Dar gyvenant Paryžiaus olimpinių žaidynių nuotaikomis ir sekant Lietuvos paralimpiečių pasirodymus, kviečiame sužinoti, kada ši sporto šventė prasidėjo ir kaip rutuliojosi jos tradicija. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas papasakojo, iš kur galėjo kilti olimpinės žaidynės, kokia buvo jų raida senovėje ir kokie didžiausi skirtumai bei panašumai tarp antikinių ir šiuolaikinių varžytuvių.

Vienareikšmiško atsakymo, kas paskatino rengti sportines varžybas antikinėje Graikijoje, nėra. Istorikas doc. E. Saviščevas pažymi, kad tai tikriausiai yra Mikėnų kultūros, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra „Iliada“, palikimas. Pasak istoriko, vienas iš pagrindinių eiliuotosios Homero „Iliados“ motyvų yra visų karas su visais.

„Įdomus dalykas, kurį mes žinome iš Homero – kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu. Sunku pasakyti, ar būtent nuo to Olimpijoje ir prasidėjo sportinės varžybos, bet labai panašu, kad ta graikiška rungtyniavimo dvasia buvo paskata pradėti jas rengti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.

Sporto šventės gimimas

Istorikas tęsia, kad antikos Graikijoje sustabdyti karus galėjo tik dievai arba olimpiada, todėl, norint palaikyti taiką, Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, dabar pietvakarių Graikijoje, atsirado šventė.

„Konkreti diena, tarsi gimtadienis, saulėgrįžos laikotarpiu, dabartinių Joninių metu, kada senovės graikai nustodavo kariauti ir vietoje to rungtyniaudavo Olimpijoje. Man atrodo, tai ir buvo mikėniškosios kultūros bruožas, kai santykius išsiaiškindavo ne visi kariaudami, bet greičiau konkretūs žmonės. Ši taikos žinutė išliko iki mūsų dienų. Tačiau, anksčiau tai vyko labiau dėl religinių sumetimų ir buvo skirta dievams. Dėl jų nustodavo lieti kraują, nes dievų valia, graikų manymu, laisvai galėjo pasireikšti ir per sportinį rungtyniavimą“, – aiškina doc. E. Saviščevas.

Istorikas priduria, kad Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Mokslininkas pažymi, kad neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų. Pirmoji Olimpiada tradiciškai datuojama Homero laikotarpiu – 776 m. pr. Kr., t. y. prieš 2800 metus.

Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII–VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Bet laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus. Plečiantis žaidynių šventei ilgėdavo jų trukmė, taip pat ir taikos laikas: nuo vienos iki penkių dienų.

Rungtys ir taisyklės

Kalbant apie sporto šakas, istorikas pabrėžia, kad, kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Ją sudarė bėgimas, ir dabar išlikęs penkiakovėje, šuolis į tolį, disko metimas, ieties metimas ir imtynės, kurios dabar įvardijamos kaip klasikinės, graikų-romėnų imtynės.

„Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Penkiakovėje atsiradę konkūrai, arba jojimas per kliūtis, yra jau Pierre’o de Coubertin’o, t. y. XIX a., kūrinys. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje, priešingai nei pentatlono bėgime, atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote – šarvais ir ginklais“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.

Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad, prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia. Todėl teisėjo sprendimas nebepriklausė teisėjui, tai buvo dievų sprendimas.“

Kodėl stebėti žaidynes buvo iššūkis ir kuo jos skyrėsi nuo šiuolaikinės olimpiados

Dabar olimpines varžybas galime žiūrėti patogiai įsitaisę namuose, tačiau stebėti antikines varžytuves buvo ne tik nepatogu, bet ir tikras iššūkis.

„Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų yra aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona. Tai tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų ir tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Be to, dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Palinkėjimas keliauti ir žiūrėti žaidynes buvo tarsi dabartinis palinkėjimas eiti po velnių“, – juokauja istorikas.

Dar vienas šiuolaikinių ir antikinių olimpinių žaidynių skirtumas – kad antikinėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos. Skiriasi ir tai, kas ir iš kur galėjo dalyvauti varžytuvėse.

„Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas“, – pasakoja doc. E. Saviščevas.

Mitų kūrimas vietoje ir pergalės panaudojimas politiniais tikslais bei antikinės olimpiados pabaiga

Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Doc. E. Saviščevas sako, kad graikų sąmonė buvo persmelkta mitų ir legendų, dažnai apie tikrus žmones ir tikrus įvykius: „Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Kai kuriuos sportinius mitus istorikai bandė atkurti ir jie pasirodė tikėtini, lygintini su šiuolaikinių sportininkų pasiekimais. Bet buvo ir tokių, pavyzdžiui, kelias tonas svėrusio disko metimas viena ranka, kurie, aišku, buvo gražus pramanas.“

Nuo tada, kai į varžybas įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą. Istorikas šį pranašumą aiškina tuo, kad turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Pasitaikydavo atvejų, kai žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Būdavo suprantama, kad jis dievų palaimintas, todėl veda teisingu keliu.

Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras. Tačiau, pasak istoriko, tokią skulptūrą savo lėšomis galėdavo pasistatyti tik tas atletas, kuris sugebėdavo tapti trijų olimpiadų nugalėtoju ir turėdavo tam pinigų.

„Kuo toliau, tuo labiau sportinio rungtyniavimo dvasią išstūmė pinigų teikiamos galimybės. Olimpiada tapo aukštesnio sluoksnio užsiėmimu“, – sako doc. E. Saviščevas.

Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Istorikas paaiškina, kad žaidynių pabaigos, kaip ir jų pradžios, priežastis susijusi su religija.

„Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynės. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose“, – pasakojimą apie antikinių olimpinių žaidynių istoriją užbaigia doc. E. Saviščevas.

2024 m. rugsėjo 2 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Klaipėdos universiteto archeologai, vadovaujami dr. Gedimino Petrausko, Telšių rajone, netoli Kuršų kaimo, atrado partizanų vadavietę. Apie tai, kuo ypatingas šis objektas, kokia jo reikšmė, ir apie kitus partizanų bunkerių tyrimus pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Enrika Kripienė.

Dokt. E. Kripienė naujausią Klaipėdos universiteto tyrėjų atradimą – Telšių rajone atkastą partizano Povilo Bagdono, veikusio kartu su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu, kiek vėliau tapusio ir paskutiniu Šatrijos rinktinės vadu, bunkerį – vadina unikaliu.

„Bunkeris atkastas nepaliestas, t. y. nepažeistas, nesusprogdintas. XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, ginkluotam pasipriešinimui pasiekus savo brandą, čia slapstęsi laisvės kovotojai gavo informacijos, kad yra susekti, todėl savo slėptuvę paliko, pasiėmę tik svarbiausius daiktus. Kaip galima suprasti iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų – bunkeryje rasti daugiausia partizanų buityje naudoti daiktai: kvepalų buteliukai, tuščios vaistų ampulės, sagos, diržų sagtys ir kita. Iš viso daugiau kaip 300 artefaktų, galinčių mums iliustruoti ginkluotų rezistentų kasdienybės epizodus, padėsiančių tyrėjams kelti klausimus, o gal ir rasti kai kuriuos atsakymus bandant suprasti, kaip ir kuo kasdien gyveno rezistentai“, – pasakoja tyrėja.

„Ko gero, daugelis iš mūsų intuityviai puikiai suvokia, kad jų buitis (ir būtis) keliese lindint ankštoje, standartiškai maždaug 6 kvadratinių metrų (tokio dydžio ir atkastas Bagdono bunkeris) erdvėje, kurioje dažnai buvo neįmanoma atsistoti visu ūgiu ir trūko oro, galėjo būti sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tyrimai tokį suvokimą tik patvirtina, archeologiniai radiniai sudėtingas buities sąlygas puikiai iliustruoja, suteikdami tikrumo matmenį“, – apie sunkią partizanų buitį pasakoja E. Kripienė.

Istorikė priduria, kad, palyginti su absoliučia dauguma kitų partizanų slėptuvių, ši buvo išskirtinai gerai aprūpinta. Joje buvo elektra, kurią partizanai patys atsivedė iš vietinio malūno. Be to, slėptuvė buvo įrengta šalia ūkininkų pirties, o virš rąstinių jos lubų buvo akmenys, tad, įprastai badydami specialiais smaigais jos apylinkes, represinių struktūrų darbuotojai nieko įtartino nepastebėdavo.

„Štai kaip apie partizanų bunkerių statybas ir jų tobulinimą pasakojo pats Bagdonas: „Teko įvairiose aplinkybėse daryti bunkerius. […] Jų esu daug pridaręs. Po to jau man sakydavo, tu esi bunkerių meistras. Iš pradžių labai primityvius darydavom, labai. Jie (stribai) iš pradžių ieškodavo durnai, o mes statydavom durnai. O paskutiniu metu jų technika išsivystė, kad jie mums pradėjo surast tokiose, tokiose vietose. Mums jau reikėdavo keist taktiką, nu mes ir keitėm.“ Puikus maskavimas ir elektra sudaro prielaidas manyti, kad bunkeris galėjo būti naudojamas aukščiausios tuometinės Žemaitijos partizanų vadovybės“, – svarsto doktorantė.

Paklausta apie tokių tyrimų mastą ir pobūdį, tyrėja atkreipia dėmesį, kad bunkeris kiekvieno besidominčio laisvės kovomis sąmonėje, ko gero, yra neatsiejamas nuo partizanų istorijos.

„Įdomu ir iš pirmo žvilgsnio kiek netikėta, kad per visą nepriklausomos atkurtos Lietuvos gyvavimo laikotarpį profesionaliai atkastų ir ištyrinėtų jų turime vos 9. Apskritai moksliniai archeologiniai jų tyrinėjimai Lietuvoje pradėti palyginti neseniai – 2010 m., kai archeologai darbavosi Minaičiuose ir Balandiškyje. Simboliška, kad pirmieji tokio tipo tyrimai buvo skirti bunkeriams, naudotiems 1949 m. pradžioje vykusio visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo metu ir kiek vėliau – aukščiausios centralizuotos laisvės kovotojų valdžios atstovų. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad šie bunkeriai užima išskirtinę vietą mūsų valstybingumo istorijoje ir politinėje sąmonėje“, – sako ji.

