Naujienos

Mieli kolegos ir mielos kolegės,

susirinkome šiandien džiugaus virsmo dieną. Vieniems iš mūsų šis virsmas – eilinis ir cikliškas, reiškiantis dar vienerių mokslo metų pabaigą ir atostogų pradžią. Kitiems – tai tam tikro asmeninės istorijos etapo pabaiga, vienas iš tų posūkio taškų – džiuginančių ir drauge šiek tiek nerimastingų, po kurių gyvenimas, žinia, jau bus bent šiek tiek kitoks nei anksčiau. 

Studijuodami ir tyrinėdami istoriją, galbūt tikimės, kad ši gyvenimo mokytoja, sukaupusi daugiaamžę žmonijos patirtį, suteiks mums reikalingos išminties ir leis ateityje išvengti naivių ir vaikiškų klaidų. Nagrinėjame istorinius procesus, ginčijamės dėl jų priežasčių ir pasekmių, ieškome lūžio taškų, brėžiame chronologines ribas ir... nejučia galime pasijusti esą laiko valdovai, tyrinėjantys daugiau nebekintantį, sustingusį, mūsų akademinio instrumentarijaus skalpeliams visiškai paklusnų pasaulį. 

Bet... laikas, mūsų asmeninis laikas tebebėga. „Tempus fugit“, – sakė dar senovės romėnai. „Vita nostra brevis est“, – giedame himne „Gaudeamus“. Bemaž prieš dvidešimt metų man pačiam čia teko kalbėti studentų vardu, ir dabar atrodo, kad tai buvo tik vakar. Šventas naivumas ir iliuzija – liautis galvojus apie trapų ir skubrų asmeninį laiką, panirus į stovinčią praėjusio laiko tėkmę. Tik jusdami ir suvokdami, kad laiko smiltys byra negrįžtamai, kas kartą darydami apsisprendimus čia ir dabar, galime spėti gyvenime šį tą nuveikti. Kad netaptume žmogiškos amžinybės iliuzijos vergais. Kad mūsų svajonės neliktų vien tik svajonėmis. Kad jų neiškeistume į kasdienes smulkmenas, saugumą, apsipratimą ir patogumą. Kad mokėtume išmintingai suderinti viena ir kita, įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją, artimo žmogaus poreikius ir visuomenės interesą, reikalui esant laikinai atidėti savo planus, bet jų nieku būdu nepamiršti.

Gyvenime, kaip ir gramatikoje, yra ne vien būtasis (istorijos) ar esamasis (aktualijų), bet ir būsimasis (ateities) laikas. Jo nepažįstame, tačiau jį prognozuojame ir stengiamės nuspėti, remdamiesi tuo, kas jau buvo, ir tuo, kas yra dabar. Labai svarbu, kad nebūtume šio nežinomojo įkaitai, pasyviai laukiantys ir spėliojantys, kas atsitiks, niurzgantys, kad viskas eina į bloga ar numojantys ranka, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Gyvename tam, kad taptume (savo, tėvynės, pasaulio) ateities kūrėjais, žinančiais, ko siekiame, ką norime pakeisti ir ką nuveikti. Kad mums pavyktų, turime pažinti savo talentą ir savo pašaukimą, likdami jam ištikimi. Nes tai, kas įrašyta kiekvieno iš mūsų gelmėje, yra svarbiausias – neišdildomas ir neperinterpretuojamas – mūsų gyvenimo tekstas. Mūsų santykiai ir aplinka gali keistis, – turbūt ne kartą įsimylime ir nusiviliame, susitinkame ir išsiskiriame, – tačiau niekada negalime nustoti buvę pačiais savimi ir patys savęs išsižadėti.

