bei antropologinių tyrimų rezultatais.

„Parodoje galima išvysti kitokį dr. J. Basanavičių, nei dauguma esame įpratę matyti, – pirmiausia kaip archeologą, atkaklų ieškotoją ir tyrinėtoją. Ši mažiau pažįstama jo veikla atskleidžia XX a. pradžios mokslininko universalumą ir padeda geriau pajusti to laikotarpio dvasią. Vienur dr. J. Basanavičius gydo ligonius, kitur žadina lietuvybės dvasią, o čia – su kastuvu rankose tyrinėja praeitį. Vis dėlto galiausiai visos šios jo veiklos yra susijusios“, – pasakoja A. Kotova. Šią jungtį perteikia ir parodos tituliniame stende panaudota dr. J. Basanavičiaus  frazė: „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities.“

L. Gerulytė atkreipia dėmesį, kad parodoje pasakojama ne vien apie dr. J. Basanavičių ir jo tyrinėjimus. Lankytojai taip pat kviečiami susipažinti su tarpukariu vykdytais Apuolės ir Senosios Įpilties piliakalnių tyrimais, archeologų darbu bei jų naudotais įrankiais. Paroda suteikia galimybę ne tik atrasti iki šiol menkiau pažintą dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, bet ir daugiau sužinoti apie Lietuvos archeologijos mokslo raidą.

VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros magistrantų parengtą parodą „Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“ LNM Signatarų namuose veiks iki 2026 m. rugsėjo 27 d.

Parodos kuratoriai:  Arijana Kotova, Karolis Kučinskas, Marijus Mališauskas, Liveta Gerulytė

Parodos koordinatoriai: dr. Povilas Blaževičius, Agnė Žilinskaitė

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto diplomų teikimo ceremonijoje paskelbti vardinės Vaclovo Sidzikausko premijos laureatai. Už 2025 m. nuopelnus įvertinti monografijos „Kernavės piliakalniai“ autoriai.

2 tūkst. eurų Vaclovo Sidzikausko premija įteikta autorių kolektyvui už išskirtinę mokslinę monografiją „Kernavės piliakalniai“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2025), reikšmingai praturtinusią Lietuvos archeologijos ir istorijos tyrimus. Monografiją parengė tyrimo ir autorių grupės vadovas Gintautas Vėlius, Rokas Vengalis, Mindaugas Pilkauskas, Giedrė Piličiauskienė ir Karolis Minkevičius.

Monografija yra pirmoji plati mokslinė studija, apibendrinanti ilgamečių Kernavės piliakalnių tyrimų rezultatus. Monografijoje detaliai pristatomi tiek XX a. piliakalniuose vykdyti archeologiniai kasinėjimai, tiek pastaraisiais metais taikyti plataus spektro tapdisciplininiai tyrimai: magnetometrija, georadaras, elektrinė tomografija.

Tyrime taip pat plačiai taikyta mažai destruktyvi gręžinių metodika, sukurti skaitmeniniai piliakalnių reljefo ir stratigrafiniai modeliai. Darbe naudojamas itin didelis naujai gautų radiokarbono bei dendrochronologinių datų skaičius. Archeologinių kasinėjimų metu buvo surinkta ir archeobotaninė bei zooarcheologinė medžiaga, kuri pasitelkta interpretuojant to meto ūkio raidą.

„Piliakalniai yra neatsiejama lietuvių tautos savimonės dalis, jie yra suvokiami ne tik kaip istoriniai ir archeologiniai objektai, bet ir kaip kultūrinės bei simbolinės reikšmės vietos. Jie yra reikšmingi nacionalinio identiteto simboliai, nes įkūnija lietuvių tautos tvirtumą ir atsparumą, kovas už laisvę ir nepriklausomybę, skatina pasididžiavimą savo istorija“, – sakoma monografijos pratarmėje.

Vardinė Vaclovo Sidzikausko premija nuo 2017 m. kasmet skiriama už reikšmingus istorijos mokslo pasiekimus. Tarp premijos laureatų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. dr. Marija Drėmaitė, VU rektoriaus premijos laureatas prof. dr. Arūnas Streikus, žinomi istorikai dr. Norbertas Černiauskas, dr. Tomas Vaiseta ir kiti.

2026 m. gegužę JAV gyvenantis filantropas Juozas Sidas Sidzikauskas Vilniaus universiteto fonde įsteigė 100 tūkst. eurų vertės Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) vardo subfondą. Jo investicijų grąža užtikrins ilgalaikį vardinės premijos ir kitų iniciatyvų finansavimą VU Istorijos fakultete.

Liepos 22–rugpjūčio 1 d. Vilniuje jau penktą kartą vyks Vokietijos akademinių stipendijų fondo „Studienstiftung des deutschen Volkes“ vasaros mokykla, rengiama bendradarbiaujant su VU Istorijos fakultetu. Fakultetas priims vasaros mokyklos dalyvius, o jo erdvėse vyks dalis teminių darbo grupių užsiėmimų. Programoje dalyvaus ir Istorijos fakulteto studentai. 

Vasaros mokyklos programa čia. 

Naujas Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos istorijos instituto ir tarptautinių partnerių tyrimas paskelbtas Kembridžo universiteto leidyklos leidžiamame viename prestižiškiausių tarptautinių recenzuojamų archeologijos mokslo žurnalų „Antiquity“, pateikė pirmuosius tiesioginius mokslinius įrodymus, kad į besiformuojantį viduramžių Vilnių XIII a atvykdavo migrantų iš tolimų regionų. Tyrėjai nustatė, kad dalis pirmųjų Vilniuje palaidotų krikščionių greičiausiai buvo kilę iš Kijevo-Rusios, šiandien priklausančios Ukrainai ir pietų Lenkijai.

Šias išvadas mokslininkai padarė ištyrę XIII–XIV amžiaus žmonių palaikus, rastus istorinėse Vilniaus rusėnų kvartalo (lot. Civitas Ruthenica) kapinėse, Bokšto gatvėje. Analizuodami dantyse ir kauluose išlikusius anglies, azoto, deguonies ir stroncio izotopus, tyrėjai galėjo nustatyti ne tik žmonių mitybos ypatumus, bet ir įvertinti, iš kur jie galėjo būti kilę.

Tyrimas suteikia naujų žinių apie ankstyvąją Vilniaus istoriją ir rodo, kad miestas nuo pat savo formavimosi pradžios buvo daugiakultūris ir daugiakonfesinis – jame gyveno ir iš tolimiausių kraštų atvykę žmonės, su kuriais tikėtina plito ir krikščionybė į Lietuvą.

Migrantas iš pietų

Iš 15 ištirtų asmenų palaikų matome kad vyrai buvo ypač mobilūs ir tikėtina ne vietiniai. Ypač išsiskyrė iš kitų vienas jaunas vyras (311 kapas). Cheminiai pėdsakai jo dantyse parodė, kad vaikystę jis praleido šiltesniame pietiniame regione. Jo mitybos racione buvo soros – augalas, kuris viduramžiais buvo paplitęs rytiniuose bei pietiniuose kraštuose, bet buvo beveik išnykę Lietuvoje, dėl prasidėjusio atšalimo.

Taip pat vaikystėje šis vyras valgė daug gyvulinės kilmės baltimų, tai yra pieno produktų, mėsos ir žuvies. Tačiau vėliau jo mityba pasikeitė ir tapo panaši į vietinių Vilniaus gyventojų, o tai rodo, kad paauglystėje jis persikėlė į Vilnių ir įsiliejo į vietos stačiatikių bendruomenę. Papildomai tirti kapo 311 dantų emalės stroncio bei deguonies izotopai, kurie atspindi vaikystėje vartotą maistą bei gertą vandenį nuolatinių dantų formavimosi metu, kardinaliai išsiskyrė iš didžiosios daugumos kapinyne palaidotų žmonių emalės izotopų ir sutampa su signalu būdingu regionams į pietus nuo Lietuvos. Toks pat izotopinis signalas, buvo užfiksuotas Ostrivo XI-XII a kapinyno netoli Kievo, žmonių dantų emalio tyrimuose. Tyrėjai mano, kad vyras iš kapo 311 galėjo būti kilęs iš buvusios Kijevo Rusios teritorijų – galbūt dabartinės Ukrainos arba pietų Lenkijos.

Vienas iš Bokšto gatvės kapinių tyrimų vadovų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas dr. Rytis Jonaitis teigia, kad archeologai jau anksčiau buvo numanę apie migrantų iš rusėnų žemių buvimą miesto bendruomenėje. Tačiau izotopų duomenys dabar tai patvirtina – bent dalis čia palaidotų žmonių tikrai buvo atvykę iš tolimų, už Lietuvos ribų esančių regionų.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad dauguma kapinėse palaidotų moterų buvo vietinės kilmės, iš Vilniaus regiono. Tai leidžia manyti, kad tuometinę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos. Tikėtina, kad kartu su iš ortodoksų žemių atvykusiais vyrais į kraštą atėjo ir krikščionybė, kurią perėmė vietinės moterys.

Tyrimas atskleidžia įvairialypę Vilniaus kilmę

Bokšto gatvės kapinės yra viena didžiausių žinomų viduramžių krikščionių laidojimo vietų pagoniškoje Lietuvoje. XIII–XIV amžiais Lietuva dar buvo oficialiai pagoniška, tačiau šiose kapinėse palaidoti žmonės laikėsi stačiatikių krikščionių laidojimo tradicijų.

Jose rasti archeologiniai radiniai – bizantiško stiliaus papuošalai, kryželiai, karoliai ir importuotos įkapės – jau seniai rodė ryšius su rusėnų ir bizantiškuoju pasauliu. Nauji izotopų tyrimai dabar tai patvirtina ir biologiniais duomenimis, kad migracija prisidėjo prie ankstyviausių Vilniaus krikščionių bendruomenių formavimosi.

Šio mokslinio tyrimo pagrindinė autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė teigia, kad žmonių palaikų tyrimai leidžia suprasti jų migracijas, mitybą ir socialinius ryšius daug tiksliau, nei vien archeologiniai radiniai. „Sujungus antropologiją, archeologiją ir izotopinius tyrimus iš skirtingų žmogaus audinių, kurie formuojasi skirtingais žmogaus gyvenimo laikotarpiais, pirmą kartą galime tiesiogiai identifikuoti asmenis, kurie keitė savo mitybą ir gyvenimo vietą bei migravo į viduramžių Vilnių miesto formavimosi laikotarpiu. Šis tyrimas rodo, kad Vilnius nuo pat savo istorijos pradžios buvo labai įvairus – atitinkantis etniškai dinamiško ir augančio kultūrinio bei ekonominio centro kriterijus.“

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, ilgalaikių archeologinių tyrimų Bokšto gatvės kapinėse viena iš vadovių dr. Irma Kaplūnaitė pabrėžia, kad archeologija ir chemija viena kitą papildo ypač gerai. „Kapų radiniai, laidojimo papročiai ir izotopų analizė kartu leidžia ne tik nustatyti žmonių kilmę, bet ir suprasti, kaip jie įsiliejo į viduramžių Vilniaus visuomenę, kas buvo vietiniai, o kas ne ir kaip vyko daugiakultūrinio ir daugiakonfesinio miesto formavimosi procesai“.