Istorikė pažymi, kad kiekvienas partizanų bunkeris yra savaip svarbus ir ypatingas, kruopščiai ir profesionaliai ištyrinėtas jis gali apie laisvės kovas papasakoti ne tik mokslininkams, bet ir kiekvienam besidominčiam: „Tinkamai pritaikius gautą informaciją, pasirinkus pagaulią formą, bunkerio liudijimas gali pridėti svarbių autentiškumu persmelktų potėpių ir atspalvių bendrame ginkluotos rezistencijos istorijos paveiksle.“

Neseniai ekranuose pasirodžius antrajam „Drakono namų“ (angl. House of the Dragon) serialo sezonui vėl grįžome į George‘o Martino „Sostų karų“ viduramžių fantazijos pasaulį. Nors šios knygos, pagal kurias sukurti serialai, yra fikcija, autorius gan smarkiai rėmėsi viduramžių istorijos epizodais, tokiais kaip Šimtametis bei Rožių karai ir Kryžiaus žygiai. Lietuvos viduramžių istorijoje taip pat netrūksta intriguojančių momentų. Vienas tokių – mįslinga Jogailos brolio, Vytauto pusbrolio Karigailos mirtis: 1390 m. ginant Vilniaus pilis nuo kryžiuočių jam buvo nukirsdinta galva. Šią kilmingojo žmogžudystę po daugiau nei 600 metų pabandė išnarplioti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Antanas Petrilionis.

Lemtingas puolimas

Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad Karigailos mirties istorija prilygsta kriminaliniam siužetui – skirtingos įvykio versijos susipina tarpusavyje ir tampa nebeaišku, kuri pusė teisi: „Besitęsiantis konfliktas tarp pusbrolių Jogailos, tuo metu Lenkijos karaliaus, ir Vytauto lėmė, kad 1390 m. pradžioje Vytautui teko antrą kartą pasitraukti į Vokiečių ordino valstybę. Kaip tik tuo metu ordinas ruošėsi itin dideliam žygiui. Žygių, arba dar kitaip reizų, į Lietuvą statusą ir mastą lemdavo svarbių ir garsių svečių iš Vakarų Europos dalyvavimas juose. Taip buvo ir 1390 m. Iš istorinių šaltinių žinome, kad į Prūsiją pradėjo rinktis didelis skaičius riterių, daugiausia – prancūzai ir anglai. Dalyvauti pagonių, kurie jau trejus metus buvo pasikrikštiję, „safaryje“ ryžosi ir Derbio grafas Henrikas, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV.“

Pasak istoriko, 1390 m. rugpjūčio pabaigoje kryžiuočiams ir sąjungininkams pasiekus Vilnių, prasidėjo apgultis. Vilniaus pilių kompleksą tuomet sudarė trys pilys: mūrinės Aukštutinė ir Žemutinė, o trečioji Kreivoji buvo medinė. Pastaroji stovėjo dabartinio Kalnų parko vietoje. Būtent Kreivoji pilis ir tapo kryžiuočių ir jų palydovų, įskaitant Vytautą ir būsimąjį Anglijos karalių, taikiniu.

„Įvairūs pilies apgulties liudijimai byloja, kad Kreivosios pilies gynybai vadovavo Karigaila. Taip istoriniai šaltiniai leido paradoksaliu būdu – per fizinę mirtį – istorijoje išlikti šiaip jau mažai žinomam Algirdaičiui“, – pasakoja tyrėjas.

Dr. A. Petrilionio teigimu, vienalaikiuose šaltiniuose aptinkama panaši informacija: „Užsidegus Kreivajai piliai, Karigaila krito kartu su daugybe karių. Tačiau labai stebina, kad apie jo mirtį jokios žinutės nepaliko Jonas iš Posilgės, kuris gana detaliai aprašė tuometinius įvykius prie Vilniaus. Kyla klausimas: ar kryžiuočių kronikininkas šį įvykį nutylėjo sąmoningai? Akivaizdu, kad valdovo brolio žūtis ordinui buvo nenaudingas įvykis ir lėmė kelis dešimtmečius trukusį propagandinį ginčą tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino.“

Skirtingos įvykių versijos

Dr. A. Petrilionis atsekė eigą po pilies šturmo bei Karigailos mirties ir mano, kad ginčas veikiausiai prasidėjo po Jogailos parašyto skundo. Apie jį buvo sužinota iš kitų šaltinių, kuriuose ordinas kaltinamas brolio Karigailos nužudymu, nurodant, kad jam buvo nukirsta galva. Kryžiuočių didysis komtūras Konradas Valenrodas, reaguodamas į šį skundą, 1390 m. gruodžio 8 d. rašytame atvirame laiške vokiečių riteriams ir pavaldiniams išdėstė savą įvykių prie Vilniaus versiją.

