Tomo Vaisetos sveikinimo kalba diplomų teikimo ceremonijoje
Gerbiamas dekane, gerbiamos kolegės ir kolegos, mieli absolventai,
leiskite man sulaužyti taisykles, kurias mes labai vertiname ir gerbiame, ir kreiptis pirmiausia ne į jus, o į studentų, dabar jau absolventų artimuosius ir tėvus, kurie tokiomis progomis kažkodėl dažnai vadinami tėveliais, tarsi jų atžaloms – godutėms, agnutėms, ignutėms, ingutėms, adomukams – baigus studijas ir gavus diplomą tėvai šiek tiek sumažėja. Gal ir iš tiesų reiktų kreiptis „mieli tėveliai“, nes jūs dar nežinote, kokie intelekto monstrai, chimeros, grifonai ir baziliskai po Istorijos fakulteto liepa išaugo ir šiandien – tikiuosi – praleis popietę su jumis, sės prie vieno stalo, grįš namo, o paskui – išeis laimės ieškoti, ir tiek jūs juos bematysite. Tiesą sakant, jie ir patys dar nežino, į ką išaugo – man asmeniškai tai gražiausia ir svarbiausia studijų, studijavimo, dėstymo ir dėstytojavimo prasmė. Šitie monstrai, chimeros, grifonai ir baziliskai galiausiai ir yra visa universiteto prasmė.
Bet grįžkime prie jūsų, mieli tėveliai, kurie – jeigu jau esate čia – vadinasi, įveikėte sunkiausią iššūkį: apsukę kelis ratus aplink universiteto pastatus, šiek tiek suplukę, pagaliau radote kur gi ta Šventų Jonų bažnyčia. Dabar paprašysiu jūsų to, ko visada prašo istorikai – nukeliauti į praeitį ir prisiminti tą akimirką, kai sužinojote, kad jūsų mylimiausia dukra ar sūnus įstojo į Istorijos fakultetą, kad studijuos istoriją, kultūros istoriją, antropologiją, archeologiją ar paveldosaugą. Drįsčiau spėti – ir tebūnie man būna už šį spėjimą atleista – kad jūs galbūt sušukote tai, kas po Šv. Jonų bažnyčios skliautais nuskambėtų net iškilmingai: „Viešpatie!“ arba „Jėzau Marija!“, o po to: „Ką ji ar jis veiks su tomis datomis? Ar žinojimas, kad Augsburgo taikos sutartis pasirašyta 1555 m., leis uždirbti duonai? Gauti būsto paskolą? Atostogauti Balio saloje?“ O žiūrėdami į gležnų, trapių, dėmesio ir įvertinimo ištroškusių savo atžalų akis galbūt išskaitėte tuos pačius klausimus, ir jus kaip šiltas vasaros vakaras apgaubė nerimo marška. Mieli tėveliai, turiu jums blogų žinių. Jūs – čia ir dabar – patekote į viduramžišką sąmokslą, lyg karaliaus Mindaugo nužudymo išvakarėse. Nes tikiu ir žinau, kad niekas – net ir jūsų atžalos – nebegalvoja, kad istorija yra tik faktų ir datų kratinys. Jūs likote vienui vieni.
Tad kas yra istorija?
Istorija yra mūšio laukas. Štai, ar regite, kaip iš milžiniško dulkių debesies išnyra riteriai – ten joja liberalizmu, konservatizmu, marksizmu (vos nepasakiau – leninizmu, bet ir – leninizmu) pasikausčiusios kariuomenės. O štai prieš spiginančią nežinios saulę rikiuojasi metodologijos lankininkai, jie įtempia lankus ir staiga dangus užtemsta – nuo komparatyvistikos, diskurso analizės, probleminės analizės (kas tai bebūtų), prozopografijos, tinklaveikos ir struktūralizmo strėlių. Griežtai, lyg apibrėždami chronologines ribas, į vieną gretą stoja artilerijos daliniai. Pabūklai šauna ir į taikinius negailestingai skrieja hipotezės ir uždaviniai. O po paraku, prakaitu, krauju, neviltimi ir netikėtais profesoriaus Bumblausko klausimais pakvipusį lauką kaip pasimetę vaikai laksto istoriografijos pėstininkai. Mes nespėjome suprasti, kas vyksta, o jau matome, kaip nelygioje kovoje krenta drąsus archyvinis šaltinis, iš mūšio lauko klibinkščiuodami traukiasi sužeisti spaudos puslapiai, išleisdama paskutinį kvapą gargaliuoja atmintis. Istorija yra triumfas ir tragedija. Istoriją rašo nugalėtojai, bet tuoj, už akimirkos, jie pralaimės.