Kas skatino migruoti į Vilnių?

Tyrimas kelia ir platesnių klausimų apie migraciją viduramžių Europoje. Pasak mokslininkų, žmonės į Vilnių galėjo atvykti dėl įvairių priežasčių: politinių ryšių tarp Lietuvos ir Rusios žemių, prekybos galimybių, religinių motyvų ar gyventojų persikėlimo, kurį galėjo paskatinti XIV amžiaus viduryje didelę Europos dalį nusiaubusi Juodosios mirties (maro) pandemija. VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas pabrėžia, kad „šiaurinės Europos teritorijos, buvo savotiškas prieglobstis tankiai apgyvendintų Pietų Europos regionų gyventojams, kuriuose pandemijos plito ypač sparčiai. Bėgdami nuo epidemijų protrūkio ir ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, žmonės kėlėsi į šiaurę, o Vilnius ilgainiui tapo traukos centru įvairioms tautoms. Šie atradimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti ankstyvąją Vilniaus istoriją. Jie dar kartą patvirtina, kad viduramžių miestai buvo dinamiškos ir įvairios erdvės, kurias formavo žmonių mobilumas, skirtingų kultūrų sąveika ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Tyrimą atliko Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai bendradarbiaudami su Briuselio laisvuoju universitetu.

Tyrimą finansavo Europos mokslinių tyrimų taryba (ERC) per MILWAYS ERC grantas ir Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. S‑MIP‑23‑59).

Įkvėptas praėjusių metų Šešuolių lobio ir ekspedicijos, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas tęsia vasaros ekspedicijų tradiciją. Šį kartą VU Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos ir Istorijos bakalauro studentai lankosi Utenoje, kuri 1990-aisiais garsėjo kaip metalo ir kitų alternatyviosios muzikos žanrų židinys. Ekspedicijos tikslas – atrasti ir suprasti, kodėl būtent Utenoje kūrėsi įvairios alternatyvios muzikos grupės, kaip jos vystėsi ir kokia aplinka leido mieste suklestėti roko muzikai, jaunimo subkultūroms.

Studentai kalbino 1990-ųjų Utenos muzikantus ir kūrėjus, tarp kurių – ir nuo 1990-ųjų veikiančios kultinės roko grupės „Siela“ vokalistą Aurelijų Sirgedą, taip pat esamus ir buvusius metalistus. Visi jie papasakojo apie alternatyvios muzikos ištakas Utenoje. Ekspedicijos dalyviai taip pat lankėsi vietose, kuriose 1990-aisiais rinkdavosi, linksmindavosi ir grodavo ilgais plaukais ir laisva mąstysena išsiskyręs miesto jaunimas. Studentai bando atrasti šio išskirtinio judėjimo ištakas ir unikalumą, įtaką miesto tapatybei.

„Labai svarbu užčiuopti ką tik prabėgusios istorijos pulsą, formavusį dabartinę Lietuvą, kūrusį laisvėjančios visuomenės formas“, – pažymi ekspedicijos vadovas dr. Norbertas Černiauskas.

„Net nepagalvotum, kad čia būta tiek alternatyvios jaunimo kultūros, kuri gali įkvėpti net ir šiandien. Miesto atvirumas žavi, tai labai verta tyrinėti, domėtis, užfiksuoti“, – dalijasi Istorijos bakalauro studentė Ugnė Virivčiūtė.

Ekspedicijos rezultatus ateityje ketinama pateikti atskiroje parodoje ir 1990-ųjų subkultūras įamžinančiame maršrute. 

Daiktai saugo ne tik medžiaginę, bet ir istorinę vertę. Jų kilmę, laikmečio ženklus ir kultūrinę atmintį atpažinti, suprasti ir įvertinti galima išmokti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. Būtent šio įgūdžio galima išmokti VU studijuojant archeologiją. Dominykas Šaudys, Archeologijos programos alumnas, šiandien ieškantis Lietuvai svarbių meno ir kultūros vertybių ir besirūpinantis jų grąžinimu į Lietuvą, pasidalijo, kokią vertę jam suteikė studijos VU Istorijos fakultete ir kokiems žmonėms jos galėtų tikti.

Dominykas Šaudys. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Lietuvai svarbių vertybių paieška

Visada turėjęs ypatingą santykį su istorija, D. Šaudys nuo mažens jautė norą ieškoti ir pažinti praeitį. Lietuviškų meno vertybių ieškotojui nėra įdomesnio ir daugiau džiaugsmo suteikiančio jausmo nei atrasti ką nors naujo ir prasmingo. Būtent šis smalsumas ir noras prisiliesti prie istorijos lėmė archeologijos studijų pasirinkimą ir dabartinį jo profesinį kelią.

VU Istorijos fakulteto alumno kelias iki dabartinės veiklos buvo gana įvairus. Po studijų D. Šaudys išbandė daug skirtingų veiklų ir sričių, kurios leido sukaupti įvairios patirties, geriau suprasti save. Vis dėlto ilgainiui jis suprato, kad labiausiai jį traukia istorija, kultūros paveldas ir galimybė prisidėti prie Lietuvai svarbių vertybių išsaugojimo. Taip jis natūraliai atėjo į sritį, kurioje šiandien mato didžiausią prasmę – lituanistinių meno ir kultūros vertybių paiešką bei jų grąžinimą į Lietuvą

Didžiausiais savo atradimu D. Šaudys laiko lietuvių profesionaliosios dailės pradininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745-1807) dekoruotus baldus, kurie Lietuvos dailės istoriją papildė naujais faktais apie šį menininką. Tai buvo ir vienas sudėtingiausių įsigijimų per visą jo praktiką – dėl ilgai trukusių derybų bei sudėtingų logistikos sprendimų, reikalingų šias vertybes saugiai pargabenti į Lietuvą.

Ne mažiau svarbūs buvo ir Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852-1938) fotografijų albumai, perrašę Lietuvos fotografijos istoriją. Šį atradimą lydėjo ne viena paroda, o vienam iš tokių albumų jau šį rudenį bus skirta atskira knyga.

Ypatingo visuomenės dėmesio sulaukė ir Vincento Slendzinskio (1838-1909) „Vaidilutė“. Meno vertybių ieškotojas tai įvardija kaip vieną sėkmingiausių atradimų. Daugiau nei pusantro šimtmečio privačiose kolekcijose slėptas paveikslas pirmą kartą sugrįžo Lietuvos visuomenei, praturtindamas XIX a. lietuvių dailės paveldą vienu reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių. 

„Vis dėlto tai tik nedidelė dalis vertybių, kurias per pastaruosius metus pavyko sugrąžinti į Lietuvą. Verta paminėti ir gausų Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūrybinį palikimą, taip pat reikšmingus XX a. Lietuvos tapybos klasikų darbus. Manau, kad kiekviena į Lietuvą sugrįžusi vertybė tampa reikšmingu indėliu į mūsų kultūrinės atminties išsaugojimą ir gilesnį šalies istorijos pažinimą“, – pažymi meno kolekcionierius.

Paklaustas, ar studijos padeda meno vertybių paieškoje, meno kolekcionierius vienareikšmiškai atsako – taip: „Studijos Istorijos fakultete tikrai praverčia mano dabartinėje veikloje. Jos suteikė ne tik istorinių žinių, bet ir platesnį požiūrį į kultūros paveldą, ugdė gebėjimą analizuoti, ieškoti informacijos bei suprasti istorinio objekto vertę ir kontekstą. Manau, kad archeologijos studijos taip pat ugdo kantrybę, pastabumą ir smalsumą – savybes, kurios labai svarbios ir mano dabartiniame darbe. Daugeliu atvejų šiandien vis dar vadovaujuosi tuo pačiu noru atrasti ir suprasti daugiau, kuris lydėjo ir studijų metais.“

Dominykas Šaudys. Kretingos muziejaus nuotr.

Studijos, išmokiusios matyti giliau

Kadangi mokykloje labai domėjosi archeologija ir kultūriniu paveldu, archeologijos studijos D. Šaudžiui atrodė natūralus pasirinkimas: „VU Istorijos fakultetas tuo metu man pasirodė geriausia vieta gilinti šias žinias. Studijų metai buvo labai įdomūs. Labiausiai įsiminė praktikos ir darbas su realiais archeologiniais radiniais – tai suteikė galimybę istoriją pažinti ne tik teoriškai, bet ir per tiesioginį santykį su praeities objektais. Taip pat labai vertinu žmones, kuriuos sutikau fakultete – tiek dėstytojus, tiek bendramokslius. Manau, kad būtent ten dar labiau sustiprėjo supratimas, jog kultūros paveldas yra gyva mūsų tapatybės dalis“, – dalijasi meno vertybių kolekcionierius.

Lietuviškų meno vertybių ieškotojas mano, kad istorijos ar archeologijos studijas baigę žmonės dažnai turi stiprų vertės pojūtį. Ne vien finansinės, bet, pirmiausia, kultūrinės, istorinės ir išliekamosios vertės supratimą. Šios studijos išmoko matyti objektą platesniame kontekste: suprasti jo kilmę, laikmetį, paskirtį ir istoriją.

„Meno pasaulyje tai labai svarbu, nes meno kūrinio vertę dažnai lemia ne tik estetika ar autoriaus vardas, bet ir istorinis kontekstas, kūrinio kelias per laiką, jo ryšys su tam tikru laikotarpiu ar net valstybe. Kartais pasakojimas apie objektą gali būti ne mažiau svarbus nei pats objektas. Manau, kad būtent istorijos ir archeologijos studijos padeda į meno kūrinius žiūrėti giliau – kaip į kultūros ir istorijos liudininkus“, – sako VU Istorijos fakulteto alumnas.

Paklaustas, kam rekomenduotų istorijos ar archeologijos studijas, D. Šaudys dalijasi, kad labiausiai jos tinka smalsiems žmonėms, kuriems įdomūs ne tik faktai ar datos, bet ir platesnis pasaulio bei visuomenės supratimas. Tai studijos žmonėms, kuriuos traukia ieškojimas, analizė ir gebėjimas matyti ryšius tarp praeities ir dabarties.

„Archeologija ypač tinka tiems, kurie turi kantrybės, pastabumo ir mėgsta atradimo jausmą, nes kartais net mažiausias radinys gali papasakoti labai didelę istoriją. Man atrodo, kad šios studijos suteikia ne tik profesinių žinių, bet ir platesnį požiūrį į kultūrą, paveldą bei žmogaus santykį su istorija“, – teigia jis.

Žvelgdamas atgal, meno kolekcionierius supranta, kad studijos davė gerokai daugiau nei tik akademines žinias. Jos išmokė smalsumo, kantrybės, gebėjimo ieškoti ir matyti platesnį kontekstą – savybių, kurios jį lydi ir šiandieninėje veikloje. Nors studijų metais jis neįsivaizdavo, kad dirbs meno pasaulyje, dabar mato labai aiškų ryšį tarp archeologijos, istorijos ir to, kuo užsiima šiandien.