„Komtūras bandė įtikinti, kad kunigaikštis buvo užmuštas susidūrimo metu kilus sąmyšiui ir niekam jo neatpažinus, todėl kaltinimai dėl sąmoningo kunigaikščio nužudymo nėra pagrįsti. Čia verta atkreipti dėmesį, kad vienalaikėse kronikose, (ne)aprašančiose Karigailos mirtį, nieko apie kunigaikščio galvos nukirtimą ir netinkamą elgesį su jo kūnu nerandame“, – pažymi istorikas.

Vėlyvesniuose kryžiuočių laiškuose teisintasi, jog ordino kariuomenė ir jos riteriai apie Karigailos žūtį iš pradžių nieko nežinojo, esą tik penktą dieną po įvykio apie tai pranešė kažkokie pabėgę lietuviai. Taip pat kryžiuočiai teisinosi, kad Karigailą būtų buvę geriau ir naudingiau paimti kaip belaisvį, nes nelaisvės atveju kunigaikštis ordinui būtų galėjęs atnešti daug daugiau naudos, kadangi buvo karaliaus Jogailos brolis. Iš jo nelaisvės būtų buvę galima pasipelnyti politiškai ir finansiškai. Tad Karigailos žūtis iš tiesų galėjo būti, kaip teigė ordino vadovybė, neapdairaus poelgio pasekmė.

Istorikas neatmeta ir galimybės, kad Karigaila pats pasidavė į nelaisvę ir tik vėliau dėl neaiškių priežasčių buvo nužudytas: „Yra istorinių pavyzdžių, liudijančių, kad apgulties metu ordino vadovybė toli gražu ne visuomet įstengdavo kontroliuoti margą ir įvairiems feodalams pavaldžią kariuomenę. Nors elgesį su belaisviais apibrėžė to meto riterių elgesio kodas, kuris numatė garbingą pasidavimą ir išsipirkimą iš nelaisvės, tokios taisyklės nebūtinai varžė visus karius.“

Dr. A. Petrilionio teigimu, artimi įvykiams šaltiniai, pasakojantys apie 1390 m. Vilniaus apgultį ir kunigaikščio Karigailos mirtį, leidžia įvairiai interpretuoti aplinkybes.

„Skirtingose stovyklose (Vokiečių ordino, anglų riterių, lenkų ir lietuvių) klostėsi savitos įvykių versijos. Ordino versijoje Karigailos žūtis vaizduota kaip nelaimingas atsitikimas karinio susidūrimo metu. Lenkiška ir lietuviška versija, apie kurią daugiau žinome jau iš kiek vėlesnių šaltinių, tvirtino, kad Karigaila buvo sąmoningai nukirsdintas. Atskirai minėtina angliška versija, kuri išryškėjo jau po lemtingojo 1390 m. puolimo. Akivaizdu, kad visos versijos tendencingai pabrėžė tai pusei naudingus aspektus ir nutylėjo kitas aplinkybes“, – pasakoja istorikas.

Karigailą ištiko Nedo Starko likimas: ne tik galvą nukirto, bet ir ant ieties pamovė?

Dr. A. Petrilionis sako, kad po 26 metų, 1416 m., Karigailos žūties istorija buvo atgaivinta Konstanco visuotinio bažnytinio susirinkimo metu vykstant ginčams tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino valstybės.

„Be kitų priekaištų, buvo prisiminti ir 1390 m. įvykiai prie Vilniaus pilies. Tuomet surašytas Jogailos skundas prieš ordiną rekonstravo apgulties eigą, jame atsirado įvairių ankstesniuose šaltiniuose nepaminėtų detalių. Itin vaizdžiai buvo papasakota apie Karigailos nužudymą ir pirmą kartą užsiminta apie kunigaikščio nukirstos galvos užmovimą ant ieties ir nepadorų elgesį su mirusiojo kūnu. Į akis krenta Karigailą apibūdinantys epitetai: jis vadinamas krikščioniškiausiu ir teisingiausiu valdovu (princeps christianissimus; princeps iustissimus), o jo mirtis siejama su bibline Abelio ir Kaino istorija. Krikščionių karaliaus brolio nužudymas turėjo tapti dar vienu ordino diskreditavimo Vakarų Europos monarchų akyse motyvu.

Atsakydamas į lenkų skundą ordinas priminė, kad tame žygyje dalyvavo ir kunigaikštis Vytautas. Ordino atstovų teigimu, jis, kaip ir Anglijos didikai, galėtų prisiekti, kad karaliaus brolis kartu su kitais gynėjais žuvo neatpažintas. Ši argumentacija turėjo įstumti Vytautą į sunkią padėtį, o jo atsakymas galėjo lemti lenkų skundo paneigimą arba patvirtinimą. Svarbu, kad Jogaila, kaip karalius, negalėjo laisvai mėtytis kaltinimais ir turėjo būti užtikrintas jų teisingumu, juk pats turėjo pamatyti brolio kūną, kai jį laidojo Vilniaus katedroje“, – svarsto Karigailos mirties aplinkybių tyrėjas.