Nuolat kintantis, savo tapatybę mainantis laikas (vakarykštė ateitis, žiūrėk, kitą dieną jau virsta praeitimi) yra chroniškai mus varginanti liga – įtariu, kad būtent nuo jos visi anksčiau ar vėliau mirštame. Vis dėlto laikas, apsupęs mus mirties linijomis (deadline‘ais), ne vien žudo, bet ir gydo. Graikų kalboje jis vadinamas ne vien „chronos“ (objektyviai matuojamu laiku), bet ir „kairos“ (dovanotu laiku, sugebėjimu atpažinti tinkamą momentą). Tai akimirka, kuomet staiga, visai netikėtai ir neplanuotai suvokiame, ką iš tiesų turime daryti. Tuomet, užuot baigę kokį nors darbą, tarkim, birželio 28 d. 10 val., nuskubame pas mylimą žmogų, kad pasakytume jam kai ką labai svarbaus, išeiname pasivaikščioti su dėmesio stokojančiais ir greitai augančiais vaikais, nusprendžiame aplankyti senstančius tėvus ar paskambinę vienišam bičiuliui einame su juo išgerti alaus. „Kairos“ – tai ir nušvitimo momentas, kuomet visa, ką anksčiau tiktai žinojome, dabar imame ir suprantame. „Kairos“ gali būti ir netikėta paguoda, kuomet mūsų trapiame laikinume švysteli tobulybės spindulys. Šioje bažnyčioje virš mūsų galvų Jėzus jau daugiau kaip pustrečio šimto metų niekaip neišbrenda iš Jordano vandenų, o kalavijas vis nenusileidžia ant Jono Krikštytojo kaklo. Tai tarsi ištisa amžinybė, pro kurią kaip pro žinomą, nuobodžią kasdienio gyvenimo rekvizito detalę, tegu ir tobulą, abejingai praeiname šimtus kartų. Bet štai, žiūrėk, užtenka, kad vieną dieną stabteltum išvydęs per aukštus vitražinius langus užplūstantį šviesos srautą ar išgirdęs erdvę užtvindžiusius vargonų garsus, ir staiga visa atgyja. Tokią akimirką pajuntame kažką visiškai neapčiuopiamo – neapsakomą, nenutapomą, neįgarsinamą, tačiau visa esybe patiriamą neblėstantį transcendentinį grožį ir kažin kokį tobulą džiaugsmą. Tuomet atsiduriame jau nebe chronologiniame, bet tame dovanotame laike – net ne laike, o belaikėje amžinybėje, iš kurios sugrįžę dar kurį laiką jaučiamės patyrę kažką itin ypatinga. 

Mieli kolegos ir mielos kolegės, dėstytojai ir absolventai! Kad mūsų gyvenimas būtų pilnatviškas ir visavertis, linkiu – jums visiems ir pačiam sau – jį aktyviai kurti turint galvoje visus tris laikus – praeitį, dabartį ir ateitį. Kad mokėtume nupiešti ne vien liniją ar plokštumą, bet ir perspektyvą. Kad grotume ne unisonu ir ne intervalais, o akordais. Ir kad pavargę po savo pačių sukurtų disonansų ir nevykusių moduliacijų būtume atviri harmoniją atkuriančiam „kairos“ laikui. Jis, dažnusyk tetrunkantis tik vieną ar kelias „chronos“ akimirkas, nušviečia mūsų būtį naujoje perspektyvoje bei ilgam atkuria ir atgaivina nusilpusias jėgas, atvėsusį užsidegimą, palūžusią valią ir išblėsusią viltį. Idant, – kaip prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius pasakė vienas Vilniaus universiteto studentas, – mokėtume gyventi net ir „dūžtančiose formose“. Nuo savęs pridėsiu: kad mokėtume gyventi ne šiaip sau. Gyventi laimingai.

Vilnius, 2016 m. birželio 28 d.

Trečiadienį iš Vilniaus išlydėti LRT TELEVIZIJOS projekto „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ dalyviai. Kaip ir pernai, ekspedicijai vadovauja VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas, o įgulos tarpe yra Istorijos fakulteto magistrai ir magistrantai - Simonas Teškevičius, Aušra Terleckaitė, Luka Lesauskaitė. 

Šiemet ekspedicija plauks nuo pat Nemuno aukštupio Baltarusijoje iki Kauno ir truks dvi savaites. Kelionė pasibaigs liepos 5 d. Pažaislyje. 

