Archeologas Albinas Kuncevičius: sužlugdyta svajonė atvėrė kitas karjeros duris
Vilniaus universitetą garsina daugybė nusipelniusių mokslininkų. Vienas jų – Lietuvos archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Albinas Kuncevičius. Šio žmogaus biografija išties turtinga. Beveik dešimtmetį dirbęs aplinkosaugoje, vėliau ėmė kasinėti Lietuvos valdovų rūmus. Apsigynęs daktaro disertaciją būtent apie radinius šiuose rūmuose, A. Kuncevičius pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Dideli iššūkiai niekada nesužlugdė profesoriaus svajonės – gilintis ir domėtis mūsų valstybės istorija.
Neįgyvendinta svajonė atvėrė duris naujam pomėgiui
Archeologas prasitaria, kad išties jis turėjo didelį norą studijuoti Lietuvos istoriją, tačiau ten jis buvo nepriimtas. Tai lėmė archeologijos studijų pasirinkimą, kurios apėmė itin platų spektrą – nuo šiaurės elnių iki dabartinių kasinėjimų. Baigęs studijas ilgą laiką A.Kuncevičius dirbo paminklosaugoje, tačiau mokslo ir naujų atradimų profesoriui buvo negana. Anot mokslų daktaro, valdovų rūmai jam, dar jaunam archeologui, buvo itin gera mokykla. „Man visuomet buvo labai įdomi Lietuvos valstybės istorija, tad aš ir domėjausi dalykais, kurie susiję su LDK. Šio jausmo vedamas pradėjau domėtis valdovų rūmais ir galiausiai juos kasinėti. 1988–1990 m. šių rūmų kasinėjimai buvo itin populiarūs. Buvo inicijuojamos šimtai ekskursijų, tiek vaikams, tiek suaugusiems. Valdovų rūmų dalis, kurią dabar vertiname kaip archeologinį atradimą – apatinis aukštas, atkasti rūsiai ir kokliai buvo rasti būtent tada“, – prisiminimais dalijosi A. Kuncevičius.
Tomas Vaiseta nustebo išgirdęs, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jis gali rašyti net ir eilėraštį, jeigu taip sugebės pasakyti ką nors naujo ir savito. Prieš įžengdamas į auditoriją galvoje jis turėjo visiškai kitokį istorijos mokslo vaizdinį, kitaip suvokė istorikų veiklą. Per studijų metus T. Vaiseta neparašė eilėraščio profesoriui, tačiau sėkmingai baigė magistro studijų programą, o vėliau apsigynė daktaro disertaciją.
Dvylika Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų akademinių asociacijų, vienijančių apie pusantro tūkstančio narių, paskelbė deklaraciją, kuria reikalaujama esmingai atnaujinti Lietuvos mokslo politiką. Pabrėžiama, kad mokslas ir studijos pagaliau turi tapti pagrindiniu Lietuvos valstybės prioritetu, ir tai turi būti įtvirtinta nacionaliniu susitarimu.
VU Istorijos fakultetas
Balandžio 24 d. (pirmadienį) 16 val. kviečiame dalyvauti kandidatų į Vilniaus universiteto tarybą debatuose, kurie vyks Komunikacijos fakulteto Spaudos teatro auditorijoje (Saulėtekio al. 9, I rūmai, 217 auditorija).
VU Centrinė rinkimų komisija patvirtino kandidatų į dvi Universiteto tarybos narių vietas sąrašą bei patvirtino, jog abeji rinkimai vyks balandžio 25-26 dienomis (prieš savaitę tradiciškai bus numatytas išankstinis balsavimas).
Sveikinu savo ir fakulteto bendruomenės vardu kolegą prof. Liudą Mažylį su puikiu atradimu. Nereikia sakyti, ką šis dokumentas reiškia ir mums istorikams, ir visuomenei. Toks atradimas taip pat yra nuostabus įvykis mokslininko gyvenime, vainikuojantis ne visuomet matomą kruopštų darbą.
