Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras šio pavasario semestrą pradeda tarptautinių seminarų sesija, skirta Rytų Europos žydų istorijai, kultūrai, paveldui ir atminčiai. Plačiau apie projektą, jo dalyvius ir ateitį pasakoja doc. Dovilė Troskovaitė.

Galimybė būti išgirstam ir išgirsti kitus

Mokslininkė sako, kad pirminis šių seminarų tikslas yra suteikti galimybę doktorantams ir magistrantūros studijas baigiantiems studentams pristatyti savo atliekamus tyrimus. „Virtualiai susitikę ir pristatydami savo tyrimus vieni kitiems, doktorantai ir doktorantūros studijoms besiruošiantys studentai turi galimybę pamatyti savo tyrimus Europos ir pasaulio žydų studijų kontekste. Kartu tai proga susipažinti su žmonėmis, kurie galbūt taps jų kolegomis. Seminarų metu jaunieji mokslininkai gali išgirsti patyrusių mokslininkų įžvalgas apie jų rengiamus tyrimus, sulaukti jų patarimų ir užmegzti tolesnį bendradarbiavimą. Be to, seminarų dalyviai gali susipažinti su jų temai aktualiais šaltiniais, saugomais Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir YIVO archyve Niujorke (JAV), kurie gali praversti tolesniuose tyrimuose.“

Dar vienas svarbus šių seminarų bruožas – partnerystė tarp skirtingų mokslo įstaigų. Istorikė džiaugiasi, kad prie seminarų rengimo prisidėjo Yeshiva universitetas Niujorke ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras. Pagrindinis seminarų organizatorius yra VU Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras, o be jau paminėtų įstaigų, prie seminarų rengimo prisideda ir partnerių institucijos – Vroclavo universiteto Žydų studijų departamentas, Jeruzalės Hebrajų universiteto Rusijos ir slavų studijų departamentas ir Lvivo katalikiškasis universitetas.

„Turėsime studentę ir iš VU Istorijos fakulteto, kuri pristatys savo tyrimus. Labai džiugu, kad fakultetui atstovauja ne tik čia dirbantys mokslininkai, bet ir studentai, kurie čia mokosi ir atlieka savo tyrimus. Labai tikimės, kad seminarai taps gražia tradicija, nes žydų studijos yra universalus dalykas. Labai daug žmonių įvairiose šalyse domisi šia tema, tad jungdamiesi nuotoliniu būdu mes turime galimybę pasiekti visus pasaulio kampelius“, – sako doc. D. Troskovaitė.

Visapusiški ir įvairialypiai pranešimai

Doc. D. Troskovaitė pasakoja, kad susidomėjimas seminarais buvo didelis ir paraiškų buvo daugiau, negu buvo galima priimti studentų. Šį semestrą bus skaitoma dešimt pranešimų, kurių kiekvieną komentuos bent trys ar keturi savo srities specialistai. Siekdami tarpdiscipliniškumo ir norėdami pritraukti kuo daugiau dalyvių bei klausytojų, organizatoriai kvietė dalyvauti įvairių sričių jaunuosius mokslininkus, ne tik istorikus, kurių tyrimai daugiau ar mažiau yra susiję su Rytų Europos žydų istorija.