Istorija taip pat yra pasaulio ir tikrovės aiškinimo būdas. Ten, kur jūs matote „nauja“ ir „unikalu“, mes matome analogijas ir niekada neišmokstamas pamokas. Ir atvirkščiai – ten, kur jūs sakote „kažkur tai matyta“, mes sakome, kad jūs nesuprantate konteksto ar mąstote anachronizmais. Ten, kur jūs matote žmones ir įvykius, mes matome procesus ir struktūras, atsiprašau, trumpojo, vidutinio ir ilgojo periodo struktūras. Ir atvirkščiai – ten, kur jūs pasiduodate užkalbėjimams matyti nematomas jėgas ir likimo pirštą, mes klausiame, argi neužuodžiate karaliaus ambicijos, karvedžio kvailybės ir valstiečio meilės? Ten, kur jūs sakote, kad „čia viskas aišku“, mes sakome, kad jūs neatlikote šaltinių kritinės analizės. O kai jūs priekaištaujate, kokie mes istorikai, jei nežinome, kada pasirašyta Augsburgo taikos sutartis, mes nuraustame, bet kukliai atsakome: mes ne Google ir Vikipedija, mes nustatome problemas, jas tiriame ir aiškiname pasaulį, mes ieškome tiesos. O labiau už tiesą juk visi trokštame tik artimo meilės (nors dėl to aš dar drįsčiau pasiginčyti). Borgesas kažkada rašė apie žmogų, kuris negalėjo nieko pamiršti. Ne, istorikas nėra šitas žmogus. Istorikas yra žmogus, kuris negali nieko nepaaiškinti.
Pagaliau istorija yra vaizduotės šėlsmas. Istorikai sugeba įsivaizduoti tai, ko nėra, – laiką. Tai sunki, nedėkinga, pavojinga, bet būtina misija, nes įsivaizduodami laiką ir šį vaizduotės vaisių padovanodami mums, jie suteikia mūsų visų gyvenimams prasmę. Įsivaizduodami už mus visus mūsų gyvenimus kaip nugyventą, o tai reiškia – ir gyvenamą, ir dar gyvensimą laiką, istorikai tarsi suteikia mums logišką pasakojimą, tvarią saugyklą, jeigu norite, dieviškąjį seifą, į kurį galime sudėti savo prisiminimus, netektis, nuodėmes, kaltes, pirmuosius kartus, neišsipildžiusius norus, pasiekimus ir džiaugsmus. Seifas, į kurį telpa tūkstančių tūkstančiai metų. O tai leidžia pamiršti, kad už mūsų nugarų alsuoja juoda, gliti, bedugnė ir beprasmė gelmė. Tai istorikai, kurie pasiryžta dėl mūsų visų nerti į šią gelmę, todėl istorija – tai ir prabudimas gilią naktį išpiltam šalto prakaito, girdint už lango siaučiant tūžmingus vėjus ir kažkam lyg laibais numirėlio pirštais barbenant į palangės skardą.
Ar dabar, mieli tėveliai, jums aišku, ką į savo CV, eidami uždirbti duonai, įrašys jūsų atžalos? Ką pasakys bankininkui nuėję būsto paskolos? Ir kaip atsiskaitys kelionių agentūrai už kelionę į Balio salą? Tikiu, kad taip.
Mieli studentų tėvai, tėveliai, artimieji, draugai ir bendražygiai, visi tie, kuriems rūpi šie jauni žmonės, net jeigu jūsų šiandien nėra čia su mumis, nebijokite pasveikinti, apkabinti, pabučiuoti šių monstrų, chimerų, grifonų ir baziliskų – žiniomis nugaląstus aštrius dantis, teorijomis liepsnojančius liežuvius, mirtį nešančius kritiškus žvilgsnius įgavo tik jų intelektas, o absolventai liko tokie, kokie buvo, – trapūs, gležni, trokštantys dėmesio ir įvertinimo.