Istorikas šį ginčą Konstance apibūdina kaip spektaklį, kuriame abi pusės negailėjo kaltinimų viena kitai. Savo atsakyme ordinas griežtai neigė galvos užmovimo ant ieties kaltinimą ir priminė, kad pats Vytautas po Žalgirio mūšio nurodė nukirsdinti tris ordino brolius belaisvius.

Anglai prisimena savaip

VU Istorijos fakulteto dėstytojas atkreipia dėmesį, kad kol Vokiečių ordinas ginčijosi su LDK ir Lenkijos atstovais dėl įvykio aplinkybių, 1390 m. žygio dalyvis Derbio grafas ir nuo 1399 m. Anglijos karalius Henrikas IV paliko medžiagos anglų kronikininkams.

„Šiuose kūriniuose randame ir 1390 m. įvykių atgarsius, juose paminėti Skirgaila ir Vytautas, užsiminta apie Lenkijos karaliaus brolį, kuris Vilniuje buvo nužudytas. Jis nėra įvardytas, o tai rodo ne tokį didelį žuvusio kunigaikščio istorijos aktualumą anglų kronikininkui. Atrodo, kad autoriui nebuvo žinoma arba nebuvo svarbi Konstance pateikta lenkų versija, nes vienas kronikininkas Karigailą apibūdina kaip aršų krikščionybės priešą. Be abejo, toks Lenkijos karaliaus Jogailos brolio įvaizdis suformuotas siekiant pateisinti Henriko žygį į Lietuvą. Henrikas vyko kovoti su pagoniais, todėl autorius žygį ir vaizdavo kaip susidūrimą su krikščionybės priešais.

Dar viename anglų veikale – „Historia Anglicana“ – žygis nupasakojamas kiek plačiau, čia veiksmas prasideda nuo pergalės prieš Skirgailą, paminimi į nelaisvę patekę kunigaikščiai. Tačiau apie Jogailos brolį atkartojama ta pati informacija, pridedamas tik atkritusio krikščionybės priešo epitetas. Pasakojimą papildo detalė, kad Henrikas, prieš pasitraukdamas nuo Vilniaus, spėjo pakrikštyti aštuonis lietuvius. Įdomu, kad Henriko kelionių sąskaitų knygoje yra įrašytas asmuo vardu Henrikas Lietuvis: galbūt jis buvo vienas iš tų pakrikštytų belaisvių ir simboliškai krikšto tėvo garbei gavo tokį vardą?“ – svarsto istorikas.

Jo teigimu, anglų kronikose pateikiamas kitoks įvykių prie Vilniaus pilių siužetas nei Konstanco susirinkimo tekstuose. Anglų autoriams pirmiausia rūpėjo jų tėvynainių žygio šlovė ir piligriminė misija, tokia kaip belaisvių lietuvių krikštijimas, o informacija apie Karigailos mirtį – labai fragmentiška.

Žiaurus susidorojimas – Vytauto darbas?

Kitaip Karigailos žūtis nagrinėjama Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoje“ (1582), kurioje pateikta dar kitokia 1390 m. įvykių interpretacija. Joje pagrindinis kaltininkas dėl kunigaikščio mirties yra ne Vokiečių ordinas ir jo vadovybė, bet Vytautas – pas jį atvestas Karigaila buvęs pusbrolio įsakymu nukirsdintas, o jo galvą liepta užmauti ant ieties. Vytauto įtraukimas ne tik pakeičia, bet ir panaikina ordino įsivėlimą. „Sunku pasakyti, kas lėmė tokį Stryjkovskio pasirinkimą. Vytauto dalyvavimas 1390 m. įvykiuose buvo gerai žinomas ir įtvirtintas Dlugošo. Galbūt siekis visur matyti lemiamą Vytauto vaidmenį (tiek pozityvų, tiek negatyvų) padiktavo tokį įvykių vertinimą“, – svarsto istorikas.

Jis priduria, kad Vytauto kaip pagrindinio Karigailos mirties kaltininko versiją praėjus beveik šimtmečiui išplėtojo istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, pridėdamas daugiau dramatiškumo.

„Tiesa, atsiranda Kojalavičiui būdingas asmeninis įvykių vertinimas: „čia, pusbrolio akyse, ir prarado gyvybę… Vytautas įsakė jam nukirsti galvą, užmauti ant ieties ir nešioti po stovyklą: apgailėtinas įrodymas, jog brolių nesantarvė visada esanti nepaprastai žiauri“. Karigaila Kojalavičiaus akyse tapo Vytauto pykčio ir žiaurumo auka. Karigailos mirties motyvas Stryjkovskio ir Kojalavičiaus kūriniuose glaudžiai susijęs su bendru Vytauto vertinimu: viena vertus, herojaus, bet kita vertus – stipraus ir kartais žiauraus valdovo įvaizdžiu, taip pat istorinio naratyvo vidine logika – Vytauto veiksmais ir siekiais susigrąžinti tėvonines žemes. Šioje lietuviškoje tradicijoje Karigaila yra tik vienas, kad ir tragiškas, nežymus didžios Vytauto istorijos dalyvis“, – istorinius naratyvus apie Vytautą paaiškina dr. A. Petrilionis.