Seminarų pavasario sesija jau įsibėgėjo – pirmasis seminaras buvo skirtas Holokausto temai; antrajame trys pranešėjai pristatė XX a. pradžios ir tarpukario Lvivo, Poznanės, Varšuvos ir Kauno žydų bendruomenes ir jose vykusius procesus – nuo tapatybės formavimosi iki pramogų ir laisvalaikio kultūros. Jau įvykusiuose seminaruose dalyvavo jaunieji mokslininkai iš JAV, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Italijos. Toliau laukia pranešimai, kuriuos pristatys ir pradedantys Ukrainos tyrėjai. Trečiajame seminare, kuris vyks balandžio 9 d., bus kalbama apie žydų dalyvavimą politinėse ir profesinėse organizacijose. Paskutiniame susitikime gegužės 7 d. daugiausia dėmesio bus skiriama literatūrai. Diskusijose bus paliečiami įvairūs aspektai – nuo antižydiškos literatūros iki autobiografinių pasakojimų bei literatūros kūrinių: „Platus temų spektras turėtų būti įdomus ne tik istorikams, bet ir kitų humanitarinių mokslų studentams, mokslininkams, visiems besidomintiems istorija, literatūra, tad kviečiame klausytis pranešimų, užduoti klausimus ir dalyvauti diskusijose – visų seminarų programa skelbiama VU Istorijos fakulteto interneto svetainėje.

Siekiame, kad projektas būtų tęstinis ir ketiname tęsti seminarų tradiciją, kol bus norinčių juose dalyvauti ir kol jie bus aktualūs. Iš norinčių dalyvauti studentų ir doktorantų skaičiaus sprendžiu, kad tai bus kelerių metų iniciatyva. Juolab kad ir mūsų universitete atsiranda studentų, kurie pasirenka su žydų studijomis susijusias tyrimų temas. Norime pasidalinti informacija apie seminarus plačiau ir pakviesti kitus VU fakultetus paskatinti savo studentus ir jaunuosius tyrėjus dalyvauti juose, dalintis informacija su partnerių institucijomis ir įsitraukti į plataus akademinio tinklo kūrimą. Laukiame įvairių sričių tyrėjų, kurie galbūt nėra tiesiogiai įsitraukę į žydų studijas, bet vienokį ar kitokį aspektą, susijusį su žydų bendruomene, savo tyrimuose paliečia“, – sako istorikė. Šiuo metu VU Istorijos fakulteto svetainėje yra paskelbtas kvietimas teikti paraiškas rudens semestro seminarams. Paraiškas galima siųsti iki gegužės 30 d.

Signatarų namuose Vilniuje, Štralio salėje nuo kovo 22 d. iki balandžio 7 d. bus eksponuojami unikalūs istorinės kartografijos darbai.

Žemėlapių parodą „Lietuva Europoje“ ir mokslininkų diskusiją ta pačia tema rengia Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (NŽT).

„Istorinės kartografijos parodą ir jos eksponatus parengėme siekdami paminėti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį, o parodos atidarymui pasirinkome taip pat simbolinę datą – Tarptautinę žemės dieną“,- sako NŽT vadovė Giedrė Ričkutė.

Parodos atidarymo dieną, kovo 22 d. 15 val. Signatarų namuose rengiama ir mokslininkų panelinė diskusija „Kokios aktualios prasmės paslėptos senojoje kartografijoje?“. Nūdienai aktualių prasmių ir įžvalgų senuosiuose žemėlapiuose ieškos du profesoriai: istorikas Alfredas Bumblauskas ir geografas Algimantas Česnulevičius.

Dvi savaites Signatarų namuose veiksiančioje žemėlapių parodoje bus eksponuojama NŽT archyvuose saugoma XVII-XVIII amžiaus senųjų žemėlapių kolekcija, iš Vokietijos diplomatinio archyvo parvežta Molotovo-Ribentropo pakto žemėlapio kopija, originalūs tarpukario Europos šalių mokyklų geografijos atlasai.

Taip pat parodos lankytojai galės susipažinti, gyvai pačiupinėti ir pavartyti unikalius, valstybių pasais vadinamus šiuolaikinius kartografinius leidinius Lietuvos nacionalinį atlasą Ukrainos nacionalinį atlasą.

Parodos lankymas nemokamas.

Daugiau informacijos: Zita Šlepetienė, parodos koordinatorė, tel. +370 706 85 116, el. paštas

Kasmetinio Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslinių straipsnių leidinio „Archaeologia Lituana“ 24 tome (2023) pristatome svarbesnius ir įdomesnius kolegų archeologinius tyrimus ir katedros mokslinės veik­los kroniką.