Vilniaus universitetas pradeda
Lietuvos archeologijos draugija geriausiais 2016 metų archeologais už Lietuvos ir Europos archeologų mokslinio bendradarbiavimo stiprinimą, inicijuojant XXII Europos archeologų asociacijos kongresą Vilniuje paskelbė VU Istorijos fakulteto prof. dr. Albiną Kuncevičių bei doktorantę Agnę Žilinskaitę.
Lietuvos mokslų akademija
Minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 dienos šventę jaučiame gyvesnį patriotiškumo dvelksmą, gatvėse matome iškeltas vėliavas, girdime Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tačiau ar susimąstome kodėl, kaip, kam esame dėkingi už laisvę? Šiais ir kitais klausimais kalbėta vasario 13 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje diskusijoje: „Likimo vardas – Valdas Adamkus“: apie nematomą Prezidento darbo pusę, Lietuvos valstybės dabartį bei ateities vizijas.
Prasidėjo registracija į Jaunųjų istorikų mokyklą, kuri organizuojama kartu su
Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko, nors Lietuvos istorija laikoma vienu mūsų tapatybės pagrindų, tačiau visą laiką gyvenome su pramiegotos Lietuvos istorijos idėja. Ne veltui Maironis yra pasakęs, kad po Vytauto mirties – penki amžiai nakties be aušros.
Tarpukaris, pirmosios sovietų ir nacių okupacijos laikas, sovietmetis, galiausiai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, jos įtvirtinimas – visa tai teko išgyventi literatūrologei, teatrologei, germanistei, ilgametei Atviros Lietuvos fondo pirmininkei Irenai Veisaitei.
„Prieš sužinodamas apie geriausio dėstytojo apdovanojimą kaip tik buvau perskaitęs interviu su rašytoju Valdu Papieviu, kuris, gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, prisipažino, kad toks įvertinimas jam yra „ir džiaugsmas, ir didelė atsakomybė, nerimas dėl ateities“. Negaliu savo įvertinimo sugretinti su V. Papievio apdovanojimu, tačiau jausmas buvo / yra labai panašus. Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, bet kartu šį „titulą“ priimu ne tik kaip įdėtų pastangų pripažinimą, bet ir kaip tam tikrą įvertinimą avansu, kuris itin įpareigoja“, – sako geriausias VU Istorijos fakulteto dėstytojas lektorius dr. Norbertas Černiauskas. Tai ne pirmas jo darbo pripažinimas – 2015 m. per Istorijos fakulteto dienas jaunajam istorikui taip pat skirtas metų dėstytojo apdovanojimas.
Istorikas, televizijos laidų vedėjas, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesorius Alfredas Bumblauskas – vienas iš dešimties įtakingiausių visuomenininkų Lietuvoje. Pats profesorius laidoje pajuokavo, kad jis toks pat įtakingas kaip Mongolija – sovietmečiu buvo toks anekdotas apie labiausiai nepriklausomą šalį Mongoliją, nuo kurios visai niekas nepriklauso. Daugelyje savo pasisakymų ir straipsnių prof. A. Bumblauskas kalba apie sumenkusį dėmesį humanitariniams mokslams ir dėl to kylančias grėsmes, taip pat apie aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje. Būdamas Istorijos fakulteto dekanas, jis daug prisidėjo prie fakulteto pertvarkymo, desovietizacijos.
Gruodžio 15 d. įteiktos Kultūros ministerijos premijos. Jų laureatais tapo ir du VU Istorijos fakulteto istorikai - dr. Liudas Jovaiša ir dr. Aurimas Švedas.
2014-ieji, kai Ukrainoje įvyko Maidanas ir prasidėjo Rusijos sukeltas karas, buvo vieni svarbiausių metų XXI amžiaus Lietuvos istorijoje. Tada jaunoji karta, karą įsivaizdavusi kaip fikciją iš vadovėlių, pirmą kartą pajuto, kad Lietuvos valstybės egzistavimas nėra savaime suprantamas. Tai sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas