2025 m. vasario 6 d. Istorijos fakulteto rinkimų komisija įregistravo doc. dr. Loretą Skurvydaitę kandidate į VU Istorijos fakulteto dekanes.
Vasario 25 d. 16 val. vyks kandidatės prisistatymas Istorijos fakultete bendruomenei 211 auditorijoje.
Kovo 4 d. 16 val. vyks Istorijos fakulteto Tarybos posėdis, kuriame bus renkamas (-a) Istorijos fakulteto dekanas (-ė).
Skaitmeninės humanitarikos (SH) plėtra yra svarbi šiuolaikinių mokslinių tyrimų dalis. Suprasdami jos reikšmę, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos ir Istorijos fakultetai Lietuvos mokslų tarybai (LMT) pateikė bendrą projektą, kuriuo siekiama atnaujinti mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir artimiausiu metu įkurti SH laboratoriją. Tuo tikslu VU buvo įdiegtos naujos SH priemonės, leidžiančios mokslininkams analizuoti istorinius šaltinius ir kitokio pobūdžio medžiagą taikant šiuolaikinius metodus.
Dr. Sergii'us Gurbychas, VU podoktorantūros stažuotojas, baigęs Heidelbergo žydų studijų universitetą ir finansuojamas pagal Ekonomikos atgaivinimo ir atsparumo planą „Naujoji Lietuvos karta“, plačiau papasakojo ir aptarė SH, jos įrankius, jų funkcionalumą ir naudą universitetui. Mokslininkas turi aštuonerių metų patirtį taikant SH metodus.
Kas yra SH ir kokia jos nauda humanitarams?
Dr. S. Gurbychas sako, kad SH yra plati akademinė sritis. Jai apibūdinti tinka skėčio sąvoka, kuri apima tiek teorinius, tiek praktinius aspektus. Praktinį aspektą sudaro įvairios priemonės ir metodai, o teorinis aspektas apima kritišką šių priemonių ir metodų analizę.
„SH mokslai yra plati tarpdisciplininė sritis. Skirtingi tyrėjai nagrinėja skirtingus dalykus, tokius kaip vaizdai, tekstai, vaizdo ir garso įrašai, taikydami SH metodus tokiose srityse kaip istorija, menas ar kultūros studijos. Be akademinės bendruomenės, įvairių šakų specialistai, pavyzdžiui, leidybos, žiniasklaidos ir duomenų analizės, taip pat taiko SH metodus savo darbuose, – pažymi jis. – SH kaip mokslinė šaka oficialiai atsirado maždaug prieš 30 metų, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Iki 2010-inių vidurio padaugėjo akademinių publikacijų, kuriose aprašomos SH metodikos, o daugelis universitetų įsteigė SH centrus ir padidino susijusių projektų finansavimą. Šiandien stebime naują bangą, kurią paskatino didžiųjų kalbos modelių (LLM), tokių kaip GPT, „Gemini“, „Claude“ ir LLaMA, atsiradimas. Šie dirbtinio intelekto modeliai keičia tekstų analizę, istorinius tyrimus ir kultūros studijas, pristatydami naujas metodikas ir galimybes.“
Dr. S. Gurbychas, dešimt metų studijavęs ir atlikęs tyrimus Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur SH yra plačiai taikoma, pabrėžia šių metodų veiksmingumą: „SH leidžia tyrėjams dirbti daug greičiau. Pavyzdžiui, jei mokslininkui reikia perskaityti knygą, kelis tekstus ar visą tekstyną, kad surastų pagrindines sąvokas ir išanalizuotų jų kontekstą, šis procesas pareikalautų daug pastangų ir laiko. Tačiau paprasta programa ar sukurta pagal užsakymą gali atlikti šią užduotį per kelias sekundes. Todėl SH sutaupo ir laiko, ir nemažai techninio darbo. Be to, ji leidžia magistrantams analizuoti medžiagą, kurią paprastai nagrinėti sugeba tik keli ekspertai, dažnai turintys savo mokslinių interesų.“
Kaip veikia SH?
• Duomenų rinkimas – fizinių objektų konvertavimas į skaitmeninę formą.
• Duomenų apdorojimas – išgauto skaitmeninio turinio analizė.
• Vizualizavimas – tyrimo rezultatų pateikimas įvairiais vizualiniais formatais.
„Pavyzdžiui, istoriniuose tyrimuose dirbame su fiziniais objektais – archyviniais dokumentais. Pirmajame etape nuskenuodami ir taikydami optinį teksto atpažinimą šią medžiagą suskaitmeniname. Tai leidžia mums gauti tekstą elektroniniu formatu, tinkamu tolesnei analizei“, – pasakoja dr. S. Gurbychas.