„Archaeologia Lituana“ 23 tomas buvo skirtas archeologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) 100-osioms gimimo metinėms paminėti, todėl didžioji dalis jame publikuotų straipsnių buvo parengti tarptautinės mokslinės konferencijos „Atgimstanti Senoji Europa“ pranešimų pagrindu. Šiame, „Archaeologia Lituana“ 24 numeryje, doc. dr. Algimantas Merkevičius straipsnyje „Marija Gimbutienė ir baltų kilmės teorija“ pateikia mokslininkės darbų, kuriuose ji tyrinėjo baltų kilmę, analizę ir parodo jų svarbą. Lietuvos archeologai tyrinėja įvairius proistorės ir istorinių laikų paminklus. Šią tyrimų įvairovę atspindi ir publikuojamų straipsnių įvairovė: nuo senojo ir vidurinio geležies amžiaus kapinyno Vilkijoje iki XX amžiaus tarpukario Vilniaus vaistinių tyrimų, nuo Egipto krokodilų mumijos, saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, iki ypač svarbių dabarties geopolitiniame kontekste sovietinio genocido nusikaltimų, žudymų ir kankinimų tyrimų.

Vilniaus universitetas (VU) nuolat siekia suteikti kuo geresnes sąlygas mokslininkams įgyvendinti savo projektus ir plėtoti mokslinę veiklą. Be abejo, tam ypač svarbu finansavimas. Kad tai nebūtų kliūtis moksliniams tyrimams vykdyti, VU gali supažindinti su įvairiomis finansavimo galimybėmis ir kartu ieškoti optimalių sprendimų. Šia galimybe šiemet pasinaudojo net trys tarptautiniai stažuotojai, kurie savo tyrimus vykdo VU Istorijos fakultete ir kuriems vadovauja Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro vadovė prof. Jurgita Verbickienė.

Kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seime Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkui ir Istorijos fakulteto dėstytojui dr. Laurynui Peluričiui įteikta Valstybės Nepriklausomybės stipendija. Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija stipendiją dr. L. Peluričiui skyrė už projektą „Valstybės kūrimas kaip kultūrinė užduotis trūkinėjančių ryšių pasaulyje: Stasio Šalkauskio kultūros filosofijos reaktualizacija“.

Projekto tikslas – permąstyti vieno svarbiausių moderniosios Lietuvos filosofų S. Šalkauskio (1886–1940) kultūros filosofijos ir politikos idėjas atsižvelgiant į pakitusį geopolitinį kontekstą, taip pat naujųjų politinės filosofijos ir nacionalizmo teorijų šviesoje.

„Esu nuoširdžiai dėkingas Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai už įvertinimą bei paskatinimą sugrįžti prie vieno iš svarbiausių Lietuvos filosofų – Stasio Šalkauskio – mintijimų, taip pat dėkoju už galimybę šiandien kreiptis į jus. Nesu jokiu ypatingu būdu vertas šios stipendijos, tačiau tikiu, kad jos yra vertas mano pradedamas tyrimas“, – atsiimdamas stipendiją sakė dr. L. Peluritis.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija kasmet skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus, taip pat konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą. Valstybės Nepriklausomybės stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijoms tikslai – puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, skatinti Lietuvos piliečius domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti Vilniaus miesto istoriją, siekiant istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo, didesnės Vilniaus miestui aktualių istorinių įvykių, reiškinių, asmenybių ir jų veiklos sklaidos.

Stipendijos skiriamos Vilniaus miesto istorijos (įvykių, reiškinių, asmenybių, jų veiklos ir kt.) tyrimams.

Stipendijos yra skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių, socialinių, gamtos ir kitų mokslo krypčių mokslininkams ir (ar) tyrėjams bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijoms.