„Šiais metais darome tai, ką turėjome daryti pernai, – pradedame nuo Nemuno ištakų. Šiuo atveju Nemunas mums parodys kitokią Lietuvą. Galime pasakyti, kad ieškome senosios Lietuvos paribių ir ištakų. Plauksime ten, kur Nalibokų giria skyrė senuosius lietuvius nuo senųjų baltarusių, plauksime Nemunu pro Mindaugo Lietuvos pradžią“, – pasakojo A. Bumblauskas. Jo teigimu, ekspedicija bandys atrasti Laurušavo vienuolyną, kuriame XIV a. buvo parašyta seniausia Lietuvos rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija. To, pasak profesoriaus, dar niekas nėra daręs.

Apie Vilniaus ir visų Rytų Europos žydų spalvingą istorinę praeitį, apie gausias žydų bendruomenes, padariusias didžiulę įtaką legendiniam anglų ir žydų visuomenės veikėjui serui Mozei Montefiorei, apie skaudžią ir vis dar aktualią lietuvių ir žydų santykių Antrojo pasaulinio karo metu temą – apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakultete viešėjusiu Londono universitetinio koledžo Hebrajų kalbos ir žydų studijų fakulteto profesoriumi, Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoju, Europos žydų studijų asociacijos sekretoriumi François Guesnet.

Interviu skaitykite © naujienos.vu.lt 

Nieko nebenustebinsi pasigirdamas, kad eini į vakarėlį (nuo studentiškų korporacijų iki solidžių įmonių), kurio tema pasirinktas tarpukaris, Metropolis, Art Deco ar tiesiog prie Smetonos.

Nebestebina ir gausa internetinių puslapių, socialinių tinklų paskyrų ar šiaip virtualiojoje erdvėje plintančių įspūdžių apie ekskursijas, pasivaikščiojimus ar temines keliones, o gal net ir apskritai apie atradimo džiaugsmą, kurio esminiu impulsu tampa Lietuvos Respublikos (1918–1940) kultūrinio ir kasdienio gyvenimo epizodai. Ką ir kalbėti apie modernistinės architektūros maršrutus, kurie jau keletą metų aktyviai šlifuojami ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose. Naujausiose muziejų ekspozicijose ir meno parodose šis laikotarpis ne tik naujai pristatomas, bet ir naujai žiūrimas, lankomas.

Visą tekstą skaitykite 15min.lt

Tekstas perpublikuotas iš „Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 3.

VU Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Monika Kareniauskaitė tvirtina, kad sovietmečiu vienuolės itin daug prisidėjo prie pogrindinės veiklos.

„Galima sakyti, kad vienuolės sudarė vieną didžiausių savilaidos daugintojų ir platintojų tinklų Lietuvoje. Be abejo, bendradarbiavo dauginant, platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kartais šiek tiek redaguodavo tekstus arba padėdavo redaguoti, bet dažniausiai atliko tą juodą darbą – labai svarbų, bet ne tą kūrybinį“, – „Sekundei“ sakė istorikė.

Visą tekstą skaitykite sekunde.lt 

Keturios jaunos Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologės pristatė dvejus metus brandintą knygą „Pirmykščio žmogaus kailyje“. Mokslo populiarinimo leidinys, skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, yra pirmoji po 20 metų pertraukos išleista edukacinė knyga apie akmens amžiaus epochą.

Ją sudarė archeologės Gabrielė Gudaitienė, Monika Žemantauskaitė, Justina Kozakaitė ir Kunigunda Barodičienė. Pristatydamos knygą mokslininkės vedė diskusiją apie akmens amžiaus įtaką šiuolaikiniam pasauliui. 

Idėja išleisti įdomiosios archeologijos leidinį gimė istoriko Alfredo Bumblausko dėstomame kurse. „Pateikti mokslą visuomenei patrauklia forma – kartais mokslininkams tai būna gana sudėtinga. Knygą rašėme 9–13 metų amžiaus moksleiviams, nes jų istorijos vadovėliuose akmens amžiui skirti vos trys puslapiai. Atrinkome faktus įdomius ir vyresniam skaitytojui – brėžėme paralelę su šiuolaikiniu pasauliu, palyginome, ką perėmėme iš senovės ir iki šiol naudojame“, – apie knygą pasakojo K. Barodičienė.

Daugiau skaitykite © Lietuvos žinios

Taip pat žr. čia 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai baigė pirmąjį Švč. Trejybės graikų apeigų bažnyčios kriptos tvarkymo etapą. Pirmiausia atliko kriptos tvarkybos darbus ir palaikų bei radinių tyrimus, kurie atskleidė įdomių faktų apie XVII–XVIII a. čia palaidotus bazilijonų vienuolius ir jų gyvenimo būdą. Kai kriptą sutvarkys iki galo, ši informacija suguls į monografiją, kurią mūsų istorikai išleis kartu su ukrainiečiais. 

Pokalbis su tyrime dalyvavusia VU Istorijos fakulteto doktorante Justina Kozakaite.

Pokalbį skaitykite © vlmedicina

Ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­kė, VU Istorijos fakulteto docentė dr. Ma­ri­ja Drė­mai­tė Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio pra­mo­nės ar­chi­tek­tū­rą va­di­na fe­no­me­nu. Is­to­ri­kės nuo­mo­ne, Šiau­liai, kaip pra­mo­nės cent­ras, tu­rė­tų is­to­ri­ją pa­nau­do­ti tu­riz­mo reik­mėms – pra­mo­nės pa­vel­do marš­ru­tams. 

Ket­vir­ta­die­nį (2016 05 26) is­to­ri­kės, Vil­niaus uni­ver­si­te­to IF do­cen­tės dr. M. Drė­mai­tės mo­nog­ra­fi­ja „Prog­re­so me­teo­ras: mo­der­ni­za­ci­ja ir pra­mo­nės ar­chi­tek­tū­ra Lie­tu­vo­je 1920–1940“ pri­sta­ty­ta Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je Šiau­liuo­se. Pa­va­di­ni­mą kny­gai au­to­rė sa­kė pa­si­sko­li­nu­si iš tar­pu­ka­rio pub­li­cis­to Jur­gio Dab­ri­los, ku­ris bu­vo pa­si­rin­kęs Prog­re­so me­teo­ro sla­py­var­dį. 

Mo­nog­ra­fi­jo­je ne­ma­žai kal­ba­ma ir apie prieš­ka­riu pra­mo­nės cent­ru ta­pu­sį Šiau­lių mies­tą bei jo ar­chi­tek­tū­rą. Da­lį vaiz­di­nės me­džia­gos kny­gai su­tei­kė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus. Kny­go­je nag­ri­nė­ja­ma pra­mo­nės pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra, jų ap­lin­ka, pa­sta­tuo­se dir­bu­si ir juos lan­kiu­si vi­suo­me­nė. Ap­ta­ria­ma ir tai, kaip mo­der­ni­za­ci­jos ir in­dust­ria­li­za­ci­jos reiš­ki­niai kei­tė mies­tus ir kraš­to­vaiz­dį. Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas kny­gą yra įver­ti­nęs šiais žo­džiais: „Di­des­nės an­ti­ko­mu­nis­ti­nės kny­gos ne­su skai­tęs – jo­je la­bai vaiz­džiai pa­de­monst­ruo­ta, ko ne­te­ko­me po 1940-ųjų.“

Prieš kny­gos pri­sta­ty­mą au­to­rė at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus. 

Interviu skaitykite @skrastas.lt

Konkursą į kultūros atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Izraelyje pareigas laimėjo istorikė dr. Elena Keidošiūtė. 