Antrajame – duomenų analizės etape naudojamas įrankis priklauso nuo tyrimo tikslo. Mokslininkai gali pasitelkti lingvistinę analizę, statistinę analizę ar kitus metodus, kiekvienai tyrimo rūšiai naudodami skirtingas priemones: „Pavyzdžiui, norėdami ieškoti raktažodžių tekstyne, galime naudoti konkordanso įrankį – programą, kuri nustato konkrečių žodžių vietas ir pateikia jų kontekstą. Be to, galime parašyti pasirinktinį kodą, kad išryškintume visus miestų pavadinimus, asmenvardžius ar kitus svarbius žodžius tekstuose.“
Trečiąjį etapą dr. S. Gurbychas apibūdina kaip žemėlapių kūrimą. Juose tyrėjai surašo visus tekste minimus geografinius pavadinimus – tai leidžia jiems vizualizuoti geografinį pasiskirstymą dokumentuose ir nustatyti dėsningumus, kurie gali būti nepastebimi iš paprasto miestų sąrašo. Šiuose žemėlapiuose tyrėjai gali pažymėti istorines tiriamojo laikotarpio valstybių sienas ir gauti papildomų įžvalgų. Žinoma, taip pat galima kurti grafikus, diagramas ir kitas vizualizacijas, iliustruojančias tyrimo rezultatus.
Ar sunku naudoti SH?
Paklaustas, ar sudėtinga naudotis SH metodais, dr. S. Gurbychas paaiškina, kad vieni metodai, programos ir įrankiai lengvesni, o kiti – sudėtingesni. Pavyzdžiui, jei studentas pradeda skaitmeninti dokumentus, jam nėra būtina jokia išankstinė patirtis. Jie gali tiesiog pradėti skenuoti ir skaitmeninti. Atlikti optinį ženklų atpažinimą taip pat nesudėtinga, nes tai galima padaryti vos keliais mygtukų paspaudimais.
„Tačiau jei kalbame, pavyzdžiui, apie ranka rašyto teksto atpažinimą, jau reikia tam tikros techninės patirties ir žinių, nes tai susiję su specializuotomis platformomis ir programine įranga. Taigi priklauso nuo to, kokį metodą naudosime. Yra daug įvairių priemonių – vienos jų yra paprastos, o kitoms gali prireikti valandų praktikos ar net oficialių kursų, kad išmoktume tinkamai jomis naudotis“, – sako VU mokslininkas.
Jis priduria, kad plačios ir galingos programos, galinčios atlikti daug užduočių, tokių kaip kurti žemėlapius, diagramas ar atlikti pažangią teksto analizę, gali būti gana brangios. Tad norint jomis naudotis reikia universiteto lėšų.
„Tačiau kai kurios priemonės, pavyzdžiui, konkordanso programinė įranga, leidžianti naudotojams analizuoti tekstynus ir nagrinėti pagrindinių terminų kontekstą, yra nemokamos. Taip yra todėl, kad daugelis tyrėjų kuria individualias priemones, atitinkančias jų konkrečius poreikius. Ilgainiui jie supranta, kad šios priemonės galėtų būti naudingos platesnei auditorijai, todėl padaro jas viešas ir nemokamas“, – sako mokslininkas.
Ką reikia padaryti norint naudoti SH
Jei tyrėjai niekada nėra naudoję SH, dr. S. Gurbychas rekomenduoja pradėti nuo įvadinio kurso, pavyzdžiui, SH101, skirto pradedantiesiems. „Jiems derėtų turėti „žemėlapį“ – aiškų supratimą apie tai, kokį darbą galima atlikti ir kokių priemonių galima gauti nemokamai. Kai išsiaiškins galimybes, nustatys, kokių priemonių jiems reikia, ir išmoks, kaip jomis veiksmingai naudotis.
Nustatę, kokių SH priemonių reikia tikslui pasiekti, tyrėjai gali išmokti jomis naudotis internetiniuose kursuose arba iš „YouTube“ mokomųjų vaizdo įrašų. Pirmiausia jie turi suprasti, kam ta priemonė skirta ir kokiu tikslu ją naudos. Iš pradžių nereikia jokios programavimo patirties. Kai kurie įrankiai gali atlikti visas reikiamas užduotis, tačiau jie, sakyčiau, yra bendros paskirties.
Jei norite pritaikyti įrankį konkretiems poreikiams ir nemokėti už programinę įrangą, galite naudoti savo kodą. Tačiau paprasčiausiais atvejais galite paprašyti didžiųjų kalbos modelių, pavyzdžiui, „ChatGPT“ arba „Gemini“, pagalbos. Jie jums sukurs kodą, tačiau jūs turite žinoti, kaip jį panaudoti, pateikti įvestį (pvz., savo teksto tekstyną) ir apdoroti išvestį. Žinoma, būtų geriau, jei suprastumėte kodą ir nepasikliautumėte vien tuo, ką pateikia „ChatGPT“. Kad galėtumėte visapusiškai juo naudotis, turėtumėte žinoti, kaip keisti kodą ir pritaikyti jį savo konkretiems tikslams“, – aiškina dr. S. Gurbychas.