Daugiau informacijos

Minėdami Vasario 16-ąją ir nepriklausomybės atkūrimą, pirmiausia prisimename diplomatines Lietuvos signatarų ir kariuomenes kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau tuo laikotarpiu nematomame fronte vyko ir kitokia kova. Daugiau nei po šimto metų mums ir vėl jame teko kovoti. Tai – ligų frontas. Apie 1918–1920 m. siautėjusias ligas naujai susikūrusioje Lietuvos valstybėje ir kodėl jos nėra įstrigusios mūsų istorinėje atmintyje kaip kad kitose šalyse, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis.

Pasak istoriko, daugiausiai aukų 1918–1920 m. pareikalavusi liga pasaulyje, kuri Lietuvoje taip pat turėjo siautėti, buvo ispaniškasis gripas: „Tvirčiausia istoriografinė versija teigia, kad ši liga atsirado JAV, Kanzaso valstijoje ir vėliau pasiekė Europą. Pirmoji šios ligos banga nebuvo sunki, tačiau per antrąją, kuri prasidėjo 1918 m. rugpjūtį ir sukėlė didžiausią šoką bei labiausiai įstrigo daugelio šalių visuomenių istorinėje atmintyje, žuvo 90 % visų šiai ligai priskiriamų aukų. Iš viso, pagal naujausius tyrimus, į kuriuos įtrauktos tokios šalis, kaip Indija ir Kinija, manoma, kad nuo ispaniškojo gripo galėjo mirti nuo 50 iki 100 milijonų žmonių, kas sudarė 2,5–5 % visos pasaulio populiacijos.“ Paklausus kodėl ši liga vadinama ispaniškuoju gripu, nors manoma, kad atsirado JAV, A. Grodis paaiškina, kad tai dėl karinės cenzūros. Pirmojo pasaulinio karo metais Ispanijoje nebuvo cenzūros ir joje pirmą kartą buvo paskelbta vieša informacija apie šią ligą. Kitos ligos, nuo kurių to meto lietuviai taip pat kentėjo, kaip kad egzotine liga laikyta cholera, lietuviams gerai žinoma šiltinė ir tarsi iš viduramžių grįžę raupai, pagal A. Grodį buvo geriau pažįstamos.

Ispaniškojo gripo aukų beieškant

Priešingai nei Vakarų šalyse, kurios buvo smarkiai sukrėstos ispaniškojo gripo pandemijos, Lietuvos istorinėje atmintyje šios traumos tarsi neaptinkame. Istorikas pasakoja, kad tai nereiškia, jog šios ligos Lietuvoje nebuvo: „Iki COVID pandemijos Lietuvoje, istorikai labai retai atkreipdavo dėmesį į tokius reiškinius. Negausioje mokslinėje literatūroje tiesiog būdavo paminimas gripo faktas. Archyvinėje medžiagoje galima aptikti kitų ligų, tokių kaip cholera ar raupai, bet ispaniškasis gripas nepastebimas. Kodėl to meto spaudoje ši liga nebuvo užfiksuota pirmuosiuose puslapiuose, kaip kad Vakarų šalyse, galima bandyti paaiškinti Lietuvą užgriuvusiomis permainomis. Manoma, kad ispaniškasis gripas Lietuvoje pasirodė 1918 m. spalį, kai irstant vokiečių okupaciniam režimui, visi pirmi naujienų puslapiai buvo nukreipti  į svarstymus dėl Lietuvos nepriklausomybės.“

Kita priežastis, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas to meto visuomenėje, pasak A. Grodžio, yra dėl pačios visuomenės mentaliteto: „Dominavusiai kaimiškai visuomenei didžiausias rūpestis buvo ūkis. Štai šios ligos plitimui  skirtoje laikraščio „Darbo Balsas“ trumpoje žinutėje rašoma, kad „Sodžiuose susirgus visai šeimynai, nebebūdavo kam karvės į lauką išvaryti ar kiaulės pašerti“. Tad kaimo gyventojams didesnį susirūpinimą kėlė ne galimos jų pačių sveikatos komplikacijos, o galimai be darbo rankų liksiantis ūkis.“