Tie, kam kultūra yra kasdienio gyvenimo dalis, kas ją kuria, joje dalyvauja ir ją seka, nuolat girdi priekaištus, kad kultūra yra ne tokia, kokia turėtų būti, kad ji neišpildo lūkesčių arba išpildo ne tuos lūkesčius, kad ji neskleidžia vertybių arba skleidžia ne tas vertybes, kad ji nepajėgia sudominti, o kai sudomina – paaiškėja, kad yra pernelyg sudėtinga ir nesuprantama.

Daugumos tų priekaištų pamatas – neįtikėtinai senos supratimo, kas yra kultūra, klišės. Jos tokios senos, kad apie jas vienu ar kitu aspektu jau ne kartą kalbėta ir rašyta, tačiau jos toliau lieka gyvos ir veikia mūsų mąstymą. Gali būti, kad klišes įmanoma įveikti tik jų pačių ginklu – kartojant ir kartojant jų kritiką.

Visą dr. Tomo Vaisetos tekstą skaitykite ©15min.lt  

Buvo laikas, kai reikėjo griauti iš tarpukario ir sovietmečio paveldėtus stereotipus, kad dvaras lietuviams yra kažkas svetima ir tolima. Dabar diskusijai kviečia po įvykių Ukrainoje paaštrėjusi grėsmės nuojauta, informaciniai karai ir Žaliojo tilto skulptūrų istorija. Taip apie sugrįžtantį projektą POST Kryžkelė pasakojo vienas iš jos organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas dr. Salvijus Kulevičius.

– Kaip gimė POST Kryžkelė? Kokios aplinkybės paskatino pradėti šį projektą prieš 10 metų?

– Tenka grįžti bent 11 metų atgalios. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija kūrėsi buvusios Kurtuvėnų dvaro sodybos teritorijoje. Iš pelenų kilo 2001 m. sudegęs dvaro svirnas, pradėta galvoti apie dvaro parko sutvarkymą, 2002 m. savo paslaptis atvėrė Kurtuvėnų bažnyčios rūsys, nustebinęs čia buvusiais dvarininkų palaidojimais. Su dvaro istorija susijusių atradimų būta daug, o dvaro sodybos atgaivinimas jau atrodė pakankamai realus.

Pradėta mąstyti – kuo užpildyti šias erdves, kokias prasmes suteikti, kokias veiklas plėtoti. Žvilgsnis krypo į dvarų istorijas ir dvaro kultūrą. Šiandien, kai greta matome puikius Burbiškio dvaro su tulpių žydėjimo švente ar Žagarės dvaro su puikia ekspozicija pavyzdžius, toks žingsnis atrodo visiškai natūralus ir suprantamas. Bet, deja, ne prieš 11 metų. Tuo metu mumyse dar karaliavo iš tarpukario ir sovietmečio paveldėti stereotipai, teigę, kad dvaras lietuviams yra kažkas svetima ir tolima. Jau vertinome dvaro istorinius statinius (jie didingi, gražūs), bet nenorėjome ir nemokėjome gerbti pačios dvaro istorijos, kultūros, dvaro žmonių, nesuvokėme jų reikšmės mūsų valstybei.

POST Kryžkelė gimė kaip idėja keisti šiuos stereotipus – parodyti, kad dvaras yra mūsų savastis ir jis nėra tolimas, kur praeitin nugrimzdęs reliktas. Šiandien tokia idėja atrodo gal kiek ir naiviai, tačiau tuo metu, sakyčiau, tai buvo gana drąsus ir novatoriškas užmojis. Jei atsižvelgtume ir į tai, kad dvaro istorijos, kultūros atskleidimui buvo pasirinkta šiuolaikinio meno kalba, tai buvo vienas pirmųjų tokio pobūdžio projektų Lietuvoje.

Visą interviu skaitykite © etaplius.lt

Šiais metais „Literatūroje ir mene“ (Nr. 6 ir 11) publikuotose „Istoriko teritorijose“ daug dėmesio skirta kelionėms, kaip pasaulio ir savęs pažinimo galimybei. Jose rašyta, kad istorikai taip pat keliauja ir klajoja medžiodami naujas idėjas.