Istoriko miedievisto žodžiais, Karigailos mirtis sukėlė kelis dešimtmečius trukusį ginčą tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos-Lietuvos. Tiek viena, tiek kita pusė bandė įrodyti savo teisumą. Lenkai ir lietuviai smerkė netinkamą ir žiaurų poelgį su kilminguoju Algirdaičiu, o ordinas siekė šiais kaltinimais atsikratyti.

„Kad ir kaip būtų buvę iš tikrųjų, mažai žinomas Karigaila ilgai išliko istorinėje atmintyje. Jo mirties istorija ne ką prasčiau atskleidžia viduramžių realybę ir žiaurumą, politinius žaidimus ir intrigas nei „Sostų karai“ ar dabar rodomas „Drakono namų“ serialas“, – sako dr. A. Petrilionis.

Neseniai paaiškėję valstybinių egzaminų rezultatai rodo, kad valstybinį istorijos egzaminą išlaikė 98,9 proc., o šimto balų įvertinimą gavo 15 abiturientų. Tačiau Elzė dar prieš sužinant egzaminų rezultatus jau žinojo, kad studijuos Istoriją VU Istorijos fakultete.

Šį  kaunietės gimnazistės pasirinkimą nulėmė prieš kelis metus priimtas sprendimas pamėginti gauti praktikos vietą ne bet kur, o Universitete. Svajonė išsipildė ir atlikusi praktiką VU Istorijos fakultete Elzė įsitikino, kad jos vieta yra būtent čia.

Šiais metais ji ketina stoti į Istorijos bakalauro studijų programą. Paklausta, koks istorinis laikotarpis ar tema ją domina, būsima studentė atvirauja: „Vis dar ieškau savęs ir savo periodo.” Kol kas mane domina partizaninio karo tema. Vis dėlto, aš dar neapsisprendusi. Domina ir Viduramžiai, ir kiti periodai.“

Elzė Kaune baigė KTU inžinerijos licėjų, ir, kaip pati įvardija, yra „absoliuti humanitarė“, bet pasirinkimui studijuoti Vilniuje įtakos turėjo unikalios ir įsimintinos patirtys mokyklinės praktikos metu bei Lietuvos mokinių istorijos akademijoje. Taip pat ir Istorijos fakulteto bendruomenės dėmesys moksleivei.

Tikimės su Elze susitikti jau rugsėjo 2 d., o stojimo dokumentus būsimi pirmakursiais gali pildyti iki liepos 24 d. 12 val.

Ši vasara bus 45-oji, kai be pertraukų nuo 1979 m. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai atlieka archeologinę praktiką Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate ir jo apylinkėse. Čia ir toliau bus tyrinėjamas unikalus kapinynas Kernavės apylinkėse ir lobio radybomis pažymėta senoji Kernavės dvaro vieta.

Artėjančių tyrimu metu VU Istorijos fakulteto archeologas doc. Gintautas Vėlius ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato mokslininkė dr. Dovilė Baltramiejūnaitė kartu su būsimais VU archeologijos bakalauro studijų antrakursiais ir trečiakursiais tęs praėjusią vasarą pradėtus objektų kasinėjimus.

Unikalus laidojimo objektas – daugiau klausimų nei atsakymų

Praėjusiais metais pradėtas kasinėti laidojimo objektas, apie kurį doc. G. Vėlius sužinojo iš paslaptingosios dėžės, paliktos VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje, bus tiriamas toliau. 2023 m. kapinyno tyrinėjimai, kuriuos vykdė doc. G. Vėlius kartu su praktiką atlikusiais būsimais VU Istorijos fakulteto archeologijos trečiakursiais, atskleidė, kad VII–VIII a. supilto ir vėliau suplokštėjusio žirgo pilkapio vietoje XII–XIV a. buvo išpilami kremuoti žmonių kaulai ir įkapės.

„Tyrimai atskleidė dar vieną iki šiol nežinotą, nors ir suardytą pilkapyną. Taip pat aptiktas XIV a. kapinynas. Tačiau kyla klausimas, ar tai Kernavėje gyvenusių žmonių amžinojo poilsio vieta, ar netoliese gyveno dar viena viduramžių bendruomenė ir ateityje galime tikėtis aptikti gyvenvietę, o gal net ir nežinomą piliakalnį“, – 2023 m. svarstė archeologas doc. G. Vėlius.

Tyrimų metu buvo surinkta daugiau kaip 5 kg degintinių žmonių kaulų ir surasta 287 ypačiųjų radinių. Norint detaliau pažinti ir suprasti šį unikalų laidojimo objektą, šių metų tyrimais bus siekiama patikslinti chronologines kapinyno ribas, teritorijos dydį. Taip pat bus tęsiami ir pilkapio liekanų tyrimai, siekiant išsamiau pažinti žirgų laidosenos ypatumus.