Taip pat viena iš versijų, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas, yra dėl mažo ligoninių ir gydytojų skaičiaus. „Nepamirškime, kad po 1918 m. vasario 16 vyksta kova dėl nepriklausomybės, todėl gydytojai mobilizuojami į kariuomenę. Jei tikėsime vienu šaltiniu, Kaune situacija nebuvo bloga. Vienas gydytojas tekdavo 1000 gyventojų. Tačiau kitur Lietuvoje, vienas gydytojas turėjo pasirūpinti 49 tūkstančiais gyventojų. Natūraliai keltas klausimas, kaip galima žinoti, kiek iš tikrųjų serga ir kuo serga, jei nebuvo jokio tinklo tam pasakyti“, – pasakoja A. Grodis.

„Kiek statistiškai Lietuvoje galėjo būti ispaniškojo gripo aukų irgi sunku pasakyti, nes net nežinome, kiek gyventojų tada buvo Lietuvoje. Galime remtis tik palyginimo metodu. Jeigu imsime naujausius duomenis, tai nuo 2,5 % iki 5 % pasaulio populiacijos šios ligos nepergyveno. Jei nagrinėsime galimą Lietuvos populiaciją nuo 1918 m. iki 1920 m. reikia atmesti Vilniaus ir Klaipėdos kraštą. To meto galimas gyventojų skaičius galėjo būti 2 milijonai. Tad pagal 2,5–5 % mirtingumo rodiklį, Lietuvoje nuo ispaniškojo gripo turėjo mirti nuo 50 iki 100 tūkstančių gyventojų“, – konstatuoja A. Grodis. Pačiam istorikui sunku patikėti, kad toks didelis aukų skaičius galėjo nesulaukti audringas permainas pergyvenančios visuomenės dėmesio. Tačiau pagal kitų ligų statistiką, kaip kad šiltinės, kurios 1920 m. epidemijos metu oficialiais duomenimis mirė 9000 žmonių, tokios didelės ispaniškojo gripo netektys įmanomos.

Nors oficialios statistikos apie ispaniškojo gripo aukas Lietuvoje nėra, archyvuose saugoma dokumentinė medžiaga, anot A. Grodžio, gali pagelbėti šios ligos pandemija susidomėjusiems istorikams.  Peržiūrėjęs Igliaukos Šv. Kazimiero ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčių mirties metrikų knygas, istorikas pastebėjo, kad mirusiųjų skaičiai 1918-1919 m. ir vėlesniais metais gana ženkliai skiriasi. „Mirusiųjų tiek 1918, tiek 1919 m. buvo dvigubai daugiau negu vėlesniais nepriklausomybės metais. Tačiau metrikų knygose tiksli mirties priežastis dažniausiai nenurodoma. Todėl teigti, kad didelį gyventojų mirtingumą lėmė būtent ispaniškojo gripo epidemija, be nuodugnesnių tyrimų negalime“, – svarsto mokslininkas.

Okupacinio vokiečių režimo palikimas ir skiepai

Po Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos situacija Lietuvoje buvo sunki, kas anot istoriko A. Grodžio, nevienareikšmiškai paveikė ispaniškojo gripo ir kitų ligų plitimą: „Vokiečių okupacija Lietuvoje buvo alinanti. Ypač kai imtasi įgyvendinti vadinamąją „Hindenburgo programą“. Tai buvo totalinė mobilizacija, kai 1917 m. iš Lietuvos buvo išvežama kiek įmanoma daugiau turto, kas šokiravo Lietuvos žmones. Imtas jausti maisto produktų trūkumas, pirmiausia didesniuose miestuose. Labai buvo apribotas judėjimas visoje Oberosto, į kurį įėjo didžioji dalis lietuvių gyvenamų žemių, teritorijoje. Įvestas tilto mokestis ir kiti panašūs mokesčiai. Dėl judėjimo suvaržymų žmonės gyveno faktinio karantino sąlygomis iki kol vokiečiai pradėjo trauktis 1918 m. rudenį. Galbūt tai galėjo pristabdyti epidemiją, bet taip jau sutapo, kad kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis spalio ir lapkričio mėnesiais, mus užklupo ta didžioji gripo epidemija.“