„Manau, kad istorija ir kultūros paveldas nėra vien praeitis – tai gyvas ryšys su mūsų tapatybe. Dabartinėje veikloje labiausiai vertinu galimybę prisiliesti prie išskirtinių objektų, atrasti jų istorijas ir prisidėti prie to, kad Lietuvai svarbios vertybės būtų išsaugotos ateities kartoms“, – sako D. Šaudys.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto kartu su partneriais organizuojamame nacionaliniame moksleivių konkurse „Praeities stiprybė – dabarčiai“ paskelbti šių metų prizininkai. Pirmąją vietą pelnė Klaipėdos licėjaus mokinių komanda, pristačiusi darbą „Esmi spindulys“, skirtą Klaipėdos sukilimui. Antrąją vietą užėmė Varėnos r. „Merkio“ gimnazijos Merkinės Vinco Krėvės skyriaus mokiniai su darbu „Fotografuojant istoriją“, o trečiąją – Kauno r. Babtų gimnazijos komanda, sukūrusi pasakojimą „Tylioji drąsa: knygnešys Kazimieras Jonaitis (1863–1962)“.

„Esmi spindulys“: Klaipėdos sukilimas mokinių akimis

Klaipėdos licėjaus mokiniai, tapę šių metų konkurso nugalėtojais, dalijasi, kad šis įvertinimas jiems paliko neišdildomą įspūdį. Komanda jautėsi įvertinta, dėkinga, nustebinta, paaugusi ir net palaiminta. Pasak mokinių, akimirka, kai jie sužinojo, kaip buvo įvertintas jų darbas, tapo viena įsimintiniausių konkurso patirčių.

Kalbėdami apie pasirinktą temą, konkurso dalyviai pabrėžia, kad Klaipėdos sukilimas yra vienas esminių Klaipėdos istorijos įvykių, svarbus ir šiandieniniam miesto tapatybės suvokimui. Mokiniai tiki, kad ši tema ne tik aktuali jų gimtajam kraštui, bet ir padeda atskleisti Klaipėdos krašto vertę bei skatina juo didžiuotis.

Dalyvaudami konkurse Klaipėdos licėjaus mokiniai labiausiai vertino galimybę kurti drauge ir stebėti tiek asmeninį, tiek visos komandos augimą: „Geriau susipažinome tarpusavyje, buvome išgirsti ir kiekvienas turėjome savo indėlį, dirbome komandiškai ir kūrėme, vaidinome ir, be abejo, turėjome galimybę populiarinti savo kraštą bei jo istoriją. Džiugu, kad sukaupta patirtis lydės ir padės dar ilgai.“

Vis dėlto konkurso metu netrūko ir iššūkių. Proceso metu ne visiems buvo lengva išlaikyti motyvaciją ir susikaupimą, daliai komandos kilo komunikacijos sunkumų, kartais buvo sudėtinga prisitaikyti prie laiko apribojimų, neišvengta ir nesutarimų. Tačiau šią patirtį mokiniai vertina optimistiškai – ji leido geriau pažinti vieniems kitus, sustiprino komandą ir padėjo augti.

„Nemanau, kad kada nors pastangos ir dabartinis džiugesys išblės, o mūsų bendrystė ir nusiteikimas dar ir ateity leis praeities stiprybę atsiminti, o laisvę suvokti kasdien tik tvirčiau“, – sako Klaipėdos licėjaus atstovė Smiltė.

„Fotografuojant istoriją“: Merkinės mokinių pagarba krašto fotografams

Antrąją vietą konkurse užėmė septynių mokinių komanda iš Varėnos r. „Merkio“ gimnazijos Merkinės Vinco Krėvės skyriaus. Jų darbas „Fotografuojant istoriją“ mokiniams tapo ypač svarbus – tai pirmasis jų prizinės vietos laimėjimas trumpametražių filmų konkurse. Komanda džiaugiasi ir mokytojos Ritos įvertinimu – pasak jos, šis laimėjimas mokiniams prilygsta „Oskarui“.

Paklausti, kodėl pasirinko fotografijos temą, mokiniai iš Merkinės pasakoja, kad jų krašte buvo ir yra ne vienas žymus fotografas, įamžinęs ir iki šiol fiksuojantis istorinius momentus. „Mūsų tikslas – šiuolaikiniams žmonėms perteikti fotografijos svarbą ir parodyti pagarbą filmuke minimiems asmenims: Lukui Pigagai, Gražinai Pigagaitei, partizanų fotografei, broliams Černiauskams ir Ričardui Sinkevičiui“, – teigia mokiniai.

Merkinės komandai labiausiai patiko bendradarbiauti, išklausyti vieniems kitus ir palaikyti vieniems kitus įgyvendinant savo idėjas. Tiesa, iššūkių taip pat netrūko – mokiniams teko filmuotis per didelius šalčius, o tai kartais gadino nuotaiką, mažino norą susitikti, filmuoti ar iš naujo permąstyti, ką reikėtų daryti toliau.

„Mokiniai ir mes, mokytojai, esame labai laimingi – matome savo mokinių entuziazmą, kuris, tikimės, neišblės. Tai jau ketvirtas trumpametražis filmukas su šia grupe. Vaikai tikrai tobulėja – net techniką įsigyja, kad galėtų filmuoti. Manau, kitąmet jie norės dalyvauti dar sykį“, – džiaugiasi mokytoja Rita.

„Tylioji drąsa“: mokinių pasakojimas apie knygnešį Kazimierą Jonaitį

Trečiąją vietą šių metų konkurse pelnė Kauno r. Babtų gimnazijos mokiniai, pristatę darbą „Tylioji drąsa: knygnešys Kazimieras Jonaitis (1863–1962)“. Moksleivė Augustė sako, kad komanda labai džiaugiasi rezultatu – į darbo kūrimą buvo įdėta daug pastangų, laiko ir darbo. Mokinius ypač džiugina tai, kad jų pasakojimas patiko ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams bei komisijai.

„Pasirinkome temą apie knygnešius, nes ji mums pasirodė labai įdomi. Norėjome daugiau sužinoti apie vietinį knygnešį, kuris, mūsų nuomone, buvo svarbi istorinė asmenybė ir reikšmingai prisidėjo prie lietuviškos spaudos bei kultūros išsaugojimo“, – dalijasi Augustė.

Babtų gimnazijos mokiniams dalyvaujant konkurse labiausiai patiko bendrauti su šios srities žinovais ir istoriją menančiais žmonėmis, tarp jų – ir su knygnešio Kazimiero Jonaičio giminaite. Taip pat mokiniams buvo įdomu įsikūnyti į istorinius veikėjus.

Pasak Augustės, darbo kūrimo metu komanda susidūrė su įvairiais iššūkiais: „Didžiausias jų buvo stiprus šaltis, nes filmavimai vyko vidury žiemos. Taip pat buvo sudėtinga surinkti ir susisteminti reikiamą informaciją, rasti kuo autentiškesnes filmavimo vietas ir laikmetį atspindinčią atributiką. Vis dėlto, nepaisydami sunkumų, viską sėkmingai įveikėme ir pasiekėme norimą rezultatą.“

Pilietiškumo ugdymas per istorijos pažinimą

Nacionalinis moksleivių konkursas „Praeities stiprybė – dabarčiai“ skirtas 9–12 klasių mokiniams. Juo siekiama ugdyti mokinių pilietiškumą ir istorinę savimonę, skatinti pažinti savo gyvenamosios aplinkos Laisvės kovų paveldą, domėtis Lietuvos gynybos sistema ir valstybingumo istorija.

Konkurso užduotis – atlikti tiriamąjį darbą ir jį pristatyti penkių minučių vaizdo įrašu. Vaizdo įrašo forma nėra griežtai apibrėžta – mokiniams paliekama kūrybinė laisvė. Tai gali būti reportažas, interviu, meninis pasirodymas, animacinis ar komikso stiliaus pasakojimas. Svarbiausia, kad pasirinktas tyrimo objektas būtų susijęs su mokinių gyvenamąja aplinka ir Lietuvos laisvės kovų arba Lietuvos valstybingumo istorija.

Konkursas yra bendras VU Istorijos fakulteto projektas, įgyvendinamas kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba. Konkurso informacinis rėmėjas – naujienų portalas 15min. 2024 m. gruodį konkursas pelnė Vilniaus universiteto prizą už indėlį į atvirąjį mokslą.

Nors prizininkai tapo tik trys komandos, išskirtinį titulą iškovojo Vilniaus „Sostinės“ gimnazijos mokinių darbas „Šeškinės mikroistorija vėlyvuoju sovietmečiu: nepriklausomybės siekio lieu de mémoire“. Jie tapo žiūrovų favoritai surinkę daugiausiai peržiūrų.

Visus šių metų konkurso dalyvių filmukus galite pamatyti čia.

Birželio 5–19 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyks Teksaso universiteto Ostine Clements centro vasaros programa „Summer Beyond Borders, Baltic Perspectives: History, Geopolitics, and Security in the 20th and 21st Centuries“.

Dvi savaites programai atrinkti Teksaso universiteto Ostine studentai gilinsis į Baltijos šalių XX–XXI a. istoriją, geopolitinę raidą ir saugumo iššūkius. Programoje daug dėmesio bus skiriama regiono santykiams su Rusija, Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir NATO, taip pat istorinei atminčiai, sovietinio laikotarpio palikimui bei šiuolaikinei saugumo politikai.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas Teksaso universiteto studentams organizuoja paskaitas, diskusijas ir mokomąsias išvykas. Paskaitas apie Lietuvos karinę istoriją, partizaninį pasipriešinimą, disidentinį judėjimą, Bažnyčią, sovietinės modernizacijos palikimą bei Lietuvos žydų istoriją skaitys doc. dr. Kęstutis Kilinskas, doc. dr. Inga Zakšauskienė, dr. Marius Ėmužis ir doc. dr. Dovilė Troskovaitė.

Programoje taip pat numatyti vizitai į Pabradės mokomąjį poligoną, Šaltojo karo muziejų, Okupacijų ir laisvės kovų muziejų bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją.

Lietuvos ypatingajame archyve studentai susipažins su archyve saugomais sovietų represinių struktūrų dokumentais, KGB veiklos pėdsakais, Lietuvos partizanų, politinių kalinių ir tremtinių bylomis, taip pat sovietų sekimo, kontrolės ir persekiojimo mechanizmais.

Vėliau programa tęsis Latvijoje ir Estijoje. Čia studentai susitiks su vietos ekspertais, žurnalistais, akademikais ir politikos formuotojais, lankysis institucijose, atminties vietose ir pasienio regionuose. Kelionės metu jie turės galimybę pažinti Baltijos šalių patirtis ne tik per paskaitas, bet ir per miestų, muziejų, istorinių vietų bei šiandienos saugumo erdvių kontekstą.