Kernavės dvaras ir netikėtai rastas lobis

Toliau tęsis ir Kernavės dvaro tyrinėjimai, kurie buvo paženklinti keturių lietuviškų ilgųjų radybomis. Tuomet būsimasis trečiakursis Nikita Strakovskis užsisvajojęs pasikasė po dvaro rūsio pamatais ir rado lobį, kurį sudarė keturi sidabriniai lietuviški ilgieji.

„Archeologai lobius randa labai retai, ypač lietuviškų ilgųjų. Juos dažniausiai žmonės aptinka atsitiktinai ir retai mokslininkams pavyksta pamatyti, kokia buvo lobio pradinė padėtis. Tyrinėjimų metu dažniausiai aptinkami tik ilgųjų fragmentai, o geriausiu atveju – po vieną lydinį.

Šios praktikos metu rasti ilgieji yra antrasis atvejis, kai Kernavėje randamas toks lobis. 1985 m. liepos 2 d., atliekant tyrinėjimus ant Pilies kalno piliakalnio, taip pat buvo rasti keturi lietuviški sidabriniai ilgieji. Pirmasis lobį pastebėjo tada pirmakursis Artūras Grickevičius, kuris vėliau tapo žinomu istoriku“, – apie lobius 2023 m. pasakojo VU Istorijos fakulteto archeologas doc. A. Luchtanas.

„Antrakursių praktika Kernavėje prasidėjo per Lietuvą praūžusia audra, kuri trukdė tyrinėjimų pradžiai. Objekte buvo sunku tyrinėti dėl didelio šaknų kiekio. Tačiau savaitės pabaigoje aptiktas lobis visiems suteikė pozityvios energijos“, – tuomet džiaugėsi praktikos vadovė dr. D. Baltramiejūnaitė.

Šiemet archeologijos bakalauro studentai toliau tirs XVI–XIX a. stovėjusios dvarvietes liekanas, kurios yra visiškai greta studentų bazės. Praėjusiais metais rastas lobis visus nustebino, o praktiką atlikusiems studentams tapo puikiu akstinu tęsti dvarvietės tyrinėjimus ir šiais metais.

Liepos 1–5 d. Vilniaus universiteto (VU) erdvėse jau antrą kartą vyks VU Istorijos fakulteto, Kembridžo universiteto Geopolitikos centro Baltijos šalių universitetų tinklo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos kartu organizuojama vasaros mokykla „Didžiųjų galių konkurencija ir nacionalinė Lietuvos valstybė XX a. pradžioje“ („Great powers competition and national state of Lithuania in the first half of XX century“).

„Vilniaus ir Kembridžo universitetų vasaros mokykla yra kelerius metus besitęsiančio abiejų universitetų bendradarbiavimo rezultatas. Džiaugiamės, kad Baltijos regionas ir Lietuva sulaukia vis didesnio Kembridžo universiteto akademinės bendruomenės dėmesio. Pagrindinis mokyklos tikslas – suteikti erdvę lietuvių ir britų tyrėjams dalintis patirtimi Baltijos regiono tyrimų lauke ir stiprinti akademinius ryšius. Mokykloje dalyvaus abiejų universitetų dėstytojai, magistrantūros ir doktorantūros pakopų studentai“, – teigia vasaros mokyklos organizatorius dr. Kęstutis Kilinskas.

Numatyta plati vasaros mokyklos renginių programa: akademiniai pranešimai, ekskursijos Vilniuje, Kaune bei Elektrėnuose esančiuose muziejuose ir istoriniuose objektuose, apskritojo stalo diskusija apie šiandienius saugumo iššūkius Baltijos valstybėse, surengta bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija, priėmimas Didžiosios Britanijos ambasadoje Vilniuje.

Daug dėmesio mokykloje bus skiriama Lietuvos ypatingajame archyve saugomiems dokumentams.„Vasaros mokyklos dalyviams Lietuvos ypatingajame archyve bus surengtos dirbtuvės, kur jie susipažins su archyve saugomais fondais, KGB veikla, susijusia su Didžiosios Britanijos vykdytomis žvalgybinėmis operacijomis regione, taip pat su Lietuvoje ir Vakarų šalyse remiantis Ypatingojo archyvo bylomis parengtomis publikacijomis“, – sako vasaros mokyklos organizatorė ir Lietuvos vyriausioji archyvarė dr. Inga Zakšauskienė.

Vasaros mokyklos diskusijose dalyvaus ir pranešimus skaitys dr. Antanas Terleckas, dr. Stewen Ward, buvęs Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretorius Charles Clark, buvusi Didžiosios Britanijos ambasadorė Izraelyje ir Estijoje Sarah Squire, Istorijos fakulteto dekanė dr. Loreta Skurvydaitė, Didžiosios Britanijos sausumos kariuomenės idėjų kalvės atstovai ir kt.

Į Kultūros paveldo studijas pakliuvau netyčia. Po bakalauro baigimo, kaip dažnai nutinka, mėčiausi kur stoti, ką daryti – magistrantūros studijas suvokiau kaip tikslingą ir strategišką studijų tęsinį, dėl to rinkausi labai atsakingai.