Nors nuo ispaniškojo gripo vaistų ar skiepų tuo metu nebuvo, bet nuo lietuviams gerai pažįstamos ir juos bauginusios ligos– raupų, žmonės galima buvo skiepyti, tik jie to nenorėjo. „Nuo raupų skiepai jau buvo, bet lietuviai nenorėjo jais skiepytis. Tačiau tai nėra vien tik dėl konservatyvaus mentaliteto. Viena iš skiepų baimės priežasčių buvo ta, kad jie gaminti ir pirkti iš Vokietijos. Vokiečiai ne tik išnaudojo Lietuvos kraštą ūkiškai, bet ir darė eksperimentus su vietos gyventojais, skiepijant nuo įvairių ligų, taip įpratinant bijoti šių dalykų“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Taip pat skiepai nuo raupų buvo mokami. Sveikatos departamento parengtame įsakyme buvo nurodoma, kad nepasiturintieji gyventojai privalo būti skiepijami nemokamai. Tačiau medicinos personalas, ypač provincijoje, neretai už šią paslaugą iš visų piliečių nevengdavo imti užmokesčio. Šią problemą buvo bandyta spręsti, bet aktyviau tik 1922 m. Buvo parengtas gana griežtas privalomų skiepų nuo raupų įstatymo projektas. Už nesiskiepijimą  grėsė 5000 auksinų bauda arba 30 parų kalėjimo. Tačiau dėl lėšų stokos vyriausybė šio įstatymo projekto nesiryžo įgyvendinti. Visgi, kai kurios apskritys, pavyzdžiui, Tauragė arba Ežerėnai (dabartiniai Zarasai) priverstinį skiepijimą nuo raupų buvo įvedė Galiausiai ši viduramžių liga iš Lietuvos buvo išgyvendinta.“

Istorikas A. Grodis sako, kad su pažįstama liga – šiltine, lietuviai iš esmės tvarkėsi geriau, bet koją vėl pakišo vokiečių okupacinė kariuomenė: „Veikė sanitarinė milicija ir buvo parengta nemažai brošiūrų, kuriose rekomendacijos patarė, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tik vėl problema buvo dėl okupacinio režimo. Jo metu judėjo įvairios kariuomenės, kurios taip pat platino tokias ligas kaip šiltinė.“

Kitos ligos taip pat buvo užpuolusios jaunąją Lietuvą, bet jų ataka buvo mažesnio masto. A. Grodis pamini 1921 m. sifilio epidemiją Kaune: „Po jos sekė trachomos – akių ligos, epidemija. Galiausiai tuberkuliozė arba džiova, kuri Lietuvą kankina iki šiol, irgi plito sparčiai. Šios lėtinės ligos, tuometinėje spaudoje buvo įvardijamos kaip socialinės ligos.“

Apibendrindamas istorikas A. Grodis teigia, kad lietuviai kovojo su tais priešais, kuruos pažinojo, o mūšiai vyko visuose frontuose. Įskaitant ir nematomą frontą, kuriame virusai ir bakterijos kėsinosi į naujai susikūrusios valstybės piliečius bei jos ateitį. Istorinėje atmintyje šios kovos liudijimų išliko palyginti nedaug, bet tai nereiškia, kad jos nepaliko pėdsakų, kurių istorikai dar neaptiko. Tad Vasario 16-oji gimė itin komplikuotoje aplinkoje, bet tai tik dar labiau sustiprina šios dienos reikšmę.