Aptardamas kai kurių įrankių gebėjimą analizuoti sudėtingus tekstus su keliomis prasmėmis, VU mokslininkas pažymi, kad sparčiai tobulėjant dirbtniam intelektui, įskaitant tokių pažangių modelių kaip „ChatGPT“ atsiradimą, dabar įmanoma – bent jau iš dalies – sukurti įrankius, kurie gali „skaityti tarp eilučių“ ir aptikti tokius elementus kaip ironija, metafora ar net propaganda. „Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali atpažinti nuorodas į Bibliją ar kitus klasikinius tekstus ir netgi tam tikru laipsniu aptikti ironiją. Taigi po metų greičiausiai sulauksime programų, kurios leis daug efektyviau interpretuoti paslėptas prasmes. Tokios priemonės labai priklauso nuo dirbtinio intelekto“, – sako jis.
Pokalbio pabaigoje dr. S. Gurbychas pažymi, kad bendradarbiaujant Istorijos fakultetui ir Filologijos fakultetui buvo pradėta vykdyti SH laboratorijos programa. Pagal ją kas dvi savaites jis rengia seminarus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama darbui su konkrečiais įrankiais. Pirmasis seminaras vyks vasario 6 d. ir bus skirtas „Transkribus“ – platformai, padedančiai optiškai atpažinti ranka rašytą tekstą.
Vilniaus universiteto archeologų su kolegomis atlikto naujausio tyrimo rezultatai buvo publikuoti žurnale „Scientific Reports“. Straipsnyje „The Shifting of Buffer Crop Repertoires in Pre-Industrial North-Eastern Europe“ mokslininkai aprašė, kaip dėl klimato kaitos keitėsi senovinės žemdirbystės strategijos šiaurės rytų Europoje per pastaruosius du tūkstančius metų.
„Šis tyrimas gana ryškiai parodė, kad dėl klimato kaitos ir prasidėjusio mažojo ledynmečio šilumamėgės soros, kurios buvo pagrindinis maistas per pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį, buvo pakeistos kitomis, šalčiui atsparesnėmis kultūromis, tokiomis kaip grikiai“, – rezultatus pristato viena straipsnio autorių, Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė.
Analizuodami archeologinius duomenis ir istorinius šaltinius, mokslininkai atkūrė praeityje kultivuotų pasėlių įvairovę ir jų kaitą per pastaruosius du tūkstančius metų. Tyrimai leido suprasti, kaip bendruomenės keitė savo žemės ūkio strategijas, siekdamos užtikrinti maisto saugumą esant nepastovioms klimato sąlygoms.
Tyrimo reikšmė neapsiriboja vien praeities supratimu – jis aktualus ir šiandien. Klimato kaita kelia didėjančius iššūkius šiuolaikinei žemdirbystei, o praeities adaptacinės strategijos gali padėti formuoti tvarius žemės ūkio metodus ir politiką. Prie tyrimo prisidėjęs Bazelio universiteto aplinkotyros ekspertas dr. Michaelis Kempfas pabrėžia, kad „dėl dažnėjančių sausros periodų ir karščio bangų būti atsparesniems klimato kaitai tampa itin svarbu. Todėl turime iš naujo pagalvoti apie sausrai atsparias augalų kultūras, kurios gali padėti švelninti ilgalaikes dabartinio pasaulinio atšilimo pasekmes.“
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad Mažasis ledynmetis lėmė ne tik žemdirbystės, bet ir mitybos pokyčius – šiaurės rytų europiečių kasdieniame racione pradėjo dominuoti ruginė duona ir grikių košė. Tai rodo, kad šiltėjantis klimatas gali paskatinti mus sugrįžti ir prie primirštų sorų pasėlių auginimo.
Šio tyrimo dalyvis, kulinarinio paveldo žinovas prof. Rimvydas Laužikas priduria, kad gamtinės sąlygos, žemės ūkis ir gastronominė kultūra visada buvo glaudžiai susiję. „Gastronominė kultūra keičiasi lėčiau, todėl aplinkos pokyčiai pirmiausia paveikdavo žemdirbystę, o tik vėliau tapdavo akivaizdūs ir žmonių virtuvėje. Todėl šių procesų tyrinėjimas yra svarbus siekiant suprasti ne tik praeitį, bet ir šiuolaikines visuomenes“, – pažymi prof. R. Laužikas.