Medžioklė vyksta ne tik klausantis kolegų pranešimų konferencijose, tyrinėjant Europos arba JAV universitetų bibliotekų ar archyvų fondus, bet ir naudojantis įvairių mokslo įstaigų prenumeruojamomis duomenų bazėmis. Tikriausiai neperdėsiu sakydamas, jog didžiausios socialinių ir humanitarinių mokslų duomenų bazės (pvz., www.jstor.org) atveria duris į intelektualines laboratorijas, kuriose konstruojamos ir išbandomos pačios naujausios idėjos. Vienos tų idėjų ilgainiui taps mokslines revoliucijas inspiruojančia ir visuomenės savivoką keičiančia intelektualine jėga, kitos pavirs siauros mokslininkų grupės estetinio pasigėrėjimo objektu, trečioms teks apdulkėjusių mokslo istorijos eksponatų vaidmuo. Perfrazuojant lietuvių patarlę – ne viskas yra auksas, kas prestižiniuose akademiniuose žurnaluose ir jų archyvus saugančiose duomenų bazėse žiba. Tačiau neturint galimybės patyrinėti dažnai tik turtingiems universitetams įperkamų mokslo rezervatų turinio, netenkama galimybės suprasti, kuo gyvena ir kvėpuoja kolektyvinis XXI a. akademybės protas bei jo crème de la crème.

Daugiau skaitykite ©Literatūra ir menas

Istorikui reikia sugebėti atskirti tikras ir tariamas patirtis bei paliudijimus, nes apie praeitį skleidžiama daug prasimanymų. Apsiginkluoti faktais ir paneigti skleidžiamus gandus – istoriko pareiga. Taip vertinti istorijos įvykius ir amžininkų prisiminimus jaunus istorikus ragina doc. dr. Nerijus Šepetys.

Per Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dienas (IFDi) vyko daug renginių, vienas jų – jaunų istorikų diskusija „Ar reikia nugalėti bobutę? Pokalbis apie atmintį su Nerijumi Šepečiu“. Buvo svarstoma apie tarpusavyje konfliktuojančius naratyvus, įvairius, dažniausiai XX amžiaus istorinių atminčių konfliktus; ar įmanoma rasti bendrą pamatą diskusijai, o gal dialogas apskritai nereikalingas. 

Daugiau skaitykite © Lietuvos žinios

Nuotraukos © IFDi 

Ge­gu­žės 13–14 d. Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas ir Ant­rų­jų val­do­vų rū­mų klu­bas at­gai­vi­na kul­tū­ri­nį pro­jek­tą POST Kryž­ke­lė. Jis ski­ria­mas vi­suo­me­nei ak­tua­lių te­mų ap­mąs­ty­mui bei iš­reiš­ki­mui per me­no, moks­lo pri­zmes ir vie­šas dis­ku­si­jas. POST Kryž­ke­lė sie­kia „di­de­les“ te­mas narp­lio­ti per vie­nos konk­re­čios vie­tos (Kur­tu­vė­nų) kraš­to­vaiz­dį, is­to­ri­jas ir žmo­nių bū­tį.

Kur­tu­vė­nų kraš­to erd­vės pa­si­rink­tos neat­si­tik­ti­nai – jos pri­so­tin­tos is­to­ri­jų ir at­min­čių. Tai Na­gurs­kių dva­ras Kur­tu­vė­nuo­se, liu­di­jan­tis apie XVIII a. ko­vas prieš Ru­si­ją ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei paau­ko­tus dva­ro tur­tus. Put­vins­kių dva­ras Ši­lo Pa­vė­žu­py­je, me­nan­tis XIX a. dva­ro rū­muo­se vy­ku­sius lie­tu­vių in­te­li­gen­tų su­si­bū­ri­mus ir beuž­gims­tan­čios mo­der­nios lie­tu­vių kul­tū­ros pro­jek­tus. Pir­ma­sis pa­mink­las lie­tu­viš­kos spau­dos at­ga­vi­mui Lie­tu­vo­je ant Gir­ni­kų kal­no. Pa­mink­las so­vie­ti­niams ka­riams Bubiuose… Šio­se erd­vė­se bur­sis me­ni­nin­kai, moks­li­nin­kai, vi­suo­me­nė ir įvai­rio­mis for­mo­mis gvil­dens erd­vės ap/gynimo te­mas.