Programa siekiama suteikti studentams gilesnį supratimą apie Baltijos šalių praeitį, dabartinius geopolitinius iššūkius ir regiono vaidmenį platesnėje transatlantinėje saugumo architektūroje.

Su vizito programa galite susipažinti čia. 

Artėjant pasaulio futbolo čempionatui, futbolo nuotaikos vis labiau jaučiamos ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. Nors futbolas dažnai vis dar įsivaizduojamas kaip „vyriškas“ sportas, tribūnose, prie ekranų ir fakulteto čempionato totalizatoriuje netrūksta ir moterų, kurios šį žaidimą stebi, palaiko savo komandas ir žaidžia.

Šia proga pakalbinome keturias (VU) Istorijos fakulteto mokslininkes, kurioms futbolas nėra tik kartą per ketverius metus vykstantis reginys. Jų klausėme, kada ir kodėl jos pradėjo domėtis futbolu, kurie žaidėjai ar čempionatai labiausiai įsiminė, ko jos tikisi iš artėjančio pasaulio čempionato ir ar stebi moterų futbolą.

Žavi kolektyvinis entuziazmas

Istorikei dr. Akvilei Naudžiūnienei futbolo stebėjimas yra smagi bendra veikla. Žiūrint futbolą ją žavi supantis kolektyvinio entuziazmo reiškinys. O kai dukra pradėjo entuziastingai spardyti futbolo kamuolį ir lankyti treniruotes, ji tapo ir vaikų futbolo stebėtoja.

Labiausiai istorikei įsiminęs futbolo žaidėjas yra prancūzų futbolininkas Zinedinas Zidanas dėl savo „žaidimo galva“.

Paklausta, ko tikisi iš būsimo pasaulio čempionato, Akvilė dalijasi, kad labiausiai laukia komandinio susižaidimo: „Labiau laukiu ne žaidėjų „pasirodymų“, o komandinio susižaidimo, nes kad ir kokie šaunūs atskiri žaidėjai būtų, mačus laimi arba pralaimi visa komanda. Tad labiausiai laukiu ir tikiuosi artėjančios Prancūzijos komandos pergalės.“

Moterų futbolą Akvilė stebi retai. Sąmoningai jo nevengia, tačiau, jei reikia rinktis, visada rinktųsi stebėti vyrų futbolą.

Likimas sako: laimės Anglija

Futbolas Istorijos fakulteto darbuotojai Giedrei Polkaitei buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kiek tik ji save prisimena: „Iki šiol mano mama dažniau žiūri futbolo čempionatus nei dailųjį čiuožimą. Mano mokyklos draugės tėtis dirbo su Vilniaus „Žalgiriu“, todėl paauglystėje eidavome žiūrėti varžybų į stadioną. Mano klasiokas net paaukojo savo ilgus plaukus, kai pralaimėjo lažybas, 1998 m. pastatęs už brazilų pergalę. Kaip žinia, laimėjo prancūzai, ir nuo to laiko jis kerpasi trumpai. Su kursiokais, sukišę nosis į vieną nedidelį televizoriaus ekraną, stebėdavome rungtynes, o Kernavėje vasaros pabaigoje su kursiokėmis audringai sirgdavome už kursiokus kasmetiniame futbolo turnyre.“

Paklausta apie įsimintiniausią žaidėją, Giedrė sako, kad ją visada žavėjo vartininko vaidmuo ir reikšmė rungtynėse – jo reakcija, koncentracija, visos aikštės matymas, greiti sprendimai ir nuojauta. Todėl ilgus metus ji žavėjosi italų futbolininku Gianluigi Buffonu.

Kalbėdama apie būsimą pasaulio futbolo čempionatą, Giedrė pabrėžia, kad labiausiai ją žavi futbolo nenuspėjamumas: „Smagiausia, kad net didžiausi futbolo ekspertai niekada negali būti tikri, kuri komanda laimės pasaulio čempionatą ir kaip pasisuks rungtynių eiga. Tas nenuspėjamumas, azartas, ilgi vakarai ir visas mėnuo su mažai miego yra viena laukiamiausių švenčių. Savaitgalį pirkau vieną gaivųjį gėrimą ir tik vėliau pamačiau, kad ant buteliuko yra Pasaulio futbolo čempionato loterija. Mano buteliukas buvo su užrašu „Anglija“. Gal tai ženklas?“ – apie lūkesčius pasaulio čempionatui dalijasi G. Polkaitė.

Moterų futbolo Giedrė dar neatrado, bet pažada skirti tam dėmesio.

Futbolas – tai būdas pažinti visuomenę

VU Istorijos fakulteto dėstytoja doc. Dovilė Troskovaitė didžiuosius futbolo turnyrus su šeima stebėdavo dar vaikystėje. Tačiau labiau futbolu susidomėjo studijuodama, kai vienoje studentų konferencijoje Varšuvoje kolega iš Kroatijos perskaitė pranešimą apie serbų ir kroatų futbolo kultūrą ir tai, kaip joje reiškiasi nacionalizmas bei Balkanų karų traumos.

„Man, kaip besidominčiai nacionalizmo apraiškomis įvairiose etninėse grupėse, toks tyrimas pasirodė įdomus ir padėjo atrasti, kad per sporto kultūrą apskritai galime pažinti visuomenėse vykstančius procesus tada, kai kiti, tradiciniai istorikų tyrimo metodai ir šaltiniai mažai ką gali pasakyti. Tad man futbolas yra daugiau nei žaidimas – tai būdas pažinti visuomenes“, – dalijasi istorikė.

Įsimintiniausiu futbolininku docentė įvardija Urugvajaus rinktinės puolėją Diegą Forlaną.

Čempionate istorikė tradiciškai palaikys Prancūzijos rinktinę ir, žinoma, tikisi šios rinktinės pergalės: „Ousmane’as Dembélé, Désiré Doué ir Bradley Barcola, šį sezoną žaisdami PSG (Paryžiaus „Saint-Germain“), jau įrodė, kad net jei komandai sezonas klostosi ne taip, kaip norėtųsi, atidavę visas jėgas jie gali pasiekti stulbinamų rezultatų. Prancūzijos rinktinė tikrai turės stiprios sudėties komandą, belieka palinkėti išvengti traumų ir ligų, kurios praėjusiame pasaulio čempionate pakišo koją prieš pat finalą su Argentina.“

Paklausta, ar stebi moterų futbolą, istorikė pažymi, kad moterys futbole yra neįtikėtinos, ir sako su nekantrumu laukianti Pasaulio moterų futbolo čempionato, kuris kitais metais vyks Brazilijoje: „Praėjęs čempionatas, vykęs Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, emocijomis ir žaidimo dinamika nenusileido vyrų futbolui, o kovingumu, sakyčiau, jį net pranoko. Akivaizdu, kad 2023 m. pasaulio čempionatas tapo tam tikru lūžiu ir klubiniame moterų futbole. Iš pradžių vystytas gana vangiai ir net su šiek tiek prievartos, dabar moterų futbolas sulaukia vis daugiau sirgalių dėmesio. Moterys pripažinimą išsikovojo savo darbu, atsidavimu, ir gana simboliška, kad sportininkėms teko ginti savo teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, teisę į motinystės atostogas, teisingesnį, nors vis dar neteisingą, atlygį. Ši kova yra ne tik apie futbolą, bet ir apie daug svarbesnį moterų teisių klausimą, kai vis dar yra profesijų ar situacijų, kuriose moterys nevertinamos taip pat kaip vyrai. Moterų futbolas yra įkvėpimas visoms moterims ir mergaitėms siekti savo tikslų.“

Futbolą žaidė profesionaliai

Bene daugiausiai tiesioginio kontakto su futbolo kamuoliu iš visų pašnekovių yra turėjusi archeologė prof. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen. Futbolas jai nėra vien tik stebimas sportas – jaunystėje ji pati jį žaidė profesionaliai ir atstovavo Lietuvos moterų futbolo rinktinei. Jos profilį ir šiandien galima rasti Lietuvos futbolo svetainėje.

Šiandien profesorė futbolo aikštėje kamuolio jau nebespardo, tačiau futbolo mačus vis dar stebi. Paklausta apie labiausiai įsiminusį žaidėją, ji tiesiai šviesiai sako, kad portugalų futbolininkas Cristiano Ronaldo yra vienareikšmiškai numeris vienas.

Iš būsimo pasaulio futbolo čempionato Giedrė labiausiai laukia ispano Lamine’o Yamalo žaidimo ir tikisi, kad čempionate triumfuos Ispanija.

Moterų futbolą buvusi Lietuvos moterų futbolo rinktinės žaidėja stebi ne visada, tačiau, kiek gali, seka ir jį.

Studijos Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete nėra vien apie tolimus ir grandiozinius istorinius įvykius. Tai studijos apie žmones, jų sprendimus ir inicijuotus procesus, kurių atgarsiai mus pasiekia iki šių dienų. Trys skirtingos VU Istorijos fakulteto bakalauro studijų programos supažindina su įvairiais praeities aspektais. Viena iš jų – Kultūros istorija ir antropologija – kviečia istoriją pažinti ne tik per datas ar faktus, bet ir per žmonių patirtis, kultūrą, idėjas bei pasakojimus.

Dalia Smagurauskaitė – istorinių romanų rašytoja ir komunikacijos specialistė, baigusi Kultūros istorijos ir antropologijos studijas VU Istorijos fakultete, pasidalijo, kaip pasirinko šią programą ir kuo ji gali sudominti kūrybiškus, istorijomis ir kultūra besidominčius žmones.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo mokyklos suolo iki istorinių romanų

VU Istorijos fakulteto alumnė D. Smagurauskaitė yra keturių knygų autorė. Naujausia jos knyga – istorinis romanas „Sugrįžimas į Veneciją“, sukurtas kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio gyvenimo ir kelionės į Šventąją Žemę motyvais. Knyga įtraukta į 10 klasės literatūros vadovėlį ir e. mokymosi platformą. Šiuo metu D. Smagurauskaitė taip pat dirba komunikacijos srityje, rengia įvairius tekstus kaip laisvai samdoma specialistė ir rašo penktąją knygą, kuriai Lietuvos kultūros taryba skyrė stipendiją.

Gimusios ir užaugusios Švenčionėliuose D. Smagurauskaitės kelias į istoriją prasidėjo mokykloje – dabartinėje Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijoje. Istorija buvo viena mėgstamiausių jos pamokų. Ji aktyviai dalyvaudavo pamokose, namuose papildomai skaitydavo knygas, ypač domėjosi Egipto istorija. Vyresnėse klasėse VU alumnės dėmesys pakrypo į meno istoriją – XII–XIX a. Europos architektūrą ir dailę. Prie stipraus susidomėjimo istorija prisidėjo istorijos mokytoja Daiva Uzialienė ir dailės mokytojas, skulptorius Marius Grušas.