Pagrindinis straipsnio autorius VU doktorantas Meiirzhanas Abdrakhmanovas apibendrina, kad šis tyrimas pabrėžia žemės ūkio dinamiškumą ir senovės bendruomenių gebėjimą prisitaikyti prie klimato pokyčių.
Žurnalo straipsnį skaitykite čia.
Tyrimas finansuotas iš Europos mokslo tarybos įsitvirtinančių tyrėjų dotacijos (angl. ERC Consolidator Grant), skirtos VU Istorijos fakulteto profesorei Giedrei Keen Motuzaitei Matuzevičiūtei (ERC-CoG, MILWAYS, 101087964).
Praėjusių metų gruodžio 11 d. Vilniaus Sapiegų rūmuose vyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas renginys, skirtas Žmogaus teisių dienai paminėti, kurio metu pagerbti iškiliausi Lietuvos tautinių bendruomenių atstovai ir tarpkultūrinį dialogą skatinantys žmonės. Departamento premija buvo apdovanota Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Istorijos magistrantė Jūnė Masilionytė už apgintą baigiamąjį bakalauro darbą „Kauno žydų atminties vietos ir jų reikšmė vietos žydų bendruomenei“.
Studentei ir jos vadovei dr. Akvilei Naudžiūnienei buvo įteiktos padėkos. Plačiau apie atliktą tyrimą ir studijas VU Istorijos fakultete pasakoja magistrantė J. Masilionytė.
Mėgavosi darbo rašymu
J. Masilionytė kilusi iš Vilkaviškio. Istorija ją sudomino istorijos mokytoja dar 8 klasėje, o studijuoti Kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) bakalauro programą ji buvo nusižiūrėjusi taip pat dar mokykloje: „Kryptingai ėjau link to ir stojau ten, kur, galvojau, man patiks. Nors buvo idėjų stoti ir į Istorijos programą, visgi KIA nugalėjo. KIA man atrodė įdomesnė, nes aš labiau linkusi į kultūrinius aspektus. Pirmi studijų metai buvo keisti. Nelabai supratau, apie ką studijos, tačiau kai prasidėjo dalykų pasirinkimai, atsirado etninių ir tautinių mažumų istorija, studijos man atsiskleidė visu grožiu. Atradau savo sritį.“
Tiek galimą bakalauro temą, tiek dalyvauti Tautinių mažumų departamento rengiamame konkurse studentei pasiūlė dr. A. Naudžiūnienė. Mergina įkėlė visą bakalauro darbą ir reikiamus dokumentus į sistemą ir po kurio laiko komisija paskelbė įvertinimą.
„Iš tikrųjų tikėjausi teigiamo įvertinimo. Patį tyrimą man patiko atlikti ir buvo įdomu rašyti, pasitikėjau savimi ir mėgavausi darbo rašymu“, – sako VU studentė.
Interviu su žydų bendruomene
Mergina baigiamąjį bakalauro darbą rašė apie Kauno žydų atminties vietas ir jų reikšmę žydų bendruomenei. Pats darbas, kaip pati studentė įvardija, susidėjo iš didelės teorinės dalies, informacijos apie konkrečias vietas ir interviu su Kauno žydų bendruomenės nariais.
„Šios vietos – tai atminimo lentos, įvairūs memorialai, meninės instaliacijos. Įdomiausia darbo dalis, žinoma, bendravimas su Kauno žydų bendruomene. Užmegzti ryšį iš pradžių nebuvo lengva. Pirmasis žmogus, su kuriuo kalbėjau, buvo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Iš jo gavusi kontaktus, pakalbinau dar vieną moterį, kuri nukreipė į dar kitus žydų bendruomenės narius“, – pasakoja jaunoji istorikė.
Po šio pokalbio visi labai noriai dalinosi istorijomis, pasakoja studentė. Bendruomenės nariai džiaugėsi, kad studentė iš kito miesto domisi jų ir visos Kauno žydų bendruomenės išgyvenimais. Pasikalbėjusi su daugiau bendruomenės narių, Jūnė turėjo pakankamai medžiagos atlikti tyrimą.