Ta proga interviu su ren­gi­nio mo­de­ra­to­riu­mi, VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to is­to­ri­ku dr. Tomu Vai­se­ta apie šian­die­ni­nės vi­suo­me­nės iš­šū­kius.

„Šiandieninė istorija susideda vien iš interpretacijų ir tai yra gerai, kol jos yra vedamos tiesos troškimo“, – sako is­to­ri­kas To­mas Vai­se­ta, po sa­vai­tės kvie­sian­tis šiauliečius susimąstyti apie istorijos reikšmę ir įsitraukti į diskusiją apie atminties prasmę. 

Daugiau skaitykite © Šiauliai plius

Balandžio 28 d., ketvirtadienį, 14.30 val. kviečiamas atviras Istorijos fakulteto tarybos posėdis – diskusija su humanitarų išrinktu VU Tarybos nariu prof. dr. Pauliumi Subačiumi apie situaciją Vilniaus universitete ir pirmuosius Vilniaus universiteto naujos tarybos darbo metus. Diskusijoje kviečiame dalyvauti visą Istorijos fakulteto bendruomenę. 

Posėdis vyks 211 auditorijoje.

Vakar, balandžio 26 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas išrinktas tikruoju Lietuvos mokslų akademijos nariu. Sveikiname!

Balandžio 26 d.  Lietuvos Mokslų akademijoje buvo apdovanoti Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso nugalėtojai. Vieną iš dviejų premijų Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriuje pelnė VU Istorijos fakulteto lektorius dr. Vytautas Volungevičius už mokslinį darbą „Pilies šešėlyje: teritorija, visuomenė ir valdžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. 

Nuotraukų galerija

VU Istorijos fakulteto docentas, kultūros antropologas dr. Donatas Brandišauskas laimėjo prestižinį Nacionalinės Geografijos Draugijos (National Geographic Society) grantą. 

Kelis metus doc. Donatas Brandišauskas vykdys antropologinius lauko tyrimus Rytų Sibire - Pietų Jakutijoje ir Amūro regione, tyrinėdamas autochtonų religines praktikas bei kraštovaizdžio suvokimą šiandienos Sibire.

Prieš 90 metų, 1926-ųjų balandį, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Jos vyskupijų ribos išliko nekeistos iki pat 1991 metų. Ši iš pirmo žvilgsnio administracinė reforma tarsi užantspaudavo Kauno Lietuvos projektą ir ilgam įtvirtino laikinąją sostinę kaip modernios katalikybės centrą. Apie ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos istorijos ryškų įvykį – „Lietuvos žinių“ pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakuteto docentu dr. Arūnu Streikumi.

Visą interviu skaitykite © Lietuvos žinios

Balandžio 21 d. Valdovų rūmuose įvyko pilietinio projekto „Aš už Lietuvą“ pristatymas. VU Istorijos fakutetas taip pat yra šio projekto partneris ir gegužės mėnesį visuomenei pasiūlys kelias viešas paskaitas istorijos ir paveldo temomis.

„Šiandien startuojame su net 75 konkrečiomis veiklomis ir daugiau nei 3 tūkstančiais savanorių, kurie jiems patinkančias ir dominančias veiklas gali rinktis iš šešių skirtingų kategorijų: gražinti aplinką, padėti kitiems pažinti savo kraštą ir jo istoriją, programuoti, saugoti, ir, žinoma, švęsti kaimynų dieną. Neabejojame, kad tai - dar tik pradžia“, - iniciatyvai skirtoje spaudos konferencijoje sakė projekto koordinatorė, Istorijos fakulteto magistrantė Luka Lesauskaitė.

Daugiau apie pristatymą žr.: 15min.lt, kauno.diena.lt 

Projekto svetainė:  asuzlietuva.lt