Paklausta, kodėl nusprendė studijuoti VU Istorijos fakultete, rašytoja pasakoja, kad ją patraukė universiteto vardas ir prestižas, o pati studijų programa pasirodė įdomi: „Norėjau platesnio istorinio, kultūrinio ir socialinio konteksto. Galbūt nuskambės šiek tiek neapgalvotai, bet kol vieni rinkosi praktiškas specialybes, tokias kaip teisė ar verslo vadyba, kurios tuo metu buvo labai populiarios, man buvo svarbu, kad studijos būtų įdomios. Iki šiol manau, kad šis pasirinkimas buvo geras.“

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Studijų metai: dėstytojai, kelionės ir pirmieji rašymo impulsai

VU Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programoje D. Smagurauskaitė studijavo 2003–2007 m. Tuo metu ši programa buvo nauja, o D. Smagurauskaitė priklausė trečiajai jos studentų laidai. Pasak rašytojos, studijos sekėsi gerai, nors prieš sesijas kartais tekdavo susidurti ir su sunkumais. Daugelis paskaitų buvo įdomios tiek dėl turinio, tiek dėl dėstytojų asmenybių.

„Su dėstytojais sutardavome gerai, galėdavome kreiptis patarimų, pasiūlyti idėjų. Man asmeniškai labai svarbus buvo prof. Nerijaus Šepečio įvertinimas: parašiau netradicinės formos rašto darbą, kuris dėstytojo iniciatyva buvo publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“. Manau, kad iš dalies tai mane padrąsino ir paskatino rašyti. Taip pat vienas įsimintiniausių studijų įvykių – kelių dienų išvyka su dėstytojais po LDK paveldo objektus dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Su kursioke dviese vykome ir į Nesvyžių bei Mirą, todėl mūsų dėstytoja jaudinosi ir prašė pranešti, kai grįšime“, – prisimena rašytoja.

D. Smagurauskaitė iš studijų stengėsi pasiimti kuo daugiau, todėl pasinaudojo ir studentų mainų programa „Erasmus“: „Buvau išvykusi į Vokietiją. Tas pusmetis buvo puikus – paskaitos C. D. Friedricho meno institute, kelionės, vakarėliai su studentais iš viso pasaulio ir t. t. Dabar galimybių gerokai daugiau, bet 2006 m. tai buvo ypatinga patirtis.“

Visavertę studijų patirtį rašytoja įgijo ir bendrabutyje. Nors pirmuosius kelis mėnesius gyveno nuomojamame kambaryje, vos atsiradus laisvai vietai persikėlė į studentų bendrabutį, vadinamąjį „baraką“ Olandų gatvėje. Šalia gyveno ne tik Kultūros istorijos ir antropologijos programos studentai, bet ir archeologai, istorikai. D. Smagurauskaitė bendrabučio bendruomenę prisimena kaip smagią ir artimą – joje, prireikus, galėjai pasiskolinti ir paskaitų konspektų, ir bulvių, pasiguosti dėl nelaimingos meilės ar triukšmaujančių kaimynų. Viena penktadienio tradicijų buvo kartu eiti pasišokti į „Bix“ barą.

Kadangi tuo metu domėjosi dvarais, baigiamąjį bakalauro darbą D. Smagurauskaitė pasirinko rašyti apie Lietuvos dvarų įvaizdį populiariojoje literatūroje ir žiniasklaidoje nuo XIX a. vidurio iki XX a.: „Ieškojau atsakymo į klausimą, koks jų įvaizdis buvo formuojamas viešojoje erdvėje nuo 1863 m. sukilimo iki dabartinių laikų, kaip jis kito keičiantis politinėms santvarkoms ir kodėl. Darbo vadovė buvo prof. Irena Vaišvilaitė. Darbas buvo įvertintas kaip geriausias tų metų baigiamasis darbas ir apdovanotas pinigine premija.“

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Smalsumas, atvėręs skirtingus profesinius kelius

Dar studijuodama D. Smagurauskaitė pradėjo žengti pirmuosius profesinius žingsnius. Pirmasis jos darbas buvo kultūros paveldo projektų vadovo asistentės pareigos privačioje įmonėje. Jau tuomet ji suprato, kad galimybių yra daug, tačiau reikia pačiai imtis iniciatyvos. Po studijų D. Smagurauskaitei teko dirbti įvairiose įstaigose ir pozicijose: projektų koordinatore Lietuvos pilių ir dvarų asociacijoje, žurnaliste, TV laidos turinio redaktore, gide Palazzo Vecchio rūmuose Florencijoje. Ji taip pat įkūrė du kelionių žurnalus ir buvo jų redaktorė, o tarptautinėje turizmo parodoje rengė pokalbių su keliautojais rubriką. VU alumnė taip pat šešerius metus gyveno Florencijoje, į kurią išvyko pagal Europos savanorių tarnybos programą. Rašytoja mano, kad studijos prisidėjo prie sėkmingos atrankos į Florencijos savivaldybės projektą, nes veiklos vyko Palazzo Vecchio muziejuje.

„Į kiekvieną iš šių darbų mane atvedė mano pačios iniciatyva ir noras išbandyti save naujame vaidmenyje. Pagrindinis mano variklis yra smalsumas, noras žinoti daugiau ir nuobodulio baimė – kai tik tampa nuobodu, ieškau, kur ir kaip galėčiau save realizuoti naujai. Studijos čia turėjo savo vaidmenį, nes visada buvo įkvėpimo šaltinis. Kai turiu progą mokiniams pasakoti apie studijų pasirinkimą, visada pabrėžiu, kad magistro studijas greičiausiai rinkčiausi kitas, bet bakalauro studijos būtų būtent tokios, kokios ir buvo“, – dalinasi VU Istorijos fakulteto alumnė.

Dabar D. Smagurauskaitė nelaiko savęs istorike akademine prasme, nes istorija nėra tiesiogiai susijusi su kasdiene jos veikla. Vis dėlto istorija jai yra būdas reflektuoti pasaulį ir įkvėpimo šaltinis, kuriame ji ieško temų pasakojimams, krypčių kelionėms, įdomių asmenybių ir tradicijų. Rašytojai įdomu ieškoti paralelių tarp skirtingų laikotarpių ir stebėti, kaip kai kurie įvykiai, nors ir kitomis formomis, atsikartoja šiandien. Kartais jai perskaityti istoriniai faktai būna tokie neįtikėtini, kad tampa tikra mankšta vaizduotei.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Studijos – gebėjimas suprasti pasaulį ir pasakoti istorijas

Pasak D. Smagurauskaitės, Kultūros istorijos ir antropologijos studijos pirmiausia suteikė platų intelektualinį išsilavinimą. Jos išmokė nepasiklysti šaltinių jūroje, ieškoti informacijos, valdyti didelius jos kiekius, analizuoti ir vertinti ne izoliuotai, o platesniame kultūriniame ar politiniame kontekste. Gyvename dezinformacijos laikais, kai viešoji erdvė tampa mūšio lauku, todėl tokie įgūdžiai, pasak rašytojos, šiandien yra dar svarbesni.

„Studijos taip pat suteikė gebėjimą sausus faktus paversti įtraukiančiu pasakojimu. Tai praverčia žurnalistikoje, taip pat rašant knygas ir dirbant komunikacijos srityje. Sakoma, kad dabar viskas yra pasakojimas, o antropologai teigia, kad būtent istorijos leido žmonijai vystytis – mitai, religijos, idėjos. Todėl gebėjimas pasakoti istorijas man yra fundamentalus. Be to, istorija moko pažinti ir suprasti žmones, o tai ugdo empatiją“, – sako ji.

Studijas VU Istorijos fakultete D. Smagurauskaitė rekomenduotų smalsiems žmonėms, mėgstantiems kelti klausimus, analizuoti ir kurti pasakojimus. Tiems, kurie nori sieti gyvenimą su akademiniu pasauliu, ir tiems, kurie dar nėra apsisprendę, ką veiks ateityje. Pasak jos, šios studijos ugdo gebėjimą mąstyti plačiai ir kartu pastebėti detales, todėl tinka tiems, kurie nori plataus išsilavinimo, leidžiančio vėliau prisitaikyti skirtingose srityse. Rašytoja pažymi, kad istorikai dirba visur – nuo valstybės valdymo ir komunikacijos iki IT sektoriaus ar kūrybinių industrijų, o kartais gali būti ir nuomonės formuotojais (influenceriais).

„Visada pabrėžiu, kad didžiąja dalimi sėkmė priklauso nuo mūsų pačių. Kažkada buvau mergaitė iš miestelio ir svajojau aplankyti Kroatiją. O tada vieną dieną, jau būdama keturių knygų autorė, sėdėjau priešais Tadž Mahalą saulei leidžiantis ir galvojau, kiek daug visko įvyko, kad atsidurčiau ten, kur esu. Visam tam reikėjo įdėti pastangų, aktyviai domėtis, praktikuotis, rodyti iniciatyvą, ieškoti galimybių. Nebijoti keisti krypties ir nuolat mokytis. Jei norisi eiti prieš srovę – taip ir daryti. Jei norisi keisti – keisti. Nebijoti suklysti, nes, kad ir kaip šabloniškai skambėtų, vis dėlto blogiau nepabandyti nei pabandžius suklysti. Ir, žinoma, visada svarbu mėgautis“, – sako D. Smagurauskaitė.

50-oji Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrinė premija įteikta poetei ir VU Istorijos fakulteto doktorantei Alinai Borzenkaitei už poezijos knygą „Undinės žvejoja“. Premija kasmet skiriama už geriausią pirmąją poezijos knygą lietuvių kalba.

Plačiau apie Alinos santykį su istorija ir poezija skaitykite čia. 

Birželio 1–4 dienomis Vilniaus universitete vyks pavasario mokykla "Disonuojantis paveldas, ginčytini kraštovaizdiai ir Europos tapatybė", suburianti 40 studentų ir dėstytojų iš viso „Arqus“ aljanso.

Daugiausia dėmesio bus skiriama postautoritariniams, postsocialistiniams ir postholokaustiniams kontekstams. Dalyviai, pasitelkdami tarpdisciplinines perspektyvas, nagrinės politinius, socialinius ir etinius iššūkius, susijusius su sudėtingo paveldo nagrinėjimu ir sudėtingo istorinio palikimo susidūrimu.

Programą rengia VU Istorijos fakultetas ir (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centras. Joje derinamos paskaitos, ekskursijos sir interaktyvūs seminarai, skirti skatinti kritinį mąstymą ir bendradarbiavimą.

„Arqus“ pavasario mokyklos programa. 

Kulinarinis paveldas – slidi tema. Kas pirmasis į puodą įdėjo burokėlius ir užpylė juos rūgpieniu? Kas sumanė pridėti agurkų, svogūnų laiškų ir, o Dieve, krapų? Kam šovė į galvą vietoj mėsgalio arba silkės įmesti pjaustytą kiaušinį? Oi, dar pamiršome bulves. O dangau! Juk mąstant istoriškai pilnaverčiams tradiciniams šaltibarščiams rastis reikėjo kelių šimtmečių ir, galbūt, kelių nacijų. Ar tą patį galime pasakyti ir apie kitus patiekalus? Cha!

Per daug painu, tad grįžkime prie lėkštės. Vargu ar istorikas gali tikėtis nustatyti – kas, kiek ir kada įmetė į tarptautinį šaltibarščių puodą. Bet, jis kaip niekas kitas, gerai žino: nori istorinės tiesos, ieškok šaltinio. Nepatingėkime. Atsiverskime 1528 m. gegužės 1 d. datuotą Lietuvos pašauktinės kariuomenės sąrašą ir ką gi matome Giedraičių riterijos gretose? Misius Šaltabarštis ir Bartkienė Šaltabarštienė!!! Šiaip, dėl konteksto, net ukrainiečiai savo istorijos šaltiniuose ankstyviausią barščių paminėjimą aptinka gerokai vėlesniais laikais. Tai gal barščių pavadinimas ne ukrainietiškas, o lietuviškas? Turbūt, per daug sau leidžiu...

Klausimas išspręstas – šaltibarščius lietuviai patentavo XVI a. pradžioje. Tiesa, nežinome tų šaltibarščių recepto. Bet juk turime vaizduotę, tradiciją ir šventę. Kam abejoti? Na ir dar: nusišvilpti ką rašo „The New York Times“ straipsnelio autorius apie šaltibarščius, nes jis tiek pat nusimano apie Lietuvos istoriją, kaip ir mes apie mamuto mėsą.

Tiems kas netingi žr. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 523 (1528), Viešųjų reikalų knyga 1, parengė A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006, p. 55.

Eugenijus Saviščevas

Eugenijus Saviščevas. Nuotrauka redaguota su DI.

2026 m. gegužės 14 d. Prezidentūroje vykusios iškilmingos valstybinės vakarienės metu Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doc. Sauliui Kaubriui įteikė prestižinį Suomijos valstybinį apdovanojimą – Baltosios rožės ordino I laipsnio Riterio kryžių.

Šis apdovanojimas skirtas už Lietuvos ir Suomijos mokslinių kontaktų palaikymą.

VU Istorijos fakultetas ir Oulu universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas rengia kasmetinius kolokviumus, kurių iki šiol jau įvyko penki. Prie šeštojo kolokviumo prisijungs Nordost institutas iš Liuneburgo, Vokietijos. Renginys vyks liepos 3 d., jo tema – „Emigracija XIX–XX a.“

Juozas Sidas Sidzikauskas

JAV gyvenantis filantropas Juozas Sidas Sidzikauskas skyrė 100 tūkst. eurų Vilniaus universiteto (VU) neliečiamojo kapitalo fondui. Iš paramos lėšų įkurtas žymaus tarpukario Lietuvos diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) subfondas, kurio investicijų grąža užtikrins nuolatinį vardinės premijos ir kitų iniciatyvų finansavimą VU Istorijos fakultete.

J. Sidas Sidzikauskas nuosekliai puoselėja savo dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politiko ir diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973), atminimą. Mecenato iniciatyva dar 1994 m., bendradarbiaujant su istoriku ir diplomatu Vytautu Žaliu, išleisti V. Sidzikausko memuarai „Lietuvos diplomatijos paraštėje“. 2017 m. VU Istorijos fakultete įsteigta Vaclovo Sidzikausko premija.

„2017 m., dar būdamas Istorijos fakulteto dekanu, gavau dosnų mecenato pasiūlymą remti fakultetą ir istorinius tyrimus. Asmeninio susitikimo metu jutau gilų domėjimąsi Lietuvos istorija ir dabartimi. Sutarėme paramą nukreipti svarbiausioms sritims, kur stokojome resursų. Nuo to laiko Juozas Sidas yra nuolatinis Istorijos fakulteto rėmėjas, dėl kurio paramos galėjome įgyvendinti ne vieną svarbią iniciatyvą ir paskatinti savo bendruomenės narius“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Naujai įkurto subfondo investicijų grąža užtikrins tęstinį vardinės premijos finansavimą ir jos augimo galimybes ateityje. V. Sidzikausko premija kasmet skiriama mokslininkams už reikšmingus istorijos mokslo tyrimus. Tarp premijos laureatų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. Marija Drėmaitė, VU rektoriaus premijos laureatas prof. Arūnas Streikus, žinomi istorikai dr. Norbertas Černiauskas, dr. Tomas Vaiseta ir kiti.

Vaclovas Sidzikauskas. Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

„Labai džiaugiamės ir esame dėkingi už šią finansinę paramą, kuri jau tapo Istorijos fakulteto tradicija. Ši parama yra skirta fakulteto mokslo tarpautiškumui stiprinti. Ji padeda mokslininkams rengiant reikšmingų tyrimų publikacijas pripažintose užsienio leidyklose ir kartu atveria šiuos tyrimus plačiajai akademinei bendruomenei. Kiekvienais metais diplomų įteikimo Istorijos fakulteto absolventams šventėje Šv. Jonų bažnyčioje gausiai susirinkę studentai ir jų artimieji išgirsta ir šią gražią paramos istoriją. Vaclovo Sidzikausko premijos laureatas dėstytojų vardu sveikina absolventus“, – sako VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė.

Nuo 2017 m. VU Istorijos fakultetą remiantis J. Sidas Sidzikauskas iš viso skyrė 200 tūkst. eurų. Per beveik 10 metų mecenato parama tapo svarbiu postūmiu fakulteto mokslo sklaidai ir tarptautiškumui – ji leido idėjoms peržengti kalbų ir valstybių ribas. Šiomis lėšomis buvo finansuojami monografijų ir straipsnių vertimai, leidyba ir kelias į užsienio leidyklas. Parama taip pat prisidėjo prie tarptautinių konferencijų įgyvendinimo, akademinės bendruomenės matomumo stiprinimo ir viešinimo tarptautinėje erdvėje.

Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973) – Lietuvos teisininkas ir žymus diplomatas. Studijavo teisę Maskvoje ir Berne. 1919–1934 m. ėjo įvairias diplomatines pareigas Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir prie Tautų Sąjungos, taip pat atstovavo Lietuvai bylose Hagoje. Dėstė, vadovavo organizacijoms ir bendradarbiavo spaudoje. Dalyvavo 1932 m. byloje Hagoje, kurioje Lietuvai buvo priimtas palankus sprendimas dėl Klaipėdos krašto. Po karo aktyviai veikė lietuvių išeivijos politinėje veikloje, vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir dalyvavo Lietuvos laisvės komiteto veikloje. Nuo 1950 m. gyveno JAV.

Daugiau apie subfondą skaitykite čia.

Jau netrukus Lietuvos trispalvę išvysime jubiliejinėje, 70-metį mininčioje „Eurovizijos“ scenoje, kurioje mūsų šaliai atstovaus Lion Ceccah. Tai bus 26-as kartas, kai Lietuva dalyvaus šiame dainų konkurse. „Eurovizijos“ apžvalgininkas, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas Justas Buivydas pasakoja, kaip keitėsi konkurso balsavimo sistema, kodėl „Eurovizija“ beveik 20 metų negirdėjo lietuvių kalbos ir kas sutrukdė šiam konkursui įsitvirtinti JAV.

„Eurovizijos“ balsavimo istorija

Vienas svarbiausių „Eurovizijos“ elementų yra balsavimas, kuris, pasak J. Buivydo, nuo pirmųjų konkursų keitėsi ne kartą. Ilgiau nei pirmuosius 40 metų „Eurovizijos“ nugalėtojus rinko tik ekspertų komisijos, nes nebuvo nei technologijų, nei patogaus būdo žiūrovams balsuoti. Balsavimo naujovės atsirado tik 1990-iniais, tačiau ir tada balsuoti galėjo tik kelių šalių žiūrovai. Visuotinis žiūrovų balsavimas visose šalyse įsigalėjo nuo 1998 m. Tuomet 10 metų konkurso rezultatus lėmė tik žiūrovai.

„Maždaug 2007 m. pradėta kalbėti, kad „Eurovizija“ tampa cirku, nes žiūrovai palaiko klounus, o muzikos kokybės nebelieka. Tad nuo 2008 m. palaipsniui vėl buvo grįžta prie komisijų. Netrukus nusistovėjo dabartinė sistema, kai nugalėtoją kartu renka žiūrovai ir komisijos. Tačiau ir tai neapsaugo nuo skandalų. 2022 m. kilo didžiulė kontroversija, kai paaiškėjo, kad kelių šalių komisijos buvo susitarusios balsuoti viena už kitą, nors beveik visų jų dainos buvo silpnos. Po šio skandalo buvo nuspręsta, kad pusfinaliuose balsuos tik žiūrovai, o finale liks mišri sistema – pusė žiūrovų ir pusė komisijos balsų“, – aiškina J. Buivydas.

Vis dėlto, anot jo, ir tokia tvarka neišsprendė visų problemų. Žurnalisto teigimu, 2023, 2024 ir 2025 m. žiūrovų balsai vėl ėmė krypti į ryškesnius, labiau vizualumu ir efektingumu paremtus pasirodymus, o tai ne visada sutampa su tuo, ką vertina komisija. Todėl šiemet į pusfinalius vėl grįžta komisijos, o „Eurovizijos“ balsavimo sistema ir toliau išlieka nuolatinių diskusijų objektu.

„Eurovizija“ už Europos ribų

Šiemet „Eurovizijos“ organizatoriai paskelbė, kad panašus konkursas bus rengiamas ir Azijoje. J. Buivydas pasakoja, kad „Eurovizija“ jau kurį laiką ieško būdų, kaip plėstis į kitas rinkas: „Idėja apie Azijos „Euroviziją“ sklando jau nuo 2007 m. Tuo metu net buvo planuojama, kad konkursas vadinsis „Our Song“ ir taps savotišku Azijos „Eurovizijos“ atitikmeniu. Buvo bandymų žengti ir į JAV – 2022 m. surengtas „American Song Contest“, kurį amerikiečių televizija organizavo kartu su žmonėmis iš pagrindinės „Eurovizijos“ organizatorių komandos. Tačiau amerikietiškas formatas buvo gerokai nutolęs nuo to, ką įprastai siejame su „Eurovizija“. Iš esmės tai labiau priminė realybės šou ar eilinį talentų konkursą, tik su papildomu akcentu, kad tarpusavyje varžosi JAV valstijos. Nors formaliai buvo išlaikyta idėja, kad atstovaujami skirtingi regionai, tačiau formatas buvo visai kitoks, konkursas truko beveik 2 mėnesius ir toks modelis neprigijo. JAV išmoktas pamokas organizatoriai bandys taikyti Azijoje.“

„Eurovizijos“ organizatoriai ieško naujų auditorijų ir siekia užimti didesnę rinkos dalį. Vis dėlto kol kas tokie plėtros bandymai – ne itin sėkmingi. J. Buivydas primena, kad neseniai buvo paskelbta ir apie „Eurovizijos“ turą, kuriame turėjo skambėti populiariausios šių ir ankstesnių metų dainos. Tačiau prekyboje pasirodę bilietai buvo brangūs, koncertams pasirinktos didelės arenos, o netrukus paaiškėjo, kad susidomėjimo nepakanka – turas buvo atšauktas. Todėl ir dėl Azijos „Eurovizijos“ kol kas lieka nemažai klausimų.