Holokaustas dominuoja kolektyvinėje atmintyje
Jaunoji istorikė labiausiai koncentravosi į Kauno žydų bendruomenę. Jos nariai savarankiškai išskyrė įvairias atminties vietas, tarp jų Kauno IX, VII ir VI fortus ir kitas: „Daug dėmesio mano darbe buvo skiriama „Lietūkio“ garažo žudynių vietai. Būtent šios atminties vietos prisiminimui ir supratimui, nes dabar ten yra mokykla, o paminklas – mokyklos kieme. Daugelis mano kalbintų žmonių paminėjo „Lietūkio“ garažo žudynes.“
Studentė atkreipė dėmesį, kad visų kalbintų žmonių atmintyje dominavo Holokaustas ir su juo susijusios atminties vietos: „Tai nestebina, nes tai yra rimčiausia ir jautriausia tema. Pašnekovai net ne visada ir atsimindavo kitas atminties vietas, pvz., susijusias su asmenybėmis ar kultūra. Net paklausus, kam būtų galima pastatyti atminimo vietą, ne visi sugalvodavo. Holokausto skausmas užima didžiąją dalį kolektyvinės atminties.“
Kitos atminties vietos, reikšmingos Kauno žydų bendruomenei, yra žydų gelbėtojų Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko įamžinimai, A. Mapu, D. Dolskio, L. Goldberg, E. Levino įamžinimai, buvusios sinagogos, jų vietos, įvairūs pastatai, kur iki Antrojo pasaulinio karo veikė žydai.
„Kalbinau vieną moterį, kuri yra gidė. Man ji nupasakojo ne tik kur stovėjo sinagogos, bet ir kaip atrodė gatvės. Taip pat natūralu, kad išskirtinė atminties vieta bendruomenės nariams yra kapinės. Tačiau iš interviu buvo galima suprasti, jog egzistuoja opus kapinių tvarkymo klausimas. Pateikėjai sako, kad jos nėra prižiūrimos valstybės ar miesto, jos apleistos ir, kiek pati bendruomenė apsitvarko, tiek tvarkos ir yra“, – apibendrina savo atliktą ir apdovanotą bakalauro darbą magistrantė J. Masilionytė.
Skaitmeninės humanitarikos (SH) plėtra yra svarbi mokslo raidos tendencija. Į tai atsižvelgdami VU Filologijos ir Istorijos fakultetai pateikė bendrą projektą LMT paskelbtam konkursui mokslo infrastruktūrai atnaujinti (Sut. Nr. S-IRA-24-28). Vykdydami šį projektą galime pakviesti bendruomenės narius į įsigytos įrangos ir programų pristatymą, kuris vyks šių metų sausio 23 d. 13 val. VU Filologijos fakulteto 92 (Z. Zinkevičiaus) auditorijoje (https://www.flf.vu.lt/zemelapis).
Pristatymo metu susipažinsite su humanitarams aktualia skaitmeninimo įranga, taip pat programomis, skirtomis spausdinto (OCR) ir rankraštinio (HTR) teksto automatiniam atpažinimui, skaitmeninių leidimų rengimui (XML-TEI), kiekybinių ir erdvinių duomenų analizei:
Susitikimo metu taip pat bus pristatyta skaitmeninės humanitarikos laboratorijos vizija bei idėja apie tyrėjų susitikimų erdvę. Po pristatymo pakviesime visus tartis ir diskutuoti skaitmeninės humanitarikos klausimais, išsakyti savo poreikius.
Pristatyme dalyvauti galima įvairiais būdais:
Visi besidomintys jau dabar kviečiami prisijungti prie MS Teams grupės Skaitmeninės humanitarikos laboratorija | Bendrasis | „Microsoft Teams“ (viename iš grupės kanalų ir bus transliuojamas pristatymas).
Sklandesnei komunikacijai prašome užsiregistruoti
Baigiantis metams, Lietuvos mokslų akademija (LMA) išrinko naujuosius Jaunosios akademijos (LMAJA) narius. Iš 32 kandidatų išrinkti ir 2024 m. gruodžio 3 d. LMA prezidiumo nutarimu patvirtinti dešimt jaunųjų akademikų. Tarp naujai išrinktų akademikų – ir trys Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai. Į matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyrių pateko dr. Justina Gaidukevič (chemija), į biologijos, medicinos ir geomokslų skyrių – dr. Augustinas Baušys (medicina), o į humanitarinių ir socialinių mokslų skyrių – Istorijos fakulteto mokslininkė dr. Akvilė Naudžiūnienė. Pastaroji plačiau papasakojo apie LMAJA veiklą ir joje planuojamus darbus.
Svarbiausias tikslas – jaunųjų mokslininkų įsitraukimas
Istorikė pabrėžia, kad LMA priklausanti LMAJA nėra sena institucija – įkurta tik 2018 m. rugsėjo 24 d. Pagrindinė LMAJA užduotis yra skatinti jaunųjų mokslininkų įsitraukimą į mokslo politikos formavimą ir mokslo sklaidą visuomenėje.
„Šis įsitraukimas pasireiškia kaip mokslo sklaidos skatinimas ne tik vietos, bet ir tarptautiniu lygmeniu, apimantis įvairius akademinius ryšius, ieškant galimybių bendradarbiauti Lietuvos mokslo institucijoms ar konkrečioms mokslo sritims su užsienio tyrėjais ir mokslo centrais, taip pat organizuojant įvairiausius mokslo sklaidos renginius ir edukacines iniciatyvas“, – paaiškina istorikė.