Mieli absolventai, šiandien jums universitetas suteikia galbūt net svarbiausią jūsų gyvenime įvertinimą – įteikia diplomus ir sako, kad jūs neuždusote mūšio dulkių debesyse, tapote žmonėmis, kurie negalės nepaaiškinti, sėkmingai pasidavėte vaizduotės šėlsmui, išgyvenote prabudimą gilią naktį. Dabar jūs prabudote nakties pakrašty, tuoj išauš rytas ir kažką jums atneš. Tik Dievas žino, ką. Bet tai jau kita istorija. Istorija iš vienos didžiosios ir daug mažųjų I. Sveikinu visus.
2018 metų gegužės 17 d. Centrinė rinkimų komisija patvirtino gegužės 14-16 dienomis vykusių rinkimų į Senatą rezultatus.
2018 m. gegužės 3 d. Istorijos fakultetas kviečia į kandidatų (fakulteto atstovų) į Vilniaus universiteto senatą prof. Zenono Butkaus ir doc. Nerijaus Šepečio debatus. Renginį ves doc. Aurimas Švedas. Debatų pradžia 15.00 val., 214 auditorija (Istorijos fakultetas, Universiteto g. 7).
Vilniaus jidiš institutas
Centrinė rinkimų komisija informuoja, jog prasideda nauji rinkimai į Vilniaus universiteto Senatą.
Istorija prasideda čia.
Šiandien prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybės atkūrimo 100-mečio proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė 100 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių. 
Bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais ir studentais (vadovė doc. dr. Jurgita Verbickienė) parengta kilnojamoji paroda „Lietuvą kūrėme kartu“ supažindina su Lietuvos tautinėms ir etninėms bendruomenėms, jų vaidmeniu kuriant Lietuvos valstybę, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Pasitinkant Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, kviečiu Istorijos fakulteto bendruomenę (dėstytojus ir administracijos darbuotojus, studentus ir alumnus) šį trečiadienį, vasario 14 d., 12.30 susitikti Fakulteto kiemelyje bendrai nuotraukai. Kviečiame atsinešti vėliavas ar vėliavėles.
2018 metų Valstybės Nepriklausomybės stipendija paskirta dr. Norbertui Černiauskui 
Prasidėjo registracija į Jaunųjų istorikų mokyklą, kuri organizuojama kartu su 
Kviečiame dalyvauti mokslinėje konferencijoje "VILNIAUS UNIVERSITETAS: TRADICIJŲ TĄSA, PERTRŪKIAI IR IŠRADIMAI"
Istorijos fakulteto bendruomenę sukrėtė netikėta ankstyva mūsų absolvento ir kolegos dr. Gedimino Lesmaičio mirtis. Užjausdami artimuosius ir draugus, prisiminsime Gediminą kaip tyrimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę autorių, aktyvų istorikų bendruomenės narį, palaikiusį plačius kontaktus su kolegomis Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, o visų pirma - kaip nuoširdų bičiulį,
2017 m. pradžioje Vilniaus universitetas ir JAV lietuvis Juozas Sidas pasirašė dovanojimo sutartį, pagal kurią buvo remiamos istorijos studijos ir mokslas Vilniaus universitete. Šia parama Juozas Sidas puoselėja savo dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimą.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Rinkimų komisija informuoja, kad 2017 m. gruodžio 7 d. fakulteto Taryboje įvyko slaptas balsavimas Istorijos fakulteto dekano rinkimuose.
2017 m. gruodžio 7 d. (ketvirtadienis), 14.30 val., 211 aud. Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje vyks fakulteto dekano rinkimai. 
Lapkričio 29 d. (trečiadienį), 15 val. Istorijos fakulteto 211 auditorijoje vyks kandidato VU Istorijos fakulteto dekano rinkimuose, profesoriaus Rimvydo Petrausko programinių nuostatų pristatymas.