„Eurovizijos“ plėtros sėkmės istorija galima laikyti Australijos dalyvavimą konkurse. Pasak portalo „Eurodiena.lt“ redaktoriaus, Australijos įsitraukimas prasidėjo labai natūraliai: konkursas Australijoje ilgainiui susilaukė nemažo populiarumo. Nors vietos laiku renginys vyksta naktį, šalyje kūrėsi fanų klubai, augo žiūrovų susidomėjimas. Būtent dėl to Australija iš pradžių buvo pakviesta kaip išskirtinė viešnia, o vėliau jos dalyvavimas labai prigijo. Tačiau jei Australija kada nors laimėtų „Euroviziją“, konkurso organizavimą greičiausiai perimtų viena iš didžiųjų valstybių, pavyzdžiui, Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija. Tai rodo, kad nors konkursas plečiasi už Europos ribų, jo organizacinis centras vis tiek išlieka Europoje.“

Justas Buivydas. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunki Lietuvos pradžia konkurse

Lietuvos istorija „Eurovizijoje“ prasidėjo 1994 m. Pasak J. Buivydo, pirmasis kartas buvo apgaubtas nežinios ir kontroversijų. Be atrankos išsiųstas Ovidijus Vyšniauskas gavo nulį taškų ir liko paskutinėje vietoje. Pasipiktinimas kilo tuomet, kai paaiškėjo, kad jis – Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovės Vilijos Grigonytės vyras.

Į konkursą Lietuva grįžo 1999 m., nuo to laiko visada buvo rengiamos nacionalinės atrankos. VU Istorijos fakulteto alumnas pabrėžia, kad tai yra vienas iš Lietuvos išskirtinumų – daugelis šalių viešų televizinių atrankų nerengia ir uždara komisija pasirenka ar pakviečia į konkursą važiuoti žinomus atlikėjus. Lietuvoje pirmiausia priimamos paraiškos, jas atrenka vidinė komisija. Kadangi konkursas mūsų šalyje yra labai populiarus, natūralu, kad atrankos rengiamos būtent tokiu būdu.

Vienas ryškiausių „Eurovizijos“ istorijos ypatumų ilgą laiką buvo taisyklė, kad šalys privalo dainuoti savo gimtąja kalba. Ši nuostata galiojo beveik visą konkurso istoriją – su keliomis trumpomis išimtimis – iki 1998 m. Viena iš tokių išimčių pasinaudojo ABBA, kuri 1974 m. konkursą laimėjo su angliška daina. Tačiau apskritai didžiąją dalį laiko „Eurovizijoje“ buvo reikalaujama dainuoti nacionaline kalba. Tik vėliau šio ribojimo nebeliko ir šalys galėjo rinktis, kokia kalba turi skambėti jų daina.

Lietuvoje šis kalbos klausimas ilgą laiką buvo ypač jautrus. 1999 m. mūsų šalis „Eurovizijoje“ pasirodė su žemaitiškai skambančiu „Strazdu“, tačiau gero rezultato nepasiekė. Apžvalgininkas pažymi, kad Lietuvoje gana stipriai įsitvirtino nuostata, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ trukdo gerai pasirodyti. Buvo manoma, kad tarptautiniame konkurse reikia dainuoti angliškai, nes tik taip daina bus suprasta ir turės daugiau galimybių sulaukti sėkmės.

Vis dėlto, pasak J. Buivydo, Lietuva ne kartą siuntė angliškas dainas, tačiau rezultatai dėl to netapo nei stabilesni, nei daug geresni: „Nepaisant to, ilgą laiką išliko savotiškas kompleksas dėl lietuvių kalbos. Net nacionalinėse atrankose dažnai buvo pabrėžiama, kad tai tarptautinis konkursas, todėl esą verčiau rinktis anglų kalbą. Tokia nuostata sutapo ir su platesne „Eurovizijos“ tendencija, kai nuo 2000-inių pradžios iki maždaug pandemijos konkurse beveik visiškai dominavo anglų kalba.“

Lietuvių kalbos lūžis ir savitumo pateikimas

Pasak VU Istorijos fakulteto alumnо, tendencija dainuoti angliškai buvo labai aiškiai matoma ir Lietuvos pasirodymuose: „Nuo 2001 m., kai „Skamp“ dainoje buvo tik trumpas lietuviškas repo intarpas, lietuvių kalbos „Eurovizijoje“ nebegirdėjome iki 2018-ųjų. Tuomet Ieva Zasimauskaitė savo dainos pabaigoje išdrįso sudainuoti kelias eilutes lietuviškai. Net ir tai lydėjo daug svarstymų bei abejonių – ar tikrai galima taip daryti, ar žiūrovai supras, ar rezultatas dėl to nenukentės. Tai gerai parodo, koks stiprus buvo įsitikinimas, kad lietuviškai „Eurovizijoje“ dainuoti rizikinga.“

Ieva Zasimauskaitė „Eurovizijoje“ 2018 m.

„Tikras lūžis įvyko 2022 m., kai Monika Liu į konkursą išvyko su „Sentimentais“ – visiškai lietuviška daina. Tai buvo pirmas toks atvejis nuo „Strazdo“ laikų. Vėl kilo tos pačios diskusijos apie potencialų rezultatą ir ar toks sprendimas apskritai yra prasmingas. Tačiau būtent tada ir atsirišo tas ilgai veržtas maišas – patekus į finalą ir užėmus 14 vietą paaiškėjo, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ savaime nėra kliūtis. Tuomet atsirado daugiau drąsos žaisti su kalba, tapatybe ir savitumu: 2024 ir 2025 m. dainos buvo visiškai lietuviškos, o 2023 m. ir šių metų dainose lietuvių kalba taip pat tapo svarbiu akcentu“, – pažymi J. Buivydas.

VU Istorijos fakulteto alumnas primena, kad anksčiau buvo bandymų prisitaikyti ir kitaip. Vienu metu net mėginta įterpti rusiškų eilučių, tikintis, kad tai padės patraukti platesnės auditorijos dėmesį. Tuo metu toks sprendimas atrodė logiškas, tačiau šiandienos kontekste jis jau skamba visai kitaip ir net atrodo keistai. Tai tik parodo, kaip smarkiai keičiasi ne tik „Eurovizijos“ taisyklės ar mados, bet ir pačių šalių santykis su tuo, ką jos nori apie save pasakyti scenoje.

„Apskritai Lietuvos eurovizinėje istorijoje kalbos klausimas labai gerai atskleidžia, kaip ilgai buvome susikaustę. Daug metų atrodė, kad svarbiausia – prisitaikyti prie Europos ir atitikti tariamą jos skonį. Tačiau šio spaudimo pamažu atsisakius atsirado daugiau laisvės siųsti tai, kas mums patiems atrodo savita ir autentiška. Panašu, kad būtent tai Lietuvai pastaraisiais metais pasiteisino labiausiai: mažiau galvojama, kaip įtikti Europai, ir daugiau – ką iš tikrųjų norime parodyti. Būtent tada pastebimai pagerėjo ir Lietuvos rezultatai konkurse“, – užbaigia J. Buivydas, „Eurovizijos“ dainų konkurso apžvalgininkas.

Ankstesnį tekstą apie „Eurovizijos“ istoriją galite skaityti čia.

Kultūros paveldo ekspertų asociacija kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu pradeda naują 2026 m. kvalifikacijos tobulinimo kursų ciklą. Svarbiausias programos ir kursų „EKSPERTAI – SPECIALISTAMS“ siekis – užtikrinti kvalifikacijos tobulinimo galimybes nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos specialistams.

Dalinamės preliminariu 2026 m. pavasario ir vasaros sezono grafiku, o 2026 m. gegužės 20 d. kviečiame į pirmąją sezono paskaitą, kurią pristatys prof. dr. Marija Drėmaitė.

Išsamesnė informacija skelbiama Facebook paskyroje „Kultūros paveldo ekspertų asociacija“ ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto interneto svetainėje „Ekspertai specialistams“.

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Jeigu kils klausimų, prašome rašyti: .

Šiemet „Eurovizijos“ dainų konkursas mini 70-metį. Tik kartą – 2020 m. per COVID-19 pandemiją – neįvykusiam konkursui per ilgą jo istoriją netrūko politinių skandalų ir kultūrinio ažiotažo, nuaidėjusio visoje Europoje. Nors organizatoriai siekia, kad „Eurovizijoje“ būtų kuo mažiau politikos, tai pavyksta ne visada. Pasaulines madas perimantis ir diktuojantis konkursas dažnai tampa įvaizdžio formavimo įrankiu, kuriuo siekiama savo valstybę parodyti iš geresnės pusės.

Apie „Eurovizijos“ dainų konkurso istoriją ir jo peripetijas pasakoja Justas Buivydas – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas, žurnalistas, portalo „Eurodiena.lt“ redaktorius ir „Eurovizijos“ apžvalgininkas. Jis ne tik rengia konkurso apžvalgas, bet ir savo bakalauro baigiamajame darbe nagrinėjo Lietuvos dalyvavimą „Eurovizijoje“ bei balsavimo ypatybes.

„Eurovizijos“ dainų konkursas. Asmeninio archyvo nuotr.

Madų tendencijos ir šalių suneštinis balius

„Euroviziją“ ir jos istoriją J. Buivydas, remdamasis Chriso Westo knyga „Eurovision! A History of Modern Europe Through the World's Greatest Song Contest“, apibūdina kaip tam tikrą Europos ir pasaulio veidrodį, kuris atspindi, o kartais net ir diktuoja laikmečio madas. Pirmaisiais konkurso metais dominavo neutralesnės šalys, tokios kaip Šveicarija ir Nyderlandai, nes jos vengė tarptautinių konfliktų. Vėliau išaušo frankofoniškos Europos era. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, pasaulyje populiarėjant angliškai muzikai ir modernėjant pačiam konkursui, pamažu buvo atsisakyta orkestro. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kartu su Europa pasikeitė ir „Eurovizija“. Iš Vakarų ji išsiplėtė į Rytų Europą ir Balkanus.

„Net ir į dabartinę „Euroviziją“ galime žiūrėti kaip į madų atspindį. Jos dažnai atsilieka apie penkerius–dešimt metų nuo to, kas vyksta pasaulyje. Tai apima ne tik muzikos stilius, bet ir socialines temas. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ daugiau pradėta kalbėti apie translyčių kultūrą, o prieš dvejus metus laimėjo pirmasis nebinarinės tapatybės žmogus – Nemo. Tačiau dabar pasaulis jau tarsi ima tolti nuo šios temos, populiarėja dešinieji šalių vadovai, kurie priešinasi tokiai „Eurovizijai“. Kita vertus, „Eurovizija“ ne tik atsilieka nuo madų ar jas atspindi, bet kartais jas ir padiktuoja. Nuo 2014 m. Europoje labai smarkiai ėmė kilti LGBTQ+ palaikymo banga ir būtent Conchitos Wurst su barzda ir suknele pergalė galėjo tapti tam tikru akceleratoriumi“, – pasakoja „Eurovizijos“ apžvalgininkas.