Tačiau, pasak dr. A. Naudžiūnienės, LMAJA nėra vykdomojo pobūdžio institucija. Tai yra demokratiniu principu paremta ir patariamojo pobūdžio politiką formuojanti institucija. Tad kaip pažymi istorikė, net teikiant geriausius pasiūlymus, nėra garantuojama, kad jie bus priimti.
LMAJA darbo grupės
LMAJA veikia skirtingos darbo grupės, tačiau jos nėra griežtai suskirstytos. „Darbo grupes galima sukurti pagal poreikį. Jeigu iškyla koks nors naujas klausimas, kurį reikia spręsti, gali būti sudaroma komisija jam nagrinėti. Mokslininkai, kurie patenka į akademiją, priklausomai nuo jų interesų, prisijungia prie vienos ar kitos darbo grupės“, – sako dr. A. Naudžiūnienė.
Kalbant apie Istorijos fakulteto dėstytojos interesus, vienas iš jų – aukštojo mokslo ir mokyklinių edukacijų sąveika (kaip pati mokslininkė įvardija – „priartinti mokslą prie dar jaunesnių žmonių“), taip pat tarptautinių ryšių mezgimas ir užsienio ekspertų skatinimas prisijungti prie Lietuvos projektų: „Tarptautiškumas dabar yra labai svarbus aspektas, tad galima bandyti formuoti tinklus. Bendradarbiaujant su užsienio universitetais ir pateikiant informaciją, kas su kokiais projektais dirba, būtų galima lengviau vykdyti ir tarpdalykinius tyrimus.“
Istorikė žada nagrinėti ir praktiškesnius klausimus, tokius kaip akademinės karjeros suderinamumas su tėvyste ar motinyste. Konkrečiai kalbama apie vaiko priežiūros atostogų apskaičiavimą įvairiuose projektuose. Bet ji ir vėl priduria, kad LMAJA negali priimti nutarimo ir taip išspręsti problemos, būtinas tarpinstitucinis bendradarbiavimas.
Dr. A. Naudžiūnienės kadencija prasidėjo gruodžio 17 d. ir truks 4 metus, tačiau patys LMAJA nariai keičiasi kasmet. 2025 m. savo kadenciją LMAJA baigs kitas VU Istorijos fakulteto narys – doc. Tomas Čelkis. Pasak istorikės, rotacinis narių principas taikomas siekiant, kad su naujomis idėjomis atėję mokslininkai, drauge su kitais kolegomis, tęstų ir jau pradėtus darbus.
Gruodžio 19 d. Vilniaus universitete (VU) įvyko iškilmingas šventinis vakaras „2024-uosius metus palydint“. Renginyje prisiminti kalendorinių 2024 m. darbai, pagerbti šiais metais pasižymėję VU akademinės bendruomenės nariai, skambėjo palinkėjimai artėjantiems naujiesiems metams. Vakaro dalyvius sveikino VU rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, Senato pirmininkė prof. dr. Eglė Lastauskienė, buvęs VU tarybos narys Česlavas Okinčicas ir naujai išrinktos Tarybos pirmininkas dr. Marius Jurgilas.
Šį rudenį pirmą kartą VU istorijoje vyko reikšmingo indėlio į atvirąjį mokslą konkursas. Atvirasis mokslas – judėjimas, apimantis visą mokslo produkciją ir siekiantis didinti skaidrumą, atkartojamumą, patikimumą ir prieinamumą visuose mokslinės veiklos etapuose. Konkurso nugalėtojų prizai įteikti ir Istorijos fakulteto mokslininkų grupei – dr. Norbertui ČERNIAUSKUI, doc. dr. Salvijui KULEVIČIUI ir Vakarei GOTAUTAITEI.
Už svarius mokslo pasiekimus 2024-aisiais metais apdovanota Rektoriaus mokslo premija Istorijos fakulteto mokslo darbuotoja dr. Tetiana BORIAK.
Geriausių 2024 m. dėstytojo premiją pelnė Istorijos fakulteto asistentas dr. Ryšard GAIDIS.
Artėjant metų pabaigai, Vilniaus universitete (VU) prisimenami ir apdovanojami labiausiai nusipelnę bendruomenės nariai. Šiais metais net penki VU Istorijos fakulteto nariai buvo apdovanoti šventiniame renginyje. Vienas iš jų – Naujosios istorijos katedros dėstytojas dr. Ryšardas Gaidis, kuris buvo įvertintas kaip geriausias šių metų Istorijos fakulteto dėstytojas. Metų dėstytojo paklausinėjome, su kokiomis problemomis tenka susidurti dėstytojaujant, kodėl svarbu mokytis apie praeitį ir koks turėtų būti dėstytojas.
Apie dirbtinį intelektą ir šaltinių prieigą internete
Su studentų naudojimosi dirbtiniu intelektu (DI) problemomis Istorijos fakulteto 2024 m. geriausiam dėstytojui tiesiogiai susidurti neteko, tačiau tam tikrus pavojus jis jau yra nusimatęs: „Pagrindinis būtų DI panaudojimas praktiniuose darbuose. Bet mes žinome, kad DI įrankiams būdingas tam tikras naratyvo kūrimas. Tai vienas iš būdų, kurie mums gali padėti įvertinti, ar darbas yra originalus, ar ne. Tačiau darbų autentiškumo klausimas išlieka aktualus. Ateityje šis klausimas bus vis aktualesnis.“
Kalbant apie informacines technologijas, dr. R. Gaidis pastebi dar vieną iššūkį, su kuriuo tenka susidurti studentams rašant referatus ar net dėstytojams rengiant istorinius straipsnius. „Bene svarbiausias istoriko darbo aspektas yra istoriografija ir šaltiniai. Turint prieigą prie gausybės informacijos internete, problema kyla dėl orientavimosi joje. Privaloma labai kruopščiai tikrinti skelbiamos medžiagos autentiškumą.“
Kita vertus, pažymi istorikas, įvairios institucijos, tokios kaip archyvai, istorijos institutai, žinomi istorijos mokslo žurnalai ar muziejai, taip pat skaitmenizuoja savo fondus, taip palengvindami prieigą prie šaltinių. „Mes ramiai galime pasikliauti tokia medžiaga, nes žinome, iš kur yra šaltiniai – priešingai nei nežinomos kilmės informacija internete.“
Praeities supratimo svarba dabarčiai ir ateičiai
Dėstytojo paklausiame, kaip istorijos mokymas gali padėti suprasti ne tik praeitį, bet ir dabartį ar net ateitį. Dr. R. Gaidis sako, kad žmonija dažniausiai nepasimoko iš istorijos, ir gan ironiškai priduria: „Ji bando mokytis. Skelbia, kad bandys mokytis iš istorijos, bet iš esmės ir nepasimoko. Bet tam istorikai turi paaiškinimą. Istorija tikrai nesikartoja lygiai taip, kaip buvo kadaise. Istorikai bando atskleisti įvairioms epochoms būdingas bendras tendencijas, atskirais atvejais paaiškinti socialinės, politinės ir ekonominės raidos dėsningumus, kurie dažniausiai ir sukuria istorijos pasikartojimo įspūdį. Privalome taip pat įtraukti ir atsitiktinumo faktorių. Istorikai vertina šitą dalyką, nes istoriją irgi veikia net tokie dalykai, kurių paaiškinti racionaliai negalime.“
„Mums, kaip žmonėms, kaip visuomenės ir tautos atstovams, labai svarbu yra orientuotis laike. Iš esmės žmogus negali normaliai funkcionuoti be trijų laiko perspektyvų: be praeities, dabarties ir ateities. Mes žinome, kaip blogai gali orientuotis dabartyje ir jokių planų neturėti žmogus, kuris yra praradęs atmintį. Toks žmogus tampa visiškai priklausomas nuo aplinkos, tad juo turi kažkas rūpintis, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas. – Panašiai atsitinka, kai žmogus stokoja ateities planų, jis blaškosi dabartyje arba paskęsta praeityje. Praktiškai negali žengti į priekį.“
Istorikas paaiškina, kad būtent todėl istorija, pradedant nuo kasdienių dalykų, baigiant idėjiniu lygmeniu, yra tas pagrindas, ant kurio žmogus stovi: „Be istorijos sunku įsivaizduoti žmogaus tapatybę.“
Principai, kuriais turėtų vadovautis dėstytojas
Paklaustas, kaip jam atrodo, koks dėstytojas turėtų būti, dr. R. Gaidis pradeda nuo to, kad svarbiausia užduotis yra studentą sudominti: „Parodyti, kad net pačius žinomiausius istorijos faktus ar reiškinius galima aiškinti iš įvairių, net diametraliai priešingų perspektyvų. Tam tenka pasitelkti įvairius įrankius: skirtingas interpretacijas, vaizdus, naudoti interaktyvius šaltinius, žemėlapius, pagaliau kultūros išteklius. Būtina siekti, kad istorinė problema būtų išnagrinėta kuo plačiau. Atskleisti jos euristinį lauką, kuris pažadintų susidomėjimą ir ryžtą tą problemą gvildenti.“
„Atsiranda naujų teorijų, naujų šaltinių, kurie pakoreguoja ankstesnes išvadas, ir mes, be abejo, turime parodyti, kaip keičiasi ir, tikėkimės, tobulėja mokslas. Kita vertus, labai svarbus vaidmuo tenka kritinio mąstymo įgūdžių formavimosi skatinimui. Taip pat privalu parodyti praktinę istoriko darbo pusę. Dėstytojas tobulėja kartu su savo studentais, kai su jais diskutuoja, aptaria savo patirtį, kai vyksta į konferencijas ir stažuotes užsienyje, dirba archyvuose. Tad pasiruošimas paskaitomis yra nuolatinis procesas“, – dalinasi patirtimi metų dėstytojas.
