Jaunasis mokslininkas dr. Tomas Čelkis: kaip prakalbinti LDK žemėlapius?
Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Čelkis – geriausias 2015 m. jaunasis mokslininkas. Jo tyrimų tema – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ir keliai.
Kaip susidomėjote sienomis ir keliais? Ar tai pagrindinė Jūsų darbų tema?
Susidomėjimas sienomis prasidėjo nuo kursinio darbo, kuriam vadovavo prof. Rimvydas Petrauskas, išaugo į bakalauro, paskui į magistro darbą. Vėliau pasiryžau stoti į doktorantūrą ir rašyti disertaciją. Keliai – jau vėlesnių, podoktorantūrinių studijų tyrimų objektas Lietuvos istorijos institute. Buvau įsipareigojęs parašyti straipsnių ciklą, galbūt monografiją. O šįmet jau parengta spaudai rankraštinių LDK teritorijų žemėlapių, planų – 100 dokumentų – publikacija su studija. Ji bus paskelbta atskiru leidiniu. Šaltiniai iš VUB, dauguma jų netyrinėti. Dabar atsirado dar viena tema – istorinė kartografija. Tai pagalbinė istorinės geografijos disciplina, kurią sudaro valstybės teritorijos ir sienų tyrimai, sausumos kelių tinklas ir istorinė kartografija.
Visą interviu skaitykite © naujienos.vu.lt
E. Kurausko nuotr.
Reikia pradėti nuo to, kad aš – netikras istorikas. Pirmiausia baigiau teisę Vilniaus universitete, įgijau magistro diplomą. Į istoriją aš patekau ir sau pačiam netikėtai, kai maždaug trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Daugiausia dirbau ties partizaninio karo ir teisiniais klausimais, nes ten buvau vienintelis žmogus, kuris turėjo tam reikalingų žinių. Taip išėjo, kad paliekant šį darbą man pasidarė labai gaila viso to, kas ten buvo mano apmąstyta ir surinkta, ir tada (2006 m.) parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“.
Sausio 21 d. iškilmingi buvo išdalyti Lietuvos nacionalinio transliuotojo apdovanojimai „Auksinės bitės“, arba vadinamieji LRT „Oskarai“. Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ pripažinta geriausia LRT TV laida!
Apie sausio įvykius bei šiandieninę valstybę „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas.
"Sausio 13-oji žymi esminį momentą, Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. SSRS karinės agresijos akivaizdoje mes visam pasauliui pademonstravome savo siekį apginti laisvę. Tai buvo tikrai itin svarbu, nes vienas dalykas – deklaruoti nepriklausomybę, o visai kitas – ją ginti ir apginti", – įsitikinęs VU Istorijos fakulteto docentas dr. Algirdas Jakubčionis.
Metams baigiantis - VU Istorijos fakulteto docentas dr. Aurimas Švedas apie istorijos pabaigas ir jos ateities formas, apie mūsų pastangas susivokti laiko tėkmėje, tyrinėjant asmeninės istorijos punktyrus ir valstybės bei tautos ar net Vakarų civilizacijos istoriją bei jos paraštes. 
Vakar Teatro salėje iškilmingai pagerbti 2015 m. labiausiai nusipelnę Vilniaus universiteto bendruomenės nariai, išdalytos mokslo premijos, pasveikinti geriausi fakultetų dėstytojai.
Interviu su geriausiu 2015 metų dėstytoju docentu dr. Aurimu Švedu apie studijas Istorijos fakultete ir istoriko amatą.
Artėjant šv. Kalėdoms, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų korporacija „Korp!Tilia“ kviečia pasikalbėti su fakulteto bibliotekininku Skirmantu Miču. 
Studentai kartais pavadinami visuomenės „šviežiu krauju“. Jie paprastai siejami su jaunatvišku idealizmu, noru keisti pasenusią ir nusistovėjusią tvarką, siūlo naujas idėjas ir sprendimus. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų korporacija „Korp!Tilia“ docento Nerijaus Šepečio klausė, kaip jis vertina fakultetą, studentus, jų organizacijas šiandien ir tas, kurios veikė prieš porą dešimtmečių.
Vilniaus universiteto mokslininkai praskleidė šydą, koks buvo XVIII amžiuje gyvenusių vilniečių gyvenimas ir mirtis. O medžiagos apie tai jie gavo tyrinėdami kriptą su palaikais po Švč. Trejybės bažnyčia sostinės senamiestyje. Iš viso čia rasti 53 karstai su palaikais. Bent viena iš palaidotųjų tikrai buvo moteris. O kai kurie mėgo persivalgyti ir išgerti.
Klausimas, kuriuo ketinu pasisakyti, nėra nei ypač aktualus, nei apčiuopiamai konkretus. Noriu kalbėti apie tam tikrą socialinę ligą, kurios kultūrinę raišką stebiu jau daugiau nei dešimtmetį ir kurios tam tikrą politinį paūmėjimą manausi regįs mūsų dienomis. Konkretus akstinas prabilti buvo delfi.lt paskleistas „Lietuvos in-telektualų atviras laiškas“ (2015-10-12), užsimojęs „apginti“ Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą, kurią puola… Čia jau nebesvarbu, ir taip žinome, kad NŽ-A ir jo autoriai bus pirmose gretose (plg. kad ir praėjusio Nr. 6 Arūno Streikaus Pastabas „Ar mums vis dar reikia tautos poetų?“).
Lietuvos mokslininkė padėjo suprasti vieną didžiausių šių dienų paslapčių – iš kosmoso pastebėtus ženklus Kazachijos stepėse. Bet jos tyrimai paneigia, kad prieš tūkstančius metų žmonės taip siuntė žinią ateiviams. 35 metų archeologei Giedrei Motuzaitei-Matuzevičiūtei pavyko tai, ko galėtų pavydėti kiekvienas Lietuvos mokslininkas, – per kelias dienas jos tyrinėjimus pristatė populiariausia pasaulio žiniasklaida.
Lapkričio 6–7 d. Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Joachimo Lelewelio skaitymai: praeitis, istoriko amatas, visuomenė XIX–XXI a.“, kurią rengė Istorijos fakultetas ir Lenkijos institutas Vilniuje. Renginys skirtas J. Lelewelio veikalo „Historyka tudzież o łatwem i pozytecznem nauczaniu historyi (1815)“, nedidelės, tačiau istorikos raidai programinės studijos, išleidimo 200-osioms metinėms.
Algirdo anūkas Ostejus 1382 metais gynė Kremlių nuo totorių, kai tuo metu Rusijos didvyriu laikomas Dmitrijus Donietis pasitraukė į saugesnę vietą. Rusią iš totorių jungo galutinai išvadavę carai buvo tikrieji Vytauto Didžiojo palikuonys. Tiesa, jie ir Lietuvą smarkiai susilpnino, pradėdami su ja nuožmią kovą. Ivanas Rūstusis pretendavo į Lietuvos sostą, numirus Žygimantui Augustui, o XVII amžiaus pradžioje lietuviai su lenkais įsiveržė į Kremlių. Ir kas žino, jei būtų palankiau susiklosčiusios aplinkybės, gal būtų Maskva pajungta Lietuvos valiai? Apie mažai žinomus įvairialypius Lietuvos ir Maskvos santykius kalbėjosi Virginijus Savukynas kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu profesoriumi Rimvydu Petrausku.
Gatvių pavadinimai – tautos istorinės atminties išraiška. Jie rodo, kuriuos didvyrius geriausiai atsimena ir vertina žmonės. Istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas suskaičiavo, kad Lietuvoje iki šiol populiariausia gatves ir aikštes vadinti Vytauto vardu. Vytauto skverą, gatvę, aikštę ar skersgatvį galima rasti kas šeštame Lietuvos mieste ar miestelyje.
Apleisti ir nuščiuvę Vilniaus sporto rūmai kadaise liudijo tikrai istorinį renginį. Prieš 27 metus jie tiesiog ūžė nuo idėjų ir emocijų. 1988 metų spalio 22 dieną prasidėjo Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.
Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba numato modernizuoti Elektroninio archyvo informacinę sistemąbei sukurti naujas elektronines paslaugas.