Paveldo studijos niekada nebuvo tarp mano pirmų pasirinkimų. Tiesą sakant apie jas išvis negalvojau, nes tuo metu jos man atrodė kaip itin siaura, specializuota ir sausa kryptis, ruošianti kadrus ir įvairius vyr. specialistus Lietuvos paveldosaugos sistemai. Kas, reikia pripažinti, savaime nėra blogai, bet tikrai nebuvo tai, ko norėjau, dėl ko ryžčiausi veltis į tikrai sudėtingą, du metus trunkantį studijų, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo procesą.

Vis dėlto, mano įsivaizdavimas apie šias studijas buvo paremtas tik asociacijomis, žodžio „paveldosauga“ semantika, nes niekad nesiteikiau atsiversti pačios studijų programos, niekad nekalbinau ir kolegų studentų apie jų patirtis. Tam tikras lūžis įvyko ir mano išankstinis nusistatymas pasikeitė po pokalbio su prof. dr. Marija Drėmaite, kuri man atskleidė daug platesnį ir kompleksiškesnį paveldo studijų vaizdą. Atsimenu, po pokalbio net patys man neįdomiausiai skambantys dalykai, kaip paveldosaugos teisinė ir administracinė sistema, sužibo nauja perspektyva ir atrodė visai prasmingai, gal net įdomiai. Taigi, iš naujo atradęs vidinę motyvaciją, įstojau. Ir dabar, baigęs pirmuosius studijų metus, galiu pasakyti, kad visai nepasigailėjau.

Kodėl? Nes Kultūros paveldo studijos labai išplėtė manuosius pažinimo horizontus. Nors dalis studijų tikrai supažindina su labiau praktiniais Lietuvos ir pasaulio paveldosaugos sistemų reikalais – sistema, teisėkūra ir tvarkyba – ir, turiu pripažinti, tai buvo vieni įdomesnių mano turėtų dalykų, kuriuos dėstė aukšto lygio ir didelę patirtį turintys savo srities specialistai, bene labiausiai džiaugiuosi už stiprius paveldo teorijų ir sampratų pagrindus. Filosofinis žvilgsnis į paveldą, istorinę jo sampratų raidą, privertė iš esmės permąstyti santykį su supančia aplinka – prieš mane vėrėsi daug kompleksiškesnė tikrovė, kiekviename istoriniame pastate pradėjau matyti skirtingus santykio su paveldu būdus, o pasaulyje kur nuolat (at)kuriama, griaunama ir transformuojama, kultūros paveldo sampratos tapo kaip niekad aktualios aiškinant mūsų dienų politinius, kultūrinius ir ekonominius procesus.

Studijų metu tyrinėjome daug temų, apimančių tiek materialųjį, tiek kitų formų paveldą, aiškinomės bendruomenės ir eksperto santykio dilemą, bandėme pačiupinėti tiek medinių dvarų balkius, tiek Sporto rūmų betoną, pradėjome Žemaitijos kaimų legendų dekonstravimų ir baigėme sovietų Lietuvos pasididžiavimo – Lazdynų ir jo gyventojų lazdynietiškos tapatybės analize. Visa tai man teikia didelį džiaugsmą, malšina ir tuo pat metu kelia dar didesnį smalsumo ir pažinimo alkį. Labai džiaugiuosi Kultūros paveldo studijomis, džiaugiuosi, kad programa neseniai pakeitė pavadinimą, kuris labiau atitinka kompleksišką ir visaapimantį paveldo studijų turinį ir esmę.

Studijų programos pavadinimo keitimas buvo reikalingas ir logiškas žingsnis. Viena vertus, tai gali atrodyti kaip marketinginis triukas darant programą patrauklesnę, bet turint omenyje ir mano asmeninę patirtį, akivaizdu, kad pokytis buvo reikalingas taikliau ir esmingiau įvardijant programos esmę ir turinį - kompleksiškas ir plačias paveldo, jo istorijos, sampratų ir problemų studijas, kuriose šalia klausimo kaip saugoti, iškyla ir kritinio įvertinimo problema, kur šalia grynosios paveldosaugos atsiranda kultūros istorija, atmintis, politika ir daug kitų dėmenų, formuojančių tai ką mes suvokiame kaip paveldą.

Svarbu paminėti ir kitus privalumus – Kultūros paveldo magistras nėra tokio pobūdžio studijos kaip pvz. IT, kur auditorijose susigrūdę sėdį 130 žmonių. Ir tai yra didelis mūsų studijų stiprybė, nes nedidelės, bet motyvuotos grupės leidžia tarpusavyje sukurti artimą ryšį, turėti itin kokybiškus ir įtraukius seminarus ir gauti išskirtinai daug dėstytojų grįžtamojo ryšio ir konsultacijų.

Galiausiai, itin didelė Istorijos fakulteto vertybė yra lankstus ir individualizuotas studijų planas. Nors studijų programos numato privalomuosius dalykus ir minimalų jų kreditų skaičių, studentas yra laisvas rinktis dalykus iš kitų programų ar net kitų fakultetų, kas leidžia gana paprastai susidėlioti geriausiai asmeninius akademinius interesus atitinkantį studijų grafiką.