Istorikas pasakoja, kad kartais, būna, po paskaitos studentai prieina ir užduoda papildomų klausimų ar net ploja. Tuomet jis jaučia, kad pavyko įgyvendinti tą pagrindinę dėstymo užduotį – sudominti.
Apibendrindamas dr. R. Gaidis sako, kad viena svarbiausių dėstytojo savybių turėtų būti užsidegimas. Dažnai reikia savo pavyzdžiu rodyti susidomėjimą dėstomu dalyku ir savo profesija. Taip pat labai svarbu yra atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su studentais: Išklausyti jų pastebėjimus ir samprotavimus, pasikalbėti netgi paprastomis, visiškai kasdienėmis temomis.
„Visada stengiuosi būti atviras ir nuoširdus bendraudamas su studentais, išklausyti jų pastebėjimus ir samprotavimus. Skatinu iniciatyvumą, savarankiškumą ir originalumą. Tam tikrais atvejais padeda saviironija ir humoro jausmas“, – savo santykį su studentais atskleidžia geriausias 2024 m. Istorijos fakulteto dėstytojas.
Dr. R. Gaidis reiškia didžiulį dėkingumą studentams, su kuriais jam tenka dirbti ir bendrauti, ir tikisi, kad toks bendradarbiavimas tęsis ir toliau.
Archeologijos studijų studentai, doktorantai ir jaunieji tyrėjai kviečiami dalyvauti IV Poznanės jaunųjų tyrėjų archeologų konferencijoje (PYRAC), kuri vyks 2025 m. kovo 6–8 dienomis Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Archeologijos fakultete (Lenkija).
Organizatoriai kviečia magistrantus, doktorantus ir jaunuosius mokslininkus pristatyti savo darbus teminėse sesijose: Archeologijos mokslas; Lauko tyrimai, radiniai ir medžiagų tyrimai; Kraštovaizdis; Paveldas. Taip pat organizuojama speciali stendinių pranešimų sesija.
Galutinis registracijos terminas: 2024 m. gruodžio 22 d.
Daugiau informacijos – skrajutėje.
Kontaktai detalesnei informacijai gauti:
Facebook (@PYRAConf)
Instagram (@pyrac_amu)
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto taryba skelbia konkursą dekano (-ės) pareigoms eiti.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekaną(-ę) iš savo kandidatūrą išsikėlusių kandidatų Vilniaus universiteto statuto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto nuostatų nustatyta tvarka slaptu balsavimu renka Istorijos fakulteto taryba ir teikia skirti Vilniaus universiteto rektoriui.
Dekano (-ės) statusą, įgaliojimus, atsakomybes, funkcijas reglamentuoja Statuto 28 straipsnio 4 dalyje, Nuostatų IV skyrius.
Konkurse į Dekano (-ės) pareigas gali dalyvauti asmuo, turintis mokslo laipsnį arba esantis pripažintas menininkas, turintis pedagoginės ir vadybinės patirties ir padalinio vadovo pareigų kadencijos pirmąją dieną dar nepasiekęs įstatymų nustatytos pensinio amžiaus ribos.
Dekano (-ės) kadencijos trukmė – 5 metai.
Kandidatai Istorijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkui turi pateikti šiuos dokumentus:
1) prašymą dalyvauti konkurse;
2) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
3) gyvenimo aprašymą (CV);
4) mokslo laipsnį patvirtinančio dokumento kopiją;
5) veiklos programą (rekomenduojama apimtis iki 5 psl.).
Dokumentus kviečiame teikti rinkimų komisijos pirmininkui dr. Ryšard Gaidis el. p.: .
Istorijos fakulteto dekano (-ės) rinkimų organizavimo grafikas:
Kandidatūrų kėlimas ir dokumentų priėmimas iki 2025 vasario 5 d.
Pretendentų sąrašas bus paskelbtas Istorijos fakulteto internetiniame puslapyje 2025 m. vasario 6 d.
Dekano(-ės) rinkimai vyks 2025 m. kovo 4 d. Istorijos fakulteto tarybos posėdyje.
Su Istorijos fakulteto nuostatais, reglamentuojančiais konkurso organizavimo tvarką ir dekano veiklos funkcijas, galima susipažinti ČIA