Kita vertus, VU Istorijos fakulteto alumnas pažymi, kad „Eurovizija“ taip pat yra savotiškas šalių „suneštinis balius“. Jame kiekviena šalis atsineša savo „patiekalą“, o visos kitos ragauja viena kitos kūrybą. Net jei kai kurios šalys viena kitai nepatinka, jos vis tiek susėda prie to paties stalo.

Justas Buivydas. Asmeninio archyvo nuotr.

Valstybių įvaizdžio politika „Eurovizijoje“

Nors „Eurovizijos“ dainų konkursą stengiamasi kuo mažiau sieti su geopolitika, VU Istorijos fakulteto alumnas J. Buivydas pabrėžia, kad „Eurovizija“ niekada nėra vien tik dainavimo konkursas: „Tai ne „X faktorius“ ar „Lietuvos balsas“, kur vertinamas tik balsas ir atlikimas. Kai ekrano kampe atsiranda šalies pavadinimas, konkursas automatiškai įgauna ir politinį matmenį. Kartu su daina į sceną ateina valstybės istorija, jos santykiai su kitomis šalimis, visuomenės nuotaikos ir platesnis tarptautinis kontekstas. Todėl politika „Eurovizijoje“ yra neišvengiama.“

Pasak J. Buivydo, viena senesnių ir ryškesnių politinių kontroversijų siekia 1968 metus. Tąkart „Eurovizija“ vyko autoritarinėje Ispanijoje. Nors favoritu buvo laikomas Jungtinės Karalystės atstovas Cliffas Richardas, pergalė atiteko Ispanijai, o netrukus pasigirdo kaltinimų, kad diktatorius Francisco Franco galėjo papirkti komisiją ir paveikti balsavimą. Tokie įtarimai kilo todėl, kad F. Franco konkursu pasinaudojo kaip galimybe pademonstruoti Ispaniją kaip modernią, vakarietišką valstybę.

„Eurovizija“ neretai tampa savotiško „whitewashing“ – įvaizdžio pagražinimo dalimi. Valstybės konkursu naudojasi tam, kad parodytų save palankesnėje šviesoje. Anksčiau taip elgėsi Azerbaidžanas, siekęs per „Euroviziją“ įsitvirtinti Vakarų Europos erdvėje. Dabar panašų modelį taiko ir Izraelis. Ši šalis taip pat mėgina naudotis konkursu kaip platforma parodyti, kokį didelį palaikymą turi Europoje, nors toks aktyvus kišimasis, reklama ir balsų mobilizavimas daliai žiūrovų ima veikti priešingai ir sukelia atmetimo reakciją“, – apie „Eurovizijos“ panaudojimą įvaizdžiui formuoti pasakoja apžvalgininkas.

Kur baigiasi istorija ir prasideda politika?

„Eurovizijos“ organizatoriai stengiasi riboti konkurso naudojimą politiniais tikslais, tačiau, pasak J. Buivydo, atsiriboti nuo politikos „Eurovizijai“ sekasi labai sunkiai: „Šimtu procentų atsiriboti nuo politikos iš esmės neįmanoma, kai konkurse dalyvauja valstybės, o ne tik atlikėjai. Yra nemažai šalių, kurios į politines ar socialines potekstes beveik nesivelia ir į „Euroviziją“ žiūri tiesiog kaip į muzikinį renginį. Dažniausiai tai būna Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Šveicarija, Austrija ar Prancūzija. Tačiau mažesnėms šalims konkursas dažnai tampa galimybe papasakoti savo istoriją, parodyti savo skaudulius ar priminti Europai apie savo patirtis. Dėl to nuolat kyla klausimas: kur baigiasi istorinis ar emocinis pasakojimas ir kur prasideda politika?“

„Eurovizijos“ dainų konkursas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tokių atvejų „Eurovizijos“ istorijoje netrūko. Kaip vieną iš pavyzdžių J. Buivydas mini 2009 m., kai po Rusijos invazijos į Sakartvelą šios šalies atstovai Maskvoje vykusiam konkursui buvo parengę dainą „We Don’t Wanna Put In“, kurios politinė potekstė daugeliui buvo akivaizdi. Europos transliuotojų sąjunga pareikalavo keisti tekstą, tačiau Sakartvelas to nepadarė ir iš konkurso pasitraukė. Ukrainos pasirodymas 2016 m., po Krymo okupacijos, taip pat turėjo aiškų istorinį ir politinį foną, o 2022 m. kilo daug diskusijų, kiek dainose atsispindi ne tik emocija ar istorija, bet ir politinė žinutė. Dar vienas ryškus pavyzdys – 2017-ieji, kai „Eurovizija“ vyko Ukrainoje, o Rusija išsiuntė atlikėją, anksčiau pasirodžiusią Kryme, todėl pagal Ukrainos įstatymus ji negalėjo įvažiuoti į šalį. Panašių diskusijų kilo ir 2024 m., kai Izraelis po spalio 7-osios įvykių planavo siųsti dainą „October Rain“, aiškiai referuojančią į „Hamas“ išpuolį. Europos transliuotojų sąjunga tokio dainos varianto neleido, todėl teko keisti ir pavadinimą, ir dalį teksto. Visa tai rodo, kad „Eurovizijoje“ nuolat tenka laviruoti tarp leidžiamo istorinio ar emocinio pasakojimo ir draudžiamos politinės žinios.

„Visiškas neutralumas „Eurovizijoje“ labiau primena utopiją nei realiai pasiekiamą tikslą. Konkursas yra savotiškas tautų katilas, kuriame susitinka skirtingos istorijos, interesai ir noras būti išgirstiems. Dėl to Europos transliuotojų sąjunga nuolat balansuoja: vienais atvejais brėžia labai griežtas ribas, kitais palieka daugiau vietos interpretacijoms. Pavyzdžiui, Rusija iš konkurso buvo pašalinta, o Izraelio atvejis vertintas kitaip, nors tai sukėlė daug kritikos. Tai leidžia manyti, kad sprendimai ne visada grindžiami vien abstrakčiu principu „be politikos“ – kartais atsižvelgiama ir į tai, kas tuo metu mažiausiai pakenktų pačiam konkursui“, – apibendrina „Eurovizijos“ apžvalgininkas.

Didžiausias boikotas istorijoje ir kodėl šalys atsisako dalyvauti „Eurovizijoje“

Šie metai „Eurovizijai“ bus išskirtiniai, nes dėl Izraelio kelios šalys dainų konkurse nedalyvaus. J. Buivydas pažymi, kad šiemet vykstantis boikotas yra didžiausias „Eurovizijos“ istorijoje, nes tiek daug šalių pasitraukia būtent dėl politinių priežasčių ir tai aiškiai įvardija. Panašių atvejų būta ir anksčiau. 2005 m. Libanas taip pat turėjo dalyvauti „Eurovizijoje“, buvo išrinkęs ir dainą, ir atlikėją, tačiau pareiškė, kad per Izraelio pasirodymą rodys reklamą. Europos transliuotojų sąjunga to neleido ir nurodė Libanui arba transliuoti visus pasirodymus, arba visai nedalyvauti. Libanas pasirinko pasitraukti. 2012 m., kai konkursas vyko Azerbaidžane, jame nedalyvavo Armėnija.

„Kitus atvejus, kai valstybės savo noru nustoja dalyvauti, galime sieti su dešiniųjų judėjimų stiprėjimu Europoje. Kai kurios šalys iš esmės to neslėpdamos pasitraukė todėl, kad konkursas joms tapo per daug laisvas ir pernelyg nesuderinamas su jų propaguojamomis vertybėmis. Tai galima iliustruoti Turkijos pavyzdžiu. Nors oficialiai pasitraukdama ji nurodė, kad pagrindinė priežastis buvo komisijų balsų sugrąžinimas, nes vien pagal žiūrovų balsus Turkija dažnai užimdavo aukštas vietas, vis dėlto svarbus buvo ir Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano politinis kursas, kuris nėra palankus LGBTQ+ bendruomenei. Tad tai irgi galėjo būti viena iš pasitraukimo iš konkurso priežasčių “, – svarsto VU Istorijos fakulteto alumnas.

J. Buivydas pamini ir dar vieną šalį, kuri iš „Eurovizijos“ dainų konkurso pasitraukė aiškindama, kad jis tapo pernelyg proLGBTQ+: Vengrija, valdant Viktoro Orbano vyriausybei, 2019 m. paskutinį kartą pasirodė konkurse. Vis dėlto J. Buivydas tikisi, kad po balandžio 12 d. vykusių rinkimų pasikeitus valdžiai ji mėgins sugrįžti į „Eurovizijos“ sceną.

Balandžio 15 dieną vykusiame posėdyje Vilniaus universiteto centrinė rinkimų komisija įvertino kamieninių akademinių padalinių pateiktuose sąrašuose įrašytų kandidatų atitiktį Vilniaus universiteto senato narių rinkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir registravo kandidatus į Senato narius.

Istorijos fakultetas iškėlė du kandidatus:

doc. dr. Justina Poškienė

prof. dr. Nerijus Šepetys

Su kitais kandidatais į VU Senato narius galite susipažinti VU intranete.

Iki gegužės 4 dienos tęsis Senato rinkimų agitacinis laikotarpis. Tuo metu kamieniniuose akademiniuose padaliniuose vyks registruotų kandidatų debatai, kandidatai galės vykdyti kitą agitacinę veiklą.

Senato narių rinkimų balsavimas vyks gegužės 13–14 dienomis kamieniniuose akademiniuose padaliniuose.

Rinkimai Istorijos fakultete vyks gegužės 13–14 d. 10.00–16.00 val. 324 auditorijoje.

Išankstinis balsavimas gegužės 6–7 dienomis vyks 10.00–15.00 val. 319-320 kabinete (Naujosios istorijos katedroje).

Kviečiame dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybės paskelbtame 2026 m. Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijų konkurse!

Paraiškų pateikimo terminas: nuo 2026 m. balandžio 20 d. iki 2026 m. gegužės 28 d.

Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijų tikslai – puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, skatinti Lietuvos piliečius domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti Vilniaus miesto istoriją, siekiant istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo, didesnės Vilniaus miestui aktualių istorinių įvykių, reiškinių, asmenybių ir jų veiklos sklaidos.

Stipendijas turi teisę gauti Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslinių tyrimų institutų, mokslinių tyrimų centrų, mokslo ir studijų institucijų bei kitų mokslo tyrimų srityje veikiančių organizacijų mokslininkai ir (ar) tyrėjai bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijos.

Stipendijos yra skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių, socialinių, gamtos ir kitų mokslo krypčių mokslininkams ir (ar) tyrėjams bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijoms. Stipendija tam pačiam asmeniui ar organizacijai gali būti skiriama daugiau nei vieną kartą, bet ne daugiau nei tris kartus.

Maloniai kviečiame dalintis šia žinia!

Paraiškų pateikimas ir tyrimų temos

Daugiau informacijos apie stipendijas